Civilinė byla Nr. 3K-3-553/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos: 24.2; 30.9.1; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. gruodžio 21 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos
Davidonienės (pranešėja), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir
Egidijaus Laužiko,
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės B. U.
kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei B. U. dėl nekilnojamojo turto
pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir nuosavybės teisių pripažinimo.
Teisėjų
kolegija
n u s t a t ė :
I.
Ginčo esmė
Byloje kilo
ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių asmenų susitarimą dėl
bendrosios jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, taip pat dėl
proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų įvertinimą, aiškinimo ir
taikymo.
Ieškovo teigimu,
ginčo šalys gyveno neįregistravusios santuokos 16 metų
(nuo 1992 iki 2008 metų), tvarkė bendrą ūkį; bendro gyvenimo
pradžioje su atsakove gyveno jam nuosavybės teise priklausiusiame bute, o
vėliau, pardavus šį butą – pas atsakovės motiną. Gyvendami kartu, jie nutarė
įsigyti žemės sklypą ir statyti gyvenamąjį namą. 1993 m. lapkričio 3 d. O. P.
davė ieškovui įgaliojimą parduoti 0,09 ha žemės sklypą. Kadangi ieškovas
negalėjo sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties pats su savimi, tai bendru
sutarimu su atsakove nutarė šį žemės sklypą įforminti atsakovės vardu. Pastarosios
teigimu, ji žemės sklypą 1994 m. liepos 14 d. įsigijo iš asmeninių lėšų. 1997 m.
gruodžio 15 d. atsakovės vardu buvo gautas leidimas vykdyti statybos darbus šiame
žemės sklype. Namo statybai ieškovas panaudojo savo turėtas asmenines bei
gautas pardavus turėtą nekilnojamąjį turtą lėšas; statybos darbus faktiškai
atliko savo jėgomis, o kai kuriems darbams atlikti samdė darbuotojus. Ginčo
namo statybai ir įrengimui jis iš savo lėšų pirko įvairias medžiagas, įsigijo
plastikinius langus, stogo langus, medieną; sudarė langų montavimo sutartį.
2007 metų balandžio 3 d. atsakovė išvyko gyventi į Angliją ir nebesidomėjo namo
statybos darbais. Nebaigtame statyti name ieškovas dabartiniu metu gyveno
vienas. Kadangi ginčo šalių faktiniai santykiai tęsėsi nuo 1992 metų iki 2008
m. pavasario ir atitiko santuokinius santykius, tai ieškovas teigia, jog buvo
šalių susitarimas dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę
nuosavybę; nors visas nekilnojamasis turtas ir yra įregistruotas atsakovės
vardu, tačiau bendri veiksmai yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus
susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
Dėl to ieškovas prašė teismo pripažinti 0,09 ha žemės sklypą ir nebaigtą
statyti namą (duomenys neskelbtini) jo ir atsakovės bendrąja daline
nuosavybe, pripažinti jam nuosavybės teisę į 1/2 dalį 0,09 ha žemės sklypo ir
nebaigto statyti namo (duomenys neskelbtini).
Atsakovė nurodė,
kad su ieškovu kartu gyveno tik 1996 m. vasario 12 d.–1996 m. gruodžio 10 d. ir
neturėjo jokio bendro ūkio. Atsakovė 1994 m. liepos 14 d. iš asmeninių lėšų
įsigijo žemės sklypą (duomenys neskelbtini); žemės sklypas viešo
registro įmonėje buvo įregistruotas jos vardu; statybos leidimas buvo išduotas
jai kaip žemės sklypo savininkei, nes tik ji vienintelė galėjo būti gyvenamojo
namo statytoja; namą statė iš asmeninių lėšų, ūkio būdu, atlikti statybos
darbus padėjo daug pažįstamų žmonių. Kadangi su ieškovu buvo draugai, tai jis,
kaip ir kiti statybose padėję žmonės, pasisiūlė jai padėti. Ieškovas vietoj
atlygio už darbą paprašė leisti jam laikinai pagyventi nebaigtame statyti name,
kol susiras sau gyvenamąją vietą. Nebaigtą statyti gyvenamąjį namą ji deklaravo
vienkartinėje gyventojo turto deklaracijoje. Atsakovės teigimu, tarp ginčo
šalių susiklostė ne jungtinės veiklos, o rangos teisiniai santykiai; ji yra
vienintelė pirmiau nurodyto turto savininkė ir teisėta jo valdytoja.
II.
Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos
apygardos teismas 2009 m. spalio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino. Byloje kilo
ginčas dėl jungtinės veiklos teisinių santykių tarp nesusituokusių asmenų,
nesant bendros jungtinės veiklos sutarties rašytinės formos, įvertinimo,
teismas netaikė įrodinėjimo liudytojų parodymais ribojimo, nustatyto CK 1.93
straipsnio 6 dalyje, nes šių įrodinėjimo priemonių draudimas prieštarautų
sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Teismas, įvertinęs šalių
paaiškinimus, ištyręs rašytinius įrodymus (1997 m. rugsėjo 19 d., 2007 m. kovo
20 d. ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis,
darbo užmokesčio pažymas, 2005 m. rugsėjo 26 d. lizingo korteles, kurios
patvirtino ieškovo turėtas pajamas, o netiesiogiai – ir apie jungtinės veiklos
sandorio sudarymą), apklausęs liudytojus (dauguma liudytojų parodė, kad jie
matė ir suprato, jog ginčo šalys gyveno kartu ir statė ginčo gyvenamąjį namą;
atsakovės artimųjų giminaičių bei jų draugų parodymų teismas nepripažino
pagrįstais, nes šie asmenys buvo tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi),
padarė išvadą, kad labiau tikėtina ir nekilo didelių abejonių, jog šalys gyveno
kartu, tvarkė bendrą ūkį, darė piniginius įnašus, pirko statybines medžiagas ir
savo darbu sukūrė jungtinės veiklos rezultatą ( tai įrodė PVM
sąskaitos–faktūros, pinigų priėmimo kvitai, mokėjimo nurodymai, išrašyti
ieškovo vardu). Teismas pripažino nepagrįstu atsakovės argumentą, kad ji buvo
vienintelė ginčo turto savininkė, nes žemės sklypas nupirktas, statybos leidimas
išduotas jos vardu ir žemės sklypas bei namas Nekilnojamojo turto registre
įregistruoti jos vardu. Teismas, remdamasis šalių paaiškinimais apie ginčo
žemės sklypo pirkimą, nustatė, kad ieškovas, turėdamas įgaliojimą parduoti šį
sklypą, negalėjo pats su savimi sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties, todėl
sklypą nupirko atsakovės vardu. Ši aplinkybė labiau patvirtino nei paneigė
ieškovo paaiškinimus ir liudytojų parodymus, kad ginčo šalys, įsigydamos turtą,
veikė kartu. Teismo teigimu, įrodymų visuma byloje paneigė atsakovės teiginius,
jog ji ginčo namą statė tik iš savo asmeninių lėšų. Teismas taip pat pažymėjo,
kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, nes ieškovas apie savo
pažeidžiamas teises sužinojo atsakovei 2008 m. spalio 10 d. pateikus teismui
ieškinį dėl jo iškeldinimo.
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2010 m. gegužės 17 d.
nutartimi jį atmetė, paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Kolegija nurodė, kad pagal teismų praktiką nesusituokusių asmenų gyvenimas
drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro
ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu galėjo būti pakankamas
pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos
sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (CK 6.971 straipsnis, 1964 m. CK 474
straipsnis); sutarties dalyvių įnašai laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta
kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu,
atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama
nuosavybės teisės dalis (CK 6.970 straipsnio 2 dalis, 1964 m. CK 474 straipsnio
2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J.
v. L. L., bylos Nr. 3K-3-235/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009).
Kolegijos teigimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus,
pagrįstai nesivadovavo liudytojų (atsakovės šeimos narių, giminaičių, jų
draugų) parodymais, nes šie asmenys buvo suinteresuoti bylos baigtimi. Kolegija
ginčo santykiams taikė 1964 m. CK jungtinę veiklą reglamentavusias teisės
normas, galiojusias iki sandorių (1993 m. lapkričio 3 d. ieškovo įgaliojimo
parduoti O. P. priklausantį ginčo žemės sklypą, 1994 m. liepos 14 d. atsakovės
žemės sklypo įsigijimo sandorio, 1997 m. gruodžio 15 d. leidimo statyti ginčo
namą) sudarymo. Pagal iki 1994 m. birželio 10 d. galiojusio 1964 m. CK 4721
straipsnio redakciją ir 1964 m. CK 43 straipsnį jungtinės veiklos sutarties
– žemės sklypo ir namo jame – vertė buvo didesnė nei 500 Lt, todėl tokiai
sutarčiai iki 1994 m. birželio 10 d. buvo keliamas paprastos rašytinės formos
reikalavimas. Nors įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos
nesilaikymas atėmė iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti
liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis), tačiau kolegija
pažymėjo, kad toks įrodymų leistinumo apribojimas, remiantis CK 1.93 straipsnio
6 dalimi, nebuvo absoliutus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis),
todėl, atsižvelgusi į įrodinėjimo leistinumo taisyklės išimtį, kolegija
konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų
parodymais. Kolegija, ne tik išklausiusi liudytojus, bet ir įvertinusi kitus
byloje esančius įrodymus (nuotraukas, sutartis, sąskaitas, kvitus), konstatavo,
kad tarp šalių susiklostė ne rangos, o jungtinės veiklos santykiai. Kolegija
atmetė apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties termino; motyvavo,
kad atsakovė į teismą dėl ieškovo iškeldinimo iš ginčo namo kreipėsi 2008
metais, todėl laikytina, kad ieškovas apie savo nuosavybės teisių pažeidimą
sužinojo nuo kreipimosi į teismą dienos, o ne nuo ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo
sutarties sudarymo 1994 metais, nes, šalims gyvenant kartu ir nesant nesutarimų,
žemės sklypo perleidimo sandorio įforminimas atsakovės vardu savaime negalėjo
būti laikomas ieškovo teisių pažeidimu.
III.
Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimo į jį esmė
Kasaciniu
skundu atsakovė prašo taikyti ieškinio senaties terminą, panaikinti Klaipėdos
apygardos teismo 2009 m. spalio 23 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17 d. nutartį ir
ieškinį atmesti arba panaikinti šiuos teismų procesinius sprendimus ir bylą
perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios arba apeliacinės instancijos teismui, priteisti
bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.
Dėl materialiosios teisės normų taikymo ginčo santykiams. Pirmosios
ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai ginčo santykiams taikė 1964 m. CK
teisės normas, galiojusias iki 1994 m. birželio 10 d., vadovavosi Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kurių ratio decidendi nesutampa su
nagrinėjamos bylos, nes ginčo šalys niekada nebuvo sudariusios santuokos, tuo
tarpu nutartyse analizuojamos situacijos tarp buvusių sutuoktinių. Kasatorės
teigimu, nors ieškovas teigė, kad jis žemės sklypą pirko už savo pinigus, o lėšų
buvo susitaupęs, tačiau nepateikė tai patvirtinusių įrodymų, o iš byloje
esančių įrodymų apie jo pajamas matyti, kad šios 1992 metais vidutiniškai
buvo 48 Lt per mėnesį, 1993 metais – apie 89 Lt, o už 1994 metų šešis mėnesius,
t. y. iki žemės sklypo pirkimo – 189 Lt. Net ir vertinant ginčo šalių santykius
kaip jungtinės veiklos, turėjo būti taikytinos 1964 m. CK jungtinę veiklą
reglamentavusios teisės normos, galiojusios ne iki, o po 1994 m. birželio
10 d. 1964 m. CK 4721 straipsnio redakcijos įsigaliojimo; pagal šią
teisės normą jungtinės veiklos sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta, o
įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį darė negaliojantį
(1964 m. CK 58 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas,
taikydamas CK 6.969 straipsnį, netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos
civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio
2 dalį, nes ši norma laikytina bendrąja, o Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 43 straipsnis –
specialiąja teisės norma, kurioje nustatyta, kad CK šeštosios knygos normos dėl
atskirų rūšių sutarčių sudarymo tvarkos, formos reikalavimų, taip pat dėl jų
teisinės registracijos taikomos toms sutartims, kurios sudaromos įsigaliojus
šiam kodeksui.
2.
Dėl ieškinio senaties termino taikymo. Pagal 1964 m. CK 86
straipsnį ieškinio senaties termino eigos pradžia prasideda nuo tos dienos,
kada asmenys sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą, kad ieškinio senaties
terminas prasidėjo 2008 metais, kai atsakovė kreipėsi į teismą dėl ieškovo
iškeldinimo iš ginčo namo. Kasatorės teigimu, ieškovui nuo sandorio sudarymo
pradžios (1994 m. liepos 14 d.) buvo žinoma, jog žemės sklypą ji įgijo
asmeninės nuosavybės teise, tačiau jis sandorio neginčijo. Teismai nepagrįstai
nesivadovavo 1964 m. CK 86 straipsniu, kuriame nustatytas trejų metų ieškinio
senaties terminas.
3.
Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų įvertinimą. Pirmosios
ir apeliacinės instancijų teismai pažeidė proceso teisės normas dėl įrodymų
vertinimo, padarė klaidingas išvadas dėl ginčo šalių gyvenimo kartu momento
nustatymo, apskritai nenustatė, nuo kurių metų ginčo šalys pradėjo gyventi
kartu ir tvarkyti bendrą ūkį. Nė vienas liudytojas, išskyrus ieškovą,
konkrečiai nenurodė ir nepatvirtino šio fakto. Taip pat klaidinga pirmosios
instancijos teismo išvada, kad abi ginčo šalys nurodė, jog ieškovas, turėdamas
įgaliojimą parduoti šį sklypą, negalėjo sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties su
savimi, todėl žemės sklypą nupirko atsakovės vardu. Kasatorės teigimu, ji šio
teiginio niekada nesakė, liudytojai tokių aplinkybių taip pat nepatvirtino.
Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas aplinkybes, kad ginčo šalys
ketino įsigyti žemės sklypą bei jame statyti namą, vėl rėmėsi tik ieškovo
paaiškinimais, tuo tarpu tokias teismų išvadas visiškai paneigia byloje esantys
oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197
straipsnio 2 dalis), dėl kurių teismai visiškai nepasisakė ir jų nevertino.
Aplinkybę, kad ginčo šalys gyveno kartu tik nuo 1996 metų, patvirtino pats
ieškovas baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kur buvo
apklaustas kaip įtariamasis 2008 metais, ir kuriame nurodė, jog nuo 1996 metų dvylika
metų tvarkė bendrą ūkį. Taip pat teismai neįvertino Klaipėdos miesto apylinkės
prokuratūros 2009 m. gegužės 28 d. kaltinamojo akto Nr. 271, kuriame nurodyta,
jog ieškovas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 7 d.
baudžiamuoju įsakymu buvo nubaustas bauda už tai, kad 2008 m. rugsėjo 1 d.
melagingai pranešė ikiteisminio tyrimo įstaigai apie žinomai nebūtą
nusikaltimą, kaltindamas atsakovę jam priklausančio turto (25 400 Lt) pagrobimu
iš ginčo namo, apklausiamas kaip liudytojas davė melagingus parodymus, po to
prisipažino kaltu. Kasatorės teigimu, kaltinamasis aktas yra oficialusis
dokumentas, tačiau teismai nevertino jo kaip įrodymo.
4.
Dėl teismų praktikos taikymo nagrinėjamoje byloje. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo
28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G.,
bylos Nr. 3K-3-336/2009, konstatavo, kad pripažinus, jog kartu gyvenusios ir
tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo: sukurti,
naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise namų valdą ir valdos žemės sklypą,
tokiais pačiais argumentais negalima pripažinti, kad tokiu būdu šalys bendrai
veikė siekdamos įsigyti bendrosios nuosavybės teisėmis ir žemės sklypą. Esant
įstatyminei nuostatai, kad bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių
piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis, bet ir dalyvaujant savo
darbu, pirkimo–pardavimo sutartimi įgyto objekto specifiškumas lemia, kad
sukuriant (įsigyjant) šį objektą nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes
nuosavybės teisių objektas – žemės sklypas įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant
nustatytą kainą, tai ginčo atveju nuosavybės sukūrimo specifika – ne santuokos
metu įgytas turtas, o jungtinės veiklos padarinys, lemia, kad dėl kiekvieno
nuosavybės teisių objekto sukūrimo turi būti pasisakoma atskirai, nustatant
bendro sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas, nustatytas CK 474 straipsnyje
– įnašai pinigais, kitu turtu arba dalyvavimas darbu. Dėl to žemės sklypas,
įgytas kaip asmeninė nuosavybė, negali būti pripažįstamas bendru sutarties
dalyvių turtu ir dalijamas. Kasatorės teigimu, ji ginčo žemės sklypą 1994 m.
liepos 14 d. sutartimi įsigijo būdama nesusituokusi, asmeninės nuosavybės
teise, pinigus sumokėjo iš savo asmeninių lėšų, notarine tvarka patvirtinta
sutartis nenuginčyta ir yra galiojanti, todėl turėjo būti pripažinta, kad ji
yra ginčo objektų savininkė.
5.
Dėl teisėjų objektyvumo ir šališkumo, nagrinėjant bylą. Teismai,
įvertindami ir pasisakydami ne dėl visų byloje pateiktų įrodymų, bylą
išnagrinėjo nevisapusiškai. Kasatorės teigimu, tai lėmė ta aplinkybė, kad
ieškovui atstovavusi advokatė O. G. yra dirbusi Klaipėdos apygardos teismo
Civilinių bylų skyriaus pirmininke, o byloje pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas
buvo apklaustas P. A. M., kurio žmona dirba Klaipėdos apygardos teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėja, ir kurio parodymai buvo nekonkretūs, tačiau teismo
pripažinti pagrįstais. Dėl to teismai, vertindami tik ieškovo paaiškinimus ir prieštaringus
jo kviestų liudytojų parodymus, pažeidė proceso teisės normas tiek dėl įrodymų
vertinimo, tiek dėl teisėjų objektyvumo nagrinėjant bylą.
Atsiliepimo į kasacinį skundą
CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl jungtinę
veiklą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir teismų praktikos nagrinėjamoje
byloje
Kasaciniame
skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ginčo
teisiniam santykiui spręsti nepagrįstai taikė 1964 m. CK teisės normas,
galiojusias iki 1994 m. birželio 10 d., padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčo
dalyku esantis nekilnojamasis turtas buvo ieškovo ir kasatorės bendroji dalinė
nuosavybė.
Bylą nagrinėję
teismai nustatė, kad jungtinė veikla, siekiant statybos būdu įgyti nuosavybę,
buvo pradėta galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, t. y. ginčo šalių faktiniai
santykiai tęsėsi nuo 1992 metų iki 2008 m. pavasario. Sandorio formai taikomi
jo sudarymo metu galioję įstatymai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso
patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis). Dėl to
jungtinės veiklos sutarties formai pagrįstai buvo taikyti 1964 m. CK 41-43 straipsnio
reikalavimai, taip pat atsižvelgta į 1964 m. CK 472 straipsnį, pagal kurį jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigojo
užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui. Jungtinės veiklos
sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo
darbu; proporcingai įnašams turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės veiklos
rezultatas, yra dalyvių bendroji dalinė nuosavybė (1964 m. CK 474 straipsnio 1,
2 dalys). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ginčo teisiniam
santykiui pagrįstai taikė 1964 m. Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias
jungtinę veiklą iki 1994 m. birželio 10 d. Teisėjų kolegija nurodo, kad 1964 m.
CK 472 straipsnio redakcija buvo keičiama 1994 m. gegužės 17 d. įstatymu Nr.
I-459 ir įsigaliojo nuo 1994 m. birželio 10 d. ir šiuo įstatymu buvo pakeistas
1964 m. CK 472 straipsnis, nurodant, kad jungtinės veiklos sutartimi du ar
keli asmenys įsipareigojo užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti
tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens, o užsiimti komercine ūkine veikla
remiantis tokia sutartimi buvo leidžiama tik įregistravus įmonę, bei kodeksas
papildytas 4721 straipsniu, kuriame nurodyta, kad
jungtinės veiklos sutartis turėjo būti notariškai
patvirtinta. 1964 m. CK 4721 straipsnio redakcija 1998 m. birželio
11 d. įstatymu Nr. VIII-783 buvo pakeista
patikslinant, kad jungtinės veiklos sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta
steigiant ūkinę bendriją. Taigi ginčo santykiams kasatorės nurodyta 1964 m. CK 4721 straipsnio
redakcija negalėjo būti taikoma, nes šios normos pakeitimai buvo susiję su
komercinės ūkinės veiklos reglamentavimu, tuo tarpu ginčo šalys buvo privatūs
fiziniai asmenys ir jiems galiojo 1964 m. CK 41-43 straipsniai, reglamentavę
sutarties formą, bei CK 472 straipsnio redakcija – jungtinės
veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigojo užsiimti
bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui,
nesukurdami naujo juridinio asmens.
Kasatorės argumentas,
kad apeliacinės instancijos teismas ginčo santykiams netinkamai taikė naujojo
CK normas, reglamentuojančias jungtinės veiklos sutarties sampratą, todėl
pažeidė Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo
43 straipsnį, yra teisiškai nepagrįstas. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinės
instancijos teismo nutarties turinį ir atsižvelgdama į teismo motyvus, konstatuoja,
kad teismas savo išvadas motyvavo iš esmės remdamasis 1964 m. CK įtvirtintomis
teisės normomis, o naujojo CK normos buvo tik pacituotos. Apeliacinės
instancijos teismas teisingai ir nepažeisdamas įstatymų sprendė dėl ieškovo ir
kasatorės jungtinės veiklos sutarties formai keliamų reikalavimų pagal 1964 m.
CK. Dėl to pripažintina, kad teismas nepažeidė Lietuvos Respublikos civilinio
kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 43 straipsnio bei CPK
331 straipsnio 4 dalies 4 punkto.
Sprendžiant
klausimą dėl jungtinės veiklos sutarties sampratos teismų praktikoje yra
pažymėta, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu,
bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis
lėšomis, bendru jų darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti
buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę
nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai); sutarties dalyvių įnašai yra laikomi
lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo
lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą,
kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK
474 straipsnio l dalis, 121 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje N. Š. v. K. Š., bylos Nr. 3K-3-37/2004; 2008
m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. L. L. L.,
bylos Nr. 3K-3-235/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje N. P. v. R. M., A. M., K. M., bylos Nr. 3K-3-479/2008).
Teisėjų kolegija
nurodo, kad vienas iš nuosavybės atsiradimo būdų yra daikto sukūrimas teisės
aktų nustatyta tvarka, šiuo atveju – gyvenamasis namas, kaip nuosavybės teisės
objektas, atsirado įstatymams neprieštaraujančiu pagrindu – pastatant individualų
namą (CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pagal 1964 m. CK 472
straipsnį bendras turtas galėjo būti kuriamas dalyvių lėšomis, kitu jų turtu ar
dalyvaujant savo darbu; dalyvių įnešti pinigai galėjo būti jų asmeninės
santaupos ar kitokios pajamos; bendros, gautos iš kartu tvarkomo ūkio. Kai
jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, tai dalyvavimas,
siekiant bendro ūkinio tikslo, gali būti darbas bendrame ūkyje. Ginčas
nagrinėjamoje byloje kilo dėl to, ar šis turtas buvo sukurtas kaip vieno asmens
nuosavybė, ar kaip bendroji kelių asmenų nuosavybė. Nagrinėjamoje byloje
ieškovas teigė buvus ginčo šalių jungtinę veiklą, tuo tarpu kasatorė neigia
buvus susitarimą sukurti bendrąją nuosavybę bei bendro ūkio tvarkymą. Kasacinis
teismas nenustatinėja naujų aplinkybių, o remiasi pirmosios ir apeliacinės
instancijų teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (CPK 353 straipsnio
1 dalis). Dėl to teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytas
aplinkybes, kad ginčo šalys gyveno kartu, tvarkė bendrą ūkį, darė piniginius
įnašus, pirko statybines medžiagas, konstatuoja, jog savo darbu ginčo šalys
sukūrė jungtinės veiklos rezultatą, tai patvirtina ne tik liudytojų parodymai,
bet ir netiesioginiai rašytiniai įrodymai: PVM sąskaitos–faktūros, pinigų
priėmimo kvitai, mokėjimo nurodymai. Minėta, kad sutarties dalyvių įnašai yra
laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip. Dėl to, remiantis byloje
surinktais įrodymais, patvirtinančiais šalių tarpusavio santykių pobūdį,
pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai teisingai ginčo šalių teisinius
santykius kvalifikavo kaip jungtinės veiklos (partnerystės) teisinius santykius
ir dėl ginčo turto teisinio statuso sprendė pagal jungtinę veiklą bei bendrąją
dalinę nuosavybę reglamentuojančias teisės normas (1964 m. CK 472, 474
straipsniai).
Kasatorės
argumentai, kad teismai savo išvadas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartimis, kurių ratio decideni nesutampa su nagrinėjama byla,
pripažintini nepagrįstais. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio
Teismo jurisprudenciją, kurioje nurodyta, kad bendrosios kompetencijos teismai,
priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių
sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos
bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų
bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų
sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios
kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios
kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti
vadovaudamiesi visada tais pačiais teisiniais kriterijais. Teismai turi
vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat
šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo
vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter
alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas. Taigi teismų precedentai yra
teisės šaltiniai; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios,
neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje
įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo sąlyga. Dėl to teismų precedentai
negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė,
kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų
sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas
taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai
panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir
kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo
sukurtas precedentas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m.
spalio 24 d. nutarimas).
Šiuo aspektu
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad teismas, nagrinėdamas
bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš
anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos
faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas
teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas
tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori,
o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (lot. –
sprendimo pagrindas, motyvacija). Bandymas taikyti teisės taikymo
taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio
panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas,
reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma
nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini
tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą,
kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės
normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių
rajono vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą v. AB „VST“,
bylos Nr. 3K-186/2009; kt.).
Nagrinėjamoje
byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl asmenų,
gyvenusių kartu ir tvarkiusių bendrą ūkį, sukurto turto teisinio statuso,
rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2008 m. balandžio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje V. J. v. L. L.,
bylos Nr. 3K-3-235/2008, ir 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, priimta civilinėje
byloje V. G. v. V. G., J. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009). Teisėjų
kolegija pažymi, kad nurodytose nutartyse buvo išnagrinėtos situacijos pagal reikalavimus
pripažinti bendrąja daline nuosavybe nekilnojamąjį turtą, įgytą asmenims kartu
gyvenant ir už bendras lėšas, t. y. bylos nagrinėjimo dalykas buvo nekilnojamasis
turtas, sukurtas ar pagerintas tvarkant bendrą ūkį ir gyvenant kartu.
Nagrinėjamoje byloje klausimas kilo dėl nesusituokusių asmenų, gyvenusių kartu
ir tvarkiusių bendrą ūkį, sukurto nekilnojamojo turto pripažinimo bendrąja
daline nuosavybe. Taigi teismų nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių
ir nagrinėjamos bylos ratio decideni yra vienodi, todėl teismai
pagrįstai rėmėsi šia teismų praktika.
Dėl teisės
normų, reglamentuojančių ieškinio senaties terminą, taikymo
Kasatorė
nesutinka su teismo nustatyta senaties termino pradžia, nurodydama, kad teismai
nepagrįstai nesivadovavo 1964 m. CK 86 straipsniu, kuriame buvo nustatytas
trejų metų ieškinio senaties terminas. Kadangi ginčo šalių teisiniai
santykiai buvo tęstinio pobūdžio, tai ieškinio senaties terminui taikytina
teisė nustatytina pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo,
įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, kuriame įtvirtinta
nuostata, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi,
jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat
jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal
galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Dėl to,
sprendžiant taikytinos teisės klausimą šioje byloje, būtina įvertinti momentą,
nuo kurio ieškovas įgijo teisę reikšti ieškinį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino eigos pradžios momento
nustatymas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių
pateiktus įrodymus (žr., pvz.. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.
balandžio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. A. v. Z. V.,
AB „Lietuvos draudimas“, notarė G. S. ir kt., bylos Nr.
3K-3-154/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Lietuvos
Respublikos generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga,
Vilniaus miesto savivaldybės taryba, VĮ
Registrų centro Vilniaus filialas, bylos Nr. 3K-7-38/2008; kt.). Teisėjų kolegija, remdamasi teismų nustatytomis
aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės ieškinio senaties termino pradžios
nustatymui, tik patikrina senaties termino taikymą teisės
aspektu ir konstatuoja, kad teismai įstatymų
normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, taikė tinkamai, nes vien žemės
sklypo pirkimo–pardavimo sandoris savaime nereiškia asmenų teisių pažeidimo,
jeigu ginčo šalys kartu gyveno, tvarkė bendrą ūkį, tarp šalių buvo susiklostę
pasitikėjimo santykiai, todėl darytina išvada, kad ieškinio senaties termino
eiga prasidėjo nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t. y. nuo tos dienos,
kada ieškovas sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK
1.127 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje
byloje teismai nustatė, kad atsakovė ieškinį dėl iškeldinimo padavė teismui
2008 m. spalio 10 d., todėl, sprendžiant apie ieškinio senaties termino eigos
pradžią, byloje pagrįstai buvo taikytos ne 1964 m. CK, o 2000 m. CK normos,
reglamentuojančios ieškinio senaties terminą, kuris nagrinėjamoje byloje nebuvo
praleistas.
Dėl proceso
teisės normų, reglamentuojančių įrodymų įvertinimą
Teismų
praktikoje yra nurodyta, kad, nesant rašytinės jungtinės veiklos sutarties,
tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo
leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais
rašytiniais įrodymais), tik 1964 m. CK 58 straipsnio, reglamentavusio
sandorio negaliojimą dėl įstatymo nustatytos formos nesilaikymo, 2 dalyje buvo
nustatytas draudimas remtis viena iš įrodinėjimo priemonių – liudytojų
parodymais. Nepaisant to, teismai, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes,
gali taikyti įstatyme nustatyto draudimo remtis liudytojų parodymais, kai
nesilaikyta įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos, išimtį,
jeigu gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių asmenų
turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nebuvo jungtinę veiklą
(partnerystę) patvirtinančios rašytinės sutarties, nes tai neatitiktų
teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje N. P. v. R. M., A. M., K. M., bylos Nr.
3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.
G. v. V. G., J. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009). Bylą nagrinėję teismai,
įvertinę su byla susijusius ir bylai reikšmės turinčius įrodymus, nustatė, kad
ieškovo ir kasatorės tarpusavio santykiai, jų elgesys, susiklosčiusi situacija
įrodė, jog jie bendrai dėjo pastangas, siekdami įsigyti (sukurti), valdyti ir
naudoti tam tikrą turtą dalinės nuosavybės teise. Teisėjų kolegija pažymi, kad
susitarimas dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę nagrinėjamoje
byloje galėjo būti nustatomas ne tik rašytiniais įrodymais, bet ir kitais
netiesioginiais įrodymais, taip pat liudytojų parodymais, kurie patvirtino
šalių bendrą veiklą, tarpusavio santykių pobūdį, todėl teismų išvada, jog
rašytinio teksto nebuvimas nedarė šios sutarties negaliojančios, atitiko susiformavusią
teismų praktiką.
Kasatorė skunde
nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ištyrė ir įvertino ne
visus byloje esančius įrodymus, nepasisakė dėl kai kurių įrodymų įvertinimo.
Teisėjų kolegija, konstatavusi, kad nagrinėjamoje byloje buvo pagrindas taikyti
draudimo remtis liudytojų parodymais išimtį ir teismo išvada dėl išimties
taikymo buvo padaryta nepažeidžiant teisės normų, pažymi, jog šioje byloje
apeliacinės instancijos teismo nutartis vertintina tik teisės taikymo aspektu
dėl proceso teisės normų, ir kasacinis teismas patikrina, ar nebuvo pažeistos
įrodymų įvertinimo taisyklės. Kasacinio teismo
jurisprudencijoje nurodyta, kad teismo sprendimas ar nutartis
pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo
nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai
aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK
177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o
įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK
185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas – galutinai
ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą
visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu.
Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms
bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo
pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir
patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą.
Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai
išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje
reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia
padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr., pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų
kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. J. G.
v. G. A. S., bylos Nr. 3K-7-48/2005; 2008 m. spalio 6 d.
nutartį, priimtą civilinėje byloje N. P. v. R. M., A. M., K. M.,
bylos Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. sausio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje
byloje R. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-13/2009).
Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas išvadą apie
tai, kad ginčo šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantis
gyvenamasis namas buvo pastatytas šalims kartu gyvenant ir tvarkant bendrą ūkį
nuo 1992 iki 2008 metų, grindė objektyviais faktais – rašytiniais įrodymais (1997 m.
rugsėjo 19 d., 2007 m. kovo 20 d. ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto
pirkimo–pardavimo sutartimis, darbo užmokesčio pažymomis, 2005 m. rugsėjo 26 d.
lizingo kortelėmis, PVM sąskaitomis–faktūromis, pinigų priėmimo kvitais,
mokėjimo nurodymais) bei liudytojų parodymais, t. y. teismas pagrįstai vertino
tik tuos įrodymus, kurie turėjo ryšį su byla ir faktais, sudarančiais
įrodinėjimo dalyką, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės
instancijos teismas, nagrinėdamas reikalavimų
pripažinti jungtinę veiklą pagrindu nurodytas aplinkybes, pažeidė
įrodymų vertinimo taisykles, nes tyrė ir įvertino
visus byloje pateiktus įrodymus, kurie galėjo patvirtinti arba paneigti byloje
nagrinėjamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, todėl kasatorės
argumentai dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo procesą
pažeidimo, atmestini.
Dėl teisėjų objektyvumo ir šališkumo nagrinėjant bylą
Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatavo, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant šias garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. K. v. R. P., J. M., Kauno miesto valdyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-590/2006; 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Abplanalp Engineering“ v. UAB ,,Transtira“, UAB ,,Vingės terminalas“, G. K. personalinė įmonė ,,Irgris“, bylos Nr. 3K-3-389/2007).
Teisė į nešališką teismą yra viena iš žmogaus teisių, nustatytų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). Šios teisės įgyvendinimą užtikrina ir detalizuoja nacionalinės proceso teisės normos, suteikiančios teisę nušalinti teisėją. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas dėl CPK 65-66 straipsniuose išvardytų aplinkybių, turi teisę teikti motyvuotą nušalinimo pareiškimą, tačiau šis turi būti pareikštas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės; vėliau pareikšti nušalinimą galima tik tada, kai asmuo apie nušalinimo pagrindą sužinojo vėliau (CPK 68 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant klausimą dėl nešališkumo, turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl (teisėjų) nešališkumo (The Coeme and Others v. Belgium, no. 32492/96, 22.6.2000, par. 121, Salov v. Ukraine, 6.9.2005, no. 65518/01; kt.).
Kasatorė skunde nurodo, kad bylą nagrinėję teisėjai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismų procesuose buvo neobjektyvūs ir šališki, tačiau byloje nėra įrodymų, jog atsakovė teikė pareiškimus dėl teisėjų nušalinimo iki pirmosios ar apeliacinės instancijų teismams pradedant nagrinėti bylą iš esmės, taip pat ji nepateikė įrodymų, kad nežinojo šios aplinkybės iki pradedant bylą nagrinėti iš esmės. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo pripažinti pagrįstu šį kasatorės argumentą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad nėra pagrindo remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista, o atsakovės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo
Kasacinis
teismas patyrė 55,23 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su
procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus atsakovės kasacinio skundo, šios
išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš šio proceso dalyvio (CPK 79
straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis,
96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1
dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 17
d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės B. U. (asmens kodas (duomenys
neskelbtini) 55,23 Lt (penkiasdešimt penkis
litus 23 ct) į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų
įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo
dienos.
Teisėjai Gražina
Davidonienė
Gintaras
Kryževičius
Egidijus
Laužikas