Administracinė byla Nr. A-1627-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05079-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 7.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. F. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja M. F. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir Užsienio išmokų tarnyba, Tarnyba, atsakovas) direktoriaus 2015 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. SPRE-1410; 2) panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba, VSDFV, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6297.
2. Pareiškėja nurodė, kad Užsienio išmokų tarnybos direktorius ginčijamu sprendimu anuliavo pareiškėjai išduotus A1 pažymėjimus ir nustatė, jog jai darbo sutarties su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Suzan Mars“ (dabar jau bankrutavęs juridinis asmuo) galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Pareiškėja tvirtino, kad nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. buvo draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje, kaip UAB „Suzan Mars“ darbuotoja. Skundžiamas Tarnybos sprendimas grindžiamas Lietuvos Respublikos valstybinė darbo inspekcija prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) patikrinimu, kuris buvo atliktas iki pareiškėjos pradėjimo dirbti UAB „Suzan Mars“, be to, patikrinimo aktas neturi jokios įrodomosios galios dėl pareiškėjos darbinės veiklos dar ir dėl to, kad buvo tikrinama įmonė, o ne jos darbuotojai. Skundžiamas Tarnybos sprendimas yra neadekvatus ir grindžiamas objektyvios tikrovės neatitinkančiais duomenimis. Pareiškėja paaiškino, jog ji dirbo, už ją buvo mokami visi mokesčiai Lietuvos Respublikoje. Skundžiami sprendimai priimti be teisinio pagrindo, nemotyvuoti, neparemti jokiomis realiomis faktinėmis aplinkybėmis.
3. Pareiškėjos teigimu, nors pareiškėjos A1 leidimų anuliavimas buvo grindžiamas išimtinai UAB „Suzan Mars“ ekonomine logika, tačiau pareiškėjos su UAB „Suzan Mars“ sudarytos darbo sutartys, kurios pagrindu ji turi teisę į socialinę apsaugą, nėra panaikintos. Todėl pareiškėjai, remiantis lygių galimybių, įgytų teisių išsaugojimo, socialinio draudimo laikotarpių sumavimo principais bei 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (toliau – ir Reglamentas Nr. 883/2004), taikytini Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Skundžiamuose sprendimuose remtasi neobjektyviais, nemotyvuotais, nesusijusiais duomenimis, neatsižvelgta į Reglamento Nr. 883/2004 nuostatas, Europos Sąjungos (toliau – ir ES) socialinės apsaugos sistemos koordinavimo principus, todėl priimti sprendimai neteisingi bei nepagrįsti, todėl naikintini.

4. Atsakovas Užsienio išmokų tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
5. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro duomenis pareiškėja nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. spalio 31 d. buvo draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikoje kaip UAB „Suzan Mars“ darbuotoja, 2013 metais jai buvo išduoti penki A1 pažymėjimai (nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2015 m. sausio 31 d. su nedidelėmis pertraukomis). Užsienio išmokų tarnyba skundžiamą sprendimą priėmė vadovaudamasi Reglamento Nr. 883/2004, 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką, (toliau – ir Reglamentas Nr. 987/2009) ir VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatomis. Atsakovo teigimu, pareiškėja savo teiginius grindžia jai naudingomis teisės aktų normomis, neatsižvelgia į teisės aktuose išdėstytų teisės normų tarpusavio ryšį, nepaiso sisteminio, loginio ir lingvistinio teisės normų aiškinimo taisyklių.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad, jo duomenimis, iki skundžiamo sprendimo, kuriuo buvo panaikinti pareiškėjai išduoti A1 pažymėjimai, priėmimo už laikotarpį, kuriam buvo išduoti A1 pažymėjimas dėl Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymo, pareiškėja valstybinio socialinio draudimo įmokų nuo Lenkijoje vykdomos savarankiškos veiklos Lietuvos Respublikoje nemokėjo ir neteikė mokestinių prievolių įvykdymui Lietuvoje reikiamos informacijos. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, tai rodo, kad pareiškėja, kreipdamasi į Užsienio išmokų tarnybą dėl A1 pažymėjimo išdavimo, neturėjo tikslo būti draudžiama socialiniu draudimu Lietuvoje, o tiesiog siekė išvengti socialinio draudimo įmokų mokėjimo Lenkijoje. VDI ir Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) nenustatė, kad UAB „Suzan Mars“ faktiškai vykdo veiklą Lietuvoje, todėl jos sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, faktinio įmokų, mokėtinų nuo pajamų iš savarankiškos veiklos Lenkijoje, išieškojimo. Trečiasis suinteresuotas asmuo laikėsi pozicijos, kad Užsienio išmokų tarnyba, įvertinusi turimus duomenis, tinkamai nustatė, jog pareiškėjai negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, o skundžiami sprendimai yra motyvuoti, pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis ir priimti vadovaujantis teisės aktų normomis, todėl nėra pagrindo juos naikinti.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjos M. F. skundą atmetė.
9. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Reglamentu Nr. 883/2004, Reglamentu Nr. 987/2009, Aprašu ir nurodė, kad sprendžiant dėl taikytinos teisės tuo atveju, kai asmuo dirba pagal darbo sutartį ir savarankiškai keliose valstybėse, svarbus ne darbo sutarties tam tikroje valstybėje narėje sudarymo, bet darbo toje valstybėje narėje pagal darbo sutartį faktas, t. y. svarbus būtent faktinis veiklos (darbo pagal darbo sutartį) vykdymas, ir jos apimtis. Teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, įskaitant VDI ir mokesčių administratoriaus surinktus duomenis apie UAB „Suzan Mars“, bei šalių paaiškinimus, konstatavo, kad byloje esančių rašytinių įrodymų pakanka daryti išvadą, jog pareiškėja neįrodė, kad faktiškai vykdė darbinę veiklą pagal sudarytas darbo sutartis Lietuvos Respublikos teritorijoje. Nors teismas pažymėjo, kad įrodymai, kuriais remiasi Užsienio išmokų tarnyba ir VSDFV, yra iš esmės netiesioginiai, tačiau atkreipė dėmesį, jog Užsienio išmokų tarnyba 2015 m. kovo 16 d. raštu ir 2015 m. gegužės 5 d. raštu kreipėsi į UAB „Suzan Mars“ ir jos atstovus, kuriuose prašė pateikti realius darbų ar teikiamų paslaugų atlikimą patvirtinančius duomenis, tačiau tokie dokumentai nebuvo pateikti.
10. Teismas, vertindamas pareiškėjos teismui pateiktas nuotraukas, akcentavo, kad jos nebuvo pateiktos nei atsakovui, nei trečiajam suinteresuotam asmeniui, be to, teismo vertinimu, šios nuotraukos nelaikytinos patvirtinančiomis pareiškėjos nurodytas aplinkybes, nes nenurodyta, kur, kada jos darytos, kokie asmenys jose užfiksuoti, t. y. šios nuotraukos yra neinformatyvios, todėl nėra galimybės nustatyti jų ryšio su ginčo dalyku.
11. Teismas sprendė, kad nors nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjai buvo mokamas darbo užmokestis ir pildomi darbo apskaitos žurnalai, tačiau įrodymai, paneigiantys kompetentingų institucijų atliktų patikrinimų metu konstatuotas aplinkybes ir patvirtinantys realų darbą Lietuvoje, nei mokesčių administratoriui, nei Užsienio išmokų tarnybai, nei VSDFV, nei teismui nebuvo pateikti. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nurodytu ar kokiu kitu metu ji buvo atvykusi į Lietuvą. Be to, profesionalus verslo subjektas ir jo darbuotojai negali paaiškinti nieko konkretaus apie vykdytą veiklą, pavyzdžiui, duomenų, kieno interesais reklamos paslaugos Lietuvoje buvo teikiamos, kokios prekės ar paslaugos buvo reklamuojamos, kokiomis priemonėmis tai buvo daroma, kas, kada ir kur spausdino reklaminę medžiagą, kaip tokia reklaminė medžiaga buvo gabenama ir kt. Taip pat nėra aišku, dėl kokių ekonomine logika pagrįstų priežasčių UAB „Suzan Mars“ buvo reikalinga tokioms paslaugoms Lietuvoje įdarbinti tiek daug turinčių skirtingas kvalifikacijas ir būtent vykdančių individualią veiklą Lenkijos piliečių. Teismas pažymėjo, kad operatyvaus patikrinimo metu buvo nustatyta, jog UAB „Suzan Mars“ pajamos buvo iš esmės tik iš vienos Lenkijoje esančios įmonės, kurios savininkas yra UAB „Suzan Mars“ direktorės žentas.
12. Teismo vertinimu, nustatytų aplinkybių visuma leido atsakovui konstatuoti, kad Lietuvos Respublikoje pareiškėja realiai nedirbo, todėl nėra pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktus. Nors VDI atliktas patikrinimas nesutampa su pareiškėjos darbo laikotarpiu, tačiau jis leidžia spręsti dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos pobūdžio jau nuo 2010 metų. Teismas pabrėžė, kad Vilniaus AVMI atlikto operatyvaus patikrinimo metu mokesčių administratorius išsamiai išanalizavo UAB „Suzan Mars“ veiklos aplinkybes būtent ginčui aktualiu pareiškėjos darbo sutarties galiojimo laikotarpiu. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjos teiginius, kad skundžiamuose sprendimuose remtasi neobjektyviais, nemotyvuotais, nesusijusiais duomenimis.
13. Apibendrindamas nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Užsienio išmokų tarnyba ir VSDFV pagrįstai įvertino surinktų įrodymų visumą ir ginčijamais sprendimais padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėja faktiškai Lietuvoje darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ laikotarpiu nedirbo, todėl pagal Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalį jai negalėjo būti nustatytas Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymas, o taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai, t. y. ginčijami sprendimai priimti tinkamai nustačius faktines aplinkybes, teisingai aiškinant ir taikant ginčui aktualias teisės normas, yra pagrįsti ir teisėti.

III.

14. Pareiškėja M. F. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti.
15. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia skunde pirmosios instancijos teismui pateiktais argumentais. Pareiškėja papildomai nurodo, kad teismo sprendimas yra šališkas, priimtas netinkamai įvertinus šalių pateiktus dokumentus, nepagrįstai perkėlus įrodinėjimo naštą pareiškėjai, kaip silpnesniajai šaliai, todėl yra neatitinkantis suformuluotos administracinių teismų praktikos. Teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, nevertino įrodymų visumos, todėl priėmė neteisingą, subjektyviomis ir klaidingomis prielaidomis bei neaiškiomis aplinkybėmis pagrįstą neteisėtą sprendimą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovo kartu su atsiliepimu į skundą pateiktų dokumentų turinys ne tik patvirtina, jog šioje byloje įrodinėjimo našta tenka atsakovui, bet taip pat yra prieštaringas bei klaidinantis. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo ginčijamuose sprendimuose bei procesiniuose dokumentuose teigia, kad pareiškėjos darbo santykiai Lietuvos Respublikoje buvo fiktyvūs, tačiau atsakovo teismui pateiktame VDI 2015 m. vasario 27 d. rašte nurodyta, jog remiantis VDI atliktais ir neįvykusiais UAB „Suzan Mars“ patikrinimais nebuvo surinkta duomenų, įrodančių minėtos įmonės fiktyvią veiklą ar jos darbuotojų darbo Lietuvoje nebuvimą, todėl teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens tikrovės neatitinkančiais teiginiais apie tariamai vykusius patikrinimus. Teismas nepagrįstai nevertino pareiškėjos pateikto VDI 2012 m. birželio 6 d. rašto, kuriame nurodyta, kad inspektavimas nebuvo atliktas, nes įmonės registracijos adresu jos atstovų, darbuotojų nebuvo rasta. Teismo sprendimas yra šališkas, nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas dėl neįvykusių inicijuotų patikrinimų nepasisakė, dokumentų neįvertino ir nepagrįstai rėmėsi objektyvios tikrovės neatitinkančiais duomenimis.
16. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog įmonė buveinės registracijos vietoje nevykdė veiklos, yra nereikšmingas, kadangi Lietuvos teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas veikti ir vykdyti veiklą registracijos vietoje, o Tarnybos pateiktuose dokumentuose nėra nurodyta, kad įmonė nevykdė veiklos kitu adresu. Pareiškėja, kritikuodama buvusios UAB „Suzan Mars“ direktorės A. M. teiginius, kad „Suzan Mars“ įdarbinti Lenkijos piliečiai niekada Lietuvoje nedirbo, pažymi, jog ji kalbėjo apie situaciją, buvusią iki 2010 m. vasario 18 d., ji nieko nesakė ir negalėjo pasakyti dėl šiais bylai aktualaus laikotarpio, nes tuo metu jau nebedirbo įmonėje, ji šioje byloje nebuvo apklausta kaip liudytoja, be to, jos teiginys yra nelogiškas, nes jeigu Lenkijos piliečiai nebūtų dirbę Lietuvoje, nebūtų galėję pasirašyti darbo užmokesčio žiniaraščių.
17. Pareiškėjos teigimu, tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėja dirbo dviejose valstybėse narėse, buvo draudžiama valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvoje darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ laikotarpiu bei su šia įmone buvo sudariusi darbo sutartį. Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėja formaliai atitinka Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Nepaisant to, teismas pritarė Tarnybos objektyviais duomenimis nepagrįstai pozicijai, kad nustatytos aplinkybės nepatvirtina pareiškėjos darbo fakto Lietuvoje, tačiau tai vienas kitą paneigiantys teiginiai.
18. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad atsakovas, VSDFV ginčijamuose sprendimuose ir teismas sprendime remiasi mokesčių administratoriaus atlikto operatyvaus patikrinimo medžiaga, kuri patvirtina pareiškėjos nurodytas aplinkybes, jog ji dirbo Lietuvoje, tačiau teismas rėmėsi tik operatyvaus patikrinimo medžiagoje esančiomis atsakovui naudingomis prielaidomis, o ne konkrečiais institucijų sprendimais. Iš operatyvaus patikrinimo medžiagos matyti, jog UAB „Suzan Mars“ vykdė veiklą Lietuvoje, o būtent UAB „Suzan Mars“ teikė reklamos paslaugas užsakovui, šį darbą atliko Lenkijos piliečiai, kurie UAB „Suzan Mars“ buvo įdarbinti kaip reklamos agentai. Šie UAB „Suzan Mars“ darbuotojai (Lenkijos piliečiai) iš Krokuvos į Vilnių buvo vežami ne po vieną o grupėmis po keliasdešimt žmonių autobusais, kuriuos parūpindavo užsakovas, todėl nei pareiškėja, nei kiti darbuotojai išlaidų transportui neturėjo. Penki UAB „Suzan Mars“ darbuotojai raštu pateikė paaiškinimus, jog visi bendrovės darbuotojai realiai dirbo pagal direktorės nurodymą – dalino reklamines skrajutes įvairiose vietose. Tai įrodo faktą, jog pareiškėja dirbo Lietuvoje, ir paneigia teismo išvadas, kad pareiškėja faktiškai Lietuvoje nedirbo.
19. Pareiškėja nurodo, kad aplinkybę, jog pareiškėja Lietuvos Respublikos teritorijoje darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ laikotarpiu dirbo, patvirtina ne tik teismui teiktos darbo sutartys, bet ir darbo laiko apskaitos žiniaraščiai bei 2012 m. lapkričio mėn. darbo užmokesčio paskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraštis. Šie duomenys bei aplinkybė, jog už pareiškėją įmokėtos socialinio draudimo įmokos jai nebuvo grąžintos, ne formaliai, o objektyviai bei nešališkai patvirtina pareiškėjos darbo faktą Lietuvoje. Jeigu jau 2010 metų patikrinimas sudaro pagrindą teigti, jog pareiškėja Lietuvoje nedirbo, tai atsakovas 2013 metais galėjo neišduoti pareiškėjai A1 pažymėjimų, tačiau juos išdavė. Lenkijos kompetentinga įstaiga 2015 m. kovo 9 d. rašte sutiko su pareiškėjai nustatytu Lietuvos socialinio draudimo teisės nustatymu pagal Reglamento 883/2004 13 straipsnio 3 dalį nuo 2010 m. gegužės 1 d. Kadangi skundžiamame Tarnybos sprendime nenurodyti jokie su pareiškėjos darbu pagal darbo sutartį Lietuvoje susiję argumentai (pasikeitusios sąlygos, nustatytos naujos po 2010 metų paaiškėjusios aplinkybės), šis sprendimas laikytinas neatitinkančiu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Ginčijamų sprendimų nelogiškumą patvirtina ir jų abstraktumas, nes net ir teismo sprendime abstrakčiai kalbama apie UAB „Suzan Mars“ darbuotojus – Lenkijos Respublikos piliečius, bet ne konkrečiai apie pareiškėją. Skundžiamame Tarnybos sprendime nurodyta, jog pareiškėja dirbo įmonėje, todėl jai buvo išduotas A1 pažymėjimas.
20. Pareiškėjos teigimu, teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjai, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl viešojo administravimo subjekto informacijos pateikimo ne kartą yra pasisakęs, kad įrodyti aplinkybes, pagrindžiančias faktinį pagrindą priimti asmens teises ir laisves bet kokiu būdu ribojantį administracinį aktą, privalo viešojo administravimo subjektas. Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta tenka atsakovui. Nagrinėjamu atveju Tarnyba ir VSDFV teigė, kad įmonė UAB „Suzan Mars“ iki bankroto bylos iškėlimo veikė fiktyviai, kad darbuotojai faktiškai niekuomet nedirbo Lietuvos Respublikos teritorijoje, o įmonė neturi jokių ekonominių tikslų, tačiau vadovaujantis bendra sąžiningumo prezumpcija konstatuotina, jog įmonė iki bankroto bylos iškėlimo veikė sąžiningai, o Tarnyba nepateikė jokių objektyvių šią prezumpciją paneigiančių duomenų. VSDFV teigia, kad pareiškėja Lietuvoje nedirbo, bet socialinio draudimo įmokų jai negrąžina, taip pripažindama, jog ji faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje dirbo. Dėl UAB „Suzan Mars“ galbūt fiktyvios veiklos buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris nėra užbaigtas, todėl teismas, nurodydamas, jog ši įmonė ir jos darbuotojai dirbo fiktyviai, bei šiuo nepagrįstu teiginiu grįsdamas savo sprendimą, pažeidė konstitucinį in dubio pro reo (bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai) principą.
21. Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio procedūrinio pažeidimo aspektu pareiškėja akcentuoja, kad nors Tarnyba ir gali panaikinti išduotą A1 pažymėjimą, tačiau neturi teisės pakeisti kitos valstybės narės nustatytos taikytinos socialinio draudimo teisės. Lenkijos kompetentingai įstaigai pareiškėjai laikinai nustačius Lietuvos socialinio draudimo teisę, Tarnyba nesutikimo dėl šios nustatytos teisės nepateikė, priešingai, su nustatymu sutiko ir išdavė pareiškėjai A1 pažymėjimus, todėl pareiškėja buvo draudžiama Lietuvos Respublikoje teisėtai. Kadangi Tarnyba nepateikė Lenkijos kompetentingai įstaigai savo prieštaravimų, ji ne tik paneigė pareiškėjos teisėtus lūkesčius į socialinę apsaugą valstybėje, kurioje ji dirbo pagal darbo sutartį, bet ir sukūrė teisinio netikrumo būseną, nes pareiškėjai taikytini ir Lietuvos, ir Lenkijos socialinio draudimo teisės aktai. Šią aplinkybę patvirtina ir faktas, jog Lietuvos valstybei už pareiškėją sumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokos yra negrąžintos.

22. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
23. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą.

24. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.
25. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos veiklą Lietuvoje, pagrįstai vadovavosi VDI 2010 m. vasario 18 d. atlikto patikrinimo ir 2015 m. vasario mėnesį pakartotinai atlikto patikrinimo dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje išvadomis bei Vilniaus AVMI atlikto UAB „Suzan Mars“ mokestinio tyrimo rezultatais ir padarė išvadą, jog pareiškėja faktiškai Lietuvoje pagal darbo sutartį nedirbo. Dėl pareiškėjos argumento, kad Valdyba jai negrąžina socialinio draudimo įmokų, trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pagal nustatytą tvarką socialinio draudimo įmokos grąžinamos tik draudėjui pateikus prašymą, o draudėjas (UAB „Suzan Mars“) dėl socialinio draudimo įmokų grąžinimo į VSDFV Vilniaus skyrių nesikreipė. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes ir pritaikė teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

26. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
27. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti pareiškėjos M. F. skundo reikalavimai panaikinti Užsienio išmokų tarnybos direktoriaus 2015 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. SPRE-1410 ir VSDFV 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimą Nr. (1.45)I-6297, pagrįstumas ir teisėtumas.
28. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reglamentas Nr. 883/2004, Reglamentas Nr. 987/2009, 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 465/2012, kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo ir Reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 įgyvendinimo tvarką. Šie reglamentai yra skirti koordinuoti ES valstybių narių socialinės apsaugos sistemas, kad visiems Bendrijoje laisvai judantiems asmenims socialinė apsauga būtų taikoma pagal tuos pačius bendruosius principus.
29. Valdyba (Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnyje pateiktų sąvokų prasme – valstybės narės kompetentinga valdžios institucija), vadovaudamasi Reglamentais Nr. 883/2004, Nr. 987/2009, taip pat kitais susijusiais teisės aktais, 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 „Dėl Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, patvirtino Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamentu Nr. 987/2009 nustatytų Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų įgyvendinimo norminius teisės aktus, tarp jų Aprašą, taip pat tam tikrų dokumentų formas, taip pat Prašymo išduoti pažymą apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą asmeniui, vienu metu dirbančiam pagal darbo sutartį ir / ar užsiimančiam savarankiška veikla Lietuvoje ir užsienio valstybėje, formą, kuri pildoma dėl A1 pažymėjimo išdavimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent Aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.
30. Apeliaciniame skunde nėra kvestionuojamas skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktas teisės aktų aiškinimas, tačiau pareiškėja, kaip matyti iš jos apeliacinio skundo turinio, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo jos skundas atmestas, apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir pažeidė jų vertinimo taisykles, t. y. pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių teisiniu vertinimu.
31. Nagrinėjamu atveju Užsienio išmokų tarnyba 2015 m. birželio 17 d. sprendimu Nr. SPRE-1410 nusprendė: anuliuoti pareiškėjai išduotus A1 pažymėjimus Nr. 9468, Nr. 9469, Nr. 9470, Nr. 9471, Nr. 7345; nustatyti, kad pareiškėjai darbo sutarties su UAB „Suzan Mars“ galiojimo laikotarpiu turi būti taikomi Lenkijos Respublikos socialinio draudimo teisės aktai. Skundžiame sprendime Tarnyba, įvertinusi VDI, Vilniaus AVMI atliktų UAB „Suzan Mars“ patikrinimų rezultatus, nustatė, kad pareiškėja faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje niekada nedirbo. Pareiškėja Tarnybos sprendimą apskundė VSDFV, kuri, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendime Nr. (1.45)I-6297 nurodė, kad Tarnybos 2015 m. birželio 17 d. sprendimas Nr. SPRE-1410 iš esmės yra teisingas ir pagrįstas. Valdyba papildomai konstatavo, kad UAB „Suzan Mars“ sudarytos darbo sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, sudarytais siekiant išvengti tų asmenų prievolių pagal Lenkijos socialinio draudimo teisę vykdymo, todėl pareiškėjai negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis.
32. Tarnyba skundžiamame sprendime nustatė, kad VDI 2010 m. vasario 18 d. atliko patikrinimą dėl UAB „Suzan Mars“ veiklos Lietuvoje. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad ši bendrovė jokios veiklos Lietuvoje nevykdė, o UAB „Suzan Mars“ įdarbinti Lenkijos Respublikos piliečiai, priimti reklamos agentų pareigoms atlikti, niekada faktiškai Lietuvos Respublikos teritorijoje nedirbo. Vilniaus AVMI 2014 metais informavo Tarnybą apie 2012 m. gruodžio 21 d. atliktą UAB „Suzan Mars“ mokestinį tyrimą bei 2014 metais vykdytą operatyvų patikrinimą, kurių metu surinkta informacija dėl įmonės galimai tęsiamos neteisėtos veiklos perduota Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT). VSDFV skundžiamame sprendime nurodė, kad VDI 2015 m. vasario mėnesį pakartotinai atliko patikrinimą dėl bendrovės veiklos Lietuvoje ir UAB „Suzan Mars“, registruotos adresu: Naugarduko g. 41, Vilnius, surasti nepavyko. Buvęs bendrovės akcininkas nurodė, kad buveinės adresu bendrovė veiklos nevykdė. Susisiekti su įmonės atstovais nepavyko, dokumentų, susijusių su darbuotojų darbo santykiais, nebuvo pateikta. Taip pat VSDFV skundžiamame sprendime nurodė, kad Vilniaus AVMI atliko bendrovės mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2012 m. birželio 30 d., kurio metu nustatė, kad bendrovė ekonominių tikslų neturi, įkurta ne ekonominės naudos siekti, o kitiems tikslams – įdarbinti kuo daugiau Lenkijos Respublikos fizinių asmenų. Tyrimo metu surinkta informacija perduota FNTT tolimesniam tyrimui. VSDFV, įvertinusi turimus duomenis, pažymėjo, kad bendrovės sudarytos sutartys su Lenkijoje savarankiškai dirbančiais asmenimis laikytinos apsimestiniais sandoriais, todėl sprendė, kad Tarnyba pagrįstai nustatė, jog pareiškėjai negali būti taikoma Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnio 3 dalis, o Tarnybos sprendimas teisėtas ir pagrįstas, dėl to paliko jį galioti.
33. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pagrįstai įvertino faktines bylos aplinkybes, vadovaudamasis ginčui aktualiomis teisės normomis, konstatavo, kad atsakovui iš surinktų duomenų visumos buvo pakankamas pagrindas spręsti, jog UAB „Suzan Mars“ įdarbinta pareiškėja faktiškai darbinės veiklos pagal sudarytas darbo sutartis Lietuvos Respublikos teritorijoje nevykdė.
34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėja apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.
35. Nagrinėdama ir vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad neva pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, kad buvo pažeista pareiškėjos teisė į nešališką ir teisingą teismą, teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2006 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).
36. Apeliacinio skundo deklaratyvūs argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus, visapusiško įrodymų tyrimo, netinkamai įvertino ginčo šalių pateiktus dokumentus, nepatvirtina skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neatitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimų, sprendimas nėra formalus bei fiktyvus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.
37. Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė pareiškėjai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai, šia prasme įrodinėjimo subjektas taip pat yra teismas, nes jis gali rinkti įrodymus savo iniciatyva. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjos, nei atsakovo nurodomas aplinkybes. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas skundžiamą sprendimą anuliuoti pareiškėjai išduotus A1 pažymėjimus, pagrindė jį surinktais duomenimis, o pareiškėja nepateikė atsakovo argumentus apie pareiškėjos veiklą Lietuvoje paneigiančių duomenų.
38. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad VDI ir Vilniaus AVMI raštuose nurodyti duomenys apie tai, kad UAB „Suzan Mars“ galbūt iš viso jokios veiklos nevykdė ir su pareiškėja sudarė tik fiktyvias darbo sutartis, šiuo atveju nėra tiesiogiai susiję su byloje įrodinėtinomis aplinkybėmis, nes, kaip jau minėta, nei skundžiami Tarnybos ir Valdybos sprendimai, nei ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas nebuvo grindžiamas būtent sudarytų darbo sutarčių fiktyvumu.
39. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka suformuluotos administracinių teismų praktikos, teisėjų kolegija pažymi, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d.). Pareiškėja šiuo atveju nenurodo jokio Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinio sprendimo analogiškoje byloje, nuo kuriame suformuotos praktikos būtų nukrypęs pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą. Priešingai, analogiškose bylose, kurias inicijavo Lenkijos piliečiai, sudarę darbo sutartis su UAB „Suzan Mars“, vyraujančioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pritariama tokiam teisės aiškinimui ir taikymui bei faktinių aplinkybių vertinimui, koks yra pateiktas skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, t. y. kad UAB „Suzan Mars“ įdarbinti Lenkijos piliečiai realiai nedirbo Lietuvoje, todėl jiems išduoti A1 pažymėjimai galėjo būti anuliuoti (žr. 2017 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-427-552/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-502/2017, 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1417-525/2017).
40. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. F. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimutis Alechnavičius

                                                                                    Artūras Drigotas

                                                                                    Dalia Višinskienė