LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1127-467/2020 pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei akcinei bendrovei ,,SANTRA“ dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo, trečiasis asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės 55 191,12 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą su palūkanomis. Nurodė, kad 2000 m. vasario 28 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu atsakovei AB „SANTRA“ ne aukciono tvarka 99 metams buvo išnuomotas 15 097 kv. m ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). 2000 m. vasario 28 d. buvo sudaryta valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartis, kuri buvo tikslinama 2000 m. gruodžio 8 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. balandžio 8 d. susitarimais, mažinant atsakovės nuomojamą žemės sklypo dalį. 2004 m. gruodžio 22 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartis su visais pakeitimais buvo nutraukta. Nutraukus sutartį, atsakovė toliau naudojosi ginčo žemės sklypu, nes laikotarpiu nuo 2005 m. iki 2016 m. žemės sklype turėjo ir vis dar turi nuosavybės teise priklausančių statinių, todėl atsakovei AB „SANTRA“, kaip valstybinės žemės naudotojai, išliko pareiga mokėti mokestį už naudojimąsi valstybine žeme.

2.       Atsakovė AB „SANTRA“ su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad mokesčiai už valstybinę žemę nesumokėti dėl atsakovės kaltės. Byloje nėra dokumento, patvirtinančio, kad atsakovė buvo informuota apie planuojamą nuomos sutarties nutraukimą, o tai reiškia, kad nebuvo pagrindo minėtai sutarčiai nutraukti. Be to, tarp šalių sudaryta sutartis numato, kad nutraukus sutartį anksčiau laiko, sklype esančių pastatų naudojimo sąlygos nustatomos nuomotojo ir nuomininko atskiru susitarimu, tačiau nei ieškovė, nei trečiasis asmuo į bylą nepateikė įrodymų, kad su atsakove buvo tariamasi dėl žemės naudojimo po sutarties nutraukimo. Kas iš tiesų naudojosi atsakovei pagal sutartis ir sklypo planą priskirta žeme, duomenų nėra. Nesant planų, kokiomis žemės sklypo dalimis naudosis pastatų savininkai ir savininkų pozicijų suderinimo, Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir NŽT veiksmai, pasirašant nuomos bei panaudos sutartis, yra neteisėti, o iš ne teisės negali kilti teisė. NŽT įsakymai yra tik prielaidos žemės nuomos sutartims sudaryti, jų pagrindu žemės nuomos sutartys su atsakove nebuvo sudarytos, nuomos mokestis nenustatytas. Jeigu būtų pripažinta, kad 2004 m. gruodžio 22 d. nutraukus nuomos sutartį, atsakovė naudojosi žeme, tai jos plotas yra ne didesnis kaip 1 119 kv. m, t. y. toks, kokį užima atsakovei priklausantys pastatai.

3.       Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (NŽT) prašė ieškinį tenkinti ir nurodė, kad atsakovė AB „SANTRA“ nėra sudariusi valstybinės žemės nuomos ar valstybinės žemės pirkimo pardavimo sutarties. 2004 m. gruodžio 22 d. įsakymu buvo nutraukta 2000 m. vasario 28 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartis su jos vėlesniais pakeitimais. Prievolė mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme atsakovei kyla ne tik iš valstybinės žemės nuomos sutarties, bet ir iš įstatymo, todėl atsakovei, kaip valstybinės žemės naudotojai, besinaudojančiai žeme ir po valstybinės žemės nuomos sutarties pasibaigimo, kilo pareiga mokėti žemės nuomos mokestį.

4.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino – iš atsakovės AB „SANTRA“ priteisė ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei 42 595,66 EUR nuomos mokesčio skolos, 12 595,46 EUR palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (55 191,12 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

5.       Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 8 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, konstatavęs, kad nebuvo vertinamos aplinkybės, susijusios su žemės sklypo dalies, būtinos atsakovės statiniams ar įrenginiams eksploatuoti, nustatymu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad šalių 2000 m. vasario 28 d. valstybinės žemės nuomos sutartis buvo nutraukta neteisėtai, tačiau nuomos sutarties nutraukimo neteisėtumas nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovei išnyko pareiga mokėti nuomos mokestį už faktinį naudojimąsi žemės sklypu, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovei AB „SANTRA“ nuosavybės teise priklausė dalis statinių, esančių valstybiniame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini).

II.                      Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

6.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovės 19 894,84 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimo, 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 54,23 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmetė. Taip pat priteisė atsakovei iš ieškovės 2 457,48 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 6 848 Eur išlaidų advokatų pagalbai apmokėti. Priteisė iš atsakovės valstybei 477,29 EUR žyminio mokesčio. 

7.       Teismas nustatė, kad byloje iš esmės nėra ginčo, kad atsakovė po nuomos sutarties nutraukimo faktiškai naudojasi valstybinės žemės sklypu, t. y. tiek ginčo laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti įsiskolinimą (nuo 2005 m. iki 2016 m.), tiek šiuo metu, nes nuosavybės teise jam priklauso statiniai, esantys valstybiniame žemės sklype (duomenys neskelbtini) (atsakovo statiniais užstatytas 1 119,41 kv. m sklypo plotas). 

8.       Nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 19 d. nutartyje, panaikindamas Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 8 d. sprendimą, konstatavo, kad šalių 2000 m. vasario 28 d. valstybinės žemės nuomos sutartis buvo nutraukta neteisėtai, tačiau nuomos sutarties nutraukimo neteisėtumas nesudaro pagrindo spręsti, kad atsakovei išnyko pareiga mokėti nuomos mokestį už faktinį naudojimąsi žemės sklypu, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovei AB „SANTRA“ nuosavybės teise priklausė dalis statinių, esančių valstybiniame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini). Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, jog ginčui aktualiu laikotarpiu atsakovei AB „SANTRA“ nuosavybės teise priklausė dalis statinių, esančių valstybiniame žemės sklype (atsakovė šių aplinkybių nepaneigė), teismas sprendė, kad nėra pagrindo ieškinį atmesti. 

9.       Teismas konstatavo, kad atsakovei priskirta žemės sklypo dalis kito (tai didėjo, tai mažėjo). Tokiu atveju, kai keičiasi žemės sklypo dydis, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, įgaliota valstybės institucija turi siūlyti nuomininkui pakeisti žemės nuomos sutartį, o šiam nesutikus, kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žemės nuomos sutarties pakeitimo (CK 6.223 straipsnio 2 dalies 2 punktas), pateikdama objektyviais duomenimis ir aiškiais kriterijais paremtus įrodymus, koks žemės sklypo dydis būtinas nuomininko statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. 

10.       Nustatė, kad ieškinys (skolos dydis) iš esmės buvo grindžiamas tik Vilniaus apskrities viršininko ir NŽT įsakymais, kuriais valstybiniame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), atsakovei AB „SANTRA“ ir kitiems žemės sklypo nuomininkams (naudotojams) buvo priskirtos naudotinos ginčo sklypo dalys. Atsakovė AB „SANTRA“, nagrinėjant bylą iš naujo, pateikė 2019 m. liepos 15 d. UAB „Baltijos matavimų organizacija“ matininko S. V. . žemės sklypo planą „Žemės sklypo planas ML1000 pastatų eksploatacijai“ ir matininko 2019 m. liepos 1 d. paskaičiavimus. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovės parodymais, kad, remiantis paminėtu matininko planu ir paskaičiavimais, jos statiniai užima 1 119,41 kv. m žemės plotą, todėl mokesčiai už naudojimąsi  žeme gali būti priteisti tik dėl šio ploto, o nuo kitos ieškinio reikalavimo dalies atsakovė turėtų būti atleista, taikant CK 6.253 straipsnio 5 dalį, nes nustatyti, kiek už žemės naudojimą turi mokėti atsakovė, o kiek kiti asmenys, šioje byloje nėra galimybės, nes ieškovė iš esmės to ir neįrodinėja. Teismas nurodė, kad ieškovė objektyviais duomenimis ir aiškiais kriterijais neįrodė, koks žemės sklypo dydis buvo būtinas atsakovės statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį ginčo laikotarpiu (CPK 178 straipsnis). Šių aplinkybių neįrodžius, konstatavo įgaliotų valstybės institucijų netinkamus veiksmus, kas sudarė pakankamą pagrindą teismui iš dalies atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės egzistavimo (CK 6.253 straipsnis). 

11.       Teismas atkreipė dėmesį, kad metodikos, detaliai reglamentuojančios, kokia tvarka turėtų būti nustatomos žemės sklypų dalys, reikalingos pastatų eksploatavimui, nėra. Naudojamų kitos paskirties valstybines žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 nenumato, koks tiksliai plotas turėtų būti priskiriamas atskiro konkretaus statinio naudojimui, todėl šis klausimas paliekamas asmenų, siekiančių sudaryti nuomos sutartį ir rengiančių žemės sklypo planą, diskrecijai. Konstatavo, kad nustatant žemės sklypų dalis, reikalingas pastatų eksploatavimui, turi būti vadovaujamasi bendraisiais principais, išdėstytais paminėtų Taisyklių 8 punkte, o tais atvejais, kai žemės sklype yra keli savarankiškai funkcionuojantys statiniai ar įrenginiai, Nekilnojamojo turto registre įregistruoti atskirais (pagrindiniais daiktais), pateikiamame naudojamame žemės sklypo plane turi būti išskirtos kiekvienam tokiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalingos dalys ir nustatytas šių dalių plotas. 

12.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovės pateiktame 2019 m. liepos 15 d. plane nėra išskirta bendrojo naudojimo žemės sklypo dalis į kiekvienam statiniui eksploatuoti išskirtą atskirą žemės sklypo dalį, tačiau, teismo vertinimu, tai nėra kliūtis remtis šiuo planu ir paskaičiavimais, nustatant mokėtino žemės mokesčio dydį ginčo laikotarpiu, kai ieškovė jokių objektyviais duomenimis ir aiškiais kriterijais paremtų įrodymų neteikia, o teismas priėjo prie išvados, kad atsakovė iš dalies gali būti atleista nuo civilinės atsakomybės. 

13.       Teismas sutiko su NŽT argumentu, kad tuo atveju, jeigu tokiu planu būtų remiamasi atsakovui pageidaujant sudaryti valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo arba nuomos sutartį, NŽT, prieš priimdama įsakymą dėl dalių nustatymo statiniams eksploatuoti, turėtų įvertinti ne tik Nekilnojamojo turto registre esančius duomenimis apie žemės sklype esančius pastatus/statinius/įrenginius ir jų nuosavybę, tačiau taip pat atsižvelgti į šių statinių paskirtį, jų nusidėvėjimą, fizinį egzistavimą ir pan. Nurodė, kad teismas tokių klausimų nesprendžia, t. y. šiuo atveju nėra nagrinėjamas ginčas tarp atsakovės ir NŽT, tačiau yra aktualu įvertinti atsakovės pareigą mokėti nuomos mokestį už faktinį naudojimąsi žemės sklypu, o, nesant jokių objektyviais duomenimis ir aiškiais kriterijais paremtų įrodymų, teismas rėmėsi tais įrodymais, kurie yra byloje ir kuriuos pateikė atsakovė. 

14.       Nustatė, kad tiek ieškovė, tiek NŽT savo procesiniuose dokumentuose atsakovei nuosavybės teise priklausantiems statiniams tenkančią ginčo žemės sklypo dalį skaičiuoja remdamiesi išskirtinai Vilniaus apskrities viršininko administracijos/ Nacionalinės žemės tarnybos įsakymais, kuriais buvo nustatyta dalis, tenkanti AB „SANTRA”. Teismas nurodė, kad nors minėti įsakymai ir nėra nuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka, bet jie nepripažintini pakankamais įrodymais, galinčiais patvirtinti faktinį atsakovės naudojamą žemės sklypo plotą ginčo laikotarpiu, ką įsiteisėjusioje nutartyje šioje byloje buvo konstatavęs Lietuvos apeliacinis teismas, nes objektyviais įrodymais nustatyta, kad atsakovei priskirta žemės sklypo dalis ginčo laikotarpiu kito (tai didėjo, tai mažėjo). 

15.       Teismas iš atsakovės pateiktų įrodymų nustatė, kad matininkas AB „SANTRA“ tenkančią dalį – 15 097 kv. m – paskaičiavo proporcingai AB „SANTRA“ priklausančių pastatų bendrą plotą padauginęs iš viso žemės sklypo ploto ir padalinęs iš visų žemės sklype esančių pastatų bendrų plotų, remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Teismas šiais matininko paskaičiavimais rėmėsi ir laikė, kad iš atsakovės priteistinas žemės nuomos mokestis ginčo laikotarpiu už 15 097 kv. m. plotą, o kitoje dalyje atsakovė nuo šio mokesčio mokėjimo atleistina CK 6.253 straipsnio pagrindu, atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas įvairiomis valstybinės žemės sklypo nuomos/panaudos sutartimis yra išnuomotas kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims, o ieškovė jokių objektyviais duomenimis ir aiškiais kriterijais paremtų įrodymų, koks žemės sklypo dydis buvo būtinas atsakovės statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį ginčo laikotarpiu, nepateikė. 

16.       Nustatė, kad ieškovė prašė priteisti iš atsakovės valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2005 m. iki 2016 m. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2003 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 01A-41-87, 2009 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 1-1048 ir 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1-1792 patvirtino Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisykles, kurių 17 punktas nustatė, kad žemės nuomos mokestis turi būti sumokėtas iki einamųjų metų lapkričio 15 d. Valstybinės žemės nuomininkų mokėtinas mokestis apskaičiuojamas žemės sklypo vertę, nustatytą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką, padauginus iš mokesčio tarifo, nustatyto šių Taisyklių 9 punkte. Taigi, mokesčio dydis yra gaunamas apmokestintos sklypo dalies vertę dauginant iš žemės nuomos mokesčio tarifo. 

17.       Tesimas, atsižvelgdamas į tai, kad žemės nuomos mokestis atsakovei skaičiuotinas už 15 097 kv. m žemės plotą, nustatė, kad iki 2012 m. balandžio 1 d. atsakovės faktiškai naudoto žemės sklypo indeksuota vertė yra 171 728,37 Lt (1 kv. m x 1 509,7), už 1 metus žemės nuomos dydis – 6 869,13 Lt (171 728,37 Lt x 4 proc. tarifo) arba 1 989,43 EUR. Nuo 2012 m. balandžio 1 d. atsakovės faktiškai naudoto žemės sklypo indeksuota vertė yra 171 743,47 Lt (1 kv. m x 1 509,7), už 1 metus žemės nuomos dydis – 6 869,73Lt (171 743,47 Lt x 4 proc. tarifo) arba 1 989,61 EUR. Žemės mokesčio nepriemoka, imant duomenis iš ieškovės pateiktos lentelės atitinkamai pakeičiant nuomos mokesčio dydį pagal faktiškai naudotą plotą, nuo 2005 m. iki 2014 m. sudaro 19 894,84 EUR (1 989,43 x 7 + 1 989,61 x 3). Sprendė, kad šiai sumai ieškinys tenkintinas ir ši suma iš atsakovės ieškovei priteistina, o likusioje dalyje ieškinys atmestinas, atleidžiant atsakovę nuo civilinės atsakomybės. 

18.       Teismas konstatavo ieškovės ar trečiojo asmens veiksmų neteisėtumą, dėl kurių buvo pagrindas iš dalies atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės. Aplinkybė, kad valstybinės institucijos, vykdydamos joms priskirtas funkcijas, Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 22 d. įsakymu neteisėtai su atsakove nutraukė 2000 m. vasario 28 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartį Nr. 90 su visais pakeitimais, sudarė pagrindą spręsti apie atsakovės interesų pažeidimą. 

19.       Nustatė, kad tiek ieškovė, tiek trečiasis asmuo nagrinėjamoje byloje pripažino, kad atsakovė jau nuo 2004 m. gruodžio 22 d. nėra ginčo žemės sklypo nuomininke, nemoka jokio mokesčio už naudojimąsi žeme, o jos faktiškai naudojamo žemės sklypo dalis kito, tačiau nesiėmė jokių teisėtų priemonių padėčiai pakeisti, nors tokiu atveju, kai keičiasi žemės sklypo dydis, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, įgaliota valstybės institucija turi siūlyti nuomininkui pakeisti žemės nuomos sutartį, o, šiam nesutikus, kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žemės nuomos sutarties pakeitimo (CK 6.223 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Šios aplinkybės leido teismui spręsti apie šių institucijų neteisėtus veiksmus ar atsakovės interesų pažeidimą. 

20.       Teismas sprendė, kad yra pakankamas ir pagrįstas pagrindas atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės iš dalies, o būtent: nuo 35 296,28 EUR (55 191,12 EUR (ieškinio suma) - 19 894,84 EUR (priteisiama suma)) valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimo su palūkanomis už naudojimąsi valstybine žeme 2005-2016 m. laikotarpiu priteisimo (CK 6.253 straipsnio 5 dalis).

I.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

21.       Apeliaciniame skunde ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimo dalį, kurioje ieškovės reikalavimai netenkinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 

21.1.                      Vilniaus apskrities viršininko 2005 m. kovo 29 d. įsakymu, 2006 m. vasario 9 d. įsakymu, 2008 m. gruodžio 26 d įsakymu ir 2012 m. kovo 13 d. NŽT Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo įsakymu atsakovei buvo nustatyti naudojamo žemės sklypo plotai. Apeliantė šių įsakymų pagrindu apskaičiavo valstybinės žemės nuomos mokesčius, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui su visais paaiškinimais. Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 19 d. nutartimi, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinęs bylą nagrinėti iš naujo, nenustatė, kad paminėti įsakymai yra neteisėti ar negaliojantys, todėl ieškovė neturėjo pagrindo nesivadovauti kompetentingų institucijų priimtais sprendimais, atlikdama valstybinės žemės nuomos mokesčio apskaičiavimus. 

21.2.                      Remiantis Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės nuomos sklypų naudojimo“ 6 punktu, juridiniai asmenys, naudojantys valstybinės žemės sklypus, pagal pateiktus kadastro duomenis patys apskaičiuoja žemės nuomos mokesčio dydį. AB „SANTRA“ nuo 2003 m. sausio 1 d. nėra pateikusi ieškovei nei vienos valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijos, kurioje būtų apskaičiavusi savo valstybinės žemės nuomos mokesčio dydį. Atsakovė valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijoje turėjo nurodyti ir jos naudojamo sklypo dalies plotą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad pati atsakovė turėjo pareigą nurodyti, kokį valstybinės žemės sklypo plotą naudoja ir pateikti žemės nuomos mokesčio dydžio apskaičiavimus. 

21.3.                      Teismas neturėjo remtis atsakovės skaičiavimais ir jos pateiktu matininko parengtu žemės sklypo planu kartu su apskaičiavimais. Iš byloje esančio 2004 m. gegužės 25 d. sklypo plano matyti, kad pastatai yra išsidėstę visoje sklypo teritorijoje. Norint prie jų privažiuoti ir juos eksploatuoti reikia naudotis sklypo plotu, esančiu ne tik po pastatais, bet ir aplink juos. Atsakovė, sudarydama 2000 m. vasario 28 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutartį, pakeistą 2000 m. gruodžio 8 d., 2005 m. gegužės 30 d. ir 2004 m. balandžio 8 d. susitarimais, sutikdavo nuomotis sklypo dalį ne tik esančią po tuo metu nuosavybės teise valdomais pastatais, tačiau ir plotą šalia pastatų. Atsakovės pateiktame 2019 m. rugpjūčio 12 d. žemės sklypo plane, kuriuo buvo grindžiama pozicija, kad žemės nuomos mokestis turi būti mokamas tik už 1 119,41 kv. m plotą, nėra kitų sklypo naudotojų parašų, kurie patvirtintų, kad sutinka su atliktais matavimais. Teismas į šį faktą neatsižvelgė. 

21.4.                      Nesutinka su teismo argumentais dėl CK 6.253 straipsnio taikymo. Tai, kad valstybinės institucijos, vykdydamos joms priskirtas funkcijas, priėmė įsakymus, su kuriais atsakovė nesutinka bei keičiantis šių pastatų savininkams šiais įsakymais buvo keičiami jų naudojamo ginčo žemės sklypo plotai, nesudaro pagrindo spręsti apie šių institucijų neteisėtus veiksmus ar atsakovės interesų pažeidimą ir atleidimą nuo civilinės atsakomybės.

21.5.                      Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. vasario 28 d. įsakymu atsakovei ne aukciono tvarka 99 metams buvo išnuomotas 15 097 kv. m žemės sklypas. Minėta sutartis su visais pakeitimais Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 22 d. įsakymu buvo nutraukta. Ieškovė jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes sutartis nutraukta Vilniaus apskrities viršininko įsakymu. Remiantis Biudžeto sandaros įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktu, apeliantė atliko žemės nuomos mokesčio surinkimo funkciją kompetentingų institucijų įsakymais. Atsižvelgiant į tai, nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas iš dalies atleido atsakovę nuo civilinės atsakomybės. Lietuvos apeliacinis teismas, grąžinęs bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apie atleidimą nuo civilinės atsakomybės nepasisakė. Priešingai, nurodė, kad nors valstybinės žemės nuomos sutartis buvo nutraukta neteisėtai, tačiau tai nepanaikina atsakovės prievolės mokėti žemės nuomos mokestį.

22.       Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

22.1.                      Apeliacinės instancijos teismas 2019 m. kovo 19 d. nutartyje, grąžinęs bylą nagrinėti iš naujo, buvo nurodęs, kad ieškovė, siekdama visa apimtimi patenkinti savo reikalavimus, taip pat privalo objektyviais duomenimis ir aiškiais kriterijais įrodyti, koks žemės sklypo dydis buvo būtinas atsakovės statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą tiesioginę jų paskirtį ginčo laikotarpiu. Apeliantė šios pareigos nevykdė ir įrodymų neteikė, nepaisant pirmosios instancijos teismo siūlymų.

22.2.                      Byloje yra 2003 m. vasario 19 d. A. M. įmonės parengtas 15 097 km. m žemės sklypo planas, pagal kurį UAB „SANTRA“ priskirta naudotis atskirai 10 546 kv. m ir bendrai 337 kv. m žemės. Šis planas su atsakove suderintas. Iki nutraukiant žemės nuomos sutartį A. M. įmonė 2004 m. gegužės 28 d. parengė žemės sklypo planą, pagal kurį atsakovei buvo planuojama palikti 6 495 kv. m žemės atskirai ir 337 kv. m žemės bendrai. Šis planas nei su vienu iš statinių savininkų nesuderintas. Po 2004 m. gegužės 28 d. 15 097 kv. m žemės sklypo planas dėl savininkų naudojamų žemės sklypo dalių tikslinamas nebuvo. Laikantis apelianto logika, reiktų laikyti, kad atsakovei buvo priskirta naudojimui 6 832 kv. m ploto žemės sklypo dalis, tačiau taip nebuvo ir tą įrodo Vilniaus apskrities viršininko ir NŽT įsakymai, kuriuos apeliantas bando pateikti kaip teisėtus ir galiojančius. 

22.3.                      Skunde apeliantas iš naujo dėsto teiginius, dėl kurių jau buvo nuspręsta apeliacinės instancijos teisme. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 19 d. nutarties 47 punkte buvo aiškiai nurodyta, kad vien Vilniaus apskrities viršininko ir NŽT įsakymų nepakanka pagrįsti koks žemės sklypo dydis buvo būtinas atsakovės statiniams naudoti. Apeliantas procese neteikė įrodymų (planų), iš kurių būtų galima spręsti, kokie žemės sklypo plotai reikalingi atsakovės statinių naudojimui.

22.4.                      Nesutinka su apeliantu, kad atsakovė turėjo teikti valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijas, kuruose turėjo apskaičiuoti žemės mokesčio dydį ir nurodyti naudojamos žemės plotą. Nuo to momento, kai Vilniaus apskrities viršininkas nepagrįstai ir neteisėtai nutraukė žemės nuomos sutartį su atsakove, žemės sklypo planus turėjo rengti ir derinti NŽT ir informuoti, koks žemės plotas skirtas naudoti atsakovei. Kaip turėjo elgtis Vilniaus apskrities viršininko administracija aiškiai buvo nurodyta ir Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 19 d. nutartyje.

22.5.                      Byloje esantys Vilniaus apskrities viršininko ir NŽT įsakymai rodo, kad žemės plotai pagal teisės aktų reikalavimus skaičiuojami nebuvo. Atsakovei priskirti žemės plotai svyravo nuo 68 arų iki 15 arų. Objektyvaus paaiškinimo, kodėl taip buvo, byloje nėra. Ieškovė nepateikė įrodymų, dėl kokių priežasčių dalis žemės ploto 15 097 kv. m žemės sklype iš viso nepriskirti jokiam asmeniui.

22.6.                      Apeliantė ginčija UAB „Baltijos matavimų organizacijos“ 2019 m. liepos 15 d. parengtą žemės sklypo planą, motyvuodama tuo, kad šis planas nesuderintas su kitais statinių savininkais. Plano sudarymo tikslas buvo nustatyti būtinus atsakovės statinių naudojimui žemės plotus, kai atsakovė nevykdo veiklos. Būdama žemės naudotoja atsakove neturėjo nei teisės, nei pareigos atlikti derinimus ir nustatyti naudojimosi 15 097 kv. m žemės sklypu tvarka.

22.7.                      Pirmosios instancijos teismas, remdamasis surinktais įrodymais, pagrįstai sprendė, kad dėl valstybinių institucijų kaltės nėra galimybės objektyviai nustatyti kokia žemės sklypo dalis buvo priskirta naudojimui UAB „SANTRA“, todėl pagrįstai ir teisėtai taikė CK 6.253 straipsnyje nustatytą atleidimą nuo civilinės atsakomybės iš dalies.

23.       Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo prašo tenkinti apeliantės skundą. Atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

23.1.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovės pateiktais netiksliais dokumentais, neįvertino teisinio reglamentavimo, todėl priėmė iš dalies neteisingą sprendimą. Atsakovės 2019 m. rugpjūčio 12 d. pateiktame žemės sklypo plane, kuriuo buvo grindžiama pozicija, kad žemės nuomos mokestis turi būti mokamas tik už 1 119,41 kv. m plotą, nėra kitų sklypo naudotojų parašų, kurie patvirtintų, kad sutinka su atliktais matavimais, tačiau teismas į šią aplinkybę neatkreipė dėmesio.

23.2.                      Sutinka su apeliante, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo ir disponavimo ja teisiniams santykiams yra taikomas specialus teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šio teisinio reguliavimo pobūdis yra imperatyvus. Žemės nuomos teisinius santykius ir valstybinės žemės pardavimo ar nuomos sutarties sudarymo, pakeitimo, nutraukimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Žemės įstatymas, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės, patvirtinto Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių patvirtinimo“. 

23.3.                      Tiek išnuomojamų, tiek parduodamų žemės sklypo dalių dydis nustatomas pagal žemės sklypo planą Taisyklių 8 punkte nustatyta tvarka, kuriame nurodyta, kad žemės sklypo dalių dydis nustatomas pagal nustatytąja tvarka parengtą parduodamo ar išnuomojamo žemės sklypo planą su nustatytais žemės sklypo ribų posūkio taškais ir riboženklių koordinatėmis valstybinėje sistemoje, kurioje turi būti išskirtos kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti reikalingos žemės dalys ir nustatytas šių dalių plotas. Iki 2004 m. lapkričio 18 d. galiojęs teisinis reglamentavimas leido pastatų savininkams susitarti ir nustatyti žemės sklypo dalis tenkančias pastatams eksploatuoti, remiantis rašytiniu susitarimu, o tais atvejais, kai nėra susitariama, dalių dydis buvo nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią pastato, įrenginio, statinio dalį, t. y. proporcingai. Taigi nesant plano pastatams eksploatuoti, žemės sklypo dalys pastatams, statiniams eksploatuoti yra apskaičiuojamos proporcingai, kas ir buvo daroma valstybinės žemės patikėtinio. Tais atvejais, kai žemės sklype yra keletas savarankiškai funkcionuojančių statinių, Taisyklių 8 punktas suponuoja išvadą, kad žemės sklypo planą savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams eksploatuoti, kuriame būtų išskiriamos dalys nustatytos statiniams, pastatams eksploatuoti planų rengimą organizuoja asmenys, pageidaujantys tokias sutartis sudaryti (žemės sklypo naudotojai), t. y. jie rengiami jų iniciatyva.

23.4.                      Nors Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 19 nutartyje, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinęs bylą nagrinėti iš naujo konstatavo, kad sutartis su atsakove buvo nutraukta neteisėtai, tačiau NŽT vertinimu, teismas išėjo už ieškinio ribų. Šioje byloje nėra sprendžiamas klausimas dėl valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties nutraukimo teisėtumo. Sprendžiamas klausimas dėl mokėtino mokesčio už naudojimąsi valstybine žeme. Nėra jokio įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo būtų konstatuotas Vilniaus apskrities viršininko administracijos ar NŽT priimtų įsakymų, kuriais nustatytos dalys, tenkančios atsakovės pastatų eksploatacijai, neteisėtumas, arba įsakymo, kuriuo buvo nutraukta sutartis, neteisėtumas, todėl sutiktina su apeliantės skundo argumentais, kad civilinėje byloje esantys planai, įsakymai ir paskaičiavimai yra teisingi, todėl nėra pagrindo jais nesivadovauti.

23.5.                      Nėra ginčo, kad atsakovei priklauso dalis pastatų valstybiniame žemės sklype. Žemės nuomos sutartis nuo 2004 m. nutraukta. Valstybine žeme, reikalinga teisėtai pastatytiems pastatams ir statiniams eksploatuoti, naudojasi kaip valstybinės žemės naudotojas. Nemokant mokesčio už naudojimąsi valstybine žeme, apeliantės įstatymų saugomi interesai yra pažeidžiami – nesurenkamos pajamos į valstybės biudžetą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

I.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

24.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl ginčui reikšmingų faktinių aplinkybių

25.       Nustatyta, kad 2000 m. vasario 28 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu ne aukciono tvarka 99 metams atsakovei AB „SANTRA“ išnuomotas 15 097 kv. m ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). 2000 m. vasario 28 d. AB „SANTRA“ sudarė valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartį, kuri buvo tikslinama 2000 m. gruodžio 8 d. susitarimu, 2003 m. gegužės 30 d. susitarimu, 2004 m. balandžio 8 d. susitarimu, mažinant atsakovei nuomojamą žemės sklypo dalį, atitinkamai iki 14 047 kv. m, 12 383 kv. m ir 10 883 kv. m. Atsakovė AB „SANTRA“ 2004 m. kovo 1 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijai pateikė prašymą parduoti dalį atsakovei nuosavybės teise priklausiusių statinių (garažą ir sandėlį), esančių žemės sklype (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko administracija 2004 m. kovo 3 d. išdavė pažymą, jog neprieštarauja pastatų pardavimui, tačiau pastatų įgijėjas turi kreiptis dėl sklypo nuomos, o atsakovė dėl nuomos sutarties patikslinimo. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2004 m. rugsėjo 30 d. raštu informavo atsakovę AB „SANTRA“, kad dalis pastatų, patenkančių į jai išnuomotą 10 883 kv. m ploto žemės sklypo dalį, esančią žemės sklype (duomenys neskelbtini), nuosavybes teise priklauso D. I. ir P. I. bei prašė kreiptis į Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių tam, kad šalių susitarimu būtų pakoreguota minėta sutartis kitų statinių savininkų naudai, taip pat informavo, kad priešingu atveju nuomos sutartis bus nutraukta prieš terminą. Byloje duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė AB „SANTRA“ kreipėsi dėl žemės nuomos sutarties pakeitimo, nėra. 2004 m. gruodžio 22 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu 2000 m. vasario 28 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartis su visais pakeitimais nutraukta.

26.       Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininkas 2005 m. kovo 29 d. įsakymu nustatė, kad AB „SANTRA“ išnuomojama 6 017 kv. m ploto žemės sklypo dalis sklype (duomenys neskelbtini) (sutartis nesudaryta). 2008 m. lapkričio 26 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu UAB „SANTRA“ priskirta 3 369 kv. m ploto žemės sklypo dalis 15 097 kv. m ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad atsakovė po nuomos sutarties nutraukimo faktiškai naudojasi valstybinės žemės sklypu, t. y. tiek ginčo laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti įsiskolinimą (nuo 2005 m. iki 2016 m.), tiek šiuo metu nuosavybės teise jai priklauso statiniai, esantys valstybiniame žemės sklype (duomenys neskelbtini) (atsakovės statiniais užstatytas 1 119,41 kv. m sklypo plotas).

27.       Nustatyta, kad ieškiniu ieškovė prašė priteisti 55 191,12 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą su palūkanomis už laikotarpį nuo 2005 m. iki 2016 m. Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškinį iš dalies, priteisė 19 894,84 Eur, taikė CK 6.253 straipsnį ir atleido atsakovę nuo civilinės atsakomybės, t. y. nuo 35 296,28 Eur įsiskolinimo už naudojimąsi valstybine žeme 2005-2016 m. laikotarpiu. Savo sprendimą teismas iš esmės motyvavo tuo, kad ieškovė neįrodė, koks žemės sklypo plotas buvo būtinas atsakovės pastatams eksploatuoti, taip pat nustatė ieškovės ir trečiojo asmens veiksmų, pažeidusių atsakovės interesus, neteisėtumą.

28.       Apeliantė, nesutikdama su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad naudojamo žemės sklypo plotai buvo nustatyti Vilniaus apskrities viršininko ir NŽT įsakymais, todėl, prašydama priteisti įsiskolinimą, pagrįstai jais rėmėsi, taip pat nesutinka su CK 6.253 straipsnio taikymu, teigdama, kad ieškovė jokių neteisėtų veiksmų neatliko.

Dėl mokėtino žemės nuomos mokesčio ir prievolės apimties

29.       CK 6.545 straipsnio 1 dalis nustato, kad pagal žemės nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja perduoti už užmokestį kitai šaliai (nuomininkui) sutartyje nurodytą žemės sklypą laikinai valdyti ir naudotis pagal sutartyje numatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytą žemės nuomos mokestį. Pažymėtina, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo ja teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė.

30.       CK

31.       Kasacinis teismas, analizuodamas nuomos sutarties ir faktinio žemės naudojimo santykių tarpusavio ryšį prievolės mokėti mokestį už naudojimąsi valstybine žeme aspektu, yra nurodęs, kad prievolė mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme kyla ne tik iš valstybinės žemės nuomos sutarties, bet ir iš įstatymo, todėl, nustačius, kad valstybinės žemės naudotojas naudojasi žeme ir po valstybinės žemės nuomos sutarties pasibaigimo, yra pagrindas konstatuoti jo prievolę mokėti už naudojimąsi valstybine žeme mokestį, t. y. žemės nuomos mokestį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333/2012). 

32.       Iš byloje esančio sklypo plano nustatyta, kad atsakovei priklausantys pastatai yra išsidėstę visoje valstybinio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), teritorijoje. Byloje nėra ginčo dėl to, kad net ir esant nutrauktai valstybinės žemės nuomos sutarčiai, atsakovei, kaip valstybinės žemės naudotojai, pareiga mokėti nuomos mokestį neišnyko. Ginčas šioje byloje tarp šalių iš esmės kilo dėl to, už kokį valstybinės žemės sklypo plotą atsakovė turi mokėti nuomos (naudojimosi) mokestį.

33.       Teisėjų kolegija sutinka, kad norint privažiuoti prie atsakovei nuosavybės teise priklausančių pastatų ir juos eksploatuoti reikia naudotis sklypo plotu, esančiu ne tik po pastatais, bet ir aplink juos. Kita vertus, teismui turi būti pateikti įrodymai, iš kurių būtų aišku, koks sklypo plotas yra būtinas atsakovės pastatams eksploatuoti (CPK 178 straipsnis), kadangi naudojamo žemės sklypo dydis turi tiesioginę įtaką nuomos mokesčio dydžiui.

34.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad metodikos, detaliai reglamentuojančios, kokia tvarka turėtų būti nustatomos žemės sklypų dalys, reikalingos pastatų eksploatavimui, nėra. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės (toliau – Taisyklės) nenumato, koks tiksliai plotas turėtų būti priskiriamas atskiro konkretaus statinio naudojimui, todėl, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šis klausimas paliekamas asmenų, siekiančių sudaryti nuomos sutartį ir rengiančių žemės sklypo planą, diskrecijai. Taigi nustatant žemės sklypų dalis, reikalingas pastatų eksploatavimui, turi būti vadovaujamasi bendraisiais principais, išdėstytais Taisyklių 8 punkte, o tais atvejais, kai žemės sklype yra keli savarankiškai funkcionuojantys statiniai ar įrenginiai, Nekilnojamojo turto registre įregistruoti atskirais (pagrindiniais daiktais), pateikiamame naudojamame žemės sklypo plane turi būti išskirtos kiekvienam tokiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalingos dalys ir nustatytas šių dalių plotas. 

35.       Nustatyta, kad ieškovė prašymą priteisti 55 191,12 Eur žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą grindė tik Vilniaus apskrities viršininko ir NŽT įsakymais, kuriais valstybiniame žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), atsakovei AB „SANTRA“ ir kitiems žemės sklypo nuomininkams (naudotojams) buvo priskirtos naudotinos ginčo sklypo dalys. Šios sklypo dalys, kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčo laikotarpiu vis kito. Pažymėtina, kad byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama jau antrą kartą. Nustatyta, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 19 d. nutartyje, kuria ši byla jau buvo grąžinta nagrinėti iš naujo, konstatavo, kad vien nurodytų institucijų įsakymų nepakanka pagrįsti, koks žemės sklypo dydis buvo būtinas atsakovės statiniams naudoti, o išvada, kad pastatams eksploatuoti bei naudoti juos pagal paskirtį reikalinga didesnio ploto žemės sklypo dalis, nei tik ta, kurią jie užima, laikytina abstrakčia. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovė, siekdama patenkinti visa apimtimi savo ieškinio reikalavimus, taip pat privalo objektyviais duomenimis ir aiškiais kriterijais įrodyti, koks žemės sklypo dydis buvo būtinas atsakovės statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį ginčo laikotarpiu, o šių aplinkybių neįrodžius, svarstytinas klausimas dėl ieškinio patenkinimo apimties. Nustatyta, kad, nepaisant šių apeliacinės instancijos teismo išvadų, ieškovė, reikalaujamo priteisti įsiskolinimo dydį už naudojimąsi valstybine žeme ginčo laikotarpiu, ir toliau grindė paminėtais Vilniaus apskrities viršininko ir NŽT įsakymais. Ginčo laikotarpiu atsakovei buvo priskirtas tai didesnio, tai mažesnio ploto žemės sklypas, tačiau nei ieškovė, nei, pirmosios instancijos teismo pavedimu, trečiasis asmuo NŽT, net ir bylą nagrinėjant iš naujo, jokių papildomų įrodymų, pagrįstų objektyviais duomenimis ir aiškiais kriterijais, koks žemės sklypo dydis yra būtinas atsakovės statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal jų tiesioginę paskirtį ginčo laikotarpiu, nepateikė (CPK 178 straipsnis). Taip pat nepagrindė, kuo remiantis buvo keičiami žemės sklypo plotai, skirti atsakovės pastatų eksploatacijai tais laikotarpiais, kai atsakovei priklausančių pastatų ir statinių plotas nekito, t. y. kaip buvo nustatoma, koks sklypo plotas atsakovei reikalingas ir priskirtinas, kokie kriterijai lėmė, kad administraciniais aktais, nederinant jų su pastatų ir statinių savininkais, bei – atitinkamai valstybinės žemės savininkais ar faktiniais naudotojais, vienu metu tų pačių pastatų eksploatavimui buvo priskiriamas vienokio dydžio, o kitu metu – kitokio –žemės plotas. 

36.       Nors, apeliantės teigimu, Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. kovo 19 d. nutartimi grąžinęs bylą nagrinėti iš naujo, nenustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko ir NŽT įsakymai yra neteisėti ar negaliojantys, todėl ji neturėjo pagrindo nesivadovauti kompetentingų institucijų priimtais sprendimais, atlikdama valstybinės žemės nuomos mokesčio apskaičiavimus, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju sprendžiant priteistino žemės nuomos mokesčio įsiskolinimo dydį sprendžiamas klausimas ne dėl šių įsakymų galiojimo ar teisėtumo, bet dėl jų įrodomosios vertės pakankamumo, nustatant už kokį plotą atsakovė turi prievolę mokėti žemės nuomos mokestį. Sutiktina su atsakove, kad apeliantė, remdamasi tik paminėtais įsakymais, skunde iš naujo dėsto teiginius, dėl kurių jau buvo nuspręsta ir pasisakyta apeliacinės instancijos teismo, aiškiai nurodant, kad vien šių įsakymų nepakanka pagrįsti, koks žemės sklypo dydis buvo būtinas atsakovės statiniams naudoti. Atsižvelgiant į tai, apeliantės skundo argumentai, kad ji pagrįstai rėmėsi Vilniaus apskrities viršininko ir NŽT įsakymais ir kad pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo jais remtis, nepagrįsti.

37.       Nustatyta, kad nei ieškovei, nei NŽT neteikiant teismui jokių papildomų įrodymų, atsakovė pateikė teismui UAB „Baltijos matavimų organizacija“ matininko S. V. L. sudarytą Žemės sklypo planą pastatų eksploatacijai ir minėto matininko atliktus skaičiavimus. Taip pat kartu su šiais duomenimis atsakovė pateikė rašytinius paaiškinimus, kad, remiantis paminėtais matininko duomenimis, įrodyta, kad AB „SANTRA“ statiniai užima 1 119,41 kv. m žemės plotą, už kurį ir turėtų būti priteistas žemės nuomos įsiskolinimas. 

38.       Nors apeliantės ir trečiojo asmens NŽT teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo remtis atsakovės pateiktu matininko S. V. L. žemės sklypo planu ir paskaičiavimais, kuriais buvo grindžiama pozicija, kad žemės nuomos mokestis turi būti mokamas tik už 1 119,41 kv. m plotą, nes jame nėra kitų sklypo naudotojų parašų, kurie patvirtintų, kad sutinka su atliktais matavimais, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad paminėto plano sudarymo tikslas buvo nustatyti būtinus atsakovės statinių naudojimui žemės plotus, kai atsakovė nevykdo veiklos. Tiek apeliantė, tiek trečiasis asmuo, kritikuodami atsakovės pateiktą matininko planą ir skaičiavimus, patys jokių įrodymų pirmosios instancijos teismui nepateikė, nors tokia pareiga, kaip minėta, ieškovei buvo nustatyta apeliacinio teismo 2019 m. kovo 19 d. nutartyje, atkreipiant dėmesį į galimas pasekmes tuo atveju, jei ieškovė nepateiks teismui jokių papildomų įrodymų. Nepaisant to, reikalavimą priteisti valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą ieškovė ir toliau grindė išskirtinai Vilniaus apskrities viršininko ir NŽT įsakymais, kurių, kaip jau ne kartą buvo minėta, nepakanka pagrįsti koks žemės sklypo plotas reikalingas atsakovės pastatams eksploatuoti, atsižvelgiant į tai, kad ginčo laikotarpiu atsakovei priskirtino sklypo plotas nuolat kito, o valstybinės žemės sklypas, ant kurio išsidėstę atsakovės pastatai, įvairiomis valstybinės žemės nuomos (panaudos) sutartimis buvo išnuomotas dar ir kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Taigi apeliantė, siekdama patenkinti savo ieškinio reikalavimą visa apimtimi, turėjo elgtis ne pasyviai ir toliau procese priteistino įsiskolinimo dydį grįsti vien paminėtais įsakymais, dėl kurių įrodomosios vertės buvo aiškiai ir konkrečiai pasisakyta, o teikti teismui įrodymus ar kreiptis į skunde minimas kompetentingas institucijas, priėmusias šiuos įsakymus, prašant pateikti reikiamus duomenis, kurie pagrįstų, kad būtent tokie įsakymuose nurodyti žemės sklypo plotai buvo būtini ir reikalingi atsakovės pastatų eksploatavimui ar kad atsakovė būtent tokio dydžio žemės sklypo dalimi faktiškai naudojosi nurodomais laikotarpiais.

39.       Taigi ieškovei procese elgiantis pasyviai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą už kokį žemės sklypo plotą priteistinas nuomos įsiskolinimas, pagrįstai vadovavosi atsakovės pateiktu matininko Žemės sklypo planu pastatų eksploatacijai ir atliktais paskaičiavimais, nes priešingų įrodymų byloje nėra pateikta.

40.       Kartu apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nors, kaip nurodo apeliantė, atsakovės pateiktu matininko planu ir skaičiavimais buvo grindžiama pozicija, jog žemės nuomos mokestis turi būti mokamas tik už 1 119,41 kv. m plotą, tačiau pirmosios instancijos teismas, rėmęsis paminėtais dokumentais ir atsakovės paaiškinimais, žemės nuomos mokestį priteisė ne už 1 119,41 kv. m plotą, t. y. ne vien už atsakovės statiniais užstatytą plotą, o už didesnį – 1 509,7 kv. m plotą (žr. teismo sprendimo 49 punkte pateiktus skaičiavimus).

41.       Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad, remiantis Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės nuomos sklypų naudojimo“ 6 punktu, atsakovė turėjo pareigą teikti ieškovei valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaracijas, kuriose turėjo nurodyti naudojamo valstybinės žemės sklypo dalies plotą ir apskaičiuoti nuomos mokesčio dydį, tačiau šios pareigos nuo 2003 m. sausio 1 d. nevykdė. Teisėjų kolegija pažymi, kad su atsakove sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis buvo nutraukta 2004 m. gruodžio 22 d. Minėta, kad po sutarties nutraukimo, atsakovė ir toliau naudojosi valstybinės žemės dalimi, nes ant jos yra atsakovei nuosavybės teise priklausančių pastatų, todėl sutiktina, kad apskaičiuoti ir mokėti nuomos mokestį ji privalėjo. Kita vertus, šios skunde nurodytos aplinkybės, esant ginčui tarp šalių, nepaneigia pačios apeliantės pareigos įrodyti, kad būtent tokie įsakymuose nurodyti žemės sklypo plotai, už kuriuos reikalaujama priteisti žemės nuomos įsiskolinimą ginčo laikotarpiu, buvo reikalingi atsakovės pastatų eksploatavimui. Taip pat pažymėtina, kad pareigos deklaruoti naudojamos valstybinės žemės plotą bei sumokėti už jį žemės nuomos mokestį nevykdymas savaime nepagrindžia, kad atsakovė naudojasi žemės sklypo dalimi, už kurią ieškiniu prašoma priteisti nuomos mokesčio įsiskolinimą.

42.       Be to, teisėjų kolegija, vertindama apeliantės argumentus dėl atsakovės pareigos mokėti žemės nuomos mokestį nesilaikymo, negali neatkreipti dėmesio ir į pačių valstybinių institucijų padarytus įstatymo pažeidimus. Byloje nustatyta, kad po valstybinės žemės nuomos sutarties nutraukimo atsakovei pastatų eksploatacijai būtini žemės sklypo plotai Vilniaus apskrities viršininko ir NŽT vienašališkais įsakymais, nesant suderintos šalių valios, nuolat buvo keičiami. Kodėl ir kuo remiantis šie plotai buvo keičiami (mažinami), kokiais duomenimis ar kriterijais vadovaujantis valstybinės institucijos, priimdamos paminėtus vienašališkus įsakymus, nuspręsdavo, kad būtent toks žemės sklypo plotas yra reikalingas atsakovės pastatams eksploatuoti, nepateikė ir teismui nenurodė. Pažymėtina, kad įgaliota valstybės institucija (NŽT) turi teisę modifikuoti sutartinius valstybinės žemės nuomos teisinius santykius – pakeisti jų turinį ar juos nutraukti, tačiau, kaip yra išaiškinęs Kasacinis teismas, tą padaryti gali tik remdamasi bendrosiomis CK sutarčių teisės bei specialiosiomis žemės nuomos teisinius santykius reguliuojančiomis normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-153-378/2018). Tais atvejais, kai žemės nuomos santykiai modifikuojami tokiu būdu, kad yra vienašališkai nuomotojo nutraukiami ir baigiasi, taikomas CK 6.564 straipsnyje įtvirtintas žemės nuomos sutarties nutraukimo institutas, o tais atvejais, kai žemės nuomos santykiai modifikuojami tokiu būdu, kad žemės nuomos santykiai, nors ir pasikeitę, bet ir toliau tarp šalių tęsiasi, taikomas CK 6.223 straipsnyje įtvirtintas žemės nuomos sutarties pakeitimo institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-915/2019). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tuo atveju, kai keičiasi žemės sklypo dydis, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, NŽT turėtų siūlyti nuomininkui pakeisti žemės nuomos sutartį, o šiam nesutikus kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žemės nuomos sutarties pakeitimo (CK 6.223 straipsnio 2 dalies 2 punktas), pateikdama objektyviais duomenimis ir aiškiais kriterijais paremtus įrodymus, koks žemės sklypo dydis būtinas nuomininko statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį. Siūlant ar teismo tvarka reikalaujant pakeisti žemės nuomos sutartį, prie žemės nuomos sutarties pakeitimo projekto, kai žemės sklypas išnuomojamas trejiems ar daugiau metų, turėtų būti pridėtas žemės sklypo planas (CK 6.547 straipsnio 3 dalis), iš kurio būtų aiškios pakeistos žemės sklypo ribos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-915/2019). Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities viršininko administracija, nustačiusi, kad atsakovės AB „SANTRA“ statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį reikalingas ne visas 2000 m. vasario 28 d. valstybinės žemės nuomos, pakeistos vėliausiu 2004 m. balandžio 8 d. susitarimu, atsakovei išnuomotas 10 883 kv. m. ginčo žemės sklypo plotas, 2004 m. rugsėjo 30 d. raštu atsakovei siūlė pakeisti 2000 m. vasario 28 d. valstybinės žemės nuomos sutartį, pakeičiant ginčo žemės sklypo plotą (jį sumažinant). Atsakovė į šį pasiūlymą nereagavo, tačiau Vilniaus apskrities viršininko administracija kreipėsi ne į teismą su ieškiniu dėl žemės nuomos sutarties pakeitimo, pateikdama įrodymus, koks žemės sklypo dydis būtinas ieškovės statiniams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo  turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį ir pridedant žemės sklypo planą, iš kurio būtų aiškios pakeisto žemės sklypo ribos, kaip tą nustato CK 6.223 straipsnis, 6.547 straipsnio 3 dalis, bet, pažeisdama nurodytas teisės normas, vienašališkai nutraukė žemės nuomos sutartį. Toks valstybinių institucijų savalaikis teisėtų priemonių nesiėmimas susidariusiai situacijai pakeisti taip pat turėjo įtakos tam, kad eilę metų (nuo 2005 m. iki 2016 m.) į valstybės biudžetą nebuvo surenkamos lėšos už ginčo žemės sklypo naudojimą.

43.       Taigi šiuo atveju esant ginčui dėl to, už kokį žemės sklypo plotą atsakovė turi sumokėti žemės nuomos įsiskolinimą ir apeliantei, išskyrus Vilniaus apskrities viršininko ir NŽT priimtus įsakymus, nepateikus jokių kitų įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį tenkino tik dalinai. Nors, kaip nurodo apeliantė, įsakymų, kuriais buvo nustatomi žemės sklypo plotai, ji nepriiminėjo, valstybinės žemės nuomos sutarties nenutraukė, o atliko tik valstybinės žemės nuomos mokesčio surinkimo funkciją, remdamasi kompetentingų institucijų priimtais įsakymais, tačiau tai neatleidžia ieškovės nuo pareigos, kilus ginčui, pateikti teismui tinkamus įrodymus, pagrindžiančius reikalaujamo priteisti įsiskolinimo dydį.

44.       Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, priteisęs iš atsakovės 19 894,84 Eur, taikė CK 6.253 straipsnį ir atleido atsakovę nuo civilinės atsakomybės, t. y. nuo 35 296,28 Eur įsiskolinimo už naudojimąsi valstybine žeme 2005-2016 m. laikotarpiu, konstatavęs ieškovės ir trečiojo asmens veiksmų neteisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškinį tenkino ne visa apimtimi, kartu pažymi, kad šiuo atveju visgi turėjo būti taikomos ne CK 6.253 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios atleidimą nuo civilinės atsakomybės, o tiesiog sprendžiama dėl prievolės mokėti numos mokestį apimties, remiantis teismui pateiktais įrodymais, koks valstybinės žemės plotas reikalingas atsakovei priklausantiems pastatams ir statiniams eksploatuoti arba – kokio dydžio žemės plotą atsakovė faktiškai naudojo savo pastatų eksploatacijai ginčo laikotarpiu. Atsakovei tvirtinant, kad visu ginčo laikotarpiu ji pastatais faktiškai nesinaudojo, nes jokios veikslos įmonė nevykdė, todėl privalėtų mokėti tik už pastatais ir statiniais užstatytą žemės plotą, o apeliantei tvirtinant, kad atsakovės pastatams bei statiniams eksploatuoti buvo reikalingas didesnio ploto žemės sklypas, konkrečiai – bent privažiuoti prie pastatų ar statinių, turėjo būti įrodinėjama, kokio ploto žemės sklypas būtų reikalingas būtent šiai funkcijai įgyvendinti. Tačiau apeliantė, nurodydama šiuos argumentus, nepagrindžia, kad plotas, už kurį teismas priteisė įsiskolinimą (1 509,7 kv.m.) nėra pakankamas, kad atsakovė, esant poreikiui (nes, minėta, ji nurodo, kad pastatais nesinaudoja ir priešingų įrodymų byloje nėra), negalėtų privažiuoti prie jai priklausančių pastatų. Šiuo atveju įvertinus tai, kad net ir bylą nagrinėjant iš naujo antrą kartą ieškovė procese elgėsi pasyviai ir neteikė objektyviais duomenimis ir aiškiais kriterijais paremtų įrodymų, koks žemės sklypo dydis buvo būtinas atsakovės statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, nors tokia pareiga jai buvo nustatyta Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 19 d. nutartyje, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškinį iš dalies ir priteisęs ieškovei 19 894,84 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimą už 1 509,7 kv. m plotą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. 

45.       Apibendrindama tai, kas nurodyta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo naikinti ar keisti pagrįstą bei teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

46.       CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

47.       Apeliacinį skundą atmetus, atsakovei priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Nustatyta, kad AB „SANTRA“, prašydama priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pateikė 2020 m. kovo 25 d. pinigų priėmimo kvitą, sąskaitą faktūrą ir atliktų darbų ataskaitą, iš kurių matyti, kad ji patyrė 900 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.

48.       CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad suteiktos teisinės paslaugos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, priteisia atsakovei iš ieškovės jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, susijusias su atsiliepimo į minėtą apeliacinį skundą rengimu, t. y. 900 Eur (Rekomendacijų 8.11 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei akcinei bendrovei „SANTRA“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 900 Eur (devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliaciniame teisme.

Teisėjai                                        Artūras Driukas

                                                Rasa Gudžiūnienė

                                        Danguolė Martinavičienė