Civilinė byla Nr. 2-2276-239/2012 m.
Teisminio proceso Nr. 2-48-3-01063-2011-1
Procesinio sprendimo kategorija: 116.5.
(S)
TRAKŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMAS
SPRENDIMAS UŽ AKIŲ
Lietuvos Respublikos vardu
2012 m. spalio 1 d.
Trakai
Trakų rajono apylinkės teismo teisėja Nijolė Zaleckienė,
sekretoriaujant Ingai Bakšaitei,
viešame parengiamajame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo LINDORFF OY, veikiančio per LINDORFF OY filialą, ieškinį atsakovui R. R. dėl skolos, palūkanų, delspinigių priteisimo ir
n u s t a t ė:
ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 734,64 Lt skolą, 33,93 Lt palūkanas, 753,97 Lt delspinigius, 13,5 procento dydžio metines palūkanas už skolos sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovo atstovas į parengiamąjį teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką ieškovui yra pranešta įstatymo nustatyta tvarka, 2012 m. rugsėjo 18 d. gautas ieškovo prašymas dėl bylos nagrinėjimo ieškovo atstovui nedalyvaujant.
Atsakovas į parengiamąjį teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką atsakovui yra pranešta įstatymo nustatyta tvarka, atsakovas apie neatvykimo į parengiamąjį teismo posėdį priežastis teismo neinformavo, todėl darytina išvada, jog atsakovas be svarbių priežasčių neatvyko į parengiamąjį teismo posėdį.
Atsakovas nepateikė atsiliepimo į pareikštą ieškinį, procesiniai dokumentai atsakovui įteikti įstatymo nustatyta tvarka.
Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, ieškovui prašant, nagrinėjamoje byloje priimamas sprendimas už akių.
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka formalų pateiktų ir nurodytų įrodymų vertinimą, tai yra įsitikina, kad, pasitvirtinus šių įrodymų turiniui, būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).
Bylos duomenimis (b. l. 5-7) nustatyta, jog pradinis kreditorius AB bankas „HANSABANKAS“ (dabar – „SWEDBANK“, AB) ir atsakovas 2007 m. balandžio 5 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 07-033826-GV (toliau tekste – Sutartis), pagal kurią pradinis kreditorius suteikė atsakovui 1500,00 Lt kreditą, o atsakovas, be kita ko, įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka ir terminais grąžinti pradiniam kreditoriui kreditą, mokėti 13,5 procento dydžio palūkanas.
Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ar sutarties numatytus atvejus (CK 6.59 straipsnis). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis).
Byloje nustatyta, jog atsakovas tinkamai neįvykdė Sutarties, tai yra negrąžino pradiniam kreditoriui 734,64 Lt kredito ir nesumokėjo 33,93 Lt palūkanų.
Bylos duomenimis (b. l. 8-9) nustatyta, jog pradinis kreditorius ir naujasis kreditorius (ieškovas) 2008 m. rugpjūčio 26 d. sudarė reikalavimų perleidimo sutartį, pagal kurią pradinis kreditorius, be kita ko, perleido, o naujasis kreditorius įgijo, reikalavimo teisę į atsakovą.
Bylos duomenys patvirtina, jog atsakovui procesiniai dokumentai įteikti įstatymo nustatyta tvarka, todėl pripažintina, jog atsakovui yra tinkamai pranešta apie reikalavimo perleidimo faktą, bei konstatuotina, jog reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš atsakovą (CK 6.109 straipsnio 1 dalis).
Byloje nustačius, jog atsakovas tinkamai neįvykdė Sutarties, tai yra negrąžino pradiniam kreditoriui 734,64 Lt kredito ir nesumokėjo 33,93 Lt palūkanų, bei pripažinus, jog atsakovui yra tinkamai pranešta apie reikalavimo perleidimo faktą, konstatuotina, jog ieškovo reikalavimai dėl skolos ir palūkanų priteisimo yra pagrįsti ir tenkintini visiškai.
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Pradinis kreditorius ir atsakovas Sutartimi sulygo, jog metinė palūkanų norma – 13,50 procento (b. l. 5), todėl, esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, jog ieškovo reikalavimas dėl 13,50 procento dydžio metinių palūkanų už skolos sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus. Ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų, įgyvendinamų per žemesnės teisinės galios norminius teisės aktus. Vartotojo teisių apsauga taip pat yra Lietuvos valstybės įsipareigojimas, kylantis iš Europos Sąjungos teisės. Pažymėtina, kad tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo teisių apsaugą ir numato, jog vartojimo sutartims greta bendrųjų sutarčių teisės taisyklių taikomos specialios, užtikrinančios didesnę vienos iš sutarčių šalių – vartotojo – teisių apsaugą, taisyklės. Būtinybę užtikrinti vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, teisių ir teisėtų interesų apsaugą savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, konstatuodamas, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, konstitucinis valstybės ūkio tvarkymo principas; su vartotojų teisių apsauga susijusiuose ginčuose neretai peržengiamos privačių santykių ribos, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai; teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2001; 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008); vartotojų teisių bylų specifika lemia teismo pareigą būti aktyviam procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1137/2002, 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2008). Pažymėtina, kad vartojimo sutarties institutas, kaip ir kiekvienas teisės institutas, turi būti taikomas atsižvelgiant į jo tikslą – didesnės vartotojo teisių ir teisėtų interesų apsaugos užtikrinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-581/2008).
Standartinė sutarties sąlyga yra tokia sąlyga, kurią bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto parengia viena šalis nederindama jos su kita šalimi ir kuri be derybų su kita šalimi taikoma sudaromoje sutartyje (CK 6.185 straipsnio 1 dalis). Vartojimo sutarties dalykas yra tam tikra prekė ar paslauga, o jos sąlygos, susijusios su netesybomis, yra papildomos, antraeilės sąlygos. Neabejotina, kad vartotojas visą dėmesį kreipia į esmines su sutarties dalyku susijusias sąlygas, labai dažnai į kitas sąlygas net neįsigilindamas. Tuo tarpu tiek sutarčių sudarymo laisvės principas, tiek CK 6.162, 6.188 straipsniai reikalauja sąmoningo, valingo šalių susitarimo dėl netesybų formos ir dydžio. Tokio susitarimo šalių sąmoningumas ypač reikšmingas tuo atveju, kai dėl netesybų susitaria verslininkas ir vartotojas, nustatydami, kad vartojimo sutarties netinkamo vykdymo atveju vartotojas mokės verslininkui tam tikros formos ir dydžio netesybas. Esant tokioms aplinkybėms, vien tik vartotojo parašas vartojimo sutartyje, be kita ko, įtvirtinančioje ir standartinę sąlygą dėl netesybų formos ir dydžio, neatitinka sąmoningo ir valingo susitarimo prasmės. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad standartinė verslininko parengta vartojimo sutarties sąlyga dėl netesybų, įtvirtinanti vartotojui nepalankų ir neprotingai didelį delspinigių dydį, nelaikytina šalių susitarimu CK 6.162 straipsnio prasme.
Esminis vartojimo sutarčių instituto ypatumas ir vartotojo teisių gynimo teisinis mechanizmas yra įstatyme įtvirtintas nesąžiningų sutarčių sąlygų draudimas ir tokių sąlygų neprivalomumas vartotojui. Sutartį pripažinus vartojimo sutartimi, jos sąlygos visais atvejais turi būti vertinamos pagal CK 6.188 straipsnyje nustatytus sąžiningumo kriterijus. Vartojimo sutarties sąlygos gali būti pripažįstamos nesąžiningomis paties vartotojo, vartotojų teises ginančių institucijų ar bylą nagrinėjančio teismo iniciatyva. Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus, nepriklausomai nuo to, kokius reikalavimus reiškia šalys. CK 6.188 straipsnio 2 dalyje įtvirtintame sąraše nurodytų vartojimo sutarčių sąlygų nesąžiningumas vartotojų atžvilgiu yra preziumuojamas. Pareiga paneigti šių sąlygų nesąžiningumo prezumpciją tenka verslininkui.
Teismas, įvertinęs Sutarties dalyką, esmines sąlygas, Sutarties prigimtį, konstatuoja, jog Sutartis yra vartojimo sutartis.
Pagal Sutarties 7.2 punktą atsakovas, praleidęs Sutartyje numatytus kredito ar jo dalies grąžinimo, palūkanų ir/ar kitų Sutartyje numatytų mokėjimų terminus, privalo už kiekvieną kalendorinę termino praleidimo dieną mokėti 0,1 procento dydžio delspinigius už sumą, kurios mokėjimo terminas praleistas, kurie, mokėtini kas dieną, sudaro net 36,50 procento per metus, todėl tokia vartojimo sutarties nuostata dėl mokėtinų delspinigių dydžio pripažintina nesąžininga ir pažeidžiančia atsakovo, kaip vartotojo, teises ir teisėtus interesus CK 6.188 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir 6.188 straipsnio 3 dalies prasme.
Netesybos turi atlikti kompensuojamąją funkciją, jos nustatomos siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius, tačiau netesybos negali leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita. Jeigu netesybos (bauda, delspinigiai) yra aiškiai per didelės arba prievolė iš dalies įvykdyta, teismas gali netesybas sumažinti, tačiau tik tiek, kad jos netaptų mažesnės už nuostolius, patirtus dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, bet netesybos negali būti mažinamos mažiau, nei kreditorius iš tikrųjų patyrė nuostolių.
Minėta, kad pagal Sutarties 7.2 punktą atsakovas, praleidęs Sutartyje numatytus kredito ar jo dalies grąžinimo, palūkanų ir/ar kitų Sutartyje numatytų mokėjimų terminus, moka 0,1 procento dydžio delspinigius nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Atsižvelgiant į teismų praktiką dėl netesybų priteisimo, taip pat į teisingumo ir protingumo principus, darytina išvada, kad tokie delspinigiai yra per dideli.
2011 m. balandžio 1 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Viena vertus, Sutartis sudaryta dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl šis įstatymas atgręžtine tvarka nėra taikomas. Kita vertus, teismas, atsižvelgdamas į Sutarties dalyką, į minėtu įstatymu nustatytą delspinigių dydį, kaip į orientacinį, konstatuoja, kad 0,05 procento delspinigių dydis atitinka protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie pradinio kreditoriaus ir ieškovo dėl atsakovo neatsiskaitymo laiku patirtus nuostolius, todėl, įvertinus bylos duomenis ir aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad 0,05 procento dydžio delspinigiai nėra mažesni už pradinio kreditoriaus ir ieškovo galimai patirtus nuostolius.
Ieškinyje išdėstytas delspinigių paskaičiavimas (b. l. 1) patvirtina, kad pagal Sutartį atsakovui priskaičiuoti 0,1 procento dydžio delspinigiai vertine išraiška sudaro 753,97 Lt sumą. Nustačius, jog priteistinų delspinigių norma yra 0,05 procento, konstatuotina, kad priteistini delspinigiai sudaro 376,99 Lt sumą.
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog ieškovo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo yra pagrįstas ir tenkintinas iš dalies.
Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, jog nagrinėjamoje byloje patenkintų ieškinio reikalavimų dalis yra 75,24 procento. Esant nurodytai aplinkybei, ieškovui iš atsakovo priteistinos 243,33 Lt bylinėjimosi išlaidos (b. l. 3, 22-23, 34) (CPK 93 straipsnio 2, 3 ir 5 dalys).
Nagrinėjamoje byloje bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma – 21,00 Lt. Esant nurodytai aplinkybei, atsižvelgiant į patenkintų ieškinio reikalavimų dalį, iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistinos 15,80 Lt bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 straipsnis).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 5, 93, 96, 177-178, 230 straipsniais, 262 straipsnio 2 dalimi, 270 straipsniu, 279 straipsnio 2 dalimi, 285-288 straipsniais, teismas
n u s p r e n d ž i a:
ieškinį patenkinti iš dalies.
Pripažinti negaliojančiu AB banko „HANSABANKAS“ (dabar – „SWEDBANK“, AB) ir R. R. 2007 m. balandžio 5 d. sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. 07-033826-GV 7.2 punktą ta apimtimi, kuria nustatoma, kad kredito gavėjas, praleidęs sutartyje numatytus kredito ar jo dalies grąžinimo, palūkanų ir/ar kitų sutartyje numatytų mokėjimų terminus, privalo už kiekvieną kalendorinę termino praleidimo dieną mokėti 0,1 procento dydžio delspinigius.
Priteisti iš R. R. 734,64 Lt skolą, 33,93 Lt palūkanas, 376,99 Lt delspinigius, 13,50 procento dydžio metines palūkanas už 734,64 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra nuo 2011 m. gegužės 13 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 243,33 Lt bylinėjimosi išlaidas LINDORFF OY, veikiančiam per LINDORFF OY filialą.
Kitoje dalyje ieškinį atmesti.
Priteisti iš R. R. 15,80 Lt bylinėjimosi išlaidas į valstybės biudžetą.
Atsakovas negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau per dvidešimt dienų nuo jo priėmimo dienos turi teisę paduoti Trakų rajono apylinkės teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.
Ieškovas per trisdešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos turi teisę paduoti apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui per Trakų rajono apylinkės teismą.
Teisėja Nijolė Zaleckienė