Adm. byla Nr. ATP-348-200/2013   

       Teisminio proceso Nr. 4-02-3-04648-2012-6                                     Procesinio sprendimo kategorija: 39.4; 45.4.4; 45.4.5

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Angelė Ikasalienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. nutarimo, kuriuo A. Č. už padarytą administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 127 str. 1 d., nubaustas 700 Lt bauda, už administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 130 str. 1 d., pritaikius ATPK 30¹ str., nubaustas 1500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams; vadovaujantis ATPK 33 str. 2 d., paskirtos nuobaudos subendrintos ir paskirta galutinė nuobauda – 1500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 3 metams,

n u s t a t ė :

A. Č. pagal ATPK 127 str. 1 d. ir 130 str. 1 d. teismo nubaustas už tai, kad jis 2012-09-03, apie 11.26 val., Gedimino pr. ir Vilniaus g. sankryžoje, Vilniuje, vairuodamas automobilį OPEL VECTRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, nepraleido į jo važiavimo krypties eismo juostą ėjusių pėsčiųjų – G. Š., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. D., gim. (duomenys neskelbtini), pėsčiųjų perėjoje jas partrenkė bei nežymiai sutrikdė sveikatą, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau –KET) 9, 37 punktų reikalavimus, apie įvykusį eismo įvykį policijai nepranešė, iš eismo įvykio vietos išvažiavo, pažeidęs KET 231.4 punkto reikalavimus.  

Administracinėn atsakomybėn patrauktas A. Č. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. nutarimą dalyje ir bylą jo atžvilgiu pagal ATPK 130 str. 1 d. nutraukti. Nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nutarimu nesutinka, nes jis priimtas nesilaikant ATPK 9 str., 256 str., 257 str., 284 str. 1 d. nuostatų, dėl to priimtas nutarimas negali būti vertinamas kaip pagrįstas ir teisėtas. Pasak apelianto, apylinkės teismas visapusiškai, ir pilnutinai neištyrė visų įvykio aplinkybių ir netinkamai taikė materialiosios teisės normas.

Apeliantas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nustatyta, kad jis po pėsčiųjų partrenkimo sustojo įvykio vietoje, iš karto bendravo su nukentėjusiomis, suteikė pagalbą, davė savo telefono numerį, teiravosi apie sveikatos būklę, klausė nukentėjusiųjų ar reikalinga greitoji pagalba, policija. Pasak apelianto, nukentėjusioji E. D. įvykio vietoje nenurodė, kad jai padaryti sužalojimai, jai sužalojimai buvo nustatyti vėliau vakare gydymo įstaigoje. G. Š. teismo metu parodė, kad po partrenkimo A. Č. išlipo iš mašinos ir suteikė pirmąją pagalbą, paklausė ar reikia greitosios, ji pasakė, kad nereikia, nes galvojo, kad nieko rimto, ir jos parėjo į mokyklą. G. Š. patvirtino, kad vairuotojas davė savo telefono numerį. Apeliantas nurodo, kad teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad merginos po įvykio pasišalino, kad jis pabendravęs su liudininku taip pat išvažiavo, nes nebuvo nukentėjusiųjų, taip pat, kad jis nevengė bendrauti su nukentėjusiųjų tėvais ir pats jiems paskambino, po įvykio iš karto nepasišalino, bendravo su liudininku. Teisminio nagrinėjimo metu nustatyta, kad po pirmo iškvietimo policija į įvykio vietą neatvyko, atvyko tik po to, kai gavo pranešimą iš nukentėjusiosios. Apeliantas gavęs kvietimą į policiją iš karto prisistatė ir davė objektyvius parodymus. Pasak apelianto, iš šių aplinkybių darytina išvada, jog byloje nenustatyta, kad apeliantas būtų siekęs nuslėpti, jog tai jis sukėlė eismo įvykį ir bandęs išvengti atsakomybės už padarytą pažeidimą. Vertinant pateiktus duomenis ir atsižvelgiant į tai, kad po įvykio nukentėjusiosios pasišalino, o A. Č. neturėjo jų duomenų, spręstina, kad apeliantas sąžiningai klydo manydamas, kad nėra nukentėjusiųjų. Pasak apelianto, nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas, konstatavęs, kad A. Č. veikoje yra ATPK 130 str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėtis, nevertino kaltės formos ir nenustatinėjo jos asmens veikoje. Tokiu būdu buvo neteisingai išaiškinta ATPK 130 str. 1 d. dispozicija, kurios vienas iš privalomų elementų yra pažeidimo subjekto tyčia. Apeliantas pažymi, kad šis materialinės teisės normos pažeidimas galėjo turėti įtakos, vertinant asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn pagrįstumą ir teisėtumą bei išsprendžiant bylą.

Apeliantas nurodo, kad liudytojų parodymai yra viena iš įrodinėjimo priemonių, jie turi būti tiriami ir vertinami kompleksiškai, pašalinant jų tarpusavio prieštaravimus. Nagrinėjamu atveju teisminio nagrinėjimo metu apelianto atstovas teismui pateikė prašymą į bylos nagrinėjimą kviesti liudytoją A. V., kuriam apelianto atstovas turėjo klausimų, tačiau apylinkės teismas šį prašymą atmetė ir nenurodė jokių motyvų dėl ko prašymas netenkintinas. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas pažeidė jo teises į teisingą bylos nagrinėjimą (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 3 d. d p.), nes nesuteikė teisės apklausti kaltinimo liudytojo.   

Institucija, kurios pareigūnas surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė. 

Apeliacinis skundas netenkinamas. 

A. Č. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 127 str. 1 d. ir 130 str. 1 d. Dėl A. Č. padaryto pažeidimo, numatyto ATPK 127 str. 1 d., ginčo nėra, tačiau apeliantas ginčija pažeidimo, numatyto ATPK 130 str. 1 d., padarymo faktą, nesant jo veiksmuose kaltės.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šio straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

           ATPK 130 str. 1 d. numato, kad nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles – užtraukia baudą vairuotojams nuo trijų tūkstančių iki keturių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių litų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo.

          Byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog A. Č. 2012-09-03, apie 11.26 val., Gedimino pr. ir Vilniaus g. sankryžoje, Vilniuje, vairuodamas automobilį OPEL VECTRA, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, nepraleido į jo važiavimo krypties eismo juostą ėjusių pėsčiųjų – G. Š., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. D., gim. (duomenys neskelbtini), pėsčiųjų perėjoje jas partrenkė bei nežymiai sutrikdė sveikatą, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau –KET) 9, 37 punktų reikalavimus, apie įvykusį eismo įvykį policijai nepranešė, iš eismo įvykio vietos išvažiavo, pažeidęs KET 231.4 p., kuris nustato, kad įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo, jeigu eismo įvykio metu buvo sužeistas žmogus, pranešti apie eismo įvykį policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba turi būti suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiam asmeniui ar jam pačiam. Teismų praktika numato, kad baudžiant asmenį pagal ATPK 130 str. 1 d. už pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant KET, būtina nustatyti, kad iš eismo įvykio vietos pasitraukta tyčia, t. y. asmuo, sukėlęs eismo įvykį, tai suprato ir tikslingai, siekdamas už savo veiksmus išvengti atsakomybės, pasišalino iš įvykio vietos. Kaip minėta, byloje dėl to, kad apeliantas sukėlė eismo įvykį, ginčo nėra.

Nukentėjusioji G. Š. tiek paaiškinime policijai (b. l. 30), tiek apklausta pirmosios instancijos teisme nuosekliai nurodė įvykio aplinkybes, parodė, kad 2012-09-03, apie 11 val., jai su E. D. einant Gedimino prospekte per pėsčiųjų perėją ties sankryža su Vilniaus gatve ir būnant perėjos viduryje, jos pamatė iš kairės pusės atvažiuojantį automobilį, kuris atsitrenkė į jos kairį šoną. Nuo smūgio jos abi nukrito, o automobilis sustojo už perėjos, vairuotojas išlipo iš automobilio ir suteikė pirmąją pagalbą, nes G. Š. iš smakro bėgo kraujas. Pasak G. Š., vairuotojas paklausė, ar nereikia kviesti greitosios pagalbos. Nukentėjusioji atsisakė, nes manė, kad nieko rimto neatsitiko, nors nuo smūgio skaudėjo šoną. E. D. taip pat pasakė, kad jai viskas gerai. Anot nukentėjusiosios, prie jų buvo priėjęs dar vienas vyras, jis pradėjo barti vairuotoją. G. Š. paaiškino, kad įvykio vietoje ji skambino mamai, pranešė apie įvykusią situaciją ir mama jai pasakė paprašyti numerio. Pabendravus su vairuotoju apie 15-20 minučių, jis davė G. Š. savo telefono numerį bei išvažiavo. Po to ji kreipėsi į gydytoją, jai buvo susiūtas smakras (b. l. 86-87). Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes nurodė ir nukentėjusioji E. D., kuri tiek paaiškinime policijai, tiek apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2012-09-03 eidamos su G. Š. per pėsčiųjų perėją Gedimino prospekte, jos pamatė iš kairės pusės atvažiuojantį tamsios spalvos automobilį. Nukentėjusioji pagalvojo, kad automobilis sustos, todėl ėjo toliau, tačiau automobilis atsitrenkė į jas ir tada sustojo. Po susidūrimo E. D. pajuto skausmą alkūnėje ir klube, o atsisukusi pamatė, kad G. Š. guli nukritusi ant gatvės. G. Š. buvo išsigandusi, iš smakro jai bėgo kraujas. Išlipęs vairuotojas domėjosi jų sveikata, išėmęs vaistinėlę, užklijavo G. Š. smakrą. G. Š. paprašė vairuotojo telefono numerio, jis davė, paklausė, ar viskas gerai ir išvažiavo, o jos liko stovėti šaligatvyje. E. D. paaiškino, kad žino, jog praeivis kalbėjo su policija, pranešinėjo apie tai telefonu (b. l. 88-89). Eismo įvykį matęs liudytojas A. V. paaiškinime policijai nurodė, kad 2012-09-03, apie 11.20 val., ėjo kairiuoju šaligatviu Gedimino prospektu link Seimo rūmų, priėjęs sankryžą su Vilniaus gatve pastebėjo, kaip nereguliuojamoje pėsčiųjų perėjoje ant važiuojamosios dalies partrenktos automobilio krenta dvi merginos. Automobilis sustojo, išlipo vairuotojas. Liudytojas matė, kad merginos atsistojo, vienai iš jų buvo prakirsta barzda, bėgo kraujas. A. V. priėjo prie merginų, vairuotoją pabarė, kad šis neatsakingai vairuoja automobilį, ir paskambino pagalbos telefonu 112. Kol liudytojas kalbėjo telefonu, vairuotojas pleistru užklijavo kraujuojančią merginos žaizdą (b. l. 32). Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytojas policijai apie įvykį pranešė 2012-09-03, 11 val. 26 min. (b. l. 6). Daroma išvada, kad šių asmenų dėstomos įvykio aplinkybės tyrimo metu ir per bylos nagrinėjimą teisme buvo nurodomos nuosekliai, logiškai, neprieštaringai, todėl teismas netikėti šiomis aplinkybėmis neturi pagrindo. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų, dėl kurių minėti asmenys būtų šališki, suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį nebūto pažeidimo padarymu, duoti apie jį melagingus paaiškinimus. 

Vertinant administracinėn atsakomybėn patraukto A. Č. parodymus, matyti, kad jis paaiškinime policijos pareigūnams nurodė, kad 2012-09-03 jis važiavo Gedimino prospektu nuo Seimo link Katedros, važiavo pagrindiniu keliu, pravažiavo sankryžą, už kurios stovėjo mikroautobusas su įjungtais avarinio sustojimo žibintais, už jo buvo pėsčiųjų perėja, į kurią tik spėjęs įvažiuoti A. Č. pamatė kliūtį ir stabdė. Jis nebuvo įsitikinęs, kad kliudė merginas, todėl sustojo šalikelėje, įjungė avarinio sustojimo žibintus ir prilėkė prie merginų, klausė jų, ar viskas gerai, ar nereikia iškviesti greitosios pagalbos ar policijos. Pasak A. Č., jos atsisakė, nes sakė, kad skuba į pamoką, atsisveikino ir išėjo. Priėjęs prie merginų, A. Č. jokių sužalojimų neįžvelgė, merginos patvirtino, kad viskas gerai, todėl sėdęs į automobilį jis išvažiavo (b. l. 29). Apklaustas pirmosios instancijos teisme A. Č. iš dalies pakeitė savo parodymus, paaiškino, kad 2012-09-03 jis važiavo Gedimino prospektu nuo Seimo link Katedros apie 30 km/h greičiu ir sankryžoje nepastebėjo dviejų pėsčiųjų. Įvykio dieną buvo giedra ir sausa, matomumas buvo geras, tačiau prie viešbučio stovėjo mikroautobusas, kuris trukdė A. Č. gerai matyti, kas įžengė į pažymėtą pėsčiųjų perėją. Kliudęs priekine mašinos dalimi abi pėsčiąsias, jis sustojo maždaug 5 metrų atstumu nuo įvykio vietos, įjungė avarinį signalą. Mergaitės parkrito ant grindinio ir G. Š. prasiskėlė barzdą, todėl jis išsitraukė vaistinėlę ir suteikė mergaitei pirmąją pagalbą. E. D. nieko nenutiko. Pasirūpinęs G. Š., jis davė jai savo telefono numerį, klausė, ar kviesti policiją ir greitąją. G. Š. pasakė, kad nereikia, nes kažkur skubėjo, todėl jie susitarė nekviesti jokių viešųjų įstaigų ir išsiskirstė. A. Č. nesutiko, kad pabėgo iš įvykio vietos, manė, jog būtina suteikti pirmąją pagalbą ir iškviesti tarnybas bei užregistruoti įvykį. Pasak A. Č., įvykio jie neužregistravo, teisiškai yra pasitraukimas. Nurodė, kad liudytojas A. V. skambino pagalbos numeriu ir pranešė apie įvykį numeriu 112, A. Č. žinojo, kad žmogus apie įvykį pranešė. A. Č. už 5 metrų, įjungęs avarinius automobilio ženklus, stovėjo 20 minučių, nesulaukęs policijos išvažiavo (b. l. 85-86).

Iš šių duomenų galima spręsti, kad A. Č. suvokė, jog sukėlė eismo įvykį, partrenkė pėsčiųjų perėjoje nukentėjusiąsias, jis teismo posėdyje prisipažino, jog matė G. Š. sužalojimus, suteikė jai pirmąją pagalbą, paliko jai savo telefono numerį, tačiau jis iš eismo įvykio pasitraukė, nepranešęs apie jį policijai. Kaip minėta, KET 231.4 p. imperatyviai nustato, kad įvykus eismo įvykiui, kiekvienas su juo susijęs vairuotojas ar kitas eismo dalyvis privalo, jeigu eismo įvykio metu buvo sužeistas žmogus, pranešti apie eismo įvykį policijai, sugrįžti į eismo įvykio vietą ir laukti, kol atvažiuos policija, išskyrus tuos atvejus, kai policija leido palikti eismo įvykio vietą arba turi būti suteikta pirmoji pagalba nukentėjusiam asmeniui ar jam pačiam. Šių pareigų A. Č. nevykdė. Iš bylos medžiagos matyti, kad bendruoju pagalbos telefonu 112 skambino ir apie įvykį pranešė eismo įvykį matęs praeivis A. V., A. Č. tą žinojo ir suprato, tačiau nesulaukęs policijos išvažiavo iš įvykio vietos. Priešingai nei nurodo apeliantas, tai, kad jis suteikė nukentėjusiajai pirmąją medicinos pagalbą, paliko savo telefono numerį, bendravo su nukentėjusiųjų tėvais po eismo įvykio, nešalina jo atsakomybės pagal ATPK 130 str. 1 d. Šiuo atveju į minėtas aplinkybes atsižvelgtina pažeidėjui skiriant administracinę nuobaudą. KET 5 p. numatyta, kad eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti šias taisykles ir jų laikytis. KET 250 p. numatyta, kad asmenys, pažeidę šias taisykles, atsako įstatymų nustatyta tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad apeliantas vairuotojo pažymėjimą gavo 2011-08-01, todėl turėjo žinoti KET reikalavimus ir privalėjo suprasti, kad toks jo elgesys – pasitraukimas iš eismo įvykio vietos, pažeidžiant minėtus KET 231.4 p. reikalavimus, sukels jam neigiamas pasekmes, tačiau šios aplinkybės nesulaikė pažeidėjo nuo šiurkštaus Kelių eismo taisyklių pažeidimo. Minėtos aplinkybės rodo, kad jis sąmoningai, t. y. tyčia pasitraukė iš eismo įvykio vietos vengdamas atsakomybės. Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, daroma išvada, kad A. Č. pažeidimas, numatytas ATPK 130 str. 1 d., yra visiškai įrodytas. Apelianto nurodyta aplinkybė dėl liudytojo A. V. neiškvietimo į teismo posėdį, nagrinėjamu atveju nepažeidžia apelianto teisės į teisingą teismą, nes šio asmens paaiškinimai, kaip matyti iš jo rašytinio paaiškinimo, iš esmės negali įtakoti apelianto veiksmų, kuriuos jis pats pripažino, teisinio vertinimo. Liudytoją buvo prašoma šaukti į teismo posėdį, siekiant nustatyti, ar abi nukentėjusiosios pasitraukė iš eismo įvykio vietos, ar viena jų liko laukti, tačiau faktinės aplinkybės, ar nukentėjusiosios, ar vairuotojas pirmiau pasitraukė iš eismo įvykio vietos, nešalina vairuotojo pareigos vykdyti KET reikalavimus įvykus eismo įvykiui.

Atsižvelgus į minėtas aplinkybes, daroma išvada, kad A. Č. pažeidimai yra visiškai įrodyti, o pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 straipsnio 1 dalis), tinkamai pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 straipsnis) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistu.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 28 d. nutarimą palikti nepakeistą ir A. Č. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėja                                                                                                              Angelė Ikasalienė