Administracinė byla Nr. A-567-575/2020
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01218-2018-7
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 1 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. I. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas N. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 35 282 Eur neturtinę žalą.
2. Pareiškėjas teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 14 d. iki 2017 m. sausio 1 d. jam nebuvo išduodamos higienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai), todėl buvo ignoruojama Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, o asmenys – suimtieji ir nuteistieji yra panašiose padėtyse ir negali būti diskriminuojami dėl statuso skirtumo. Jis ne kartą kreipėsi su prašymais (žodžiu ir raštu) į atsakovo atstovą dėl higienos priemonių išdavimo, bet atsakovo atstovas atsakydavo, kad tokios priemonės nepriklauso, o rašytinių prašymų niekada neregistruodavo. Dėl higienos priemonių neišdavimo jis jautėsi nešvarus, pastoviai nesiskutęs, pradėjo skaudėti ir gesti dantys, atsirado blogas burnos kvapas, su juo nebendraudavo kiti, o tai sukėlė kančią, todėl patyrė neturtinę žalą. Neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas) tęsėsi 4 metus 2 mėnesius ir 13 dienų. Anksčiau į teismą nesikreipė, nes nežinojo, kad nuteistiesiems privalo būti išduotos higienos priemonės, o sužinojęs apie nuteistiesiems palankius teismų procesinius sprendimus / nutartis, iš karto padavė skundą teismui. Išreiškė nuomonę, kad jo atžvilgiu turėtų būti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalies nuostata ir ieškinio senaties termino eiga prasidėti nuo tos dienos, kai jis sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apie savo teisės pažeidimą jis sužinojo apie 2017 m. gruodžio 15 d., todėl šią datą prašė laikyti ieškinio senaties termino pradžia. Prašė atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, taikyti ieškinio senatį.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pagal teisės aktus, galiojusius iki 2017 m. sausio 1 d., pataisos namai neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais. Pareiškėjas pirmą kartą raštu dėl higienos priemonių kreipėsi 2017 m. liepos 19 d. ir jam jos buvo išduotos. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas rašytinių prašymų dėl higienos priemonių neteikė. Pareiškėjui įstaigoje kas mėnesį buvo mokamos piniginės išmokos, yra gavęs pinigines perlaidas iš artimųjų, todėl jis turėjo galimybę nusipirkti būtiniausių higienos priemonių įstaigos nuteistųjų parduotuvėje. Pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės metu buvo suteiktos odontologo paslaugos, yra kreipęsis ir į psichologus. Pareiškėjas nebuvo kreipęsis į pataisos namų administraciją raštu dėl higienos priemonių išdavimo, todėl situacija nėra analogiška jo nurodytai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčiai administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017, kurioje buvo nustatyta, kad pareiškėjas tokį prašymą raštu buvo pateikęs, tačiau pataisos namai atsisakė higienos priemones išduoti. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui. Išreiškė nuomonę, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau turtinės naudos. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pagal kurią pareiškėjas turi pareigą įrodyti ir konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog prašoma priteisti žala kilo dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.
6. Teismas, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo prašymą pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senatį, akcentuodamas CK nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties taikymo ir atnaujinimo institutą, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytus patirtus išgyvenimus ir nepatogumus (jautėsi nešvarus, pastoviai nesiskutęs, pradėjo skaudėti ir gesti dantys, atsirado blogas kvapas burnoje, su juo nebendraudavo kiti, juto kančią), vertino, jog jis turėjo suvokti (sužinoti) apie galimą teisių pažeidimą, kai tokius nepatogumus pradėjo jausti ir kreiptis į atsakovą dėl higienos priemonių jam išdavimo, atsakovui nereaguojant, ginti savo teises teisme, skundžiant atsakovo neveikimą (skundų neregistravimą, nepateikimą atsakymų į juos). Tačiau minėto aktyvaus savo teisių gynimo pareiškėjas nerealizavo, skundą teismui parengė ir išsiuntė tik 2018 m. birželio 11 d. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas tokių aplinkybių taip pat nenustatė. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad skundo reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 14 d. iki 2015 m. birželio 10 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą ir šią skundo reikalavimų dalį atmesti.
7. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumą už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2017 m. sausio 1 d., akcentuodamas CK nuostatas, reglamentuojančias valstybės civilinės atsakomybės sąlygas, EŽTT išaiškinimus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymo kontekste, pažymėjo, kad
atsakovo atstovas neginčija pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl higienos priemonių jam neišdavimo.
8. Teismas nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos, pagal kurias vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Taigi, pataisos namams nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau pagal tų pačių Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) 7 punktą suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi, ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos.
9. Teismas pažymėjo, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo nuostatos nustato garantiją – nuteistųjų ir suimtųjų aprūpinimą higienos reikmenimis (dantų šepetėliu, dantų pasta, vienkartiniais skustuvais).
10. Teismas, akcentuodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aiškinant Konvencijos 14 straipsnį, kuris reguliuoja situacijas, kai su asmenimis panašiose situacijose yra elgiamasi skirtingai be pateisinamos priežasties bei įkalinimo įstaigoms keliamą pareigą užtikrinti suimtųjų orumą ir aprūpinti higienos priemonėmis, EŽTT išaiškinimus byloje Melnitis prieš Latviją, taip pat atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai), į tai, jog Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, darė išvadą, kad yra pagrindas ginčo laikotarpiu – nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2017 m. sausio 1 d. – konstatuoti valstybės neveikimą (neteisėtus veiksmus) CK 6.271 straipsnio prasme.
11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai ir kokius prašymus rašė, rašytų prašymų prie skundo nepridėjo, nėra duomenų, jog yra gynęs savo teises, skųsdamas pataisos namų neveikimą, neatsakant į prašymus, todėl šias aplinkybes teismas traktavo kaip abstrakčias.
12. Teismas, nustatęs neteisėtą Alytaus PN neveikimą, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatavo esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus – žalą ir priežastinį ryšį.
13. Teismas, atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir trukmę, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Teismas, byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas buvimo Alytaus PN metu įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) raštu dėl higienos priemonių išdavimo, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, nustatė pareiškėjui priteistiną 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą.
III.
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.
15. Pareiškėjo teigimu, teismas tinkamai neįvertino skundo argumentų, Lietuvos teismų ir EŽTT praktikos. Atsakovo atstovas iš esmės neginčijo skunde nurodytos aplinkybės dėl higienos priemonių neišdavimo. Teismas neatsižvelgė į EŽTT praktiką, pagal kurią sulaikytojo asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, o asmenys, t. y. suimtieji ir nuteistieji, yra panašiose padėtyse ir negali būti diskriminuojami dėl statuso skirtingumo.
16. Pareiškėjas akcentuoja, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, nes apie savo teisių pažeidimą sužinojo iš kito nuteistojo 2017 m. viduryje, kurio atžvilgiu 2017 m. balandžio 3 d. buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis pirmojoje tokio pobūdžio administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017.
17. Pareiškėjas, akcentuodamas EŽTT išaiškinimus byloje Melnitis prieš Latviją, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad pažeidimas buvo ilgalaikis ir tęstinis, t. y. tęsėsi ilgą laiką – 4 metus 2 mėnesius ir 13 dienų, ir turi būti traktuojamas kaip grubus Konvencijos pažeidimas.
18. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatė atsižvelgdamas į EŽTT nustatytą 23 Eur už parą orientacinį dydį.
19. Pareiškėjas pažymi, kad su apeliaciniu skundu teikiamos Alytaus PN gydytojo ir stomatologo pažymos patvirtina, kad nuolat vartojo vaistus nuo dantų skausmo ir dantys yra nepataisomai sugadinti.
20. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 12 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjui priteistas 300 Eur neturtinės žalos atlyginimas, panaikinti, o atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
21. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad atsiliepimas į skundą ir visa su skundu susijusi medžiaga buvo pateikti teismui, tačiau nebuvo objektyviai įvertinti. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos faktą, dydį, priežastinį ryšį tarp nurodomų neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos. Atsakovo atstovas iki 2017 m. sausio 1 d. neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti skunde nurodytomis higienos priemonėmis. 2017 ir 2018 metais pareiškėjui higienos priemonės nebuvo išduotos, nes jis nepateikė prašymo. Be to, pareiškėjas buvo laikomas mokiu, todėl turėjo realią galimybę nusipirkti būtiniausių higienos priemonių. Nėra pagrindo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 pateiktais išaiškinimais, pateiktais tuo atveju, kai pareiškėjas reiškė prašymą dėl higienos priemonių išdavimo ir buvo atsisakyta tokį prašymą tenkinti, nes nagrinėjamu atveju tokio prašymo pareiškėjas nebuvo teikęs. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN išskirtinai pareiškėjui blogino bausmės sąlygas. Taip pat nenustatyta, kad atsakovo atstovas siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
22. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Alytaus PN apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
23. Pareiškėjo teigimu, jo patirtą neturtinę žalą patvirtina į bylą pateikti įrodymai, t. y. medicininės knygelės ir gydytojų išduotos pažymos. Savaime aišku, kad nevalant dantų, jie ima gęsti. Į Alytaus PN administraciją dėl higienos priemonių išdavimo kreipėsi tiek žodžiu, tiek raštu, tačiau būdavo atsakyta, kad higienos priemonės jam nepriklauso. Alytaus PN administracija prašymų neregistruodavo. Be to, atsakovo atstovas iš esmės neginčija aplinkybės, kad higienos priemonės nebuvo išduotos, tačiau jų neišdavimą argumentuoja teisiniu reglamentavimu, kuris tokių priemonių išdavimo nenumatė. Nagrinėjamu atveju yra aktualūs EŽTT sprendime byloje Melnitis prieš Latviją pateikti išaiškinimai, pagal kuriuos higienos priemonių neišdavimas pažeidžia tarptautinius standartus. Konkrečiu atveju Alytaus PN ir atsakingi asmenys vengia atsakomybės dėl teisės į oraus gyvenimo sąlygas pažeidimo. Todėl, esant visoms valstybės atsakomybės sąlygoms, yra pagrindas priteisti iš atsakovo tiek neturtinę, tiek turtinę žalą, pareiškėjo patirtą nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2017 m. spalio 9 d.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
24. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 14 d. iki 2017 m. sausio 1 d. jam nebuvo suteiktos higienos priemonės (dantų šepetėlis, dantų pasta ir skutimosi peiliukai).
25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas atsakovo prašymu taikė ieškinio senaties terminą ir apribojo ginčo laikotarpį, todėl pasisakė tik dėl pareiškėjo argumentų, nurodytų už laikotarpį nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2017 m. sausio 1 d. Teismas pripažino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis pažeidė pareiškėjo teisę į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus PN sąlygas. Pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį teismas įvertino 300 Eur suma.
26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyti pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.).
27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundo reikalavimams taikytu ieškinio senaties terminu. Nurodo, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo iš kito nuteistojo 2017 m. viduryje, kurio atžvilgiu 2017 m. balandžio 3 d. buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis pirmojoje tokio pobūdžio administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017.
28. Visų pirma, pažymėtina, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas priteisti iš atsakovo tiek neturtinę, tiek turtinę žalą, pareiškėjo patirtą nuo 2012 m. spalio 9 d. iki 2017 m. spalio 9 d., t. y. išplečia skunde nurodyto ginčo laikotarpio, t. y. nuo 2012 m. spalio 14 d. iki 2017 m. sausio 1 d., ribas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017).
29. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).
30. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).
31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė (išsiuntė paštu) tik 2018 m. birželio 11 d., nors, kaip minėta, skunde prašo atlyginti patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN nuo 2012 m. spalio 14 d. iki 2017 m. sausio 1 d. Taigi pareiškėjas padavė skundą, pasibaigus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam trejų metų ieškinio senaties terminui reikšti reikalavimą dėl dalies minėtu laikotarpiu patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovo atstovas Alytaus PN prašė taikyti ieškinio senatį nagrinėjamoje byloje.
32. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
33. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad jam iki 2017 m. vidurio nebuvo žinoma apie jo teisių neišduodant higienos priemonių pažeidimą, tačiau jis taip pat nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl pripažintina, jog pareiškėjas turėjo suvokti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos neigiamų patyrimų pataisos įstaigoje metu. Tuo momentu pareiškėjas turėjo suvokti patį žalos faktą.
34. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt pažeistas savo teises. Lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygas, įskaitant teisės aktus, reglamentuojančius pataisos įstaigose laikomų asmenų aprūpinimo higienos reikmenimis, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjo procesiniuose dokumentuose teikiami argumentai dėl susižinojimo apie savo teisių pažeidimo momentą yra prieštaringi, t. y. skunde pareiškėjas nurodė, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo 2017 m. gruodžio 15 d., apeliaciniame skunde – 2017 m. viduryje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai, kad būdamas šioje įstaigoje jis nežinojo savo teisių ir negalėjo žinoti apie jų pažeidimą, atmestini.
35. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nustačius, kad pareiškėjas padavė skundą pasibaigus ieškinio senaties terminui dėl dalies skunde išdėstytų reikalavimų ir nėra svarbių priežasčių atnaujinti ieškinio senaties terminą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą pareiškėjo skundo reikalavimams dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš Alytaus PN neveikimo 2012 m. spalio 14 d. – 2015 m. birželio 10 d. laikotarpiu atlyginimo, ir atmetė šią pareiškėjo skundo dalį.
36. Dėl atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentų, kad visa su skundu susijusi medžiaga ir atsiliepimas į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismo nebuvo objektyviai įvertinti, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, vertina, kad pirmosios instancijos teismas aukščiau paminėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.
37. Dėl atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentų, jog iki 2017 m. sausio 1 d. teisės aktuose jam nebuvo nustatyta pareiga nuteistuosius aprūpinti tokiomis asmens higienos priemonėmis kaip dantų pasta, dantų šepetėlis ir skutimosi peiliukai, teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, kad EŽTT 2012 m. liepos 9 d. sprendime byloje Melnitis prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05) konstatavo, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. EŽTT pažymėjo, jos tai, kad pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus ir pažemintas, sukėlė kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kančią. EŽTT vertinimu, nacionalinės valdžios nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, įskaitant Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, nustatantį, kad kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip jų gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu.
38. Nagrinėjamu atveju yra aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 išaiškinimai tuo aspektu, kad minėti EŽTT išaiškinimai yra reikšmingi ir sprendžiant dėl nuteistųjų teisių pažeidimo, todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgiant į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį. Aprūpinimo normos tiek, kiek jose nenustatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemonių – dantų pastos, dantų šepetuko bei skutimosi peiliukų, neatitinka Konvencijos nuostatų.
39. Pažymėtina, kad teisinis reguliavimas, kuriame nebuvo įtvirtinta, kad nuteistieji yra aprūpinami dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais, galiojo iki 2017 m. sausio 1 d., kai nauja redakcija buvo išdėstytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriame nustatyta, kad tiek nuteistiesiems, tiek suimtiesiems be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai.
40. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas šioje byloje padarė pagrįstą išvadą, kad nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2017 m. sausio 1 d. neišduodant pareiškėjui asmens higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliukų) Alytaus PN pažeidė Konvencijos nuostatas, todėl yra pagrindas konstatuoti valstybės neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.
41. Pažymėtina, kad paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018).
42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, daro išvadą, kad dėl jo poveikio pareiškėjo patirti negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengė minimalias ribas ir pareiškėjui sukėlė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginama priteisiant kompensaciją.
43. Pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 35 282 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nurodo, kad šį neturtinės žalos atlyginimo dydį apskaičiavo atsižvelgdamas į EŽTT nustatytus orientacinius dydžius. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Dėl priteistinos žalos dydžio remiantis subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas, taikydamas šioje valstybėje įtvirtintą teisinį reguliavimą bei teismų praktikoje nustatytus kriterijus, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Taigi pagal subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Cocchiarella prieš Italiją (pareiškimo Nr. 64886/01), 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 28028/95) ir kt.).
44. Teisėjų kolegija nenustatė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent jo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimo dydis.
45. Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013).
46. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.).
47. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (nuo 2015 m. birželio 11 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), į pažeidimo pobūdį ir intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2368-261/2019, 2019 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1651-552/2019, 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-561-520/2020), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, jog pirmosios instancijos teismo priteista 300 Eur suma nelaikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti.
48. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo N. I. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Ričardas Piličiauskas
Arūnas Sutkevičius