Administracinė byla Nr. N⁶²-702/2011

          Procesinio sprendimo kategorija 47.6

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 22 d. nutarimo L. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato (toliau – ir Institucija) pareigūnas L. P. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad 2010 m. vasario 10 d., apie 21 val., Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), pardavė 250 l dyzelinio kuro, neturėdamas licencijos ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 113 patvirtintų „Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ taisyklių reikalavimus, tuo padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 171 straipsnio 1 dalyje.

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 22 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą L. P. atžvilgiu nutraukė, nesant jo veikoje administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Teismas, įvertinęs liudytojų ir L. P. parodymus, konstatavo, jog bylos nagrinėjimo teisme metu nepasitvirtino, kad L. P. pardavinėjo naftos produktus. Administracinėje medžiagoje taip pat nėra užfiksuotas benzino pardavimo faktas.

Apeliaciniu skundu Institucija prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarimą ir grąžinti bylą tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepašalino byloje esančių prieštaravimų, t. y. nesutampa liudytojų parodymai dėl dyzelinio kuro perdavimo fakto (vienas liudytojas teigia, kad kurą pasiskolino, kitas – kad kurą davė už tam tikrą atlygį), bylą nutraukė apsiribodamas tik paties dyzelinio kuro „pardavimo“ fakto nebuvimu. Nurodo, jog licencijos neturėjimo ir dyzelinio kuro perdavimo trečiajam asmeniui, siekiant tam tikro atlygio (ratlankių ištiesinimo) faktai byloje įrodyti. Toks sandoris laikytinas atlygintiniu, todėl darytina išvada, kad L. P., perduodamas kurą A. R., tikėjosi ateityje gauti tam tikrą atlygį, išreikštą ne piniginiu ekvivalentu, o paslaugos suteikimu. Atkreipia dėmesį, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad L. P. priklausančiame garaže yra talpos su dyzeliniu kuru, į vieną iš talpų įleista guminė žarna, prijungta prie elektros variklio ir eina per skysčio kiekio skaitiklį, o ant žarnos galo yra uždėtas „pistoletas“. Šie įrodymai taip pat patvirtina, kad L. P. garaže esantis kuras ir įranga skirti ne kuro laikymui, o pylimui į talpas ir kuro realizavimui už suteiktas paslaugas ar pinigus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II.

Apeliacinis skundas tenkintinas. 

L. P. administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas už tai, kad jis pardavė 250 litrų dyzelinio kuro, neturėdamas licencijos ir tuo pažeidė Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 113 patvirtintų „Nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ taisyklių reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 171 straipsnio 1 dalyje.

Pirmosios instancijos teismas bylą nutraukė iš esmės motyvuodamas vien tuo, kad neįrodytas kuro pardavimo faktas – teismo vertinimu, L. P. kurą tik paskolino. Pažymėtina, kad tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė iš esmės remdamasis prieštaringais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad pirminiuose paaiškinimuose R. K. (R. K.) ir A. R. nurodė, jog L. P. nepažįsta, jį mato pirmą kartą (b. l. 29-30). Nors teismo posėdyje apklausiamas A. R. nurodė, jog su L. P. yra pažįstami jau seniai, tokie jo teiginiai vertintini kritiškai, kaip prieštaraujantys jo pirminiams paaiškinimams. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad teismo posėdyje A. R. patvirtino, jog už kurą jis turėjo atsilyginti L. P. paslaugomis, kurių vertė atitinka įsigyto kuro kiekio vertę degalinėje (b. l. 46). Nėra svarbu, kokiu būdu yra atsiskaitoma už prekes – svarbus pats atlygintinumo faktas, kuris paneigia kuro skolinimo versiją. Pažymėtina, kad liudytojų parodymų ir jų paaiškinimų pareigūnams negalima vertinti atsietai nuo kitos byloje surinktos medžiagos (nuotraukų, b. l. 7-15, 27, pareigūnų tarnybinių pranešimų, b. l. 6, 26), kuri leidžia spręsti ne apie kuro naudojimą savo reikmėms, bet apie jo pardavimą tretiesiems asmenims.

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog bylą nutraukti galima tuomet, kai visos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos, prieštaravimų pašalinti nebėra galimybės. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje yra pakankamai objektyvių duomenų, liudijančių administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę dėl inkriminuotų pažeidimų padarymo. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė administracinių teisės pažeidimų bylos teiseną.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 22 d. nutarimą L. P. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                  Antanas Ablingis

                                                                                              Ričardas Piličiauskas  

                                                                                              Virgilijus Valančius