Civilinė byla Nr. 2S-107-340/11

Teisminio proceso Nr.: 2-01-3-12284-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija: 106.8.2; 122.4

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2010 m. kovo 1 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos T. Žukauskienės,

kolegijos teisėjų D. Kačinskienės, A. Auruškevičiaus,

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „DnB NORD lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. liepos 12 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo UAB „DnB NORD lizingas“ ieškinį atsakovui S. G. dėl skolos priteisimo, tretysis asmuo BUAB „Feliciana“.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo S. G. 35 167,95 Lt skolos, 8,28 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Savo reikalavimą dėl skolos priteisimo iš atsakovo grindė šalių sudarytomis laidavimo sutartimis. Nurodė, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), tačiau ieškinys Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui pateikiamas vadovaujantis Sutarčių 7.5 p. nustatančiu, kad šalims nesusitarus, visi ginčai sprendžiami Vilniaus mieste.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010-07-12 nutartimi ieškovo UAB „DnB NORD lizingas“ ieškinį atsisakė priimti; įpareigojo Vilniaus apskrities valstybinę mokesčių inspekciją grąžinti ieškovui UAB „DnB NORD lizingas“ sumokėtą 1 055 Lt žyminį mokestį. Teismas konstatavo, jog šalys sudarytų laidavimo sutarčių 7.5 p. numatė, kad visi ginčai, kylantys dėl sudarytų sutarčių, sprendžiami šalių tarpusavio derybų keliu, o nepasiekus susitarimo – įstatymų nustatyta tvarka LR teismo įstaigose. Ginčų sprendimo vieta – Vilniaus mieste. Atsižvelgiant į tai, kad šalys susitarė dėl ginčų sprendimo vietos, bet nenumatė sutartyse aplinkybės dėl bylos nagrinėjimo vietos, sutarčių 7.5 p. numatyta sąlyga teismo nelaikyta susitarimu dėl sutartinio teismingumo. Atsižvelgęs į Europos Teisingumo Teismo 2009-06-04 sprendimą byloje Nr. C-243/08 dėl 2008-05-22 Budaörsi V?rosi B?rós?g (Vengrija) pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje Pannon GSM Zrt. prieš Erzsébet Sustikné Gy?rfi, priimtą iš esmės analogiškoje civilinėje byloje, kurioje aptarti nacionalinio teismo veiksmai privalomi sprendžiant pareikšto ieškinio (pareiškimo) teismingumo klausimą bylose, kurių viena šalis yra vartotojas; į tai, kad teismui pateikta sutartis sudaryta vartotojui prisijungus prie sutarties, t. y. jis buvo priverstas sutikti su verslininko iš anksto parengtomis sąlygomis, neturėdamas galimybės daryti įtakos šių sąlygų turiniui; todėl byloje pateiktų Sutarčių 7.5 punktuose numatyta sąlyga ex officio vertinta kaip nesąžininga sutarties sąlyga, taip kompensuojant sutartinės vartotojo ir verslininko pusiausvyros nebuvimą. Atsižvelgęs į tai, kad vartotojas gyvena ne Vilniaus m. 1 apylinkės teismo veiklos teritorijoje, teismas laikė, kad šio ginčo sprendimas Vilniaus m. 1 apylinkės teisme prieštarautų Europos Sąjungos teisės aktų nuostatoms, Europos Teisingumo Teismo formuojamai praktikai bei Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atskiruoju skundu ieškovas prašo Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010-07-12 nutartį panaikinti ir UAB ,,DnB NORD lizingas“ ieškinį dėl skolos priteisimo atsakovui S. G. priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliantas nurodo, kad ta aplinkybė, jog sutarčių 7.5 p. atskirai neaptarta bylos nagrinėjimo vieta, tačiau nurodyta, kad ginčų sprendimo vieta yra Vilniaus miestas, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad šios sąlygos vertintinos kaip šalių susitarimas dėl sutartinio teismingumo ir apima teisminių ginčų tarp šalių sprendimo vietą. Teismas netinkamai vadovavosi Europos Teisingumo Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais vartotojų teisės klausimais; padarė klaidingas išvadas laidavimo sutartis pripažinęs vartojimo sutartimis, atsakovą S. G. vartotoju, o laidavimo sutarčių 7.5 sąlygas nesąžiningomis. Kadangi tarp ieškovo ir trečiojo asmens BUAB „Feliciana“ sudarytos finansinio lizingo sutartys pagal savo esmę negali būti pripažintos vartojimo sutartimis, tai ir laidavimo sutartys, kurios sudarytos prievolėms pagal finansinio lizingo sutartis užtikrinti, negali būti pripažįstamos vartojimo sutartimis, o atsakovas S. G. – vartotoju. Apeliantas remiasi byla Bayerische Hypotheken – und Wechelsbank AG v Edgar Dietzinger ETT ir nurodo, kad kai garantuojama verslo paskola, asmuo, suteikęs tokią garantiją, negali būti laikomas vartotoju.

Atskirasis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos bei atskirojo skundo medžiagą sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškinio teismingumo klausimą, neteisingai įvertino bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso normas, kas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 3 p.).

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra viena iš sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Jeigu byla teismui neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 str. 2 d. 2 p.). Dėl nurodytų priežasčių sprendžiant ieškinio priėmimo klausimą svarbu nustatyti, ar nėra pažeidžiamos teismingumo taisyklės. Teisės kreiptis į teismą prielaidas ir tinkamo įgyvendinimo sąlygas priimdamas ieškinį teismas privalo aiškintis ex officio. Vadovaujantis CPK 32 str. 1 d. šalys gali rašytiniu tarpusavio susitarimu pakeisti teritorinį tos bylos teismingumą. Šioje teisės normoje atsispindi ginčo šalių autonomijos principas. Įstatymas suteikia laisvę šalims susitarti dėl kitos bylos nagrinėjimo vietos, nei turėtų būti pagal procesinius įstatymus. Šalių valia keisti bylos teritorinį priklausymą teismams yra ribojama tik ta apimtimi, kuria pažeidžia imperatyvias išimtinio ir rūšinio teritorinio teismingumo taisykles (CPK 32 str. 2 d.). Tuo atveju, jeigu susitarimas pastarųjų taisyklių nepažeidžia, jis turi būti teismų pripažįstamas ir vykdomas, esant galimybei jį įgyvendinti. Įstatymas nereikalauja nurodyti konkretaus teismo, kuriam pavedama spręsti ginčą. Teisės teorijoje ir praktikoje be prorogacinių susitarimų, kuriais ginčas perduodamas spręsti kuriam nors teismui, žinomi ir derogaciniai susitarimai, kuriais atmetama kurių nors teismų kompetencija. Tiek vieni, tiek ir kiti susitarimai patenka į CPK 32 str. 1 d. taikymo sritį. CPK 32 str. 1 d. prasme turi būti paisoma ne tik šalių valios perduoti ginčą spręsti kokiam nors konkrečiam teismui, bet ir jų valios perduoti ginčą spręsti kokios nors teritorijos teismui bei valios atmesti kokios nors teritorijos teismų kompetenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-748/2002). Teisėjų kolegija sutinka, kad Konstitucijos 5 str., Europos Sąjungos teisė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika akcentuoja padidintą vartotojų teisių apsaugą, kuri turi būti taikoma ne tik iš esmės nagrinėjant iš vartojimų santykių kylančias bylas ir jose priimant sprendimus, bet ir sprendžiant verslininko vartotojui pareikšto ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimą, kuomet teismas privalo ex officio įvertinti standartines vartojimo sutarties sąlygas dėl sutartinio teismingumo, nes tik taip gali būti užtikrinta visapusė vartotojų teisių apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-02-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006; 2008-02-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Vartojimo sutarčiai taikytinos specialiosios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarties šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesniosios sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Vienas iš sutarties laisvės principo ribojimo aspektų yra vartojimo sutarties sąlygų sąžiningumo kontrolė.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Feliciana“ 2009-11-12 buvo sudarytos penkios lizingo sutartys Nr. 200911F-7040, Nr. 200911F-7041, Nr. 200911F-7042, Nr. 200911F-7043, Nr. 200911F-7044 dėl lengvųjų bei krovininių automobilių įsigijimo finansavimo (b.l. 20-25, 27-32, 34-39, 41-46, 48-53). Iš lizingo sutarčių kylančių UAB „Feliciana“ prievolių vykdymui užtikrinti buvo pasirinktas laidavimo būdas. 2009-11-12 tarp ieškovo UAB „DnB NORD lizingas“ ir atsakovo S. G. buvo sudarytos atitinkamai penkios laidavimo sutartys Nr. 200911F-7040-G, Nr. 200911F-7041-G, Nr. 200911F-7042-G, Nr. 200911F-7043-G, Nr. 200911F-7044-G, pagal kurias atsakovas įsipareigojo kaip solidarusis skolininkas atsakyti ieškovui, jeigu skolininkas (UAB ,,Feliciana“) neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal lizingo sutartis (b.l. 26, 33, 40, 47, 54). Klaipėdos apygardos teismo 2010-01-12 nutartimi UAB „Feliciana“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjo 2010-01-25; vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo16 str., nuo bankroto bylos iškėlimo dienos visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę. Šalys laidavimo sutartyse taip pat numatė, jog iš šių sutarčių kylantys ginčai sprendžiami Vilniaus mieste. Ieškovas UAB „DnB NORD lizingas“ reiškia reikalavimą dėl 35 167,95 Lt skolos, todėl kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį nurodydamas, kad ieškinys neteismingas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui. Teismas savo poziciją grindė tuo, jog ieškinys teismui yra pareikštas remiantis vartojimo sutartimi, pagal kurią atsakovas yra silpnesnioji sutarties šalis (vartotojas), o vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės ribojimą, todėl ieškinio teismingumas yra nustatomas pagal bendrąsias teismingumo taisykles.

Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tarp ieškovo ir atsakovo susiklosčiusius santykius kvalifikavo kaip vartojimo. Pažymėtina, jog vartojimo santykius apibrėžia tokių santykių subjektai ir tikslas. Vartojimo sutartys yra tos, kurias su juridiniu asmeniu (verslininku ar asmeniu, užsiimančiu profesine veikla (CK 2.4 str. 2 d.), sudaro fizinis asmuo – vartotojas (CK 1.39 str. 1 d.). Taigi vartotojas (pirkėjas, vartojamojo kredito gavėjas, užsakovas) yra fizinis asmuo, kuris perka, gauna paslaugą, vartojimo kreditą, pastarojo asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti (CK 6.350 str. 1 d., 6.504 str. 1 d., 6.672 str. 1 d., 6.886 str.). Šiuo atveju tarp ieškovo ir atsakovo susiklostė prievolių įvykdymo užtikrinimo santykiai – tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta laidavimo sutartis, kuria atsakovas kaip fizinis asmuo laidavo už juridinį asmenį UAB „Feliciana“, sudariusį finansinės nuomos (lizingo) sutartis, pagal kurias UAB ,,Feliciana“ buvo perduotos transporto priemonės. Teisėjų kolegija pažymi, jog laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys tretysis asmuo – laiduotojas (CK 6.76 str. 1 d.). Laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio. Tais atvejais, kai laiduotojui tenka atsakyti už skolininko prievoles solidariai su skolininku arba subsidiariai, kai skolininkas nevykdo ar netinkamai vykdo prievolę, vykdymo procese laiduotojo prievolė įgyja daiktinės prievolės pobūdį, nes laiduotojas atsako savo turtu pagal prisiimtą asmeninę prievolę. Taigi, ieškovui su atsakovu sudarius laidavimo sutartis, vartojimo santykių tarp šalių kilti negalėjo, nes atsakovas sudarė ne vartojimo sutartis asmeniniams, šeimos ar namų ūkio poreikiams, nesusijusiems su verslu ar profesija, tenkinti, bet laidavo, jog pagrindiniam skolininkui (juridiniam asmeniui) neįvykdžius prievolės, atsakys už jos įvykdymą.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, kuri yra naikintina, ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 str. 3 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 329, 331, 336, 337, 339 str., kolegija

n u t a r ė :

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. liepos 12 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kolegijos pirmininkė                                                                                         T. Žukauskienė

Teisėjai                                                                                                 D. Kačinskienė

                                                                                                                        A. Auruškevičius