Civilinė byla Nr. e2-944-798/2021

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02492-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.5; 3.1.18.1.1.1; 3.1.18.1.1.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Antanas Rudzinskas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal atsakovų I. K. ir T. F. K. (T. F. K.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 17 d. nutarties, kuria atmestas atsakovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovams T. F. K. ir I. K. dėl dovanojimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo bei atsakovo T. F. K. priešieškinį ieškovei A. K. dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo

2.       Vilniaus apygardos teisme 2021 m. gegužės 31 d. gautas atsakovo T. F. K. prašymas būsimo teismo sprendimo pagal priešieškinį įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir iki visiško teismo sprendimo įvykdymo areštuoti                29 882 573 USD, kas atitinka 26 344 476,36 Eur, vertės A. K., gim. (duomenys neskelbtini), priklausantį turtą nepriklausomai nuo jos buvimo vietos valstybės. Nurodo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą patvirtina faktas, kad sprendimas, kurio pagrindu užvesta ši civilinė byla, yra panaikintas, kas reiškia, jog Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV) apeliacinės instancijos teismas patvirtino faktą, kad priešieškinis yra pagrįstas. Be to, A. K. gyvena užsienyje, todėl išieškojimas iš jos turto, esančio užsienyje, truks neabejotinai ilgai ir ieškovei yra kur kas paprasčiau paslėpti ir / ar perleisti už Lietuvos ribų esantį turtą. Tokiu atveju didelės sumos iš ieškovės priteisimas taptų beprasmiu ir neįmanomu. Ieškovė, būdama skolinga atsakovui, vengia vykdyti savo prievolę ir bet kokiais, net ir nesąžiningais būdais, siekdama vėl sustabdyti šios civilinės bylos nagrinėjimą, bando jos išvengti apkalbėdama atsakovus, pateikdama faktus, kurie neatitinka objektyvios tiesos.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 17 d. nutartimi atmetė atsakovo T. F. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pirmosios instancijos teismo nutartis grindžiama šiais argumentais:

2.1.                      Nagrinėjamoje byloje atsakovas T. F. K. pareiškė ieškovei A. K. priešieškinį dėl be pagrindo įgyto turto priteisimo (priešieškinio suma – 26 344 476,36 Eur) ir būtent šio priešieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, motyvuodamas tuo, kad priešieškinyje prašoma priteisti iš ieškovės suma fiziniam asmeniui gali būti pripažinta pakankamai didele, be to, ieškovė siekia visą nurodytą turtą parduoti, ką patvirtina pateikti nekilnojamojo turto pardavimo skelbimai. Ieškovė skubiai perveda pinigus iš savo sąskaitų įvairiems patikėjimo fondams, taip aktyviai siekdama išvengti galimų prievolių pagal ieškovei nepalankius teismo sprendimus, ką patvirtina JAV Floridos Valstijos Dvyliktosios teismo apygardos teismo Sarasotos apygardos 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendime nustatyta aplinkybė.

2.2.                      Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo T. F. K. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių jau buvo patenkintas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartimi. Nurodyta nutartis buvo panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1661-178/2016. Taigi, teismas sprendė, kad atsakovo T. F. K. prašymas būsimo teismo sprendimo pagal priešieškinį įvykdymo užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės jau buvo išnagrinėtas Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi, nes atsakovo priešieškinio pagrindas ir dalykas, atnaujinus bylos nagrinėjimą po sustabdymo, išliko tas pats, argumentai, dėstomi prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, taip pat iš esmės išliko tie patys (didelė priešieškinio suma, tie patys ieškovės atliekami veiksmai ir pan.).

2.3.                      Taigi, pakartotiniame prašyme atsakovas nenurodė naujų esminių aplinkybių, dėl kurių būtų galima iš naujo svarstyti ir vertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą ir / ar aplinkybę, kad gali būti reikalingas priverstinis galimo atsakovui palankaus sprendimo pagal priešieškinį vykdymas, dėl to tenkinti pakartotinį atsakovo T. F. K.  prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra pagrįsto ir pakankamo pagrindo.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

1.       Apeliantai T. F. K. ir I. K. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 17 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atsakovo T. F. K. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Pagal Floridos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 15 d. procesinį dokumentą JAV Floridos valstijos 2-osios apygardos Apygardos apeliaciniame teisme 3 priimtas procesinis sprendimas pagal T. F. K. apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos Jungtinių Amerikos Valstijų Floridos Valstijos 12-osios teismo apygardos Apygardos teismo Sarasotos apygardoje 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimo įsiteisėjo. Šiuo pagrindu ir buvo atnaujintas šios civilinės bylos nagrinėjimas, kadangi jis buvo sustabdytas 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi iki kol įsiteisės JAV Floridos valstijos 2-osios apygardos Apygardos apeliaciniame teisme priimtas galutinis procesinis sprendimas pagal T. F. K. apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos Jungtinių Amerikos Valstijų Floridos Valstijos 12-osios teismo apygardos Apygardos teismo Sarasotos apygardoje     2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimo.

1.2.                      Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas nenurodė naujų esminių aplinkybių, dėl kurių būtų galima iš naujo svarstyti ir vertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą ir / ar aplinkybę. Apeliantai su tokia išvada nesutinka. Lietuvos apeliacinis teismas, kurio procesiniu sprendimu vadovaujasi Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje, kvestionavo klausimą – ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios nutarties priėmimo metu sprendimas, kurio pagrindu užvesta ši byla buvo apskųstas atsakovo apeliacine tvarka JAV. Lietuvos apeliacinis teismas padarė išvadą, kad paties atsakovo nurodomas priešieškinio tikslas – esant palankiam atsakovui teismo sprendimui (priešieškinį patenkinus) nagrinėjamoje byloje, atsakovui sumažėtų jo įsipareigojimų pagal JAV teismo sprendimą ieškovei dydis ir galima daryti išvadą, jog priešieškinio patenkinimo atveju iš esmės net ir nebus reikalingas priverstinis sprendimo vykdymas. Tačiau, šios situacijos kontekste svarbu yra tai, kad sprendimas, kurio pagrindu A. K. užvedė šią bylą kreipdamasi su ieškiniu – panaikintas, apeliacinės instancijos teismas JAV panaikino pakeistame galutiniame sprendime priteistas sumas, taip pat ir turto įšaldymo nurodymą, kurį šeimos reikalų teismas paskyrė siekdamas užtikrinti jų mokėjimą, todėl tai patvirtina, kad priešieškinis yra teisėtas ir pagrįstas, o reikalavimų užtikrinimui būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kokiu pagrindu atsakovų turtui taikomos laikinosios apsaugos priemonės taip ir lieka neaišku.

1.3.                      Anot apeliantų, pasikeitė nagrinėjamos bylos aplinkybės – šiuo atveju neliko ieškinio pagrindo ir dalyko, ieškovė neturi jokių kreditorinių teisių į atsakovus, nes JAV teismo sprendimas, kurio pagrindu ji šias teises buvo įgijusi, yra panaikintas. Priešingai, išliko tik atsakovo T. F. K. priešieškinis ieškovei, nes ji be teisinio pagrindo praturtėjo jo sąskaita 26 344 476,36 Eur, o tą faktą, kad ji privalo apeliantui gražinti šiuos pinigus patvirtina ir JAV teismui pateiktos šalių sutarties dėl nuosavybės padalijimo, nutraukiant santuoką, 7 punkto b papunktis. Žinodama šias aplinkybes, ieškovė pradėjo slėpti savo turtą nuo atsakovo ir tai patvirtina pirmosios instancijos teismui pateikti rašytiniai įrodymai, kurių teismas, būdamas aiškiai šališkas, tyčia nevertino, priimdamas skundžiamą nutartį, tik be jokio pagrindo neteisingai konstatavo, kad šiuo atveju nėra pasikeitę jokios aplinkybės, nors JAV apeliacinio ir Aukščiausiojo Teismų sprendimai tai paneigia, taip pat dėl šališkumo liko nevertinti ir ieškovės neteisėti veiksmai, slepiant savo turtą.

1.4.                      Atsakovas pateikė teismui naujus rašytinius įrodymus, kurie nutarties priėmimo metu nebuvo vertintini, juos pirmosios instancijos teismas ignoravo. Jie patvirtina faktą, kad ieškovė pardavė jai priklausantį nekilnojamąjį turtą prieš pat apeliacinio teismo sprendimą. Būtent šie įrodymai, apeliantų teigimu, patvirtina ieškovės neteisėtus veiksmus bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą.

1.5.                      Priimant skundžiamą procesinį sprendimą nevertintos svarbios aplinkybės, kad A. K. gyvena užsienyje, o išieškojimas iš jos turto, esančio užsienyje, truks neabejotinai ilgai, turint omenyje tai, kad ji perleidinėja savo turtą, todėl ieškovei yra kur kas paprasčiau paslėpti ir / ar perleisti už Lietuvos ribų esantį turtą (tai patvirtina pateikiami rašytiniai įrodymai), tokiu atveju didelės sumos iš ieškovės priteisimas taptų beprasmiu ir nebeįmanomu. Ieškovė būdama skolinga atsakovui (tai patvirtina pateiktas priešieškinis) vengia vykdyti savo prievolę ir bet kokiais, net ir nesąžiningais būdais, jos pozicija, kurią ji pateikia per savo atstovus JAV, skiriasi nuo pateiktos jos atstovo Lietuvoje.

1.6.                      Akivaizdu, kad šalies veiksmai, kuriais siekiama paslėpti, perleisti kitiems asmenims, ar kitaip apsunkinti tai šaliai priklausantį turtą, sukelia didesnę grėsmę jai nepalankaus sprendimo įvykdymui, todėl nesuprantama dėl kokių priežasčių šių įrodymų nevertino pirmosios instancijos teismas, siekdamas bet kokiais būdais išimtinai tenkinti tik ieškovės prašymus, vilkindamas bylos nagrinėjimą (jis tęsiasi jau šešis metus), sudarydamas sąlygas ieškovei slėpti ir toliau savo turtą, kad priešieškinio patenkinimo atveju nebūtų sudaryta galimybė įvykdyti teismo sprendimą. Be to, pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nenurodydamas jokių atmetimo motyvų.

1.7.                      Priimta ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis nedera su lygiateisiškumo, rungimosi bei teisės į teisingą teismą principu. Iš esmės atsakovai atsidūrė nepalankesnėje padėtyje lyginant su oponentu – A. K., nors jos reikalavimo pagrindas ir dalykas šioje byloje yra išnykęs, tačiau atsakovų atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemones nepanaikinamos.

2.       Atsiliepime į apeliantų T. F. K. ir I. K. atskirąjį skundą ieškovė A. K. prašo atskirąjį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

2.1.                      Atsakovo T. F. K. prašyme pripažįstama, kad prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikia todėl, jog teismas nepanaikino turto arešto atsakovės I. K. vardu išviešintam turtui.

2.2.                      Atsakovo priešieškinis grindžiamas tariamu ieškovės dvigubu praturtėjimu: (1) dėl, vykdant ieškovės ir atsakovo skyrybų byloje teismo patvirtintą sutartį, atsakovo perduotų ieškovei įmonės akcijų vertės ir (2) dėl Lietuvoje Respublikoje pripažinto JAV teismo sprendimo, kuris nustatė, kad atsakovas pavėluotai perduodamas ieškovei įmonės akcijas padarė nuostolius ieškovei. Apelianto skunde nurodoma sutarties 7 sąlyga patvirtina, kad jokiomis aplinkybėmis ieškinys (priešieškinis) nepagrįsto praturtėjimo pagrindu negali būti reiškiamas tvirtinant, kad priešinga šalis teismine tvarka apgynė savo teises ir teismai pareiškėją įpareigojo atlyginti padarytus nuostolius. Teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjas įpareigojamas atlyginti nuostolius, jokiomis aplinkybėmis negali būti pagrindas pareiškėjui pareikšti reikalavimą teisme remiantis nepagrįsto praturtėjimo institutu, nes pareiškėjas turi galimybę apeliacine tvarka ginčyti teismo sprendimus aukštesniems teismams. Juo labiau, kad pats atsakovas (pareiškėjas) šioje byloje nuo 2019 m. pabaigos Vilniaus apygardos teismui visuose procesiniuose dokumentuose tvirtina, kad instancine tvarka savo interesus jau apgynė, o JAV teismo 2015 m. sprendimas, kuris atsakovo priešieškinyje nurodomas, kaip priešieškinio faktinis pagrindas, nebegali būti priverstinai vykdomas.

2.3.                      Atskirojo skundo 4-5 lapuose atsakovas nurodo absoliučiai tikrovės neatitinkančias aplinkybes, neva ieškovė gavo mokėjimus iš atsakovo. Atsakovas pagal santuokos nutraukimo sutartį privalėjo perduoti įmonės akcijas. Akcijas atsakovas ieškovei perdavė pavėluotai, taip padarydamas ieškovei nuostolius, nes tos pačios įmonės akcijomis atsakovas prekiavo karštoje rinkoje. Jokių piniginių lėšų atsakovas ieškovei neperdavė.

2.4.                      Lietuvos apeliacinis teismas jau nustatė, kad atsakovo pareikšto priešieškinio patenkinimo atveju nebus reikalingas priverstinis sprendimo vykdymas, todėl laikinosios apsaugos priemonės netaikytinos. Taigi, ieškovės manymu, negali būti tenkinamas 2021 m. gegužės 31 d. atsakovo pakartotinai pateiktas ir jau išspręstas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuomet toks pats prašymas buvo jau išnagrinėtas dar 2016 m. Lietuvos apeliaciniam teismui nustačius, kad priešieškinio patenkinimo atveju nebus reikalingas priverstinis sprendimo vykdymas.

2.5.                      JAV Floridos teisme Civilinių bylų skyriuje yra sprendžiamas atsakovo padarytų nuostolių priteisimo ieškovei klausimas. Kad ir koks būtų galutinis JAV teismo sprendimas jis nesudaro pagrindo atsakovui reikalauti priteisti jam turtą nepagrįsto praturtėjimo pagrindu. Tuo tarpu atsakovo priešieškinyje net nenurodoma, kokį turtą jis perdavė be įmonės akcijų, kurias jis privalėjo perduoti pagal teismo patvirtintą santuokos nutraukimo sutartį.

2.6.                      Atsakovas teikdamas prašymą neįrodė ieškovės nesąžiningumo ir turto slėpimo, vengimo vykdyti galimo būsimo teismo sprendimo.

2.7.                      Floridos teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. sprendimas, kuriuo remiasi atsakovas prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, patvirtina, kad ieškovė 2012 m. ketindama parduoti akcijas apie tai informavo atsakovą. Tai patvirtina, kad ieškovė neatlieka jokių nesąžiningų veiksmų, atsakovas buvo informuotas apie ieškovės ketinimus. Be to, Floridos teismo    2015 m. rugsėjo 11 d. sprendime rašoma apie 2012 m. laikotarpį, kuomet atsakovas ieškovei nereiškė jokių turtinių reikalavimų. Atsakovas tik atskirajame skunde pradėjo įrodinėti neva ieškovė atliko netinkamus veiksmus. Tačiau atsakovas atskirajame skunde nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad ieškovė savo lėšomis kitų asmenų vardu įsigijo turto. Atsakovo deklaratyvūs teiginiai atskirajame skunde nėra pagrindas daryti išvadą apie ieškovės nesąžiningumą.

2.8.                      Tai, kad ieškovė atsakovo skunde nurodomo turto nepardavinėjo patvirtina D. E. raštas Vilniaus apygardos teismui, pateiktas kartu su 2016 m. liepos 15 d. prašymu panaikinti areštą JAV esančių kredito įstaigų sąskaitoms. Atsakovas nei prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nei atskirajame skunde šių aplinkybių nepaneigė. Byloje nėra ginčo, kad 2016 m. atsakovė turto nepardavinėjo. Aplinkybė, kad atsakovas per atstovus 2016 m. pateikė suklastotus dokumentus ir siekė daryti ekonominį spaudimą ieškovei taikant laikinąsias apsaugos priemones užsienio jurisdikcijoje, patvirtina paties atsakovo nesąžiningumą.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1.       Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria netenkintas atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Teismas sprendžia, kad byloje nėra pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas ribas.

Dėl atskirojo skundo netenkinimo 

2.       Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo, priimto toje konkrečioje byloje, įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą pirmiausiai apsprendžia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams.

3.       Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje.

4.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kartu su priešieškiniu pateikti rašytiniai įrodymai, leidžia daryti išvadą, kad atsakovai tikėtinai pagrindė šioje byloje keliamus reikalavimus. Šioje dalyje ginčas nekyla, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl priešieškinio tikėtino pagrįstumo plačiau nepasisako. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl to, ar yra pagrindo spręsti dėl ieškovės nesąžiningumo aspektų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste.

5.       CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik išanalizavus konkrečios situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu atveju vertinant aplinkybes, kuriomis šalis įrodinėja grėsmę teismo sprendimo įvykdymui bei nusprendžiant dėl jų pakankamumo išvadai, jog egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikis, turi būti atsižvelgiama į paminėtų aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.

6.       Apeliantai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje neliko ieškinio pagrindo ir dalyko, ieškovė neturi jokių kreditorinių teisių į atsakovus, nes JAV teismo sprendimas, kurio pagrindu ji šias teises buvo įgijusi, yra panaikintas; priimant skundžiamą procesinį sprendimą nevertintos svarbios aplinkybės, kad A. K. gyvena užsienyje, o išieškojimas iš jos turto, esančio užsienyje, truks neabejotinai ilgai, turint omenyje tai, kad ji perleidinėja savo turtą; priešieškinio suma yra laikytina didele fiziniam asmeniui; priimta ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis nedera su lygiateisiškumo, rungimosi bei teisės į teisingą teismą principu, kadangi atsakovų atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemones nepanaikinamos.

7.       Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne) sąžiningumą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. sausio     12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2018 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-499-943/2018; 2020 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.                      e2-896-302/2020). Taip pat Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai išplėtotoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo praktikoje nurodoma, kad tokio išimtinio ir itin atsakovo interesus varžančio procesinio instituto, kaip turto areštas, taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia įtikinamų argumentų ir / ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar galimus atlikti veiksmus, siekiant išvengti to asmens naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; 2019 m. liepos     4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-550-330/2019). 

8.       Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo įvertinęs visumą byloje esančių laikinosioms apsaugos priemonėms aktualių rašytinių įrodymų, atsižvelgęs į Lietuvos apeliacinio teismo formuojamą praktiką bei nustatęs visas laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo sąlygas.

9.       Antra, atkreiptinas apeliantų dėmesys, kad preliminarus ieškinio (nagrinėjamu atveju priešieškinio) reikalavimų pagrįstumo įvertinimas nėra ginčo išsprendimas iš esmės, nes ieškinio reikalavimų pagrįstumo ir priešieškinio pagrįstumo klausimas bus galutinai išspręstas tik bylą išnagrinėjus iš esmės, įvertinus abiejų šalių pateiktų įrodymų visumą. Todėl yra atmestini atskirojo skundo argumentai, kad ieškovės pareikšto ieškinio dalykas ir pagrindas yra išnykę. Sutikus su atskirojo skundo argumentais dėl to, kad išnykus bylos sustabdymo pagrindui ieškovės pareikšto ieškinio dalykas ir pagrindas yra išnykę, o ieškovė neturi teisės reikalauti iš atsakovo priteisti ieškinyje nurodomų sumų, būtų atsakytą į klausimą, į kurį atsakymą turi teisę pateikti pirmosios instancijos teismas tik išnagrinėjęs bylą iš esmės ir įvertinęs visus byloje pateiktus rašytinius įrodymus ir priėmęs galutinį teismo sprendimą dėl ginčo esmės, o tai nebūtų suderinama su teisinių reglamentavimu, susijusiu su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, bei formuojama teismų praktika.

10.       Taip pat atkreiptinas apelianto dėmesys, kad nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių neturi prejudicinės galios (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-306-236/2016). Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, vertintina, kad teismo nutartis, kuria atsisakyta tenkinti apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, neužkerta kelio ateityje, paaiškėjus naujoms faktinėms aplinkybėms bei įrodžius, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybė yra išnykus, iš naujo kreiptis į pirmosios instancijos teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Todėl apelianto argumentas apie tai, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovės atžvilgiu, tuo metu, kai jo paties turtui yra paliktos galioti laikinosios apsaugos priemonės, stokoja logikos ir teisinio pagrįstumo. Be to, išanalizavus tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuriomis nebuvo tenkinti atsakovų prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir / arba masto pakeitimo, nustatyta, kad juose yra konstatuoti nesąžiningi atsakovo veiksmai. Tačiau tai nesudaro pagrindo spręsti, kad automatiškai teismas turi konstatuoti ir ieškovės veiksmų nesąžiningumą, nesant tą patvirtinančių įrodymų. Todėl kartu atmestinas ir apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas jo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovės turimo turto atžvilgiu pažeidė šalių lygiateisiškumo, rungimosi bei teisės į teisingą teismą principus.

11.       Trečia, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovas nepateikė į bylą įrodymų apie ieškovės galimą nesąžiningumą, siekį ginčo turtą parduoti arba kitaip apsunkinti. Pažymėtina, kad disponavimo turtu ribojimų tikslas yra ginčijamų teisinių santykių šalies turto išsaugojimas, jeigu kyla abejonių, kad šis turtas gali būti perleistas siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su savo kreditoriais ar prievolių jiems įvykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Todėl laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie kitos šalies jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1726-330/2020).

12.       Nagrinėjamu aspektu apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo sutikti su ieškovės atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad atsakovo priešieškinis byloje pareikštas daugiau nei prieš 5 metus (2016 m.) ir nuo Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-1661-178/2016, kuria buvo panaikinta pirmosios instancijos teismo nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovės atžvilgiu, priėmimo, apeliantas nereiškė prašymų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovės turtui. Vertintina, kad per šį laikotarpį ieškovė turėjo pakankamai laiko galimai nesąžiningiems veiksmams atlikti. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo metu byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie bent tikėtiną ieškovės nesąžiningumą ir siekį išvengti galbūt atsakovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo, o vien didelė ieškinio suma nelemia grėsmės būsimo, galbūt atsakovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimo.

13.       Ketvirta, pagal naujausią ir aktualiausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, didelė ieškinio suma nepagrindžia poreikio taikyti atsakovo turto areštą. Teismų praktikoje yra laikomasi nuoseklios pozicijos, kad ši aplinkybė pati savaime nei palengvina, nei apsunkina ar padaro nebeįmanoma galimybę įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Ieškinio sumos dydis – tai tik vienas iš daugelio kriterijų, kuriais remiamasi sprendžiant dėl kilsiančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, tačiau vien tik šis kriterijus negali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas spręsti dėl tokios grėsmės buvimo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-134-516/2018, 2019 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1122-1120/2019, 2020 m. spalio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr.      e2-1199-553/2020 ir kt.). Atsižvelgiant į išdėstytą naujausią Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, atmestinas apelianto argumentas, kad priešieškinio suma gali būti laikytina didele ieškovei, todėl tai automatiškai lemia ieškovės siekį paslėpti jos turimą turtą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovė pranešė atsakovui apie jos pasikeitusį gyvenamosios vietos adresą pardavus jai priklausantį gyvenamąjį namą, taip pat nėra pakankama spręsti, jog ieškovė siekia apsunkinti arba padaryti neįmanoma galimybę vykdyti būsimą teismo sprendimą.

14.       Apeliantai skunde nurodo, kad priimant skundžiamą procesinį sprendimą nevertintos svarbios aplinkybės, kad A. K. gyvena užsienyje, o išieškojimas iš jos turto, esančio užsienyje, truks neabejotinai ilgai. Ieškovė būdama skolinga atsakovui (tai patvirtina pateiktas priešieškinis) vengia vykdyti savo prievolę ir bet kokiais, net ir nesąžiningais būdais.

15.       Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su aukščiau dėstomais atskirojo skundo argumentais, pirmiausia dėl to, kad šioje bylos stadijoje nėra pagrindo teigti, jog ieškovė yra skolinga atsakovui ir vengia savo prievolę vykdyti. Į klausimą ar ieškovė iš tiesų yra skolinga atsakovui, ar egzistuoja prievolė, bus atsakyta bylą išnagrinėjus iš esmės ir galimai priešieškinio reikalavimus tenkinus. Ieškinio (priešieškinio) pateikimas pats savaime nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir atitinkamai nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo pareiškėjo valios. Prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmuo turi pakankamai pagrįsti poziciją, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 12,                      178 straipsniai). Pagrindo varžyti kito asmens teises bet kuriuo atveju nesudaro deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

16.       Kiti atskirojo skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimui.

17.       Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinę reglamentaciją ir formuojamą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad apeliantas neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų ir būtinumo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, todėl pagrįstai jo prašymą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra išspręstas nepažeidžiant proceso įstatymo normų, o apelianto atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkintas.

Dėl procesinės bylos baigties

18.       Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti atskirajame skunde nurodytais teiginiais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                               Antanas Rudzinskas