Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [1S-949-337-2014].docx
Bylos nr.: 1S-949-337/2014
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Panevëþio apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai teisingumui (BK XXXIV skyrius)
Teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas (BK 245 str.)
BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
Ikiteisminis tyrimas
Ikiteisminio tyrimo nutraukimas (BPK 212-217 str.)
Ikiteisminio tyrimo nutraukimo tvarka (BPK 214 str.)
Žemesniųjų teismų nutarčių apskundimas aukštesniesiems teismams ir skundų nagrinėjimas (BPK X dalis)
Aukštesniojo teismo sprendimų rūšys ir pagrindai (BPK 442 str.)

Nr

Teisėjas Kęstutis Venckus                                                             Nr. 1S-949-337/2014

    Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

2.2.3.2.; 2.12.4.

 

 

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

 

N U T A R T I S

 

2014 m. gruodžio 11 d.

Panevėžys

 

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Evaldas Vanagas,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos E. U. skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutarties,

 

n u s t a t ė:

 

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūroje 2012-11-22 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal E. U. 2012-11-19 pareiškimą, kuriame ji nurodė, jog Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-01-16 sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), jai buvo priteistas išlaikymas po 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iš buvusio sutuoktinio V. U., išlaikymą pradedant teikti nuo ieškinio padavimo teisme dienos – 2011-07-04, tačiau šis sprendimas iki šiol yra nevykdomas. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 245 str. 1 d.

Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė R. M. 2014-09-11 nutarimu ikiteisminį tyrimą medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukė, kadangi nepadaryta veika turinti nusikalstamos veikos požymių.

Šį prokurorės nutarimą E. U. apskundė Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiajai prokurorei, kuri 2014-10-09 nutarimu atmetė E. U. skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės 2014-09-11 nutarimą.

Skundžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-11-12 nutartimi E. U. skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės 2014-10-09 nutarimo, kuriuo prokurorė atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės 2014-09-11 nutarimo, buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų apie tai, kad galimas kaltininkas tyčia nevykdo 2012-01-16 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Skundu E. U. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-11-12 nutartį ir priimti naują sprendimą – panaikinti 2014-10-09 vyriausiosios prokurorės ir 2014-09-11 prokurorės nutarimus bei įpareigoti ikiteisminio tyrimo institucijas atlikti tyrimą. Nurodo, jog iš tyrimo medžiagoje fiksuotų V. U. paaiškinimų seka, kad jis visada siuntė E. U. pinigus jų dukros išlaikymui, o E. U. negali teikti išlaikymo, nes turi naują partnerę ir vaiką. Pareiškėja analizuoja V. U. pateiktus duomenis apie gaunamą darbo užmokestį bei turimas išlaidas ir daro išvadą, kad iš V. U. paaiškinimų matyti, jog šio turtinė padėtis yra gera ir pakankama tam, kad pilnai būtų vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas. O vien einamųjų išlaidų, kurios pareiškėjos nuomone yra nepagrįstai didelės, turėjimas nėra priežastis nevykdyti teismo sprendimo. Tvirtina, kad V. U.  tyčia, sąmoningai, suvokdamas savo veiksmų prasmę ir atsakomybę už juos, vengia vykdyti įsiteisėjusius teismo sprendimus dėl materialinio išlaikymo nepilnametei dukrai, išlaikymo įsiskolinimo, bylinėjimosi išlaidų, o taip pat išlaikymo sutuoktinei E. U. mokėjimo. Tuo tarpu teismo sprendimas turi būti įvykdytas, jis yra privalomas asmeniui, kurio atžvilgiu priimtas ir bet kokie įtariamojo bandymai pasiteisinti ir nevykdyti teismo sprendimo nepriimtini. Tvirtina, kad V. U.  iš dalies vykdydamas teismo sprendimą dėl išlaikymo nepilnametei K. U. mokėjimo po 400 Lt, vykdo savo teisingumą, t.y. tyčia žinodamas, jog turi vykdyti teismo sprendimą visa apimtimi moka tik dalį teismo sprendimu priteistos sumos. Mano, kad V. U.  yra finansiškai pajėgus vykdyti teismo sprendimus, tačiau naudojasi padėtimi, kai išieškojimas užsienio valstybėje, kurioje yra jo turtas ir gaunamos pajamos apsunkintas, faktiškai pareiškėjai negalimas. Taip pat pareiškėja pažymi, kad materialinis išlaikymas, priteistas K. U. ir E. U., yra itin reikalingas dėl sunkios jų abiejų sveikatos būklės.

E. U. teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu V. U. turtinė padėtis nebuvo patikrinta, sprendimų nevykdymo priežastys nenustatytos, sprendimas dėl tyčios V. U. veiksmuose buvo priimtas neapklausus paties V. U. (jis atsisakė duoti parodymus Jungtinės Karalystės pareigūnams ir pateikė paaiškinimus apie gaunamas pajamas ir turimas išlaidas), nepatikrinus jo išdėstytų aplinkybių. Taigi, teigti, kad V. U.  objektyviai negali įvykdyti teismo sprendimo, negalima. Tuo labiau, kad iš ankstesnių civilinių bylų matyti, kad V. U. pajamos ženkliai viršija jo nurodytą 1700 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų sumą. Taigi, V. U.  naudojasi situacija, jog gyvena ir dirba užsienyje, dėl ko gali tyčia vengti ir nevykdyti teismo sprendimų, nes išieškojimas priverstinio vykdymo tvarka užsienyje kol kas negalimas ir neprieinamas E. U..

Be viso to pareiškėja pažymi, kad teismas neteisingai konstatavo, jog pati pareiškėja nesudarė galimybės galimam kaltininkui pervesti priteistas pinigines lėšas, kadangi neturi sąskaitos į kurią išlaikymas gali būti pervedamas. Paaiškina, jog būtent K. U. vardu yra atidaryta banko sąskaita (duomenys neskelbtini), į kurią V. U. motina B. U. įneša pinigines sumas, nurodant, jog tai „V. U. alimentai K. U.“. Taigi, pareiškėja jokių trukdžių išlaikymo mokėjimui nesudaro.

Skundas atmetamas.

Išnagrinėjęs teismui pateiktą ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagą, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2014-11-12 nutartimi pagrįstai atmetė E. U. skundą dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės S. P. 2014-10-09 nutarimo ir Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorės R. M. 2014-09-11 nutarimo, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini), panaikinimo.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 3 str. 1 d. 1 p. numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. BPK 214 str. 1 d. numatyta, kad BPK 212 str. 1 ir 2 p. numatytais atvejais ikiteisminį tyrimą nutraukia prokuroras nutarimu.

Skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad tiek prokurorių nutarimuose, tiek Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartyje padarytos išvados yra pagrįstos, abejoti jomis nėra jokio pagrindo. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokurorė nustatė, jog nebuvo padaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šį nutarimą prokurorė motyvavo tuo, jog įvertinus ikiteisminio tyrimo bylos duomenis, negalima paneigti, jog V. U.  nevykdo teismo sprendimo dėl objektyvių priežasčių, tai yra nebuvo nustatyta įtariamojo tyčia. Prokurorė taip pat pažymėjo, jog teismo sprendimo vykdymui galimos civilinio proceso priemonės, o baudžiamajai atsakomybei nepakanka duomenų ir nėra nustatyti būtinieji BK 245 str. numatytos nusikalstamos veikos požymiai. Su minėtame nutarime išdėstytais vertinimais ir motyvais sutiko tiek Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė, tiek skundžiamą nutartį priėmęs Panevėžio miesto apylinkės teismas.

Kaip matyti iš ikiteisminio tyrimo bylos duomenų, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011-07-13, 2012-01-16 sprendimais iš V. U. buvo priteistas išlaikymas nepilnametei dukrai K. U. po 600 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis bei išlaikymas E. U. po 300 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis. 2012-08-29 V. U.  Panevėžio miesto apylinkės teismui pateikė ieškinį dėl E. U. priteisto išlaikymo panaikinimo bei K. U. priteisto išlaikymo sumažinimo, iš esmės motyvuodamas tuo, jog žymiai sumažėjo jo gaunamos pajamos, taip pat gimė sūnus, kuriam turi teikti išlaikymą. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-11-29 sprendimu V. U. ieškinys buvo atmestas, šis sprendimas įsiteisėjo 2013-03-28. Iš liudytojos E. U. duotų parodymų matyti, jog V. U.  pinigus dukros išlaikymui mokėdavo, tačiau tai darė nereguliariai, o po Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-11-29 sprendimo priėmimo pradėjo reguliariai pervedinėti pinigus į jos dukros K. U. vardu atidarytą sąskaitą (27-28 b.l.). Liudytoja Z. B. U., V. U. motina, parodė, jog būtent ji į K. U. vardu atidarytą sąskaitą įneša pinigus, kuriuos jai atsiunčia V. U. , kadangi E. U. savo vardu sąskaitų neturi (jos areštuotos). Kas mėnesį moka po 400 Lt , kadangi sūnus neturi galimybės mokėti jam priteistos visos sumos (56-57 b.l.).

BK 245 str. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas nevykdė teismo sprendimo, nesusijusio su bausme. Pažymėtina, jog ši norma netaikoma vien tik nustačius teismo sprendimo neįvykdymo faktą, nes teismo sprendimų, nesusijusių su bausmėmis, įvykdymas užtikrinamas pirmiausia ne baudžiamosios, bet kitomis teisinėmis priemonėmis (civilinės, administracinės). Dėl to baudžiamoji atsakomybė už teismo sprendimo nevykdymą taikoma tik atsižvelgus į galimybes užtikrinti jo įvykdymą civilinio ir (ar) administracinio proceso priemonėmis (kasacinės nutartys Nr. 2K-47/2009, 2K-5 84/2010, 2K-08/2012). Pareiškėja tvirtina, jog V. U. turtinė padėtis yra gera ir pakankama tam, kad pilnai būtų vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, tačiau jis tyčia, sąmoningai, suvokdamas savo veiksmų prasmę ir atsakomybę už juos, vengia vykdyti įsiteisėjusius teismo sprendimus dėl materialinio išlaikymo nepilnametei dukrai, išlaikymo įsiskolinimo, bylinėjimosi išlaidų, o taip pat išlaikymo sutuoktinei E. U. mokėjimo. Tačiau aukštesnės instancijos teismas, susipažinęs su pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga, konstatuoja, jog jokio pagrindo taip tvirtinti nėra, o ir pati pareiškėja pirmiau minėtiems teiginiams pagrįsti nepateikė jokių duomenų. Kaip jau ir minėta, teismo sprendimas turi būti nevykdomas tyčia, o ne dėl objektyvių priežasčių. Tuo tarpu aplinkybė, jog asmuo dėl pablogėjusios finansinės padėties bei papildomų išlaidų, susijusių su vaiko gimimu, atsiradimo negali pilna apimtimi įvykdyti teismo jam nustatytos pareigos, dar nereiškia, kad jis sąmoningai vengia vykdyti įsiteisėjusius teismo sprendimus.

Nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo byloje iš esmės nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėja pastaruoju metu būtų bandžiusi įgyvendinti savo teises į priteistą išlaikymą civilinėmis priemonėmis, nors jai bei jos nepilnametei dukrai priteisto išlaikymo išieškojimo klausimus ji gali išspręsti vadovaujantis 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento Nr. 4/2009 dėl išlaikymo prievolių nuostatomis, kreipdamasi arba į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba arba į Vaikų išlaikymo fondo administraciją prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Taigi pareiškėjos teiginiai apie tai, kad V. U. , gyvendamas užsienyje, naudojasi situacija, jog išieškojimas priverstinio vykdymo tvarka yra negalimas, yra nepagrįsti.

Konstatuotina, jog baudžiamojo proceso inicijavimas pareiškėjos E. U. nurodyto asmens atžvilgiu, kol nėra išnaudotos civilinio proceso kodekse numatytos priverstinio vykdymo priemonės, negalimas. Kaip teisingai 2014-10-09 nutarime pažymėjo vyriausioji prokurorė, baudžiamoji atsakomybė yra paskutinė priemonė, taikytina tik tuomet, kai susiklostę teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikoje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai. O pats baudžiamasis procesas negali būti traktuojamas, kaip priemonė bet kokiu būdu išieškoti skolas, nekonstatavus tyčinių kitos šalies veiksmų, kas nagrinėjamu atveju ir nebuvo nustatyta. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjos bei jos nepilnamečio vaiko turimos sveikatos problemos ir dėl jų galimai padidėjusi priteisto išlaikymo būtinybė niekaip neįtakoja V. U. baudžiamosios atsakomybės klausimų.

Taigi, atsižvelgiant į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes darytina išvada, jog tęsti ikiteisminį tyrimą pagal E. U. pareiškimą dėl V. U. galimai padarytos nusikalstamos veikos  nebuvo jokio procesinio pagrindo, kadangi pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga leidžia pagrįstai tvirtinti, jog nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kas ir buvo pagristai konstatuota skundžiamuose procesiniuose dokumentuose, kuriuos naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra jokio pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis BPK 442 str. 1 d. 1 p.,

 

n u t a r i a:

 

E. U. skundą atmesti ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartį.

Ši nutartis galutinė ir neskundžiama.

 

 

 

 

 

Teisėjas                            Evaldas Vanagas


Paminėta tekste:
  • BPK
  • BK 245 str. Teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymas
  • BK
  • 2K-47/2009
  • BPK 442 str. Aukštesniojo teismo sprendimai, priimti išnagrinėjus skundą