Administracinė byla Nr. A-3669-858/2017

Teisminio proceso Nr. 4-69-3-00500-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija: 8.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Laisvidai Versekienei,

dalyvaujant vertėjui A. J. F.,

dalyvaujant apeliantui A. M., apelianto atstovui advokatui Mindaugui Paukštei,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriaus atstovei Tatjanai Kabajevai-Borodich

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys neskelbtini) piliečio A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriaus teikimą dėl (duomenys neskelbtini) piliečio A. M. sulaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyrius (toliau – ir VSAT) Kauno apylinkės teismui padavė teikimą, kuriuo prašė leisti A. M. sulaikyti ilgiau, nei 48 valandoms apgyvendinant jį Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre.

Nurodė, kad 2017 m. vasario 9 d., apie 16.00 val. į Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyrių Kaune kreipėsi Kauno miesto Savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus (toliau – ir Civilinės metrikacijos skyrius) vedėja su prašymu įvertinti Šengeno vizos (duomenys neskelbtini), galiojančios nuo 2016 m. lapkričio 9 d. iki 2019 m. lapkričio 8 d., išduotos (duomenys neskelbtini) piliečiui N. S., gim. (duomenys neskelbtini) tikrumą. Atlikus patikrinimą duomenų bazėse kilo įtarimas dėl šios vizos klastojimo, kadangi nebuvo duomenų apie jos išdavimą. 2017 m. vasario 10 d. nuvykus į Civilinės metrikacijos skyrių apie 12.30 val. buvo sulaikytas asmuo, pateikęs pasą, išduotą aukščiau minėto asmens duomenimis, jo sutuoktinė J. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir dar du (duomenys neskelbtini) piliečiai, atlydėję šią porą į Civilinės metrikacijos skyrių. Sulaikant užsieniečius šie bandė pabėgti, todėl buvo panaudoti koviniai imtynių veiksmai. Apklaustas asmuo, pateikęs (duomenys neskelbtini) piliečio N. S. pasą pasivadino (duomenys neskelbtini) piliečiu A. M., gim. (duomenys neskelbtini), ir pateikė vairuotojo pažymėjimą (duomenys neskelbtini), išduotą Belgijoje. Susisiekus su ryšių karininku Belgijoje šio dokumento autentiškumas patvirtintas.  Atlikus patikrinimą nustatyta, kad nėra duomenų apie (duomenys neskelbtini) piliečio A. M. atvykimą į Lietuvos Respubliką. VSAT Ikiteisminio tyrimo skyrius pradėjo ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 2 dalį, t. y. dėl disponavimo suklastotu dokumentu. Pagal 2017 m. vasario 10 d. sprendimą įtariamasis A. M. buvo sulaikytas ir patalpintas į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Areštinės ir konvojavimo skyrių. 2017 m. vasario 12 d. A. M. nesant suėmimo pagrindams paleistas. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) pilietis A. M. Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje yra neteisėtai, kadangi negali patvirtinti savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje, todėl prašė teikimą patenkinti.             

A. M. paaiškino, kad jis atvyko į Lietuvos Respubliką, norėjo čia sukurti šeimą, susituokti. Paaiškino, kad jis bėgo nuo džichadistų, Lietuvos Respublikoje gyvenamosios vietos ir artimų pažįstamų neturi, neprieštarauja, kad teikimas būtų patenkintas ir kad jis šešiems mėnesiams būrų apgyvendintas užsieniečių registracijos centre, kol bus išspręstos visos teisinės problemos.

II.

Kauno apylinkės teismas 2017 m. vasario 12 d. nutartimi Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriaus teikimą tenkino – nutarė sulaikyti (duomenys neskelbtini) pilietį A. M., gimusį (duomenys neskelbtini), apgyvendinant jį Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Užsieniečių registracijos centras), t. y. iki 2017 m. rugpjūčio 12 d., bet ne ilgiau, iki kol bus nustatyta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje.

Teismas atkreipė dėmesį, kad 2004 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Užsieniečių teisinės padėties įstatymas) 113 straipsnis numato užsieniečių sulaikymo pagrindus. Užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti sulaikytas, kai užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra (Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 113 str. 1 d. 2 p.).

Kauno apylinkės teismas nurodė, jog kadangi (duomenys neskelbtini) pilietis A. M. Lietuvos respublikoje ir Šengeno erdvėje yra neteisėtai, nes negali patvirtinti savo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje, jis sulaikytinas VSAT Užsieniečių registracijos centre šešiems mėnesiams, t. y. iki 2017 m. rugpjūčio 12 d., bet ne ilgiau, iki kol bus nustatyta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje, apgyvendinant jį Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre.

III.

A. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 12 d. nutartį ir Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriaus teikimo netenkinti, o tenkinimo atveju – skirti alternatyvią sulaikymo priemonę numatytą Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 115 straipsnyje.

Apeliantas nurodo, kad su skundžiama nutartimi negali sutikti, kadangi šiuo atveju apelianto judėjimo laisvė yra suvaržoma labiau, nei to reikalauja situacija, todėl kraštutinės priemonės, t.y. sulaikymo, taikymas šiuo atveju yra perteklinis ir priimtas nepagrįstai.

Nurodo, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas taikė Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktą, o sulaikymo terminą nustatė 6 mėnesių pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 114 straipsnį, tačiau kokiu pagrindu buvo pritaikytas maksimalus sulaikymo terminas nutartyje motyvų nepateikė, taip pat nėra suprantama kodėl identifikavus asmenį, jam nebuvo taikytos alternatyvios sulaikymo priemonės (Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 115 str. 2 d.), kadangi nėra duomenų, kad jis keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, todėl šiuo atveju sulaikymas maksimaliam terminui buvo pritaikytas nepagrįstai bei suvaržant asmens teises labiau nei to reikalauja situacija.

Pažymi, kad sulaikymas kaip kardomoji priemonė turi būti taikomas tik atsižvelgus į prioritetines žmogaus teises ir taikant švelnesnių kardomųjų priemonių taikymo galimybę, todėl šiuo atveju taikant kraštutinę priemonę turėjo būti siekiama išsamiai išanalizuoti kitas galimybės taikyti alternatyvias sulaikymui priemones prieš pritaikant sulaikymą 6 mėnesiams.

Akcentuojama, jog šiuo atveju alternatyvių priemonių taikymo galimybė buvo daugiau nei akivaizdi, kadangi užsienio pilietis turi kur gyventi ir nesislepia nuo teisėsaugos, todėl šiuo atveju manytina, kad nėra pagrindo taikyti sulaikymą, nes imigrantų sulaikymas – ne baudžiamoji, o administracinė priemonė, kurią valstybė taiko siekdama apriboti asmens judėjimą, kad būtų įgyvendinta kita imigracijos procedūra, todėl prieš taikant sulaikymą, turėjo būti sprendžiama apie alternatyvių priemonių taikymą. Atkreipia dėmesį, kad apeliantas turi pakankamai lėšų apsistoti Lietuvoje iš savo brolio Belgijos piliečio, todėl tikslingiau ir protingiau būtų pritaikyti alternatyvias sulaikymui priemones.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad nėra pagrindo taikyti sulaikymą maksimaliam terminui, kuomet asmuo turi kur gyventi, todėl nesprendus apie alternatyvių priemonių taikymą, sulaikymas pritaikytas visiškai nepagrįstai, o pirmosios instancijos teismo nutartis turi būti panaikinta. Nurodo, kad tenkinti atsakovo teikimo nebuvo teisinio pagrindo.

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinė nesutinka su apelianto apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad apelianto atvykimas bei buvimas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtas. Taip pat pažymi, kad apeliantui yra pareikšti įtarimai baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 2 dalį. Nurodo, kad galimybės taikyti alternatyvias sulaikymui priemones nesiūlė, kadangi apeliantas neturi jokių socialinių bei ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje, taip pat neturi gyvenamosios vietos. Pabrėžia, kad apeliantas sulaikymo metu bandė bėgti, nėra linkęs bendradarbiauti aiškinantis aplinkybes tiek ikiteisminio tyrimo, tiek administracinėje bylose, kadangi apklausų metu jis teikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Atkreipia dėmesį, kad sulaikymo terminas nėra nustatytas maksimaliai, kaip teigia apeliantas, kadangi yra numatyta papildoma sąlyga – iki bus nustatyta teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje, todėl terminas gali baigtis anksčiau nei 2017 m. rugpjūčio 12 d.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl A. M. sulaikymo pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas tenkino Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus rinktinės teikimą ir nutarė sulaikyti A. M. šešiems mėnesiams, t. y. iki 2017 m. rugpjūčio 12 d., bet ne ilgiau, iki bus nustatyta jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikoje, apgyvendinant Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre.

(duomenys neskelbtini) pilietis A. M. su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir nurodo, kad sulaikymas pritaikytas nepagrįstai, taip pat nepagrįstai nustatytas maksimalus sulaikymo terminas, pirmosios instancijos teismas nesprendė alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo klausimo.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, kad asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas leistinas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, kad asmens sulaikymas yra ultima ratio (kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

Užsieniečio sulaikymo pagrindus nustato Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 113 straipsnio nuostatos. Remiantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti sulaikytas tuo pagrindu, kai užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra.

Iš VSAT Vilniaus rinktinės Sienos kontrolės skyriaus 2017 m. vasario 10 d. pažymos apie patikrinimo rezultatus duomenų bazėje matyti, kad Lietuvos Respublikos Gyventojų registro duomenų centrinėje bazėje nėra duomenų apie A. M. Lietuvos Respublikoje išduotus dokumentus, ar deklaruotą gyvenamąją vietą, apeliantas yra (duomenys neskelbtini) pilietis (b. l. 13). Pažymoje taip pat nurodyta, kad VSAT informacinėje sistemoje nerasta duomenų apie A. M. Lietuvos Respublikos išorės sienos kirtimus. Be to apeliantas neneigia ir pripažįsta, kad į Lietuvą atvyko su suklastotu pasu (b. l. 14). Atkreiptinas dėmesys, jog Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 6 straipsnio 1 dalis užsieniečiams numato pareigą atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui jos teritorijoje turėti galiojantį kelionės dokumentą t. y. užsienio valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą, skirtą vykti į užsienio valstybę bei pripažintą Lietuvos Respublikoje. To paties įstatymo 11 straipsnio 1 dalis numato, kad užsieniečiui, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos 2001 m. kovo 15 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 539/2001, su visais vėlesniais jo pakeitimais ir papildymais, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus, nuostatos. Lietuvos Respublikos ambasados Belgijos Karalystėje 2017 m. kovo 7 d. pateiktame rašte informuojama, kad A. M. 2008 m. kreipėsi dėl leidimo gyventi Belgijoje, tačiau šis ir kiti daugkartiniai prašymai nebuvo patenkinti, o pastaruoju metu Belgijos tarnybos vykdė aktyvią A. M. paiešką, siekdami jį deportuoti iš šalies (Užsieniečių registracijos centro byla, b. l. 52). Pažymima ir tai, kad apelianto santuoka į apskaitą Civilinės metrikacijos skyriaus nebuvo įtraukta (b. l. 4). Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į minėtą teisinį reglamentavimą ir tai, kad apeliantas atvyko ir buvo Lietuvos Respublikoje neturėdamas galiojančio kelionės dokumento bei vizos, konstatuojama, kad A. M. neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje. Todėl esant Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 113 straipsnyje 1 dalies 2 punkto pagrindui, apeliantas sulaikytas pagrįstai.

Pagal Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 112 straipsnį užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ir dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Taigi taikomas užsieniečio judėjimo laisvės apribojimas turi būti proporcingas šios priemonės taikymo tikslams ir turi būti užtikrinama, jog toks asmens suvaržymas pagal nustatytas aplinkybes netruktų ilgiau nei būtina nurodytiems tikslams pasiekti. Kauno apylinkės teismas 2017 m. vasario 12 d. nutartimi skyrė šešių mėnesių sulaikymo terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nutartimi paskirtas maksimalus Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 114 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas terminas apibrėžtas konkrečia kalendorine data t. y. iki 2017 m. rugpjūčio 12 d., bet kartu numatoma ir šio termino išlyga – A. M. teisinės padėties Lietuvos Respublikoje nustatymu. Ši išlyga sudaro prielaidas terminui pasibaigti anksčiau nei numatyta konkrečia kalendorine data, taigi daroma išvada, kad apelianto judėjimo laisvės apribojimas yra proporcingas, užtikrinant, kad judėjimo laisvės suvaržymas netruktų ilgiau nei yra būtina viešajai tvarkai užtikrinti.

Dėl apelianto teiginių, kad pirmosios instancijos teisme turėjo būti sprendžiamas Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 115 straipsnyje numatytų alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo klausimas, pasisakytina, kad teismas turi teisę, bet ne pareigą priimti sprendimą nesulaikyti užsieniečio ir skirti alternatyvią sulaikymui priemonę.

Vadovaujantis Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 115 straipsnio 1 dalimi teismas turi atsižvelgti į tai ar nustatyta užsieniečio tapatybė, ar jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje bei kitas aplinkybes. Akcentuotina, kad aplinkybių sąrašas nėra baigtinis todėl teismas gali vertinti ir kitas byloje nustatytas aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad VSAT Vilniaus rinktinės Ikiteisminio tyrimo skyrius pradėjo ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl galimai A. M. padarytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, o sulaikymo metu apeliantas bandė bėgti (b. l. 2–3, 11). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos 2017 m. kovo 7 d. rašte dėl informacijos suteikimo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad Interpolo Belgijos nacionalinio biuro duomenimis, A. M. yra žinomas Belgijos Karalystės policijos pareigūnams dėl neteisėto buvimo šalyje, fiktyvios santuokos, narkotinių medžiagų laikymo, specialaus įstatymo pažeidimo, susijusio su asmens tapatybės kortele ir įtartino elgesio (Užsieniečių registracijos centro byla, b. l. 61). Įvertinusi minėtą aplinkybių visetą ir esant Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytam sulaikymo pagrindui, teisėjų kolegija konstatuoja, kad alternatyvių sulaikymui priemonių taikymas nėra tikslingas.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 12 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Apelianto A. M. apeliacinį skundą atmesti

Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Anatolijus Baranovas

              Irmantas Jarukaitis

              Skirgailė Žalimienė