Civilinė byla Nr. 2A-763-381/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02700-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.11.4.1.

                                          (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Gintaro Pečiulio ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ Darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1336-590/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ Darbuotojų profesinės sąjungos patikslintą prevencinį ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir Savivaldybės įmonei „Susisiekimo paslaugos“ dėl viešojo pirkimo nutraukimo, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus viešasis transportas“.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Vilniaus viešasis transportas“ Darbuotojų profesinė sąjunga kreipėsi į teismą su patikslintu prevenciniu ieškiniu, prašydama nutraukti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atviro konkurso būdu vykdomą viešąjį pirkimą „Dėl vežėjų parinkimo keleivių vežimui vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Vilniaus mieste“ (pirkimo Nr. 172998) bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, įgaliota Savivaldybės įmonės (toliau – SĮ) „Susisiekimo paslaugos“, 2016 m. balandžio 5 d. Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje (toliau – CVP IS) paskelbė viešojo pirkimo „Dėl vežėjų parinkimo keleivių vežimui vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Vilniaus mieste“ Konkurso sąlygas, kurių 103 punkte buvo numatyta, kad „Vežėjas įsipareigoja, kaip tai apibrėžta Direktyvoje Nr. 2001/23/EB, pirmoje eilėje į darbą priimti transporto priemonių vairuotojus, netekusius darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Vilniaus viešasis transportas“ dėl etatų mažinimo, sumažinus bendrovės aptarnaujamų maršrutų skaičių“.
3. Ieškovės nuomone, toks Konkursas ir ypač Konkurso sąlygų 103 punkte numatytos sąlygos formuluotė sukėlė realią tiesioginę grėsmę mažiausiai vienam šimtui keturiems UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojams, kurie būtų atleisti iš darbo dėl etatų mažinimo, nes sudarius sutartis su pirkėjais sumažėtų aptarnaujamų maršrutų skaičius. Ieškovės žiniomis, tektų atleisti septyniasdešimt vairuotojų, dvidešimt šaltkalvių, aptarnaujančių autobusus, dešimt vairuotojų sargų, keturis inžinierius mechanikus. Prieš skelbiant ginčo viešuosius pirkimus, nebuvo padaryta jokia galimų socialinių, ekonominių ir finansinių pasekmių analizė, iš anksto nesiimta jokių priemonių, kad UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojams užtikrinti jų darbo teisių įgyvendinimo teisines garantijas, numatytas Direktyvoje 2001/23/EB „Dėl valstybių narių įstatymų, skirtų darbuotojų teisių apsaugai įmonių, verslo arba įmonių ar verslo dalių perdavimo atveju, suderinimo“ (toliau – Direktyva Nr. 2001/23/EB). Vilniaus miesto savivaldybė yra ne tik perkančioji organizacija, bet ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ steigėja bei vienintelė akcininkė, todėl paskelbtos viešojo pirkimo Konkurso sąlygos yra ne kas kita, kaip verslo perdavimas prisidengiant viešųjų pirkimų procedūromis ir deklaruojant naudą miestui, nors iš tiesų dėl to nukentės itin didelė UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų grupė.
4. Ieškovė, matydama, kad UAB „Vilniaus viešasis transportas“ kaip darbdavė, negalinti tinkamai ginti savo darbuotojų teisių ir teisėtų interesų, nes Vilniaus miesto savivaldybė yra jos steigėja ir vienintelė akcininkė, 2016 m. gegužės mėnesį kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją. Ieškovė kvestionavo, jog ginčijamo viešojo pirkimo 103 punkto sąlyga neužtikrina Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 138 straipsnio normos ir Direktyvos Nr. 2001/23/EB nuostatų įgyvendinimo ir tai sukelia realų pavojų, kad didelė dalis UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų patirs neigiamas pasekmes. Atsakovė, pažadėjusi peržiūrėti Konkurso sąlygas, 2016 m. spalio 11 d. paskelbė patikslintas Konkurso sąlygas, kurių 103 punktą pakeitė: „Vežėjas įsipareigoja dėti visas pastangas, kad pirmoje eilėje į darbą būtų priimti transporto priemonių vairuotojai, netekę darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Vilniaus viešasis transportas“ dėl etatų mažinimo, sumažinus bendrovės aptarnaujamų maršrutų skaičių“.
5. Ieškovės įsitikinimu, dėl Konkurso sąlygų 103 punkto pakeitimo, darbuotojų klausimas tapo dar labiau neapibrėžtas, nesaugus ir neaiškus. Todėl ji 2016 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į ieškovę su Pretenzija, ragindama nedelsiant svarstyti 103 punkto teisėtumo, pagrįstumo, atitikimo viešajam interesui klausimą bei minėtą punktą keisti, nustatant jame aiškią tvarką ir sąlygas, kuriomis būtų užtikrintos UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų teisės ir jų įgyvendinimo teisinės garantijos, kaip tai numato DK 138 straipsnio ir Direktyvos Nr. 2001/23/EB nuostatos.
6. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija formaliai nusprendė nenagrinėti jos Pretenzijoje nurodytų reikalavimų, motyvuodama tuo, jog ieškovė UAB „Vilniaus viešasis transportas“ Darbuotojų profesinė sąjunga nėra tiekėjas pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymą (toliau – VPĮ) ir kad ginčo viešasis pirkimas, atsakovės nuomone, nėra verslo perdavimas, be to, viešasis pirkimas palies nedaug darbuotojų, o dalis darbuotojų dirba pagal terminuotas sutartis.
7. Ieškovė nurodė, kad reiškia prevencinį ieškinį pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.255 straipsnio 1 dalį. Jos įsitikinimu, realiai gresianti žala yra didelės grupės asmenų teisių ir teisėtų interesų garantijų neužtikrinimas. Ginčo viešųjų pirkimų 103 punkto sąlyga neužtikrina skaidraus Direktyvos Nr. 2001/23/EB įgyvendinimo ir negarantuoja UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojams socialinių, ekonominių teisių ir darbo sutarčių tęstinumo pasikeitus darbdaviui, nes minėtame punkte nėra numatyta, kokias teises ir pareigas turės perimti verslo perėmėjas pagal Direktyvą Nr. 2001/23/EB. DK 138 straipsnyje ir Direktyvos Nr. 2001/23/EB nuostatose įtvirtintas automatinio darbo santykių, sąlygų, darbuotojų atstovų ir kolektyvinių sutarčių perėjimo principas nebuvo įtvirtintas Konkurso sąlygų 103 punkte.
8. Ieškovė akcentavo, kad reiškiamo prevencinio ieškinio objektas yra Vilniaus miesto savivaldybės neteisėti veiksmai, nes atsakovė atsisako spręsti įstatymų nustatyta tvarka ieškovės keliamus UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų teisių ir teisėtų interesų tinkamo įgyvendinimo klausimus, garantuojamus DK 138 straipsnio imperatyviose normose ir Direktyvos Nr. 2001/23/EB nuostatose. Tokie atsakovės veiksmai neatitinka įstatymų reikalavimų, todėl yra neteisėti (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).
9. Ieškovės įsitikinimu, šioje byloje teismui ginant viešąjį interesą yra pagrindas ex officio konstatuoti, kad ginčo viešieji pirkimai yra neteisėti, kaip prieštaraujantys imperatyvioms teisės normoms: VPĮ bei DK. Teismas ex officio tokį pirkimą turėtų nutraukti, nes ginčo viešųjų pirkimų 103 punkto sąlyga iš esmės pažeidžia VPĮ tikslus, kartu tai reiškia ir viešojo intereso pažeidimą.
10. Pasisakydama dėl teisės kreiptis į teismą, ieškovė nurodė, kad ir nebūdama potencialiu viešųjų pirkimų tiekėju ar dalyviu, ji turi teisę kreiptis į teismą, ir tokią teisę jai garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 50 straipsnis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 5 straipsnis, Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas (toliau – Asociacijų įstatymas), Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymas (toliau - Profesinių sąjungų įstatymas).
11. Taip pat ieškovė nurodė, kad, jeigu teismas manys, jog ieškovei pareiškiant ieškinį yra taikytina VPĮ 94 straipsnio 1 dalies norma, ir konstatuotinas praleistas ieškinio senaties terminas, tai ieškovė prašo teismą atnaujinti praleistą senaties terminą, nes atsakovės atsakymą į Pretenziją gavo 2016 m. lapkričio 23 d. ir per 15 dienų, 2016 m. gruodžio 8 d., ieškinį pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuris atsisakė ieškinį priimti kaip neteismingą. Ieškovė dėjo visas pastangas, kad ieškinys būtų pateiktas laiku ir jau 2016 m. gruodžio 14 d. ieškinį pateikė Vilniaus apygardos teismui.
12. 2017 m. sausio 25 d. teismui pateiktame dublike ieškovė palaikė savo reikalavimus, rėmėsi iš esmės analogiškomis ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis. Papildomai ieškovė nurodė, kad ji rengia teismui realios žalos dalies, kurios vertę galima įvertinti pinigine išraiška, įrodymus (pajamos, kurių UAB „Vilniaus viešasis transportas“ netektų dėl ginčo konkurso sutarties ir išlaidų dėl ginčo konkurso, kurias patirtų dėl darbuotojų atleidimo išmokų ir pan.). Iškovė prašė bylą skirti nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes per teismo skirtą trumpiausią septynių dienų trukmės procesinį terminą dublikui pateikti, negali pateikti turtinės žalos vertinės išraiškos bei nespėjo tinkama apimti argumentuoti savo nesutikimą su atsakovų atsiliepimuose nurodytais prieštaravimų motyvais.
13. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
14. Atsakovė nurodė, kad šiuo atveju niekieno teisės nėra pažeistos, pirkimas yra organizuojamas teisėtai, perkančioji organizacija neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o kreiptis į teismą dėl viešojo pirkimo sąlygų pakeitimo, naikinimo, pirkimo nutraukimo, gali tik suinteresuoti asmenys VPĮ nustatyta tvarka. Taigi Darbuotojų profesinė sąjunga nėra tinkamas subjektas, galintis inicijuoti viešųjų pirkimų bylą ir ginčyti pirkimo sąlygas bei reikalauti nutraukti pirkimą, ir šiuo atveju neturi teisės kreiptis į teismą.
15. Atsakovės nuomone, nagrinėjamu atveju nėra teisinių priežasčių remtis CK 6.255 straipsnyje įtvirtintu prevencinio ieškinio institutu, nes nėra nei atsakovės neteisėtų veiksmų, nei realios žalos tikimybės. Ieškovė prevenciniu ieškiniu tiesiog bando apeiti VPĮ nuostatas ir nutraukti teisėtą ir būtiną Vilniaus miestui pirkimą, galbūt netgi veikdama suinteresuotų asmenų interesais, nes perdavus dalį maršrutų naujam vežėjui, atsirastų konkurencija, tikėtina būtų teikiamos pigesnės paslaugos, kas galimai lemtų poreikį skelbti daugiau viešųjų konkursų.
16. Atsakovė nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 punktą viena iš savivaldybių savarankiškų funkcijų yra keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimas, lengvatinio keleivių vežimo kompensacijų skaičiavimas ir mokėjimas. Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis ir Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 4 straipsnio 3 dalis atitinkamai įtvirtina, kad savivaldybių institucijos (ar jų įgaliotos įstaigos) formuoja viešojo vietinio transporto veiklos strategiją ir organizuoja jos įgyvendinimą, valdo ir organizuoja keleivių vežimą vietinio susisiekimo maršrutais bei leidžia vežėjams privalomus teisės aktus. Taigi remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais atsakovei yra nustatyta funkcija organizuoti keleivių vežimą vietiniais maršrutais, kas apima ir tokių paslaugų pirkimą VPĮ nustatyta tvarka.
17. Būtinumą Vilniaus mieste organizuoti viešąjį pirkimą dėl keleivių vežimo vietiniais maršrutais lemia ne tik objektyvios priežastys atnaujinti autobusų parką, pritraukti investicijų, nupirkti pigesnes ir efektyvesnes paslaugas, bet ir Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktai, reguliuojantys konkurenciją. 2013 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba priėmė nutarimą „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės sprendimų organizuojant keleivių vežimo paslaugų teikimą atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams“ Nr. 2S-7, kuriame pripažino, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, neužtikrinusi sąžiningos konkurencijos viešųjų keleivių vežimo paslaugų rinkoje bei Savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 1-223 „Dėl Viešųjų paslaugų teikimo sutarties ir kompensacijų už nuostolius, patirtus vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 2 punktas, kuriuo buvo pavesta UAB „Vilniaus autobusai“ ir UAB „Vilniaus troleibusai“ (dabar – UAB „Vilniaus viešasis transportas“) teikti viešąsias keleivių vežimo paslaugas, ir 3 punktas, kuriuo savivaldybės administracijos direktoriui pavesta sudaryti viešųjų paslaugų teikimo sutartis su reorganizuojamomis UAB „Vilniaus autobusai“ ir UAB „Vilniaus troleibusai“ (dabar – UAB „Vilniaus viešasis transportas“), ir 3 punkto pagrindu sudarytos 2011 m. lapkričio 9 d. Viešųjų paslaugų teikimo sutartis Nr. 14-265 su UAB „Vilniaus autobusai“ bei 2011 m. lapkričio 9 d. Viešųjų paslaugų teikimo sutartis Nr. 14-266 su UAB „Vilniaus troleibusai“, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto savivaldybė buvo įpareigota ne vėliau kaip per 6 mėnesius panaikinti arba taip pakeisti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. 1-223 „Dėl Viešųjų paslaugų teikimo sutarties ir kompensacijų už nuostolius, patirtus vykdant keleivinio kelių transporto viešųjų paslaugų įsipareigojimus, išmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ bei 2011 m. lapkričio 9 d. Viešųjų paslaugų teikimo sutartį Nr. 14-265 su UAB„ Vilniaus autobusai“ ir 2011 m. lapkričio 9 d. Viešųjų paslaugų teikimo sutartį Nr. 14-266 su UAB „Vilniaus troleibusai“, kad neprieštarautų Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio reikalavimams.
18. Taigi atsakovė yra įsipareigojusi, vykdydama Konkurencijos tarybos nutarimą, bei atsižvelgdama į aukščiau nurodytas svarbias aplinkybes, kuo greičiau įvykdyti pirkimą, kad nebūtų tęsiami konkurencijos pažeidimai ir būtų galima užtikrinti aukščiausios kokybės viešųjų paslaugų teikimą (keleivių vežimą) Vilniaus gyventojams ir miesto svečiams, kuris atitiktų šiuo metu esantį teisinį reglamentavimą. Todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija informavo Konkurencijos tarybą, kad vykdydama 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1370/2007 „Dėl keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešųjų paslaugų ir panaikinančio Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 1191/69 ir (EEB) Nr. 1107/70, (toliau – Reglamentas Nr. 1370/2007) 7 straipsnio nuostatas ir turėdama pareigą užtikrinti sąžiningos konkurencijos laisvę, organizuojant keleivių vežimą vietiniais maršrutais bei norėdama objektyviai įvertinti esančią vežėjų rinką, galinčią užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą Vilniaus miesto gyventojams, dar 2013 m. lapkričio 13 d. Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OJ TED) patalpino išankstinį informacinį skelbimą Nr. 2013/S 220-383268 apie numatomą vežėjų parinkimo keleivių vežimui vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Vilniaus mieste pirkimą. 2016 m. balandžio 5 d. paskelbtas konkursas šiam pirkimui, parenkant vežėjus privežamųjų autobusų maršrutų grupei ir daliai pagrindinių maršrutų, kas sudarys apie 16 proc. visų savivaldybėje aptarnaujamų viešojo transporto maršrutų apimčių.
19. Reglamentas Nr. 1370/2007 taip pat numato, kad vežėjai turi būti parenkami viešojo konkurso būdu. Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 171 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad savivaldybių institucijos vežėjus teikti viešąsias paslaugas pagal viešųjų paslaugų įsipareigojimus parenka: 1) konkurso būdu, vadovaudamosi Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnyje nurodytais reikalavimais; bei 2) tiesiogiai sudarydamos viešųjų paslaugų teikimo sutartį su vežėju, atitinkančiu Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnyje nurodytus reikalavimus.
20. Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 2 dalis tiesiogiai įtvirtinta, kad vietos kompetentinga institucija gali nuspręsti viešąsias keleivinio transporto paslaugas teikti pati arba tiesiogiai sudaryti viešųjų paslaugų sutartis su savo kontroliuojamu ūkio subjektu tik tuo atveju, jei to nedraudžia nacionalinė teisė. Be to, Reglamento Nr. 1370/2007 5 straipsnio 3 dalyje taip pat yra numatyta galimybė tokių paslaugų teikėją parinkti ir konkurso tvarka, kuri turi būti atvira visiems operatoriams ir sąžininga, o joje turi būti laikomasi skaidrumo ir nediskriminavimo principų. Reglamento Nr. 1370/2007 8 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad valstybės narės nuo 2019 m. gruodžio 3 d. turi taikyti 5 straipsnio reikalavimus. Todėl pereinamuoju laikotarpiu valstybės narės imasi priemonių, kad 5 straipsnio būtų pradėta laikytis palaipsniui, siekiant išvengti rimtų struktūrinių problemų, visų pirma, susijusių su transportavimo pajėgumais. Atsižvelgiant į tai, svarbu kuo anksčiau pradėti ir užbaigti viešojo pirkimo procedūras, kad tinkamai būtų įgyvendintos ne tik Reglamente Nr. 1370/2007 nurodytos nuostatos, bet ir užtikrinti miestiečių interesai gauti nepertraukiamą keleivių vežimo paslaugą, kuri atitiktų kokybės, ekonomiškumo reikalavimus.
21. Atsakovė nesutinka su ieškovės argumentais, kad ji pažeidžia DK 138 straipnsio ir Direktyvos Nr. 2001/23/EB reikalavimus. Atsakovės nuomone, Direktyvos Nr. 2001/23/EB nuostatų perkėlimas į viešųjų pirkimų sąlygas būtų perteklinis ir niekaip negarantuotų, kad darbuotojų teisės tikrai nebūtų pažeistos. Visi teisės aktai, saugantys darbuotojų teises ir interesus, galioja nepriklausomai nuo to, tai yra įrašyta viešųjų pirkimų sąlygose ar nėra. Jeigu įvykdžius pirkimą būtų pripažinta, kad tai buvo verslo perkėlimas ir darbuotojai būtų atleisti nesilaikant DK 138 straipsnio ir Direktyvos Nr. 2001/23/EB nuostatų, iš jų nebūtų atimta teisė ginti savo interesus visomis įmanomomis teisinėmis priemonėmis. Tačiau pats viešasis pirkimas niekaip nepažeidžia darbuotojų teisių ir interesų. Tam tikras teisines pasekmes sukeltų tik UAB „Vilniaus viešasis transportas“ sprendimas atleisti darbuotojus, nesilaikant teisės aktų nuostatų ir tokį sprendimą darbuotojai galėtų ginčyti teisinėmis priemonėmis.
22. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė, teigdama, kad iškyla realios žalos tikimybė, nenurodė, kokia ta žala būtų, koks jos dydis, kokius nuostolius darbuotojai patirtų.
23. Atsakovė sutinka, kad verslo ar jo dalies perdavimas negali būti teisėta priežastis nutraukti darbo santykius ir verslo ar jo dalies perdavimo atveju darbo santykiai turi tęstis tokiomis pačiomis sąlygomis verslo perėmėjo įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje, nepaisant verslo ar jo dalies perdavimo teisinio pagrindo. Tačiau atsakovė nesutinka su ieškovo teiginiu, kad paskelbtos viešųjų pirkimų konkurso sąlygos yra verslo perdavimas. Remdamasi Miesto ūkio ir transporto departamento 2016 m. liepos 20 d. raštu Nr. A51-54947/16(3.3.10.3-EM4) „Dėl kolektyvinio ginčo ir jo reikalavimų“ atsakovė nurodo, kad Direktyva Nr. 2001/23/EB taikoma teisinio perdavimo arba susijungimo atveju perduodant įmonę, verslą arba įmonės ar verslo dalį kitam darbdaviui. Šioje direktyvoje nustatytas perdavimas yra perdavimas išlaikant ūkio subjekto tapatybę, t. y. išlaikant organizuotą išteklių grupę, kurios tikslas yra ūkinė veikla, nepriklausomai nuo to, ar ta veikla yra pagrindinė ar pagalbinė. Ši direktyva taikoma valstybės ir privačioms įmonėms, kurios verčiasi ūkine veikla, nesvarbu, ar jos veikia siekdamos pelno, ar ne. Valstybinių valdymo institucijų administracinis pertvarkymas arba administracinių funkcijų perdavimas, atliekamas tarp valstybinės valdžios institucijų, nepriskiriamas šioje direktyvoje nustatytam perdavimui. Skelbiant keleivių vežimo konkursą pagal konkurso sąlygas bendrovė nėra pertvarkoma įmonė, ji nėra sujungiama, perduodama ar kitaip siejama su vežėju. Tačiau, vadovaujantis Reglamento 4 straipsnio 5 dalies nuostatomis, perkančioji organizacija turi diskrecijos teisę įpareigoti konkurso būdu parinktą vežėją dėti visas pastangas, kad pirmoje eilėje į darbą būtų priimti transporto priemonių vairuotojai, netekę darbo bendrovėje dėl etatų mažinimo, sumažinus bendrovės aptarnaujamų maršrutų skaičių.
24. Atsakovė pažymėjo, kad UAB „Vilniaus viešasis transportas“ neturi pakankamo kiekio transporto priemonių ir negali užtikrinti prieinamą ir patogų viešojo transporto priemonių intervalą maršrutuose bei efektyviai paskirstyti transporto priemonių talpas pagal keleivių srautus, o tai neskatina vilniečių ir miesto svečių naudotis viešuoju transportu. Nesugebėdama užtikrinti viso reikalingo paslaugų kiekio, UAB „Vilniaus viešasis transportas“ dalį paslaugų subnuomoja. Savivaldybė patiria papildomų nuostolių, nes turi apmokėti privataus vežėjo subnuomos paslaugas, kurios yra brangesnės nei planuojamos pirkti. Dėl viešojo transporto priemonių trūkumo dalis į konkursą pateiktų maršrutų yra subnuomojama nedidelių pajėgumų privatiems vežėjams, kurie teikia keleivių vežimo paslaugas senomis transporto priemonėmis ir ši paslauga kasdien Savivaldybei kainuoja vidutiniškai 7 500 Eur. Atlikus viešąjį pirkimą ir dalį maršrutų ėmus vykdyti privačiam vežėjui, UAB „Vilniaus viešasis transportas“ nereikės atlikti struktūrinių pokyčių, kadangi esami bendrovės pajėgumai bus pilnai naudojami UAB „Vilniaus viešasis transportas“ aptarnaujamiems maršrutams. Šiam teiginiui pagrįsti buvo pateikta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio ir transporto Eismo organizavimo skyriaus informacija, kad iš visos UAB „Vilniaus viešasis transportas“ 2016 metais vykdomų keleivių vežimo paslaugų ridos (t. y. 38 676 262 km) 7,6 procentus ridos (t. y. 2 949 180 km) šiuo metu vykdo subnuomininkai. Įvykus šio viešojo pirkimo procedūroms, planuojama metinė keleivių vežimo paslaugų rida padidės ir sieks apie 39 600 000 km, iš kurių 17,2 procentų (t. y. 6 840 360 km) vykdys šio viešojo konkurso laimėtojas. Atlikus skaičiavimus, t. y. apskaičiavus vienam vairuotojui vidutiniškai tenkantį kilometražą per metus, matyti, kad įvykus šio viešojo pirkimo procedūroms, vairuotojų poreikis įmonėje UAB „Vilniaus viešasis transportas“ sumažės 105 vairuotojais, tačiau iš šiuo metu įmonėje dirbančių 1 263 vairuotojų su 71 vairuotoju yra sudarytos terminuotos darbo sutartys, kurių galiojimo terminas baigiasi 2017 metais. Pagal 2016 metų rugsėjo ir spalio mėnesių duomenis, UAB „Vilniaus viešasis transportas“ vairuotojai dirbo vidutiniškai 12 692,4 valandų viršvalandžių per mėnesį. Atsižvelgiant į tai, kad 2016 metais vidutinis mėnesinis darbo valandų skaičius yra 167,5 valandos, skaičiuotina, kad esamus viršvalandžius pilnai išdirbtų 75 papildomi vairuotojai. Todėl realaus poreikio atleisti vairuotojus nebūtų, priešingai, siekiant užtikrinti vairuotojams normalų darbo ir poilsio laiką, t. y. neprašant dirbti viršvalandžių, UAB „Vilniaus viešasis transportas“ galimai reikės pratęsti dalį terminuotų sutarčių ar sudaryti naujas neterminuotas sutartis. Todėl teiginys, kad perkančioji organizacija nesivadovauja Direktyvos Nr. 2001/23/EB nuostatomis ir nesiekia užtikrinti šioje Direktyvoje numatytą įmonės darbuotojų socialinį saugumą ir sumažinti socialinio dempingo grėsmes, neatitinka tikrovės.
25. Pirkimo rezultatas – visuomenės poreikio gauti kasdien reikalingą vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Vilniaus mieste paslaugą, kuri turi būti nenutrūkstama, saugi ir už proporcingą kainą. Taigi pirkimas neabejotinai laikytinas turinčiu viešąjį interesą, kuris valstybės turi būti ginamas (LR Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 15 d. nutarimai) ir negali būti pažeidžiamas, siekiant apsaugoti pavienių subjektų interesą, kuris, neaišku, ar apskritai bus pažeistas.
26. 2017 m. sausio 30 d. teismui pateiktame triplike atsakovė nurodė, kad ieškovės dublike pareikštas prašymas skirti žodinį bylos nagrinėjimą yra nepagrįstas, nes ji turėjo visas galimybes dar prieš kreipiantis į teismą surinkti visus įrodymus.
27. Atsakovė SĮ „Susisiekimo paslaugos“ atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti.
28. Atsakovės nuomone, šis ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių ir turi būti sprendžiamas vadovaujantis juos reglamentuojančiomis normomis, o ne viešuosius pirkimus reglamentuojančiais teisės aktais ar teismų praktika, kadangi reikalavimas nutraukti viešąjį pirkimą kaip teisių gynimo būdas savaime nereiškia, kad darbuotojų atstovai dalyvauja viešųjų pirkimų teisiniuose santykiuose.
29. Trečiojo asmens šiuo metu teikiamų paslaugų pirkimas iš kito subjekto neatitinka trečiojo asmens verslo dalies perdavimo kitam subjektui kriterijų, todėl netaikytinas DK 138 straipsnis ir Direktyva Nr. 2001/23/EB.
30. Ieškovė neįrodė realios žalos, o atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nurodytų aplinkybių visuma paneigia realios žalos atsiradimo tikimybę.
31. Vilniaus miesto savivaldybės administracija teisėtai nenumatė darbuotojų teisių garantijų DK 138 straipsnyje nurodyta apimtimi, kadangi vadovavosi Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007 ir jį aiškinančiu Komunikatu, todėl ieškovė neįrodė neteisėtų veiksmų, kaip prevencinio ieškinio sąlygos.
32. 2017 m. sausio 30 d. teismui pateiktame triplike atsakovė nurodė, kad ieškovės dublike išdėstyti motyvai nurodo ketinimus žodinio bylos nagrinėjimo metu teikti į bylą papildomus įrodymus, tačiau, atsakovės nuomone, visus įrodymus ieškovė turėjo pateikti pasirengimo nagrinėti bylą procesiniais dokumentais metu.
33. Trečiasis asmuo UAB „Vilniaus viešasis transportas“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

34. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį atmetė.
35. Pirmosios instancijos teismas remdamasis byloje esančiais duomenimis ir dokumentais nustatė, kad Perkančiosios organizacijos SĮ „Susisiekimo paslaugos“ įgaliota Įgaliotoji perkančioji organizacija – Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ĮPO) atviro konkurso būdu vykdo vežėjų parinkimo keleivių vežimui vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Vilniaus mieste pirkimą (pirkimo Nr. 172998), apie kurį CVP IS buvo paskelbta 2016 m. balandžio 5 d. Techninės specifikacijos projektas paskelbtas 2016 m. vasario 26 d. CVPP (Centriniame viešųjų pirkimų portale) Nr. 274968. Išankstinis informacinis skelbimas apie šį pirkimą buvo 2013 m. lapkričio 13 d. skelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OJ TED) Nr. 2013/S 220-383268. Pirkimo tikslas - parinkti vežėją (-us), kurie teiktų paslaugas perveždami keleivius vietinio (Vilniaus miesto) reguliaraus susisiekimo maršrutais transporto priemonėmis, atitinkančiomis techninėje specifikacijoje nurodytus reikalavimus ir pritaikytomis vežti keleivius miesto sąlygomis (toliau - Pirkimo sąlygos/Konkurso sąlygos) (BVPŽ kodas 60112000-6 – Viešojo transporto paslaugos).
36. ĮPO 2016 m. spalio 11 d. paskelbė patikslintas Konkurso sąlygas, kurių 103 punktą pakeitė ir nurodė, jog „Vežėjas įsipareigoja dėti visas pastangas, kad pirmoje eilėje į darbą būtų priimti transporto priemonių vairuotojai, netekę darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Vilniaus viešasis transportas“ dėt etatų mažinimo, sumažinus bendrovės aptarnaujamų maršrutų skaičių“ (t. 2, b.l. 23).
37. Ieškovė 2016 m. lapkričio 14 d. pateikė pretenziją, kuria prašė pakeisti Sutarties projekto 103 punktą, nustatant jame aiškią tvarką ir sąlygas, kuriomis būtų užtikrintos UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų teisės ir jų įgyvendinimo teisinės garantijos, kaip tai numato DK 138 straipsnio ir Direktyvos Nr. 2002/23/EB nuostatos, įtvirtinančios automatinio darbo santykių, socialinių garantijų, darbuotojų atstovų ir kolektyvinių sutarčių perėjimo principą.
38. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2016 m. lapkričio 22 d. nusprendė nenagrinėti ieškovės pretenzijoje nurodytų reikalavimų, motyvuodama tuo, jog UAB „Vilniaus viešasis transportas“ Darbuotojų profesinė sąjunga nėra tiekėjas pagal Viešųjų pirkimų įstatymą.
39. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju ginčas yra dėl viešųjų pirkimų teisinių santykių, nes ieškovė ginčija pirkimo sąlygas ir prašo nutraukti viešąjį pirkimą. Todėl bylą nagrinėjo pagal CPK XXI1 skyriuje numatytas išimtis.
40. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė UAB „Vilniaus viešasis transportas“ Darbuotojų profesinė sąjunga nėra ginčijamo pirkimo tiekėjas, kandidatas ar dalyvis, todėl pagal VPĮ 94 straipsnio, CPK 4232 straipsnio nuostatas neturėjo pareigos reikšti pretenziją, o atsakovė  neturėjo pareigos tokios pretenzijos nagrinėti. Teismas sprendė, kad šio ginčo atveju išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarka nebuvo privaloma, todėl atsakovė, nenagrinėdama ieškovės pretenzijos, nepažeidė VPĮ reikalavimų.
41. Teismas nurodė, kad ieškovė ginčija viešąjį pirkimą ir nors nėra ginčijamo pirkimo tiekėjas, kandidatas ar dalyvis, atsižvelgiant į CPK 4231 straipsnio 1 dalies nuostatas, jai turi būti taikomas VPĮ 94 straipsnyje nustatytas sutrumpintas 15 dienų ieškinio senaties terminas. Kita vertus, pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamo ginčo atveju atsakovė neprašė taikyti ieškinio senaties, todėl ji negali būti taikoma. Dėl šių aplinkybių, teismo nuomone, nėra pagrindo nagrinėti ir ieškovės prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo.
42. Teismas sprendė, kad ginčijamos 103 punkto nuostatos neatkartoja DK 138 straipsnio nuostatų, bet joms ir neprieštarauja. Ieškovės argumentai, kad DK 138 straipsnio nuostatos į Konkurso sąlygos turi būti perkeltos visa apimtimi, yra nepagrįsti. VPĮ 24 straipsnis nustato reikalavimus, kurie turi būti nurodyti pirkimo dokumentuose. Tačiau nei VPĮ 24 straipsnyje nei kituose šio įstatymo straipsniuose nėra keliami reikalavimai pirkimo dokumentuose aptarti darbuotojų teises ir garantijas, įskaitant ir darbuotojų teises verslo perdavimo atvejais. Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad VPĮ – lex specialis, viešųjų pirkimų srityje kitų teisės aktų nuostatos jo atžvilgiu taikytinos subsidiariai, tačiau nepaneigiant imperatyviųjų teisės nuostatų taikymo kitų teisinių santykių srityse. Teismas atkreipė dėmesį, kad imperatyvios DK 138 straipsnio nuostatos užtikrina darbuotojo teises verslo ar jo dalies perdavimo atveju. Jos yra privalomos verslą ar jo dalį perduodantiems ir verslą perimantiems ūkio subjektams. Viešo pirkimo sąlygos negali nei pakeisti nei paneigti imperatyvių įstatymo nuostatų, reglamentuojančių darbuotojų teises, todėl net ir tuo atveju, jeigu pirkimo dokumentuose nėra nuostatų, ginančių darbuotojų teises, tokios teisės yra ginamos darbo santykius reglamentuojančiomis teisės normomis. Teismas sprendė, kad dėl darbo santykius reglamentuojančių imperatyvių teisės normų neperkėlimo į Konkurso sąlygas (Pirkimo sutarties projekto sąlygas) nepažeidžiamos darbuotojų teisės, DK ir VPĮ reikalavimai, todėl šis faktas  negali būti pagrindas pripažinti atsakovių veiksmus neteisėtais.
43. Teismas šioje byloje nesprendė, ar ginčijamas pirkimas yra verslo dalies perdavimo atvejis, kaip tai yra numatyta 2001 m. kovo 12 d. Tarybos direktyvoje Nr. 2001/23/EB. Ši aplinkybė neturi reikšmės bylos nagrinėjimui, nes ginčijamo pirkimo atveju, jeigu ir įvyktų verslo ar jo dalies perdavimas, darbuotojų teisės būtų saugomos ne tik pagal Sutarties 103 punkto sąlygas, bet ir pagal DK 138 straipsnyje numatytus reikalavimus.
44. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad ginčijamo pirkimo atveju UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojams gali būti padaryta potenciali žala. Teismo vertinimu, ginčijamomis Sutarties projekto 103 punkto nuostatomis negali būti padaryta kokia nors žala darbuotojams, nes jos yra ne žalingos, o palankios darbuotojams. Nuostatos įtvirtina vežėjo įsipareigojimą dėti visas pastangas, kad pirmoje eilėje į darbą būtų priimti transporto priemonių vairuotojai, netekę darbo UAB „Vilniaus viešasis transportas“ dėl etatų mažinimo, sumažinus bendrovės aptarnaujamų maršrutų skaičių. Visos kitos darbuotojų teisės, kurios nėra numatytos pirkimo sąlygose, yra įtvirtintos ir saugomos DK ir kituose teisės aktuose, todėl ginčijamos pirkimo sąlygos negali sukelti jokios potencialios žalos darbuotojams. Bet kuriuo atveju, darbuotojų teisių, numatytų DK ir kituose teisės aktuose pažeidimo atveju, potenciali žala galėtų kilti ne dėl ginčijamų pirkimo sąlygų pažeidimo, o dėl DK ir kitų teisės aktų pažeidimo.
45. Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad žala darbuotojams bus padaryta dėl jų atleidimo iš darbo. Teismas atkreipė dėmesį, kad žala darbuotojui dėl atleidimo iš darbo gali būti padaryta tik tokiu atveju, jeigu atleidimas yra neteisėtas. Teisėtu atleidimu iš darbo negali būti darbuotojui padaryta žala. Potencialios žalos atsiradimo galimybę turi įrodyti ieškovė (CPK 178 straipsnis). Tačiau ieškovė nepateikė įrodymų ir teismas nenustatė, kad dėl ginčijamų Sutarties projekto 103 punkto sąlygų UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojai būtų ateityje atleisti neteisėtai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

46. Ieškovė UAB „Vilniaus viešasis transportas“ Darbuotojų profesinė sąjunga apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 10 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.
47. Ieškovės apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantė mano, jog teismas, nesutikdamas atidėti teismo posėdį, pažeidė jos teises būti išklausytai, nes ieškovė neteko galimybės pateikti savo paaiškinimus ir argumentus dėl atsakovių procesiniuose dokumentuose nurodytų motyvų ir argumentų, kuriais remiantis atsakovės prašė teismą netenkinti ieškinio. Neužtikrinus galimybės ieškovei būti išklausytai, teismas neatskleidė tinkamai bylos esmės ir ieškinį išnagrinėjo formaliai, remiantis atsakovių nurodytais motyvais bei argumentais. Ieškovės atstovė pateikė prašymą atidėti teismo posėdį iš karto (ne vėliau kaip sekančią dieną) po to, kai teismas patalpino informaciją apie paskirtą teismo posėdžio datą. Prašymas atidėti neužvilkintų bylos nagrinėjimo ir neprieštaravo proceso koncentruotumo bei ekonomiškumo principams.
2. Konkurso sąlygų 103 punktas suformuluotas taip, jog konkurso laimėtojui keliamas reikalavimas dėti pastangas, kad atleisti darbuotojai būtų priimti, kas visiškai neužtikrina darbuotojams jų darbo bei darbuotojų kolektyvinių sutarčių tęstinumo garantijų. Be to, atsakovių atsiliepimuose neneigiama, kad bus atleisti apie šimtas darbuotojų, kas jau savaime rodo jog DK 138 straipsnis ir Direktyvos Nr. 2002/23/EB reikalavimų nesilaikymas bei darbuotojų teisių ir kolektyvinių sutarčių pažeidimas jau dabar yra akivaizdus.
3. Apeliantės įsitikinimu, DK 138 straipsnio teisinė garantija užtikrina darbo santykių tęstinumą tam, kad išvengti nepalankių darbuotojų teisėms ir teisėtiems interesams teisinių padarinių. Konkurso sąlygų 103 punkte nurodytas etatų mažinimas jau savaime yra DK 138 straipsnio draudimo nutraukti darbo santykius pažeidimas, kuris rodo potencialią žalą darbuotojų teisėms bei teisėtiems interesams.
4. Apeliantė mano, jog Konkurso sąlygos turėjo aiškiai ir nedviprasmiškai numatyti, jog tiekėjas negali atleisti darbuotojų, ir užtikrinti DK 138 straipsnio nuostatose numatytų darbuotojų teisių garantijų įgyvendinimą.

48. Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
49. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantė nenurodė jokių materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimų, kuriuos būtų padaręs pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą.
2. Nors formaliai ieškovė teikė prevencinį ieškinį pagal CK 6.255 straipsnį, realiai ieškovė ginčijo viešojo pirkimo sąlygas, nors to neturėjo teisės daryti, nes nėra tiekėja. Ieškovė siekė, kad pirkimas būtų nutrauktas, todėl faktiškai tai yra viešųjų pirkimų byla, kurių nagrinėjimui taikomi sutrumpinti bylų nagrinėjimo terminai ir viešųjų pirkimų bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka (CPK 4231 straipnsio 4 dalis, 4236 straipsnis). Todėl tai, kad teismas skyrė žodinį bylos nagrinėjimą, laikytina išimtimi, kuri yra palanki ieškovei, kuri savo procesiniuose dokumentuose prašė skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka.
3. Apeliantės argumentas, kad ji neteko galimybės pateikti savo paaiškinimus teismo posėdžio metu, atmestinas, nes juos galėjo pateikti ir pateikė tiek ieškinyje, tiek dublike. Be to, apie organizuojamą pirkimą ieškovė žinojo seniai (pirkimas paskelbtas CVP IS 2016 m. balandžio 5 d.), todėl turėjo visas galimybes dar prieš kreipiantis į teismą, surinkti visus svarbius įrodymus. Teismo posėdyje nedalyvavo ne tik ieškovės advokatė, bet ir pačios ieškovės nariai (narys).
4. Atsakovė nurodo, kad niekada netvirtino, kad bus atleisti šimtas bendrovės darbuotojų. Priešingai, pagal dabartinius skaičiavimus, realaus poreikio atleisti vairuotojus nebūtų, o atvirkščiai, UAB „Vilniaus viešasis transportas“ galimai reikės pratęsti dalį terminuotų sutarčių ar sudaryti naujas neterminuotas sutartis. Remdamasi nurodytais duomenimis, atsakovė nelaiko, kad tai bus verslo dalies perkėlimas.
5. Šiuo atveju nėra tenkinamos prevencinio ieškinio sąlygos – nėra atsakovės neteisėtų veiksmų ir realios, pagrįstos žalos tikimybės, o yra tik hipotetiniai pasvarstymai, kas būtų, jeigu kai kurie darbuotojai būtų atleisti.
6. Atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ginčijamomis Sutarties projekto 103 punkto nuostatomis negali būti padaryta kokia nors žala darbuotojams, nes jos yra ne žalingos, o palankios darbuotojams.
7. Nepaisant to, kad ieškovės atstovai nedalyvavo teismo posėdyje, teismas priėmė sprendimą, vadovaudamasis abiejų šalių pateikta informcija ir paaiškinimais, todėl nėra pagrindo abejoti šio sprendimo teisingumu.

50. Atsakovė SĮ „Susiekimo paslaugos“ atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašė jo netenkinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.
51. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Jei apeliantė laiku į bylą nepateikė visų įrodymų, kuriuos ketino pateikti, ji turi prisiimti pasekmes, kad įrodymus teismas turi teisę atsisakyti priimti (CPK 181 straipsnio 2 dalis).
2. Bylos šalies atstovo užimtumas kitose bylose paprastai nelaikomas svarbia neatvykimo į teismo posėdį priežastimi, o apeliantės atstovė kartu su prašymu nepateikė argumentų ar duomenų, kad neatvykimo dėl dalyvavimo kitoje byloje atvejis yra toks išskirtinis, jog nuo įprastai taikomų taisyklių teismas privalėjo nukrypti, todėl teismas pagrįstai neatidėjo posėdžio ir išnagrinėjo bylą iš esmės.
3. Apeliantė neįrodė, kad viešojo pirkimo vykdymas ir galimai kito operatoriaus (vežėjo) parinkimas atitinka verslo perdavimo požymius; nepateikė realios žalos atsiradimo įrodymų ir nepagrindė žalos realumo, nors tai yra būtina prevencinio ieškinio sąlyga.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

52. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir apeliacijos ribų

53. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, aprašytas šios nutarties 35-38 punktuose, todėl apeliacinės instancijos teismas pakartotinai jų nenustatinėja bei vertina pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytas išvadas byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir esančių įrodymų kontekste. Dėl kitų faktinių aplinkybių, reikšmingų bylos teisingam išnagrinėjimui apeliacine tvarka, teisėjų kolegija papildomai pasisakys vertindama pirmosios instancijos teismo išvadų teisėtumą ir pagrįstumą.
54. Atsiliepimuose į Darbuotojų profesinės sąjungos ieškinį bei apeliacinį skundą atsakovės argumentuoja, kad Darbuotojų profesinė sąjunga nėra subjektas, kuris turi teisę ginčyti viešojo pirkimo sąlygas, nes neturi teisinio suinteresuotumo (nėra tiekėjas) šiame viešajame pirkime VPĮ nustatyta prasme. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė ginčijo pirkimo sąlygas ir prašė nutraukė viešąjį pirkimą, sprendė, kad šiuo atveju ginčas yra dėl viešųjų pirkimų teisinių santykių ir bylą nagrinėjo pagal CPK XXI1 skyriuje numatytas išimtis, tačiau dėl Darbuotojų profesinės sąjungos teisės ginčyti viešojo pirkimo sąlygas nepasisakė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad šiuo atveju būtina įvertinti Darbuotojų profesinės sąjungos, kaip juridinio asmens, atstovaujančio darbuotojų teisėms ir interesams, teisę ginčyti viešojo pirkimo sąlygas, nustatytas perkančiosios organizacijos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vykdomame viešajame pirkime „Dėl vežėjų parinkimo keleivių vežimui vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Vilniaus mieste“.

Dėl darbuotojų profesinės sąjungos teisės ginčyti viešojo pirkimo sąlygas

55. Nagrinėjamu atveju UAB „Vilniaus viešasis transportas“ Darbuotojų profesinė sąjunga (toliau – Darbuotojų profesinė sąjunga) kreipėsi į teismą su prevenciniu ieškiniu (CK 1.138 straipsnio 3 punktas, 6.255 straipsnio 1 dalis), kuriuo prašė nutraukti Vilniaus miesto savivaldybės vykdomą viešąjį pirkimą dėl „Vežėjų parinkimo keleivių vežimui vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Vilniaus mieste pirkimo atviro konkurso būdu“ (pirkimo Nr. 172998). Prevenciniu ieškiniu Darbuotojų profesinė sąjunga ginčijo Konkurso sąlygų 103 punkto sąlygą, numatančią, kad „Vežėjas įsipareigoja dėti visas pastangas, kad pirmoje eilėje į darbą būtų priimti transporto priemonių vairuotojai, netekę darbo UAB „Vilniaus viešasis transportas“ dėl etatų mažinimo, sumažinus bendrovės aptarnaujamų maršrutų skaičių“, nes nurodyta sąlyga, ieškovės nuomone, neužtikrina bendrovės darbuotojų teisių ir teisėtų interesų įgyvendinimo garantijų, numatytų DK 138 straipsnyje ir Direktyvoje Nr. 2001/23/EB. Ieškovės nuomone, kadangi Vilniaus miesto savivaldybė yra ne tik perkančioji organizacija, bet ir UAB „Vilniaus viešasis transportas“ steigėja bei vienintelė akcininkė, todėl paskelbtos viešųjų pirkimų konkurso sąlygos yra ne kas kita, kaip verslo perdavimas prisidengiant viešųjų pirkimų procedūromis.
56. Taigi, pagal nurodytas bylos aplinkybes Darbuotojų profesinė sąjunga, kreipdamasi į teismą su prevenciniu ieškiniu, kuriuo ginčija viešojo pirkimo sąlygas ir reikalauja nutraukti pirkimą, nurodo turinti tikslą apsaugoti UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų teises ir interesus, pašalinti realią grėsmę didelės grupės asmenų (darbuotojų) teisių ir teisėtų interesų pažeidimui ir žalos padarymui.
57. Savo teisę kreiptis į teismą, ginčijant paskelbto viešojo pirkimo sąlygas, tačiau nesant potencialia viešųjų pirkimų tiekėja, ieškovė grindė Konstitucijos 50 straipsniu, CPK 5 straipsnio 1 dalimi, Asociacijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi bei Profesinių sąjungų įstatymo nuostatomis, savo veiklos tikslais, įtvirtintais UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinės sąjungos įstatuose, priimtuose 1990 m. liepos 25 d. (galiojančiais su 2005 m. sausio 26 d. ir 2011 m. gruodžio 16 d. pakeitimais ir papildymais).
58. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 35 straipsnyje piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams; 50 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Jos gina darbuotojų profesines, ekonomines bei socialines teises bei interesus. Dėl nurodytų konstitucinių nuostatų Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1999 m. sausio 14 d. nutarime konstatavo, kad profesinės sąjungos yra savanoriškos ir savarankiškos darbuotojų organizacijos, kurių paskirtis pirmiausia yra atstovauti profesinės sąjungos nariams ir juos ginti, taip pat įstatymo nustatytais atvejais bei būdais ginti visus atitinkamos įmonės, įstaigos ar organizacijos darbuotojus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. sausio 14 d. nutarimas byloje Nr. 8/98).
59. Profesinių sąjungų įstatymo preambulėje taip pat deklaruojama, kad profesinės sąjungos yra savanoriškos, savarankiškos ir savaveiksmės organizacijos, atstovaujančios darbuotojų profesinėms darbo, ekonominėms, socialinėms teisėms ir interesams ir juos ginančios. Šie tikslai taip pat įtvirtinti Lietuvos Respublikos darbo kodekso 19 straipsnio nuostatose. Pažymėtina, kad profesinėms sąjungoms yra suteikta teisė, o kartu ir nustatyta pareiga atstovauti savo nariams santykiuose su darbdaviu ar jo įgaliotuoju atstovu, o jei šie pažeidžia profesinės sąjungos nario teises ar įstatymo saugomus jo interesus – taip pat ir ginti jį įstatymų numatyta tvarka teisme.
60. Profesinių sąjungų įstatymas numato, jog profesinės sąjungos atstovauja profesinės sąjungos nariams santykiuose su darbdaviu, jo įgaliotuoju atstovu, gina savo narių darbo ir ekonomines socialines teises bei interesus (10 straipsnio 4 dalis); jos turi teisę kontroliuoti, kaip darbdavys laikosi ir vykdo su jų atstovaujamų darbuotojų teisėmis ir interesais susijusius darbo, ekonominius ir socialinius įstatymus, kolektyvines sutartis ir susitarimus (17 straipsnis). Tuo tikslu jos turi teisę reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo, ekonomines bei socialines profesinių sąjungų narių teises. Jeigu darbdavys laiku (ne vėliau kaip per 10 dienų) neišnagrinėja profesinių sąjungų reikalavimo panaikinti tokį sprendimą arba atsisako jį patenkinti, profesinė sąjunga turi teisę kreiptis į teismą (18 straipsnis). Taip pat profesinės sąjungos ir jų nariai įstatymų nustatyta tvarka turi teisę kreiptis į teismą dėl jų teisių ir teisėtų interesų pažeidimo (20 straipsnis). Pagal DK 20 straipsnį profesinės sąjungos, gindamos darbuotojų darbo, profesines, ekonomines ir socialines teises bei interesus, vadovaujasi profesinių sąjungų veiklą reglamentuojančiais įstatymais, šiuo Kodeksu ir savo įstatais. Darbo teises gina profesinės sąjungos jų veiklą reglamentuojančių įstatymų nustatyta tvarka (DK 36 straipsnio 3 dalies 4 punktas). Taigi, profesinės sąjungos, įgyvendindamos savo teises bei vykdydamos pareigas turi laikytis teisės aktų reikalavimų, ginti narių teises tik juose nustatyta tvarka.
61. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pasisakydamas dėl šios konstitucinės normos, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas byloje Nr. 38/06). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuostatos, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti konstitucinį teisinio aiškumo reikalavimą; įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis, kad iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas byloje Nr. 7/04-8/04).
62. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-92/2007); konstitucines nuostatas konkretizuoja ir detalizuoja civiliniai, baudžiamieji ir administraciniai (tiek procesiniai, tiek tam tikru aspektu ir materialieji) įstatymai. Konstitucijos nuostatos nustato tik teisę kreiptis į teismą, bet šios teisės realizavimo tvarkos nenustato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-518/2002); teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar teisėtas interesas yra pažeistas ar ginčijamas. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą.
63. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2000; 2003 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2003; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009). Be to, pagal šią teisės normą suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą ne bet kokia, o būtent įstatymų nustatyta tvarka. Taigi šia (blanketine) teisės norma įstatymų leidėjas įtvirtino galimybę suinteresuotų asmenų teisę kreiptis į teismą (šios teisės įgyvendinimo tvarką) reglamentuoti ir kitais įstatymais (CPK 1 straipsnio 2 dalis). Pagal CPK 2 ir 5 straipsnius teisminė gynyba taikoma tiems asmenims, kurie įrodo, jog jų teisės ir teisėti interesai pažeidžiami. Tačiau jeigu jie neįrodo, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko, tai ieškinys gali būti atmetamas taikant CPK 5 straipsnį dėl to, kad pareikštas netinkamo ieškovo – asmens, kuris neįrodė, jog jam priklauso teisė, kad jo teisė pažeidžiama ar ginčijama, kad jis turi teisinį interesą dėl ginčo dalyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2006; 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009).
64. VPĮ 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas nustato viešųjų pirkimų tvarką, šių pirkimų subjektų teises, pareigas ir atsakomybę, viešųjų pirkimų kontrolės ir ginčų sprendimo tvarką. Ši įstatymo norma reiškia, kad su viešaisiais pirkimais susijusiems ginčams taikytinos pirmiausiai VPĮ, kaip specialiojo įstatymo, nuostatos, o kitų – bendrųjų – įstatymų nuostatos taikytinos tada, kai tam tikro viešojo pirkimo teisinio santykio nereguliuoja specialiosios VPĮ normos arba kai pačiame VPĮ įtvirtinamos nuorodos į kitus teisės aktus.
65. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad viešojo pirkimo apskundimo procedūras reglamentuoja tiek nacionalinė, tiek Europos Bendrijos teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2009). Europos Tarybos 1989 m. gruodžio 21 d. Direktyva Nr. 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (toliau – Direktyva Nr. 89/665) subjektams, suinteresuotiems viešojo pirkimo sutarties sudarymu, nustato minimalųjį apsaugos standartą ir viešojo pirkimo peržiūros procedūrų bendruosius kriterijus, kuriuos turi atitikti nacionalinėse teisės sistemose nustatytos peržiūros procedūros, siekiant užtikrinti Bendrijos teisės reikalavimų sudarant viešojo pirkimo sutartis laikymąsi (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2003 m. birželio 19 d. Sprendimas GAT, C-315/01, Rink. p. I-6351).
66. VPĮ 93 straipsnio, reglamentuojančio ginčų dėl perkančiosios organizacijos veiksmų ir priimtų sprendimų nagrinėjimą, 1 dalyje nustatyta, kad tiekėjas, kuris mano, jog perkančioji organizacija nesilaikė šio įstatymo reikalavimų ar neteisėtai nutraukė sutartį dėl esminio pirkimo sutarties pažeidimo ir tuo pažeidė ar pažeis jo teisėtus interesus, šiame skyriuje nustatyta tvarka gali kreiptis į apygardos teismą, kaip pirmosios instancijos teismą: dėl perkančiosios organizacijos sprendimų, kurie neatitinka šio įstatymo reikalavimų, panaikinimo ar pakeitimo, žalos atlyginimo, pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia, alternatyvių sankcijų taikymo bei sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu (VPĮ 93 straipsnio 1 dalies 1-5 punktai). Šio įstatymo 94 straipsnio, reglamentuojančio pretenzijų bei ieškinių pateikimą ir jų išnagrinėjimo terminus, 1 dalyje subjektu, turinčiu teisę perkančiajai organizacijai pateikti pretenziją ir kreiptis su ieškiniu į teismą, įvardijamas tiekėjas. Tiekėjas (prekių tiekėjas, paslaugų teikėjas, rangovas) – kiekvienas ūkio subjektas – fizinis asmuo, privatusis juridinis asmuo, viešasis juridinis asmuo, kitos organizacijos ir jų padaliniai ar tokių asmenų grupė – galintis pasiūlyti ar siūlantis prekes, paslaugas ar darbus (VPĮ 2 straipsnio 29 dalis). Remiantis VPĮ 2 straipsnio 5 dalimi dalyviu pripažįstamas tiekėjas, pateikęs pasiūlymą. Pagal VPĮ 2 straipsnio 11 dalį kandidatas – tai tiekėjas, siekiantis būti pakviestas dalyvauti ribotame konkurse, derybose ar konkurenciniame dialoge. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog VPĮ V skyriaus nuostatomis gali remtis ne tik viešojo pirkimo procedūrose dalyvaujantis subjektas, bet ir subjektas, kuris formaliai jose nedalyvavo, t. y. ne tik pirkimo objektą pasiūlęs subjektas (dalyvis), bet ir galintis tokį objektą pasiūlyti (tiekėjas) asmuo, bet dėl vienų ar kitų priežasčių to nepadaręs: pavyzdžiui, jei tiekėjas nebuvo informuotas apie pirkimą arba tokia informacija disponavo, tačiau nepateikė pasiūlymo, nes pirkimo sąlygos (galbūt diskriminacinės) jį atgrasė nuo dalyvavimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009).
67. Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad perkančiosios organizacijos sprendimų peržiūros procedūra turi būti prieinama bent jau kiekvienam suinteresuotam asmeniui, kuris yra ar buvo suinteresuotas, kad su juo būtų sudaryta viešojo pirkimo sutartis, ir kuris dėl tariamo pažeidimo gali arba galėjo patirti žalos, nepaisant galimybės gauti nuostolių atlyginimą (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2004 m. birželio 24 d. Sprendimas Komisija prieš Austriją, C-212/02, nepaskelbtas rinkinyje), nuo to momento, kai perkančioji organizacija išreiškia savo valią, galinčią sukelti teisines pasekmes (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2005 m. sausio 11 d. Sprendimas Stadt Halle ir RPL Lochau, C-26/03, Rink. 2005, p. I-1). Be to, tam, kad galima būtų pasinaudoti perkančiosios organizacijos sprendimų, priimtų iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo, peržiūrėjimo procedūromis, užtenka parodyti teisinį suinteresuotumą viešojo pirkimo sutarties sudarymu, o toks teisinis suinteresuotumas viešojo pirkimo sutarties sudarymu nebūtinai sietinas su formaliu dalyvio ar kandidato statusu (nurodytas Europos Bendrijų Teisingumo Teismo Sprendimas Stadt Halle ir RPL Lochau).
68. Taigi, sprendžiant asmenų procesinio subjektiškumo klausimą ne tik subjekto, galinčio patenkinti perkančiosios organizacijos poreikius, statusas, bet ir jo teisinis suinteresuotumas viešojo pirkimo sutartimi yra teisiškai reikšmingas. Dėl to teismai, nepriklausomai nuo subjekto teisinės ir faktinės  padėties viešojo pirkimo procedūrose (pavyzdžiui, iš viešojo pirkimo konkurso gali būti pašalintas tiekėjas dėl neatitikties kokybinės atrankos kriterijams), privalo visada įvertinti, ar toks subjektas yra suinteresuotas skundžiamos viešojo pirkimo sutarties sudarymu, įskaitant ir tuos atvejus, kai, pripažinus skundžiamą sutartį negaliojančia, jis pagrįstai galėtų tikėtis, kad iš naujo vykdomos viešojo pirkimo procedūros leis jam konkuruoti su kitais tiekėjais dėl naujos viešojo pirkimo sutarties sudarymo (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009). Teisinis suinteresuotumas viešojo pirkimo sutarties sudarymu reiškia tiekėjo suinteresuotumą gauti finansinį atlygį už suteiktas paslaugas, pristatytas prekes ar atliktus darbus, tačiau nereiškia naudos ar kitokio pobūdžio suinteresuotumo pirkimo rezultatu, kaip tokiu. Pagal įstatymuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą teisę ginčyti viešąjį pirkimą turi tiekėjai, kurie gali ir teikia perkančiosios organizacijos perkamas paslaugas ir viešojo pirkimo procedūrų apskundimo procese gali įrodyti teisinį suinteresuotumą dėl viešojo pirkimo sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009; 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-32/2013; 2014 m. balandžio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-255/2014 ir jose nurodyta kasacinio teismo praktika).
69. Pažymėtina, kad joks kitas šalutinis interesas negali būti laikomas pagrindu ginčyti viešąjį pirkimą, kuriuo remdamasis konkretus subjektas (tame tarpe ir ne tiekėjas) kreipiasi į teismą su ieškiniu. Priešingu atveju, iškiltų grėsmė teisinės sistemos stabilumui ir teisinio saugumo principui. Dėl neribojamos laisvės paduoti ieškinius ginčijant viešojo pirkimo procedūras, kiltų grėsmė viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo specifiškumui ir stabilumui: tokiu atveju tiek perkančioji organizacija, tiek viešojo pirkimo konkurso laimėtoju pripažintas tiekėjas niekada (ieškinio senaties ribose) nebūtų užtikrinti sudarytos viešojo pirkimo sutarties vykdymo nepertraukiamumu, nes visi subjektai, parodę netiesioginį ryšį su ginčijamomis viešojo pirkimo procedūromis, galėtų jas kvestionuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009).
70. Prevencinis ieškinys, kuriuo ieškovė ginčija viešąjį pirkimą, pateiktas tikslu apginti bendrovės darbuotojų teises ir teisėtus interesus, todėl Darbuotojų profesinė sąjunga nagrinėjamoje byloje ne tik neturi procesinio teisinio subjektiškumo ginčyti viešojo pirkimo procedūras, tačiau ji neturi ir teisinio suinteresuotumo viešojo paslaugų, prekių ar darbų pirkimo sutarties sudarymu.
71. Akivaizdu, ką pripažįsta ir iškovė Darbuotojų profesinė sąjunga, jog ieškovė neturi tiekėjo statuso, t. y. ji neteikia jokių konkrečių paslaugų, prekių bei neatlieka darbų, kuriuos viešuoju pirkimu siekia įsigyti perkančioji organizacija, neturi suinteresuotumo gauti finansinį atlygį už suteiktas paslaugas, pristatytas prekes ar atliktus darbus, neturi intereso, kad su ja būtų sudaryta viešojo pirkimo sutartis, taip pat kad dėl tariamo perkančiosios organizacijos padaryto pažeidimo viešojo pirkimo procedūrose ji, kaip tiekėjas, gali arba galėjo patirti žalos. Dėl to, neturėdama dėl nagrinėjamo viešojo pirkimo teisinio suinteresuotumo, ieškovė negali pasinaudoti perkančiosios organizacijos sprendimų, priimtų iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo, peržiūros procedūromis. Minėta, kad profesinė sąjunga – tai savanoriška ir savarankiška darbuotojų organizacija, kurios paskirtis yra atstovauti profesinės sąjungos nariams ir juos ginti santykiuose su darbdaviais: kontroliuoti, kaip darbdavys laikosi ir vykdo su jų atstovaujamų darbuotojų teisėmis ir interesais susijusius darbo, ekonominius ir socialinius įstatymus, kolektyvines sutartis ir susitarimus; reikalauti iš darbdavio panaikinti jo sprendimus, kurie pažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų numatytas darbo, ekonomines bei socialines profesinių sąjungų narių teises; įstatymo nustatytais atvejais bei būdais, tame tarpe kreipiantis į teismą, ginti visus atitinkamos įmonės, įstaigos ar organizacijos darbuotojus dėl darbdavio priimtų sprendimų.
72. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad yra nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčas pagal ieškovės reikalavimą yra kilęs iš viešųjų pirkimų teisinių santykių, nors ieškovė ir ginčija pirkimo sąlygą bei prašo nutraukti viešąjį pirkimą. Pagal savo esmę, ieškinį pareiškusį subjektą ir jo tikslą – apsaugoti darbuotojų teises ir teisėtus interesus - ginčas yra kilęs iš darbo teisinių santykių ir turi būti sprendžiamas vadovaujantis šiuos teisinius santykius reglamentuojančiomis normomis, o ne viešuosius pirkimus reglamentuojančiais teisės aktais. Reikalavimas nutraukti viešąjį pirkimą reiškiant prevencinį ieškinį, kaip ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas, savaime nereiškia, kad darbuotojų atstovai dalyvauja viešųjų pirkimų teisiniuose santykiuose. Ieškovė, įvardydama save nagrinėjamame ginče suinteresuotu asmeniu, negali turėti teisių daugiau, negu įstatymų leidėjas suteikė jų asmenims, turintiems teisę ginčyti viešųjų pirkimų procedūrų teisėtumą.
73. Ieškovė neįrodė, kad turi teisę ar teisėtą interesą dėl ginčo dalyko - Vilniaus miesto savivaldybės administracijos paskelbto viešojo pirkimo. Pagal CPK 5 straipsnio nuostatas tai yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti, nes ieškovė neturi teisinio suinteresuotumo dėl ginčijamo viešojo pirkimo procedūrų nutraukimo, ieškinys pareikštas netinkamo ieškovo, kuris neturi materialiosios reikalavimo teisės dėl ginčo dalyko. Tuo remdamasi teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas, nors ir buvo grindžiamas kitais teisiniais argumentais, iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnis), jį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 329-330 straipsniai), todėl skundžiamas teismo sprendimas paliktinas galioti.

Dėl darbuotojų profesinės sąjungos teisės teikti prevencinį ieškinį bei darbuotojų teises ginti kitais įstatymuose numatytais teisių gynimo būdais

74. Teismas gina pažeistas asmens teises CK 1.138 straipsnyje išvardytais būdais. Kasacinio teismo yra konstatuota, kad civilinių teisių gynimo būdai nustatyti materialiosios teisės normose, kurios reguliuoja konkretų teisinį santykį, ir asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymuose nenustatyta konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo ir ieškovas gynimo būdus ar būdą gali pasirinkti savo nuožiūra bei suformuluoti savo ieškinio reikalavimą (reikalavimus) bei jo (jų) pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-695/2016).
75. CPK 16 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas suteikia ieškovui prerogatyvą nuspręsti, kokį įstatyme numatytą teisių gynimo būdą pasirinkti. Atsižvelgdamas į ginčo santykių teisinį reguliavimą ir įrodytinas teisinei kvalifikacijai reikšmingas faktines aplinkybes, dėl to apsisprendžia asmuo, kuris kreipiasi į teismą. Šias faktines aplinkybes (ieškinio faktinis pagrindas) ir reikalavimą, kaip prašoma apginti pažeistas teises (ieškinio dalykas), ieškovas privalo nurodyti ieškinyje (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 4 punktas).
76. Atsižvelgiant į civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą, suteikiantį teisę pasirinkti pažeistų teisių gynimo būdą, apskritai Darbuotojų profesinę sąjunga, atstovaudama savo narius, turi teisę reikšti prevencinį ieškinį. Tačiau šiuo teisių gynimo būdu, kaip ir kitais įstatymuose numatytais teisių gynimo būdais, ieškovė turi naudotis atsižvelgdama į ginčo santykių prigimtį ir teisinį reguliavimą, bylos faktines aplinkybes, taip pat nepažeisdama kitų įstatymų nuostatų, nustatančių tam tikrų kategorijų ginčuose taikomus konkrečius teisių gynimo būdus bei subjektus.
77. Kaip konstatuota anksčiau, teisinį suinteresuotumą ginčyti viešojo pirkimo sąlygas bei kitus perkančiosios organizacijos veiksmus ir sprendimus, reikalauti atlyginti žalą, pripažinti pirkimo sutartį negaliojančia ir reikšti kitus reikalavimus pagal specialųjų teisės aktą - VPĮ - teisę turi tik suinteresuotumą sudaryti viešojo pirkimo sutartį turintys asmenys. Viešieji pirkimai yra specifinė teisės reguliavimo sritis, todėl su viešaisiais pirkimais susiję teisiniai santykiai reglamentuojami specialiojo įstatymo. Savo teisę kreiptis į teismą CK 1.138 straipsnio 3 punkte numatytu ar kitais pagrindais ieškovė galėtų pagrįsti tik tuo atveju, jeigu viešuosius pirkimus reguliuojančios teisės normos nenustatytų jokio materialųjį teisinį suinteresuotumą viešųjų pirkimų rezultatais turinčio asmens teisių apsaugos mechanizmo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009).
78. Tuo remdamasi teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantė neturi teisės ginčyti viešąjį pirkimą, reikšdama prevencinį ieškinį ir kad nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi VPĮ nuostatomis, kaip specialiosiomis normomis. Savo teisę kreiptis į teismą ir ginti darbuotojų teises vienu iš CK 1.138 straipsnyje numatytų teisių gynimo būdų, ginčydama viešojo pirkimo procedūras, apeliantė galėtų pagrįsti tik tuo atveju, jeigu viešuosius pirkimus reguliuojančios teisės normos nenustatytų jokio ieškovės deklaruojamo materialiojo teisinio reikalavimo viešojo pirkimo rezultatais (apginti profesinės sąjungos narių darbuotojų teises ir teisėtus interesus) apsaugos mechanizmo. Tuo tarpu Darbuotojų profesinę sąjunga, atstovaudama savo narius UAB „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojus, turi teisę ginti jų teises bei teisėtus interesus vadovaudamasi darbo teisės normomis ir joje numatytais darbuotojų teisių gynimo būdais (DK X skyrius „Kolektyvinių darbo ginčų reglamentavimas“). Įstatymuose nustatyta individualių darbo ginčų nagrinėjimo tvarka savo teises gali įgyvendinti taip pat ir patys darbuotojai, manydami, jog jų teisės ar teisėti interesai yra pažeisti, šiuose ginčuose savo narius gali atstovauti profesinės sąjungos (DK XIX skyrius „Individualus darbo ginčas“).
79. Šiame kontekste yra pagrįsti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bei pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai, kad teisės aktuose numatytos garantijos, užtikrinančios darbuotojų teises ir interesus, galioja nepriklausomai nuo to, yra jos įrašytos tam tikrų organizuojamų viešųjų pirkimų, kurių rezultatai gali netiesiogiai paliesti darbuotojų interesus, sąlygose ar nėra įrašytos. Viešo pirkimo sąlygos negali nei pakeisti, nei paneigti imperatyvių įstatymo nuostatų, reglamentuojančių darbuotojų teises. Jeigu įvykdžius ginčijamą byloje pirkimą būtų pripažinta, kad tai buvo verslo perkėlimas ir darbuotojai būtų atleisti nesilaikant DK 138 straipsnio ir Direktyvos Nr. 2001/23/EB nuostatų, jie turėtų teisę ginti savo interesus visais įstatymuose numatytais jų pažeistų teisių gynimo būdais. Tam tikras teisines pasekmes sukeltų tik UAB „Vilniaus viešasis transportas“ sprendimas atleisti darbuotojus, nesilaikant teisės aktų nuostatų ir tokį sprendimą darbuotojai galėtų ginčyti įstatymuose numatytomis darbuotojų teisių  apsaugą užtikrinančiomis teisinėmis priemonėmis.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

80. Apeliantė skunde nurodo, jog teismas, netenkindamas prašymų atidėti teismo posėdį, pažeidė jos teisę būti išklausytai, ieškovė neteko galimybės pateikti savo paaiškinimus ir argumentus dėl atsakovių procesiniuose dokumentuose nurodytų motyvų ir argumentų, dėl to teismas neatskleidė bylos esmės.
81. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo tinkamai, nepažeisdamas proceso teisės normų reikalavimų. Teismas pagrįstai bylą nagrinėjo žodinio proceso tvarka (CPK 15 straipsnis, 153 straipsnio 1 dalis). Atsiželgdamas į pareikšto ieškinio reikalavimą – nutraukti viešąjį pirkimą, taip pat vadovaudamasis bendrosiomis teismo posėdžių atidėjimo taisyklėmis ir civilinio proceso teisės principais, teismas turėjo pagrindą netenkinti prašymų atidėti bylos nagrinėjimą dėl ieškovės atstovės užimtumo kitoje byloje. Prašymą dėl teismo posėdžio, paskirto 2017 m. kovo 3 d., atidėjimo teismas išsprendė dar 2017 m. vasario 9 d. nutartimi ir tą pačią dieną apie tai informavo ieškovės atstovę. Ieškovė turėjo pakankamai laiko pasirūpinti jos interesų tinkamu atstovavimu teisme, tačiau ieškovės atstovas į teismo posėdį neatvyko be svarbios priežasties (CPK 246 straipsnio 1 dalis). Todėl teismas pagrįstai bylą nagrinėjo ieškovės atstovui nedalyvaujant.
82. Kita vertus, ieškovės atstovo nedalyvavimas neužkirto kelio ieškovei būti išklausyta byloje. Ieškinio reikalavimų pagrindimą ieškovė galėjo pateikti ir pateikė tiek ieškinyje, tiek dublike, tiek ir apeliaciniame skunde. Byloje nustatytos ir šalių nėra ginčijamos faktinės bylos aplinkybės. Ginčas tarp šalių kilęs tik dėl teisinių santykių kvalifikavimo ir ieškovės suinteresuotumo, galimybės ginčyti viešojo pirkimo procedūras bei reikalauti viešąjį pirkimą nutraukti. Šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog ieškinys atmestas pagrįstai, nes Darbuotojų profesinė sąjunga neturi teisinio suinteresuotumo pasinaudoti perkančiosios organizacijos veiksmų ir sprendimų teisėtumo peržiūros procedūromis viešajame pirkime.
83. Kiti apeliacinio skundo ar atsiliepimų į jį argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl permokėto žyminio mokesčio grąžinimo

84. Kadangi ginčas byloje kilęs ne iš viešųjų pirkimų santykių, pirmosios instancijos teismas be pagrindo įpareigojo ieškovę primokėti žyminį mokestį kaip už ginčą, kilusį iš viešųjų pirkimų vykdymo (CPK 80 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Todėl ieškovei grąžinama permokėta žyminio mokesčio dalis už ieškinį ir už apeliacinį skundą, po 248 Eur už kiekvieną procesinį veiksmą, iš viso 496 Eur (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 87 straipsnio 1 dalies 1 punktu

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti ieškovei UAB „Vilniaus viešasis transportas“  Darbuotojų  profesinei sąjungai (Juridinio asmens kodas 193151691) iš valstybės biudžeto 248 Eur (du šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto per kredito įstaigą AB DNB bankas 2016 m. gruodžio 28 d. (dokumento Nr. 1086), ir 248 Eur (du šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio, sumokėto per kredito įstaigą AB DNB bankas 2017 m. kovo 24 d. (dokumento Nr. 1238).

Teisėjai                                                        Artūras Driukas

                                                                      Gintaras Pečiulis

                                                                      Egidija Tamošiūnienė