Administracinė byla Nr. A-80-624/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02574-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

 LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant I. G.,

dalyvaujant pareiškėjui D. G.,

pareiškėjo atstovui advokato padėjėjui Remigijui Katinui,

atsakovo Turto vertinimo priežiūros tarnybos atstovams I. V., L. L., R. R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. G. skundą atsakovui Turto vertinimo priežiūros tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas D. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–10), kuriame prašė panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2013 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. GT-40(13)-S.

Skunde nurodė, kad ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtos sudėties Garbės teismo. Pareiškėjui kėlė abejonių Z. T. ir L. F. kompetencija turto vertinimo srityje. Be to, V. A., K. K. ir S. D. yra kitų su turto vertinimais susijusių įmonių vadovai arba akcininkai, o pastarasis dar ir Turto vertinimo priežiūros tarnybos (toliau – ir Tarnyba) bei valstybės įmonės Registrų centro darbuotojas. Pareiškėjas manė, kad S. D. atstovavimas visoms trims institucijoms pažeidžia nešališkumo principą. Pareiškėjo manymu, po Garbės teismo sprendimo priėmimo Tarnyba negali priimti sprendimo dėl turto vertinimo ataskaitos, nes yra praleisti terminai. Atkreipė dėmesį, kad tik po Garbės teismo sprendimo Tarnyba pateikė išvadą dėl vertinimo ataskaitų tinkamumo. Ginčijamas Garbės teismo sprendimas priimtas, atsižvelgiant į Tarnybos 2013 m. birželio 6 d. išvadą Nr. RC-45(13) dėl Ataskaitos Nr. DGV 130327 (toliau – ir Ataskaita I) ir Tarnybos 2013 m. birželio 6 d. išvadą Nr. RC-44(13) dėl Ataskaitos Nr. DGV130222 (toliau – ir Ataskaita II), atkartojant jose išdėstytus argumentus dėl nustatytų pažeidimų ir visiškai neįvertinus jo paties paaiškinimų, neįsigilinus į jo parengtų Ataskaitų turinį. Tvirtino, kad informacija, privaloma pagal Turto ir verslo vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 (toliau – ir Metodika), 62.4 punktą, pateikta Ataskaitos II 4.2 punkte, o pataisos nustatytos pagal trendą, kuriame vaizduojami tiriamų parametrų dydžių užduotame intervale pokyčiai procentais. Kitos pataisos buvo nustatytos naudojantis ekspertiniu būdu, joms netaikytinas kiekybinis skaičiavimas. Pareiškėjas nesutiko su Garbės teismo teiginiu dėl žemės sklypų, esančių nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose, 100 proc. užstatymo intensyvumo. Nurodė, kad vertinamam sklypui yra taikomos specialiosios naudojimo sąlygos – XXXIV. Paaiškino, kad vietovės pataisos koeficientas buvo pritaikytas išanalizavus žemėlapius ir juose nurodytus atstumus iki pagrindinių kelių bei įvertinant jų kokybę, atstumą ir laiko tarpą, per kurį galima pasiekti rajono centrą. Šios pataisos buvo apskaičiuotos ekspertiniu būdu, išanalizavus statybos reglamentus, aplinkosaugos įstatymus, žemėlapius bei kitus rinkos duomenis. Nurodė, kad jeigu Ataskaitos II tekste nėra pateiktos padarytų pataisų būtinumo pagrindimo aplinkybės, tai negali būti traktuojama kaip Metodikos 62.3 punkto neįgyvendinimas. Pažymėjo, kad Ataskaita II nėra sudaryta vien iš tekstinės dalies, peržiūrėjus kitas dalis, galima gauti pakankamai daug vertingos informacijos, susijusios taip pat ir su Metodikos nurodymais. Paaiškino, kad Ataskaita II nepasirašyta turto vertintojo dėl to, jog įmonėje tuo metu nebuvo asmens, turinčio teisę ją pasirašyti. Tačiau pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 22 straipsnio 2 dalį, kai nepriklausomas turto arba verslo vertintojas yra ir individualios įmonės savininkas, turto arba verslo vertinimo ataskaita pasirašoma vieną kartą. Šiuo atveju jis yra UAB „Informacijos ir Investicijų centras“ steigėjas, direktorius ir turto vertintojas. Ataskaitoje II yra nurodyta ataskaitos parengimo priežastis, todėl Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 14 punkto reikalavimai nebuvo pažeisti. Teigė, kad apie plėtros galimybes ir alternatyvų panaudojimą išdėstyta Ataskaitos II skyriuose, kita informacija pateikta ortofoto planuose, lentelėse ir kituose Ataskaitos prieduose. Duomenys apie vertinamo turto rinkos konjunktūrą, kaip numatyta Metodikos 28.2 punkte, nurodyti Ataskaitos II 16–18 psl. Informacija, dėl kokių priežasčių parengta Ataskaita I, nurodyta jos 4 psl. Visi skaičiavimai, taikant lyginamąjį metodą, nuosekliai pateikti Ataskaitos I 33–38 psl. Visos pataisos (procentais) yra suskaičiuotos naudojant regresinę analizę. Dėl Metodikos 57 punkto reikalavimų pažymėjo, kad vertintojas pasirenka analogišką arba panašų turtą ir net jeigu Tarnybos teigimu buvo panašaus turto, kurio vertintojas nenaudojo savo skaičiavimuose, tam buvo priežasčių. Dėl vertinamo objekto dydžio kai kurių pastatų vidus buvo apžiūrėtas neatliekant fotofiksacijos. Norint padaryti kiekvienos patalpos tik po vieną nuotrauką iš viso jų būtų virš 960, be to daugumoje patalpų vyksta gamyba, sandėliavimas ir verslo administravimas, o asmenys draudė daryti kai kurių patalpų fotofiksaciją. Nurodė ir tai, kad duomenys apie vertinamo turto rinkos konjunktūrą, kaip numatyta Metodikos 28.2 punkte, nurodyti Ataskaitos I 33–34 psl. Užsakovas informacijos apie finansavimo sąlygas turto vertintojui nepateikė, todėl Ataskaitoje apie tai nekalbama. Ataskaitoje yra nustatytas ir nurodytas alternatyvus nekilnojamojo turto panaudojimas, kadangi buitinis pastatas naudojamas kaip administracinis, be to, daug informacijos yra pateikta lentelėse, ortofoto planuose ir Ataskaitos prieduose, kurie kartais netiesiogiai atsako į Tarnybos iškeltus klausimus. Pareiškėjas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas nurodo, kaip turi būti atliekamas vertinimas mokestinei vertei patikslinti ir nepalieka jokių alternatyvų kitiems pasirinkimams ar pagrindimams. Manė, kad Metodika nepaaiškina ir nenustato tinkamo vertinimo proceso sudėtinių dalių reglamentavimo. Atkreipė dėmesį, kad vertintojas-praktikas atlieka turto vertinimą pagal jo ir užsakovo suderintą techninę užduotį. Tvirtino, kad Garbės teismo posėdyje jo pateikti atsakymai į klausimus užfiksuoti neteisingai. Manė, kad Garbės teismas turėjo teisę sustabdyti tik Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) (nekilnojamojo turto vertinimo sritis) galiojimą, o ne visų jam išduotų turto vertintojo turimų pažymėjimų galiojimą.

Atsakovas Turto vertinimo priežiūros tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 31–42).

Atsiliepime į skundą nurodė, kad finansų ministras, vadovaudamasis Įstatymo 28 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 2 dalimi, 2012 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1K-244, paskyrė Garbės teismo narius ir patvirtino Garbės teismo narių personalinę sudėtį. Pažymėjo, kad minėtas finansų ministro įsakymas yra poįstatyminis teisės aktas, todėl šio įsakymo pagrįstumo ar atitikties įstatymo reikalavimams vertinimas nėra šios bylos dalykas. Rėmėsi Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1049 (toliau – ir Nekilnojamojo turto vertinimo taisyklės), 45, 451 punktais, Masinio žemės vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1523, 47 ir 48 punktais, Paklausimų dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nagrinėjimo taisyklėmis, patvirtintomis Tarnybos direktoriaus 2013 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. B1-14  (toliau – ir Paklausimų nagrinėjimo taisyklės), valstybės įmonės Registrų centro ir Tarnybos 2013 m. sausio 22 d. išvadų dėl individualaus nekilnojamojo turto ir žemės vertinimo ataskaitų atitikties pateikimo tvarkos sutartimi Nr. NTŽ-01/2013. Remiantis minėtais teisės aktais, darė išvadą, kad valstybės įmonė Registrų centras pagrįstai kreipėsi į Tarnybą dėl išvados dėl Ataskaitos I ir Ataskaitos II atitikties Įstatyme ir Metodikoje nustatytiems reikalavimams pateikimo. Pažymėjo, kad Garbės teismo sprendimų priėmimas dėl drausminės atsakomybės turto arba verslo vertintojams taikymo (netaikymo) yra išimtinė Garbės teismo, o ne Tarnybos kompetencija. Atkreipė dėmesį, kad Garbės teismo sprendimas priimtas 2013 m. birželio 4 d., o Tarnybos išvados, kuriomis, pasak pareiškėjo, neva rėmėsi Garbės teismas, parengtos 2013 m. birželio 6 d. Teigė, kad pareiškėjo nurodomuose Ataskaitos II puslapiuose pateikiama informacija nelaikytina tinkamu vertinamo turto vertės nustatymo pagrindimu, nes nėra pateikti skaičiavimai, matematiniai veiksmai, kurių pagrindu apskaičiuotos taikytos pataisos ir gautas galutinis rezultatas. Atsakovo teigimu, turto vertintojo taikytas ekspertinis skaičiavimo būdas turi būti pagrįstas skaičiavimais arba atitinkama duomenų analize. Atkreipė dėmesį, kad Garbės teismo posėdžio metu vertintojas, o ne Garbės teismas, nurodė, jog paskirties pataisos koeficientas – 25 proc., todėl ir buvo taikyta tokio dydžio pataisa. Nurodė, kad Garbės teismas taip pat atsižvelgė ir įvertino kitas pareiškėjo skunde nurodomas aplinkybes dėl pataisų skaičiavimų, kurios taip pat buvo pateiktos Tarnybai bei paaiškintos Garbės teismo posėdžio metu, tačiau jų pateikimas ne turto vertinimo ataskaitoje negali būti pripažįstamas tinkamu turto vertės nustatymo pagrindimo įgyvendinimu (Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktas). Pažymėjo, kad Metodikos 62.3 punkto reikalavimas neatsiejamas nuo Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimo turto arba verslo vertinimo ataskaitoje pateikti vertės nustatymo pagrindimą. Nagrinėjamu atveju šios informacijos apskritai nėra, o tik skunde nurodoma, kad pats Ataskaitos II naudotojas turėtų analizuoti visus jos priedus ir suformuluoti padarytų pataisų būtinumo pagrindimo aplinkybes. Pabrėžė, kad Įstatymo 22 straipsnio 2 dalis suteikia teisę pasirašyti turto arba verslo vertinimo ataskaitą tik tuo atveju, kai nepriklausomas turto arba verslo vertintojas yra ir individualios įmonės savininkas. Nagrinėjamu atveju turto vertinimo įmonės teisinė forma yra uždaroji akcinė bendrovė. Teigė, kad Įstatymo 22 straipsnyje 4 dalies 14 punkte nustatytos informacijos Ataskaitoje II pateikiant išvadą nebuvo. Teigė, kad Ataskaitos II 33–34 psl. informacija apie rinkos konjunktūrą, kaip to reikalauja Metodikos 28.2 punktas, nėra pateikta. Turto vertintojas informaciją apie finansavimo sąlygas turi surinkti savo iniciatyva. Pareiškėjas taip pat nenurodė informacijos apie vertinamo turto plėtros galimybes ir alternatyvų panaudojimą. Nurodė, kad ir Ataskaitoje I nėra pateiktos skaičiavimų sekos, todėl sprendime pagrįstai konstatuotas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Metodikos 62.4 punkto pažeidimas. Pareiškėjo nurodomuose Ataskaitos I puslapiuose pateikiamos lentelės, kuriose nurodyti reikšmių dydžiai, pateikiami trendai, tačiau nėra aišku, kokių matematinių veiksmų pagrindu apskaičiuotos taikytos pataisos ir gautas galutinis rezultatas. Atsakovo vertinimu, skunde pateiktas determinacijos koeficiento ir regresijos esmės atskleidimas nepaneigia Garbės teismo sprendime padarytos išvados. Teigė, kad Ataskaitoje I nebuvo įgyvendintas Įstatymo 22 straipsnyje 4 dalies 14 punkto reikalavimas. Dėl Metodikos 57 punkto nuostatų pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas Ataskaitoje I, pasirinkdamas lyginamuosius objektus, turėjo atskleisti lyginamųjų objektų pasirinkimo pagrindimo aplinkybes (Metodikos 62.2 punktas), tačiau Ataskaitoje turto vertintojas vertinamam objektui, kuris priskirtinas pastatui, pasirinko lyginamuosius objektus, kurie priskirtini patalpoms, kai tuo tarpu VĮ Registrų centro duomenų bazėje yra įregistruotų Vilniaus mieste 57.29 verčių zonoje 2012 m. sausio – 2012 m. gruodžio mėn. įvykusių analogiško arba panašaus turto sandorių. Pažymėjo, kad pastatas ir patalpos nėra tapatūs, t. y. pastatas turi visas jį laikančias konstrukcijas, o patalpos yra atskirtos sienomis, todėl struktūriškai šie objektų tipai yra labai skirtingi. Paaiškino, kad visiems vertinamiems objektams teisinė registracija yra privaloma ir jie turi skirtingus unikalius numerius, todėl visi Ataskaitoje vertinami objektai turėjo būti nufotografuoti pagal Metodikos 35 punkte nustatytus reikalavimus. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytuose Ataskaitos I puslapiuose informacijos apie rinkos konjunktūrą nėra. Turto vertintojas informaciją apie finansavimo sąlygas turi surinkti savo iniciatyva, t. y. turto vertintojas nepagrįstai sieja savo pareigų nevykdymą su vertinimo užsakovo veiksmais. Pažymėjo, kad turto vertinimo ataskaita turi būti surašoma, pateikiant tekstą patikimu ir lengvai klientui bei vertinimo naudotojams suvokiamu būdu, kad tarp vertintojo ir kliento būtų užtikrintas aiškumas. Turto arba verslo vertinimo ataskaita turi būti parengta laikantis Įstatymo ir Metodikos nuostatų reikalavimų. Kiti Lietuvos Respublikos įstatymai turto arba verslo vertintojams ir turto arba verslo vertinimo įmonėms taikomi tiek, kiek jų veiklos nereglamentuoja Įstatymas (Įstatymo 1 dalis). Pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas nenumato Įstatymo ir Metodikos taikymo išimčių, t. y. galimybės nepateikti privalomos informacijos. Pabrėžė, kad teisės aktai nustato pareigą vertintojui tinkamai atskleisti atliktus vertinimo veiksmus ataskaitoje, tačiau sprendimus dėl konkrečių vertinimo veiksmų priima pats vertinimą atliekantis vertintojas. Atkreipė dėmesį, kad Tarnyba teikia konsultacinius paaiškinimus dėl atskirų teisės aktuose nustatytų reikalavimų, be to, Tarnybos specialistai konsultuoja interesantus telefonu; Tarnybos ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovai dalyvauja Turto ir verslo vertintojų asociacijų organizuojamuose renginiuose, kuriuose skaito pranešimus aktualiais klausimais, susijusiais su turto vertinimu. Paaiškino, kad skundžiamas sprendimas priimtas remiantis Garbės teismui 2013 m. gegužės 7 d. ir 2013 m. gegužės 27 d. Tarnybos pateiktais teikimais ir išvadomis dėl pareiškėjo veiksmų, kuriose pateikta susisteminta informacija apie pažeidimus rengiant ataskaitas, bei 2013 m. birželio 4 d. vykusio Garbės teismo posėdžio metu pareiškėjo žodžiu pateiktais paaiškinimais. Vadovaujantis Garbės teismo nuostatų 26 punktu, pareiškėjas turėjo teisę susipažinti su drausmės bylos medžiaga, gauti dalyvauti posėdyje ir teikti paaiškinimus. Pareiškėjo argumentą, kad Garbės teismas paaiškinimų esmę suprato kitaip arba nenorėjo suprasti, laiko nepagrįstu faktinėmis aplinkybėmis. Pareiškėjas nenurodė, kaip Garbės teismas turėjo suprasti jo posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, taip pat, į kuriuos klausimus atsakymai neišklausyti. Pažymėjo, kad remiantis Įstatymo 10 straipsnio 11 dalies nuostata, Garbės teismui priėmus sprendimą sustabdyti kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą, laikomas sustabdytu visų turto vertintojo turimų turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimų galiojimas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad posėdžio, vykusio 2013 m. birželio 4 d., metu Garbės teismas išnagrinėjo pareiškėjo drausmės bylą ir priėmė sprendimą, kuriuo nustatė, kad pareiškėjas Ataskaitą I parengė nesilaikydamas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 8, 13, 14 punktų bei Turto ir verslo vertinimo metodikos 28.2, 28.4, 35, 57, 62.3, 62.4, 71.2, 71.4 punktų reikalavimų, Ataskaitą II – nesilaikydamas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 8, 13, 14 punktų bei Metodikos 28.2, 28.4, 62.3, 62.4 punktų reikalavimų, ir paskyrė drausminę nuobaudą – Turto vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) (verslo vertinimo sritis), išduoto 2009 m. gruodžio 18 d.; Turto vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) (kilnojamojo turto vertinimo sritis), išduoto 2009 m. rugsėjo 17 d.; Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) (nekilnojamojo turto vertinimo sritis), išduoto 2008 m. balandžio 2 d.; Turto vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) (nekilnojamojo turto vertinimo sritis), išduoto 2004 m. lapkričio 4 d., galiojimo sustabdymą ir kvalifikacijos patikrinimą (II t., b. l. 43–52; III t. 156–162).

Teismas rėmėsi Įstatymo 10 straipsnio 8 dalimi, 28 straipsniu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo drausmės bylą nagrinėjo Garbės teismas, kurio sudėtis patvirtinta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1K-244 „Dėl Turto arba verslo vertintojų garbės teismo narių skyrimo ir personalinės sudėties patvirtinimo“. Pažymėjo, kad šio įsakymo teisėtumo pareiškėjas nekvestionuoja ir pripažino, kad dėl to nėra kreipęsis nei į asociaciją, kuriai priklauso, nei į teismą. Pareiškėjas Garbės teismo 2013 m. birželio 4 d. posėdyje nušalinimo teismo sudėčiai nereiškė. Be to, šios sudėties Garbės teismas nagrinėjo ankstesnę pareiškėjo drausmės bylą ir tuomet klausimo dėl teismo sudėties teisėtumo jis nekėlė. Pažymėjo ir tai, kad nešališkumo principas yra įtvirtintas Garbės teismo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K-192. Pareiškėjas šiuo atveju neįrodė, kad buvo pažeistas nors vienas iš nešališkumo principo įgyvendinimo reikalavimų. Teismas darė išvadą, kad byloje nesurinkta objektyvių įrodymų dėl Garbės teismo šališkumo pareiškėjo atžvilgiu, o pareiškėjo argumentai šiuo klausimu vertinami kaip netinkamai pasirinktas gynybos būdas.

Teismas atsižvelgė į Įstatymo 29 straipsnio nuostatas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui drausmės byla iškelta remiantis Tarnybos teikimais  Nr. GT-40(13)-T ir Nr. GT-50(13)-T, kuriuose konstatuota, kad pareiškėjo parengtos Ataskaitos I ir II neatitinka Įstatymo ir Metodikos reikalavimų, kas sąlygojo netinkamą vertinamo turto vertės pagrindimą. Garbės teismas, išnagrinėjęs drausmės bylą, pareiškėjui drausminę nuobaudą paskyrė pagal Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 3 punktą. Teismas taip pat atsižvelgė į Įstatymo 2 straipsnio 12 dalies nuostatą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra įgijęs turto vertintojo kvalifikaciją ir parengė Ataskaitą I ir Ataskaitą II. Taip pat nurodė Įstatymo 22 straipsnio nuostatas, turto ar verslo vertinimo procedūros atlikimą detalizuoja Metodika.

Garbės teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjas Ataskaitą I parengė nesilaikydamas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 8, 13, 14 punktų bei Metodikos 28.2, 28.4, 35, 57, 62.3, 62.4, 71.2, 71.4 punktų reikalavimų.

Teismas nurodė Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktą, Metodikos 62.4 punktą. Teismo vertinimu, šiuos reikalavimus įstatymų leidėjas nustatė siekdamas nustatyti, ar teisingai buvo apskaičiuotas pataisos koeficientas, galima būtų patikrinti duomenis, kurių pagrindu skaičiavimai atlikti. Susipažinus su Ataskaitos I turiniu, matyti, kad turto vertintojas turto vertei nustatyti taikė lyginamąjį metodą ir pataisas. Ataskaitos I 33–39 psl. pateikiamos lentelės, kuriose nurodyti reikšmių dydžiai, pateikiami trendai, tačiau nėra nurodyta matematinių veiksmų, kurių pagrindu apskaičiuotos taikytos pataisos ir gautas galutinis rezultatas (I t., b. l. 89–95). Tai, kad turto vertintojas Ataskaitoje nurodo kriterijus, kuriais remiantis apskaičiuoti pataisos koeficientai ir pavaizdavo grafinį jų paskaičiavimą, nelaikytina tinkamu Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Metodikos 62.4 p. reikalavimų įvykdymu. Iš Ataskaitos turinio nėra aišku, kokias trendų reikšmes turto vertintojas naudoja, kaip nustatyta vertinamo objekto vieno kvadratinio metro kaina.

Nurodė Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 14 punktą. Ši norma reikalauja turto vertintoją pateikti labai konkrečią informaciją, ar ataskaita parengta dėl to, kad tarp užsakovo ir turto arba verslo vertinimo įmonės ar kitų asmenų iškilo ginčas dėl turto arba verslo vertės nustatymo. Ataskaitoje I tokios aplinkybės pagal Metodikos 62.3 punktą nėra nurodytos, todėl pagrįstai konstatuotas Metodikos reikalavimų pažeidimas. Nustatyta, kad Ataskaitos I 4 psl. turto vertintojas nurodė vertinimo tikslą: turto rinkos vertės nustatymas užsakovo prašymu. Toks vertinimo tikslo nurodymas neatitinka Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 14 punkto reikalavimų, iš tokios formuluotės nėra aišku, kokiu tikslu – ar dėl to, kad tarp užsakovo ir turto arba verslo vertinimo įmonės ar kitų asmenų iškilo ginčas dėl turto arba verslo vertės nustatymo – turto vertės nustatymas buvo atliktas. Tokia informacija nėra nurodyta išvadoje dėl turto vertės nustatymo. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad turto vertintojas pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 14 punkto reikalavimus.

Nurodė Metodikos 57 punktą. Iš Ataskaitos I turinio matyti, kad vertinamas turtas yra pastatas, tačiau turto vertintojas lyginamaisiais objektais pasirinko ne tik pastatus, bet ir patalpas (I t., b. l. 89–90). Pastatas ir patalpos nėra tapatūs objektai. Be to, turto vertintojas Ataskaitoje nepagrindė tokio pasirinkimo aplinkybių, nors tai privalu padaryti pagal Metodikos 62.2 punktą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Garbės teismas pagrįstai nustatė Metodikos 57 punkto pažeidimą.

Nurodė Metodikos 35 punktą. Pareiškėjo paaiškinimas parodė, kad jis iš esmės pripažįsta nesilaikęs Metodikos 35 punkto reikalavimų. Pažymėjo, kad išimtis dėl nuotraukų ataskaitoje pateikimo yra nustatyta tik Metodikos 36 punkte. Ginčijamu atveju nustatyta, kad visiems vertinamiems objektams teisinė registracija yra privaloma, jie turi skirtingus unikalius numerius, todėl visi Ataskaitoje vertinami objektai turėjo būti nufotografuoti pagal Metodikos 35 punkte nustatytus reikalavimus. Vadinasi, ginčijamame sprendime pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjas nesilaikė Metodikos 35 punkte nustatytos pareigos.

Nurodė Metodikos 28.2 punktą. Įvertinus pareiškėjo nurodytuose Ataskaitos puslapiuose pateiktą informaciją, daryta išvada, kad Metodikos 28.2 ir 28.4 punktų reikalavimai įvykdyti nebuvo. Lentelėse pateikta grafinė medžiaga nėra aprašyta ir turto vertintojo įvertinta, o aplinkybė, kad užsakovas nepateikė informacijos apie finansavimo sąlygas, neatleido turto vertintojo nuo pareigos pačiam tokią informaciją surinkti naudojantis viešai prieinamais informacijos šaltiniais. Turto vertintojas pateikdamas duomenis apie vertinamo turto lokalizaciją, aplinkos charakteristiką, Ataskaitoje neįvardijo, kaip šie kriterijai turės įtakos turto plėtros galimybėms, alternatyvų panaudojimui. Visa tai rodė, kad Garbės teismas pagrįstai pripažino pareiškėją nesilaikius Metodikos 28.2 ir 28.4 punkto reikalavimų. Pažymėta, kad išvadas pagal Ataskaitoje pateiktas vertinamo turto charakteristikas turi padaryti pats turto vertintojas, o ne Ataskaita besinaudojantis asmuo.

Nurodė Metodikos 71.2 ir 71.4 punktus. Pažymėjo, kad turto vertinimo ataskaitos turiniui yra nustatyti konkretūs reikalavimai, kurių turto vertintojas privalo laikytis. Nei Įstatyme, nei Metodikoje nėra nustatyta išimčių, leidžiančių turto vertintojui nepateikti privalomos informacijos. Pareiškėjo nurodytoje Ataskaitos I dalyje „Vertinamo turto juridinė – techninė charakteristika“ pateikiama tik vertinamo turto charakteristika, tačiau kokiais konkrečiais šioje charakteristikoje pateiktais kriterijais grindžiamas vertinamo turto sukūrimo sąnaudų skaičiavimo modelio ir vertinamo turto nuvertėjimo skaičiavimo modelio pasirinkimas, nėra aišku. Šiuo aspektu atkreipė dėmesį, kad turto vertinimo ataskaitoje turi atsispindėti paties turto vertintojo atitinkamų sprendimų pasirinkimo pagrindimas, o ne užsakovas ar kitas besinaudojantis ataskaita turi padaryti tam tikras išvadas. Tam tikslui įstatymų leidėjas yra nustatęs griežtus reikalavimus turto vertinimo ataskaitos turiniui, kurių turto vertintojas privalo laikytis.

Nurodė Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 8 punktą, pagal kurį turto vertinimo ataskaitą turi pasirašyti du asmenys: turto vertintojas ir asmuo, kuriam teisės aktuose pavesta pasirašyti turto arba verslo vertinimo ataskaitą. Kadangi nagrinėjamu atveju Ataskaitą I pasirašė tik turto vertintojas, o UAB „Informatikos ir investicijų centras“ asmens, kuriam teisės aktuose pavesta pasirašyti turto arba verslo vertinimo ataskaitą, parašo nėra, daryta išvada, kad Ataskaita neatitinka Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 8 punkto reikalavimo.

Garbės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo drausmės bylą, konstatavo, kad pareiškėjas Ataskaitą II parengė nesilaikydamas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 8, 13, 14 punktų bei Metodikos 28.2, 28.4, 62.3, 62.4 punktų reikalavimų.

Nurodė Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punktą ir Metodikos 62.4 punktą. Kaip matyti iš Ataskaitos turinio, turto vertintojas ir šiuo atveju turto vertei nustatyti taikė lyginamąjį metodą ir pataisas, tačiau šių pataisų koeficientų dydžių pagrindimo vertinimo ataskaitoje, pateikiant skaičiavimus, nepateikė. Nėra aišku, kokių matematinių veiksmų pagrindu apskaičiuotos taikytos pataisos ir gautas galutinis rezultatas. Pareiškėjo paskaičiavimai, pateikti lentelės forma, jų nepagrindžiant matematiniais veiksmais, teismo vertinimu, negali būti laikomi tinkamu Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Metodikos 62.4 punkto įgyvendinimu. Todėl daryta išvada, kad Garbės teismas pagrįstai nustatė, jog Ataskaitoje II Metodikos 62.4 punkto ir Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto reikalavimai nėra įvykdyti. Tai, kad pareiškėjas drausmės bylos nagrinėjimo metu pateikė paaiškinimus dėl pataisų skaičiavimų (paskirties, vietovės ir kt.), teismo vertinimu, neatleidžia jo nuo atsakomybės, kadangi visa ši informacija turėjo būti nurodyta Ataskaitoje.

Pareiškėjas iš esmės pripažįsta, kad nenurodė padarytų pataisų būtinumo pagrindimo aplinkybių, tačiau to nelaiko Metodikos 62.3 punkto pažeidimu, kadangi prie Ataskaitos pridėtos lentelės, ištraukos iš žemėlapių, grafikai, atvaizduojantys tam tikrus skaičiavimus, matematinė dalis, įvairios schemos ir brėžiniai, duoda pakankamai informacijos, susijusios taip pat ir su šiais  Metodikos nurodymais. Tokius pareiškėjo argumentus teismas vertino kaip nepagrįstus, kadangi Metodikos 62.3 punktas yra imperatyvus – turto vertinimo ataskaitoje turi būti nurodomos padarytų pataisų būtinumo pagrindimo aplinkybės, kurios turi būti aiškiai ir išsamiai išdėstytos. Nustatyta, kad vertinant turtą turto vertintojas taikė paskirties, vietovės ir kt. pataisas, tačiau šių pataisų taikymo būtinumas Ataskaitoje nepagrįstas. Šių aplinkybių pareiškėjas taip pat nenurodė nei paaiškinimuose Tarnybai, nei Garbės teismui, nei skunde teismui.

Kaip ir Ataskaitos I atveju, pareiškėjas nesilaikė Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 8 punkto reikalavimo. Nustatyta, kad Ataskaitoje II asmens, turinčio teisę veikti turto arba verslo vertinimo įmonės vardu, arba jo įgalioto asmens, arba asmens, kuriam teisės aktuose pavesta pasirašyti turto arba verslo vertinimo ataskaitą vardo, pavardės, parašo nėra. Šią aplinkybę pareiškėjas iš esmės pripažino. Remiantis argumentais dėl Ataskaitos I padaryto tapataus pažeidimo, daryta išvada, kad turto vertintojas ir šiuo atveju pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 8 punkto reikalavimą.

Taip pat nustatyta, kad Ataskaitoje II, pažeidžiant Įstatymo 22 straipsnyje 4 dalies 14 punkto imperatyvius reikalavimus, nenurodyta informacija apie ginčą, nepateikta išvada, ar turto arba verslo vertinimo ataskaita parengta dėl to, kad tarp užsakovo ir turto arba verslo vertinimo įmonės ar kitų asmenų iškilo ginčas dėl turto arba verslo vertės nustatymo.

Paneigti pareiškėjo argumentai, kad Ataskaitos II 16–18 psl. yra nurodyti duomenys apie vertinamo turto rinkos konjunktūrą, kaip numatyta Turto ir verslo vertinimo metodikos 28.2 ir 28.4 punktuose. Turto vertintojas informaciją apie finansavimo sąlygas turi surinkti savo iniciatyva, todėl pareiškėjas nepagrįstai sieja savo pareigų nevykdymą su vertinimo užsakovo veiksmais.  Metodikos reikalavimas turto vertinimo ataskaitoje nurodyti turto vertintojo išvadas dėl turto arba verslo plėtros galimybių ir (arba) alternatyvų panaudojimo yra imperatyvus. Tokia informacija turi būti aiškiai išdėstyta Ataskaitoje. Pareiškėjo nurodytu būdu pateikta informacija negali būti vertinama, kaip atitinkanti Metodikos 28.4 punkto reikalavimus. Turto vertinimo ataskaita turi būti surašoma, pateikiant tekstą patikimu ir lengvai klientui bei vertinimo naudotojams suvokiamu būdu, kad tarp vertintojo ir kliento būtų užtikrintas aiškumas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodytu būdu pateikta informacija neatspinti turto vertintojo pozicijos ir gali būti įvairiai interpretuojama ir vertinama. Ataskaitoje neturi likti dviprasmybių. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuota, kad Ataskaitoje II Turto ir verslo vertinimo metodikos 28.2 ir 28.4 punktai neįgyvendinti.

Pareiškėjo skundo argumentai dėl neaiškaus Ataskaitos turinio reglamentavimo buvo atmesti. Tiek Įstatyme, tiek Metodikoje yra aiškiai apibrėžti reikalavimai turto vertinimo ataskaitos turiniui. Nustatytas teisinis reglamentavimas nenumato jokių išimčių, kurių pagrindu galima būtų nesilaikyti šių reikalavimų. Be to, visus kilusius neaiškumus pareiškėjas turėjo galimybę išspręsti, kreipdamasis konsultacijos į Tarnybą. Šia teise pareiškėjas pasinaudojo jau po ginčo Ataskaitų parengimo. Be to, iš šių raštų turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės pripažįsta padaręs klaidų ginčo ataskaitose ir prašo konsultacijos, kaip ateityje jų išvengti.

Taip pat atmesti pareiškėjo skundo argumentai dėl Garbės teismo neišsamaus drausminės bylos išnagrinėjimo. Susipažinus su Garbės teismo posėdžių protokolais ir kita drausmės bylos medžiaga, daryta išvada, kad pareiškėjo drausmės byla buvo išnagrinėta nepažeidžiant nustatytų procedūrų, pareiškėjui suteikta teisė duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, dalyvauti Garbės teismo posėdžiuose.

Teismas rėmėsi Įstatymo 10 straipsnio 2 dalimi, to paties įstatymo straipsnio 11 dalimi. Nurodytais atvejais kartu laikomas sustabdytu arba panaikintu visų turto arba verslo vertintojo turimų turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimų galiojimas arba jų galiojimo sustabdymo panaikinamas. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad Garbės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą skirti pareiškėjui Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytą drausminę nuobaudą – visų turimų turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimų galiojimo sustabdymą ir kvalifikacijos patikrinimą, todėl panaikinti Garbės teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. GT-40(13)-S nebuvo teisinio pagrindo.

III.

Pareiškėjas D. G. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir panaikinti Garbės teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimą Nr. GT-40(13)-S.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad ir Garbės teismo, ir administracinio teismo posėdžiuose kėlė klausimą dėl Garbės teismo sudėties. Pareiškėjui kaip silpnesnei pusei pakankamai sudėtinga surinkti įrodymus apie teigiamus faktus. Be to teismas turėjo būti aktyvus ir, pastebėjęs nors mažiausią įtarimą dėl galimai neteisėtos veiklos, priimti nagrinėjimui teikiamus dokumentus ir išsireikalauti papildomus įrodymus paneigiančius arba įrodančius minimus faktus (Garbės teismo posėdžio garso įrašą, pasikviesti apklausti kitus profesinės bendrijos narius, gauti išrašus apie profesinių bendrijų deleguotų į Garbės teismo narių veiklos sritį per paskutinį tam tikrą laikotarpį ir pan.), kad teismo sprendimas būtų pagrįstas.

Teismas per vykusį posėdį nesuteikė galimybės pareiškėjui paaiškinti kaip Ataskaitoje I ir Ataskaitoje II atliekami pataisų skaičiavimai ir gaunamas galutinis rezultatas, kuris yra suskaičiuojamas įprastu matematiniu veiksmu pateiktu prieš pat išvadą. Taip pat skunde yra nurodyta, kaip apskaičiuojamos pataisos ir kokios galimybės jas pateikti į vertinimo ataskaitą. Pateikti skaičiavimus yra neįmanoma nes minėtus skaičiavimus atlieka MS-Excel ar kita panaši kompiuterinė programa, prieš tai grafiko ašyse nužymint reikalingus parametrus, kurie yra nurodyti palyginamųjų objektų lentelėse. Programa pati nubrėžia kreivę ir šalia užrašo skaičius.

Teismas sprendime teigia, kad Ataskaitoje I aplinkybės, numatytos Metodikos 62.3 punkte, nėra nurodytos. Teigia, kad pagal Metodikos reikalavimus privalu daryti pataisą jeigu palyginamieji objektai skiriasi kai kuriais parametrais, o tai labai aiškiai matosi pateiktų palyginamųjų objektų lentelėse Ataskaitoje I ir Ataskaitoje II.

Teismas posėdyje nesuteikė galimybės pareiškėjui nurodyti, kur yra Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 14 punkto reikalavimas. Teismas ir pats nesigilino į pareiškėjo skundą ir pateiktą Ataskaitos kopiją, kadangi bent trijose Ataskaitos vietose yra nurodyta, kad turto vertinimas yra atliekamas užsakovo prašymu mokestinei vertei patikslinti.

Pažymi, kad pastatas ir patalpos nėra tapatūs objektai, bet yra panašūs objektai, vertintojas, lygindamas pastatus su patalpomis, papildomai įsivedė pataisas (trendas), kuriuose nurodo kainų kitimą tarp pastatų ir patalpų. Pagal daugybę rodiklių, savo daugiametę patirtį, bei kitų vertintojų praktiką, bei atliktus skaičiavimus, pagrindiniai rinkos rodikliai tarp pastatų ir patalpų, o svarbiausia vieno kv. m kainos žymiai nesiskiria.

Teismas posėdyje nesuteikė galimybės pareiškėjui paaiškinti, kad visi vertinami objektai, kuriems privaloma teisinė registracija, buvo nufotografuoti ir įdėti į Ataskaitą I. Privalomų registruoti objektų vidaus patalpas, kurių yra labai daug, daryti nuotraukas ir po to sukelti į Ataskaitą I yra neįmanoma. Teismas pats neįsigilino į pareiškėjo skundą ir pateiktą Ataskaitos kopiją, kurioje yra pateiktos vertinamų objektų fotofiksacijos. Be to, teismas turėjo pareikšti savo nuomonę apie tai, kad Metodikos 35 punktas dalinai prieštarauja kitiems įstatymams, t. y. savavališkai ar be savininkų sutikimo atlikti fotofiksaciją, šiuo metu kitų asmenų valdomose (nuomojamose) patalpose, kuriose vykdoma gamyba ar sandėliuojamos prekės, draudžia įstatymai (Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas ir kt.).

Teismas sprendime teigia nustatęs, kad Ataskaitoje Metodikos 28.2 ir 28.4 punktų reikalavimai įvykdyti nebuvo. Su teismo teiginiu nesutinka, nes Lietuvoje nėra tokių informacijos šaltinių, kuriuose būtų kaupiami duomenys apie objektų finansavimus ar panaši informacija, kuri teikiama viešai, nes tai yra savininko ir banko santykiai, kurių sąlygas įsipareigoja saugoti abi pusės. Metodikos 28.2 punktas dalinai prieštarauja kitiems įstatymams apie ką teismas turėjo pasisakyti (Asmens duomenų apsaugos įstatymas ir kt.). Atkreipia dėmesį, jog Metodikos Turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktui keliami reikalavimai yra neaiškūs, netikslūs ir prieštaringi, todėl vien jau dėl šios priežasties negalima teigti, jog vertintojas minėtų punktų reikalavimus pažeidė.

Atkreipia dėmesį, kad skirtumai tarp lyginamųjų objektų, kurie pateikti lentelėse, įpareigoja paskaičiuoti ir įvesti pataisas. Ir jeigu tekste nėra tai pateikta tai negali būti traktuojama, kad Metodikos punktas 62.3 neįvykdytas. Ataskaita nėra sudaryta vien iš tekstinės dalies ir jos dalį sudaro lentelės, ištraukos iš žemėlapių, grafikai atvaizduojantys tam tikrus skaičiavimus, matematinė dalis, įvairios schemos ir brėžiniai kurias peržiūrėjus galima gauti pakankamai daug vertingos informacijos susijusios taip pat ir su Metodikos nurodymais.

Ataskaitoje I yra visi reikiami parašai, o Ataskaitoje II tik vertintojo parašai. Tai įvyko dėl to, kad įmonėje UAB „Informacijos ir Investicijų Centras“ tuo metu nebuvo asmens, turinčio teisę pasirašyti vertinimo Ataskaitos. Bet remiasi Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 2 punktu, nurodo, kad UAB „ Informacijos ir Investicijų Centras“ steigėjas, direktorius ir turto vertintojas yra tas pats asmuo, D. G.. Taip pat pažymi, kad daugelyje atvejų įgaliotas asmuo skiriamas pasirašyti vertinimo ataskaitą yra tik formalus asmuo, nieko bendro neturintis su turto ar verslo vertinimu tiek žinių apie vertinimą srityje tiek ir įstatymų reglamentuojančių vertinimą srityje.

Teismas savo sprendime teigia, kad visus kilusius neaiškumus pareiškėjas turėjo galimybę išspręsti kreipdamasis konsultacijos į Tarnybą, šia teise jis pasinaudojo jau po ginčo Ataskaitų parengimo. Su tuo nesutinka, nes teismas nemato, kad šiuo atveju Tarnyba nesugebėjo duoti tinkamo atsakymo į paklausimus. Pati Tarnyba negalėjo tinkamai įvertinti ginčo Ataskaitos I ir Ataskaitos II. Teismo teigimas, kad iš šių raštų matyti, kad pareiškėjas iš esmės pripažįsta padaręs klaidų ginčo ataskaitose ir prašo konsultacijos, negali būti naudojamas kaip argumentas. Pareiškėjas pareiškia, kad nepripažįsta padaręs klaidų ginčo ataskaitose.

Mano, kad Metodika nepaaiškina ir nenustato tinkamo vertinimo proceso sudėtinių dalių (etapų) reglamentavimo, joje daugiau dėmesio skiriama turto apžiūros akto pildymo dalykams, neaptariami duomenų analizės dalykai ir ataskaitos rengimo ypatybės, be reikalo reikalaujama pateikti vertės skaičiavimo formules, kai Metodikos tekste ir kituose teisės aktuose jos nepateikiamos, pasigendama aiškesnių nuorodų į kitus teisės aktus ir metodinius dokumentus. Metodikos kai kurie punktai akivaizdžiai prieštarauja kitiems įstatymams.

Mano, kad teismas nesigilino į pateiktą skundą, jame pateiktus argumentus ir kitus rašytinius įrodymus, pateiktus su skundu. Nesuteikė galimybės duoti savo paaiškinimus posėdžio metu, išskyrus apie klausimą, susijusį su Garbės teismo teisėtumu. Teismas nesistengė būti aktyvus byloje, nepriėmė teikiamų ir neišsireikalavo prašomų kitų rašytinių įrodymų, daugelyje klausimų akivaizdžiai buvo šališkas, o sprendimą priėmė formaliai.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad Garbės teismo narių skyrimo ir patvirtinimo procedūra buvo atlikta laikantis teisės aktuose (Įstatymo 28 straipsnyje) nustatytos Garbės teismo narių skyrimo ir tvirtinimo tvarkos. Klausimas, kokiu būdu Lietuvos turtą ir verslą vertinančių įmonių asociacija ir Lietuvos turto vertintojų asociacija išrinko asmenis, skiriamus į Garbės teismą, ir kaip pasiekė bendrą susitarimą, Tarnybos nuomone, nėra šios bylos dalykas. Pareiškėjo skunde nepaminėta nė viena iš nurodytų aplinkybių, reiškiančių Garbės teismo narių šališkumą, įrodymai apie tai nebuvo pateikti ir Teismui. Nepagrįsti yra ir pareiškėjo argumentai dėl teismo aktyvumo renkant įrodymus. Pareiškėjui numatyta pareiga pačiam pateikti įrodymus, kuriais jis grindžia savo reikalavimus. Be to, pareiškėjas teismo posėdžio metu neprašė teismo išreikalauti kitų reikiamų dokumentų.

Pažymi, kad turto vertės nustatymo tinkamas pagrindimas yra toks, kuris nekelia abejonių dėl naudotų duomenų vertei nustatyti, nes visi naudoti duomenys yra aprašyti, o vertės skaičiavimai pateikti ataskaitoje. Kokiu būdu ataskaitoje turi būti pateiktas vertės nustatymo pagrindimas yra aiškiai reglamentuota Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte ir Metodikos 62.4 punkte. Ataskaitoje I nurodomos tik taikytos pataisos ir jų dydžiai, nurodomos galutinės apskaičiuotos turto rinkos vertės, tačiau skaičiavimai (atliktų skaičiavimų sekos), pagrindžiantys gautą rezultatą (nustatytą vertę), nepateikiami.

Kritiškai vertina ir pareiškėjo argumentą, kad jam nebuvo nesuteikta galimybė paaiškinti, kaip atliekami pataisų skaičiavimai ir gaunamas galutinis rezultatas. Paaiškinimas, kaip atlikti pataisų skaičiavimai ir gautas galutinis rezultatas, privalo būti pateiktas vertinimo ataskaitoje. Jei vertinimo ataskaitoje šis reikalavimas nėra įgyvendinamas, vėlesni vertintojo rašytiniai ir (ar) žodiniai paaiškinimai nekeičia to fakto, kad vertinimo ataskaita, yra parengta nesilaikant imperatyvių teisės aktų reikalavimų.

Pažymi, kad Metodikos 62.3 punktas reikalauja vertinimo ataskaitoje nurodyti aplinkybes, kodėl buvo taikytos konkrečios pataisos, tačiau šios aplinkybės Ataskaitoje I nėra pateiktos, todėl sprendime pagrįstai konstatuotas šio Metodikos punkto pažeidimas.

Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 14 punktas reikalauja ataskaitoje nurodyti, ar ji parengta dėl to, kad tarp užsakovo ir turto arba verslo vertinimo įmonės ar kitų asmenų iškilo ginčas dėl turto arba verslo vertės nustatymo. Aplinkybė, kad Ataskaita I parengta užsakovo prašymu mokestinei vertei patikslinti nesuteikia informacijos apie tai, ar Ataskaita I parengta dėl kilusio ginčo dėl vertės.

Pareiškėjas Ataskaitoje I pasirinkdamas lyginamuosius objektus turėjo atskleisti lyginamųjų objektų pasirinkimo pagrindimo aplinkybes (Metodikos 62.2 punktas), tačiau iš Ataskaitoje I pateiktos informacijos nėra aišku, kodėl turto vertintojas vertinamam objektui, kuris priskirtinas pastatui, pasirenka lyginamuosius objektus, kurie priskirtini patalpoms, juo labiau, kad VĮ Registrų centro duomenų bazėje yra įregistruotų analogiško arba panašaus turto sandorių. Skunde nurodomos aplinkybės nepaneigia pareiškėjo pareigos įgyvendinti Metodikos 57 punkto reikalavimo.

Pažymi, jog aplinkybė, kad Ataskaitoje I vertintų objektų vidaus patalpų yra daug, negali būti laikoma pagrindu nesilaikyti imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Pastebi, kad Ataskaitos I apžiūros akte nurodyta, kad užsakovas informavo objekto savininką apie objekto apžiūrą ir turi objekto savininko sutikimą dėl objekto apžiūros, todėl daro išvadą, kad buvo duotas savininko sutikimas, ko turėjo pakakti siekiant tinkamai įgyvendinti Melodikos 35 punkte nustatytus reikalavimus.

Metodikos 28.2 punktas numato, kad vertintojas vertindamas surenka duomenis apie vertinamo turto rinkos konjunktūrą ir finansavimo sąlygas, o pagal Metodikos 28.4 punktą – turto arba verslo plėtros galimybes ir (arba) alternatyvų panaudojimą. Pažymi, kad turto vertintojas tokią informaciją turi surinkti pats, neperkeldamas savo pareigų nei vertinimo užsakovui, nei kitiems asmenims, kadangi Metodikos nuostatos reglamentuoja būtent vertintojų, o ne kitų asmenų veiksmus vertinimo procese.

Nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas Garbės teismo sprendime konstatuotų pažeidimų nepaneigė, priešingai, dėl kai kurių konstatuotų pažeidimų (Metodikos 28.4, 71.2 ir 71.4 punktų) pareiškėjas neteikia prieštaravimų, todėl, Tarnybos nuomone, su pažeidimais sutinka.

Nurodo, jog Ataskaitoje II pateikti tik reikšmių dydžiai, tačiau nėra aišku, kokių matematinių veiksmų pagrindu apskaičiuotos taikytos pataisos ir gautas galutinis rezultatas. Tai, kad pataisų koeficientų dydžiams nustatyti buvo naudoti trendai, nepagrindžia, kodėl Palyginamojo objekto Nr. 1 vietovės pataisa yra 14, o Palyginamojo objekto Nr. 2 – 11 ir pan.

Tarnyba pažymi, kad Metodikos 62.3 punktas numato, kad turto vertinimo ataskaitoje turi būti nurodomos padarytų pataisų būtinumo pagrindimo aplinkybės. Kadangi šios aplinkybės Ataskaitoje II nėra aprašytos, sprendime pagrįstai konstatuotas Metodikos 62.3 punkto pažeidimas.

Tvirtina, kad, nors pareiškėjas ir pažymi, jog Ataskaita II nėra sudaryta vien iš tekstinės dalies, tačiau net ir apeliaciniame skunde nenurodo, kuri konkreti informacija laikytina pataisų būtinumo pagrindimo aplinkybėmis.

Nurodo, kad ginčijamu atveju Ataskaita I ir Ataskaita II nebuvo rengtos vidaus reikmėms ar individualios įmonės vardu, todėl imperatyvaus Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 8 punkto reikalavimo turėjo būti laikomasi.

Nurodo, kad rengdamas Ataskaitą II, pareiškėjas pažeidė Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 8, 13, 14 punktų bei Metodikos 28.2, 28.4, 62.3, 62.4 punktų reikalavimus. Nei skunde, nei apeliaciniame skunde pareiškėjo pateikti argumentai šių pažeidimų nepaneigia.

Tarnyba pažymi, kad teisės aktai nustato pareigą vertintojui tinkamai atskleisti atliktus vertinimo veiksmus ataskaitoje, tačiau sprendimus dėl konkrečių vertinimo veiksmų priima pats vertinimą atliekantis vertintojas. Turto arba verslo vertintojas yra specialistas, turintis atitinkamą kvalifikaciją, kuris savo veikloje vadovaujasi profesionalumo principu. Metodika nustato privalomus reikalavimus turto arba verslo vertinimo ataskaitai, tačiau vertinimo proceso sudėtinių dalių nustatymas priskirtinas turto arba verslo vertintojo kompetencijai.

Tarnybos nuomone, apeliacinio skundo argumentas, jog Tarnyba nesugebėjo pateikti tinkamų ir argumentuotų atsakymų į jo pateiktus paklausimus, nėra susijęs su nagrinėjama byla ir pareiškėjui skirta drausmine nuobauda.

Pažymi, kad vertintojo profesinė veikla yra svarbi ekonomine prasme ir neatsiejama nuo viešojo intereso. Garbės teismas turi stiprinti visuomenės pasitikėjimą vertintojo paslaugomis, vertintojo profesija, todėl turi adekvačiai reaguoti į nustatomus vertintojo profesinei veiklai keliamų reikalavimų pažeidimus.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, atsižvelgdamas į vertinimo tikslą (apmokestinimo), turėjo imtis visų įmanomų priemonių, kad ataskaitose nustatytos turto rinkos vertės būtų pagrįstos, nes nustatytų verčių dydžiai šiuo atveju yra svarbūs ne tik vertinimo užsakovui (mokesčių mokėtojui), bet ir valstybei. Pabrėžia ir tai, kad Garbės teismo sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas, teisėtas, priimtas laikantis teisės aktuose nustatytų procedūrų ir tvarkos.

Papildomai pažymi, kad Garbės teismo sprendimo priėmimo metu pareiškėjas jau turėjo galiojančią drausminę nuobaudą – Garbės teismo 2012 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. GT-11(12)-S buvo paskirta drausminė nuobauda – papeikimas. Šios nuobaudos pareiškėjas neskundė. Ir po skundžiamo Garbės teismo sprendimo priėmimo, pareiškėjui buvo skirta drausminė nuobauda.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2013 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. GT-40(13)-S (I t., b. l. 11–15), kuriuo pareiškėjui D. G. skirta drausminė nuobauda – Turto vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) (verslo vertinimo sritis), išduoto 2009 m. gruodžio 18 d.; Turto vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) (kilnojamojo turto vertinimo sritis), išduoto 2009 m. rugsėjo 17 d.; Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) (nekilnojamojo turto vertinimo sritis), išduoto 2008 m. balandžio 2 d.; Turto vertintojo asistento kvalifikacijos pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini) (nekilnojamojo turto vertinimo sritis), išduoto 2004 m. lapkričio 4 d., galiojimo sustabdymas ir kvalifikacijos patikrinimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, jog VĮ Registrų centras kreipėsi į Tarnybą raštais Nr. (1.12.3)s-1511 ir Nr. (1.12.3)s-1826, kuriais prašė pateikti išvadas dėl Ataskaitos I ir Ataskaitos II atitikties Įstatyme ir Metodikoje nustatytiems reikalavimams. Tarnyba kreipėsi į pareiškėją dėl informacijos bei paaiškinimų, ir jis 2013 m. balandžio 25 d. ir 2013 m. gegužės 24 d. pateikė paaiškinimus dėl Ataskaitos I ir Ataskaitos II rengimo. Tarnyba kreipėsi dėl drausmės bylos iškėlimo turto vertintojui D. G. į Garbės teismą, kuris 2013 m. gegužės 9 d. ir 2013 m. gegužės 28 d. parengiamųjų posėdžių metu pareiškėjui iškėlė drausmės bylą. Posėdžio, vykusio 2013 m. birželio 4 d., metu Garbės teismas išnagrinėjo pareiškėjo drausmės bylą ir priėmė sprendimą, kuriuo nustatė, kad pareiškėjas Ataskaitą I parengė nesilaikydamas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 8, 13, 14 punktų bei Turto ir verslo vertinimo metodikos 28.2, 28.4, 35, 57, 62.2, 62.4, 71.2, 71.4 punktų reikalavimų, Ataskaitą II – nesilaikydamas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 8, 13, 14 punktų bei Metodikos 28.2, 28.4, 62.3, 62.4 punktų reikalavimų, ir paskyrė drausminę nuobaudą.

Pirmosios instancijos teismas D. G. skundą atmetė, nusprendęs, kad pareiškėjo drausmės byla buvo išnagrinėta nepažeidžiant nustatytų procedūrų, Garbės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą skirti pareiškėjui Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytą drausminę nuobaudą. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą.

Visų pirma pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai dėl Garbės teismo sudėties yra nepagrįsti: Turto arba verslo vertintojų garbės teismą sudaro penki nariai: 1) tris narius jų sutikimu, turinčius ne žemesnę kaip vertintojo (aukštesnę) kvalifikaciją, tarpusavio sutarimu skiria asociacijos, vienijančios tik turto ir (arba) verslo vertintojus ir (arba) turto arba verslo vertinimo įmones, iš tik turto ir (arba) verslo vertintojus vienijančių asociacijų narių ir (arba) tik turto arba verslo vertintojų, kurie turto arba verslo vertinimo įmonių asociacijų narėse dirba darbo sutarties pagrindais arba kurie yra individualios įmonės savininkai ar ūkinės bendrijos tikrieji nariai; 2) du narius valstybės tarnautojus jų sutikimu, turinčius ne mažesnį kaip trejų metų valstybės tarnybos stažą ir turto arba verslo vertinimą reglamentuojančių teisės aktų projektų rengimo arba dalyvavimo juos rengiant patirtį, skiria Finansų ministerija (Įstatymo 28 str. 1 d.). Turto arba verslo vertintojų garbės teismo personalinę sudėtį tvirtina ir pirmininką bei jo pavaduotoją iš Turto arba verslo vertintojų garbės teismo narių skiria finansų ministras (Įstatymo 28 str. 2 d.). Šiuo atveju Garbės teismo sudėtis nustatyta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1K-244 „Dėl Turto arba verslo vertintojų garbės teismo narių skyrimo ir personalinės sudėties patvirtinimo“, kuriuo šio teismo nariu paskirtas ir S. D. – valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto vertinimo departamento viršininko pavaduotojas – Rinkos tyrimų ir duomenų analizės skyriaus vedėjas, Lietuvos turto vertintojų asociacijos prezidentas. Pareiškėjas, kuris, kaip nustatyta bylos medžiaga, nušalinimų Garbės teismo posėdyje jo nariams nereiškė, nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, sudarančių pagrindą manyti, kad Garbės teismo narys (nariai), nagrinėjant pareiškėjo bylą, pažeidė nešališkumo principą, kuris įtvirtintas Garbės teismo nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K-192. Pareiškėjo teiginiai, kad Garbės teismo narys S. D., kaip valstybės įmonės Registrų centro atstovas, dalyvavo administracinėse bylose, kuriose pareiškėjo teiktų atskaitų pagrindu buvo priimti valstybės įmonės Registrų centras nepalankūs sprendimai, savaime nereiškia, kad šis asmuo turi nusišalinti nuo pareiškėjui iškeltos drausminės bylos nagrinėjimo, tuo tarpu pats pareiškėjas šiam asmeniui nušalinimų nereiškė. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nesurinkta objektyvių įrodymų dėl Garbės teismo ar atskirų jo narių šališkumo pareiškėjo atžvilgiu, o pareiškėjo argumentai šiuo klausimu vertinami kaip netinkamai pasirinktas gynybos būdas.

Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu atveju skundžiamame Garbės teismo sprendime konstatuota, jog D. G. parengė Ataskaitą I ir Ataskaitą II nesilaikant Įstatyme ir Metodikoje nustatytų reikalavimų.

Garbės teismo sprendime konstatuota, kad rengiant Ataskaitą I ir Ataskaitą II nesilaikyta Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Metodikos 62.4 punkto reikalavimų, kadangi joje nėra nurodyta, kaip apskaičiuotas kiekvienas padarytos pataisos koeficiento dydis; turto rinkos vertės nustatymas nėra pakankamai pagrįstas.

Įstatymo (2011 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-1497 redakcija) 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte nustatyta, kad turto arba verslo vertinimo ataskaitoje turi būti nurodytas turto arba verslo vertės nustatymo pagrindimas, pateikiant turto arba verslo vertės skaičiavimus. Metodikos 62.4 punkte nustatyta, jog turto vertintojas turto vertinimo ataskaitoje nurodo taikytas formules ir atliktų skaičiavimų sekas bei rezultatus. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkte nurodyti skaičiavimai turi būti pakankami, kad tiek turto vertinimo užsakovas, tiek tretieji asmenys galėtų įsitikinti turto vertės nustatymo pagrįstumu. Vertinimo ataskaitoje turi būti nurodytas vertinamo objekto vertės nustatymo pagrindimas, kartu ataskaitoje nurodant ir pritaikytas formules, atliktų skaičiavimų seką bei galutinius rezultatus (2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1589/2014). Taigi, Ataskaitoje pateiktas turto vertės nustatymo pagrindimas turi būti aiškus ne tik pačiam turto vertintojui, bet ir asmenims, kuriems ši Ataskaita skirta. Pažymėtina, jog Ataskaitoje turi būti pateikti tikslūs ir aiškūs skaičiavimai, kad siekiant nustatyti, ar teisingai buvo apskaičiuotas pataisos koeficientas, būtų galima patikrinti duomenis, kurių pagrindu skaičiavimai atlikti. Išsamaus turto vertės nustatymo pagrindimo nepateikimas leidžia abejoti pateiktų duomenų pagrįstumu ir objektyvumu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A624-1876/2014).

Nagrinėjamu atveju Ataskaitoje I pateiktos lentelės (1 ir 2 lentelės), kuriose nurodyti lyginamųjų objektų duomenys bei pataisos koeficientai, tačiau, kaip pagrįstai teigiama tiek Garbės teismo, tiek pirmosios instancijos teismo sprendimuose, nėra aišku kaip šie pataisų koeficientai apskaičiuoti, kokia jų reikšmė apskaičiuojant vertinto objekto kainą, atitinkamai – pagrįstai konstatuota jos neatitikimas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Metodikos 62.4 punkto reikalavimams: Ataskaitoje I nurodyta, jog pataisos skaičiuojamos sudarant kainų priklausomybės grafikus (5–8 pavydžiai), į kuriuos įtraukiamos visos panašios patalpos/pastatai Vilniaus mieste, tačiau pažymėtina, kad Ataskaitoje nėra duomenų apie šiuos sandorius, t. y. apie sandorius, kurie naudoti sudarant grafikus, vaizduojančius kainų priklausomybę nuo pastato statybos metų, sienų medžiagos, paskirties, objekto (5–8 pavydžiai), vien tik šių grafikų pateikimas nepagrindžia nurodytų pataisų dydžių taikymo teisingumo. Be to, Ataskaitos I 9 pavyzdyje nurodyta priklausomybė nuo ploto, pateikta formulė, pagal kurią skaičiuojama pastato kaina atsižvelgiant į 1 ir 2 lentelėse nurodytų lyginamų objektų į plotą, tačiau visiškai nėra atskleista, kokią įtaką šiai formulei daro kituose trenduose (5–8 pavyzdžiai) nustatytos priklausomybės.

Ataskaitoje II nurodyta, kad pataisos koeficientai skaičiuojami atsižvelgiant į nekilnojamojo turto rinkos konjunktūrą, kainų lygius bei dinamiką vertinimo metu ir lyginamųjų objektų pirkimo­–pardavimo metu. Pataisų dydžiai nustatomi kokybiniais ir (arba) kiekybiniais skaičiavimo modeliais, procentiniais skaičiavimo modeliais bei, kai kuriais atvejais, ekspertiniu būdu. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad Ataskaitoje II pateikti trendai, kurie ir yra pagrindiniai pataisų skaičiavimai, prie trendo nurodyti skaičiai ir yra pataisos dydis, neatitinka faktinių bylos aplinkybių: šiuo atveju trendų, vaizduojančių kainos priklausomybę nuo tam tikrų aspektų, Ataskaitoje II apskritai nėra – buvo nurodytas tik grafikas, vaizduojantis priklausomybę nuo ploto. Jokių konkrečių skaičiavimų, kuriuos taikant buvo gautos nurodytos Ataskaitoje II pataisos, nebuvo pateikta. Ataskaitoje II nėra jokių tikslių duomenų, kurie leistų spręsti, kokius matematinius veiksmus atlikus buvo gauti galutiniai rezultatai. Atsižvelgiant į tai, Garbės teismas pagrįstai konstatavo Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 13 punkto ir Metodikos 62.4 punkto reikalavimų neatitiktį ir Ataskaitoje II.

Atsižvelgiant į tai, kad Ataskaitoje II ne tik nebuvo detalizuotas pataisų apskaičiavimas, tačiau ir nenurodyta, kodėl buvo pasirinkta taikyti konkrečias pataisas (vietovės, paskirties), darytina išvada, kad Garbės teismas pagrįstai nurodė, jog nebuvo laikomasi ir Metodikos 62.3 punkto reikalavimo, pagal kurį ataskaitoje turi būti nurodytos padarytų šios Metodikos 58.2 punkte nurodytų pataisų būtinumo pagrindimo aplinkybės. Atkreiptinas dėmesys, kad pataisų būtinumo pagrindimas reiškia, kad turi būti aiškiai ir konkrečiai nurodyta, kodėl buvo taikytos konkrečios pataisos, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, jog iš įvairių Ataskaitos II dalių visumos galima gauti pakankamai daug informacijos, nereiškia minėto reikalavimo įgyvendinimo.

Tačiau pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad Garbės teismas konstatavo Metodikos 62.3 punkto reikalavimo neįgyvendinimą ir Ataskaitoje I. Šis punktas prie pažeidimų dėl Ataskaitos I nėra nurodytas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo ir Metodikos 62.3 punkto reikalavimo neįvykdymą Ataskaitoje I.

Garbės teismas taip pat konstatavo, kad Ataskaitoje I ir Ataskaitoje II Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 14 punktas buvo neįgyvendintas. Įstatymo (2011 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. XI-1497 redakcija) 22 straipsnio 4 dalies 14 punkte nustatyta, kad turto arba verslo vertinimo ataskaitoje turi būti nurodyta išvada dėl turto arba verslo vertės, pasirašyta išvadą surašiusio turto arba verslo vertintojo (vardas, pavardė, parašas), nurodant, ar ji parengta dėl to, kad tarp užsakovo ir turto arba verslo vertinimo įmonės ar kitų asmenų iškilo ginčas dėl turto arba verslo vertės nustatymo, ir turto arba verslo vertės nustatymo diena. Kolegijos vertinimu, nors minėtose ataskaitose turėtų būti, tačiau nėra nurodyta informacija, ar tarp užsakovo ir turto arba verslo vertinimo įmonės ar kitų asmenų iškilo ginčas dėl turto arba verslo vertės nustatymo, įvertinus tai, kad jose pateikiama informacija apie turto vertinimo tikslą – nekilnojamo turto rinkos vertės nustatymas užsakovo prašymu jo mokestinei vertei patikslinti, tokie pažeidimai vertintini kaip pakankamai formalūs.

Analogiškai vertintinas Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 8 punkto neįvykdymas Ataskaitoje II: šioje normoje įtvirtinta, kad turto arba verslo vertinimo ataskaitoje turi būti nurodyta asmens, turinčio teisę veikti turto arba verslo vertinimo įmonės vardu, arba jo įgalioto asmens, arba asmens, kuriam teisės aktuose pavesta pasirašyti turto arba verslo vertinimo ataskaitą, ir turto arba verslo vertintojo vardai, pavardės, parašai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Ataskaitoje II yra pateikti tik užsakovo ir turto vertintojo D. G. parašai. Nors pareiškėjas remiasi Įstatymo 22 straipsnio 2 dalimi, kurioje yra numatyta, kad kai nepriklausomas turto arba verslo vertintojas yra ir individualios įmonės savininkas, turto arba verslo vertinimo ataskaita pasirašoma vieną kartą,  ši nuostata nėra aktuali, kadangi UAB „Informacijos ir investicijų centras“, kurios direktorius yra pareiškėjas, nėra individuali įmonė. Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šios normos nebuvo laikomasi ne tik Ataskaitoje II, bet ir Ataskaitoje I, tai neatitinka tikrovės: Ataskaitoje I, be užsakovo ir turto vertintojo parašų, buvo ir UAB „Informacijos ir investicijų centras“ atstovės Š. B. parašas (II t., b. l. 62), be to, Garbės teismas skundžiamame sprendime prie Ataskaitos I pažeidimų nebuvo nurodęs Įstatymo 22 straipsnio 4 dalies 8 punkto neįvykdymo.

Garbės teismas nustatė, kad Ataskaitoje I taip pat nebuvo įgyvendintas Metodikos 57 punktas (2012 m. balandžio 27 d. įsakymo Nr. 1K-159 redakcija), numatantis, jog lyginamojo metodo esmė – vertinamo turto palyginimas su analogišku arba panašiu turtu, kurių sandorių kainos yra žinomos turto vertintojui, kadangi šiuo atveju vertinamam turtui, kuris priskirtinas pastatui, buvo pasirinkti lyginamieji objektai, kurie priskirtini patalpoms (tik vienas iš lyginamųjų objektų priskirtinas pastatui), nors VĮ Registrų centras duomenų bazėje yra registruotų  2012 m. įvykusių sandorių dėl analogiško ar panašaus turto – Vilniaus miesto 57.29 verčių zonoje esančių pastatų.      Pareiškėjas tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu neginčijo Garbės teismo ir pirmosios instancijos teismo išvados, kad pastatas ir patalpos nėra tapatūs objektai, tačiau teigia, kad jo atrinkti objektai, t. y. patalpos, naudoti vertinant Ataskaitoje I nurodytą turtą, geriausiai atitinka lyginamą objektą, kadangi visi kiti sandoriai yra dėl viso komplekso pardavimo, t. y. neišskiriant kiekvieno atskirai objekto – sandėlio, priegrindo, kiemo statinių ir pan. – kainos, pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto įstatymo 9 straipsnio nuostatas turtas, vertintas Atskaitoje I, negalėjo būti vertinamas kaip kompleksas. Teisėjų kolegija, įvertinusi šalių argumentus ir byloje pateiktų įrodymų visumą, visgi neturi pagrindo nesutikti su Garbės teismo ir pirmosios instancijos teismo išvada dėl Metodikos 57 punkto neįgyvendinimo Ataskaitoje I: pareiškėjo teiginiai, kad pastatų ir patalpų kv. m kainos šioje verčių zonoje žymiai nesiskiria, kelia abejonių ir nėra pagrįsti įrodymais. Tuo tarpu Garbės teismo teiginys, kad šie objektų tipai (pastatai ir patalpos) struktūriškai labai skirtingi, todėl pareiškėjo parinkti objektai savaime negali būti laikomi analogiškais ar labai panašiais lyginamam turtui, yra logiškas. Pažymėtina, kad nors kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo paaiškinimu teismo posėdyje, kad Garbės teismo sprendime minimų 2012 m. sandorių duomenys dėl toje pačioje verčių zonoje perleistų pastatų negalėjo būti naudojami nesant nurodytai jais perleistų atskirų pastatų ir kitų statinių kainai, ką patvirtina ir apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai (IV t., b.l. 139–142), pareiškėjas bet kokiu atveju, vykdydamas Metodikos 62.2 punkto reikalavimus,  privalėjo Ataskaitoje I nurodyti analogiško arba panašaus turto, su kuriuo lyginamas vertinamas turtas, pasirinkimo pagrindimo aplinkybes, tačiau to iš esmės nepadarė, t. y. nenurodė, kodėl vertindamas pastatą, jį lygina su patalpomis (3 iš 4 lyginamų objektų), o ne su pastatais. Be to, pažymėtina, kad vienintelis pareiškėjo parinktas lyginimui pastatas taip pat buvo parduotas kartu su kitais 4 statiniais (lietaus kanalizacijos vamzdynu, aukštos įtampos elektros kabelių linija ir kt.), todėl vėlgi trūksta pagrindimo, kodėl vienu atveju sandorio, kuriuo perleidžiama eilė statinių, neišskiriant kiekvieno jų kainos, duomenys tinkami vykdant vertinto turto palyginimą, o kitu – jau ne. Pažymėtina, kad pareiškėjo minimo Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto mokesčio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2010 m. lapkričio 23 d. įstatymo Nr. XI-1158 redakcija) nustato, kad komercinio naudojimo nekilnojamasis turtas vertinamas lyginamosios vertės (pardavimo kainų analogų) arba naudojimo pajamų vertės (pajamų kapitalizavimo arba pinigų srautų diskonto) metodu atliekant masinį nekilnojamojo turto vertinimą. Nekilnojamojo turto masinio vertinimo metodą, objektyviausiai atspindintį vertinamo nekilnojamojo turto vidutinę rinkos vertę, parenka turto vertintojas.

Garbės teismas skundžiamame sprendime taip pat konstatavo Metodikos 35 punkto pažeidimą, sudarant Ataskaitą I – buvo nufotografuotas ne visas vertinamas objektas. Pabrėžtina, jog Metodikoje nėra numatytų pareigos nufotografuoti ir (ar) nufilmuoti objektą jo apžiūros metu išimčių, susijusių su vertinamo objekto dydžiu. Pagal Metodikos 35.1 punkte numatytą reikalavimą, nuotraukose ir (arba) vaizdo medžiagoje turi būti užfiksuotos individualios objekto savybės, turinčios įtakos objekto vertei, pagal kurias būtų galima nustatyti vertinamą objektą; o pagal 35.3 punktą – matomas objekto vidus ir išorė, jeigu objektas turi vidų ir išorę. Taigi, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog visi vertinami objektai, kuriems privaloma teisinė registracija, buvo nufotografuoti, nereiškia, kad buvo įgyvendintas Metodikos 35 punkto reikalavimas, kadangi šis reikalavimas reiškia ne tik bendrą išorės fotografavimą, bet ir visų vertinamų objektų vidaus užfiksavimą, nes tik tokiu būdu galima pilnai atskleisti visas jų savybes. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginys, kad Metodikos 35 punktas prieštarauja kitiems įstatymams, nes negalima savavališkai ar be savininkų sutikimo atlikti fotofiksaciją, yra nepagrįstas: apžiūra buvo atliekama užsakovo, esančio turto savininku,  iniciatyva, Ataskaitos I Daugiafunkcinio 15 pastatų komplekso apžiūros akte (II t., b. l. 114) nurodyta, jog apžiūroje dalyvavo ir užsakovo, esančio nekilnojamojo turto savininku, įgaliotas asmuo; pažymėta, kad užsakovas informavo objekto savininką apie objekto apžiūrą ir turi objekto savininko sutikimą dėl objekto apžiūros.

Garbės teismo sprendime nustatytas ir Metodikos 28.2 bei 28.4 punktų reikalavimų nesilaikymas Ataskaitoje I ir Ataskaitoje II. Šiais punktais nustatyta, kad vertintojas vertindamas atsižvelgia į vertinimo sritį bei tikslą ir surenka duomenis apie vertinamo turto arba verslo rinkos konjunktūrą ir finansavimo sąlygas bei turto arba verslo plėtros galimybes ir (arba) alternatyvų panaudojimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neteigia, kad šiuos reikalavimus buvo įgyvendinęs, tačiau mano, kad jų įgyvendinti apskritai nebuvo įmanoma. Sutikti su pareiškėju, kad tokia informacija yra komercinė paslaptis, nes ją sudaro savininko ir banko santykiai, nėra pagrindo, kadangi šiais punktais nereikalaujama nurodyti išsamių ir konkrečių banko finansavimo sąlygų (kaip kad iš esmės teigia pareiškėjas), todėl nėra pagrindo nesutikti, kad šiuo atveju Garbės teismas pagrįstai konstatavo Metodikos 28.2 bei 28.4 punktų reikalavimų pažeidimą Ataskaitoje I ir Ataskaitoje II. Kita vertus, nenurodydamas tokių duomenų, pareiškėjas vertinimo ataskaitoje turėtų pagrįsti, kodėl konkrečiu atveju nėra pateikiami Metodikoje numatyti duomenys.

Garbės teismas konstatavo ir Metodikos 71.2 bei 71.4 punktuose nustatytų reikalavimų nesilaikymą, pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo aspektu nepasisakė, bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu pagrindai nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada šioje dalyje nenustatyti.

Pagal Įstatymo 29 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių nuostatas, už šio įstatymo, Tarptautinių vertinimo standartų, Europos vertinimo standartų, Turto ir verslo vertinimo metodikos, Turto arba verslo vertintojų profesinės etikos kodekso pažeidimus Turto arba verslo vertintojų garbės teismas turto arba verslo vertintojui skiria vieną iš šio straipsnio 4 dalyje nurodytų drausminių nuobaudų (Įstatymo 29 str. 1 d.): 1) pastabą; 2) papeikimą; 3) turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymą arba kitų valstybių narių turto arba verslo vertintojo, kuris laikinai arba vienkartinai vertina turtą arba verslą Lietuvos Respublikoje, teisės verstis turto arba verslo vertinimo veikla laikiną apribojimą ir kvalifikacijos patikrinimą; 4) turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo arba kitų valstybių narių turto arba verslo vertintojo, kuris laikinai arba vienkartinai vertina turtą arba verslą Lietuvos Respublikoje, teisės verstis turto arba verslo vertinimo veikla panaikinimą. Už vieną pažeidimą skiriama tik viena drausminė nuobauda. Po Turto arba verslo vertintojų garbės teismo sprendimo dėl drausminės nuobaudos skyrimo įsigaliojimo dienos praėjus vieniems metams, turto arba verslo vertintojas laikomas nebaustu drausmine nuobauda.

Šiuo atveju Garbės teismas, nagrinėdamas drausmės bylą, vertino pareiškėjo veiksmus rengiant Ataskaitą bei jų atitiktį Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintiems teisės aktams, konstatavo minėtus Įstatymo bei Metodikos reikalavimų pažeidimus, todėl galėjo skirti vieną iš Įstatymo 29 straipsnio 4 dalyje numatytų drausminių nuobaudų. Kaip nustato Turto arba verslo vertintojų garbės teismo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 1K-192, 36 punktas, priimdamas sprendimą skirti drausminę nuobaudą, Garbės teismas įvertina vertintojo padaryto pažeidimo pobūdį, jo padarymo aplinkybes ir galiojančias vertintojui paskirtas drausmines nuobaudas. Garbės teismas, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, išnagrinėjęs su pažeidimų padarymu susijusias aplinkybes, atsižvelgė į pažeidimų pobūdį bei galiojančią drausminę nuobaudą (IV t., b. l. 79-85), Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytą drausminę nuobaudą parinko tinkamai.        

Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas nesuteikė jam galimybės paaiškinti tam tikrų aplinkybių, yra nepagrįsti: kaip nustatyta pirmosios instancijos teismo garso įrašu, teismo posėdyje dalyvavo pats pareiškėjas ir jo atstovas advokato padėjėjas Remigijus Katinas, kurie pasinaudojo savo teise teikti paaiškinimus teismui.

Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai dėl Metodikos neaiškumo ir netikslumo, taip pat teismo posėdžio metu išsakyti teiginiai dėl galimybės pildyti atskaitą, nėra pagrįsti: teisės normos, kurių nesilaikymą nagrinėjamu atveju konstatavo Garbės teismas, yra pakankamai aiškios, be to, šiuo atveju esminiai pažeidimai, kurie buvo pagrindas priimti ginčijamą sprendimą, padaryti ignoruojant Metodikos reikalavimus tinkamai atskleisti ir pagrįsti atliekamus veiksmus;  Metodikos 50 punktas numato, kad vertinimo ataskaita turi būti tikslinama, išskyrus atvejus, kai vertinimo ataskaita yra pateikta teismui: jeigu atlikus vertinimą, vertintojas, užsakovas, turto arba verslo savininkas pastebi, kad vertinimo ataskaitoje yra klaidų ar netikslumų; Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos atlikti vertintojų ir vertinimo įmonių valstybinę priežiūrą įstaigos nurodymu, kai Priežiūros įstaiga nustato, kad vertinimo ataskaitoje yra klaidų ar netikslumų. Teisėjų kolegijos vertinimu, Metodikos 50–53 punktų prasme klaida ar netikslumu, kurie vėliau gali būti tikslinami, galėtų būti dėl apsirikimo turto vertinimo ataskaitoje padarytos klaidos ar netikslumai, tačiau, kaip numato Metodikos 51 punktas, klaida ar netikslumu nėra laikoma vertinimo ataskaitos neatitiktis Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo ir šios Metodikos reikalavimams.  

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai aiškinęs ir taikęs materialines bei procesines teisės normas, išnagrinėjęs reikšmingas faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkinamas, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Pažymėtina, kad nors pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl Įstatymo ir Metodikos reikalavimų pažeidimų, pareiškėjo padarytų rengiant Ataskaitą I ir Ataskaitą II, kurie nebuvo konstatuoti skundžiamame Garbės teismo sprendime, tai pagrindas naikinti ar keisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą, kuriuo konstatuota, kad Garbės teismas pagrįstai nustatė Įstatymo ir Metodikos pažeidimus bei atitinkamai priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą skirti pareiškėjui Įstatymo 29 straipsnio 4 dalies 3 punkte numatytą drausminę nuobaudą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

                                                        Virginija Volskienė