Administracinė byla Nr. I1-4949-872/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02993-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 37.2; 55.1.3

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

            Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Ivetos Pelienės ir Faustos Vitkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Alytaus pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėja J. S. kreipėsi su skundu į teismą, kuriame prašoma: 1) panaikinti Alytaus pataisos namų priimtą direktoriaus 2020 m. birželio 17 d. atsakymą Nr. 8-3482; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. rugpjūčio 4 d. raštą Nr. 2S-2788; 3) įpareigoti tenkinti pareiškėjos pateiktą prašymą dėl D. S. perkėlimo iš Alytaus pataisos namų į pataisos namus Vilniuje.

Pareiškėja skunde nurodo, kad buvo pateikusi skundą Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tačiau skundas buvo netenkintas. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. rugpjūčio 4 d. priėmė raštą (toliau – ir Raštas) Nr. 2S-2788, su kuriuo pareiškėja nesutinka.

Mano, kad Raštas buvo priimtas tik formaliai vertinant įstatymo normas. Nebuvo išnagrinėtos skunde pateiktos aplinkybės ir argumentai, todėl Raštas turi būti panaikintas. Prašymas dėl sūnaus perkėlimo iš Alytaus pataisos namų į Vilniaus pataisos namus buvo motyvuojamas tuo, kad pareiškėja gyvena Vilniuje. Tai padėtų palaikyti socialinius ryšius su sūnumi. Sunki sveikatos būklė ir amžius nesuteikia galimybės pareiškėjai aplankyti sūnaus kitame mieste. Sveikata yra silpna, nuolatos vartoja vaistus, turi planinius vizitus pas onkologą dėl onkologinės ligos, kadangi yra pašalinta dalis plaučių. Nuolatos kankina dusulys. Turi problemų su širdimi. Nori turėti bent minimalią galimybę pamatyti sūnų bei palaikyti socialinius ryšius, nevykstat į kitą miestą. D. S. turi būti perkeltas į pataisos namus Vilniuje.

Nurodo, kad šiuo atveju turi būti įvertinta, ar atsakovas kaip viešojo administravimo subjektas pagal jam suteiktą diskrecijos teisę netenkindamas pareiškėjos prašymo perkelti sūnų į kitą laisvės atėmimo vietą, tinkamai naudojosi jam suteikta teise ir priėmė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatas atitinkantį sprendimą.

Atkreipia dėmesį, jog 2006 m. Europos tarybos ministrų komiteto Europos kalinimo taisyklių 17.1 punktas numato, kad pagal galimybes kaliniai turi būti siunčiami į bausmės atlikimo vietą, kuri yra arčiausiai namų ar socialinės reabilitacijos vietų. Nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos prašyme išdėstytas aplinkybes, dėl kurių pareiškėja negali nuvykti aplankyti ir taip palaikyti socialinius ryšius su sūnumi, kuris kalinamas kitame mieste. Nors Rašte nurodoma, kad socialinius ryšius su artimaisiais nuteistieji gali palaikyti telefono skambučiais ir laiškais, tačiau mano, kad teikdami tokią išvadą neatsižvelgė į tai, kad yra itin svarbus tiesioginio kontakto palaikymas. Neatsižvelgė į pareiškėjos amžių, silpną sveiktą, įvairias ligas dėl kurių nuolatos turi gerti vaistus. Bet kokia kelionė už Vilniaus miesto ribų pareiškėjai negalima. Sūnus D. S. negalėdamas susitikti su pareiškėja patiria vidinius išgyvenimus, kančias, kurie gali pasireikšti sveikatos sutrikimais. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neįvertino faktinių aplinkybių visumos bei vadovavosi tik formaliomis teisės aktų nuostatomis. Raštas, kuriuo buvo atsisakyta perkelti D. S. į Vilniaus pataisos namus, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl turi būti panaikintas.

Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą nurodo, kad pareiškėjos skundas yra nepagrįstas ir su juo nesutinka.

Pažymi, kad pareiškėjos sūnus į Alytaus pataisos namus atvežtas 2020 m. balandžio 2 d.

Nėra gavę D. S. prašymo ginčo laikotarpiu dėl perkėlimo į kitus pataisos namus dėl ligos ar kitų priežasčių.

Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – LR BVK) 69 straipsnį, nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima. Teisės aktai nenumato ir nedetalizuoja, kokios konkrečiai aplinkybės laikytinos išimtinėmis. Įstatymu nustatytas vienas konkretus atvejis, kuriuo leidžiama perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą t. y. dėl ligos, o kitais atvejais kompetetingam subjektui suteikiama diskrecijos teisė vertinti aplinkybes. Šiose normose įtvirtinta diskrecijos teisė, o ne pareiga perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą iš vienos pataisos įstaigos į kitą. Pareiškėja neįvardijo nei vienos svarbios, nei vienos pagrįstos priežasties. Todėl Alytaus pataisos namai negalėjo nesilaikyti LR BVK 69 straipsnyje 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo – užtikrinti, kad nuteistasis visą bausmę atliktų vienuose pataisos namuose. Alytaus pataisos namai priimdami sprendimą veikė tinkamai, nepažeisdami teisės aktų reikalavimų. Todėl, prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

          Teismas

k o n s t a t u o j a :

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Alytaus pataisos namų priimto direktoriaus 2020 m. birželio 17 d. atsakymo Nr. 8-3482 ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. rugpjūčio 4 d. rašto Nr. 2S-2788,  teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėja J. S. 2020 m. birželio 3 d. kreipėsi su prašymu į Alytaus pataisos namus, kuriuo prašė pervežti sūnų D. S. į Vilniaus pataisos namus tolesniam bausmės atlikimui, jog būtų patogiau lankyti.

Alytaus pataisos namai 2020 m. birželio 17 d. raštu Nr. 8-3482 informavo, kad nuteistiesiems teisės aktai nesuteikia teisės patiems pasirinkti bausmės atlikimo vietos. Pažymėjo, kad nuteistasis yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą ir jo asmeninių patogumų ar teisių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Tai, kad pareiškėjai būtų patogiau lankyti Vilniaus pataisos namuose, nėra laikytina svarbia priežastimi ar išimtine aplinkybe, dėl kurios būtų pagrindas D. S. perkelti tolesniam bausmės atlikimui į Vilniaus pataisos namus, todėl prašymo netenkino.

Pareiškėja J. S. nesutikdama su Alytaus pataisos namų 2020 m. birželio 17 d. raštu Nr. 8-3482, 2020 m. liepos 10 d. kreipėsi su skundu į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Nustatyta, kad Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. rugpjūčio 4 d. rašte „Dėl J. S. skundo nagrinėjimo“ Nr. 2S-2788 nurodė, kad Alytaus pataisos namų atsakymas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus bei Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos neturi pagrindo naikinti Alytaus pataisos namų pateikto atsakymo, kadangi nėra faktinių duomenų ir aplinkybių, įrodančių, jog Alytaus pataisos namų pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus. Vien pareiškėjos nepasitenkinimas nėra pagrindas panaikinti atsakymą. Pažymėjo, jog Alytaus pataisos namų administracija teisingai nurodė, kokiomis sąlygomis esant galimas nuteistojo perkėlimas iš vienos įstaigos į kitą, informavo, jog tam būtinos tam tikros išimtinės aplinkybės bei pareiškėjos skunde išdėstyti motyvai nesudaro pakankamo pagrindo perkelti D. S. į Vilniuje esančius pataisos namus. Nurodė, jog nuteistojo perkėlimas galimas tik tam tikrais išimtiniais atvejais, kai nustatoma, kad paskirtoje įstaigoje nėra galimybių jį laikyti. Informavo, jog socialinius ryšius su artimaisiais nuteistieji gali palaikyti telefono skambučiais ir laiškais.

Ginčo teisinį santykį reglamentuoja LR BVK 69 straipsnis ir Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 „Dėl Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas).

Pareiškėja J. S. prašymą perkelti jos sūnų D. S. iš Alytaus pataisos namų į Vilniaus pataisos namus grindė tuo, kad amžius, sunki sveiktos būklė nesuteikia galimybės aplankyti sūnaus kitame mieste, todėl sūnaus perkėlimas iš Alytaus pataisos namų į Vilniaus pataisos namus padėtų palaikyti socialinius ryšius ir suteiktų galimybę pasimatyti su sūnumi. Pagal LR BVK 69 straipsnio 1 dalies nuostatas nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais. Pagal LR BVK 69 straipsnio 4 dalį, teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius.

Aprašas įgyvendina minėtą LR BVK 69 straipsnio 4 dalį ir detalizuoja nuteistųjų perkėlimo tvarką ir sąlygas. Aprašo 3 punkte įtvirtinti pagrindai, kuriems esant leidžiama perkelti nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą: dėl ligos pagal gydytojo (gydytojų) išvadą; dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje; tęsti bausmės atlikimo į kalėjimą perkeliamo nuteistojo sutikimu; iš pataisos įstaigos į kitos pataisos įstaigos Pusiaukelės namus, esant Nuteistųjų perkėlimo į Pusiaukelės namus komisijos nutarimui ir laisvai vietai Pusiaukelės namuose; iš pataisos įstaigos Pusiaukelės namų į kitą pataisos įstaigą, nuteistajam negalint tęsti bausmės atlikimo Pusiaukelės namuose; iš nepilnamečių pataisos namų – nuteistuosius nuo aštuoniolikos iki dvidešimt ketverių metų, pakartotinai pažeidusius bausmės atlikimo režimą, arba jų prašymu; nuteistuosius, atlikusius ne mažiau kaip pusę paskirtos bausmės laiko kalėjime ir kurių elgesys nekelia pavojaus aplinkiniams; nuteistuosius, pataisos namuose perkeltus į kamerų tipo patalpas LR BVK 142 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju, atlikti nuobaudą kalėjime; nuteistuosius, nuteistus laisvės atėmimu iki gyvos galvos, kalėjime atlikusius pirmuosius dešimt metų; pataisos namuose laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekančius nuteistuosius, kurie kelia pavojų pataisos namų personalui ar kitiems asmenims arba dėl kitų išimtinių aplinkybių.

Taigi, LR BVK 69 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Šiuo teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti nepertraukiamą nuteistojo pataisos procesą, kuriame dalyvautų nuteistasis ir jam adaptavusis paskirtoje atlikti bausmę pataisos įstaigoje galėtų būti nuosekliai įgyvendinamos nuteistojo pataisos priemonės ir tokiu būdu būtų siekiama bausmės vykdymo tikslų. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1588-146/2015 ir kt.). Įstatymų leidėjas LR BVK 69 straipsnio 1 dalimi, suteikdamas teisę kompetentingam bausmių vykdymo sistemos subjektui vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka taikyti išimtį iš bendrosios taisyklės, nustatė vieną konkretų atvejį, kuriuo leidžiama perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą (dėl ligos), o įstatymo nuostata „arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje“ suteikia diskreciją kiekvienu konkrečiu atveju vertinti, ar nustatytos aplinkybės gali būti traktuojamos kaip išimtinės ir suteikiančios pakankamą pagrindą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-662/2016). Be to, iš LR BVK 69 straipsnio 1 dalies matyti, jog perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą dėl išimtinių aplinkybių galima tik tada, kai šios aplinkybės kliudo nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje.

Šioje byloje vertinama, ar atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, pagal jam suteiktą diskreciją netenkindamas pareiškėjos prašymo perkelti sūnų D. S. į kitą laisvės atėmimo vietą, tinkamai naudojosi jam suteikta teise ir priėmė VAĮ 8 straipsnio nuostatas atitinkantį sprendimą.

LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756?450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556?15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-556-336-11 išaiškino, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.

Pareiškėja prašymą perkelti jos sūnų D. S. į kitą kalinimo įstaigą grindžia sunkia sveikatos būkle, amžiumi, dėl kurių negali nuvykti aplankyti sūnaus Alytaus pataisos namuose bei palaikyti socialinius ryšius. Nurodytas aplinkybes vertina kaip išimtines. Pasak pareiškėjos sūnus D. S. negalėdamas susitikti su pareiškėja patiria vidinius išgyvenimus, kančias, kurie gali pasireikšti sveikatos sutrikimais.

Atsakovė nurodė, jog nėra gavusi D. S. prašymo ginčo laikotarpiu dėl perkėlimo į kitus pataisos namus dėl ligos ar kitų priežasčių.

Teismas su šiais pareiškėjos argumentais sutikti negali, nes bylos įrodymai patvirtina, kad D. S. nėra pats pateikęs prašymo ginčo laikotarpiu dėl perkėlimo į kitus pataisos namus dėl ligos ar kitų priežasčių. Vien tik abstraktus teiginys, kuriuo grindžiamas prašymas perkelti sūnų į Vilniaus pataisos namus nėra pripažįstama išimtinėmis aplinkybėmis. Sutiktina su atsakovo Alytaus pataisos namų argumentais, kad pareiškėja neįvardijo nei vienos svarbios, pagrįstos priežasties. 

Teismo vertinimu, Alytaus pataisos namai tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą, jame paaiškino tiek teisinį, tiek faktinį atsakymo pagrindus. Ginčijamas raštas yra laikytinas teisėtu ir pagrįstu, atitinkančiu VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.

Pareiškėja, be kita ko, skundžia ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsakymą į jos skundą.

LR BVK 183 straipsnis reglamentuoja bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo jo gavimo dienos, o jei dėl skundo atliekamas tyrimas, – per dvidešimt darbo dienų nuo tyrimo baigimo dienos.

Taigi, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareiškėjos skundą išnagrinėjo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka. Teismas, įvertinęs Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos skundžiamo 2020 m. rugpjūčio 4 d. rašto Nr. 2S-2788 turinį, daro išvadą, kad jis atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, pateiktas teisinis ir faktinis atsakymo pagrindai. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos skundo aplinkybes ir padarė išvadą, kad Alytaus pataisos namai nepažeidė teisės aktų. Teismas sutinka su tokiu vertinimu ir daro išvadą, kad nebuvo išimtinių aplinkybių, dėl kurių sūnus D. S. negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės Alytaus pataisos namuose. Pareiškėjos argumentai dėl sunkios sveikatos būklės, amžiaus negalėjimo aplankyti sūnaus Alytaus pataisos namuose bei palaikyti socialinius ryšius, nepaneigia atlikto tyrimo išsamumo ir pagrįstumo.

Minėta, kad LR BVK 69 straipsnis nustato bendrąją taisyklę, pagal kurią nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje ir tik išimtiniais atvejais gali būti perkeltas. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Nepanaikinus ginčijamų sprendimų, negali būti tenkinamas ir išvestinis pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorių perkelti pareiškėjos sūnų D. S. iš Alytaus pataisos namų į Vilniaus pataisos namus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos J. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                

        Saulius Jakaitis

        Iveta Pelienė 

        Fausta Vitkienė