Administracinė byla Nr. A-287-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04826-2015-1

                                          Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad nuo 2008 m. vasario 14 d. iki 2013 m. balandžio 16 d. buvo kalintas Lukiškių TI-K, pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Kamerose, kurių plotas apie 7,94 kv. m, buvo kalintas kartu su 3–4 asmenimis. Nurodė, kad jam turėjo būti skirta 5 kv. m ploto. Dėl netinkamo kalinimo patyrė neturtinę žalą – jaučia psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, sutriko visavertis gyvenimas, negali ramiai miegoti, jaučia baimę, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Paaiškino, kad tam tikru metu vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, galima naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, apjungianti tardymo izoliatorių, kalėjimą ir areštinę. Didžiausią dalį Lukiškių TI-K esančių asmenų sudaro suimtieji, taip pat čia yra laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos bei nuteistieji, kurie palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos užima kameras nuo 1 iki 75, jie laikomi po vieną (tik retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis). Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

Atkreipė dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką pristatomas į kameras, išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti, už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą.

Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti, higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į miegamųjų vietų kiekį, lentynos daromos didesnės ar mažesnės. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų, taburečių ar kitų baldų.

Pažymėjo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 30 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitą skundo dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

Teismas pažymėjo, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius institucijos neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2008 m. vasario 14 d. iki 2009 m. gruodžio 29 d. ir nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. balandžio 16 d. Pareiškėjas skundą paštu išsiuntė 2015 m. spalio 2 d., taigi reikalavimas dėl žalos, padarytos netinkamu kalinimu laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 14 d. iki 2009 m. gruodžio 29 d. atlyginimo buvo pareikštas praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjas termino atnaujinti neprašė, svarbių priežasčių, kodėl kreipėsi daugiau nei po trejų metų nenurodė, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2008 m. vasario 14 d. iki 2009 m. gruodžio 29 d. paduoti. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Nustatęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų senaties terminą ir yra pagrindas taikyti ieškinio senatį, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas, o skundas šioje dalyje atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas).

Dėl kamerų ploto reikalavimų pažymėjo, kad HN 76:2010 minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nenustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo reikalavimai. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, taigi teismas darė išvadą, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.

Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų matyti, kad laikant pareiškėją Lukiškių TI-K kamerose nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. balandžio 16 d. buvo pažeisti ploto reikalavimai. Pažeidimas truko 6 dienas. Pareiškėjas laikytas kamerose Nr. 114 ir Nr. 318.

Dėl kitų kalinimo sąlygų teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde jų nenurodė. Iš Lukiškių TI-K 2015 m. spalio 13 d. rašto Nr. 24-7163 matyti, jog kamerų įrengimas atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles, patvirtintas Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176. Kamerų įrengimas nurodytas minėtų taisyklių 14 punkte. Kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti, viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti, spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, viršutinių drabužių pakaba. Lukiškių TI-K 2015 m. spalio 13 d. pažymoje nurodoma, jog kameroje yra stalas, 2 kėdutės, 1 lentyna maisto produktams sudėti, 4 viršutinių drabužių pakabos, 4 gultai. Kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, kuri atitverta 1,5 m aukščio pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose (b. l. 16–23) tikrinta kamera Nr. 114, pažeidimų nenustatyta. Kitose kamerose buvo nustatyti HN 76:2010 pažeidimai, ypač dėl dirbtinės apšvietos dydžio, tačiau šiose kamerose pareiškėjas nelaikytas.

Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ (kaip nurodo atsiliepime, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus). Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Teismas pažymėjo, kad išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, jog Lukiškių TI-K pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto. Lukiškių TI-K teigė, kad tinkamai laikytis suėmimo vykdymo tvarkos trukdė per mažas finansavimas. Ši aplinkybė teisinės reikšmės neturi, nes ja gali būti grindžiamas tik klausimas dėl kaltės buvimo, tuo tarpu atlyginant žalą pagal CK 6.271 straipsnį kaltė nėra svarbi. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal to paties įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, kad jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar jis yra palikęs medicininiuose dokumentuose užfiksuotas pasekmes. Lukiškių TI-K pažeidus asmens teisę į tinkamas kalinimo sąlygas ir taip sukėlus jam nepatogumus bei emocinį sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsižvelgdamas į pažeidžiamos vertybės pobūdį, asmens subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 30 Eur. Reikalavimo dydis, teismo vertinimu, neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Nustatant žalos atlyginimo dydį, įvertinami Lietuvos Respublikoje nustatyti socialinių išmokų bei darbo užmokesčio dydžiai. Be to, teismas pažymėjo, kad žalos atlyginimas už netinkamas sąlygas negali būti prilyginamas vidutinei senatvės pensijai arba darbo užmokesčiui, kadangi tai prieštarautų teisingumo principui.

III.

Pareiškėjas V. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų iki skundo padavimo. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimams konstatuoti. Be to, pareiškėjas nurodo skundo laiku nepadavęs dėl to, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo su jais susipažinti. Nesutinka su tuo, kad į kameros bendrą plotą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą, galėjo būti įtrauktas plotas, užimamas baldų. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomą priteisti sumą ir neatsižvelgė į EŽTT formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos dydžio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų atlyginimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 30 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Kitą skundo dalį atmetė.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, be kita ko, pažymėdamas, kad teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą.

Kiek tai susiję su ieškinio senaties taikymu, teisėjų kolegija pažymi, jog, pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias nuostatas, nes, pareiškėjo manymu, ieškinio senatis nėra taikoma iš Konvencijos pažeidimo atsirandantiems reikalavimams.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 22083/93 ir 22095/93). Kita vertus, EŽTT tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu (žr. EŽTT 2014 m. kovo 11 d. sprendimą byloje Howald Moor ir kiti prieš Šveicariją, pareiškimų Nr. 52067/10 ir 41072/11).

Taigi, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Taigi ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas, tačiau tai, kaip jie pritaikomi konkrečiu atveju, gali sukelti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą byloje Stagno prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 1062/07).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs Lietuvos teisinis reguliavimas numato, kad nagrinėjant tokius administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik pirmiau minėtas CK 6.271 straipsnis, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011). Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog CK 1.134 straipsnis numato, kad ieškinio senatis, be kita ko, netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Iš nurodyto reguliavimo matyti, kad ieškinio senatis netaikoma reikalavimams dėl asmeninių neturtinių teisių, kurios neturi ekonominio turinio, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis (CK 1.115 str., 1.134 str. 1 p.). Tuo tarpu iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą taikoma ieškinio senatis (CK 1.125 str. 8 d., 1.134 str. 1 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008, 2010 m. balandžio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010). Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas šiuo atveju siekia neturtinės žalos atlyginimo, darytina išvada, jog nagrinėjamam ginčui ieškinio senatis pagal pirmiau minėtą reguliavimą yra taikoma.

Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis konkrečiai nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su tuo, kad jis nuo 2008 m. vasario 14 d. iki 2009 m. gruodžio 29 d. ir nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. balandžio 16 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjo teigimu, dėl šių neteisėtų veiksmų jis patyrė dvasinius, emocinius sukrėtimus.

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais neteisėtais veiksmais, kai jis buvo laikomas sąlygomis, kurios neatitiko reikalavimų, ir šie veiksmai vyko laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 14 d. iki 2009 m. gruodžio 29 d. ir nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. balandžio 16 d., teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių, šių neteisėtų veiksmų atlikimo jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negalėjo ramiai miegoti, jautėsi dirglus, jautė padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Taigi spręstina, kad nurodytų galimų neteisėtų veiksmų laikotarpiu jis suvokė ir (ar) turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą. Juolab, paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Pastebėtina, jog šiuo atveju pareiškėjas nenurodė aplinkybių, leidžiančių kitaip vertinti įvardintą situaciją, jo galimą žalos ir teisių pažeidimo suvokimo momentą, jų taip pat nenustatė ir teisėjų kolegija. Šiuo atveju pareiškėjas taip pat nenurodė ir nepagrindė, kad jo teisių pažeidimo metu, atsižvelgus į neteisėtų veiksmų pobūdį, jais sukeliamą žalą, diskomfortą, negalėjo, neturėjo suvokti apie jo galimai pažeidžiamas teises.

Atitinkamai, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas skundu siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą nurodytomis netinkamomis sąlygomis, kuris vyko laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 14 d. iki 2009 m. gruodžio 29 d. ir nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. balandžio 16 d., o skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015 m. spalio 1 d. (b. l. 4), atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jis buvo kalinamas sąlygomis, kurios neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2015 m. spalio 1 d. (b. l. 4). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog šioje byloje atsakovu yra Lietuvos valstybė ir ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas (b. l. 8), todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodytų motyvų pagrindu taikė ginčo nagrinėjimui ieškinio senatį dėl pirmiau nurodytų neteisėtų veiksmų. Byloje nagrinėtina pareiškėjo skundo dalis dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. balandžio 16 d.

Vertinant nurodytą aspektą dėl pirmiau minėtų neteisėtų veiksmų ir ieškinio senaties, teisėjų kolegija pabrėžia, kad CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.

Kiek tai susiję su ieškinio senaties termino atnaujinimu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad EŽTT sprendimai, kuriuose yra aktualūs nagrinėjamai bylai išaiškinimai, nėra išversti į lietuvių kalbą ir jis negalėjo su jais susipažinti.

Iš pareiškėjo pateikto skundo matyti, kad savo teisių pažeidimus pareiškėjas sieja su nacionalinių teisės normų pažeidimu, be kita ko, bendrai papildant, kad tokiu kalinimu buvo pažeistas ir Konvencijos 3 straipsnis. Konvencija yra viešai paskelbtas teisės aktas, be to, analogiškos nuostatos Konvencijos 3 straipsnyje garantuojamoms teisėms yra numatytos ir Konstitucijos 21 straipsnyje, kuri taip pat yra viešai paskelbtas teisės aktas, su kuriuo gali susipažinti visi subjektai. Be to, lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kalinimo sąlygas, įskaitant ir CK, reglamentuojantį neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos teikimo ir pareiškėjas nenurodė, kad jam buvo sudarytos tokios kliūtys. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo įvardytos aplinkybės vertintinos kaip subjektyvios, nesudarančios pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė ir aplinkybių, kurios leistų ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, ir teisėjų kolegija su tokiu vertinimu sutinka. Atsižvelgusi į pirmiau nurodytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad, taikęs ieškinio senatį ir nesant pagrindo praleisto termino atnaujinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. balandžio 16 d.

Pareiškėjas skunde, be kita ko, rėmėsi faktu, jog Lukiškių TI-K kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis tekti plotas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis objektyviais duomenimis, nustatė, kad per pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį mažesnis nei 3,6 kv. m kameros plotas jam teko 6 dienas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde mano, jog plotas turėjo būti skaičiuojamas atimant baldais užstatytą plotą.

EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje Trepashkin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05; 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 740/13). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją, pareiškimų Nr. 42525/07 ir 60800/08; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03).

Nors pareiškėjas ir skunde, ir apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1654-602/2016). Be to, aptartas apeliacinio skundo argumentas nagrinėjamu atveju nėra aktualus, nes pirmosios instancijos teismas ir taip pripažino, kad laikant pareiškėją Lukiškių TI-K kamerose nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. balandžio 16 d. buvo pažeisti ploto reikalavimai.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai, formuojamai tokio pobūdžio bylose, nes priteistas per mažas neturtinės žalos atlyginimas. Pažymi, kad kituose sprendimuose EŽTT, konstatavęs analogišką pažeidimą, iš Lietuvos valstybės pareiškėjų naudai priteisė didesnius žalos atlyginimus.

Vertindama nurodytus pareiškėjo argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pačios Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją, pareiškimo Nr. 4464/70). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 5493/72, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 17621/91), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją, pareiškimo Nr. 64886/01). Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad sprendžiant šios kategorijos ginčus turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į reikšmingus EŽTT išaiškinimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1783-858/2015).

EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr. EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov? prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 67299/01). EŽTT šioje byloje akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov? prieš Slovakiją).

Taigi, pagal nurodytus EŽTT išaiškinimus ir subsidiarumo doktriną, darytina išvada, jog pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardijamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 28028/95). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą, teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį, turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

Nurodytus argumentus pagrindžia ir tai, kad iš EŽTT bylų, nagrinėtų prieš Lietuvą, matyti, jog nuo vertinamų konkrečių aplinkybių priklauso priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pavyzdžiui, EŽTT vienoje byloje prieš Lietuvą vertino situaciją, kai kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmė buvo 1 metai 7 dienos, byloje buvo nustatyta, kad individualiai pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo mažiau nei 3 kv. m, kartais – 1,16 kv. m arba 1,3 kv. m, 23 val. pareiškėjas praleisdavo kameroje, jam buvo įrengtas atviras tualetas. EŽTT už nurodytus pažeidimus pareiškėjui priteisė 5 000 Eur (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Kitoje byloje EŽTT vertino situaciją, kai neteisėtų veiksmų trukmė buvo 3 metai 4 mėnesiai 23 dienos, kalinimo plotas, tekęs pareiškėjui, buvo 0,9 ir 1,9 kv. m, pareiškėjui nebuvo suteiktas tualetinis popierius, pareiškėjui maudymasis buvo ribojamas iki vieno karto per savaitę, nebuvo suteikta galimybė skalbtis rūbus ir patalynę. EŽTT, įvertinęs šias ir kitas aplinkybes, pareiškėjui priteisė 3 000 Eur žalos atlyginimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99). Tuo tarpu EŽTT 2009 m. liepos 2 d. sprendime Kochetkov prieš Estiją (pareiškimo Nr. 41653/05) vertino situaciją, kai pažeidimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų truko 23 dienas, gana trumpą kalinimo laiką, vienam asmeniui teko 1,5 kv. m kameros ploto, buvo konstatuotas netinkamas kameros vėdinimas, prastos higienos sąlygos, varganos sąlygos, visą parą pareiškėjas turėjo praleisti kameroje. EŽTT minėtoje byloje, įvertinęs neteisėtų įvardintų veiksmų visumą, pareiškėjui priteisė 1 000 Eur žalos atlyginimo. Taigi EŽTT neformuoja bendrų atlygintinos sumos fiksuotų dydžių ir atsižvelgus į šios kategorijos bylų specifiką dėl priteistinos žalos sumos yra sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Ričardas Piličiauskas

                                                        Veslava Ruskan

                                          Arūnas Sutkevičius