Civilinė byla Nr.2A-1027-378/2007
Pirmosios instancijos teismo teisėja Irena Poderienė
Procesinio sprendimo kategorija 121.15, 121.21, 128.2
(S)
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2007 m. spalio 17 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Gražinos Davidonienės,
kolegijos teisėjų Nijolios Indreikienės, Leono Jachimavičiaus,
sekretoriaujant Elenai Skruodenienei,
pareiškėjos Z. B. atstovei advokatei Fainai Kukliansky,
suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės atstovei Lionelai Gelmanienei,
suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos atstovei Linai Tilvikaitei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės ir suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 30 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos Z. B. prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo.
Teisėjų kolegija n u s t a t ė :
Pareiškėja Z. B. Kauno miesto apylinkės teisme pareiškė prašymą suinteresuotiems asmenims Kauno miesto savivaldybei ir Kauno apskrities viršininko administracijai, prašydama:
pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos tėvas S. G. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 1/7 ūkinės-komercinės paskirties pastatų ir gyvenamųjų namų (viso 10 pasatų) bei 2 919,1066 kv. m. žemės (duomenys neskelbtini) , Kaune, dabar - (duomenys neskelbtini) Kaune (unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) );
pripažinti juridinę reikšmę turinį faktą, kad pareiškėjos tėvas iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 1940 kv. m. nuosavos žemės ir 4 mūrinių 2-3 aukštų pastatų ir sandėlių Kaune, (duomenys neskelbtini) , dabar - (duomenys neskelbtini) (unikalūs numeriai (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) );
atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į pareiškėjos tėvui S. G. S. priklausiusį išlikusį nekilnojamąjį turtą - gyvenamuosius namus, ūkinės-komercinės paskirties pastatus ir žemę Kaune, E.(duomenys neskelbtini) ir M. (duomenys neskelbtini) , bei atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą terminą pateikti visus giminystės ryšius ir nuosavybės teises su savininku patvirtinančius dokumentus.
Pareiškėja nurodė, kad 1991-11-06 ji kreipėsi į Kauno miesto valdybą, prašydama atkurti nuosavybės teises į jos tėvui S. G. S. ir seneliui I. S. priklausiusį išlikusį nekilnojamąjį turtą. 1993-10-05 Kauno miesto valdyba priėmė potvarkį Nr.1210-v, kuriuo nusprendė pareiškėjai nuosavybės teisių neatstatyti, tačiau apie šio potvarkio priėmimą pareiškėja informuota nebuvo. Pareiškėja taip pat nežinojo apie 1997-07-01 priimtą LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, kuris numatė teisę iki 2001-12-31 pateikti prašymą ir pilietybę įrodantį dokumentą, o iki 2003-12-31 – nuosavybės teisę ir giminystės ryšius su buvusiu turto savininku įrodančius dokumentus. Pareiškėjos nuomone, Kauno miesto savivaldybė privalėjo jai pranešti apie pasikeitusius įstatymus ir prašyti papildomų dokumentų, todėl tik dėl šio suinteresuoto asmens kaltės ji pavėlavo pateikti reikiamus dokumentus ir jai nebuvo atkurtos nuosavybės teisės.
Pareiškėjos nuomone, jos prašymas atkurti nuosavybės teises yra pagrįstas, kadangi namų valdoje (duomenys neskelbtini) , Kaune, buvo įsikūręs Br. S. tabako ir papirosų fabrikas, 1938 m. priklausęs 7 broliams, tarp jų – ir pareiškėjos tėvui. Pareiškėja šią aplinkybę grindė Kauno apskrities archyvo 2006-01-24 pažyma Nr.V-10-323. Neturėdama dokumentų, kuriuose būtų nurodyta, kokiomis dalimis savininkams priklausė nekilnojamasis turtas, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais įstatymais, pareiškėja prašė preziumuoti, kad jos tėvui iki nacionalizacijos priklausė 1/7 žemės ir namų (duomenys neskelbtini) , Kaune. Pareiškėja nurodė, jog jos senelis I. S. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė 1940 kv. m. nuosavos žemės ir 4 mūrinių 2-3 aukštų pastatus ir sandėlius (duomenys neskelbtini) , Kaune. 1936 m. mirus pareiškėjos seneliui, visą jo turtą faktiškai pradėjo valdyti pareiškėjos tėvas. Kadangi kitų pretendentų į minėtą turtą šiuo metu nėra, pareiškėjos nuomone, jai taip pat turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į visą žemę ir namus (duomenys neskelbtini) , dabar - (duomenys neskelbtini) , Kaune.
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškimą tenkino.
Teismas nustatė, jog pareiškėjos surinkti netiesiogiai įrodymai patvirtina jos prašomus nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Ištyręs archyvinius duomenis, nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) , Kaune, mokesčių bylą, teismas padarė išvadą, kad po pareiškėjos senelio mirties pareiškėjos tėvas kartu su kitais šešiais savo broliais priėmė palikimą, atsiradusį (duomenys neskelbtini) , Kaune. Vadovaudamasis archyviniais duomenimis, jog po 1936 m. (pareiškėjos senelis mirė 1936-07-27) nekilnojamuoju turtu (duomenys neskelbtini) , Kaune, rūpinosi, už jį mokesčius mokėjo pareiškėjos senelio įpėdiniai ir kad turtas buvo nacionalizuotas iš įpėdinių, pareiškėjos paaiškinimais per savo atstovę, liudytojo Ž. G. parodymais bei atlikęs tuometinių įstatymų normų analizę, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjos reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jos tėvas iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) , Kaune, pagrįstas, todėl taip pat tenkintinas.
Vertindamas aplinkybę, jog pareiškėja yra praleidusi terminą prašymui atkurti nuosavybės teises bei visiems giminystės ryšius ir nuosavybės teises su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti, teismas konstatavo, jog Kauno miesto savivaldybė, kaip viešojo administravimo organas, savo kompetencijos ribose privalantis padėti kiekvienam asmeniui įgyvendinti jo prigimtinę teisę į nuosavybę, privalėjo informuoti pareiškėją apie 1997-07-01 įstatymo pagrindu atsiradusią galimybę atstatyti teisingumą – atkurti nuosavybės teises į išlikusi nekilnojamąjį turtą, juo labiau kad savivaldybėje buvo užvesta pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo byla ir šiai institucijai buvo žinomas pareiškėjos siekis atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Tenkindamas pareiškėjos prašymą dėl termino atnaujinimo, teismas taip pat atsižvelgė į pareiškėjos garbingą amžių, į tai, kad ji gyvena užsienyje, kas galėjo apsunkinti jos galimybes sekti įstatymų raidą, surinkti reikiamus įrodymus.
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti.
Skunde nurodoma, jog teismas netinkamai taikė nuosavybės teisių atkūrimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose.
Apelianto nuomone, bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta objektyvių kliūčių, dėl kurių pareiškėja per įstatymo nustatytą terminą nepateikė prašymo atkurti nuosavybės teises į turtą. Tapusi Lietuvos Respublikos piliete ir nuo 1998-04-27 turėjusi pilietybę patvirtinantį dokumentą (pasą), t.y. tapusi tinkamu prašymą paduoti galinčiu subjektu, suvokdama pilietybės turėjimo svarbą nuosavybės teisių atkūrimo aspektu bei siekdama įgyvendinti įstatymo jai sutiektas teises, pareiškėja turėjo apsisprendimo laisvę ir visas galimybes (veikdama asmeniškai ar per savo atstovus) įstatymo nustatytu laiku pateikti Kauno miesto savivaldybei prašymą, giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus.
Apeliantas Kauno miesto savivaldybė nesutinka su teismo sprendimo prielaida, jog pareiškėjos prašymą turėjusi institucija - Kauno miesto savivaldybė - galėjo prašyti, kad pareiškėja pateiktų papildomą informaciją ir dokumentus arba patikslintų prašymą. Apeliantas nurodė, jog 1991-10-31 paduoti prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo paremti nei pareiškėjos tėvo giminystės ryšį su turto savininku (pareiškėjos seneliu) patvirtinančiais dokumentais, nei jo mirties faktą patvirtinančiais dokumentais, bet kitais dokumentais ir aplinkybėmis, kurių aspektu nuosavybės teisių atkūrimo klausimas buvo nagrinėtas ir prašymas atmestas. Vertindamas pareiškėjos termino praleidimo priežasčių svarbą, teismas nepagrįstai plečiamai aiškino ir taikė LR Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr.1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" patvirtintos Tvarkos 5 punkto 2 dalį, kadangi joje nustatyta prašymus nagrinėjančios institucijos teisė (bet ne pareiga) prašyti pateikti papildomą informaciją, (dokumentus) arba patikslinti prašymą, jeigu prašymai nebuvo nagrinėjami. Teismas nepagrįstai perkėlė teisės aktuose nustatytą pareigą pareiškėjams pateikti reikalingus dokumentus kompetentingai institucijai, tokiu būdu nepagrįstai sureikšmindamas prašymus nagrinėjančios institucijos teises.
Tačiau net ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas teismui pripažinti įstatymo nustatyto termino praleidimo priežastis svarbiomis, teismas nepagrįstai nustatė pareiškėjos prašomus faktus dėl jos tėvo valdymo nuosavybės teise turto (jo dalies) (duomenys neskelbtini) , Kaune, ir (duomenys neskelbtini) , Kaune, nes pareiškėja šių aplinkybių neįrodė. Atsakovo nuomone, turto valdymo nuosavybės teise faktus teismas nustatė remdamasis prielaidomis apie palikimo priėmimą, pareiškėjos tėvui faktiškai pradėjus turtą valdyti. Teismas neatmetė pareiškėjos neįrodytų aplinkybių apie faktinį palikimo priėmimą, o priešingai, nepagrįstai jomis rėmėsi, nors pareiškėja nepateikė dokumentų, jog jos tėvas S. G. S. buvo I. S. įstatyminis įpėdinis. Tokiu būdu teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką (LAT Senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr.56 patvirtinta Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, apžvalga). Iš teismo sprendimo taip pat neaišku, kokiu dokumentu teismas rėmėsi, nustatydamas, kad pareiškėjos tėvas buvo vienas iš septynių I. S. vaikų, kadangi teismo sprendime minimas 1938-08-31 archyvinis dokumentas neįrodo, kad visi jame nurodyti vardai yra būtent I. S. vaikų (įpėdinių) vardai. Teismas nenurodė, kuo remiantis nustatė, jog I. S. mirė 1936-07-27. Byloje nėra šią aplinkybę patvirtinančių dokumentų. Byloje taip pat nepateikta duomenų apie tai, kokią I. S. nuosavybės teise valdyto turto dalį galėjo po jo mirties paveldėti jo įpėdiniai (įstatyminiai ar testamentiniai). Apeliantas taip pat nesutinka su teismo vertinimu, jog prie šios bylos prijungtoje „Kauno miesto savivaldybės Nuosavybės teisių atstatymo byloje" esantis pareiškėjos senelio sudarytas ir Kauno notaro K. Š. prie liudininkų patvirtintas testamentas yra negaliojantis. Apelianto nuomone, šio dokumento turinys leidžia pagrįstai abejoti teismo nustatyta, tačiau visiškai neįrodyta aplinkybe, kad pareiškėjos tėvui iki nacionalizacijos priklausė 1/7 turto, esančio (duomenys neskelbtini) . Apeliantas įsitikinęs, kad pareiškėja neįrodė, jog negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių prašomus nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus.
Apeliaciniu skundu suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti.
Skunde nurodoma, jog teismas, tenkindamas pareiškėjos prašymą atnaujinti įstatymų nustatytą terminą prašymui pateikti, pažeidė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstamos tik nuo pareiškėjo valios nepriklausančios objektyvios aplinkybės, kurios sutrukdė per įstatymo nustatytą terminą paduoti prašymus bei dokumentus. Tokios priežastys kaip senas amžius, nežinojimas yra subjektyvios ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr.A15-708/2006).
Teismas nepagrįstai rėmėsi LR Vyriausybės nutarimo Nr.1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų" 5.2 punktu, kadangi ši norma yra taikoma tik tuo atveju, jeigu piliečiai, neturėję teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų", buvo pateikę prašymus, bet prašymai nebuvo nagrinėjami, nes šie asmenys neturėjo teisės arba jos neteko, praleidę terminus. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos 1991-11-06 pareiškimas Kauno miesto valdybai buvo išnagrinėtas, o 1993-06-17 buvo surašyta Pažyma dėl nuosavybės teisių atstatymo į išlikusį nekilnojamąjį turtą esantį Kaune, (duomenys neskelbtini) , M. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) , kurioje siūloma neatstatyti nuosavybės teisių, nes pareiškėja negyveno Lietuvoje ir nebuvo pristačiusi piliečio pažymėjimo (b.l.15). Išnagrinėjusi 1991-11-06 pareiškimą, Kauno miesto valdyba 1993-10-05 priėmė potvarkį Nr. 1210-v, kuriuo buvo nuspręsta neatstatyti nuosavybės teisių Z. B. (b.l. 14). Iš to seka, kad išnagrinėjus prašymą ir užbaigus bylą sprendimu neatkurti nuosavybės teisių, prašymą nagrinėjusi institucija neturėjo tęsti susirašinėjimo ir pranešti pareiškėjai apie įstatymų pasikeitimą ir trūkstamų dokumentų pateikimą, jei pati pareiškėja tuo nesidomėjo.
Tai, kad pareiškėja nesidomėjo nuosavybės teisų atkūrimu įrodo byloje surinkti įrodymai. Iš pareiškėjos paso kopijos matyti, kad Lietuvos Respublikos pilietės pasas pareiškėjai buvo išduotas 1998-04-27, taigi, pareiškėja, žinodama, kad jai trūksta pilietybę įrodančio pažymėjimo, jau nuo 1998 m. galėjo domėtis nuosavybės teisių atkūrimu ir imtis konkrečių veiksmų, siekdama realizuoti savo subjektines teise. Teismas nurodė, kad pareiškėjos garbingas amžius ir tai, kad ji gyvena užsienyje, apsunkino jos galimybes sekti įstatymų raidą, surinkti reikiamus dokumentus, tačiau nepasisakė, kas trukdė pareiškėjai iki nustatytų terminų pabaigos veikti per atstovą, ir kokios aplinkybės pasikeitė, kad dabar ji jau gali veikti per atstovą. Byloje nėra duomenų, kad nuo 1998 m. iki įstatymu numatytų terminų pabaigos pareiškėja buvo aktyvi, ėmėsi konkrečių veiksmų, siekdama realizuoti savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą, bet tai jai buvo trukdoma.
Teismas nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus, vadovaudamasis CPK 444 str. 2 d. 5 p., kuris nurodo pastato ir žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymą. Apelianto nuomone, atkreiptinas dėmesys, kad palikimo priėmimo faktų nustatymą reglamentuoja atskira CPK norma - 444 str. 2 d. 8 p. Be to, valdymo nuosavybės teise ir palikimo priėmimo faktų nustatymą reglamentuoja ne tik skirtingos CPK normos, bet skiriasi ir pagrindai, kuriais remiantis tie faktai yra nustatomi. Todėl, apelianto Kauno apskrities viršininko administracijos nuomone, siekiant nustatyti palikimo priėmimo faktą, teismui turėjo būti pateiktas mirusio pareiškėjos senelio I. S. , t.y. asmens, kurio palikimą siekiama priimti, mirties liudijimas.
Teismas neatsižvelgė į tai, kad rašytinių įrodymų, jog pareiškėjos tėvas valdė nuosavybės teise nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) , Kaune, ir (duomenys neskelbtini) , Kaune, byloje nėra (b.l.123). Be to, apelianto nuomone, teismas nepagrįstai rėmėsi vienintelio liudytojo, gimusio 1952 m. (b.l.125), todėl negalinčio nei paneigti, nei patvirtini aplinkybių apie pareiškėjos tėvo valdymą nuosavybės teise iki 1940 m., nes tuo metu dar nebuvo gimęs, parodymais.
Atsiliepime į suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą pareiškėja Z. B. nurodė, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Pareiškėjos nuomone, teismas, vadovaudamasis CK 5.16 str. 3 d., visiškai pagrįstai neišlikusio testamento kopijos nevertino kaip įrodymo, o tai, kad pareiškėjos tėvas yra įstatyminis I. S. įpėdinis, yra akivaizdu iš jo gimimo dokumento ir tuo metu galiojusių civilinių įstatymų (Rusijos imperijos įstatymo 1121 str. ir 1127 str.). Kadangi Lietuvoje išlikęs tik 1942 metų surašymas, todėl akivaizdu, kad pareiškėja neturėjo jokios galimybės pateikti teismui dokumentus, įrodančius vaikų skaičių šeimoje. Kitais įrodymais nepaneigti pareiškėjos atstovės paaiškinimai yra įrodymai civiliniame procese (CPK 177 str.), kadangi pareiškėja geriausiai žino, kiek brolių turėjo jos tėvas. Tai netiesiogiai patvirtina ir teismui pateikti įrodymai: 2006-01-24 pažyma Nr.V-l 0-323, iš kurios seka, kad Br. S. tabako ir papirosų fabrikas 1938 m. priklausė E. , M. , R. , B. , S. –G. , C. L. ir M. S. . Tai, kad pareiškėjos senelis mirė 1936-07-27, yra žinoma iš pateiktos pažymos apie mirtį, kuri yra byloje. Pareiškėjos nuomone, Kauno miesto savivaldybė, būdama viešojo administravimo institucija, nutraukdama susirašinėjimą su pareiškėja, elgėsi nesąžiningai ir neteisėtai, pažeidė LR Viešojo administravimo įstatymo 1 str. nuostatą, įpareigojančią ją „sudaryti būtinas teisines prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms".
Atsiliepime į suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė nurodė, kad su suinteresuoto asmens Kauno apskrities viršininko administracijos apeliaciniu skundu sutinka jame išdėstytais motyvais.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantų atstovės apeliacinius skundus palaikė. Pareiškėjų atstovė pirmosios instancijos teismo sprendimo prašė nekeisti.
Apeliaciniai skundai atmestini.
Dėl termino atnaujinimo. Praleistų įstatymuose nustatytų terminų atnaujinimas galimas tais atvejais, kai nustatoma, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, t. y. termino, per kurį asmuo, siekiantis konkrečios teisės įgyvendinimo, turėjo atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, eigos metu egzistavo aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą atlikti atitinkamus procedūrinius veiksmus, ir šios aplinkybės nepriklausė nuo asmens valios. Tokios aplinkybės kiekvienu atveju yra skirtingos, jų vertinimas ir atitinkamai pripažinimas svarbiomis ar nesvarbiomis kiekvienu atveju priklauso nuo bylos konkrečių faktinių aplinkybių, nuo prašymą atnaujinti praleistą terminą teikiančių asmenų individualių savybių ir pan. Tokių faktinių aplinkybių vertinimas ir atitinkamos išvados (kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias - ne) priklauso teismo diskrecijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjų I. D., E. S., A. S. ir G. A. B. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities viršininko administracijai, bylos Nr. 3K-3-510/2006, kat. 30.4.1).
Kolegija konstatuoja, jog sprendžiant termino atnaujinimo klausimą turi būti atsižvelgta į prašomo atnaujinti termino paskirtį. Šioje byloje prašoma atnaujinti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų įstatymo nustatytą terminą, su kuriuo yra siejama pareiškėjos teisė į nacionalizuotą senelio ir tėvo turtą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, jog įstatymo 10 straipsnyje nustatytas prašymų bei giminystės ryšį įrodančių dokumentų padavimo terminas buvo iš naikinamojo pakeistas į atnaujinamąjį, rodo įstatymo leidėjo siekį užtikrinti socialinio teisingumo įgyvendinimą, kad maksimaliai visi asmenys galėtų pasinaudoti restitucijos teise. Kolegija pažymi, kad, prašydama atnaujinti praleistą terminą, pareiškėja siekia apginti pažeistą nuosavybės teisę, kuri yra viena iš pagrindinių žmogaus konstitucinių teisių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo išsamiai įvertinti bylai reikšmingas aplinkybes. Kolegija sprendžia, jog teismas vadovavosi ne vien formaliais motyvais, o taikydamas įstatymus vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis). Kolegija laiko reikšmingomis pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, jog pareiškėja Z. B. kryptingai siekė įgyvendinti savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau jos kreipimosi į atitinkamas institucijas metu pareiškėja neturėjo subjektinės teisės. Pirmosios instancijos teismas, atnaujindamas praleistą terminą, sprendė, jog aplinkybės, kad pareiškėja, būdama garbingo amžiaus, visą laiką gyveno užsienio valstybėje, apsunkino jos galimybę susižinoti apie pasikeitusius įstatymus Lietuvoje bei laiku paduoti prašymą bei reikiamus dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Kolegijos nuomone, šios pirmosios instancijos teismo išvados yra teisingos ir atitinka jau minėtiems CK 1.5 straipsnio 4 dalyje įtvirtintiems kriterijams. Šią išvadą kolegija grindžia civilinės teisės paskirtimi – siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas ir teisingumas. Pažymėtina tai, kad jokių pretendentų į pareiškėjos tėvui bei seneliui iki nacionalizacijos priklausiusį turtą nėra ir nuosavybės teisės į šį turtą niekam nėra atkurtos. Suformalinimas praleisto termino priežasčių šiuo atveju visų pirma prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo principams. Žmogaus prigimtinės teisės yra didžiausia socialinė vertybė, todėl turi būti ginamos. Okupacinei valdžiai 1940 m. ir vėliau nacionalizavus bei kitais neteisėtais būdais nusavinus gyvenamuosius namus, jų dalis,butus, žemę, miškus, vandens telkinius ir kitą privačią nuosavybę, buvo paneigta prigimtinė žmogaus teisė turėti privačią nuosavybę, todėl kiekvienu atveju tokių terminų praleidimo priežastys turi būti vertinamos kompleksiškai, atsižvelgiant į visus aukščiau išvardintus kriterijus.
Dėl turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo
Apeliacinių skundų argumentai yra susiję su įrodymų pakankamumo problema. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu (tikimybių balansu). Tai reiškia, jog nėra reikalaujama šimtaprocentinio teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Kartu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Muaro krautuvė“ v. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-31/1999; 1999 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje A. Blažienės personalinė įmonė „Albina“ v. Vilniaus m. valstybinė mokesčių inspekcija, Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje A. Beinorienė, R. Žižiūnaitė v. AB „Panevėžio duona“ , Nr. 3K-3-513/2004).
Bylose dėl faktų, turinčių juridinę reikšmę, nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis). Į aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Apeliantai, teigdami, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra grindžiamos prielaidomis, į šią aplinkybę neatsižvelgė. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais ir, atitinkamai, būtų pagrįsta taip, kad priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė.
Kolegija pažymi, kad norint panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl įrodymų nepakankamumo, būtina argumentuotai paneigti teismo pateiktą įrodymų analizę ir vertinimą. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl įrodymų nepakankamumo, jeigu argumentuotai patvirtina, jog joks protingas žmogus, esant tokiems įrodymams, fakto nebūtų pripažinęs įrodytu, arba argumentuotai patvirtina, kad byloje apskritai nėra įrodymų, kurie leistų daryti išvadą dėl fakto buvimo ar nebuvimo. Nagrinėjamoje byloje iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad byloje yra pateikti visi rašytiniai įrodymai, patvirtinantys pareiškėjos giminystės ryšį su S. G. S. : Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažyma apie pareiškėjos gimimą (b.l.18), pareiškėjos santuokos liudijimas (b.l.19). Taip pat byloje yra nustatyta, kad pareiškėjos tėvas S. G. S. yra I. S. sūnus (b.l.20). Kolegija konstatuoja, jog ištyrus rašytinius įrodymus byloje nekyla jokių abejonių, kad pareiškėjos senelis I. S. nuosavybės teise valdė nekilnojamąjį turtą Kaune. Iš 2006-01-24 pažymos Nr.V10-323 Dėl S. nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini) , matyti, kad 1925 m. rugsėjo 16 d. Kauno miesto įkainojimo komisijos anketoje įrašyta, kad S. M. , E., R. ir I. bei T. L. priklausė 2919 kv. m nuosavos žemės (duomenys neskelbtini) ir trobesiai: 4 aukštų fabrikas, medinis gyvenamasis namas ir mūrinis namas (b.l.21). I. S. nuosavybę(duomenys neskelbtini) patvirtina įvairūs Brolių S. tabako ir papirosų fabriko dokumentai, esantys byloje (b.l.22-37). Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto I. S. mirties įrašo matyti, kad jis mirė 1936 m. liepos 26 d., todėl apeliantų argumentai apie tai, kad nenustatyta I. S. mirties data, nėra pagrįsti. Byloje įrodyta, kad po turto savininko I. S. mirties 1936 m., galiojant Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies normoms, atsirado palikimas – pastatai bei žemės sklypas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) , Kaune. Kas po I. S. mirties paveldėjo jo turtą, turi būti nustatoma pagal šio sąvado X tomo 1 dalies 1104 – 1380 straipsnius. Pareiškėjos nurodytų nuosavybės teisių atsiradimo metu galiojo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado X t. 1 d., kurios 1127 str. numatė, kad artimiausia teisė paveldėti turtą po tėvo ar motinos mirties priklausė jų teisėtiems vaikams lygiomis dalimis. Pagal tuo metu galiojusias Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies normas palikimas tapdavo įpėdinio nuosavybe, jeigu įpėdinis jį priimdavo (1255, 1261 straipsniai). Šių normų taikymo praktiką formavo Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas, pagal kurią palikimo priėmimo faktui konstatuoti pakanka įrodyti, kad įpėdinis po palikimo atsiradimo pradėjo palikimą faktiškai valdyti (Vyriausiojo Tribunolo 1927 m. sausio 3 d. sprendimas byloje Nr. 217). Vertinant priimto palikimo apimtį, būtina atsižvelgti ir į Sąvado X tomo 1 dalies 1255 straipsnį, kuriame buvo nustatyta, kad palikimo galima išsižadėti, t. y. jo atsisakyti. Palikimo atsisakymas detalizuojamas Sąvado X tomo 1 dalies 1265 straipsnyje. Jame buvo nustatyta, kad palikimo „išsižadėjimu pripažįstama: 1) kada įpėdiniai nepriims palikimo esant jam ne sulig skolomis, ir 2) kada nesantieji vietoje į pėdiniai į paskelbtus šaukimus neatvyks priimti palikimo per nustatytus terminus“.
Jau minėtoje 2006-01-24 archyvinėje pažymoje nurodoma, jog 1938 metų mokesčių byloje to paties turto savininku nebėra minimas I. S. , tačiau atsiranda pareiškėjos tėvo S. G. S. pavardė, kad tik patvirtina pareiškėjos teiginius apie turto paveldėjimą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog I. S. mirties metu paveldėjimo santykius reglamentavo Civilinių įstatymų 1255 straipsnis, o 1261 straipsnis skelbė, jog „palikimo priėmimu laikoma, kada paveldėtojas nei atsišaukimo apie skolų nemokėjimą nepadarė, nei mirusiojo turto pajamų nesutaupė, tik turėjo ir naudojo savo asmens pelnui“. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje pateiktų rašytinių įrodymų visuma, analizuojant juos minėtų Civilinių įstatymų požiūriu, nuosekliai patvirtina faktą, kad I. S. turtą, buvusį (duomenys neskelbtini) , Kaune, po jo mirties paveldėjo ir valdė jo vaikai, tame tarpe ir pareiškėjos tėvas. Kolegijos nuomone, tokia prielaida yra motyvuota, t. y. kad ji yra pagrįsta byloje esančiais įrodymais ir, atitinkamai, yra pagrįsta, kad priešingos prielaidos – jog I. S. turto pareiškėjos tėvas nepaveldėjo, tikimybė yra žymiai mažesnė.
Atitinkamai pirmosios instancijos teismas vertino ir archyvinius dokumentus, patvirtinančius I. S. nuosavybės teise valdytą turtą (duomenys neskelbtini) , Kaune, bei vėlesnę jo priklausomybę (b.l.41). Iš šios pažymos turinio akivaizdu, kad pastatai (duomenys neskelbtini) , Kaune, buvo nacionalizuoti ne iš I. S. (kuris tuo metu jau buvo miręs), o iš jo įpėdinių (b.l.41-52). Kolegija nesutinka su apeliantų teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas turinčius juridinę reikšmę faktus nustatė remdamasis liudytojo G. Ž. , gimusio 1952 metais, parodymais (b.l.125-126). Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turinčius juridinę reikšmę faktus nustatė vadovaudamasis įrodymų visumos vertinimo principu, įtvirtintu CPK 185 straipsnyje, ir nenukrypo nuo teismų praktikoje suformuotos tikimybių pusiausvyros principu. Liudytojo G. Ž. parodymai šioje byloje reikšmingi tik ta prasme, kad , kad jis yra Kauno žydų bendruomenės pirmininkas ir apie nagrinėjamas aplinkybes žino iš savo tėvo pasakojimų. Neginčytina, jog prieškario Kaune S. šeima, kaip tabako ir papirosų fabriko valdytoja, buvo, kaip teigė liudytojas, žymi. Todėl suprantama, kad liudytojui galėjo būti žinomi tėvų pasakojimai apie šią šeimą, tačiau tai nebuvo pagrindu nustatyti turintį juridinę reikšmę faktą. Kolegijos nuomone, šioje byloje prašomą nustatyti faktą netiesiogiai patvirtina ir ta aplinkybė, kad daugiau jokių pretendentų į šį turtą nėra, kas irgi suponuoja išvadą, jog I. S. turtą paveldėjo ir nuosavybės teise valdė pareiškėjos tėvas.
Atmestini atsakovų argumentai, jog pareiškėja visų pirma turėjo prašyti nustatyti turintį juridinę reikšmę faktą, kad jos tėvas faktiškai priėmė I. S. palikimą. Kolegijos nuomone, nustatinėjant pastato valdymo nuosavybės teise faktą, pakanka nustatyti nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą, o tokį pagrindą pareiškėja įrodė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokią nuostatą patvirtina, jog reikia skirti palikimo priėmimą nuo jo įforminimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 04 d. nutartis; Civilinė byla Nr.3K-3-228/2007). Palikimas gali būti priimamas faktiškai pradėjus turtą valdyti. Nors dokumentais nustatyta tvarka palikimo priėmimas nebuvo įformintas, ta aplinkybė nepaneigia palikimo faktinio priėmimo.Nesant byloje duomenų, kad pareiškėjos tėvas būtų atsisakęs palikimo aukščiau nurodyta tvarka, tačiau esant duomenims, kad jis šį turtą valdė ir juo naudojosi, teismo išvada dėl palikimo priėmimo faktiškai pradėjus turtą valdyti ir juo naudotis yra pagrįsta.
Kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliaciniuose skunduose išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo jam panaikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
n u t a r i a :
apeliacinius skundus atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkė Gražina Davidonienė
Kolegijos teisėjai Nijolia Indreikienė
Leonas Jachimavičius