Pranešėjas G. Dzedulionis                                                      Baudžiamoji byla Nr. 1A-467-365/2015

Teisėja N. Žimkienė                                                      Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00391-2014-1

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2; 2.4.6

                                                                                                                                                         (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. birželio 19 d.

  Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gintaro Dzedulionio, teisėjų Daivos Kazlauskienės, Jolantos Čepukėnienės, sekretoriaujant Daivai Kokštaitei, dalyvaujant prokurorui Mantui Januškevičiui, gynėjai adv. S.Pelš,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-09 nuosprendžio, kuriuo A. J. F. pripažintas kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 str., ir nuteistas laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant visu laisvės apribojimo laikotarpiu dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

Kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

A. J. F. nuteistas už tai, kad jis, būdamas darbingas ir sveikas, turėdamas galimybę, žinodamas jog pagal Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1999 m. rugsėjo 23 d. sprendimą privalo mokėti A. K. (ankstesnė pavardė – L.) lėšas savo nepilnamečio vaiko – N. F., gim. 2000-10-16, išlaikymui nuo 2006-06-30 iki dukros pilnametystės kiekvieną mėnesį mokant po 600 litų, nuo 2009-09-23 iki 2014-10-31 nevykdė šio teismo sprendimo, t. y. laikotarpiais nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio iki 2010 m. rugsėjo mėnesio pabaigos, 2011 m. gegužės mėnesį, nuo 2012 m. kovo mėnesio pradžios iki 2012 m. birželio mėnesio pabaigos, nuo 2012 m. rugpjūčio mėnesio pradžios iki 2012 m. rugsėjo mėnesio pabaigos, nuo 2012 m. lapkričio mėnesio pradžios iki 2013 m. kovo mėnesio pabaigos, nuo 2013 m. rugpjūčio mėnesio pradžios iki 2014 m. gegužės mėnesio pabaigos, 2014 m. liepos mėnesį visiškai nemokėjo priteistų alimentų, o laikotarpiais nuo 2010 m. spalio mėnesio pradžios iki 2011 m. balandžio mėnesio pabaigos, nuo 2011 m. birželio mėnesio pradžios iki 2012 m. vasario mėnesio pabaigos, 2012 m. liepos mėnesį, 2012 m. spalio mėnesį, nuo 2013 m. balandžio mėnesio pradžios iki 2013 m. liepos mėnesio pabaigos, 2014 m. birželio mėnesį, nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio pradžios iki 2014 m. spalio 31 d., mokėjo tik dalį alimentų priteistos sumos, t. y.  ne tiek, kiek nustatė teismas, ir taip tyčia vengė pareigos išlaikyti savo vaiką N. F., dėl ko per laikotarpį nuo 2009-09-23 iki 2014-10-31 susidarė 6792,18 Eur (23452,90 Lt) įsiskolinimas.

              Kaip galima suprasti iš apeliacinio skundo apygardos teismui argumentų, nuteistasis A. J. F. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-09 nuosprendį. Nurodo, kad sirgo, nežinojo, ką daro. Tai patvirtinančius įrodymus pateiks teisme. Taip pat nesutinka su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-09 nutartimi, kuria tenkintas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas ir nutarta išieškoti iš A. J. F. antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 254,76 Eur. Apelianto teigimu, jis nebūtų sutikęs, kad jam būtų paskirtas gynėjas, jeigu būtų žinojęs, kad teismas iš jo priteis antrinės teisinės pagalbos išlaidas. Taip pat prašo teismo leistis jam rūpintis dukra N. F..

Teismo posėdžio metu nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str., įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir logikos dėsniais, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, ko pasėkoje padaromos pagrįstos išvados.

Kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių įvertino byloje esančius įrodymus, ko pasėkoje tinkamai kvalifikavo A. J. F. veiksmus pagal BK 164 str.

BK 164 straipsnyje numatyta atsakomybė už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Pagal suformuotą teismų praktiką vengimas išlaikyti vaiką, nebūtinai reiškia tiesioginį kaltininko atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių, vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Šis BK straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t.y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 1999-09-23 sprendimu iš A. J. F. priteista jo nepilnamečio vaiko – N. F., gim. 2000-10-16, išlaikymui nuo 2006-06-30 iki dukros pilnametystės kiekvieną mėnesį mokant po 600 litų. Iš antstolės I. K. pateiktos informacijos matyti, kad A. J. F. įsiskolinimas nepilnametei dukrai nuo 2009-06-23 iki 2014-10-31 yra 6792,18 Eur (23452,90 Lt).

Apelianto nurodytas išlaikymo nemokėjimo priežastis kolegija laiko nesvarbiomis ir negalinčiomis pateisinti apelianto pareigos teikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą nevykdymo. Baudžiamojoje byloje yra duomenys, kad A. J. F. nuo 2010-03-06 iki 2010-05-16 buvo registruotas darbo biržoje, taip pat iš byloje esančių duomenų matyti, kad atitinkamais laikotarpiais A. J. F. buvo įdarbintas, tačiau ir tuo laikotarpiu, kai dirbo, pilno išlaikymo dukrai neteikė, savo nuožiūra yra sumokėjęs tik nedideles sumas vaikui išlaikyti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad negali būti pateisinamu pagrindu nuteistojo aiškinimas, kad jis sirgo ar nežinojo, ką daro, todėl negalėjo teikti periodinių lėšų vaiko išlaikymui. Žinodamas, kad iš jo priteistos konkrečios periodinės išmokos vaiko išlaikymui, kurios reikalingos kaip nuolatinės, o ne atsitiktinės, nuteistasis turėjo imtis visų priemonių, kad jos būtų mokamos tiek ir susirandant tinkamą darbą, tiek dirbant darbo biržoje pasiūlytą darbą, tiek surasdamas galimybes teikti lėšas vaikui pasiskolinant pinigus iš kitų asmenų ar jų gaunant bet kuriais kitais teisėtais būdais. Nuteistasis tokių galimybių akivaizdžiai neieškojo, vengė teikti teismo nustatytas lėšas vaikui išlaikyti, nors kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, iš UAB „A.“ A. J. F. gauna pastovias pajamas – apie 434,43 Eur dydžio darbo užmokestį per mėnesį (įsiteisėjusi nutartis civilinėje byloje Nr. 2-9332-101/2015).

Kolegija konstatuoja, jog byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis A. J. F. pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais laikotarpiais vengė pareigos vykdyti įsipareigojimą mokėti išlaikymą pagal teismo sprendimą savo nepilnamečiui vaikui iki jo pilnametystės, todėl pirmosios instancijos teismas jį pagrįstai pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 164 str. 

Esant šioms aplinkybėms daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme  nuteistasis pateikė   piniginį pervedimą patvirtinantį dokumentą, kuris liudija, kad A. L. 2012-10-13 buvo pervestas 221 JAV doleris.  Skundžiamame teismo nuosprendyje konstatuota, kad 2012 metų spalio mėnesį  buvo sumokėta tik dalis priteistos sumos. Kaip minėta, teismo sprendimu  A.J. F. privalo mokėti  po 600 litų kiekvieną mėnesį vaiko išlaikymui, o 221 JAV doleris sudaro tik dalį reikalingos mokėti sumos. Todėl pateikta pažyma nepaneigia ir neprieštarauja  skundžiamo nuosprendžio išvadoms.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę ir paskyrė antrą pagal griežtumą bausmę, numatytą minėto straipsnio sankcijoje – laisvės apribojimą, nustatydamas jos trukmę, mažesnę už sankcijoje numatytą šios rūšies bausmės vidurkį. Kolegijos nuomone, paskirta bausmė savo rūšimi ir trukme nėra per griežta.

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pažymėtina, kad BPK 106 straipsnio nuostatos nėra imperatyvios, t.y. teismas turi teisę nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje (2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-275 redakcija, įsigaliojusi nuo 2014 m. sausio 1 d.) yra numatyta galimybė iš nuteistojo išieškoti į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Svarbu pažymėti, kad tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje jurisprudencijoje akcentuojama į tai, kad, teismas svarstydamas klausimą dėl procesų išlaidų priteisimo nuteistajam, turi atsižvelgti į asmens turtinę padėtį, nes asmuo neturintis pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei į tai, kad A. J. F. yra užsienio valstybės pilietis, turi pastovų pragyvenimo šaltinį, o gynėjas jam paskirtas tyrėjos 2014-08-26 nutarimu, vadovaujantis BPK 51 str. 2 d., iš jo pagrįstai priteistos antrinės teisinės pagalbos išlaidos – 254,76 Eur.

Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, apygardos teismas kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo skyrimo nuteistajam A. J. F.. Paskyrus gynėją, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė byloje prašymą, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 d., teismo valstybės naudai priteisti 34,74 Eur teisinės pagalbos išlaidų. BPK 106 straipsnio 1 d. nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, privalo dalyvauti tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Taigi šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Todėl Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas. 

          Nuteistojo skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nesudaro pagrindo švelninti ar pakeisti jam paskirtą bausmę.  

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,

              n u t a r ė :

Nuteistojo A. J. F. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                   Gintaras Dzedulionis

Teisėjai                                                                                                           Daiva Kazlauskienė

                                                                                                                        Jolanta Čepukėnienė