Administracinė byla Nr. A-707-822/2018
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01551-2016-5
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. V. (I. V.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. V. (I. V.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas I. V. (I. V.) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 400 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d. buvo laikomas Kauno TI, pažeidžiant nustatytus reikalavimus. Jis buvo kalinamas kameroje Nr. 169, kuri buvo perpildyta (kamera buvo užstatyta baldais ir joje gyveno dar 5 asmenys), todėl pareiškėjui teko mažesnis plotas nei teisės aktuose numatyta minimali norma. Anot pareiškėjo, kameroje esančiame sanitariniame mazge buvo pelėsis, surūdiję įrenginiai, kameroje buvo netvarka. Taip pat pareiškėjas pažymėjo, kad yra nerūkantis, tačiau buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais. Dėl nurodytų priežasčių jis patyrė dvasinius išgyvenimus, kančias, diskomfortą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija bei Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – CK), prašė teismo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kameroje Nr. 169, kur jam teko nuo 2,5 iki 3 kv. m ploto. Atsakovas pripažino, jog atskirais laiko tarpais nuteistieji ir suimtieji laikomi sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų normomis nustatyto minimalaus ploto, tačiau įstaigos administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui. Nuteistiesiems ir suimtiesiems suteikiama teisė pasivaikščioti, naudotis sporto įranga, biblioteka, teniso stalu, taip pat pareiškėjas galėjo kreiptis į Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistus ir visomis minėtomis priemonėmis kompensuoti kalinimo sąlygų sukeliamus nepatogumus. Kauno TI pažymėjo, kad duomenų apie pareiškėjui sukeltą žalą, nėra, o dėl kalinimo sąlygų pareiškėjas į įstaigos administraciją nesikreipė.
II.
5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu pareiškėjo I. V. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.
6. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentų dėl per mažo kameros ploto pagrįstumą, teismas vadovavosi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punktu, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI buvo paskirtas gyventi į kamerą Nr. 169, kurios plotas yra 15,01 kv. m, o su pareiškėju buvo kalinama nuo 4 iki 5 asmenų. Įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjui kalint Kauno TI ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d. (4 paras) nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, taip pažeidžiant jo subjektinę teisę atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose (trūko atitinkamai 1,1 kv. m, 0,6 kv. m ploto).
7. Nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl pelėsio ir surūdijusių įrenginių teismas atsižvelgė į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 54, 56 ir 58 punktų reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad Kauno TI direktoriaus 2010 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. 1-99 patvirtinto Pagrindinio gyvenamųjų patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punkte nurodyta, kad pagrindinį gyvenamųjų patalpų valymą atlieka visi toje patalpoje gyvenantys nuteistieji ir suimtieji. Teismo vertinimu, švarios aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių kalinčiųjų asmenų bei paties pareiškėjo valios, todėl Kauno TI negalėjo būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Pareiškėjas su nusiskundimais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Kauno TI administraciją nėra kreipęsis. Taip pat teismas nenustatė, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į sveikatos priežiūros specialistus dėl sveikatos sutrikimų, susijusių su jo nurodytais veiksniais. Remdamasis bylos duomenimis (medicininiais išrašais), pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Sveikatos priežiūros tarnybą kreipėsi du kartus – vieną kartą į gydytoją dermatologą dėl odos ligos, antrą kartą – į gydytoją terapeutą dėl gastropatijos (virškinimo sutrikimų), tačiau, teismo vertinimu, iš šių duomenų negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad juose nurodomi sutrikimai, tokie, kaip negalavimai, susiję su odos būkle ar virškinimo traktu, buvo nulemti kalinimo sąlygų (per mažo ploto, netvarkingos aplinkos, pelėsių). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodomi psichologinės būsenos sutrikimai, kuriuos jis įvardijo kaip netinkamų kalinimo sąlygų pasekmes, buvo sąlygoti ilgametės priklausomybės nuo psichotropinių medžiagų, o ne neteisėtų atsakovo veiksmų. Nors pareiškėjas nurodo, kad dėl kalinimo sąlygų yra kreipęsis į Psichologinę tarnybą, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad į psichiatrą pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė.
8. Pasisakydamas dėl pareiškėjo laikymo su rūkančiais asmenimis teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas pateikė Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. spalio 2 d. nutarimą dėl nuteistojo nubaudimo, kuriame buvo pažymėta, jog jis yra nerūkantis. Tuo tarpu atsakovo pateiktoje pareiškėjo sveikatos istorijoje 2011 m. balandžio 14 d. vykusios pirminės pareiškėjo gydytojo apžiūros metu buvo užfiksuota, jog pareiškėjas yra rūkantis. Teismas nurodė, jog šie įrodymai yra neaktualūs ginčo laikotarpiui bei prieštaringi, iš jų negalima spręsti, ar pareiškėjas buvo rūkantis nuo 2015 m. rugpjūčio 30 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad jam atvykus į Kauno TI, faktas, jos jis nerūkantis, buvo užfiksuotas, tačiau šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Pareiškėjas nenurodė, kokiame dokumente toks faktas buvo užfiksuotas, nepateikė šio akto prie skundo, nenurodė jo numerio, datos ar kitų tikslių duomenų apie tokio rašytinio įrodymo egzistavimą ir buvimo vietą. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad buvo kreipęsis į Kauno TI administraciją su prašymu perkelti jį į kamerą su nerūkančiais asmenimis. Tokių duomenų nėra ir byloje. Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negalėjo žinoti, kad asmuo yra nerūkantis ir neturi įstatymo nustatytos pareigos atskirti jį nuo rūkančiųjų. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas nekonstatavo atsakovo neteisėtų veiksmų.
9. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prastos kamerų būklės, laikymo su rūkančiais asmenimis ir dėl to tariamai kilusios neturtinės žalos pareiškėjo psichinei ar fizinei sveikatai, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šių argumentų nevertino kaip pakankamų neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui, ir juos atmetė.
10. Įvertinęs visumą nustatytų aplinkybių, teismas padarė išvadą, kad Kauno TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, pažeisdama minimalų kameros ploto reikalavimą, dėl ko pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
11. Teismas atkreipė dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad minimalaus ploto normos pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu truko itin trumpą laikotarpį (4 paras), o pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus beveik metams nuo minėto pažeidimo, kuris, pareiškėjo teigimu, sukėlė jam skunde nurodytas pasekmes. Todėl minėta aplinkybė, teismui sudarė pagrindą daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.
12. Atsižvelgęs į šioje administracinėje byloje nustatytus neteisėtus veiksmus, trukusius itin trumpą laikotarpį bei pareiškėjo delsimą pasinaudoti teisine gynyba, į tai, kad byloje nėra pateikta duomenų, jog dėl neteisėtų veiksmų atlikimo būtų kilę pasekmės pareiškėjo fizinei sveikatai ar sutrikdyta jo psichologinė būsena, kad jam būtų prireikę specialistų pagalbos, įvertinęs tai, kad administracinėje byloje nėra pateikta pareiškėjo skundų, prašymų, kuriais būtų prašoma užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas, nenustatęs, kad pareiškėjas būtų rašęs skundus, teikęs nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, ir kitų skunde minimų pažeidimų, teismas sprendė, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista 2015 m. rugpjūčio 31 d. – 2015 m. rugsėjo 3 d. laikotarpiu, tačiau reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė.
III.
13. Pareiškėjas I. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti.
14. Pareiškėjas teigia, jog teismas byloje esančias faktines aplinkybes vertino neobjektyviai, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas rėmėsi prielaidomis bei samprotavimais, neatsižvelgė į pareiškėjo patirtus išgyvenimus ir nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
15. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis, kad neigiamus išgyvenimus pareiškėjas patyrė dėl kažkada vartotų narkotinių medžiagų, ir prašo teismo pareiškėjo neigiamus išgyvenimus vertinti, kaip patirtus kalint per mažo ploto kameroje kartu su rūkančiais asmenimis.
16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
17. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Kalėjimų departamentas teigia, jog Kauno TI negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Pažymi, kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, o pats pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jam padarytą neturtinę žalą, kuri galėtų būti įvertinta pinigais.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėją laikant Kauno TI, atlyginimo.
19. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui I. V. kalint Kauno TI ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2015 m. rugsėjo 3 d. (4 paras) nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto kameroje, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.
20. Pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, nesutinka su teismo atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu ir mano, jog teismas nepagrįstai nepriteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
23. Vertindama apeliacinio skundo teiginius dėl netinkamo įrodymų vertinimo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
24. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).
25. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl aplinkybių netinkamo vertinimo yra nepagrįsti ir atmestini.
26. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl teismo pasirinkto būdo pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti, pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.
27. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).
28. Įvertinusi pareiškėjui padaryto pažeidimo pobūdį (buvo laikomas per mažo ploto kameroje), trukmę ir mastą (4 dienos), į tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų būtų kilusios kokios nors ilgalaikės neigiamos pasekmės (pvz., sveikatos sutrikimai), kad pareiškėjas delsė kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pakankama satisfakcija už nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą laikytinas paties pažeidimo fakto pripažinimas.
29. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, pripažinęs, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, bet nepriteisęs neturtinės žalos atlyginimo pinigais, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo I. V. (I. V.) apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Skirgailė Žalimienė