Administracinė byla Nr. A-1320-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02728-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 57.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. N. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas R. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), neturtinės žalos atlyginimą: 4 000 Eur dėl netinkamo sanitarinių įrenginių įrengimo; 6 000 Eur dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimo; 2 000 Eur dėl teisės į pasivaikščiojimą pažeidimo; 8 000 Eur dėl teisės nusiprausti duše du kartus per savaitę nesuteikimo (b. 1. 1–4).
2. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš kalinimo sąlygų, kurios neatitinka teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. Buvo stebimas pareigūnų, jam atliekant gamtinius reikalus. Kameros neatitiko minimalių nustatytų plotų reikalavimų, dėl juose esančių baldų plotas buvo dar mažesnis, buvo mažai vietos judėti. Jam nebuvo sudaroma galimybė pasivaikščioti gryname ore jam norimu laiku, į dušą buvo vedamas tik kartą per savaitę.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti (b. l. 17–25).
4. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, atsižvelgiant į resursus. Pažymėjo, kad visos kameros įrengtos pagal miegamųjų vietų skaičių, o papildomų spintelių, lentynų ar kitų baldų įrengti ne visada įmanoma dėl kameros ploto. Sanitarinio mazgo įrengimas jį atitveriant 1,5 m aukščio sienele bei šalto vandens tiekimo sistemos įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010) nuostatas. Nurodė, kad asmenys laisvės atėmimo vietose stebimi siekiant užtikrinti elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Pažymėjo, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimas gryname ore, yra suimtųjų teisė, bet ne pareiga. Atsakovo teigimu, pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais, žalos atsiradimo pagrindų pareiškėjas neįrodė. 

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 45–50).
6. Teismas vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246–6.250 straipsnių, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalies, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatomis, atsižvelgė į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką.
7. Pareiškėjas teigė, kad jis kamerose Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkantį minimalųjį gyvenamąjį plotą, dėl kamerose esančių baldų buvo sunku judėti. Teismas atsižvelgė į Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnio, 44 straipsnio 1 dalies, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkto, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto, HN 76:2010 6 punkto nuostatas. Bylos medžiaga patvirtino ir nebuvo ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas šiose kamerose: 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 90 (1 asm.), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 94 (1–2 asm.), 7,56 kv. m ploto kameroje Nr. 100 (1–2 asm.). Teismas, įvertinęs įrodymus byloje, nustatė, kad pareiškėjo buvimo atsakovo įstaigoje laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui reikalavimus, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl ploto trūkumo kamerose, kuriose jis buvo laikomas, atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų esminiu veiksniu nurodė laikymą neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui, o kiti jo nusiskundimai (dėl ankštų kamerų negalėjo judėti, dėl baldų buvo mažai vietos) laikyti glaudžiai susijusiais su nusiskundimu dėl laikymo perpildytose kamerose, todėl vertinta kaip minėto pažeidimo dalis. Kadangi nagrinėjamu atveju minimalus kamerų plotas atitiko nustatytus reikalavimus, minėti nepatogumai atsietai nebuvo vertinami kaip savarankiškas pagrindas žalai konstatuoti.
8. Teismas pareiškėjo teiginius dėl jo privatumo pažeidimo atmetė kaip nepagrįstus. Suėmimo vykdymo įstatymo 9 straipsnyje nustatyta privaloma nuolatinė asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, priežiūra. Kalėjimų departamento direktoriaus 2005 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. 4/07-130 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijoje nustatyta, kad asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, priežiūrą sudaro šių asmenų nuolatinė elgesio kontrolė jų buvimo vietose, patikrinimai ir skaičiuotės, įstatymų nustatyto suėmimo ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo režimo reikalavimų pažeidimų užkardymas, asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, pataisos įstaigose, areštinėse, laisvės atėmimo vietų patalpų bei teritorijos apžiūros ir kratos. Viena iš vidaus tvarkos užtikrinimo priemonių yra būtent pareigūnų galimybė netrukdomai stebėti kalinius ir suimtuosius. Teismas nenustatė, kad atsakovas būtų varžęs pareiškėjo teisę į privatumą. Lukiškių TI-K turi atlikti kamerų nuolatinę stebėjimo kontrolę, todėl tokie veiksmai atsakovui yra būtini ir negali paneigti atsakovo pareigos tinkamai atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus.
9. Teismas atmetė ir pareiškėjo nusiskundimus prausimosi dušu tvarka. HN 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareigos sudaryti Lukiškių TI-K laikomiems asmenims galimybę nusimaudyti po dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę teisės aktai nenustato. Pažymėta, kad Lukiškių TI-K 2016 m. birželio 10 d. raštu Nr. 96-2046, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, informavo, kad dušu nuteistieji gali naudotis iki 15 minučių, o jei reikia nusiprausti savaitės eigoje, tai galima padaryti pasišildžius vandenį kameroje ar šaltu vandeniu, kuris yra tiekiamas į kameroje esančią prausyklą. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas skunde nurodo, jog kai kuriais laikotarpiais jam buvo leista du kartus į savaitę naudotis dušu.
10. Pareiškėjas skunde teigė, kad kamerose esantis sanitarinis mazgas buvo atitvertas netinkamai. Teismas nurodė, jog teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos bei įrengti karšto vandens tiekimo sistemą. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra pilnai atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, jis yra matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje. Pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, laikosi EŽTT ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Teismas konstatavo, kad tais laikotarpiais, kai pareiškėjas kameroje buvo kalinamas kartu su kitais asmenimis, objektyviai galėjo būti pažeista pareiškėjo teisė į privatumą.
11. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Byloje nebuvo ginčo, kad pareiškėjui buvo suteikiama teisė į vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore. Pareiškėjas teigė, kad jis buvo vedamas pasivaikščioti jam nepatogiu laiku. Teismas atkreipė dėmesį, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistųjų teisė, todėl pareiškėjas, nenorėdamas pasivaikščioti gryname ore, gali atsisakyti tai daryti. Taip pat teisės aktai nenumato, kad būtų nustatytas individualus pasivaikščiojimo gryname ore laikas, todėl pareiškėjo teiginiai šiuo aspektu atmesti kaip nepagrįsti.
12. Pareiškėjo skundas dalyje dėl reikalavimų priteisti neturtinę žalą (6 000 Eur dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo pažeidimo; 2 000 Eur dėl teisės į pasivaikščiojimą pažeidimo; 8 000 Eur dėl teisės nusiprausti duše du kartus per savaitę nesuteikimo) atmestas kaip nepagrįstas.
13. Pareiškėjas prašė priteisti iš Lukiškių TI-K 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo diskomforto jausmu, sukrėtimais, emocine depresija, pažeminimu. Pažymėta, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kad jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas. Taip pat nebuvo duomenų, kad jis būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
14. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais tomis dienomis kai pareiškėjas kameroje kalėjo ne vienas, t. y. 92 paras, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteistas 100 Eur neturtinės žalos dydis.

III.

15. Pareiškėjas R. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti arba panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą ir visiškai tenkinti pareiškėjo skundą (b. l. 55–57).
16. Mano, kad teismas turėjo išsamiau ištirti aplinkybes dėl pasivaikščiojimo. Pabrėžia, jog nėra sudarytos sąlygos tinkamu, norimu metu eiti pasivaikščioti. Teigia, kad pagal Europos kalinimo taisykles (19.4 p.) turi būti ne rečiau kaip 2 kartus per savaitę leidžiama nusiprausti duše. Galimybė praustis 15 min per savaitę pareiškėjui yra per mažai, nes per šį laiką taip pat turi nusirengti, sureguliuoti vandenį, susidėti daiktus, nusišluostyti, apsirengti. Mano, kad apskaičiuojant tenkantį plotą, teismas turėjo vertinti ir baldus, nustatant realią judėjimo laisvę. Pabrėžia, jog dušas nebuvo atskirtas, todėl prausiantis buvo matomas tiek kitų nuteistųjų, tiek prižiūrėtojų.
17. Pareiškėjas R. N. apeliacinio skundo papildyme (b. l. 101–102) nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-338-146/2017. Pažymi, kad Lukiškių TI-K nesuteikia galimybės dažniau dalyvauti socialinės reabilitacijos veikloje, todėl didžiausią dienos dalį pareiškėjas praleidžia kameroje. Pabrėžia, jog kamerų plotą užima ir sanitarinis mazgas bei kiti baldai ir įrenginiai. Teigia, jog dėl tokių kalinimo sąlygų savaime buvo sveikatos problemų.
18. Atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 76–80).
19. Atsakovo atstovas, atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Teigia, kad nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėta veika. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Mano, kad nėra pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.
20. Pažymi, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą. Lukiškių TI-K realiai turėjo padaryti kopijas iš dokumentų, kurie įstaigoje laikomi popierine forma. Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios yra priteistinos iš pareiškėjo.
21. Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 89–92), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir tenkinti atsakovo apeliacinį skundą.
22. Teigia, kad konkrečiu atveju nėra būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
23. Pareiškėjas R. N. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti (b. l. 94).
24. Pažymi, kad viską buvo nurodęs savo skunde. Mano, kad neturtinė žala jam buvo priteista pagrįstai, už žeminančias orumą kalinimo sąlygas. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų rengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui R. N., jo teigimu, padarytos dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.
26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.
27. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
28. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.
29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašomą atlyginti neturtinę žalą pirmiausiai kildino iš to, kad, jo teigimu, Lukiškių TI-K nebuvo užtikrinamas privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu ir prausiantis duše.
30. Atsakovo atstovas nurodė, jog tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kuris konstatavo, jog galėjo būti pažeidžiama pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu.
31. Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas yra siejamas ir su pertvarų dušuose nebuvimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016 ir kt.). Pažymėtina, kad šiuo atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog Lukiškių TI-K dušuose yra įrengtos pertvaros. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, sprendžia, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog dušas buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo juo privačiai pasinaudoti ir nepatirti nepatogumų, susijusių su privatumo stoka, todėl ir šiuo aspektu yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.
32. Kiek tai liečia pareiškėjo teiginius dėl jam tekusio gyvenamojo ploto atitikimo teisės aktų reikalavimams, teisėjų kolegija pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju taikytinas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1. punkte įtvirtinta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad šiuo atveju apskaičiuojant pareiškėjui tekusį plotą, turėjo būti išskaičiuotas baldų užimamas plotas. Akcentuotina, kad nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą, iš jo eliminuoti baldais užstatytą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Kita vertus, ši aplinkybė savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros baldų ir įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016 ir kt.). Taigi baldų užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. kalint Lukiškių TI-K nebuvo pažeista jo teisė į minimalų 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą: pareiškėjui teko 3,78–7,94 kv. m ploto.
35. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su pasivaikščiojimo galimybe, pažymėtina, kad vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta minėta teisė pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjui leidžiant kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, nepažeisti teisės aktų reikalavimai, be to, pasivaikščiojimas gryname ore buvo pareiškėjo teisė, bet ne pareiga.
36. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas neginčija, jog jam buvo suteikta teisė bent vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Todėl pripažintina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktas (2015 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. 1R-247 redakcija), nustatantys, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, nebuvo pažeisti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui teisė po dušu nusiprausti bent vieną kartą per savaitę buvo suteikta, bei tai, kad nacionaliniai teisės aktai nenustato teisės praustis duše daugiau nei vieną kartą per savaitę, šis pareiškėjo skundo teiginys atmetamas kaip nepagrįstas.
37. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ir naujus reikalavimus dėl, jo teigimu, kitokių buvusių pažeidimų Lukiškių TI-K (dėl galimybių užsiimti socialinės reabilitacijos veikla trūkumo), pažymėtina, kad šie reikalavimai nebuvo reiškiami pirmosios instancijos teismo proceso metu. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio 6 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 13 d nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017, 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1128-442/2017). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliaciniame skunde naujai reiškiami reikalavimai ir argumentai apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini.
38. Taigi šiuo atveju pareiškėjo kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų tuo aspektu, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu ir dušu. Pažymėtina, jog vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)).
39. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).
40. Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių papildomų duomenų, kurie paneigtų šias pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas.
41. Kiek tai susiję su pareiškėjui priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, pažymėtina, jog neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017 ir kt.).
42. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose (dėl Konvencijos 8 straipsnio pažeidimo) priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3579-502/2017), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
43. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d. buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu kamerose ir dušu, o kitos asmens kalinimą nepagrįstai sunkinančios aplinkybės nustatytos nebuvo. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes ir kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms, todėl sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimas turi būti didinamas iki 300 Eur.
44. Nors pareiškėjas savo apeliacinio skundo papildyme nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-338-146/2017, pažymėtina, jog kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti vertinamas atskirai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013, 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-859/2013).
45. Dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo jo patirtų bylos medžiagos parengimo išlaidų atlyginimą teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas medžiagą, už kurios parengimą prašo priteisti patirtas išlaidas, teismui pateikė vykdydamas pirmosios instancijos teismo nurodymą. Minėti dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl nurodyta Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria remiasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Pažymėtina, jog tokios praktikos buvo laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (žr., pvz., 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-492-945/2014, 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015 ir kt.). Taigi, šiuo atveju nebuvo pagrindo tenkinti ir minėtą atsakovo atstovo prašymą.
46. Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui R. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Laimutis Alechnavičius

              Ramūnas Gadliauskas

              Dalia Višinskienė