Civilinė byla Nr. 3K-3-60/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 106.1; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės ir Česlovo Jokūbausko (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. G. ieškinį atsakovams A. M., G. P. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys – notarės Ilona Mineikienė ir Janina Neverdauskaitė.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiais ab initio 2006 m. rugpjūčio 24 d. atsakovui A. M. išduotą įgaliojimą, patvirtintą Kretingos rajono 2-ojo notaro biuro notarės J. Neverdauskaitės, ir 2007 m. rugpjūčio 22 d. sudarytą 1 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sandorį, patvirtintą Klaipėdos miesto 4-ojo notaro biuro notarės I. Mineikienės.
Ieškovė nurodė, kad 2006 metų rugpjūčio mėnesį su atsakovu A. M. susitarė, jog jis, pakeitęs paskirtį, už atlygį padės ieškovei parduoti žemės sklypą. Šiems veiksmams atlikti 2006 m. rugpjūčio 24 d. ieškovė išdavė atsakovui A. M. įgaliojimą, kuris patvirtintas notarine tvarka. Ieškovės teigimu, dėl savo amžiaus ir ligos, duodama įgaliojimą, ji nesuprato savo veiksmų reikšmės, nes įgaliojimas yra didelės apimties, suteikia įgaliotiniui įvairių teisių ir pareigų. 2007 m. rugpjūčio 22 d. atsakovas A. M. atsivežė ieškovę pas notarę I. Mineikienę, paaiškinęs, kad reikia pataisyti jam išduotą įgaliojimą. Tik vėliau ieškovei paaiškėjo, kad pas notarę ji pasirašė 1 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, kuria šis sklypas perleistas atsakovei G. P. Be to, paaiškėjo, kad 2006 m. spalio 6 d. atsakovas A. M. aptartą žemės sklypą įkeitė už suteiktą paskolą ir apie tai ieškovės neinformavo. Ieškovė nurodė, kad dėl prastos sveikatos būklės pasirašydama žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, buvo apgauta, todėl sandoris turi būti pripažintas negaliojančiu CK 1.89, 1.90, 1.91 straipsnių pagrindu. Atsakovė G. P. negali būti laikoma sąžininga įgijėja, nes ji ieškovei už įsigytą žemės sklypą nesumokėjo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. spalio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad 2006 m. rugpjūčio 24 d. notarė J. Neverdauskaitė patvirtino įgaliojimą, kuriuo ieškovė įgaliojo atsakovą A. M. atstovauti jai visose įmonėse, įstaigose ir organizacijose visais klausimais, susijusiais su 1 ha ploto žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini). Įgaliojimu atsakovui A. M. buvo suteikta teisė parduoti žemės sklypą už aptartą kainą ir sąlygas. 2007 m. rugpjūčio 22 d. notaro patvirtinta pirkimo–pardavimo sutartimi ieškovė pardavė, o atsakovė G. P. nupirko pirmiau nurodytą žemės sklypą už 295 000 Lt. 2007 m. lapkričio 9 d. ieškovė panaikino atsakovui A. M. išduotą įgaliojimą.
Teismas sprendė, kad byloje nėra įrodymų, kuriais remiantis būtų galima taikyti CK 1.89, 1.90, 1.91 straipsnius ir pripažinti ieškovės sudarytus sandorius negaliojančiais. Teismas nurodė, kad sandorį tvirtinusios notarės, atsakovų ir liudytojo V. P. paaiškinimai teismui, jog ieškovė, sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį, gerai jautėsi ir suprato savo veiksmų esmę, paneigia ieškovės nurodytas aplinkybes, kad dėl laiku neatliktos insulino injekcijos ieškovė buvo tokios būklės, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Ieškovė neneigė, kad ji ketino pakeisti žemės sklypo paskirtį ir jį parduoti. Dėl to ji kreipėsi į atsakovą A. M. ir išdavė jam įgaliojimą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas A. M., remdamasis įgaliojimu, galėjo pats parduoti žemės sklypą, tačiau sudarant pirkimo–pardavimo sandorį dalyvavo ieškovė, kuri pasirašė sutartį. Teismas rėmėsi pirkimo–pardavimo sutartį tvirtinusios notarės I. Mineikienės paaiškinimais, kad sutartis buvo perskaityta sutarties šalims, šalys notarei patvirtino, jog sutartį suprato ir ši atitinka jų valią. Be to, rašysenos ekspertizė patvirtino, kad notarinio veiksmo registracijos knygoje pasirašė ieškovė. Teismas pažymėjo, kad ieškovės nurodyti sandorių negaliojimo pagrindai negali būti visi vienu metu, t. y. asmuo negali nesuprasti savo veiksmų esmės, būti suklaidintas ir apgautas. Teismas sprendė, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog kuris nors iš bylos dalyvių galbūt padarė nusikaltimą, todėl netenkino ieškovės prašymo kreiptis į kompetentingą instituciją dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Teismas taip pat atmetė ieškovės prašymą skirti jai psichiatrinę ekspertizę.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės O. G. apeliacinį skundą, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė nusikaltimo požymių byloje dalyvaujančių asmenų veikloje, todėl neturėjo pagrindo kreiptis į prokurorą. Be to, ieškovei kreipusis į atitinkamas institucijas, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl atsakovo A. M. veiksmų, šį buvo atsisakyta pradėti, todėl laikytina, kad klausimas išspręstas. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovės prašymas skirti jai psichiatrinę ekspertizę netenkintas pagrįstai, nes byloje nėra įrodymų, jog ieškovė turi psichikos sutrikimų, ji dalyvavo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose ir jos veiksmai nekėlė abejonių. Teisėjų kolegija nesutiko su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija laikė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir nėra pagrindo jį naikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovė O. G. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimą bei Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Teismai, netaikydami CPK 300 straipsnio 1 dalies, pažeidė kasatorės teisę į efektyvią ir visokeriopą gynybą (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Kasatorė buvo apgauta, nes atsakovė G. P. už įsigytą žemės sklypą kasatorei pinigų nesumokėjo. Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė byloje dalyvaujančių asmenų veikoje nusikalstamos veikos požymių, todėl pagrįstai nesikreipė į prokuratūrą, ir kad pagal pačios kasatorės pareiškimus atitinkamos institucijos atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, padarė circulus vitiosus klaidą, t. y. rėmėsi atsisakymais pradėti ikiteisminį tyrimą, kurių pagrindas buvo neįsiteisėjęs Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimas.
2. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. V. A. B., bylos Nr. 3K-3-425/2009). Atsakovai atsiliepimuose į ieškinį nenurodė faktinių aplinkybių, jų išsamiau nepaaiškino teismo posėdžių metu, teismai neatkreipė dėmesio į prieštaringus atsakovų ir trečiųjų asmenų paaiškinimus. Įrodymus, kad atsakovas A. M. buvo du kartus teistas, tarp jų ir už sukčiavimą, apeliacinės instancijos teismas atsisakė pridėti prie bylos. Nebuvo įvertintos aplinkybės, kad atsakovas A. M. 2006 m. spalio 6 d. ginčo sklypą įkeitė už suteiktą paskolą, apie kurią kasatorė nieko nežinojo, o savo įsipareigojimus kreditorei įvykdė 2007 m. rugpjūčio 22 d., t. y. pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo dieną. Atsakovas skolinosi ir iš kitų asmenų, paskolas užtikrindamas kito kasatorės sklypo įkeitimu. Apie šias paskolas kasatorė neinformuota, taip atsakovas pažeidė CK 2.150 straipsnį. Kasatorės nuomone, šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, prieš sudarydamas sutartį, ją sudarydamas ir ją sudaręs, elgėsi nesąžiningai ir turėjo materialinės naudos. Pirkimo–pardavimo sandorį tvirtinusi notarė nepasiūlė pasinaudoti CK 6.344 straipsnio 4 dalyje nustatyta atsiskaitymo tvarka, pinigų perdavimo nekontroliavo.
3. Bylą nagrinėję teismai nevykdė viešojo intereso gynimo funkcijos. Atsakovas, sudaręs pirkimo–pardavimo sandorį ir gavęs 85 000 Lt, jų nedeklaravo ir taip išvengė mokestinių prievolių.
4. Apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta pažeidžiant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnio 4 dalis), nes šia nutartimi patvirtinta teisė, atsiradusi iš sukčiavimo veikos.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas A. M. prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartį palikti nepakeistą, kasacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsisakė kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas, nes 2008 m. lapkričio 24 d. Klaipėdos apygardos teismas priėmė neskundžiamą nutartį, kuria buvo paliktas galioti Kretingos rajono apylinkės prokuroro 2008 m. spalio 17 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą atsakovui A. M., nesant jo veikoje nusikaltimo sudėties.
2. Teismai apklausė visus liudytojus, ištyrė rašytinius įrodymus, todėl laikytina, kad įrodymus vertino tinkamai ir priėjo prie pagrįstų išvadų. Iš faktinių duomenų tikslumo, išsamumo, ryšio su kitais faktais ir bylos aplinkybėmis, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų nuoseklumo pagrįstai buvo padaryta išvada, kad ginčijami sandoriai yra teisėti ir galiojantys. Kasatorė skunde kelia su faktinėmis bylos aplinkybėmis susijusias hipotezes, kurių neįrodė žemesnių instancijų teismuose vykusiame procese.
3. Pagal 2006 m. rugpjūčio 24 d. ieškovės atsakovui A. M. išduotą įgaliojimą jam buvo suteikta teisė įkeisti žemės sklypus už bet kokio dydžio paskolą, gautą iš bet kurio kreditoriaus, todėl atsakovo A. M. atlikti veiksmai negali būti vertinami kaip nesąžiningi. Pirkimo–pardavimo sutartį kasatorė pasirašė pati, teismo ekspertizės aktas patvirtino, kad rašysena yra kasatorės.
4. Teismai šioje byloje neturėjo vykdyti viešojo intereso gynimo funkcijos, nes joje nagrinėjamas privačių subjektų turtinis ginčas. Be to, viešojo intereso gynimo funkcija priskirta prokurorui ir kitiems CPK 49 straipsnyje nurodytiems asmenims, teismai, vykdydami teisingumą, yra nešališki ir nepriklausomi. Teismai nepažeidė CK 1.5 straipsnio ir Konstitucijoje įtvirtinto teisinės valstybės principo, nes, spręsdami bylą, vadovavosi CPK nustatytomis bylų nagrinėjimo taisyklėmis.
5. Kasatorė neprašo pripažinti negaliojančiais teismų sprendimų dėl to, kad nenustatytas vienas iš CK įtvirtintų sandorio negaliojimo pagrindų, dėl kurio 2006 m. rugpjūčio 24 d. įgaliojimas ir 2007 m. rugpjūčio 22 d. pirkimo-pardavimo sutartis turėtų būti pripažinti negaliojančiais. Tik įrodžius konkretų sandorio negaliojimo pagrindą, įmanomas kasatorės ieškinio reikalavimų patenkinimas.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovė G. P. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartį palikti nepakeistus ir nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:
1. CPK 300 straipsnio tikslas yra informuoti prokurorą apie galimas padarytas nusikalstamas veikas. Šis tikslas pasiektas kasatorei asmeniškai kreipusis į atitinkamą instituciją, ir apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo priimti procesinio dokumento dėl atskiro kreipimosi.
2. Teismų priimti procesiniai sprendimai atitinka įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje suformuotas taisykles. Kasacinio skundo motyvai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, tinkamumo, teismų išvadų nepagrįstumo ir kt. priskirtini faktų, o ne teisės aiškinimo ir taikymo klausimams. Kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
3. Kasatorės ir atsakovės G. P. sudarytą ir notarine tvarką patvirtintą pirkimo–pardavimo sutartį teismai aiškino, nepažeisdami suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nustatydami visas su sandoriu susijusias ir kitas reikšmingas aplinkybes, tikruosius šalių ketinimus. Atsakovo A. M. veiksmai prieš sutarties sudarymą, ją sudarant ir po jos sudarymo priskirtini faktų, o ne teisės aiškinimo ir taikymo klausimams.
4. Ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį tvirtinusi notarė I. Mineikienė visas pareigas, susijusias su žemės sklypo pirkimu–pardavimu, įvykdė tinkamai – perskaitė sutartį šalims, gavo šalių patvirtinimą, kad sutartis joms suprantama ir atitinka jų valią, o pinigų perdavimo kontroliuoti neprivalėjo. Pinigų perdavimo faktą įrodo byloje dalyvaujančių asmenų pateikti paaiškinimai, kasatorės parašas pirkimo–pardavimo sutartyje.
5. Teismai pagrįstai nevertino aplinkybių, susijusių su atsakovo A. M. mokestinėmis prievolėmis, nes gautų lėšų nedeklaravimas neturi teisinės reikšmės priimtų sprendimų teisėtumui ir pagrįstumui; viešojo intereso gynimas nėra ginčo ir kasacijos dalykas.
6. Kasacinio skundo argumentas dėl galbūt vieno iš byloje dalyvaujančių asmenų sukčiavimo yra nepagrįstas, prieštaraujantis teismų byloje nustatytoms ir ištirtoms faktinėms aplinkybėms, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimams, rašytiniams įrodymams.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl teismo sprendimo (nutarties) teisėtumo ir pagrįstumo, procesinio sprendimo motyvuojamosios dalies atitikties CPK 270 straipsnio 4 dalies ir 331 straipsnio 4 dalies reikalavimams; dėl įrodinėjimo civiliniame procese
Nagrinėjamoje byloje ginčas kildinamas iš nekilnojamojo daikto – žemės sklypo – pirkimo–pardavimo sutarties. Pagal pirkimo–pardavimo sutarties sampratą šia sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą). Taigi viena iš esminių šios sutarties sąlygų yra kaina, kurios sumokėjimo klausimai reglamentuoti CK 6.314 straipsnyje. Parduodamo daikto kainos sumokėjimas tiesiogiai lemia sandorio teisėtumą. Nagrinėjamoje byloje kasatorė ginčijamo sandorio ydingumą grindė aplinkybe, kad jai už parduotą daiktą kaina nesumokėta, išskyrus pirmiau sumokėtus 11 000 Lt. Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) reiškia, kad šalis turi pateikti įrodymus, įgalinančius konstatuoti aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimą. Tokių aplinkybių nenustačius, šaliai gali atsirasti neigiamų padarinių, t. y. ieškinys gali būti atmestas. Dėl to įrodinėjimo pareiga visų pirma reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, ir, antra, pareigą pateikti įrodymus, patvirtinančius nurodytus faktus. Pažymėtina, kad įrodinėti reiškia ne tik pareigą, bet ir teisę, nes CPK 42 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiančioje šalių teises, kaip viena iš šalies teisių įvardyta teisė teikti įrodymus. Minėta, kad bendroji įrodinėjimo pareiga nustatyta CPK 178 straipsnyje. Asmuo (ieškovas), kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, t. y. ieškinio faktinį pagrindą. Vienas iš įstatymo keliamų reikalavimų ieškinio turiniui yra būtinumas nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Įstatyme nenustatyta įpareigojimo šaliai ieškinio pareiškime nurodyti ir juridinį ieškinio pagrindą. Pastarąjį ex officio turi identifikuoti bylą nagrinėjantis teismas. Įstatyme taip pat neribojama ieškovo teisė ieškinio dalyką, t. y. atsakovui pareikštą materialųjį teisinį reikalavimą, grįsti ne vienu, bet keliais skirtingais pagrindais. Tokiu atveju teismui, nagrinėjančiam bylą, tenka pareiga kiekvieną iš nurodytų pagrindų tirti bei vertinti pateiktų įrodymų kontekste. Ieškovui ieškinio reikalavimą grindžiant ne vienu, bet keliais pagrindais, gali susidaryti situacija, kai nurodyti ieškinio pagrindai vienas kitą paneigia. Tačiau tai nereiškia, kad visi ieškinio pagrindai savaime eliminuojami, ir neatleidžia teismo nuo pareigos nustatyti juridinį ieškinio pagrindą, tik šiuo atveju ginčo kvalifikavimas tampa sudėtingesnis. Nagrinėjamoje civilinėje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai suabsoliutino aplinkybę, kad kasatorė ieškinį grindė keliais savarankiškais pagrindais, kurie, teismų vertinimu, vienas kitą paneigia. Tuo tarpu, minėta, aplinkybė, kad ieškinys grindžiamas keliais skirtingais ir vienas kitą galbūt paneigiančiais pagrindais, savaime neužkerta kelio ieškinio reikalavimą spręsti pagal kurį nors vieną iš nurodytų ieškinio pagrindų.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamosioms dalims įstatyme keliami analogiški reikalavimai, kurių įvykdymas suponuoja teismo priimto sprendimo ar nutarties pagrįstumą ir teisėtumą (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis). Sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu nagrinėjant bylą buvo išsiaiškintos ir nustatytos visos reikšmingos bylai aplinkybės, kuriomis rėmėsi šalys. Sprendimas pripažįstamas teisėtu, kai jis priimtas nepažeidžiant galiojančių materialiosios ir proceso teisės normų reikalavimų. Savo ruožtu teisėtumas yra neatskiriamas nuo konstitucinio teisingumo reikalavimo, nes teismo sprendimas yra galutinis teisingumo vykdymo rezultatas, ir jeigu sprendimas nebus teisėtas, nebus galima teigti, kad konkrečioje byloje teismas įvykdė teisingumą, nes iš neteisėtumo negali atsirasti teisė (lot. ex iniuria ius non oritur). Taigi įstatyme nustatytas imperatyvus įpareigojimas teismo sprendimą ir nutartį tinkamai motyvuoti. Šio reikalavimo pažeidimas sukelia tam tikrų neigiamų teisinių padarinių. CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte kaip absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pripažįstamas atvejis, kai sprendimas, nutartis yra be motyvų (ši norma pagal analogiją taikytina ir apeliacinės instancijos teismo nutartims). Nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad teismas tam tikrą dėmesį skyrė iš dalies teoretizuotai apibūdinti situacijoms, kai asmuo nesupranta savo veiksmų esmės, kai asmuo suklaidinamas, bei fragmentiškai užsiminė apie asmens apgaulę. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje (kaip ir pirmosios instancijos teismo sprendime) apsiribota nurodymu, kad ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, kuriomis grindė savo reikalavimus, o duomenų, jog ieškovė, pasirašydama tiek įgaliojimą, tiek pirkimo–pardavimo sutartį, negalėjo suprasti savo veiksmų arba kad buvo suklaidinta ar apgauta, nėra. Priešingai, teismo nuomone, ieškovė pati dalyvavo, viską suprato ir pati dokumentus pasirašė. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorės nurodytas ieškinio pagrindas, grindžiamas tuo, jog kasatorei už parduotą žemės sklypą, išskyrus pirmiau perduotus 11 000 Lt, nesumokėta, liko teismo netirtas ir teismo nutartyje dėl jo konkrečiai nepasisakyta, nors ši aplinkybė net ir apeliaciniame skunde buvo nurodyta pirmiausia. Kasatorė teikė teismui paaiškinimus dėl sandorio sudarymo aplinkybių, jas patvirtino ir kasatorei teisme atstovavusi jos duktė. Kai sandoris ginčijamas apgaulės pagrindu, tam tikrą reikšmę įgyja ir kasatorės nurodomos su atsakovu A. M. susijusios aplinkybės, į kurias teismai neatsižvelgė ir kurių nevertino. Kasatorės amžius, sandorio suma, atsakovo A. M. paaiškinimai dėl dalies pinigų sandorio metu perdavimo pastarojo kreditorei bei kitos aplinkybės taip ir liko teismo netirtos ir neįvertintos. Pažymėtina, kad įrodyti kainos sumokėjimą pardavėjui, o ne kuriam kitam asmeniui, yra pirkėjo, o ne pardavėjo pareiga (CK 6.314 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Tai, kad ginčijamoje pirkimo–pardavimo sutartyje nenurodyta, kiek pinigų ieškovė gavo, o tik apsiribota abstrakčia fraze „pinigus gavau“, atsižvelgiant į ieškovės nurodytas aplinkybes bei atsakovų paaiškinimus, leidžia konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis analizuojamu klausimu, kuris pagal pareikštą ieškinio pagrindą dominuoja (pinigų už parduotą žemės sklypą sutarties sudarymo metu negavimas) yra nemotyvuota, todėl naikintina, o byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
Kasacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, kasacinio skundo motyvai, susiję su CPK 300 straipsnio taikymu bei viešojo intereso gynimu, neturėjo įtakos šioje byloje priimtiems sprendimams, todėl teisėjų kolegija jų atskirai neaptaria.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigitas Gurevičius
Birutė Janavičiūtė
Česlovas Jokūbauskas