Civilinė byla Nr. e2A-330-431/2019

                                                                                         Teisminio proceso Nr. 2-68-3-40078-2017-8

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos: 

 (S)

                                                                                         2.6.10.2.4.2; 2.6.10.5.2.5; 3.3.1.20                                                                          

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

                LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. S. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Generalinės prokuratūros ir Specialiųjų tyrimų tarnybos, dėl žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 60 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog  2014 m. rugpjūčio 27 d. Specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – STT) nutarimu ieškovas buvo sulaikytas 48 valandoms, įtariant jį nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Ieškovas buvo kaltinamas, jog jis, bendrai veikdamas su Z. K., nuo 2014 m. birželio 12 d. iki 2014 m. liepos 3 d., būdamas advokato K. Ž. darbo vietoje, tiesiogiai susitarė su juo, jog advokatas, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, pažintimi ir kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojui – Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorui E. B., paveiks jį, kad šis, vykdydamas ikiteisminį tyrimą, kuriame ieškovo sūnus yra įtariamas nusikalstamų veikų padarymu, nesant teisėto pagrindo, užbaigs įtariamojo atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko arba pagal laidavimą, arba baudžiamuoju teismo įsakymu. Ieškovas 2014 m. liepos 24 d., veikdamas bendrai su Z. K., esą davė advokatui sutartą kyšį – 10 000 Lt.

2.       Ikiteisminio tyrimo metu ieškovas savo kaltės nepripažino, nurodė, jog dėl kyšio davimo su advokatu nesitarė, jokių neteisėtų veiksmų atlikti neprašė ir Z. K., o 10 000 Lt suma buvo sutartas honoraras už ieškovo sūnaus gynybą dviejose baudžiamosiose bylose. Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nuosprendžiu pagal pateiktą kaltinimą ieškovas buvo visiškai išteisintas, konstatuojant, kad jokios nusikalstamos veikos jis nepadarė. Prokuratūra pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui apeliacinį skundą, reikalaudamas nuteisti ieškovą didele 12 000 Eur bauda. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gegužės 12 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nuosprendį paliko nepakeistą ir patvirtino šio teismo išvadas, kad jokio nusikaltimo ieškovas nėra padaręs ir kad nėra surinkta jokių įrodymų, jog ieškovas būtų atlikęs kokius nors nusikalstamus veiksmus.

3.       Dėl neteisėtų Kauno apygardos prokuratūros prokuroro V. A. ir STT Kauno valdybos pareigūnų veiksmų ieškovo baudžiamasis persekiojimas tęsėsi nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki 2017 m. gegužės 12 d., tai yra du metus aštuonis mėnesius ir penkiolika dienų, o neteisėtas sulaikymas truko nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d., 9.45 val., iki 2014 m. rugpjūčio 28 d., 16.55 val., tai yra trisdešimt vieną valandą ir dešimt minučių. Dėl savo sūnaus gynybos ieškovas jokio susitarimo su advokatu nesudarė. Jokio honoraro ieškovas advokatui nemokėjo, nes neturėjo tam piniginių lėšų. Ieškovo ir advokato bendravimas apsiribojo tik pokalbiu apie galimybę suteikti ieškovo sūnui teisinę pagalbą. Šių pokalbių metu papirkinėti kokių nors pareigūnų ar juos paveikti kitokiu būdu ieškovas neprašė. Susitarimą dėl sūnaus gynybos sudarė Z. K., kuri ir sumokėjo honorarą advokatui už ieškovo sūnaus gynybą. Paaiškėjus tokioms aplinkybėms ikiteisminio tyrimo metu, išanalizavus ikiteisminio bylos tyrimo metu surinktą medžiagą, prokuroras privalėjo šį tyrimą nutraukti. Tačiau ieškovo neteisėtas baudžiamasis persekiojimas tęsėsi beveik trejus metus.

4.       Dėl neteisėtų prokuroro ir STT Kauno valdybos pareigūnų veiksmų ieškovas patyrė daug neigiamų emocijų, dvasinių išgyvenimų bei sukrėtimų, išgyveno emocinę depresiją, patyrė reputacijos pablogėjimą. Ilgai belaukiant Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo, ieškovui visiškai pašlijo (duomenys neskelbtini) sveikata. Tai atsiliepė ir ieškovo fizinei būklei – jis tapo vangus ir nusilpo fiziškai. Dėl (duomenys neskelbtini). Šis gydytojas rekomendavo ieškovui gultis į ligoninę ir gydytis stacionariai. Nenorėdamas nutraukti darbo santykių, ieškovas pradėjo gydytis ir iki šiol gydosi ambulatoriškai. Negerėjant ieškovo sveikatai, 2017 m. liepos mėn. pabaigoje jis buvo nukreiptas pas kitą gydytoją, kuri naujų vaistų neskyrė ir rekomendavo naudoti vaistus, kuriuos išrašė buvęs gydytojas (duomenys neskelbtini).

5.       Dėl patirto streso ieškovo (duomenys neskelbtini). Nemažai nepelnytų negatyvių pastabų, apkalbų ir priekaištų ieškovas susilaukė iš savo pažįstamų, giminių bei draugų tarpo. Visa tai yra betarpiškai susiję su ilgalaikiu ieškovo baudžiamuoju persekiojimu. Dar ir šiuo metu ieškovas negali normaliai pailsėti dėl (duomenys neskelbtini). Neteisėti STT Kauno valdybos pareigūnų veiksmai pasireiškė neteisėtu ieškovo sulaikymu, nepagrįstų ir neteisingų išvadų dėl ieškovo kaltės pateikimu bylą kontroliuojančiam prokurorui. Sulaikymo metu ieškovui buvo arogantiškai uždėti antrankiai stebint visam ieškovo darbo kolektyvui. Po kelių mėnesių darbdavys paprašė susirasti kitą darbą. Neteisėti prokuroro veiksmai pasireiškė nepagrįstu kaltinimo pateikimu, kaltinimo palaikymu teisminio proceso metu, nepagrįsto apeliacinio skundo pateikimu Lietuvos apeliaciniam teismui. 

6.       Atsakovės atstovė, Teisingumo ministerija, nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškinys iš esmės yra grindžiamas vieninteliu faktu – išteisinamuoju nuosprendžiu, kurio pagrindu teigiama, jog prokuroras ir ikiteisminio tyrimo pareigūnai veikė nerūpestingai. Tačiau ieškovas nenurodė jokių konkrečių neteisėtų ar bendrąją rūpestingumo pareigą pažeidžiančių procesinių veiksmų, kuriuos būtų atlikę valstybės pareigūnai. (duomenys neskelbtini) pažyma nepatvirtina ieškovo teiginių apie suprastėjusią jo sveikatą, kadangi šioje pažymoje nėra nurodytas nei lankymosi pas gydytojus tikslas, nei nustatyti susirgimai, nei galimus sveikatos sutrikimus sukėlusios priežastys. Taigi, neturtinės žalos faktas taip pat nėra įrodytas. Ieškovo reikalaujamos neturtinės žalos dydis yra neprotingai didelis ir neatitinkantis teismų praktikos. Pagal teismų praktiką pareikštas reikalavimas dėl aiškiai nerealios pinigų sumos priteisimo reiškia, kad teisės gynimo požiūriu ieškovas negali būti laikomas sąžiningu.

7.        Atsakovės atstovė, STT, nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog laikinas sulaikymas ieškovui buvo paskirtas, kadangi buvo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 122 straipsnyje numatyti pagrindai ir sąlygos – buvo nustatyta, kad ieškovas gali trukdyti procesui, nes pats ar per kitus asmenis gali bandyti paveikti kitus įtariamuosius, sunaikinti, paslėpti ar suklastoti daiktus bei dokumentus, turinčius reikšmės bylai tirti ar nagrinėti, taip pat gali daryti naujas nusikalstamas veikas. Taigi laikino sulaikymo tikslai nagrinėjamu atveju sietini su siekiu užkirsti kelią galimam proceso trukdymui. Sulaikant ieškovą, surinktų duomenų visuma sudarė pakankamą pagrįstą pagrindą taikyti procesinę prievartos priemonę – laikiną sulaikymą. Be to, šiuo konkrečiu atveju, ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ne tik dėl ieškovo, tačiau ir dėl kitų asmenų (K. Ž. ir E. B.) susijusių veikų, todėl buvo vertinama bendra ikiteisminio tyrimo situacija ieškovo sulaikymo dieną. Priimant nutarimą, buvo turima duomenų, kurie leido įtarti ieškovą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje.

8.       Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad turi būti įvertinta ir tai, ar asmuo pasinaudojo galimybe baudžiamojo proceso tvarka skųsti procesinius dokumentus, kuriais skirtos kardomosios ar kitos procesinės prievartos priemonės. Ieškovas nepateikė jokių duomenų, ar pasinaudojo savo procesine teise skųsti procesinės prievartos priemonės paskyrimą. Ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese. Nagrinėjamu atveju, nėra pagrindo konstatuoti, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai, taikę laikiną sulaikymą ieškovo atžvilgiu padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese, taip pat nėra pagrindo teigti, jog pareigūnai ėmėsi neteisėtų priemonių ieškovo atžvilgiu, kadangi kaltumo klausimas nebuvo sprendžiamas.

9.       Atlikus būtinus pirminius tyrimo veiksmus, ieškovui davus parodymus bei paskyrus rašytinį pasižadėjimą neišvykti, jo atžvilgiu išnyko pagrindas kreiptis dėl jo suėmimo. Pagal BPK 166 straipsnio nuostatas ikiteisminiai tyrimai pradedami nustačius nusikalstamos veikos požymius, o ne remiantis įtarimais ar kaltinimais, kurie galimi tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Ikiteisminis tyrimas ieškovo ir kitų įtariamųjų atžvilgiu buvo pradėtas remiantis STT Kauno valdybos Kriminalinės žvalgybos skyriaus surinktais duomenimis. Kriminalinės žvalgybos tyrimo metu užfiksuoti pokalbiai ir veiksmai neabejotinai sudarė pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą ir jį tęsti, siekiant išsiaiškinti, ar šiuo atveju asmenys padarė nusikalstamas veikas. Tai, jog pirmos ir apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad ieškovas padarė jam inkriminuojamą veiką, nesudaro pagrindo teigti, kad nebuvo pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą ir jį tęsti jo atžvilgiu. Be to, kitų kaltinamųjų atžvilgiu tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismai priėmė apkaltinamuosius nuosprendžius.

10.       Atsakovės atstovė, Generalinė prokuratūra, nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, jog ieškovo sulaikymas, kaip procesinė prievartos priemonė, buvo ne tik įstatymo leidžiama, bet ir proporcinga, siekiant apklausti patį nusikaltimo padarymu įtariamą asmenį. Pagal BPK 140 straipsnio 4 dalį laikinas sulaikymas negali trukti ilgiau, negu tai būtina asmens tapatybei nustatyti ir būtiniems proceso veiksmams atlikti. Maksimalus laikino sulaikymo terminas yra keturiasdešimt aštuonios valandos. Nagrinėjamu atveju ieškovas buvo sulaikytas 31 val. 10 min., tai yra nepažeidžiant maksimalaus laikino sulaikymo termino. BPK 2 straipsnis įpareigoja prokurorą ir ikiteisminio tyrimo įstaigą kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Sprendžiant, ar nebuvo pažeista teisė į bylos nagrinėjimą per kiek įmanoma trumpiausią laiką, vertintina bylos trukmę lemiančių aplinkybių visuma, siekiant nustatyti ne proceso trukmės ilgumą apskritai, bet jos pagrįstumą. Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigia, kad baudžiamasis persekiojimas vyko per ilgai, bet nenurodo argumentų dėl šių teiginių pagrįstumo. Ieškovas neįrodė nei patirtos žalos fakto, nei priežastinio ryšio. 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

11.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.

12.       Teismas pripažino, jog  ieškovo subjektyvus situacijos vertinimas bei abstraktūs teiginiai, jog jau po pirmos apklausos ir iš slapto sekimo garso įrašo buvo akivaizdu, jog jokių neteisėtų veiksmų ieškovas neatliko, neįrodo baudžiamojo persekiojimo pradėjimo bei ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokurorų veiksmų neteisėtumo bei bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo. Vien išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pagrindas konstatuoti pareigūnų ar teismo veiksmų neteisėtumo. Ieškovas nepateikė įrodymų, jog teismas ikiteisminio tyrimo metu būtų konstatavęs ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro veiksmų neteisėtumą, o ir duomenų, jog ieškovas būtų skundęs minėtų pareigūnų veiksmus, nepateikė. Priešingai, pats ieškovas nurodė, jog nei sulaikymo, nei tolimesnių procesinių veiksmų neskundė. Vien subjektyvus situacijos vertinimas dėl tariamos pareigūnų arogancijos ir antrankių uždėjimo, matant kitiems darbuotojams, savaime neįrodo veiksmų neteisėtumo, o duomenų, jog tokiais veiksmais buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, ieškovas nepateikė, o ir iš esmės tokių aplinkybių neįrodinėjo.

13.       Teismas, įvertinęs Kriminalinės žvalgybos skyriaus surinktus duomenis, kad ieškovas dalyvavo pokalbyje su K. Ž., papildomai teiravosi dėl garantijų, K. Ž. atsakymus į ieškovo klausimus, jog jeigu garantijų nebus, honorarą grąžins, bei nurodytą aplinkybę, jog tame dalyvauja teismas, prokuratūra, taip pat tai, kad ieškovui buvo žinoma, jog nebuvo sudaryta teisinių paslaugų teikimo sutartis bei įformintas pinigų perdavimo faktas, nusprendė, jog buvo pakankamas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu, siekiant išsiaiškinti, ar ieškovas nepadarė nusikalstamos veikos. Todėl buvo pagrindas taikyti procesinio pobūdžio prievartos priemonę – sulaikymą, kadangi įtarimai, jog ieškovas dalyvavo nusikaltimo padaryme, buvo pagrįsti kriminalinės žvalgybos metu surinktais duomenimis bei 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutarime nurodytas sulaikymo pagrindas. Duomenų, jog 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutarimas būtų pripažintas neteisėtu, ieškovas nepateikė, ikiteisminio pareigūnų veiksmų neskundė. Todėl teismas neturi objektyvaus pagrindo spręsti dėl sulaikymo neteisėtumo.

14.       Tiek Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje 1-55-498/2016, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-90-449/2017 iš esmės konstatuota, jog nebuvo įrodyta, kad ieškovas dalyvavo nusikaltimo padaryme, tai yra išsiskyrė teismo ir prokuroro byloje nustatytų aplinkybių (kriminalinės žvalgybos metu surinktų duomenų) vertinimas. Tačiau vien skirtingas byloje esančių aplinkybių vertinimas, savaime nėra pagrindas konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmų neteisėtumą ar bendros pareigos elgtis rūpestingai pažeidimą. Duomenų, jog teismo sprendimuose būtų konstatuoti akivaizdūs tiesės taikymo pažeidimai, nenustatyta. Todėl teismas padarė išvadą, jog remiantis ieškovo nurodytomis aplinkybėmis ir jas pagrindžiančiais įrodymais, nėra pagrindo pripažinti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmus civilinės atsakomybės taikymo prasme neteisėtais, taip pat konstatuoti bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimo.

15.       Nagrinėjamoje byloje ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu truko nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., tai yra 214 dienų, teisminis procesas truko nuo 2015 m. gegužės 19 d. iki 2017 m. gegužės 12 d., tai yra 724 dienų. Tačiau ieškovas nepateikė įrodymų, jog baudžiamojo proceso trukmė buvo nepagrįstai ilga, o ir šių aplinkybių iš esmės neįrodinėjo. Priešingai, byloje esančiais duomenimis nustatyta, jog dėl didelės ikiteisminio tyrimo apimties buvo sudaryta ikiteisminio tyrimo organizavimo ir vadovavimo grupė, prie ikiteisminio tyrimo prijungti kiti ikiteisminiai tyrimai, 2015 m. vasario 13 d. paskelbta įtariamosios Z. K. paieška bei išskirta ikiteisminio tyrimo byla dėl paskelbtos įtariamosios paieškos, apklausti liudytojai, darytos kratos. Šios byloje nustatytos aplinkybės įrodo, jog ikiteisminis tyrimas buvo sudėtingas. Byloje nėra duomenų, jog ieškovas būtų skundęs ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmus dėl proceso vilkinimo (BPK 215 straipsnis). Taip pat nėra pagrindo daryti išvados, jog teisminis procesas vyko nepagrįstai ilgai, o vien deklaratyvūs teiginiai, jog buvo atidedami teismo posėdžiai neįrodo, jog tam nebuvo pagrindo. Be to, pats ieškovas teismo posėdžio metu nurodė, jog neįrodinėja teismo posėdžio atidėjimo pagrįstumo.

16.       Teismas nepripažino, jog ieškovo sulaikymas pernelyg ilgas. Priešingai, byloje nustatyta, jog ieškovą sulaikius 48 val., jis buvo paleistas nesibaigus sulaikymo terminui, tai yra po 31 valandos ir 30 minučių. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme proceso trukmė buvo pernelyg ilga. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į baudžiamosios bylos sudėtingumą, atliktų procesinių veiksmų intensyvumą, jų kiekį, nusikaltimo padarymo pobūdį, o ir ieškovas nenurodė aplinkybių, kurių pagrindu galima būtų spręsti, jog atliekamas ikiteisminis tyrimas ar teisminis bylos nagrinėjimas vyko nepateisinamai ilgai. Be to, baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, jog ikiteisminis tyrimas neapsiribojo vien ieškovą kaltinančių duomenų rinkimu, buvo siekiama išaiškinti ne tik kaltinamojo, bet ir kitų asmenų galimą dalyvavimą nusikaltimo padaryme. Todėl, remiantis ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo konstatuoti, jog baudžiamasis persekiojimas vyko nepateisinamai ilgai ir buvo neadekvatus bylos tyrimo eigai, sulaikymas atitiko BPK numatytus asmens laisvės suvaržymo teisinius pagrindus ir sąlygas.

17.       Ieškovo pateikti duomenys neįrodo, jog diagnozuotų sveikatos sutrikimų atsiradimą sąlygojo baudžiamasis persekiojimas. Priešingai, iš pateiktų duomenų darytina išvada, jog nustatytus sveikatos sutrikimus sąlygojo (duomenys neskelbtini). Be to, byloje nustatyta aplinkybė, jog baudžiamojo persekiojimo metu ieškovas kelis kartus buvo įsidarbinęs, įrodo, jog pradėtas ikiteisminis tyrimas bei teisminis procesas neužkirto kelio rasti darbo bei įsidarbinti darbų vadovo pareigose. Todėl teismas pripažino, kad nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog sveikatos sutrikimus bei išėjimą iš darbo sąlygojo baudžiamasis persekiojimas.

18.       Byloje nustatyta, jog ieškovas dalyvavo, kuomet buvo perduodami pinigai, žinojo, jog atstovavimo sutartis nebuvo sudaryta bei neišrašytas pinigų perdavimo-priėmimo kvitas, teiravosi dėl garantijų už sumokėtą sumą, taip pat jam buvo užsiminta, jog gautas honoraras skirtas visiems, kam reikia, nes procese dalyvauja teismas, prokuratūra. Ieškovas nurodė, jog turi įgijęs aukštąjį išsilavinimą, dirbo vadovaujamose pareigose. Taigi, nors baudžiamosios teisės taikymo požiūriu neįrodyta, jog ieškovas aktyviais veiksmais būtų siekęs padaryti nuskalstamą veiką, tačiau civilinės teisės požiūriu ieškovo elgesys neatitiko rūpestingumo bei sąžiningumo reikalavimų. Todėl baudžiamojo persekiojimo pradėjimą ieškovo atžvilgiu sąlygojo jo paties veiksmai.

19.       Aptariamu atveju kiekvienas protingas žmogus turėjo ir galėjo suprasti, jog perdavus pinigus, nereikalaujant pinigų priėmimo kvito, nesudarius teisinių paslaugų teikimo sutarties, kuomet yra užsimenama, kad pinigai gali būti skirti visiems, kam reikia, nes procese dalyvauja teismas, prokuratūra, gali būti daromas ne tik nusikaltimas, už kurio padarymą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažino kaltu K. Ž., bet ir vengiama sumokėti mokesčius. Todėl kiekvienas apdairus ir sąžiningas asmuo apie tai turėjo pranešti teisėsaugos institucijoms, o to nedarydamas, asmuo prisiėmė neigiamų pasekmių kilimo riziką (šiuo atveju baudžiamojo persekiojimo riziką). Todėl, net ir tuo atveju, jeigu ieškovas patyrė neturtinę žalą, nebūtų pagrindo jos priteisti, kadangi jos atsiradimą sąlygojo paties ieškovo netinkamas elgesys.    

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

20.        Ieškovas K. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 

20.1.                       Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad visi STT ir prokuratūros atlikti veiksmai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant baudžiamąją bylą Kauno apygardos teisme buvo atlikti nepažeidžiant BPK normų ir nepažeidė ieškovo interesų. Pagal teismų praktiką, teismas, vertindamas, ar nebuvo neteisėtų veiksmų, turėjo įvertinti, ar nebuvo pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga. Negalima sutikti su teismo išvada, kad prokuroras ir STT pareigūnai veikė kvalifikuotai ir atsakingai. Kauno apygardos teismas nustatė, kad ieškovo atžvilgiu tokios nusikaltimo sudėties kaip prekyba poveikiu (BK 226 straipsnio 1 dalis) iš viso negalėjo būti inkriminuota, todėl ieškovą išteisino. Ši Kauno apygardos teismo išvada patvirtina, kad ikiteisminiam tyrimui vadovavęs ir kaltinimą palaikęs prokuroras elgėsi itin nerūpestingai ir aplaidžiai.

20.2.                       Kauno apygardos teismo nuosprendyje buvo nustatyta, jog iš Kriminalinės žvalgybos skyriaus užfiksuotų pokalbių turinio nėra galimybės padaryti vienareikšmės neginčijamos išvados dėl ieškovo kaltės dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo. Nuosprendyje nurodyta, jog pokalbių išklotinės ir garso įrašai patvirtina, kad pokalbio, vykusio 2014 m. liepos 24 d., kurio metu Z. K. perdavė K. Ž. 10 000 Lt, ieškovas iš esmės nepasakė nei vieno žodžio. Pati Z. K. taip pat nėra pasakiusi nei vieno žodžio ar frazės, iš kurios galima būtų matyti, kad ji siūlo, žada, susitaria dėl kyšio davimo, arba duodama pinigus tai vertina kaip kyšį. Pokalbio metu nebuvo nustatyta nei vieno aktyvaus ieškovo veiksmo, siūlant, susitariant, pažadant ar duodant kyšį advokatui. Šios teismo išvados patvirtina, jog slapto sekimo metu gauti duomenys tyrimo metu buvo įvertinti teisiškai paviršutiniškai, neįsigilinant į šių įrodymu esmę.

20.3.                       Tęsiant ieškovo baudžiamąjį persekiojimą, Kauno apygardos teismo nuosprendis prokuroro buvo apskustas apeliacine tvarka, nors buvo visiškai akivaizdu, kad jokios nusikalstamos veikos ieškovas nepadarė. Neteisėtus STT Kauno valdybos pareigūnu ir prokuroro veiksmus patvirtina ir Kauno apygardos teismo nuosprendyje nustatyta aplinkybė, jog advokato atžvilgiu buvo atlikta šiurkšti provokacija. Tai patvirtina, kad atsakovai ir ieškovo atžvilgiu atliko neteisėtus veiksmus. Teismas be pagrindo konstatavo, kad atsakovai, atlikdami savo pareigas, elgėsi apdairiai, kvalifikuotai ir rūpestingai. Baudžiamasis procesas tokioje palyginti nedidelės apimties baudžiamojoje byloje truko pernelyg ilgai. Pirminiai įtarimai ieškovui buvo pateikti 2014 m. rugpjūčio 27 d., o galutiniai – 2015 m. kovo 4 d., tai yra praėjus daugiau kaip pusei metų nuo pirminių įtarimų. Apeliaciniame teisme byla pradėta nagrinėti 2016 m. birželio 9 d., baigta 2017 m. gegužės 12 d. Taigi, nesudėtingos bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka vėlgi užtruko pernelyg ilgai (beveik vienerius metus).

20.4.                       Teismas netinkamai ištyrė bei įvertinimo byloje pateiktus įrodymus bei nepagrįstai nurodė, kad ilgas baudžiamasis persekiojimas ieškovo sveikatos būklei jokios įtakos neturėjo, o dėl baudžiamojo persekiojimo kaltė tenka pačiam ieškovui. Teismas sprendime kelis kartus cituoja baudžiamojoje byloje užfiksuotą, 2014 m. liepos 24 d. įvykusį pokalbį. Tačiau šis pokalbis vyko ne su ieškovu, bet su jo uošve Z. K.. Be to, Kauno apygardos teismo nuosprendyje nurodyta, kad byloje nėra nustatyta nei vieno veiksmo, kurį būtų atlikęs ieškovas, susitariant su advokatu duoti kyšį, pažadant ar pasiūlant duoti jam kyšį, šio pokalbio metu taip pat nėra nustatyta nei vieno aktyvaus ieškovo veiksmo siūlant, susitariant, pažadant ar duodant kyšį.

20.5.                       Teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad ieškovas turėjo suprasti, jog, jei advokatas ieškovo akivaizdoje nesudarė teisinių paslaugų sutarties bei neišrašė pinigų priėmimo kvito, atliko neteisėtus veiksmus, apie kuriuos ieškovas turėjo pranešti teisėsaugos institucijoms. Teismas neįvertino aplinkybių, jog teisinės pagalbos sutartį su advokatu pasirašė ne ieškovas, o jo sūnus, kuriam ir buvo reikalinga teisinė pagalba, o honoraras advokatui buvo sumokėtas ne ieškovo, o jo uošvės Z. K.. Aplinkybė, kad mokant už paslaugas nebuvo išrašytas kvitas, pati savaime nesudarė pagrindo ieškovui įtarti kokius nors neteisėtus veiksmus. Be to, Kauno apygardos teismas nustatė, kad 10 000 Lt honoraras buvo atlygis advokatui už ieškovo sūnaus teisinę gynybą, bet ne kyšis, kaip tai įvardino kaltinimą palaikes Kauno apygardos prokuratūros prokuroras.

20.6.                       Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje neįrodyta, kad ieškovo sveikatos sutrikimą sąlygojo baudžiamasis persekiojimas. Pateiktos (duomenys neskelbtini) pažymos patvirtina, kad būtent baudžiamojo persekiojimo laikotarpiu sutriko ieškovo (duomenys neskelbtini) sveikata. (duomenys neskelbtini). Teismas padarė klaidingą išvadą, kad baudžiamasis persekiojimas neturėjo įtakos ir ieškovo darbinei veiklai. Ieškovas buvo sulaikytas savo darbo vietoje, tuo jį pažeminant kolektyvo akivaizdoje. Todėl darbdavys paprašė ieškovo palikti darbą. Nepagrįstai vykdytas baudžiamasis persekiojimas neginčijamai pakenkė ieškovo, kaip darbuotojo, reputacijai bei apsunkino ir iki šiol apsunkina jo galimybes darbo rinkoje.

21.       Atsiliepimu į ieškovo K. S. apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama STT, prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 

21.1.                       Ieškovas teismo sprendimo neteisėtumą motyvuoja išteisinamuoju nuosprendžiu, cituodamas iš Kauno apygardos teismo nuosprendžio tam tikras ištraukas. Pažymėtina, kad tiek Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje 1-55-498/2016, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-90-449/2017 iš esmės konstatuota, jog nebuvo įrodyta, kad ieškovas dalyvavo nusikaltimo padaryme, tai yra išsiskyrė teismo ir prokuroro byloje nustatytų aplinkybių vertinimas. Tačiau vien skirtingas byloje esančių aplinkybių vertinimas, savaime nėra pagrindas konstatuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro veiksmų neteisėtumą ar bendros pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą. Duomenų, jog teismo sprendimuose būtų konstatuoti teisės taikymo pažeidimai, byloje nėra nustatyta. Tai, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą, kad byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad ieškovas padarė jam inkriminuojamą veiką, nesudaro pagrindo teigti, kad nebuvo pagrindo pradėti ikiteisminį tyrimą ir jį tęsti jo atžvilgiu.

21.2.                       Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra pagrįstos. Prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas, gavęs skundą, pareiškimą ar pranešimą, gali atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas (BPK 168 straipsnio 1 dalis). Todėl pagal BPK 2 straipsnį, 171 straipsnio 1 dalį ikiteisminis tyrimas turi būti pradedamas esant bent minimaliam pagrindui manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos dažnu atveju yra latentinis reiškinys, tad bet kokia informacija, leidžianti suformuoti bent menkiausias abejones dėl atitinkamų veiksmų teisėtumo baudžiamosios teisės prasme turi būti tikrinama ir tiriama BPK ir kituose įstatymuose numatytomis priemonėmis. Todėl ieškovo argumentas, kad nuo pat pradžių byloje buvo akivaizdu, jog jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos, yra nepagrįstas.

21.3.                       Pareigūnai turėjo pagrindą pradėti ikiteisminį tyrimą bei atlikti tolimesnius veiksmus taip aiškinantis, ar buvo padaryta nusikalstama veika. Atliktus procesinius veiksmus vertinant perspektyviai, o ne retrospektyviai, nesiremiant išteisinamuoju nuosprendžiu, kuris pats savaime negali reikšti neteisėtų pareigūnų veiksmų ar vykdyto proceso neteisėtumo, bylą tiriantiems pareigūnams negalėjo būti akivaizdu ir nuo pat pradžių aišku, kad nėra padarytos ar daromos nusikalstamos veikos. Ieškovas skunde cituoja tik kai kuriuos pokalbių fragmentus, paliekami nenagrinėti kiti pasisakymai, kurie buvo pakankamu pagrindu pradėti ir tęsti ikiteisminį tyrimą bei toliau aiškintis esamą situaciją. Analizuojant pokalbių įrašus, turi būti vertinama jų visuma. Teismas pagrįstai neįžvelgė pareigūnų neteisėtų veiksmų.

21.4.                       Ieškovas teigia, kad neteisėtus pareigūnų ir prokuroro veiksmus patvirtina aplinkybė, jog Kauno apygardos teismas nustatė, kad advokato atžvilgiu buvo atlikta provokacija. Tačiau šių aplinkybių apeliantas neįrodinėjo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, nėra aišku, kaip šios aplinkybės įrodo pareigūnų neteisėtus veiksmus ieškovo atžvilgiu. Ieškinyje buvo keliamas deliktinės atsakomybės instituto taikymo klausimas, todėl būtent ieškovas turėjo pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Šiuo atveju ieškovo kaltumo klausimas nesprendžiamas, civilinės bylos nagrinėjimo dalykas – žala kilusi dėl neteisėtų pareigūnų veiksmų. Pareigūnų veiksmų neteisėtumas nėra preziumuojamas, todėl pareiga įrodyti neteisėtus veiksmus tenka ieškovui.

21.5.                       Ieškovas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nenurodo laikotarpio, kurio metu nebuvo atliekami jokie ikiteisminio tyrimo veiksmai, arba jų atlikimo trukmė laikytina per ilga. Tuo tarpu pagal teismų praktiką proceso delsimu gali būti apibūdinamas tik toks proceso laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad baudžiamoji byla nebuvo sudėtinga ir palyginus nedidelės apimties, o procesas laikytinas per ilgu. Priešingai, – baudžiamoji byla buvo sudėtinga ir didelės apimties. Byloje nėra jokių argumentų, kurie leistų teigti, kad pareigūnai tyčia vilkintų ikiteisminį tyrimą ir nesiektų kuo greičiau išsiaiškinti galimai padarytas nusikalstamas veikas bei jas padariusius asmenis. Ikiteisminis tyrimas neapsiribojo vien ieškovą kaltinančių duomenų rinkimu, buvo siekiama išaiškinti ne tik jo, bet ir kitų asmenų galimą dalyvavimą nusikaltimo padaryme.

21.6.                       Nagrinėjamu atveju faktiniai veiksmai, kurių pagrindu buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, išteisinus ieškovą, nėra paneigti. Byloje nustatyta, jog ieškovas dalyvavo, kuomet buvo perduodami pinigai, žinojo, jog neišrašytas pinigų perdavimo-priėmimo kvitas, pats teiravosi dėl garantijų už sumokėtą sumą, taip pat jam buvo užsiminta, jog gautas honoraras skirtas „visiems, kam reikia“, nes procese dalyvauja teismas, prokuratūra. Pažymėtina ir tai, kad pats ieškovas nurodė, kad turi įgijęs aukštąjį išsilavinimą, užėmė vadovaujamas pareiga. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovas turėjo suprasti pokalbių esmę. Taigi, nors baudžiamosios teisės taikymo požiūriu neįrodyta, jog ieškovas aktyviais veiksmais būtų siekęs padaryti nuskalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje, tačiau civilinės teisės požiūriu, ieškovo elgesys neatitiko rūpestingumo bei sąžiningumo reikalavimų.

22.       Atsiliepimu į ieškovo K. S. apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 

22.1.                       Aplinkybė, kad dėl ieškovo buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, nėra pagrindas civilinėje byloje konstatuoti, jog ikiteisminio tyrimo pradėjimas bei kiti su ikiteisminiu tyrimu ar teisminiu baudžiamosios bylos nagrinėjimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. BPK 166 straipsnio 1 dalyje nustatyti ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagrindai, vienas kurių – gavus asmens skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką. Ikiteisminiam tyrimui pradėti pakanka žymiai siauresnės apimties duomenų, iš kurių galima spręsti esant nusikalstamos veikos požymių, lyginat su įrodymais apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Todėl nėra teisinio pagrindo sutikti su ieškovo pozicija dėl suėmimo neteisėtumo.

22.2.                       Teismas, išanalizavęs nustatytas faktines aplinkybes bei įvertinęs teisinį reglamentavimą, nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog teismas ikiteisminio tyrimo metu būtų konstatavęs ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro veiksmų neteisėtumą. Teismas pagrįstai pripažino, kad buvo pagrindas taikyti procesinio pobūdžio prievartos priemonę – sulaikymą, kadangi įtarimai, jog ieškovas dalyvavo nusikaltimo padaryme, buvo pagrįsti kriminalinės žvalgybos metu surinktais duomenimis bei 2014 m. rugpjūčio 27 d. nutarime nurodytais sulaikymo pagrindais.

22.3.                       Ieškovas tik deklaravo baudžiamojo proceso persekiojimo ilgumą, bet nepateikė įrodymų, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme proceso trukmė buvo pernelyg ilga. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgdamas į baudžiamosios bylos sudėtingumą, atliktų procesinių veiksmų intensyvumą, jų kiekį, nusikaltimo padarymo pobūdį. Paties ieškovo neteisėti veiksmai bei neatsakingas ir lengvabūdiškas elgesys nulėmė ikiteisminio tyrimo veiksmus jo atžvilgiu. Todėl teismas sprendime ir nurodė, kad nors baudžiamosios teisės taikymo požiūriu neįrodyta, jog ieškovas aktyviais veiksmais būtų siekęs padaryti nuskalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje, tačiau civilinės teisės požiūriu ieškovo elgesys neatitiko rūpestingumo bei sąžiningumo reikalavimų. Taigi, jeigu ieškovas ir patyrė neturtinę žalą, nėra pagrindo jos priteisti, kadangi jos atsiradimą sąlygojo jo paties netinkamas elgesys. 

23.       Atsiliepimu į ieškovo K. S. apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 

23.1.                       Bylos nagrinėjimo metu teisingumo ministerija buvo nurodžiusi, jog pagal CK 6.273 straipsnį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimą Nr. 1054 tinkamais valstybės atstovais šioje byloje turėtų būti Generalinė prokuratūra ir STT, nes ieškovas ne kartą pabrėžė, jog žala jam atsirado dėl tariamai neteisėtų Kauno apygardos prokuratūros prokuroro V. A. ir STT pareigūnų veiksmų. Teismas Teisingumo ministerijos nepašalino iš proceso dalyvių, nes ieškovas reikalavo žalos atlyginimo ir dėl proceso trukmės. Todėl Teisingumo ministerija pasisako dėl baudžiamojo proceso trukmės.

23.2.                       Ieškovo apeliacinis skundas daugiausia yra grindžiamas išteisinamojo nuosprendžio citatomis, tačiau nėra nurodomos jokios konkrečios teisės aktų nuostatos, kurias būtų pažeidęs prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Nors ieškovas teigia, jog buvo pažeista bendroji rūpestingumo pareiga, tačiau teismo įvertintų įrodymų visuma patvirtina, jog ikiteisminis tyrimas buvo atliktas preciziškai laikantis visų teisės aktų reikalavimų, o kriminalinės žvalgybos metu surinkti duomenys leido pagrįstai manyti, kad ieškovas galėjo padaryti nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas gali tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios BPK 3 straipsnio 3 dalyje nurodytos aplinkybės. Abstraktūs ieškovo teiginiai apie tariamus pažeidimus nėra pagrindas valstybės deliktinei atsakomybei kilti.

23.3.                       Teismas detaliai nurodė teismų praktiką, kurioje yra suformuluotos šiai bylai reikšmingos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės. Proceso delsimu gali būti apibūdinamas toks proceso laikotarpis, kuriuo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba tam tikrų veiksmų atlikimo trukmė laikytina per ilga. Tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde ieškovas apsiriboja teiginiu, kad baudžiamojo proceso uždelsimas pasireiškė nevienkartiniu bylos atidėliojimu tiek Kauno apygardos, tiek Lietuvos apeliaciniame teisme. Teismas teisingai pažymėjo, kad ieškovas šioje byloje neįrodinėjo proceso trukmės pagrįstumo, kas iš esmės ir sudaro reikalavimo išnagrinėti bylą per įmanomai trumpiausią laiką esmę. Dėl svarbių priežasčių atidėtas teismo posėdis negali būti vertinamas kaip vilkinamo proceso požymis. Nei viename iš ieškovo pateiktų procesiniu dokumentų nėra nurodyti laikotarpiai, kada, jo manymu, procese buvo delsiama ar jis buvo vilkinamas, kokio subjekto veiksmai buvo to delsimo priežastimi ir pan. Bendra baudžiamojo proceso trukmė, neviršijanti trejų metų, atitinka Lietuvos statistinį vidurkį. Be to, ji yra pateisinama ir atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teistų Teismo praktiką.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

24.       Apeliacijos objektu yra teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovo reikalavimas dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teismų, nagrinėjusių baudžiamąją bylą, neteisėtų veiksmų, atlyginimo, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

25.       Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ieškovui 2014 m. rugpjūčio 27 d. buvo pareikšti įtarimai nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 1 dalyje, padarymu. Ieškovas 2014 m. rugpjūčio 27 d. buvo sulaikytas 48 val., tačiau buvo paleistas nesibaigus sulaikymo terminui, po 31 valandos ir 30 minučių. Ikiteisminis tyrimas baigtas 2015 m. balandžio 30 d, o kaltinamasis aktas surašytas 2015 m. gegužės 18 d. Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje 1-55-498/2016 ieškovas išteisintas. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-90-449/2017 prokuroro skundas atmestas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktas nepakeistas. Ieškovas teigia, jog dėl neteisėtų STT pareigūnų ir prokuroro veiksmų bei pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės jam buvo padaryta 60 000 Eur neturtinė žala.

Dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų

26.       CK 6.272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėto sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, neteisėto administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimo, atlygina valstybė visiškai. Kasacinio teismo praktikoje, nuosekliai formuojamoje aiškinant ir taikant CK 6.272 straipsnį, išaiškinta, kad ši teisės norma įtvirtina specialų civilinės deliktinės atsakomybės atvejį, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Tai reiškia, kad civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018, 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018).

27.       Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-311-421/2018). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti, be kita ko, tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeista pareigūnų bendroji rūpestingumo pareiga (BPK 2 straipsnis), taip pat bendroji pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad teisėsaugos institucijos pareigūnai nevykdo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018).

28.       Vien ta aplinkybė, kad civilinio proceso tvarka skundžiami veiksmai baudžiamajame procese nebuvo įvertinti kaip neteisėti, neužkerta kelio konstatuoti jų neteisėtumą civilinio proceso tvarka. Išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nesudaro pagrindo preziumuoti, jog baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti. Sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės už teisėsaugos pareigūnų veiksmus, kiekvienu atveju turi būti įvertintos valstybės civilinei atsakomybei taikyti reikšmingos aplinkybės, reikia išsiaiškinti, ar konkretaus asmens baudžiamasis persekiojimas buvo pradėtas, esant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad jis padarė nusikalstamą veiką, ar pagrįstai buvo taikomos procesinės prievartos priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-347-687/2018).

29.       Nagrinėjamoje byloje ieškovas buvo laikinai sulaikytas 48 val., tačiau paleistas nesibaigus sulaikymo terminui, tai yra po 31 valandos ir 30 minučių (el.b., 3 t., l. 24). BPK 140 straipsnis reglamentuoja laikiną sulaikymą, kaip procesinės prievartos priemonę. Pagal šio straipsnio 1 dalį prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog ieškovo laikino sulaikymo trukmė neviršijo maksimalaus laikino sulaikymo termino, nurodyto BPK 140 straipsnio 4 dalyje. 

30.       Pirmos instancijos teismas detaliai tyrė visas ikiteisminio tyrimo aplinkybes, kurios galėjo lemti ieškovo sulaikymą ir įtarimų jam pareiškimą. Pažymėtina, jog baudžiamojoje byloje, be ieškovo, buvo dar du kaltinamieji, kurie tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismo buvo pripažinti kaltais. Tuo tarpu Kriminalinės žvalgybos surinkti duomenys patvirtino, jog ieškovas du kartus buvo kartu su nusikalstama veika įtariamu advokatu. Ieškovas 2014 m. liepos 24 d. pokalbio metu tylėjo, tačiau buvo patalpoje, kurioje akivaizdžiai buvo tariamasi dėl neteisėtų veiksmų, ir šią aplinkybę vienas iš nuteistųjų pokalbio metu kelis kartus buvo paminėjęs. Be to, galimos neteisėtos veikos padarymas buvo susijęs su itin artimo ieškovui asmens – jo sūnaus – teistumo išvengimu. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą ne tik dėl advokato ir prokuroro neteisėtų veiksmų, bet ir dėl galimų ieškovo veiksmų, buvo.

31.       Nei Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 24 d. nuosprendyje, nei Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 12 d. nutartyje nebuvo pripažinta, jog prokuroras kaltinamajame akte būtų padaręs akivaizdžių teisės taikymo klaidų. Abiejų instancijų teismai konstatavo, jog nebuvo įrodyta, kad ieškovas dalyvavo nusikaltimo padaryme, kadangi nebuvo nustatyta, jog jis veikė tiesiogine tyčia. Apeliaciniame skunde ieškovo pateiktos atskiros Kauno apygardos teismo nuosprendžio citatos nepaneigia nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismo padarytų išvadų dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro neteisėtų veiksmų nebuvimo. 

Dėl baudžiamojo proceso trukmės, kaip valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygos

32.       Pirmos instancijos teismas nepripažino, jog ieškovo baudžiamasis persekiojimas vyko nepateisinamai ilgai ir buvo neadekvatus bylos tyrimo eigai. Tuo tarpu ieškovas apeliaciniame skunde teigia, jog baudžiamasis procesas truko pernelyg ilgai, todėl paveikė ieškovo (duomenys neskelbtini) sveikatą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais ieškovo argumentais.

33.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė į tinkamą teismo procesą. Šios konstitucinės teisės įgyvendinimas ir apsauga detalizuojami baudžiamojo proceso įstatyme. BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kiekvieno nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė į tai, kad jo byla būtų išnagrinėta per kuo trumpiausią laiką. Tokia įstatymo nuostata yra ir pozityviosios valstybės pareigos pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad asmeniui pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas turi būti išspręstas per kuo trumpiausią laiką, įgyvendinimas nacionalinėje teisėje. Dėl šios asmens teisės ne kartą pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007; 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015; kt.). Kasacinis teismas, nagrinėdamas bylas, kuriose remiamasi nurodytos asmens teisės pažeidimu, atsižvelgia ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją aiškinant ir taikant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.

34.        Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, buvo ar ne pažeista asmens teisė į kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) procesą, vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011; 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015). Kartu kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad kiekvienu atveju nurodyti kriterijai taikomi konkrečios bylos aplinkybėms, kurių visuma ir lemia teismo išvadą dėl konkretaus proceso trukmės pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-670-378/2015, 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-425-219/2018).

35.       Pirmos instancijos teismas detaliai aiškinosi visas ikiteisminio tyrimo organizavimo aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, jog tyrimas buvo sudėtingas. Pažymėtina, jog nuo pranešimo apie įtarimą įteikimo ieškovui 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki kaltinamojo akto surašymo 2015 m. gegužės 18 d. nebuvo praėję nei vieneri metai, o Kauno apygardos teismo 2016 m. kovo 24 nuosprendis, kuriuo ieškovas buvo išteisintas, buvo priimtas taip pat nepraėjus vieneriems metams nuo kaltinamojo akto surašymo. Taigi, praėjus mažiau nei dvejiems metams ieškovas buvo išteisintas. Aplinkybės, jog dar vienerius metus truko apeliacinio skundo nagrinėjimas Lietuvos apeliaciniame teisme, negalima vertinti kaip pažeidžiančios ieškovo teises, kadangi jau buvo viešai paskelbtas jį išteisinantis pirmos instancijos teismo nuosprendis. Duomenų, kad ieškovo teisės būtų kaip nors suvaržytos apeliacinio proceso metu, byloje nėra. 

Dėl patirtos neturtinės žalos dydžio

36.       CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bendrieji kriterijai, į kuriuos visais atvejais atsižvelgia teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį: neturtinės žalos padariniai, šią žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Šiais kriterijais, kurių sąrašas nėra baigtinis, teismai privalo remtis ir nustatydami neturtinės žalos dydį už asmens teisės į tinkamą teismo procesą pažeidimą.

37.       Įstatyme neįtvirtinta neturtinės žalos prezumpcijos, todėl neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteisiamas tik tuo atveju, jeigu įrodytas ir nustatytas tokios žalos patyrimo faktas, taip pat kitos būtinosios atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356-701/2016). Ieškovas ikiteisminio tyrimo ir teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu jam padarytą žalą įrodinėjo teismui pateiktais medicininiais duomenimis apie jo sveikatos būklę. Pirmos instancijos teismas nepripažino, jog ieškovui diagnozuotų sveikatos sutrikimų atsiradimą sąlygojo baudžiamasis persekiojimas, pažymėjo, jog pateikti duomenys patvirtina, kad nustatytus sveikatos sutrikimus sąlygojo (duomenys neskelbtini).

38.       Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde ieškovas nenurodė jokių minėtų pirmos instancijos teismo išvadų nepagrįstumo aplinkybių ar jų neteisėtumą patvirtinančių argumentų. Ieškovo pateikti dokumentai nepatvirtina, jog jo sveikata sutriko baudžiamosios bylos nagrinėjimo laikotarpiu ar buvo nulemta būtent šios bylos nagrinėjimo. Kauno apygardos teismo išteisinamasis nuosprendis buvo priimtas 2016 m. kovo 24 d., o įsiteisėjo 2017 m. gegužės 12 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi šį nuosprendį palikus nepakeistą. Tuo tarpu dėl sveikatos sutrikimų ieškovas kreipėsi tik 2017 m. kovo 27 d., tai yra praėjus beveik metams nuo jį išteisinančio nuosprendžio priėmimo. Be to, jau 2017 m. liepos 28 d. buvo nustatyta, kad ieškovas dėl geros savijautos vaistų nebevartojo, (duomenys neskelbtini) (el. b., 1 t., l. 78; 2 t., l. 33).

39.        Ieškovas tik 2017 m. gruodžio 11 d. gydytojams pripažino, jog (duomenys neskelbtini), skirtas gydymas vaistais, tačiau šiuo metu būklė vertinama kaip stabili (el. b., 1 t., l. 78; 2 t., l. 33). Šios aplinkybės ieškovas nebuvo nurodęs medikams per pirmąjį apsilankymą, todėl negalima teigti, jog (duomenys neskelbtini) tik dėl baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu sukeltos įtampos. Taip pat ieškovas nėra nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismui pateikęs jokių duomenų, patvirtinančių, jog jam buvo (duomenys neskelbtini).

40.       Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tik vienerių metų ir septynių mėnesių laikotarpis, trukęs nuo pranešimo apie įtarimą iki pirmos instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio priėmimo, negalėjo tiesiogiai sąlygoti (duomenys neskelbtini) bei kitus sveikatos sutrikimus. Pažymėtina, jog tuo pačiu metu ieškovas taip pat tikėtinai turėjo nemažų išgyvenimų ir dėl to, jog jo sūnus buvo įtariamas nusikalstamų veikų padarymų, jam buvo iškeltos dvi baudžiamosios bylos. Ieškovas nustatyto sveikatos sutrikimo metu gydėsi ambulatoriškai, taigi išliko darbingas, taip pat gebėjo susirasti kitą darbą. Todėl pripažintina, jog pirmos instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad sveikatos sutrikimus bei išėjimą iš darbo sąlygojo baudžiamasis persekiojimas.

41.       Apibendrinus išdėstytą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl ginčo esmės, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).  

42.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams  (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo daryti kitokias išvadas dėl ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl detaliau šių argumentų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

          Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                             Laima Gerasičkinienė 

                                                    Dainius Rinkevičius

                                                    Alma Urbanavičienė