Administracinė byla Nr. eI2-1816-631/2023
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09884-2020-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. balandžio 21 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Gitana Butrimaitė,
dalyvaujant pareiškėjui T. G.,
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos atstovams: advokato padėjėjui A. J., L. T.,
atsakovo Vytauto Didžiojo universiteto atstovei D. S.,
trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos atstovei A. D.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu (naudojant Zoom programą) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos, Vytauto Didžiojo Universitetui, tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
nustatė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos, Vytauto Didžiojo Universiteto, tretieji suinteresuoti asmenys byloje Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija, Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas.
Paaiškina, kad nuo 2016 m. pareiškėjas studijavo Lietuvos edukologijos universitete, 2018 m. tęsė studijas Vytauto didžiojo universitete, 2018/2019 metais vykdė studijas pagal tarptautinę ERASMUS programą Ispanijos Loyolos universitete. Valstybės valdžios institucijos darbuotojai L. D. ir D. K. 2016 m. sausio 31 d. pateikė skundą valdžios institucijai Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybai dėl galimų pareiškėjo akademinės etikos ir procedūrų pažeidimų. 2017 m. balandžio 11 d. Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba (toliau – ir Tarnyba, AEPKT) ir Valstybės kontrolierius (toliau – ir kontrolierius) priėmė sprendimą Nr. SP9 (toliau – ir Sprendimas) ir raštu Nr. 161 informavo pareiškėją, kad sprendimas paskelbtas valstybinėje interneto svetainėje www.etika.gov.lt.
Pažymi, kad Lietuvos Respublika, per valstybės valdomą interneto svetainę www.etika.gov.lt, tiesiogiai arba netiesiogiai sudarė prieigą Loyola universitetui ir kitiems duomenų valdytojams surinkti, valdyti susižinoti ar kitaip disponuoti nenuasmeninta informacija ir asmens duomenis apie privatų pareiškėjo gyvenimą. Kadangi neribotai auditorijai atskleistame nenuasmenintame sprendime, veikiant proaktyviai, neigiamas pasekmes pareiškėjui sukeliančių aplinkybių kontekste, keturiasdešimt šešis kartus (lietuvių kalba) nustatytas pareiškėjo asmens vardas (23 kartus) ir pavardė (23 kartus), 22 kartus inicialai T.G, angliškame sprendime pareiškėjo vardas ir pavardė atskleisti 24 kartus. Kadangi pareiškėjo vardas ir pavardė siejami tiesiogiai su studentu, o studentas 19 kartų tiesiogiai siejamas su pareiškėjo asmens T. G. vardu ir pavarde, pareiškėjas teigia, kad sprendimu buvo pasikėsinta į pareiškėjo orumą ir informacijos apie pareiškėją konfidencialumą. Pareiškėjo įsitikinimu, visa sprendimo apimtimi buvo pažeista pareiškėjo teisė į privataus gyvenimo gerbimą ir pasikėsinta į moralinį psichologinį pareiškėjo neliečiamumą, orumą ir informacijos apie pareiškėją konfidencialumą. Pareiškėjas, nuo Tarnybos sprendimo paskelbimo ir paskleidimo momento patyrė ir patiria nesklandumų, nepatogumų, rūpesčių ir neigiamų emocijų, kurios menkina pareiškėjo pasitikėjimą savimi ir savo sugebėjimais.
Pareiškėjas papildomai nurodė, jog iki Sprendimo išviešinimo pareiškėjas sėkmingai galėjo pragyventi iš meno kūrybos ir autorinių kūrinių pardavimų, tačiau nuo to laiko, kai Sprendimas buvo išviešintas, pareiškėjas prarado užsakovus. Teigia, jog paskelbtas ir paviešintas Sprendimas sukuria nepalankias sąlygas prisitaikyti psichosocialinėje aplinkoje. Taip pat teigia, jog pareiškėjas yra atmetamas menininkų bendruomenėje, apribojant pareiškėjo teisę gauti individualią kūrybinę stipendiją ir pilnavertiškai dalyvauti kultūriniame gyvenime – lygiomis sąlygomis ir teisėmis būti remiamam valstybės. Nurodo, jog nuo 2019 m. dėl atitinkamų medikų išvadų, pareiškėjui užkertama galimybė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, dirbti pagal Lietuvos kariuomenėje įgytas profesijas ir panaudoti jau turimas kompetencijas, žinias ir sugebėjimus.
Pažymi, jog Kontrolieriaus tarnyba ir kontrolierius savo veikloje nesivadovavo Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2016/67 įtvirtintomis nuostatomis, 2002 m. liepos 12 d. Europos parlamento ir tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje 5 straipsnio 1 dalies nuostata. Teigia, jog Kontrolieriaus tarnyba ir kontrolierius pažeidė Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/67, 5 straipsnio 1 dalies f punktą, kuriame nustatyta, kad asmens duomenys turi būti tvarkomi tokiu būdu, kad taikant atitinkamas technines ar organizacines priemones būtų užtikrintas tinkamas asmens duomenų saugumas, įskaitant apsaugą nuo duomenų tvarkymo be leidimo arba neteisėto duomenų tvarkymo ir nuo netyčinio praradimo, sunaikinimo ar sugadinimo (vientisumo ir konfidencialumo principas).
Teigia, kad švietimo įstaiga nepagrįstai įpareigojo pareiškėją aukštajai mokyklai pateikti sutrikimus liudijančią medicininę pažymą, todėl laiko, jog aukštosios mokyklos reikalavimas buvo perteklinis ir pakenkė pareiškėjui – priežastiniu ryšiu sukėlė pareiškėjui žalą. Taip pat teigia, jog rektorius buvo įspėtas apie pareiškėjo asmens duomenų tvarkymą ir naudojimą. Tikina, kad pareiškėjas turėjo teisėtą lūkestį, kad privatus pareiškėjo gyvenimas bus išlaikytas konfidencialiai, akademinės bendruomenės viduje, gerbiant pareiškėjo privatų gyvenimą ir susirašinėjimo slaptumą.
A. V. Didžiojo universitetas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškina, jog pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 24 d. Lietuvos edukologijos universiteto rektoriaus įsakymu 2016St.-340 buvo priimtas į pirmosios pakopos filosofijos programos valstybės finansuojamas studijas. 2018 m. reorganizavus Lietuvos edukologijos universitetą pareiškėjas remiantis Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 49.6 dalimi, LRS 2018 m. sausio 13 d. nutarimu Nr. XIII-1026 bei pasirašytu Universiteto 2018 m. gegužės 21 d. susitarimu Nr. 0196 „Dėl studijų sutarties pakeitimo“, 2018 m. liepos 2 d. rektoriaus įsakymu Nr. AS-18-0527 buvo priimtas į Universiteto Švietimo akademijos pirmosios pakopos filosofijos programos antro kurso valstybės finansuojamas studijas. 2018 m. liepos 30 d. rektoriaus įsakymu Nr. 343a pareiškėjas nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. vasario 1 d. buvo išleistas studijų mainams pagal ERASMUS+ studijų mainų programą į Loyola universitetą Andalūzijoje. Pareiškėjo studijuotų dalykų Loyola universitete studijų rezultatai buvo įskaityti pagal Universitete tuo metu galiojusią tvarką ir teigiamai įvertinus tik 2 iš penkių studijuotų dalykų, 2019 m. kovo 13 d. Rektoriaus įsakymu Nr. ŠAI-19-028 pareiškėjas buvo išbrauktas iš studentų sąrašų už nepažangumą.
Nurodo, jog pareiškėjas niekada nesikreipė į teismą ir neginčijo Universiteto rektoriaus sprendimo, kuriuo jis buvo išbrauktas iš Universiteto studentų sąrašų teisėtumo, taip pat ir šioje byloje pareiškėjas tokio reikalavimo dėl studijų sutarties neteisėto nutraukimo nekelia. Šiuo atveju nėra Universiteto neteisėtų veiksmų elemento, todėl civilinė atsakomybė Universitetui negali būti taikoma, o pareiškėjo reikalavimas turėtų būti atmestas. Atsakovas vertina, jog pareiga atlyginti žalą kyla tik tuo atveju, kai yra įrodomi asmens neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp kilusios žalos ir neteisėtų veiksmų bei asmens kaltė. Esamu atveju pareiškėjas nenurodo ir neįrodo Universiteto neteisėtų veiksmų, kurių pagrindu Universitetui kiltų pareiga atlyginti žalą pareiškėjui.
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog pareiškėjas savo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia užkirsta galimybe lygiomis teisėmis stoti į valstybės tarnybą, prarastais užsakymais, nesklandumais, nepatogumais, rūpesčiu, neigiamomis emocijomis ir dvasiniais išgyvenimais. Atsakovė sutinka, kad neturtinė žala neretai yra įrodinėjama netiesioginiais įrodymais ir tokios žalos įrodinėjimas yra specifinis, tačiau vien tai neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos pateikti įrodymus, pagrindžiančius ne tik neturtinės žalos atsiradimą, bet ir jos dydį. Vertina, jog pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos fakto, jos dydžio, o reikalavimas atsakovei dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra susijęs su atsakovės veiksmais.
Daro išvadą, kad pareiškėjas neturtinę žalą grindžia bendro pobūdžio teiginiais ir pamąstymais, tačiau nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad neturtinė žala pareiškėjui kilo. Teigia, jog pareiškėjas neįrodo, kad apskritai patyrė žeminantį elgesį, nenurodo subjekto, ar sąsajų su Sprendimu, nėra pateikta jokių įrodymų, kad apskritai iki Sprendimo pareiškėjo kūrybos ir autorinių kūrinių prekyba egzistavo, kad tokia prekyba buvo pareiškėjo pragyvenimo šaltinis bei nėra pateikta informacijos, kaip Sprendimas darė įtaką tariamų pardavimų sumažėjimą. Tikina, jog nėra pateikta jokių duomenų apie pareiškėjo prisitaikymo psichologinėje aplinkoje dinamiką prieš Sprendimą ir po Sprendimo priėmimo bei nėra atskleista, kokioje psichologinėje aplinkoje pareiškėjui dėl Sprendimo yra sudėtinga prisitaikyti, taip pat nėra pateikta duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas siekė stoti į valstybės tarnybą, neatskleista, kaip Sprendimo priėmimas yra susijęs su minėtomis aplinkybėmis. Vertina, jog vien tik abstraktūs teiginiai neįrodo ir nepagrindžia, jog Sprendimas sukėlė neturtinę žalą. Atitinkamai, pareiškėjas neįrodo, kad jis dėl Sprendimo patyrė realius neigiamus padarinius bei nėra pateikęs šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Todėl laiko, jog reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra visiškai nepagrįstas.
Pažymi, kad 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – ir BDAR), kuriuo pareiškėjas grindžia atsakovės veiksmų neteisėtumą, 99 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jis taikomas nuo 2018 m. gegužės 25 d. Taigi Sprendimo priėmimo metu (2017 m.) BDAR, kuriuo grindžiamas atsakovės veiksmų neteisėtumas, dar nebuvo taikomas. Kartu pastebi, kad direktyvos nėra tiesiogiai taikomi teisės aktai, todėl pareiškėjas nepagrįstai atsakovės veiksmų neteisėtumą sieja su 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje.
Pareiškėjas teigia, jog prašoma priteisti neturtinė žala yra kildinama iš fakto, kad buvo paskelbtas Sprendimas. Šiuo atsakovė pažymi, kad tarp pareiškėjo nurodytų, tačiau neįrodytų neigiamų padarinių ir Sprendimo paskelbimo nėra nei faktinio, nei teisinio priežastinio ryšio. Kadangi pareiškėjo neigiami padariniai skirtinguose procesiniuose dokumentuose kinta. Neturtinės žalos nustatymui yra svarbus ir priežastinis ryšys, t. y. kad atsakovės tariamai neteisėti veiksmai buvo prielaida atsirasti neigiamiems padariniams. Tačiau pareiškėjas yra pateikęs eilę tarpusavyje nesusijusių ir neįrodytų, tik vidiniu įsitikinimu grįstų tariamų neigiamų padarinių, kurie niekaip nėra susiję su Sprendimo paskelbimu.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, jog Seimo kanceliarija ar jos valstybės tarnautojai ar kiti darbuotojai nesiejami su patirta žala, nenurodomi jokie su Seimo kanceliarija, jos valstybės tarnautojais ar darbuotojais sietini veiksmai ar neveikimas, kuriais būtų pažeistos pareiškėjo teisės ar teisėti interesai. Pareiškėjas neskundžia jokių Seimo kanceliarijos veiksmų ar neveikimo bei neprašo priimti jokių su Seimo kanceliarija susijusių sprendimų. Remiantis šiuo pagrindu laiko, jog šios bylos išsprendimas negali turėti įtakos Seimo kanceliarijos teisėms arba pareigoms, todėl šioje byloje Seimo kanceliarija argumentuotos nuomonės pagal kompetenciją pateikti negali.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti. Papildomai nurodė, jog pareiškėjas daug kartų kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl jautrios pareiškėjo informacijos pašalinimo arba nuasmeninimo, tačiau, pasak pareiškėjo, nebuvo reaguojama. Pareiškėjas teigia, jog asmeninė jo informacija plačiai pasklido, privačius pareiškėjo duomenis išplatino ir visuomeninis skleidėjas. Teigia, jog faktą, kad privatūs pareiškėjo asmens duomenys buvo paviešinti, patvirtino ir Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija.
A. V. Didžiojo universiteto atstovė teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos, atstovai teismo posėdžio metu palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus, prašydama netenkinti pareiškėjo skundo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerija atsiliepimo nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta tinkamai.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad paskelbus sprendimą valstybinėje interneto svetainėje www.etika.gov.lt. buvo atskleisti jo asmens duomenys.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Pagal CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, ir protingumo, teisingumo, proporcingumo principais. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme.
Pažymėtina, kad teismų praktikoje aiškinant CK 6.271 straipsnio nuostatą matyti, kad į jį patenka platus ir nebaigtinis sampratos „bet koks viešosios teisės subjektas“ subjektų ratas, į kurį, tarp kitų šią sampratą atitinkančių konkrečiai išvardytų subjektų, patenka ir valstybės pareigūnas. Tai leidžia daryti išvadą, kad esant situacijai, kai turtinės arba neturtinės žalos atsiradimą besikreipiantis į teismą asmuo sieja su tam tikro valstybės pareigūno neteisėtais veiksmais, institucinio valstybės atstovavimo prasme, tai reiškia, kad tinkamu valstybės atstovu bylose dėl valstybės deliktinės atsakomybės turi būti valstybės institucija (valstybinio administravimo subjektas), kurioje toks pareigūnas tarnauja.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Pažymėtina, kad bylų nagrinėjimo procese vyrauja proceso šalių rungtyniškumo, lygiateisiškumo principai, kurių realų įgyvendinimą proceso metu privalo garantuoti teismas. Administracinių teismų praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad pareiškėjas pats pasirenka, kokiais ABTĮ 56 straipsnyje išvardintais įrodymais grįs skundo dalyką. Be to, įrodinėjimo naštą įrodymų instituto kontekste sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta, pirmiausia, apima pareigą pateikti įrodymus. Remiantis LVAT praktika, bylose dėl valstybės institucijų ar pareigūnų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytą žalą (nuostolius) privalo įrodyti pareiškėjas, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų, pateikdamas tai patvirtinančius konkrečius įrodymus.
Pažymėtina, jog teisė į privatų gyvenimą yra fundamentali tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) įtvirtinta asmens teisė, kuri gali būti ribojama tik išimtiniais atvejais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), konstatavęs, kad suvaržymai susiję su „privataus gyvenimo ribojimais“ pagal Konvencijos 8 straipsnį, pirmiausia akcentavo svarbų bendrąjį principą, kad nors Konvencijos 8 straipsniu iš esmės siekiama apsaugoti individą nuo savavališko valdžios institucijų kišimosi, be šio negatyviojo įsipareigojimo, gali egzistuoti valstybės pozityviosios pareigos, neatskiriamos nuo veiksmingos privataus gyvenimo apsaugos. Šios pareigos gali apimti priemonių, skirtų užtikrinti pagarbą privačiam gyvenimui netgi individų tarpusavio santykių srityje, priėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-472-916/2017).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnis numato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, kad, vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus) (2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS16-420/2007).
Vertinant pareiškėjo teisę į neturtinės žalos atlyginimą civilinės atsakomybės apimties požiūriu, nustatytina, ar pareiškėjo skunduose nėra nurodomi konkretūs atsakovės veiksmai (neveikimas), kurie gali būti laikomi neteisėtais pareiškėjo atžvilgiu (neteisėtumas CK 6.246 straipsnio prasme). Šiuo atveju ar atsakovės gali būti laikomos atsakingomis už pareiškėjo patirtus dvasinius išgyvenimus.
Kaip minėta, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti, pareiškėjo nuomone, neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas argumentuoja, jog iki Sprendimo išviešinimo pareiškėjas sėkmingai galėjo pragyventi iš meno kūrybos ir autorinių kūrinių pardavimų, tačiau nuo to laiko, kai Sprendimas buvo išviešintas, pareiškėjas prarado užsakovus. Teigia, jog paskelbtas ir paviešintas Sprendimas sukuria nepalankias sąlygas prisitaikyti psichosocialinėje aplinkoje. Taip pat teigia, jog pareiškėjas yra atmetamas menininkų bendruomenėje, apribojant pareiškėjo teisę gauti individualią kūrybinę stipendiją ir pilnavertiškai dalyvauti kultūriniame gyvenime – lygiomis sąlygomis ir teisėmis būti remiamam valstybės. Laiko, jog pareiškėjui užkertama galimybė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, dirbti pagal Lietuvos kariuomenėje įgytas profesijas ir panaudoti jau turimas kompetencijas, žinias ir sugebėjimus. Pažymi, jog pareiškėjas nuo Sprendimo Nr. SP-9 paskelbimo ir paskleidimo momento patyrė ir patiria daugybę nesklandumų, nepatogumų, rūpesčių ir neigiamų emocijų, kurios menkina pareiškėjo pasitikėjimą savimi ir savo sugebėjimais.
Teismo vertinimu, pareiškėjas neturtinę žalą grindžia bendro pobūdžio teiginiais ir samprotavimais, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad neturtinė žala pareiškėjui kilo. Šiuo atveju sutiktina su Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos argumentu, jog pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų, kad iki Sprendimo pareiškėjo kūrybos ir autorinių kūrinių prekyba apskritai egzistavo, taip pat, kad tokia prekyba buvo pareiškėjo pragyvenimo šaltinis. Skunde neatskleidžiama, kokioje psichologinėje aplinkoje pareiškėjui dėl Sprendimo yra sudėtinga prisitaikyti, taip pat nėra pateikta duomenų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas siekė stoti į valstybės tarnybą, galiausiai, neatskleista kaip Sprendimo priėmimas yra susijęs su minėtomis aplinkybėmis.
Vertintina, jog vien tik abstraktūs teiginiai neįrodo ir nepagrindžia, jog Sprendimas sukėlė pareiškėjui neturtinę žalą. Atitinkamai, pareiškėjas neįrodo, kad jis dėl Sprendimo patyrė realius neigiamus padarinius bei nėra pateikęs šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Todėl laikytina, jog reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.
Be to, nėra duomenų, kad pareiškėjo atžvilgiu priimtas Kontrolieriaus 2017-04-11 sprendimas Nr.SP-9 būtų nuginčytas, būtų pripažintas jo neteisėtumas. Taigi, iš galiojančio ir teisėto Sprendimo neturtinės žalos atsiradimo kildinimas savaime negali būti laikomas pagrįstu.
Vertinant pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus dėl Sprendimo išviešinimo ir tuo jam sukeltų neigiamų pasekmių, neturtinės žalos, pirmiausia pažymėtina, jog 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB, kuriuo pareiškėjas grindžia atsakovės veiksmų neteisėtumą, 99 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Reglamentas taikomas nuo 2018 m. gegužės 25 d. Taigi, Sprendimo priėmimo metu (2017 m. balandžio 11 d.) Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR), kuriuo grindžiamas atsakovės veiksmų neteisėtumas, dar nebuvo taikomas.
Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – kilusios žalos pareiškėjui fakto ir žalos apimties, taip pat valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius atsakovų veiksmų neteisėtumo, bei žalos fakto kaip būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, teisinio pagrindo viešajai civilinei atsakomybei kilti nėra, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas.
Pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose, ne kartą teiktuose teismui į šią bylą, taip pat ir teismo posėdžio metu duodamas paaiškinimus, nurodė prašantis spręsti klausimus dėl 2022-10-28 Valstybinio studijų fondo direktoriaus E. J. akto Nr. R2-341 panaikinimo ir 2022-09-25 pareiškėjo prašymo trečiajam suinteresuotam asmeniui Švietimo mokslo ir sporto ministerijai perdavimo nagrinėti iš naujo iš esmės; priteisti iš Lietuvos Respublikos Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos atlyginti pareiškėjui sukeltą 5000 Eur neturtinę žalą (kompensaciją) už pareiškėjui padarytas skriaudas, už sutrikdytą pareiškėjo raidą, už pažemintą pareiškėjo orumą, už teisės į privataus gyvenimo gerbimą pažeidimą; už pareiškėjo asmens duomenų apsaugos pažeidimą, pareiškėjo vardo, pavardės ir kitų pareiškėjo asmens duomenų išviešinimą nepagarbiame kontekste; priteisti iš Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos atlyginti pareiškėjui sukeltą neturtinę žalą (kompensaciją), lygią 5000 Eur už padarytas skriaudas; priteisti iš Švietimo mokslo ir sporto ministerijos neturtinę žalą; priteisti iš Vytauto didžiojo universiteto turtinę žalą, lygią iš viso 136 Eur už privalomas rinkliavas dėl studijų sutarčių sudarymo paslaugų; įpareigoti Vytauto Didžiojo Universitetą grąžinti valstybei 635,50 Eur pervedant lėšas į Valstybinio fondo sąskaitą; bei panaikinti 2017 m. balandžio 11 d. Lietuvos Respublikos Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos sprendimą Nr. SP-9.
Teismas atkreipia dėmesį, kad nurodyti pareiškėjo reikalavimai sudarė pareiškėjo teikto patikslinto skundo dalyką, o patikslintas skundas nebuvo priimtas nei bylą nagrinėjant primą kartą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, nei Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, nei iš naujo nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Atsisakymo priimti patikslintą skundą motyvai išdėstyti 2023 m. sausio 13 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartyje. Taigi, teismas atskirai nevertina pareiškėjo išdėstytų argumentų dėl jo patikslintame skunde nurodytų reikalavimų ir aplinkybių, nes tai išeina už nagrinėjamo ginčo ribų.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, todėl atsakovai turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Atsakovė Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnyba šioje administracinėje byloje patyrė 338,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su teisiniu atstovavimu, kurias sudarė pasiruošimas 2023 m. kovo 27 d. teismo posėdžiui ir atstovavimas jame.
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nuostatose (toliau – Rekomendacijos, redakcija galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.).
Kadangi Tarnybos prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalaus Rekomendacijose nustatyto dydžio, prašymas tenkinamas ir pareiškėjo T. G. atsakovės atstovei Tarnybai priteisiamos 338,80 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokato teisines paslaugas.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ž i a:
T. G. skundą atmesti kaip nepagįstą.
Priteisti atsakovės Lietuvos valstybės atstovei Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybai (j.a.k.303118754), iš pareiškėjo T. G. 338,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Gitana Butrimaitė