Administracinė byla Nr. I-10700-244/2015
Proceso Nr. 3-61-3-04229-2015-8
Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2.; 3.21.
(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 24 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska, dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovei D. M., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir VPK) 3 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Paaiškino, kad jis nuo 2015-07-02 iki 2015-07-07 buvo laikomas Vilniaus VPK areštinėje kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kameros būdavo nuolat perpildytos, jose nėra normalaus tualeto, kamerose būdavo šalta, drėgna, neatsidarydavo langai, patalpos nevėdinamos, jose trūkdavo gryno oro ir natūralaus apšvietimo. Teigia, kad laikymas tokiomis nežmoniškomis sąlygomis prilygsta kankinimui. Nurodo, kad neteisėtais pareigūnų veiksmas jis buvo pažemintas, pažeista jo garbė ir orumas ir patyrė neturtinę žalą. Patirta neturtinė žala pasireiškė dvasiniais išgyvenimais ir sukrėtimais, emocine depresija, nepatogumais, pažeminimu.
Atsakovės atstovas Vilniaus apskrities VPK atsiliepime į skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad pareiškėjas neįrodė pareigūnų neteisėtų veiksmų, todėl šiuo atveju nėra vienos iš CK 6.271 str. nurodytų būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti. Pažymi, kad pareiškėjas Vilniaus apskrities VPK areštinėje buvo laikomas itin trumpą laiką (4 paras), todėl jo patirti dvasiniai išgyvenimai yra vienkartinio pobūdžio, mažareikšmiai ir smulkmeniški. Kaltindamas policijos pareigūnus pareiškėjas stengiasi pasirodyti auka, o jo reikalavimai atlyginti neturtinę žalą traktuotini kaip nesąžiningas noras pasipelnyti. Vilniaus aps. VPK areštinėje uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių taip pat ir pareigų užtikrinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos „Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės“ (toliau – ir Taisyklės), kuriomis vadovaujantis yra organizuojamas asmenų laikymas policijos areštinėse. Vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009), areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi bei lovos skalbiniais. Švari patalynė išduodama kiekvienam į areštinę uždaromam asmeniui, asmens higienos priemonės (tualetinis popierius, muilas) dalinamos į kiekvieną kamerą. Minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) dezinfekuojami nuolat, tam atlikti yra sudaryta sutartis. Vilniaus VPK sanitarinių mazgų įrengimas bei langų kamerose įrengimas atitinka HN 37:2009 reikalavimus. Pagal higienos normų reikalavimus bei policijos areštinių kamerų įrengimo instrukciją sanitariniai mazgai nuo gyvenamojo ploto atskirti sienelėmis. Taip pat nurodė, jog pareiškėjo teiginiai dėl patirtos neturtinės žalos yra abstraktūs bei nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis apie galimai patirtą moralinę žalą, emocinį sukrėtimą bei jo padarinius, o visi jo argumentai paremti asmenine nuomone ir subjektyviu aplinkybių vertinimu ir jo reikalavimas laikytinas tik siekiu pasipelnyti. Taigi, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Vilniaus AVPK teigė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
Skundas atmestinas.
Byloje spręstinas ginčas dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodo patyręs dėl laikymo netinkamomis sąlygomis Vilniaus AVPK areštinėje, pagrįstumo.
Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiais nuo 2015-07-03 iki 2015-07-07 Vilniaus AVPK areštinėje jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 d. nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009).
Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 str. reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 str. yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė jį su Konvencijos 3 str. nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95). Kaip ne kartą pažymėjo EŽTT savo praktikoje, ypač mažas kameros plotas yra labai svarbi aplinkybė, kurią būtina įvertinti sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 str. prasme. Ypač mažas kamerų plotas yra savaiminis pagrindas pripažinti, kad kalinimo sąlygos yra žeminančios (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 53254/98).
Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą nustato Higienos norma HN 37:2009. Vyriausiųjų policijos komisariatų ir policijos komisariatų areštinėse dirbančių policijos pareigūnų teises ir pareigas, taip pat į policijos areštines uždarytų asmenų apsaugos ir priežiūros tvarką nustato Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012-10-10 įsakymu Nr. 5-V-677 patvirtinta Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“1.3.1 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Anksčiau aptartas teisinis reguliavimas lemia, kad viešojo administravimo subjektas – Vilniaus apskrities VPK – užtikrindamas tinkamas pareiškėjo laikymo sąlygas, turėjo vykdyti minėtų teisės aktų reikalavimus, tarp jų – užtikrinti, jog pareiškėjas būtų laikomas kameroje, kurioje jam tektų ne mažesnis, nei teisės aktais nustatytas minimalus, gyvenamasis plotas. Nustatyta, kad pareiškėjas į Vilniaus AVPK areštinę buvo pristatytas 2015-07-03 10.50 val. ir buvo laikomas iki 2015-07-07 8.30 val.
2015-07-03 buvo laikomas kameroje, kurios gyvenamasis plotas yra 22,5 m2 , kartu su 2 asmenimis, 2015-07-04 buvo laikomas toje pačioje kameroje kartu su 3 asmenimis. 2015-07-05 buvo perkeltas į kamerą, kurios plotas 19,4 m2, ir buvo laikomas iki 2015-07-06 kartu su 4 asmenimis, o 2015-07-07 iš Vilniaus aps. VPK areštinės buvo konvojuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą. Taigi, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus VPK areštinėje nepažeidžiant vienam asmeniui kameroje tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimo.
Be paminėto argumento pareiškėjas skundą argumentuoja saugios ir sveikos gyvenamosios aplinkos neužtikrinimu, nes kamerose būdavo netinkamas apšvietimas, jose tvyrojo drėgmė ir buvo šalta, nebūdavo normalaus tualeto, dėl neatsidarančių langų ir netinkamo vėdinimo nuolat trūkdavo gryno oro, nebuvo elektros rozečių, kamerose esantys asmenys nebuvo vedami į dušą po to, kai atvykdavo iš kitos kalinimo įstaigos, o rūkantys asmenys būdavo laikomi kartu su nerūkančiais.
Higienos normos HN 37:2009 5–15 punktuose pateikiamos bendrosios nuostatos, nustatančios, kad policijos areštinėje laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 punktas); 18–33 punktuose reglamentuoti policijos areštinių įrengimo reikalavimai. Policijos areštinės kamerose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo sistemą (20 punktas). Policijos areštinės kameroje turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Areštinių kamerų dirbtinė šviesa turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (21 punktas). Kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose vyksta mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (23 punktas). Pagal minėtos higienos normos 24 punktą, oro temperatūra, santykinė drėgmė ir judrumas turi būti šie: šiltuoju metų periodu oro temperatūra 18–28 laipsniai, santykinė drėgmė 30–75 proc., oro judrumas 0,15–0,5 m/s; o šaltuoju metų periodu oro temperatūra 18–26 laipsniai, santykinė drėgmė 30–75 proc., oro judrumas 0,05–0,2 m/s.
Vilniaus visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus 2014-12-02 patikrinimo akte konstatuota, kad Vilniaus VPK areštinės kamerų būklė atitinka higienos normų reikalavimus (b. l. 30-31). Vilniaus VPK patvirtino, kad Vilniaus VPK areštinėje yra oro šalinimo sistema (ištraukiamoji ventiliacija), languose yra orlaidės, o kamerose įrengtas sanitarinis mazgas nuo gyvenamojo ploto atskirtas sienelėmis (b. l. 19). Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad Vilniaus VPK areštinės kamerų sanitarinė būklė, taip pat jose įrengtas sanitarinis mazgas bei kamerose esanti oro šalinimo sistema (ištraukiamoji ventiliacija) atitinka HN 37:2009 reikalavimus. Kartu pažymėtina, kad HN 37:2009 2 p. įtvirtinta, jog ši higienos norma taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems policijos areštinių pastatams ir jų teritorijoms. Veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, Taisyklių 9.2 p. nustatyta, jog asmenys, laikomi policijos areštinėje, privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos užtikrinimu kamerose (policijos pareigūnų nurodymu eilės tvarka skiriamas atsakingas už kameroje esančios tvarkos palaikymą asmuo). Taigi, už kamerų švarą ir tvarką atsakingi patys joje laikomi asmenys, kuriems Vilniaus VPK areštinė išduoda valymo inventorių.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęsis dėl netinkamų kalinimo sąlygų areštinėje.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta aukščiau, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. atsakovės atstovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato neteisėtų veiksmų, taip pat ir žalos padarymo fakto, todėl šiuo atveju valstybei nekyla civilinė atsakomybė.
Konstatavus, kad valdžios institucijų neteisėti veiksmai nenustatyti (nėra atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos), nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo ir priteisti žalos atlyginimą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str., 129 str.
n u s p r e n d ė:
Atmesti pareiškėjo G. T. skundą kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Liudmila Zaborovska