Administracinė byla Nr. II-7-327/2012

Proceso Nr. 4-27-3-00053-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 42.22.

(S)

LAZDIJŲ RAJONO APYLINKĖS TEISMAS

N  U  T  A  R  T  I  S

2012 m. gegužės 22 d.

Lazdijai

Lazdijų rajono apylinkės teismo teisėjas Viktoras Preikšas, sekretoriaujant Nijolei Jarma­lie­nei ir Joanai Kardokienei, dalyvaujant pareiškėjui D. N., jo atstovui advokato padėjėjui Dariui Staniu­ky­nui, institucijos, priėmusios nutarimą administra­ci­nio teisės pažeidimo byloje, atstovei Margaritai Ja­nušonienei, išna­g­ri­nė­jęs D. N. skundą dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Alytaus teritorinio padalinio 2012 m. sausio 30 d. nutarimo,

n  u  s  t  a  t  ė :

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Alytaus teritorinio padalinio vy­riausiosios valstybinės inspektorės Margaritos Janušonienės 2012 m. sausio 30 d. nutarimu D.N. paskirta administracinė nuobauda – 1250 Lt bauda už pažeidimą, numatytą Lietuvos Res­publikos ad­ministracinių tei­sės pažeidimų ko­dek­so (toliau – ATPK) 91 str., tai yra už tai, kad jis 2012 m. sausio 5 d. Lazdijų r. sav., Veisiejų sen., Laibagalių kaimo teritorijoje metalo ieškikliu ieš­ko­jo kultūros objektų, atitinkančių Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 3 str. išvardin­tuo­sius, neturėdamas nustatyto leidimo ir tuo pažeidė Kilnojamųjų kultūros ver­ty­bių apsaugos įsta­ty­mo 12 str. 4 d.

D. N. skunde nurodo, kad nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kad jis pri­pa­žin­tas kaltu padaręs ATPK 91 str. numatytą pažeidimą be jokių įrodymų, nes jis neieš­ko­jo archeo­lo­gi­nių radinių ir Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 3 str. nurodytų daik­tų. Nurodo, kad iš asmens galima reikalauti tokio elgesio, jei jį apibrėžia įstatymai ir juos lydintys aktai. Ka­dan­gi nenustatyta leidimų naudotis metalo ieškikliais išdavimo tvarka, todėl jis negalėjo gau­ti leidimo. Teigia, kad paieška su metalo ieškikliais yra jo pramoga ir nėra nukreipta į saugomų kultūros ver­ty­bių paiešką. Pripažįsta, kad jį domina Antrojo pasaulinio karo veiksmai Lietuvos teri­to­rijoje ir jis renka medžiagą, kuriose vietovėse ir kokie veiksmai vyko. Apie tai kalbėjo su žemės sa­vininke O. D. L.. Tačiau įstatyme nėra tiksliai apibrėžta, kokios vertybės, susijusios su karu, yra sau­gomos įstatymo. Jis yra daug kartų pranešęs bendruoju pagalbos telefonu apie rastus šovinius ir sprogmenis. Geriausiu atveju, ką jis galėjo rasti – tai kulkų bei sprogmenų likučiai, kurie nėra sau­go­mos vertybės. Mano, kad jo veiksmuose nėra pažeidimo, numatyto ATPK 91 str., su­dė­ties. Prašo panaikinti nutarimą ir bylą nutraukti.

Pareiškėjas prašo skundą patenkinti. Patvirtino skunde nurodytus argumentus. Nurodė, kad su metalo ieškikliu ieškojo metalo laužo. D. N. planuose (b. l. 86, 122) parodė, kad su metalo ieškikliu vaikščiojo O. D. L. sklype, maždaug per vidurį tarp liudytojos so­dy­bos ir vadinamųjų kapinių (apie 100-200 metrų atstumu nuo kapinių).

Institucijos, priėmusios nutarimą, atsiliepime prašoma D. N. skun­do neten­kin­ti, nu­ta­ri­mą palikti nepakeistą. Nurodoma, kad Kultūros paveldo departamento 2001-09-03 įsakymu Nr. 318 patvirtinta Leidimų atlikti archeologinius tyrimus išdavimo tvarka reglamentuoja ir metalo ieškiklių naudojimą archeologinių tyrimų metu. Ši tvarka taikoma mokslininkams ir atestuotiems tyrėjams. D. N. savo 2012-01-30 prašyme prašė išduoti leidimą ieškoti su metalo de­tek­to­riumi pagal nurodytą tvarką, kadangi vaikščiojimas gamtoje su metalo detektoriumi yra jo lais­va­lai­kio leidimo forma. Archeologinių tyrimų atlikti jis neketino, neturi tam reikiamo išsilavinimo bei profesinės kompetencijos. Paieška su metalo ieškikliais yra teisiškai reglamentuota, tačiau leidimas pagal ją D. N. negali būti išduotas. D. N. pripažino, kad domisi II pasaulinio karo įvykiais. Iš to seka, kad jis ieško ir įvykių materialių ženklų – radinių. Skunde pats nurodė, kad  eilę kartų pranešė bendrosios pagalbos telefonu apie surastus sprogmenis. Kadangi sulaikant jis tu­rė­jo detalius visos Lietuvos ir Suvalkijos bei Dzūkijos regionų vietovių žemėlapius su daugybe įvai­rių atžymų, paieškos teritorija yra didelė, o veikla planinga. Žemės sklypo savininkė O. D. L. sutikimą ieškoti su metalo ieškikliu jos žemėje davė sąmoningai, nes buvo apsisprendusi kvies­ti policiją. D. N. Laibagalių kaimo teritorijoje vaikščiojo su metalo ieškikliu ir juo naudojosi be nustatyta tvarka išduoto leidimo.

Institucijos, priėmusios nutarimą, atstovė prašo skundą atmesti. Patvirtino atsiliepime į skun­dą nurodytas aplinkybes. Atstovė plane (b. l. 86, 108) nurodė, kur randasi Laibagalių senkapis ir kapinės, tarp kurių su metalo ieškikliu vaikščiojo D. N..

Skundas tenkintinas iš dalies.

Skundžiamu nutarimu D. N. skirta 1250 Lt bauda pagal ATPK 91 str., kuris numa­to atsakomybę už Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo ar Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo pažeidimą, ir ku­rio san­k­cija įtvirtina nuobaudą – įspėjimą arba baudą nuo penkių šimtų iki trijų tūkstančių litų.

Minėta įstatymo norma yra blanketinė, nukreipianti į kitą teisės aktą, todėl šios ATPK normos pažeidimas turi pasireikšti kituose teisės aktuose įtvirtintų teisės aktų normų pažeidimu.

Tiek administracinio teisės pažeidimo protokole (b. l. 6-8), tiek ir skundžiamame nutarime (b. l. 10-12) nurodyta, jog 2012 m. sausio 5 d. pagal O. D. L. telefoninį pranešimą Lai­ba­galių kaime sulaikytas D. N., kuris neturėdamas nustatyta tvarka išduoto leidimo nau­do­josi metalo ieškikliu. Konstatuota, kad D. N. pažeidė Lietuvos Respublikos kilno­ja­mų­jų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 12 str. 4 d. reikalavimus. Šioje normoje nustatyta, kad visi žemėje, jos paviršiuje, vandenyje, pastatuose ir statiniuose arba jų dalyse rasti šio įstatymo 3 straips­nyje nurodyti kilnojamieji daiktai, turintys kultūrinę vertę, kurių savininkas arba valdytojas nega­li būti nustatytas arba pagal įstatymus yra netekęs teisės į juos, pereina valstybės nuosavybėn. Ieš­koti tokių daiktų vykdant kasinėjimus ar naudojantis metalo ieškikliais arba bet kokia kita paieš­kos įranga galima tik Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nustatyta tvarka gavus leidimą.

To paties įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. nustatyta, jog moksliniam pažinimui sau­go­mame ob­jek­te, jo teritorijoje, vietovėje draudžiama be institucijos, atsakingos už apsaugą, suti­ki­mo atidengti autentiškas vertybės pase pažymėtas netirtas saugomas dalis ar elementus, atkasti ne­tir­tus pastatų rūsius, atidaryti laidojimo kriptas ar rūsius, atidengti ir judinti archeologinius sluoks­nius, naudoti metalo, elektroninius ar kitokius ieškiklius.

Liudytoja O. D. L. parodė, kad 2012 m. sausio 5 d. pamatė savo žemėje vaikš­čio­jantį D. N., kurio iki tol nepažinojo. Matė, kad jis su metalo ieškikliu ir kastuvu vaikščioja po suartą lauką, kuris ribojasi su senkapiu. D. N. jai paaiškino, kad domisi po karo likusiais daiktais. Parodė, kad radęs šaukštelio galą. Liudytoja savo sklypo plane (b. l. 86) parodė, kad D. N. vaikščiojo ties sklypo pietine riba (apie 150-200 metrų nuo kapinių).

Įvertinęs D. N. paaiškinimus, institucijos atstovės paaiškinimus, liudytojos O. D. L. paro­dy­mus, byloje esančius rašytinius įrodymus: ad­mi­nis­tracinio teisės pažei­di­mo protokolą Nr. 01 (b. l. 6-8), D. N. pareiškimą dėl ad­mi­nis­tracinio teisės pažeidimo pro­tokolo (b. l. 9), nu­ta­ri­mą administracinio teisės pa­žei­dimo byloje Nr. 01 (b. l. 10-12), Vals­ty­bi­nės kultūros paveldo ko­misijos 2009 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. S-5(147) Dėl Lietuvoje vyk­do­mų neteisėtų kasi­nė­ji­mų, archeologijos paveldo objektų plėšimo ir prekybos archeologiniais ra­di­niais (b. l. 25-27), D. N. prašymą dėl leidimo išdavimo (b. l. 28), policijos pareigūno R. Knyzos tarnybinį pra­nešimą (b. l. 31), daiktų ir dokumentų paėmimo protokolą (b. l. 32), transporto priemonės ap­žiū­rą (b. l. 33), fotonuotraukas (b. l. 44-50), metalo detektorių ir papildomos įrangos jiems garan­ti­nį taloną (b. l. 51-54), D. N. rašytinį paaiškinimą (b. l. 55-56), papildomai gautus O. D. L. žemės sklypų planus (b. l. 85-89), Respublikinės reikšmės arche­olo­gi­jos paminklų 1972 m. sąrašą (b. l. 96-98), dokumentus apie Laibagalių kaimo senąsias kapines (b. l. 114-122), taip pat skaitmenines fotonuotraukas (b. l. 13), teismas sprendžia, kad yra įrodyta, jog D. N. 2012 m. sausio 5 d. Lazdijų r. sav. Veisiejų sen. Laibagalių kaimo teritorijoje kul­tū­ros vertybių paieškai naudojo metalo ieš­kik­lį, neturėdamas nustatyta tvarka išduoto leidimo.

D. N. tvirtinimą, kad jis naudodamas specialią įrangą – metalo ieškiklį, turė­damas vietovės žemėlapius, kuriuose pažymėti Perlojos, Merkinės, Marcinkonių istorinių vietovių objektai, taip pat ir Laibagalių vietovės žemėlapį (skaitmeninė fotonuotrauka SNB12534), kuriose pažymėti įvairūs objektai, toli nuo savo gyvenamosios vietos (apie 50 km), blogu oru vaikščiojo po svetimus laukus ieškodamas metalo laužo, teismas pripažįsta neįtikinamu, todėl juo netiki. D. N.pripažino, kad domisi istorija ir jos paminklais. Pas D. N. rastas kastuvas, ap­li­pęs šlapiu dirvožemiu, kas patvirtina, kad juo buvo naudojamasi prieš sulaikymą. Nors nėra nus­ta­ty­ta, kad D. N. su metalo ieškikliu būtų ieškojęs kultūros vertybių ir kasinėjęs saugomų teritorijų ribose, nors Laibagalių senkapio ir senųjų kapinių teritorijų ribos formaliai nėra patvir­tintos, tačiau savo tyrinėjimus jis atliko visiškai arti šių objektų. Visų aukščiau paminėtų įrodymų kontekste, teismas sprendžia, kad D. N. ieškojo ne šiaip metalo laužo, o objektų, kurie Kilnojamųjų kultūros ver­ty­bių apsaugos įstatymo pripažįstami kultūros paminklais.

Re­mian­tis ATPK 256 str., nurodytus duomenis pripažindamas tinkamais įrodymais, pa­tvir­ti­nan­čiais admi­nis­tra­ci­nio teisės pažeidimo padarymą ir ad­mi­nis­tra­cinėn at­sako­my­bėn trau­kia­mo asmens kaltę, teismas neturi pagrindo abejoti, kad jo veiksmuose yra pažeidimo, numatyto ATPK 91 str., sudėtis.

Ad­mi­nis­tra­cinio tei­sės pa­žei­di­mo proto­ko­las surašytas ir administracinio teisės pažeidimo byla išnagri­nė­ta tam įga­liotų pa­rei­gū­nų, nuo­bauda pa­skir­ta nepažeidžiant nuobaudos skyrimo ter­mi­nų, norminio ak­to, nu­ma­tan­čio at­sa­ko­my­bę už to­kio administracinio teisės pažeidimo padarymą, nus­­tatytose ri­bose (ATPK 2462 str. 1 d., 2 d. 2 p., 2591 str. 2 d.). Todėl nėra pagrindo naikinti skun­džiamą nutarimą.

Tačiau teismas sprendžia, kad ski­riant nuobaudą nebuvo atsižvelgia į pažeidimo padarymo aplinkybes ir į administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens asmenybę. ATPK 20 str. nustatyta, kad administracinė nuobauda yra atsakomybės priemonė, kuri skiriama administracinį teisės pa­žei­dimą padariusiems asmenims nubausti bei siekiant auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, kad tiek pats pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų teisės pažeidimų. Teismo vertinimu, skiriant administracines nuobaudas, kaip ir taikant bet kokią valstybės prievartą, būtina laikytis konstitucinio proporcingumo principo, reikalaujančio asmens teisių neriboti daugiau, nei tai būtina demokratinėje visuomenėje. Tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą ski­ria­mos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti teisinga pusiausvyra. Proporcingumo principas yra sietinas su teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisinga ir protinga nuobauda laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, ver­tinant pažeidimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta.

Teismo nuomone, D. N. paskirta nuobauda neatitinka proporcingumo principo reikalavimų, ji paskirta tinkamai neįvertinus padaryto pažeidimo pobūdžio ir kitų nustatytų bylos aplinkybių. Byloje nėra jokių įrodymų, kad D. N. savo veiksmais būtų padaręs ko­kios nors apčiuopiamos žalos kultūros paminklams kon­krečioje pažeidimo padarymo vietoje ar kur nors kitur. Apie D. N. veiksmus buvo pra­nešta žiniasklaidoje. Teismas sprendžia, kad pa­žei­dimo išviešinimas padarė D. N. tam tikrą auklėjamąjį poveikį. D. N. nebuvo teistas (b. l. 72), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (b. l. 76-78), jo atsakomybę sun­ki­nan­čių aplinkybių nėra, todėl pir­miausiai turėjo būti svarstoma galimybė taikyti pažeidėjui švelniausią sankcijoje numatytą nuo­bau­­dos rūšį – įs­pė­jimą. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas pri­pa­žįsta, kad ginčijamu nu­­tarimu paskirta nuobauda nėra proporcinga pa­žei­di­mo pobūdžiui, pavo­jin­gu­mo laipsniui, pa­žei­dėjo asmenybei, tei­sin­gumo ir protingumo kriterijams ir sprendžia, kad pas­kir­ta nuo­bau­da nebuvo tin­kamai in­di­vi­dua­li­zuo­ta ir yra per griež­ta, kad administracinės nuobaudos tikslai nagrinėjamu atveju gali būti pasiekti pažeidėjui paskyrus sankcijoje numatytą švelnesnę ad­ministracinės nuobaudos rūšį. Todėl institu­ci­jos įga­lioto pa­rei­gū­no nuta­ri­mas, kuriuo D. N. pa­gal ATPK 91 str. paskirta adminis­tra­ci­nė nuo­bau­da – bauda, keistinas, o pa­žei­dė­jui paskirtina švelnesnė sankcijoje numatyta nuobaudos rūšis – įspėjimas.

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis ATPK 302 str. 1 d. 1 p., 3022 str., 3024 str., teis­mas

n  u  t  a  r  i  a :

D. N. skundą tenkinti iš dalies.

Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Alytaus teritorinio padalinio vy­riausiosios valstybinės inspektorės Margaritos Janušonienės 2012 m. sausio 30 d. nutarimą Nr. 01, kuriuo D. N. pagal ATPK 91 str. pa­skir­ta administracinė nuobauda – 1250 Lt bauda, pakeisti, paskirti D. N. įspėjimą.

Dėl nutarties per dvidešimt dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti duodamas skundas Kau­no apygardos teis­mui per Lazdijų rajono apylinkės teismą.

Teisėjas              Viktoras Preikšas