Civilinė byla Nr. 3K-3-505/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
35.3.6; 35.5; 52.1; 52.3 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja),
Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo
posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos ir Kanados
uždarosios akcinės bendrovės „Besserlita“ ir atsakovo G. B. kasacinius skundus
dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m.
liepos 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios
uždarosios akcinės bendrovės „Šimtas aukštų“ (teisių perėmėjas – Lietuvos ir
Kanados uždaroji akcinė bendrovė „Besserlita“) ieškinį atsakovui G. B. dėl skolos
ir delspinigių priteisimo; trečiasis asmuo bankrutuojanti uždaroji akcinė
bendrovė „Šimtas aukštų“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje kilo
rangos sutarties šalių ginčas dėl užsakovo, priėmusio rangovo atliktus darbus,
teisės remtis darbų trūkumų faktu, taip pat dėl užsakovo pareigos sumokėti
rangovui už darbus, atliktus statybos objekte, kuris žuvo dėl gaisro.
Ieškovas UAB
„Šimtas aukštų“ 2007 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti
iš atsakovo 389 828,43 Lt skolos už atliktus rangos darbus, 15 800,88 Lt
delspinigių, 11,72 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos
iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Ieškovas
nurodė, kad sudarė su atsakovu penkias rašytines rangos sutartis, pagal kurias įsipareigojo
atlikti dviejų kaimo turizmo sodybų projektavimo ir statybos darbus, o atsakovas
– už juos atsiskaityti; nuo 2005 m. lapkričio 30 d. iki 2007 m. rugsėjo 12 d. ieškovas
pateikė atsakovui devyniolika PVM sąskaitų–faktūrų, kurių bendra suma – 3 866
060,14 Lt; atsakovas sumokėjo 3 476 231,71 Lt ir liko skolingas 389 828,43
Lt. Ieškovas taip pat nurodė, kad šalių sutartyse įtvirtinta atsakovo prievolė mokėti
netesybas (delspinigius), tačiau, manydamas, jog sutartyse nustatyti 0,2 proc. dydžio
delspinigiai yra neprotingai dideli, prašė priteisti iš atsakovo 0,02 proc.
dydžio delspinigius, t. y. 15 800,88 Lt. Remdamasis Mokėjimų, atliekamų pagal
komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymu (toliau – Įstatymas), ieškovas
prašė priteisti iš atsakovo 11,72 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą
sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Atsakovas
nesutiko su ieškiniu ir nurodė, kad ieškovas reikalauja sumokėti už darbus,
kurių neatlik arba atliko pavėluotai ar netinkamai.
Pagal 2010 m.
birželio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartį bankrutuojanti UAB „Šimtas aukštų“
perleido Lietuvos ir Kanados UAB „Besserlita“ reikalavimo teisę į 389 828,43 Lt
iš skolininko G. B. Kauno apygardos teismo 2010 m. liepos 15 d. nutartimi
ieškovas bankrutuojanti UAB „Šimtas aukštų“ pakeistas jo teisių perėmėju –
UAB „Besserlita“.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2009 m. balandžio 2 d.
sprendimu patenkino ieškinio dalį: priteisė ieškovui iš atsakovo 371 400,17 Lt
skolos, 15 800,88 Lt delspinigių; kitą ieškinio dalį atmetė.
Teismas sprendė,
kad ieškovas įrodė, jog atliko beveik visus, už kuriuos reikalauja sumokėti atsakovą,
darbus, išskyrus tuos, kurių neatlikimą konstatavo Nacionalinė mokėjimo
agentūra, ir dėl to neišmokėjo atsakovui 18 428, 26 Lt; pagal darbų
priėmimo–perdavimo aktus atsakovas priėmė visus atliktus darbus ir nepareiškė jokių
pretenzijų dėl jų kokybės, apimties. Teismas konstatavo, kad atsakovas neginčijo
darbų perdavimo–priėmimo aktų įstatymo nustatyta tvarka; pasirašęs nurodytus
aktus, bet neaptaręs juose darbų trūkumų ar defektų, jis neteko teisinių
prielaidų įrodinėti darbų trūkumų bei remtis šiais faktais, gindamasis nuo
ieškinio (CK 6.662 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė, kad, nustatydamas priteistinos
skolos sumą, atsižvelgia į tai, jog Nacionalinės mokėjimo agentūros ekspertų
2008 m. sausio 22 d. akte nustatyta priėmimo–perdavimo aktuose nurodytų ir
faktiškai atliktų darbų kiekio nedidelių skirtumų: gyvenamojo namo sienų
aptaisyta glazūruotomis plytelėmis 34 kv. m mažiau, negu nurodyta darbų
aktuose, trūksta 1,8 m laipto turėklų, dvylikos šviestuvų, kitų smulkių
apdailos darbų, neužsėtas žolių mišiniu 4 ha plotas ir pan.; nustatyta, kad
neatlikta darbų už 18 428,26 Lt, ir šia suma sumažinta atsakovui skiriama parama.
Teismas konstatavo, kad aptartas rašytinis įrodymas patvirtina, jog ieškovas
neatliko darbų už 18 428,26 Lt, todėl šia suma mažintina priteistina ieškovui
iš atsakovo skolos suma. Teismas pažymėjo, kad atsakovas teigė, jog ieškovas
neatliko didelės darbų dalies, priešieškinyje nurodė, kad pagrįsta tik mažiau kaip
pusė ieškinio sumos (389 828,43 Lt – 251 700 Lt = 138 128,43 Lt), bylos
nagrinėjimo metu jau teigė, jog ieškinys visiškai nepagrįstas ir siūlė jį
atmesti, grįsdamas savo atsikirtimus antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo
protokolu bei A. Z. ataskaita. Teismas sprendė, kad atsakovas, pasirašęs
atliktų darbų aktus ir nepareiškęs pretenzijų dėl neatliktų ar netinkamai atliktų
darbų, nenuginčijęs įstatymo nustatyta tvarka nurodytų aktų, pasirašęs PVM
sąskaitas–faktūras, negali įrodinėti darbų trūkumų antstolio faktinių
aplinkybių protokolu ir A. Z. ataskaita. Antstolio faktinių aplinkybių
konstatavimo protokolą teismas vertino kritiškai dėl to, kad antstolis nėra
statybų specialistas, be to, jis konstatavo matomus trūkumus, kurių didžioji
dalis yra tiesiog neužbaigti darbai (nepabaigti tinkuoti cokoliai, nėra grindjuosčių,
termostatų, neįrengtas židinys ir pan.), o ne atliktų darbų trūkumai. Teismas taip
pat kritiškai vertino specialisto A. Z. ataskaitą, nes, atliekant vertinimą,
nepakviesta ieškovo atstovų. Atsakovo argumentus, kad jis negavo pinigų iš Nacionalinės
mokėjimo agentūros ir dėl to negalėjo sumokėti už darbus pagal 2006 m. birželio
1 d. sutartį, teismas atmetė, nurodęs, kad atsakovo ir Nacionalinės mokėjimo
agentūros sutartyse numatytas dviejų statybos objektų, o ne atskirų rangos
sutarčių finansavimas, be to, byloje nustatyta, jog atsakovas gavo iš
Nacionalinės mokėjimo agentūros beveik visą numatytą paramos sumą: teismo
posėdyje jis pripažino gavęs 635 509,54 Lt; išvadą, kad atsakovui išmokėta parama
(išskyrus 18 428,26 Lt), galima daryti iš Nacionalinės mokėjimo agentūros rašto.
Teismas konstatavo, kad yra pagrindas priteisti ieškovui iš atsakovo 371 400,17
Lt (389 828,43 Lt–18 428, 26 Lt) skolos už atliktus statybos ir
projektavimo darbus. Teismas nurodė, kad, patenkinus ieškinio reikalavimą dėl skolos
už atliktus darbus, yra pagrindas tenkinti reikalavimą priteisti sutartines
netesybas. Kartu teismas pažymėjo, kad ieškovas nereikalauja sutartinių
netesybų, t. y. 0,2 proc. delspinigių, nes, jo manymu, jos yra per didelės, ir
prašo priteisti 0,02 proc. dydžio delspinigius, t. y. 15 800,88 Lt. Teismas konstatavo,
kad ieškovas turi teisę mažinti priklausančią jam sutartinių delspinigių sumą,
todėl priteisė iš atsakovo 15 800,88 Lt delspinigių. Ieškovo
reikalavimą priteisti iš atsakovo 11,72 proc. dydžio metines palūkanas
(apskaičiuotas pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo
prevencijos įstatymo nuostatas) už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki
sprendimo visiško įvykdymo teismas atmetė, nurodęs, kad ieškovo ir atsakovo
sudarytos statybos rangos sutartys nėra komerciniai sandoriai, atsakovas yra
įregistravęs ūkininko ūkį, be to, patenkinus šį reikalavimą, atsakovui tektų
nepagrįsta ir neprotingai didelė prievolė mokėti bankrutuojančiai įmonei
dideles sumas.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. liepos 2 d.
nutartimi ieškovo apeliacinį skundą atmetė, o atsakovo apeliacinį skundą
patenkino iš dalies ir Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą
pakeitė: sumažino priteistą ieškovui iš atsakovo skolos sumą nuo 371 400,17 Lt iki
273 682,75 Lt, delspinigius – nuo 15 800,88 Lt iki 11 617,64 Lt;
atitinkamai perskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teisėjų
kolegija nurodė, kad laiko nepagrįstais atsakovo argumentus dėl civilinio
proceso principų pažeidimo, nes apeliaciniame skunde netinkamai aiškinamos proceso
teisės normos; dėl bankroto bylos iškėlimo pasikeitęs UAB „Šimtas aukštų“
statusas savaime neįpareigojo atsakovo pasirinkti kitą atsikirtimų į jam
pareikštus reikalavimus pagrindą; rungtyniškumo principas ir atsakovo
procesinės teisės pirmosios instancijos teisme nebuvo pažeisti. Teisėjų
kolegija atmetė kaip nepagrįstus atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl
priteistinos skolos sumažinimo dėl ieškovo vėlavimo atlikti darbus ir netinkamai
atliktų darbų. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovo procesiniuose
dokumentuose nurodyti rašytiniai įrodymai – ieškovo 2006 m. gruodžio 19 d.,
2007 m. kovo 29 d., 2007 m. spalio 29 d. informaciniai pranešimai – neįrodo, jog
darbai (ar jų dalis), už kuriuos ieškovas reikalavo sumokėti, buvo neatlikti; nė
viename iš raštų nepareikšta, kad darbai bus baigti ateityje, nors jau buvo
pasirašyti šių darbų priėmimo–perdavimo aktai; nurodytuose raštuose aiškiai
išdėstyta, kad dėl objektyvių aplinkybių ieškovas vėlavo atlikti darbus ir
nurodyta, per kokius terminus šie darbai bus pabaigti. Teisėjų kolegija priėjo
prie išvados, kad atsakovas sutiko su ieškovo nurodytais darbų pabaigimo
terminais, nes iki ginčo teisme pradžios nereiškė jokių pretenzijų dėl ieškovo
atliekamų darbų, nenutraukė sutarčių, nereikalavo delspinigių ar nuostolių dėl
praleistų rangos darbų atlikimo terminų; be to, bylos duomenys patvirtina tai,
kad viena iš pagrindinių priežasčių, lėmusių terminų praleidimą, buvo ta, jog
pats atsakovas vėluodavo sumokėti pagal sutartis, taip pat atlikti avansinius
mokėjimus. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai
vertino kritiškai A. Z. ataskaitą, nes Aplinkos ministerijos išduotu kvalifikacijos
atestatu šiam specialistui suteikta teisė tik nustatyti statybos darbų
skaičiuojamąsias kainas, tačiau nesuteikta teisės nustatyti statybos darbų
kiekio ir kokybės trūkumų bei spręsti dėl darbų, būtinų trūkumams pašalinti,
apimties; be to, UAB „Šimtas aukštų“ nebuvo tinkamai informuota apie
numatomą rangos darbų kiekio ir kokybės patikrinimą, todėl negalėjo dalyvauti
apžiūroje ir pateikti paaiškinimų bei pastabų. Be to, Lietuvos apeliacinio
teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartimi atsakovas buvo įpareigotas leisti
ieškovo atstovams ir pasirinktam statybos darbų specialistui darbo dienomis
darbo laiku apžiūrėti ir fiksuoti visus atsakovo nurodytus darbų kiekio ir
kokybės trūkumus kaimo turizmo sodybose, tačiau atsakovas nevykdė šios teismo
nutarties, nors jam buvo paskirta bauda ir išduotas vykdomasis raštas dėl
priverstinio nutarties vykdymo. Tai, kad nuo 2008 m. spalio 2 d. atsakovas
atsisako sudaryti sąlygas ieškovui apžiūrėti A. Z. ataskaitoje nurodytus
trūkumus, teisėjų kolegijos nuomone, yra pagrindas vertinti šioje ataskaitoje išvardytus
defektus ir apskaičiuotus jų šalinimo kaštus kaip nepagrįstus ir neįrodytus.
Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad 2008 m. sausio 14 d. antstolio faktinių
aplinkybių konstatavimo protokolas neturi didesnės įrodomosios galios, nes
antstolis veikė ne teismo pavedimu; be to, pirmosios instancijos teismas visiškai
pagrįstai nurodė, kad antstolis nėra statybos ekspertas ar specialistas, galintis
pateikti išvadą, jog statybos darbai atlikti netinkamai būtent dėl rangovo
kaltės; antstolis konstatuoja tik faktą, t. y. tai, ką jis objektyviai mato,
bet ne šio fakto atsiradimo priežastį, todėl jo surašytas protokolas nėra ir
negali būti laikomas darbų kiekį ir trūkumus patvirtinančiu įrodymu. Teisėjų
kolegija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovas, kaip užsakovas, turi pareigą
sumokėti ieškovui, kaip rangovui, už atliktus ir nustatyta tvarka priimtus darbus
(CK 6.681 straipsnio 1 dalis, 6.689 straipsnis), nes darbų
priėmimo–perdavimo aktuose nenurodyta jokių priimtų darbų kiekio ar kokybės
trūkumų (CK 6.662 straipsnis); nepasinaudojęs įstatymo nustatyta galimybe
pareikšti pretenziją dėl trūkumų darbų priėmimo metu ar per protingą terminą,
jeigu tie trūkumai nebuvo akivaizdūs, atsakovas prarado teisę remtis trūkumų
faktu vėliau (CK 6.662 straipsnio 2 dalis.). Teisėjų kolegija nurodė,
kad pirmosios instancijos teismo teisingai nustatė, jog atsakovas neturi
prievolės sumokėti ieškovui už Nacionalinės mokėjimo agentūros 2008 m.
sausio 22 d. rašte nurodytus neatliktus darbus, tačiau, neatsižvelgęs į šiame rašte
nurodytas aplinkybes ir paramos sutarties sąlygas, netinkamai nustatė neatliktų
darbų kainą: pagal Paramos sutarties 1.1.3 punktą 18 428,26 Lt suma
sudaro tik pusę neatliktų darbų vertės, neįskaitant PVM; dėl to teismas,
atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl 18 428,26 Lt, turėjo padvigubinti
nurodytą sumą ir pridėti PVM (18 proc.), t. y. turėjo atmesti ieškinio
reikalavimą dėl 43 490,69 Lt; dėl šių netinkamai įvertintų aplinkybių ieškovui
nepagrįstai priteista 25 062,43 Lt. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad pirmosios
instancijos teismas patenkino ieškinio reikalavimą dėl 251 699,99 Lt priteisimo
pagal sutartį Nr. 2006-06-01/01, nors byloje nustatyta, jog nėra darbų pagal šią
sutartį priėmimo–perdavimo akto. Kartu teisėjų kolegija nurodė, kad UAB „IF
draudimas“ 2006 m. gruodžio 27 d. pažymoje dėl gaisro nuostolių, kituose
dokumentuose nurodyta, jog nuostolių, patirtų dėl papildomų namo statybos darbų
pagal sutartį Nr. 2006-06-01/01 su statybos bendrove UAB „Šimtas aukštų“,
suma – 179 045 Lt (įskaitant PVM). Teisėjų kolegija sprendė, kad
atsakovas pripažino, jog pagal nurodytą sutartį atlikta darbų už 179 045 Lt, tuo
tarpu ieškovas neįrodė, kad atliko visus šioje sutartyje sutartus darbus, todėl
pirmosios instancijos teismo priteistas nuostolių atlyginimas mažintinas
72 654,99 Lt (251 699,99 Lt–179 045 Lt). Dėl nurodytų motyvų teisėjų
kolegija sumažino pirmosios instancijos teismo priteistą iš atsakovo ieškovui
skolos sumą 97 717,42 Lt (25 062,43 Lt+72 654,99), sumažindama bendrą
priteistiną skolos sumą nuo 371 400,17 Lt iki 273 682,75 Lt, delspinigių
sumą – nuo 15 800,88 Lt iki 11 617,64 Lt. Dėl ieškovo apeliacinio
skundo argumentų, reikalaujant priteisti procesines palūkanas, apskaičiuotas
pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos
įstatymą, teisėjų kolegija nurodė, kad, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir
sąžiningumo principais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nėra
pagrindo priteisti iš atsakovo ieškovui palūkanų pagal šį įstatymą. Teisėjų
kolegijos nuomone, dėl ginčo šalių teisinių santykių pobūdžio, dėl projekto,
kuriam buvo skirta Europos Sąjungos parama, tikslų ir įgyvendinimo, palūkanų pagal
nurodytą įstatymą priteisimas iš atsakovo neatitiktų CK 1.137 straipsnyje
nustatytų civilinių teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo reikalavimų.
III. Kasacinių skundų
ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d.
nutarties dalį, kuria atmestas reikalavimas dėl procesinių palūkanų, ir priimti
naują sprendimą – priteisti iš atsakovo 11,72 proc. dydžio metines palūkanas už
priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl procesinių palūkanų. Teismai,
atmesdami ieškovo reikalavimą priteisti procesines palūkanas, pažeidė
CK 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 2 dalies, Mokėjimų,
atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo (toliau –
Įstatymas) nuostatas. Teismai nepagrįstai sprendė, kad ieškovo ir atsakovo
sudarytos statybos rangos sutartys nėra komerciniai sandoriai. Įstatymo 2 straipsnio
1 dalyje nustatyta, kad komerciniai sandoriai – tai sandoriai tarp ūkio
subjektų arba tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų, pagal kuriuos už
atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Ūkinė
komercinė veikla reiškia nuolatinę savarankišką, t. y. savo rizika plėtojamą,
asmens veiklą siekiant pelno, susijusią su daiktų pirkimu–pardavimu ar paslaugų
teikimu kitiems asmenims už atlyginimą. Ūkininko ūkio veikla atitinka ūkinės
komercinės veiklos sampratą (Ūkininko ūkio įstatymo 1, 2 straipsniai).
Nagrinėjamu atveju atsakovas yra įregistravęs ūkininko ūkį ir vykdo ūkinę
veiklą: parengė verslo planą, gavo kreditų kaimo turizmo sodyboms statyti,
kempingams įrengti, gerovei tvarkyti ir kt., t. y. tam, kad ateityje
plėtotų ūkinę veiklą ir gautų pajamų (pelno); atsakovas verčiasi ūkine veikla,
tenkindamas ne savo asmeninius, o ūkininko ūkio, kaip ūkio subjekto, poreikius,
todėl jo ir ieškovo sudaryti sandoriai dėl statybos rangos darbų yra komerciniai.
Tarp Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje išvardytų atvejų, kai šis
įstatymas netaikomas, nenurodyta sandorių, susijusių su ūkininko ūkio
teikiamomis ir gaunamomis paslaugomis (išskyrus žemės ūkio produkcijos
pirkimo–pardavimo sandorius). Ginčo šalių komercinius santykius patvirtina ir
tai, kad jos sudarė statybos rangos (CK 6.681 straipsnis), o ne vartojimo
rangos (CK 6.672 straipsnis) sutartis. Mokėjimų, atliekamų pagal
komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas yra specialusis
įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, nustatant
palūkanas už pavėluotus mokėjimus, atliekamus pagal komercinius sandorius. Jeigu
šalys nesusitarusios dėl kitokios palūkanų už pavėluotus mokėjimus normos,
teismas, nustatęs, kad sandoris atitinka Įstatyme nurodytus komercinių sandorių
požymius, jeigu kreditorius to reikalauja, turėtų taikyti Įstatymo nustatytas
palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. birželio
29 d. konsultacija Nr. A3-130). Be to, teismai, nagrinėdami bylas, kuriose
pareikšti reikalavimai ūkininkams (ne kaip fiziniams asmenims), taiko jiems
Įstatymo nuostatas (pvz., Panevėžio apygardos teismo 2010 m. vasario 25 d.
sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-227-544/2010; Kauno apygardos 2009 m.
lapkričio 27 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. L2-2538-510/2009; kt.).
2. Dėl civilinių santykių subjektų
lygiateisiškumo. Civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo principas yra
konstitucinio lygiateisiškumo principo (Konstitucijos 29 straipsnis) išraiškia
civilinėje teisėje ir reiškia diskriminavimo draudimą bei reikalavimą, kad
vienodos situacijos būtų vertinamos vienodai. Konstitucinio Teismo nurodyta,
kad Konstitucijos 29 straipsnis nepaneigia to, jog įstatyme gali būti nevienodai
reglamentuojamas tam tikrų kategorijų asmenų, kurių padėtis skirtinga, teisinis
statusas; tačiau asmenų lygiateisiškumo principas būtų pažeidžiamas, jeigu tam
tikra grupė asmenų, kuriems skirta teisės norma, palyginti su kitais tos pačios
normos adresatais, būtų vertinama kitaip, nors tarp tų grupių nėra tokio
pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas vertinimas būtų
objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas;
1996 m. vasario 28 d. nutarimas). Bet kuris asmuo, patenkantis į CK 6.37
straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 2 dalies ir Įstatymo taikymo sritį, turi
teisę reikalauti priteisti iš skolininko atitinkamo dydžio palūkanas nuo bylos
iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo. Nagrinėjamu atveju teismai,
pažeisdami lygiateisiškumo principą, neteisėtai netaikė CK 6.37 straipsnio
2 dalies ir Įstatymo nuostatų dėl to, kad ieškovas turėjo bankrutuojančios
įmonės statusą, o atsakovas yra gavęs Europos Sąjungos paramą ūkiui plėtoti.
Atsiliepime į ieškovo
kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma,
kad:
1. Lietuvos ir
Kanados UAB „Besserlita“ neturi teisės paduoti kasacinį skundą, nes Kauno
apygardos teismo 2010 m. liepos 15 d. nutartis dėl procesinių teisių perėmimo
neįsiteisėjusi, dėl jos paduotas atskirasis skundas 2010 m. spalio 13 d.
išsiųstas Lietuvos apeliaciniam teismui. UAB „Šimtas aukštų“ nepadavė
kasacinio skundo, todėl nagrinėtinas tik atsakovo kasacinis skundas.
2. Teismai labai
aiškiai nurodė, kodėl priteisė ieškovui mažesnes, negu nustatytos įstatymo,
procesines palūkanas, todėl nėra pagrindo naikinti ar keisti apskųstas teismų
procesinių sprendimų dalis.
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Kauno
apygardos teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį ir
priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas
tokiais argumentais:
1. Dėl lygiateisiškumo principo pažeidimo.
Teismai vertino atsakovo atsikirtimus, kurie buvo pareikšti priešieškinyje iki
bankroto bylos ieškovo įmonei iškėlimo ir ieškinio bei priešieškinio išskyrimo
į atskiras bylas, tačiau nepriėmė atsikirtimų kitais pagrindais, t. y.
atsižvelgiant į ieškovo nemokumą.
2. Dėl CPK 431 straipsnio pažeidimo.
Apeliacinis teismas neįvertino to, kad byla pradėta nagrinėti pirmosios
instancijos teisme neteisėtu pagrindu, t. y. pagal 2007 m. lapkričio 15 d.
pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriame neteisingai patvirtinta, jog
nėra CPK 431 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų. Ieškovas
pareiškimo pateikimo metu nebuvo įvykdęs dalies prievolės.
3. Dėl bylos
nagrinėjimo stadijų ir rungtyniškumo principo pažeidimo. Teismai
nepagrįstai laikė, kad byla buvo sustabdyta nagrinėjimo teisme, o ne
pasirengimo nagrinėti stadijoje. Dėl to buvo suvaržytos atsakovo teisės
galutinai suformuluoti atsikirtimus, nors dėl ieškovo bankroto priešpriešinių
reikalavimų įskaitymas tapo negalimas, o šalių ginčo dalykas ir pagrindas iš
esmės pasikeitė, nes atsakovas faktiškai neteko teisės susigrąžinti lėšų iš
bankrutuojančio ieškovo. Dėl nemokumo pasikeitęs ieškovo statusas suteikė
atsakovui teisę pasirinkti kitą atsikirtimų į jam pareikštus reikalavimus
pagrindą, tačiau teismas nagrinėjo bylą 2009 m. kovo 19 d. posėdyje ta pačia
apimtimi ir tais pačiais atsikirtimo pagrindais, kurie buvo priešieškinyje,
kuris, išskyrus ieškinio ir priešieškinio reikalavimus į atskiras bylas, buvo
perduotas nagrinėti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Toks procesas pažeidė
šalių rungtyniškumo principą ir atsakovo teisę gintis nuo nepagrįstų
reikalavimų, ginčijant juos naujais pagrindais, visiškai nepripažįstant
ieškinio.
4. Dėl
įrodymų vertinimo. Teismai neteisingai vertino liudytojo A. Z. ataskaitą.
Šiame rašytiniame įrodyme pateiktos išvados nenuginčytos, jos padarytos
remiantis faktais, užfiksuotais antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo
protokole. Priešingai, negu nurodė teismai, liudytojas turi reikiamą
kvalifikaciją tam, kad suskaičiuotų, kiek ir kokių darbų nepadaryta pagal
rangos sutartis, kiek reikia lėšų trūkumams pašalinti. Be to, teismai
neteisingai vertino antstolio surašytą protokolą, nes jame užfiksuotos
aplinkybės nereikalauja specialių žinių, prie protokolo pridėta išsami vaizdinė
medžiaga, iš kurios matyti, kad dalis darbų objektuose neatlikta, o dalis
atlikta netinkamai. Šiame protokole konstatuotos aplinkybės nepaneigtos kitais
įrodymais, priešingai, yra rašytinių įrodymų (ieškovo informaciniai pranešimai,
Nacionalinės mokėjimų agentūros specialistų pranešimai dėl išmokų mažinimo),
patvirtinančių, kad dalies tariamai perduotų atsakovui darbų ieškovas neatliko,
ketino juos užbaigti tik ateityje.
5. Dėl CK 6.644
straipsnio, 6.649 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 6.662 straipsnio 3 dalies
pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pripažino, kad darbų
priėmimo–perdavimo aktuose nurodytų darbų dalis faktiškai neperduota, todėl iš
dalies sumažino ieškovui priteistiną sumą. Taip teismas pripažino, kad CK 6.662
straipsnio 3 dalis negali būti taikoma besąlygiškai ir darbų priėmimo
aktas neturėtų būti vienintelis neginčijamas įrodymas. Narinėjamu atveju savo
reikalavimą atsakovui ieškovas grindė darbų priėmimo aktais, nors 2006 m.
gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 29 d., 2007 m. spalio 29 d. pranešimais
Nacionalinei mokėjimo agentūrai ir atsakovui jis pripažino, kad tam tikrus
darbus (kurie tariamai jau buvo perduoti atsakovui kaip atlikti) pabaigs
vėliau. Apeliacinis teismas neteisingai sprendė, kad iki bylos iškėlimo
atsakovas nereiškė ieškovui pretenzijų, nesiėmė aktyvių veiksmų jo turimiems
dokumentams paneigti. Akivaizdu, kad ieškovas, manydamas, jog perdavė atsakovui
tinkamai atliktus ir visus darbus, nebūtų rašęs dokumentų, pripažindamas, kad
dalis darbų neatlikta, ir įsipareigodamas atlikti juos ateityje. Atsakovas
aktyviai reikalavo, kad ieškovas pabaigtų darbus, kurių priėmimo aktus
atsakovas buvo priverstas pasirašyti, nors darbai dar nebuvo atlikti, nes vengė
neadekvačių galimų nuostolių, jeigu būtų žlugę vykdomi projektai. Be to,
teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, pavesdami atsakovui įrodyti
aplinkybę dėl neatliktų darbų kiekio. Pripažinus, kad darbų perdavimo aktai yra
netikslūs, būtent ieškovas turėjo pareigą įrodyti, kad ginčijama dalis darbų
buvo padaryta ir perduota. Ieškovui neįrodžius aplinkybių, kad ginčo darbų
dalis buvo atlikta vėliau, laikytina, jog atsakovas iki nurodytų pranešimų buvo
tinkamai atsiskaitęs su ieškovu, todėl ieškinys turėjo būti atmestas visiškai. Teismai
vienu atveju suabsoliutino CK 6.662 straipsnio 3 dalies taikymą, kitu atveju,
t. y. spręsdami dėl 251 700 Lt pagal sutartį Nr. 2006-06-01/01, patenkino šį
reikalavimą, nors nėra nei darbų pagal šią sutartį priėmimo–perdavimo akto, nei
ieškovo atliktų darbų, nei dar vienos sąlygos – Nacionalinė mokėjimo agentūra
nėra išmokėjusi atsakovui išmokos už šiuos darbus. Didelės išmokų dalies
atsakovas negavo būtent dėl ieškovo kaltės, t. y. dėl to, kad patikrinimų metu
dalies darbų nebuvo atlikta arba atlikta netinkamai. Atsakovo gautą draudimo
išmoką už sudegusį namą teismai nepagrįstai pripažino kaip pajamas už ieškovo
atliktus darbus. Ieškovas, pastatęs nurodytą namą, neperdavė jo atsakovui,
todėl, sudegus šiam namui, ieškovui nepriklausė atlyginimas už atliktus, bet
neperduotus darbus, nes pagal rangos sutartį mokama už rangovo rizika atliktų
darbų rezultatą. Įpareigoję atsakovą mokėti už jam neperduotus darbus, teismai
pažeidė rangos santykius reglamentuojančiais teisės normas (CK 6.644
straipsnis, 6.649 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
6. Dėl PVM
priteisimo ne PVM mokėtojui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kaip
į priteistinas sumas įskaitomas ar neįskaitomas PVM (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Esviga“ v. UDAB
„Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-381/2006). Tačiau apeliacinės
instancijos teismas įpareigojo atsakovą sumokėti (įskaitant PVM) už dalį
tariamai atliktų darbų ne PVM mokėtojui, t. y. bankrutavusiai UAB „Šimtas
aukštų“, kuri išregistruota iš PVM mokėtojų dar 2010 m. balandžio 30 d. Taip
sudaryta galimybė ieškovui praturtėti valstybės sąskaita.
Atsiliepimuose į atsakovo
kasacinį skundą ieškovas ir trečiasis asmuo prašo atmesti atsakovo kasacinį
skundą. Atsiliepimuose nurodoma:
1. Dėl CPK
431 straipsnio pažeidimo. Ieškovo pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo
atitiko CPK 431 straipsnio nustatytus leistinumo reikalavimus, nebuvo nė vieno iš
šio straipsnio 2 dalyje nustatytų pagrindų nenagrinėti pareiškimo. Be to,
atsakovo nemotyvuota, kokią įtaką teismų sprendimo ir nutarties teisėtumui bei
pagrįstumui turėjo jo nurodytas pažeidimas, juolab kad, atsakovui pareiškus
prieštaravimus, byla buvo išnagrinėta pagal ginčo teisenos taisykles.
2. Dėl CPK
167 straipsnio. Teismai, atnaujinę bylos pagal ieškovo ieškinį nagrinėjimą,
neprieštaraujant byloje dalyvaujantiems asmenims, nagrinėjo šią bylą nuo to
procesinio veiksmo, kurį atlikus ji buvo sustabdyta
(CPK 156 straipsnio 4 dalis). Atsakovo kasacinio skundo argumentai,
kad, iškėlus ieškovo bankroto bylą, atsakovas įgijo teisę pasirinkti kitą
atsikirtimų į ieškovo pareikštus jam reikalavimus pagrindą, yra nepagrįsti. Atsakovas
teigia, kad teismas turėjo leisti jam pakeisti atsikirtimų pagrindą, tačiau teismo
posėdyje jis nepateikė jokių įrodymų apie ketinimus keisti savo poziciją ar
prašymų atidėti bylos nagrinėjimą atsikirtimams pakeisti, nors nuo bylos
atnaujinimo iki teismo posėdžio praėjo daugiau kaip trys mėnesiai.
3. Dėl
įrodymų vertinimo. Teismai pagrįstai vertino kritiškai A. Z. ataskaitą ir
antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą. Ieškovas nebuvo
informuotas apie rangos darbų kiekio ir kokybės patikrinimą, todėl negalėjo
dalyvauti apžiūroje ir pateikti paaiškinimų bei pastabų. Atsakovas nesutiko
leisti ieškovui ir statybos darbų specialistui apžiūrėti vietoje A. Z. ataskaitoje
nurodytus trūkumus, tai tik patvirtina, kad šioje ataskaitoje užfiksuoti
duomenys negali būti laikomi patikimais ir įrodytais. Dėl atsakovo pateikto antstolio
faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo teismai pagrįstai sprendė, kad
antstolis nėra statybos ekspertas ar specialistas, galintis pateikti išvadą,
kad statybos darbai atlikti netinkamai būtent dėl rangovo kaltės.
4. Dėl rangos
santykius reglamentuojančių teisės normų. Atsakovo nurodyti 2006 m.
gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 29 d., 2007 m. spalio 29 d. pranešimai neįrodo,
kad dalis darbų, už kuriuos ieškovas reikalavo sumokėti, neatlikta. Nė viename
iš šių pranešimų nenurodyta, kad darbai pagal sutartis bus baigti ateityje,
nors jau buvo pasirašyti darbų priėmimo–perdavimo aktai. Pranešimuose aiškiai
nurodyta tik tai, kad ieškovas vėluoja atlikti darbus sutartyje nustatytais
terminais dėl objektyvių aplinkybių, taip pat nurodyti šių darbų atlikimo
terminai. Atsakovas sutiko su ieškovo nurodytais darbų pabaigimo terminais, nes
iki bylos iškėlimo nereiškė ieškovui jokių pretenzijų, nereikalavo delspinigių,
nuostolių ir pan. Pažymėtina tai, kad viena iš pagrindinių priežasčių, dėl
kurių ieškovas praleido darbų atlikimo terminus, yra ta, kad atsakovas vėluodavo
sumokėti pagal sutartis, taip pat atlikti avansinius mokėjimus. Atsakovas
priėmė visus darbus, už kuriuos ieškovas prašo priteisti skolą, tarp jų ir
darbus, kurie, atsakovo nuomone, atlikti netinkamai. Atsakovo pasirašytuose
darbų perdavimo–priėmimo aktuose nenurodyta jokių darbų trūkumų. Dėl to
atsakovas (užsakovas) turi pareigą sumokėti už rangovo atliktus ir nustatyta
tvarka priimtus darbus (CK 6.681 straipsnio 1 dalis, 6.689 straipsnis), nes,
nepasinaudojęs įstatymo nustatyta galimybe pareikšti pretenziją darbų priėmimo
metu ar per protingą terminą, jeigu trūkumai nebuvo akivaizdūs, atsakovas
prarado teisę remtis trūkumų faktu vėliau (CK 6.662 straipsnio 2
dalis). Atsakovas neteisingai nurodo, kad teismai nepagrįstai priteisė ieškovui
251 700 Lt pagal sutartį Nr. 2006-06-01/01. Atsakovo pateikti
draudikui dokumentai, prašant atlyginti dėl gaisro patirtą žalą, patvirtina,
kad statybos darbai pagal nurodytą sutartį buvo atlikti ir perduoti atsakovui.
5. Dėl PVM
priteisimo. Atsakovas nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismuose
nekėlė šio klausimo, teismai ex officio taip pat jo nenagrinėjo, todėl
kasacinio skundo argumentai dėl PVM nenagrinėtini kasaciniame teisme (CPK 347
straipsnio 2 dalis).
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353
straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų,
patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis
teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
nustatytomis aplinkybėmis. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia kasacinio teismo
kompetencijos ribas – vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas
analizuoja teisės klausimus ir nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos
faktų. Nagrinėjant bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek,
kiek reikia nustatyti, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas,
t. y. ar teisingai kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas
aplinkybes, taip pat ar tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą
reglamentuojančias civilinio proceso teisės normas.
Teisėjų kolegija,
nagrinėdama ieškovo ir atsakovo kasacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų
ir nagrinėja juos pagal kasatorių nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta
pagrindo, dėl kurio reikėtų šias peržengti (CPK 353 straipsnio
2 dalis).
Šioje byloje kasacinis
teismas pasisako dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių rangos
darbų priėmimą, užsakovo teisę remtis priimtų darbų trūkumų faktu, darbų rezultato
atsitiktinio žuvimo riziką, taip pat dėl procesines
palūkanas reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo.
Dėl
atsakovo kasacinio skundo
Dėl užsakovo,
priėmusio rangos darbus, teisės remtis darbų trūkumų faktu
Atsakovo kasaciniame
skunde teigiama, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė
CK 6.662 straipsnio nuostatas ir dėl to nepagrįstai priteisė ieškovui
atlyginimą už darbus, kurių jis faktiškai neatliko arba atliko netinkamai.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčo šalių sudarytos sutartys dėl kaimo turizmo
sodybų statybos kvalifikuotinos statybos rangos sutartimis (CK 6.681 straipsnio
1, 2 dalys), todėl, sprendžiant šalių ginčą, taikytinos specialiosios statybos
rangą reglamentuojančios teisės normos (CK 6.681–6.699 straipsniai), o
bendrosios rangos teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos (CK
6.644–6.671 straipsniai) taikytinos tiek, kiek jos neprieštarauja
specialiosioms ir jų nereglamentuotiems klausimams (CK 6.644 straipsnio 2
dalis).
Statybos
rangos sutartis iš kitų rangos sutarčių išskiriama pagal savo dalyką – tai
sutartis dėl statinio statybos ar kitų statybos darbų atlikimo. Statybos rangos
sutartimi rangovas įsipareigoja per sutartyje nustatytą terminą pastatyti
pagal užsakovo užduotį statinį arba atlikti kitus statybos darbus, o užsakovas –
sudaryti rangovui būtinas statybos darbams atlikti sąlygas, priimti darbų
rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą (CK 6.681 straipsnio 1 dalis).
Atlikęs sutartus darbus, rangovas praneša užsakovui apie pasirengimą perduoti
atliktų darbų rezultatą arba, jeigu tai numatyta sutartyje, apie įvykdytą darbų
etapą, o šis turi nedelsiant pradėti jų priėmimą (CK 6.694 straipsnio
1 dalis). Darbų perdavimas ir priėmimas įforminamas aktu (CK 6.694 straipsnio
4 dalis).
Kasacinio
teismo išaiškinta, kad abiejų sutarties šalių pasirašomas darbų
perdavimo–priėmimo aktas yra dvišalis sandoris, sukuriantis šalims atitinkamas
teises ir pareigas, todėl turi didelę reikšmę vykdant statybos rangos sutartį:
jame fiksuojami nustatyti darbų trūkumai, o jų nenurodymas akte reiškia trūkumų
nekonstatavimą, todėl trūkumų faktu vėliau remtis negalima (CK 6.662
straipsnio 2 dalis); nuo darbų perdavimo akto pasirašymo momento užsakovui
pereina atsitiktinio darbų rezultato žuvimo ar sugedimo rizika; su darbų
priėmimo faktu susijęs apmokėjimas rangovui už atliktus darbus (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje A. Š.
TŪB „Be priekaištų“ v. UAB „Molesta“, bylos Nr. 3K-3-17/2007; 2007 m.
lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Glijas“ v. UAB „Serneta“,
bylos Nr. 3K-3-484/2007; 2009 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje BUAB
„Alrosta“ v. UAB „Immobilitas“, bylos Nr. 3K-3-19/2009; kt.).
Nagrinėjamu
atveju ieškovas (rangovas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo
(užsakovo) 389 828,43 Lt skolos, teigdamas, kad šis nesumokėjo už atliktus
statybos darbus. Atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, nurodė, kad ieškovas
reikalauja sumokėti už darbus, kurių neatliko arba atliko netinkamai. Pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismai priėjo prie vienodos išvados, kad rangovas
įrodė, jog yra atlikęs visus darbus, už kuriuos reikalauja užsakovą sumokėti,
išskyrus tuos, kurių neatlikimas konstatuotas Nacionalinės mokėjimų agentūros
2008 m. sausio 22 d. aktu. Remdamiesi tuo, kad dalies darbų, už kuriuos reikalaujama
sumokėti, perdavimo–priėmimo aktuose nėra įrašų apie priimtų darbų trūkumus,
taip pat nenurodyta, jog tam tikri darbai neatlikti, teismai sprendė, kad užsakovas
(atsakovas), pasirašęs darbų perdavimo–priėmimo aktus ir nenurodęs juose neatliktų
ar netinkamai atliktų darbų, negali remtis darbų trūkumų faktu ir turi sumokėti
rangovui (ieškovui) už priimtus darbus.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad įstatyme užsakovo pareiga sumokėti už atliktus rangos darbus ir
teisė reikšti rangovui reikalavimus dėl darbų trūkumų siejama su darbų
perdavimo–priėmimo akto pasirašymu. Pagal CK 6.662, 6.694 straipsniuose
įtvirtintą teisinį reglamentavimą užsakovas turi pareigą apžiūrėti ir priimti
atliktus darbus (jų rezultatą). Priimdamas darbus, užsakovas turi elgtis
rūpestingai, t. y. apžiūrėti, ar perduodami darbai neturi akivaizdžių trūkumų.
Pagal bendrąją taisyklę (jeigu ko kita nenustatyta rangos sutartyje), kai užsakovas
priima darbus jų nepatikrinęs ar nenurodo priėmimo akte akivaizdžių trūkumų,
jis netenka teisės remtis trūkumų faktu (CK 6.662 straipsnio 2, 3 dalys).
Kartu pažymėtina tai, kad pagal CK 6.662 straipsnio 4 dalį užsakovas, nustatęs
darbų trūkumų ar kitokių nukrypimų nuo sutarties sąlygų po darbų priėmimo, jeigu
tie trūkumai ar nukrypimai negalėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą (paslėpti
trūkumai), taip pat jei jie buvo rangovo tyčia paslėpti, privalo apie juos
pranešti rangovui per protingą terminą po jų nustatymo. Tokiu atveju rangovas
atsako už darbų (rezultato) trūkumus, o užsakovas gali naudotis įstatymo
nustatytais teisių gynimo būdais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m.
lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Jaukurai“ v. UAB „Forsitia“,
bylos Nr. 3K-3-469/2010).
Kasacinio
teismo išaiškinta, kad teismas turi analizuoti trūkumų pobūdį ir tik esant
akivaizdžiam trūkumui taikyti CK 6.662 straipsnio 3 dalį (pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje
byloje bankrutuojanti UAB „Atnava“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos
Nr. 3K-3-235/2005; 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje A. Z.
v. UAB „Pamario Andora“, bylos Nr. 3K-3-371/2008).
Kasacinio
teismo taip pat išaiškinta, kad kai rangovas reiškia reikalavimą užsakovui sumokėti
už atliktus rangos darbus, o užsakovas ginčija tokį reikalavimą, remdamasis
darbų trūkumais, teismas turi tirti, ar užsakovas tinkamai įvykdė pareigą
priimti ir apžiūrėti darbų rezultatą, ar darbai (rezultatas) atitinka kokybės
reikalavimus, ar darbai (rezultatas) turi trūkumų, ar tie trūkumai buvo
akivaizdūs ir galėjo būti pastebėti darbų perdavimo–priėmimo metu, ar
reikalavimas dėl darbų trūkumų pareikštas laikantis įstatymo nustatytų terminų,
kitas reikšmingas aplinkybes, su kuriomis įstatymas ar šalių sutartis sieja
rangovo atsakomybę už atliktų darbų trūkumus, ir atitinkamai spręsti, ar
užsakovas turi teisę sumažinti darbų kainą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Jaukurai“ v.
UAB „Forsitia“, bylos Nr. 3K-3-469/2010).
Teisėjų kolegija
pažymi, kad nagrinėjamu atveju, spręsdami dėl atsakovo (užsakovo) atsikirtimų,
grindžiamų darbų, už kuriuos ieškovas (rangovas) reikalauja sumokėti, trūkumais,
teismai atmetė šiuos atsikirtimus, remdamiesi vien tuo, kad atsakovo
pasirašytuose darbų priėmimo aktuose nenurodyta trūkumų, tačiau nesiaiškino, trūkumai,
kuriais remiasi atsakovas (užsakovas), galėjo būti pastebėti darbų
perdavimo–priėmimo metu ar ne, t. y. buvo akivaizdūs ar paslėpti; jeigu buvo
paslėptų trūkumų, tai pranešė užsakovas apie juos rangovui per protingą terminą
ar ne; neanalizavo ginčo šalių sudarytų sutarčių sąlygų, susijusių su atliktų
darbų trūkumų nustatymu ir užsakovo teise reikšti reikalavimus dėl trūkumų
pašalinimo.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.662 straipsnio
2-4 dalių nuostatas, reglamentuojančias užsakovo teisę remtis rangovo darbo
trūkumų faktu, ir tai galėjo turėti įtakos neteisėtam sprendimui dėl aptariamo
ieškinio reikalavimo priimti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Kartu teisėjų kolegija sprendžia, kad šis pažeidimas gali būti ištaisytas
apeliacinės instancijos teisme, todėl bylos dalis dėl ieškinio reikalavimo
priteisti iš atsakovo atlyginimą už darbus, dėl kurių pasirašyti
perdavimo–priėmimo aktai, grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka tam,
jog būtų nustatytos ir ištirtos faktinės šalių ginčo aplinkybės, reikšmingos aptartoms
materialiosios teisės normoms tinkamai taikyti (CPK 359 straipsnio 1
dalies 5 punktas).
Dėl
atlyginimo už atliktus rangos darbus, kai statybos objektas žuvo dėl gaisro
Atsakovo
kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, tenkindami dalį ieškinio reikalavimo dėl
atlyginimo už rangos darbus pagal 2006 m. birželio 1 d. sutartį Nr.
2006-06-01/01, kurie buvo atlikti statybos objekte, žuvusiame dėl gaisro,
pažeidė CK 6.644 straipsnio, 6.649 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes
nurodyti darbai nebuvo perduoti užsakovui, todėl atsitiktinio žuvimo rizika
tenka rangovui.
Teisėjų kolegija
pažymi, kad pagal bendrąsias rangos teisinius santykius reglamentuojančias
teisės normas dėl rizikos paskirstymo šalims, jeigu ko kita nenustatyta
įstatymų ar rangos sutarties, tai medžiagų ar įrenginių, perduotų darbams
atlikti atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka ją davusiai šaliai; darbų
rezultato ar tarpinio darbų etapo rezultato, iki užsakovas jį priima,
atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika tenka rangovui (CK 6.649 straipsnio 1
dalis). Specialiųjų statybos rangą reglamentuojančių teisės normų dėl rizikos paskirstymo
šalims nustatyta, kad statybos objekto arba jo dalies atsitiktinio žuvimo ar
sugedimo rizika, kol jį priims užsakovas, tenka rangovui (CK 6.682 straipsnio
1 dalis). Pagal CK 6.694 straipsnio, reglamentuojančio statybos rangos
darbų perdavimą ir priėmimą, 3 dalį užsakovui, iš anksto priėmusiam atskiro
darbų etapo rezultatą, pereina šio rezultato atsitiktinio žuvimo ar sugedimo
rizika, išskyrus atvejus, kai tai įvyko dėl rangovo kaltės; jeigu užsakovas
pradeda naudotis statiniu iki jo priėmimo, statinio atsitiktinio žuvimo rizika
tenka užsakovui, jeigu sutartis nenustato ko kita.
Dėl statybos
objekto žuvimo rizikos paskirstymo kasacinio teismo išaiškinta, kad jeigu
statybos metu objektas žūva, tai svarbu nustatyti, kieno nuosavybė šis objektas
ir jam statyti skirtos medžiagos buvo žuvimo momentu, nes ši aplinkybė turi
esminę reikšmę kvalifikuojant susiklosčiusius civilinius santykius ir parenkant
tinkamą teisių gynimo būdą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d.
nutartis civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Molesta“, bylos Nr.
3K-3-370/2010).
Nagrinėjamu
atveju ieškovas (rangovas), prašė priteisti iš atsakovo (rangovo), be kita ko,
ir atlyginimą už papildomus statybos darbus, sulygtus 2006 m. birželio 1 d.
sutartimi Nr. 2006-06-01/01 (toliau – Sutartis). Sutartimi rangovas (ieškovas)
įsipareigojo atlikti visus darbus savo jėgomis, rizika, priemonėmis ir
įrenginiais bei perduoti užbaigtus darbus užsakovo nuosavybėn pagal
priėmimo–perdavimo aktą, taip pat prisiėmė visą atsakomybę už atliktų darbų
kokybę ir saugumą (Sutarties 3.1.9, 3.1.11, 3.1.18, 9.2 punktai). Byloje
nustatyta, kad namas, kuriame buvo atlikti nurodyti darbai, sudegė. Sutartyje konkrečiai
neaptarta, kaip paskirstoma šalims šia sutartimi sulygtų darbų atsitiktinio
žuvimo rizika.
Pirmosios
instancijos teismas, tenkindamas nurodytą ieškinio reikalavimą, priteisė
ieškovui (rangovui) visą Sutartyje šalių nurodytą darbų kainą, t. y. 251 699,99
Lt, nes laikė, kad rangovas atliko visus sulygtus darbus. Apeliacinis teismas nustatė,
kad nėra darbų pagal šią ginčo šalių Sutartį perdavimo–priėmimo akto, ir sprendė,
jog rangovas neįrodė, kad atliko visus darbus. Tačiau, remdamasis tuo, kad užsakovo
(atsakovo) pateiktoje draudikui pažymoje dėl gaisro nuostolių nurodyta, jog
pagal su rangovu UAB „Šimtas aukštų“ sudarytą 2006 m. birželio 1 d.
sutartį patirta 179 045 Lt nuostolių, apeliacinės instancijos teismas priėjo
prie išvados, kad atsakovas pripažino, jog pagal Sutartį rangovas atliko darbų
už nurodytą sumą, todėl sumažino pirmosios instancijos teismo priteistą už
šiuos darbus sumą nuo 251 699,99 Lt iki 179 045 Lt.
Teisėjų kolegija
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl rangovo
ieškinio reikalavimo priteisti iš užsakovo atlyginimą už papildomus statybos
darbus, atliktus pagal 2006 m. birželio 1 d. sutartį objekte, kuris žuvo dėl
gaisro, nenustatinėjo ir netyrė bylos faktinių aplinkybių, taip pat nevertino
Sutarties sąlygų tam, jog išsiaiškintų, kuriai iš šalių – užsakovui ar rangovui
– teko šia sutartimi sulygtų darbų atsitiktinio žuvimo rizika, nesivadovavo
CK 6.682 straipsnio, 6.694 straipsnio 3 dalies nuostatomis, ir tai
galėjo turėti įtakos neteisėtam sprendimui dėl aptariamo ieškinio reikalavimo
priimti (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Dėl to, kad byloje nenustatytos
ir netirtos faktinės bylos aplinkybės, reikšmingos teisės normoms,
reglamentuojančioms atsitiktinio daikto žuvimo rizikos paskirstymą statybos rangos
sutarties šalims, taikyti, byla dėl aptariamo ieškinio reikalavimo grąžinama
nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 353 straipsnio 1 dalis,
359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).
Dėl kitų
atsakovo kasacinio skundo argumentų
Kiti atsakovo
kasacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi šalių ginčui dėl užsakovo
pareigos mokėti už rangovo atliktus rangos darbus išspręsti, todėl teisėjų
kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl
ieškovo kasacinio skundo
Dėl UAB
„Besserlita“ teisės paduoti kasacinį skundą
Atsakovo atsiliepime
į ieškovo UAB „Besserlita“ kasacinį skundą teigiama, kad nurodyta bendrovė
neturi teisės paduoti kasacinį skundą, nes Kauno apygardos teismo 2010 m.
liepos 15 d. nutartis dėl procesinių teisių perėmimo neįsiteisėjusi – dėl jos
paduotas atskirasis skundas, kuris dar neišnagrinėtas.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad procesinis teisių perėmimas yra nulemtas materialiųjų teisių
pagal civilinę teisę perėmimo, t. y. perimant materialiąsias civilines
subjektines teises, perimamos ir atitinkamos procesinės teisės. Teisių perėmimams
galimas bet kurioje proceso stadijoje (CPK 48 straipsnio 1 dalis), t.
y. jis gali įvykti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, tiek
kasaciniame procese, taip pat atnaujinant procesą ar vykdant teismo sprendimą.
Teisių perėmėjas, įstojęs į procesą, įgyja teisę tęsti pirmtako pradėtą procesą;
jam, be kita ko, pereina ir teisė skųsti byloje priimtą teismo sprendimą atitinkamai
apeliacine ir (ar) kasacine tvarka.
Nagrinėjamu
atveju 2010 m. birželio 23 d. reikalavimo perleidimo sutartimi ieškovas
bankrutuojanti UAB „Šimtas aukštų“ perleido Lietuvos ir Kanados UAB „Besserlita“
reikalavimo teisę į skolininko G. B. 389 828,43 Lt skolą. Remdamasis šia
materialiųjų civilinių subjektinių teisių perleidimo sutartimi, Kauno apygardos
teismas 2010 m. liepos 15 d. nutartimi pakeitė ieškovą bankrutuojančią
UAB „Šimtas aukštų“ jo teisių perėmėju – Lietuvos ir Kanados UAB
„Besserlita“.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad pradinio ieškovo procesinių teisių perėmimo pagrindas
– 2010 m. birželio 23 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartis – yra
galiojantis, nes nenuginčytas įstatymo nustatyta tvarka, todėl atsakovo argumentai,
jog UAB „Besserlita“ neturėjo teisės paduoti kasacinio skundo dėl teismų
sprendimo dalies, kuria atmestas reikalavimas dėl procesinių palūkanų iš
skolininko priteisimo, yra teisiškai nepagrįsti.
Dėl
procesinių palūkanų
Ieškovo kasaciniame
skunde teigiama, kad teismai, atmesdami reikalavimą priteisti procesines
palūkanas, pažeidė CK 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio
2 dalies, Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos
įstatymo nuostatas.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti
įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme
iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad pareiga
mokėti šias procesinėmis vadinamas palūkanas atsiranda iš įstatymo; nurodytų palūkanų
paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę; be to, jos
atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui
mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje
UAB „Telšių keliai“ v. UAB „Švaresta“, bylos Nr. 3K-3-434/2005; 2006 m. kovo
29 d. nutartis civilinėje byloje S. O. v. V. J., bylos Nr.
3K-3-233/2006; 2007 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Operos
vaistinė“ v. antstolis V. Stungurys, bylos Nr. 3K-3-594/2007; kt.).
Procesinės
palūkanos skaičiuojamos, kai yra pareikštas kreditoriaus prašymas jas
skaičiuoti, ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo,
jei šalys nėra sutarusios kitaip arba išieškotojas bendru sutarimu ar savo
pareiškimu bei veiksmais nėra atsisakęs procesinių palūkanų skaičiavimo (pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje
byloje S. O. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-233/2006; kt.).
Aptariamos palūkanos
skaičiuojamos nuo teismo priteistos sumos, kurią sudaro pagrindinė skola kreditoriui,
taip pat papildomi reikalavimai (pvz., palūkanos, delspinigiai) (pvz., Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje
UAB „Telšių keliai“ v. UAB „Švaresta“, bylos Nr. 3K-3-434/2005;
2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje A. Č. v. UAB „Stelalita“,
bylos Nr. 3K-3-625/2008; kt.).
Teisėjų
kolegija pripažįsta teisiškai pagrįstais ieškovo kasacinio skundo argumentus,
kad nagrinėjamu atveju teismai neturėjo teisinio pagrindo atsisakyti priteisti
jam iš atsakovo CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodytas palūkanas nuo
bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Minėta, kad
pareiga mokėti procesines palūkanas atsiranda įstatymo pagrindu (CK 6.37
straipsnio 2 dalis). Byloje nėra duomenų, kad ginčo šalys būtų susitarusios
neskaičiuoti procesinių palūkanų ar kad kreditorius savo pareiškimu ar
veiksmais būtų atsisakęs šių palūkanų. Priešingai – nuo bylos nagrinėjimo
pradžios kreditorius (ieškovas) nuosekliai reikalavo priteisti iš atsakovo ne
tik pagrindinę skolą ir delspinigius, bet ir palūkanas už priteistą sumą nuo
bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kasaciniame
skunde taip pat teigiama, kad nagrinėjamu atveju teismai turėjo priteisti
ieškovui Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos
įstatyme nustatyto dydžio palūkanas.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad procesinių palūkanų, išieškotinų nuo bylos iškėlimo teisme
iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, dydžiai nurodyti CK 6.210 straipsnyje,
jeigu įstatymų ar sutarties nenustatyta kitokio palūkanų dydžio. Kasaciniame
skunde teisingai nurodyta, kad tuo atveju, kai šalių ginčas kyla dėl pavėluotų
mokėjimų pagal komercinius sandorius ir kreditorius reikalauja taikyti Mokėjimų,
atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nustatytas
palūkanų normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210
straipsnį.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad jeigu šalys nėra susitarusios dėl kitokios palūkanų
už pavėluotus mokėjimus normos, teismas, nustatęs, jog ginčo šalių sandoris
atitinka Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos
įstatymo nurodytus komercinių sandorių požymius, kai kreditorius to reikalauja,
turėtų taikyti šio Įstatymo nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo
teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Įstatymo 1
straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas taikomas visiems ūkio subjektų
ir valstybės institucijų sudarytiems komerciniams sandoriams, pagal kuriuos už
atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir
vykdomi mokėjimai; šio straipsnio 3 dalyje išvardyti sandoriai ir atvejai,
kurių Įstatymas nereglamentuoja.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju šalių ginčas kilo dėl pavėluotų
mokėjimų pagal rangos sutartis, šie sandorai atitinka Įstatymo nurodytus
komercinių sandorių požymius ir nepatenka į Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje išvardytas
išimtis, kai Įstatymas netaikomas, todėl šiuo atveju kreditoriaus (ieškovo)
reikalavimas priteisti iš atsakovo procesines palūkanas, nustatant jų dydį
pagal Įstatymo nuostatas, yra teisėtas. Kai byla dėl pagrindinės skolos ir
atitinkamai netesybų grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, procesinių
palūkanų priteisimo klausimas turės būti išspręstas apeliacinės instancijos
teismo, atsižvelgiant į tai, kiek bus patenkinta materialiųjų ieškinio
reikalavimų.
Dėl išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme
Pagal
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2010 m. gruodžio 17 d. pažymą
dėl ieškovo ir atsakovo inicijuoto kasacinio proceso valstybė patyrė 80,51 Lt išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1
dalies 3 punktas). Kasaciniame teismui nutarus perduoti bylos dalį nagrinėti
iš naujo apeliacine tvarka, nėra galimybės išspręsti nurodytų bylinėjimosi
išlaidų paskirstymo ir priteisimo į valstybės biudžetą klausimą (CPK 96
straipsnis). Tai turėtų išspręsti apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs
bylą iš naujo.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos
2 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka Lietuvos
apeliaciniam teismui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Dangutė Ambrasienė
Virgilijus Grabinskas
Sigita Rudėnaitė