Civilinė byla Nr. 2A-481/2014

                                                                                        Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02490-2012-5

                                                               Procesinio sprendimo kategorija: 35.6.1; 44.2.4.1; 44.5.2.17

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                               2014 m. birželio 6 d.

                                                                           Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės „Baltic Shopping Centers“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1274-392/2013 pagal akcinės bendrovės „Baltic Shopping Centers“ ieškinį atsakovams L. Ž., R. Ž., M. Ž., K. Ž. ir G. Ž., atstovaujamai atstovų pagal įstatymą L. Ž. ir R. Ž., (trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Neiseris“) dėl nuostolių atlyginimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n  u  s  t  a  t  ė :   

                                                         I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl žalos, padarytos juridinio asmens valdymo organų – juridinio asmens vadovo ir dalyvių (akcininkų), veiksmais (neveikimu), atlyginimo bei sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.66 straipsnį (actio Pauliana).

Ieškovas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Baltic Shopping Centers“ (toliau – ir ieškovas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) priteisti ieškovui solidariai iš atsakovų L. Ž. ir R. Ž. 262 150,20 Lt nuostolių atlyginimą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 2) pripažinti negaliojančia ir panaikinti 2010 m. gegužės 28 d. Dovanojimo sutartį Nr. 2-3990 (toliau – ir Dovanojimo sutartis), kuria L. Ž. ir R. Ž. padovanojo dukroms M. Ž., G. Ž. ir K. Ž. bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/3 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini);  3) nukreipti ieškovo reikalavimų atsakovams L. Ž. ir R. Ž. patenkinimą į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuris buvo pripažintos negaliojančia Dovanojimo sutarties dalyku.  

Ieškovas nurodė, kad jis (nuomotojas) ir uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Neiseris“ (toliau – ir trečiasis asmuo, bendrovė, įmonė) (nuomininkas) 2006 m. birželio 30 d. sudarė patalpų nuomos sutartį dėl negyvenamųjų patalpų nuomos prekybos centre „Mega“, esančiame (duomenys neskelbtini), kuria nuomininkas įsipareigojo ieškovui kas mėnesį mokėti nuomos mokestį bei vykdyti kitus mokėjimus. Nuomotojas ir nuomininkas 2009 m. vasario 17 d. susitarimu dėl patalpų nuomos sutarties pakeitimo susitarė sumažinti nuomos mokestį, o 2010 m. liepos 15 d., atsižvelgdami į tai, kad nuomininkas pageidavo pakeisti nuomos mokesčio dydį, o nuomotojas pageidavo nutraukti nuomos sutartį, sudarė papildomą susitarimą prie patalpų nuomos sutarties, kuriuo nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. nutraukė patalpų nuomos sutartį ir sudarė nuomininko skolų, susidariusių pagal nuomos sutartį, padengimo grafiką. Nuomininkui po 2006 m. birželio 30 d. patalpų nuomos sutarties nutraukimo nevykdant savo įsipareigojimų atsiskaityti su nuomotoju pagal šią sutartį ir jos pakeitimus, nuomotojas kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu nuomininkui dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo ir delspinigių priteisimo. Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1724-230/2011 patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, kuria nuomininkas įsipareigojo nuomotojui sumokėti 245 415,40 Lt skolą taikos sutartyje sutartu grafiku ir 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas, tačiau nuomininkas savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė.

Ieškovas teigė, kad jis (nuomotojas) su UAB „Neiseris“ be kita ko ir 2009 m. liepos 15 d. sudarė patalpų nuomos sutartis dėl negyvenamųjų patalpų nuomos prekybos centre „Banginis“, esančiame (duomenys neskelbtini), pagal kurias trečiasis asmuo įsipareigojo ieškovui kas mėnesį mokėti nuomos mokestį bei vykdyti kitus mokėjimus. Nuomotojas ir nuomininkas 2009 m. spalio 12 d. ir 2010 liepos 21 d. susitarimais dėl nuomos sutarčių pakeitimų susitarė sumažinti nuomos mokesčius, o 2009 m. liepos 15 d. patalpų nuomos sutartis 2011 m. rugsėjo 30 d. buvo nutraukta. Kadangi  nuomininkas liko skolingas nuomotojui, todėl šis kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su ieškiniu dėl skolos ir delspinigių priteisimo. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-17152-615/2011 priteisė iš nuomininko 94 954,71 Lt skolos, 2 883,03 Lt delspinigių, 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 935 Lt žyminio mokesčio. Nuomininkas savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė.

Ieškovas pažymėjo, kad UAB „Neiseris“ ir iki šiol nėra visiškai įvykdęs pirmiau nurodytų teismo procesinių sprendimų, nes yra nemokus. Ieškovo nuomone, dėl susiklosčiusios situacijos ir bendrovės nemokumo yra atsakingi bendrovės direktorė L. Ž. ir akcininkas R. Ž. (direktorės sutuoktinis), kuriems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 100 procentų bendrovės akcijų, todėl jie abu solidariai turi atlyginti ieškovui padarytą žalą (CK 6.6 straipsnio 3 dalis).

Ieškovas taip pat nurodė, kad UAB „Neiseris“, kurio direktoriaus pareigas ėjo L. Ž., nėra pateikęs 2009–2011 metų finansinių dokumentų viešajam registrui, o būtent nuo 2009 metų pradėjo vėluoti atsiskaitymai pagal 2006 m. birželio 30 d. patalpų nuomos sutartį dėl negyvenamųjų patalpų nuomos prekybos centre „Mega“, esančiame (duomenys neskelbtini). Ieškovas manė, kad UAB „Neiseris“, neatsižvelgęs į bendrovės finansines galimybes, 2009 m. liepos 15 d. sudarė dvi naujas didelės vertės patalpų nuomos sutartis dėl negyvenamųjų patalpų nuomos prekybos centre „Banginis“, esančiame (duomenys neskelbtini), ir šių sutarčių 12.6 punkte pareiškė, jog nėra nemoki, nors nuo pat naujų patalpų nuomos sutarčių sudarymo nuomininkas nesugebėjo tinkamai vykdyti savo finansinių įsipareigojimų. Be to, ieškovas vertino, kad nors 2006 m. birželio 30 d. patalpas Kaune išsinuomojo UAB „Neiseris“, bet realiai veiklos jose niekada nevykdė, o patalpas subnuomavo UAB „Meblorama“, kurios direktoriumi yra R. Ž., ir nuomininko UAB „Neiseris“ akcininkas bei šio juridinio asmens direktorės sutuoktinis. Ieškovo nuomone, UAB „Neiseris“ ir UAB „Meblorama“ sutartis yra nesąžininga, nes tokiais nesąžiningais veiksmais nuomininkas, veikdamas per savo vadovą, sąmoningai sudarė situaciją, kad jam kiltų prievolės iš patalpų nuomos sutarties, o pajamas iš išsinuomotose patalpose vykdomos veiklos gautų susijęs juridinis asmuo, kuriam nuomotojas negalėtų reikšti turtinių pretenzijų ar reikalavimų.

Ieškovo įsitikinimu, UAB „Neiseris“ savininkams jau nuo 2009 metų kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, todėl jie pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalį turi atlyginti žalą, kurią kreditorius patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo atlyginti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kadangi nuomininkas UAB „Neiseris“ negali įvykdyti ieškovui savo įsipareigojimų, todėl L. Ž. ir R. Ž. taikytina civilinė atsakomybė (CK 2.50 straipsnio 3 dalis ir 2.87 straipsnio 7 dalis). Atsakovai L. Ž. ir R. Ž., žinodami bendrovės faktinį nemokumą, kaip įmonės akcininkai, sąmoningai inicijavo naujų nuomos sutarčių, kurioms įvykdyti bendrovė neturėjo lėšų, todėl jiems, kaip įmonės akcininkams, taikytina subsidiari civilinė atsakomybė ir jie turi atlyginti ieškovui padarytą žalą dėl nuomininko negalėjimo įvykdyti minėtus teismų sprendimus.

Ieškovas pažymėjo, kad vengdami savo įsipareigojimų vykdymo skolininkai L. Ž. ir R. Ž. jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį vienintelį nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), 2010 m. gegužės 28 d. Dovanojimo sutartimi perleido dukroms bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/3 dalį, todėl ši Dovanojimo sutartis pripažintina negaliojančia pagal CK 6.66 straipsnį.

                                II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas vertino, kad ieškovas neįrodė veiksmų ar neveikimo, kurie galėtų sukelti įmonės vadovo ar dalyvių asmeninę atsakomybę, ir pažymėjo, jog ieškovas leido subnuomoti patalpas UAB „Meblorama“ ir dar kitiems aštuoniems juridiniams asmenims; sutikime jokių ribojimų patalpų plotui ar nuomojamos patalpų dalies daliai nenustatė, o aplinkybė, kad įmonė galbūt turėdama finansinių sunkumų toliau vykdė veiklą ir nuomojosi patalpas ar išplėtė nuomojamų patalpų plotą, įmonės vadovui ar akcininkams savaime teisinės atsakomybės nesukelia, be to, UAB „Meblorama“ subnuomavo tik dalį UAB „Neiseris“ nuomojamų patalpų, tik viename iš prekybos centrų ir tik ribotą laiką, o ieškovas niekaip nedetalizavo ir įrodymais nepagrindė, kokia žalos dalis susidarė būtent dėl šių UAB „Neiseris“ akcininkų ir dalyvių veiksmų.

Nustatęs, kad paskutinė nuomos sutartis buvo sudaryta 2009 m. liepos 15 d., o UAB „Neiseris“ įsiskolinimas susidarė tik nuo 2010 metų sausio mėnesio, teismas konstatavo, jog ieškovas yra neteisus teigdamas, kad UAB „Neiseris“ nuomos sutartis sudarinėjo jau negalėdamas vykdyti savo įsipareigojimų.

Teismas atkreipė dėmesį, kad įmonei nėra iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, o tik pripažinus įmonės tyčinį bankrotą ar jos dalyvių kaltus tyčinius veiksmus, dėl kurių įmonė tapo nemokia, būtų galimas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo iš akcininkų ar įmonės direktoriaus, taip pat ir dėl pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimo.

Teismo įsitikinimu, tam, kad juridinio asmens dalyvis atsakytų savo turtu pagal juridinio asmens prievoles, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias, jog juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolių kreditoriams ir šis negalėjimas yra atsiradęs būtent dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų. Finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimas laiku Juridinių asmenų registrui, teismo nuomone, nesąžiningų veiksmų buvimo besąlygiškai nepatvirtina.

Teismo vertinimu, juridinio asmens dalyvių nesąžiningumas apima tokius atvejus, kai juridinio asmens dalyviai, žinodami apie bendrovės prievolę atsiskaityti su kreditoriumi, siekia išvengti prievolių vykdymo, iššvaistydami turtą, priimdami sprendimus dėl fiktyvių ar nenaudingų sandorių dėl bendrovės turto perleidimo sudarymo, arba kai visuotinis akcininkų susirinkimas nusprendžia išsimokėti dividendus, kai bendrovė yra nemoki ar išmokėjusi dividendus taptų nemokia ir kt.

Nenustatęs paminėtų aplinkybių, teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo konstatuoti UAB „Neiseris“ dalyvių ar direktorės kaltės, o nenustačius atsakovų L. Ž. ir R. Ž. neteisėtų veiksmų, UAB „Neiseris“ yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, nėra ir pagrindo priteisti ieškovo reikalaujamų sumų.

Nustatęs, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovus L. Ž. ir R. Ž., teismas sprendė, jog nėra jokio pagrindo tenkinti ir ieškinio reikalavimą, pareikštą pagal CK 6.66 straipsnį, t. y. pripažinti negaliojančia ir panaikinti Dovanojimo sutartį.

                                         III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas AB „Baltic Shopping Centers“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas, spręsdamas, kad ieškovas nenurodė ir neįrodė atsakovų L. Ž. ir R. Ž. veiksmų ar neveikimo, kurie galėtų sukelti įmonės vadovo ar dalyvių asmeninę atsakomybę, nevisapusiškai išnagrinėjo aplinkybes dėl atsakovų nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų, neobjektyviai vertino įrodymus, pagrindžiančius įrodinėjamas aplinkybes, ir nepagrįstai sprendė, jog ieškovas nenurodė ir neįrodė tokių įmonės vadovės veiksmų ar neveikimo, dėl kurių kyla asmeninė subsidiari atsakomybė.
2. Teismas neįvertino, kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 straipsnį už įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą Juridinių asmenų registrui atsako įmonės vadovas, valdymo ir priežiūros organų nariai įstatymų nustatyta tvarka pagal įstatymų atitinkamai vadovui, valdymo ir priežiūros organams priskirtą kompetenciją. Nagrinėjamu atveju finansinės ataskaitos nėra pateiktos būtent už tą 2009 metų laikotarpį, nuo kurio pradėjo vėluoti skolininko atsiskaitymai pagal nuomos sutartis.
3. Teismo nustatyta aplinkybė, kad skolininkas formaliai 2009 m. gruodžio 31 d. neturėjo įsiskolinimų pagal nuomos sutartis, nėra pakankama daryti išvadą, jog UAB „Neiseris“ 2009 m. liepos 15 d., kai sudarė dvi naujas nuomos sutartis su ieškovu, finansinė padėtis buvo gera. Teismas neįvertino aplinkybės, kad skolininkui 2009 metais pagal nuomos sutartis net kelis kartus buvo mažinamas nuomos mokestis, pagal 2009 m. liepos 15 d. nuomos sutartis nuomos mokestis buvo mažinamas net nepraėjus trims mėnesiams po sutarčių sudarymo, o tai rodo, jog skolininkas jau 2009 metais turėjo rimtų finansinių sunkumų vykdant nuomos sutartis ir pirminių įsipareigojimų pagal nuomos sutartis vykdyti nesugebėjo. Skolininkas neturėjo jokio nekilnojamojo turto ar kito registruotino turto. Skolininko administracijos vadovui nevykdant pareigos parengti ir pateikti (išviešinti) finansines ataskaitas Juridinių asmenų registre, turi kilti visos neigiamos šios pareigos neatlikimo materialinės ir procesinės pasekmės.
4. Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, t. y. nustatęs, kad skolininko administracijos vadovas nevykdo pareigos išviešinti įmonės finansines ataskaitas, kuriose atsispindėtų įmonės finansinė padėtis ir mokumas, ir įpareigojęs ieškovą (kreditorių), o ne atsakovę L. Ž. pateikti įrodymus apie skolininko negalėjimo įvykdyti prievoles priežastis, pažeidė teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus bei iš esmės pateisino juridinio asmens vadovės neteisėtus veiksmus.
5. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nuomininkas UAB „Neiseris“ subnuomavo patalpas UAB „Meblorama“ turėdamas nuomotojo AB „Baltic Shopping Centers“ sutikimą. Nuomotojas davė leidimą subnuomoti patalpas visiems subnuomininkams bendrai, o ne kuriam nors vienam subnuomininkui. Leidime subnuomoti patalpas aiškiai buvo išreikšta valia leisti juridiniams asmenims subnuomoti tik dalį, o ne visą nuomojamų patalpų plotą. Teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad UAB „Neiseris“ vadovė, prašydama subnuomoti patalpas, ieškovui neatskleidė fakto, jog UAB „Meblorama“ yra su nuomininku susijęs asmuo.
6. Teismas nepagrįstai nurodė, kad UAB „Neiseris“ vadovės veiksmai teisiniuose santykiuose su susijusiu asmeniu UAB „Meblorama“ neturėjo įtakos nuomininko finansinėms galimybėms atsiskaityti su ieškovu. Nuomininko vadovo nesąžiningi veiksmai nuslepiant nuo ieškovo nuomininko sąsajas su subnuomininku UAB „Meblorama“ bei nuomininko finansinius įsipareigojimus susijusiam subnuomininkui, turėjo esminę reikšmę skolininko finansinėms galimybėms atsiskaityti su ieškovu pagal nuomos sutartis.
7. Teismas neteisingai konstatavo, kad tik tuo atveju, jeigu įmonei būtų iškelta bankroto byla ir bankrotą pripažinus tyčiniu ar jos dalyvių kaltus tyčinius veiksmus, dėl kurių įmonė tapo nemokia ir negalinti vykdyti prievolių, būtų galimas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo iš akcininkų ar įmonės direktoriaus, įskaitant ir dėl pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimo. Vien aplinkybė, kad skolininkui šiuo metu nėra iškelta bankroto byla, nesuponuoja išvados, jog dėl to kreditorius neturi teisės į reikalavimo dėl žalos atlyginimo iš įmonės vadovo, kuris laiku neinicijavo bankroto bylos įmonei iškėlimo, patenkinimą. Teismas, suabsoliutinęs faktą, kad skolininkui UAB „Neiseris“ nėra iškelta bankroto byla, ir šio fakto pagrindu darydamas išvadą, jog skolininko vadovas nepažeidė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nesilaikė įrodinėjimo taisyklių bei įrodymų patikimumo, pusiausvyros ir pakankamumo principų. Priežastys, dėl kurių įmonė tapo nemokia, nėra teisiškai reikšmingos sprendžiant klausimą dėl civilinės atsakomybės už pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą. Įmonės savininko (savininkų) pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, kai tokiam kreipimuisi egzistuoja įstatyme įtvirtinti pagrindai, pažeidimas yra neteisėtas (šiuo atveju nesąžiningas) veiksmas, sukeliantis įmonės kreditoriams žalą, kurią turi atlyginti įmonės savininkas (savininkai). Įmonės savininko (savininkų) civilinė atsakomybė kreditoriams dėl pavėlavimo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo kyla ir iš bendro pobūdžio pareigos asmenims (šiuo atvejui įmonės vadovui) laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis).
8. Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovus L. Ž. ir R. Ž.. Nagrinėjamoje byloje yra visos būtinosios actio Pauliana sąlygos, suteikiančios pagrindą pripažinti, kad Dovanojimo sandoris yra nepagaliojantis (CK 6.66 straipsnis).

Atsakovai L. Ž., R. Ž., M. Ž., K. Ž. ir G. Ž., atstovaujama atstovų pagal įstatymą L. Ž. ir R. Ž., bei trečiasis asmuo UAB „Neiseris“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas teisingai konstatavo, kad bendrovei nėra iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, o tik pripažinus įmonės tyčinį bankrotą ar jos dalyvių kaltus tyčinius veiksmus, dėl kurių įmonė tapo nemokia ir negalinti vykdyti prievoles, būtų galimas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo iš akcininkų ar įmonės direktoriaus, įskaitant ir dėl pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimo. Tam, kad juridinio asmens dalyvis atsakytų savo turtu pagal juridinio asmens prievoles, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias, jog juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolių kreditoriams ir šis negalėjimas yra atsiradęs būtent dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų. Finansinės atskaitomybės nepateikimas laiku Juridinių asmenų registrui nesąžiningų veiksmų buvimo besąlygiškai nepatvirtina. Ieškovas netinkamai aiškina Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 straipsnį.
2. Teismas pagrįstai nustatė, kad 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Neiseris“ neturėjo įsiskolinimų ieškovui pagal nuomos sutartis. Šių aplinkybės ieškovas nepaneigė ir neįrodė, kad UAB „Neiseris“ buvo nemokus ir turėjo didelių finansinių sunkumų. Atsakovė L. Ž. ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad būtų išsaugoti šalių sutartiniai santykiai bei siekė abipusiai naudingo bendradarbiavimo.
3. Teismas teisingai nurodė, kad aplinkybė, jog įmonė galbūt turėdama finansinių sunkumų toliau vykdė veiklą ir nuomojosi patalpas ar išplėtė nuomojamų patalpų plotą, įmonės vadovui ar akcininkams savaime teisinės atsakomybės nesukelia.
4. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad nenustačius atsakovų L. Ž. ir R. Ž. neteisėtų veiksmų, UAB „Neiseris“ yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, nėra ir pagrindo iš atsakovų priteisti ieškovo reikalaujamų sumų, o nustačius, jog ieškovas neturi reikalavimo teisės į atsakovus L. Ž. ir R. Ž., nėra jokio pagrindo tenkinti ir ieškinio reikalavimą, pareikštą pagal CK 6.66 straipsnį, t. y. pripažinti negaliojančia ir panaikinti Dovanojimo sutartį.

      IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniame skunde turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas) (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųsto teismo sprendimo ar jo dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines bei teisines aplinkybes, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo AB „Baltic Shopping Centers“ apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo buvo nepatenkinti ieškinio reikalavimai dėl žalos atlyginimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, kad šioje byloje AB „Baltic Shopping Centers“ pareiškė ieškinį dėl 262 150,20 Lt žalos, padarytos juridinio asmens vadovo ir dalyvių veiksmais (neveikimu), atlyginimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį (actio Pauliana), taip pat, jog reikalavimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį išsprendimas, t. y. pripažinimas (ne)pagrįstu, yra tiesiogiai susijęs su reikalavimo dėl žalos atlyginimo išsprendimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausiai patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmestas ieškovo reikalavimas dėl žalos, kildinamos iš neteisėtų atsakovų (L. Ž. ir R. Ž.) veiksmų, priteisimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl žalos atlyginimo priteisimo

Ieškovo AB „Baltic Shopping Centers“ (nuomotojo) ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovų L. Ž. ir R. Ž. 262 150,20 Lt žalos atlyginimą buvo grindžiamas tuo, kad atsakovai L. Ž., kaip UAB „Neiseris“ vadovė ir akcininkė (dalyvė), bei R. Ž., kaip UAB „Neiseris“ akcininkas (dalyvis), bendrai veikė neteisėtai, t. y. atsakovai L. Ž. ir R. Ž., žinodami, jog 2009 metais UAB „Neiseris“ (nuomininkas) buvo faktiškai nemokus, nevykdė pareigos, nustatytos Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje, o L. Ž., kaip UAB „Neiseris“ direktorė, – ir pareigos, nustatytos Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 straipsnyje, neatsižvelgdami į tai, sąmoningai 2009 m. liepos 15 d. inicijavo dviejų nuomos sutarčių, kurioms įvykdyti bendrovė iš esmės neturėjo lėšų, sudarymą, todėl jie turi atlyginti ieškovui padarytą pirmiau paminėto dydžio žalą, kurią sudaro likusios nesumokėtos sumos, priteistos Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1724-230/2011 ir Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-17152-615/2011. Ieškovas taip pat teigė, kad nors 2006 m. birželio 30 d. patalpas išsinuomojo UAB „Neiseris“, tačiau realiai veiklos jose niekada nevykdė, patalpas subnuomavo UAB „Meblorama“, kurios direktoriumi yra R. Ž., ir nuomininko UAB „Neiseris“ akcininkas bei šio juridinio asmens direktorės sutuoktinis; tokiais nesąžiningais veiksmais nuomininkas (UAB „Neiseris“), veikdamas per savo vadovą, sąmoningai sudarė situaciją, kad jam kiltų prievolės iš patalpų nuomos sutarties, o pajamas iš išsinuomotose patalpose vykdomos veiklos gautų susijęs juridinis asmuo, kuriam nuomotojas negalėtų reikšti turtinių pretenzijų ar reikalavimų. Ieškovas AB „Baltic Shopping Centers“ teisiniu atsakovų L. Ž. ir R. Ž. civilinės atsakomybės pagrindu nurodė CK 2.50 straipsnio 3 dalį ir 2.87 straipsnio 7 dalį. Atsakovai L. Ž. ir R. Ž. su tokia ieškovo AB „Baltic Shopping Centers“ pozicija nesutiko, nurodydami, kad UAB „Meblorama“ subnuomavo tik dalį UAB „Neiseris“ nuomojamų patalpų, o neigdami, jog jie kokiais nors savo veiksmais ir / ar neveikimu padarė ieškovui AB „Baltic Shopping Centers“ prašomą jo priteisti žalą, akcentavo, kad 2009 metais UAB „Neiseris“ buvo mokus ir 2009 m. gruodžio 31 d. pagal ginčo nuomos sutartis neturėjo įsiskolinimų ieškovui.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos šalių, trečiojo asmens nurodytas aplinkybes, kuriomis buvo grindžiami ieškinio reikalavimas ir atsikirtimai, susiję su civilinės atsakomybės taikymu atsakovams L. Ž. ir R. Ž., kaip UAB „Neiseris“ vadovei ir dalyviams (akcininkams), išanalizavęs bylos rašytinių įrodymų visumą, nenustatė nei faktinių, nei teisinių prielaidų pripažinti ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstu. Apeliaciniame skunde ieškovas AB „Baltic Shopping Centers“ ginčija šią pirmosios instancijos teismo išvadą, tvirtindamas, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bei įvertino byloje pateiktus įrodymus, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nors byloje surinkti įrodymai bei nustatytos aplinkybės patvirtina ieškovo argumentus, jog dėl paminėtų atsakovų L. Ž. ir R. Ž. bendrų neteisėtų veiksmų ieškovui buvo padaryta jo prašoma priteisti žala.

Prieš pradėdama nagrinėti ir vertinti paminėtus apelianto argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo išvados dėl pagrindo nebuvimo priteisti iš atsakovų L. Ž. ir R. Ž., kaip trečiojo asmens UAB „Neiseris“ vadovės ir dalyvių (akcininkų), ieškovo prašomos žalos atlyginimo, neteisėtumu ir pagrįstumu, teisėjų kolegija pastebi, kad nors ieškovas AB „Baltic Shopping Centers“ tiek ieškinį, tiek apeliacinį skundą grindžia bendrais neteisėtais atsakovų L. Ž., kaip UAB „Neiseris“ vadovės ir akcininkės (dalyvės), o R. Ž., kaip UAB „Neiseris“ dalyvio (akcininko), veiksmais, tačiau pagal bylos ir viešuosiuose registruose esančius duomenis L. Ž. yra UAB „Neiseris“ vadovė (I t., b. l. 78-79, 98-100; CPK 179 straipsnio 3 dalis), o R. Ž. yra UAB „Meblorama“ vadovas (I t., b. l. 75-76). Byloje duomenų, kad atsakovai L. Ž. ir R. Ž. yra UAB „Neiseris“ dalyviai (akcininkai), nėra. Pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi pasiūlė bylos šalims pateikti papildomus įrodymus (iš jų rašytinius paaiškinimus), kurių pagrindu būtų galima nustatyti ir išsiaiškinti, ar atsakovai iš tikrųjų yra UAB „Neiseris“ akcininkai (dalyviai) (II t., b. l. 64-67), tačiau bylos šalys nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie paneigtų Juridinių asmenų registro tvarkytojo turimus duomenis. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, taip pat remdamasi CK 2.71 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią Juridinių asmenų registro tvarkytojo išduodami registro duomenų ir informacijos išrašai turi prima facie galią, be kita ko įvertinusi tai, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl paminėtų aplinkybių byloje ginčo tarp šalių nekilo, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą vertino atsakovų (L. Ž. ir R. Ž.) veiksmus tiek kaip bendrovės (UAB „Neiseris“) vadovės, tiek kaip šios įmonės dalyvių (akcininkų), konstatuoja, jog nagrinėjant ir vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nagrinėtinos ir vertintinos atsakovų, kaip UAB „Neiseris“ vadovo ir dalyvių (akcininkų), civilinės atsakomybės taikymo sąlygos ir šios atsakomybės pagrindai.

Kadangi nagrinėjamoje byloje ieškinį dėl žalos atlyginimo pareiškęs UAB „Neiseris“  (trečiojo asmens) kreditorius AB „Baltic Shopping Centers“ (ieškovas) siekia, kad už UAB „Neiseris“ ieškovui neįvykdytas prievoles atsakytų atsakovai L. Ž. ir R. Ž., kaip UAB „Neiseris“ vadovė ir dalyviai (akcininkai) jiems priklausančiu turtu (dėl to nagrinėjamoje byloje ieškovas taip pat prašo pripažinti negaliojančia pagal CK 6.66 straipsnį ir Dovanojimo sutartį), todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamos bylos kontekste aktualu pirmiausiai pabrėžti, kad pagal CK 2.33 straipsnį juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Juridinis asmuo yra savarankiškas teisės subjektas tiek materialiuoju teisiniu, tiek procesiniu teisiniu aspektu. Juridinio asmens savarankiškumo principas nustatytas įvairiais teisinio reguliavimo įtvirtintais juridinio asmens bruožais, tokiais kaip organizacinis vientisumas, savarankiškas veiksnumas ir teisnumas, atskiras turtas ir kt. Teisinis subjektiškumas inter alia reiškia ir pareigą atsakyti pagal savo prievoles, todėl vienas iš svarbiausių juridinio asmens savarankiškumo elementų yra jo savarankiška atsakomybė pagal savo prievoles. CK 2.50 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o šis – pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytus atvejus. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės akcininkai (t. y. juridinio asmens dalyviai), priimdami sprendimus, privalo veikti bendrovės naudai, užtikrinti, kad priimami sprendimai būtų protingi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-650/2003; 2012 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; kt.). Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs bendrovės akcininkų pareigą elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-329/2009). Ši pareiga atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrojo pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2011). Taigi juridinio asmens savarankiškumo principas lemia juridinio asmens savarankišką atsakomybę ne tik dalyvių, bet ir kitų juridinio asmens veikloje dalyvaujančių asmenų – vadovo – aspektu. Jei nėra jų pačių ar įstatymo leidėjo valios, jie taip pat neatsako pagal juridinio asmens prievoles.

Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, kad įmonės vadovo ir akcininko civilinės atsakomybės pagrindai yra susiję, tačiau jie nėra tapatūs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2009). Įmonė įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Esminis dalyvio ir vadovo teisinės padėties skirtumas yra susijęs su jų atliekamomis funkcijomis. Bendrovių teisės doktrinoje vadovais laikomi ir vykdantieji (valdymo organų nariai) ir nevykdantieji vadovai (priežiūros organų nariai). Vadovu laikytinas valdymo ar priežiūros organo narys, kurio veikla susijusi su kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimu ir tokios veiklos priežiūra. Dalyvis yra įmonės kapitalo teikėjas ir bendrovės organo – dalyvių susirinkimo narys. Dalyvių susirinkimas nelaikomas valdymo organu (CK 2.82 straipsnio 2 dalis), nes neatlieka valdymo organui būdingų kasdienės veiklos organizavimo funkcijų. Tačiau dalyvių susirinkimas sprendžia neišeidamas už jam įstatymo priskirtos kompetencijos ribų svarbiausius ir paprastai su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius veiklos klausimus, todėl dalyvių veikla kasacinio teismo vadinama strateginiu bendrovės valdymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009). Atsižvelgiant į šių funkcijų skirtingumą, civilinės atsakomybės bylose kiekvienu konkrečiu atveju spręstina, ar byloje atsakovu nurodytas asmuo atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas. Jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio, kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas. Kai tas pats asmuo yra ir vadovas, ir dalyvis arba tik dalyvis ir atlieka dalyviui būdingus, bet neteisėtus kaltus žalos sukėlusius veiksmus, jo atsakomybė turi būti nustatoma kaip dalyvio civilinė atsakomybė. Sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės svarbu įvertinti jo vaidmenį ir realią galimybę daryti įtaką juridinio asmens veiklai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio mėn. 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2009).

Įstatyme ir teismų praktikoje pripažįstamos civilinės atsakomybės (įmonės vadovo ir dalyvio (akcininko)) atsiradimui būtinosios sąlygos yra neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (CK 6.246–6.249 straipsniai). Iš aptartų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Vadovo civilinei atsakomybei atsirasti būtina jo kaltė. Tačiau teismui nustačius, kad atsakovas (vadovas) atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), ir paneigti šią prezumpciją bei įrodyti, kad nėra jo kaltės dėl atsiradusios žalos, turi atsakovas (CPK 178, 182 straipsnio 4 dalis). Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014). Taigi bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas byloje nagrinėjamus konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012).

Įmonei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo įmonės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja įmonės skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. gegužės 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014; kt.). Taigi bendrovės vadovas, atlikdamas įstatymuose ir kituose teisės aktuose bei bendrovės dokumentuose jam nustatytas (tiek konkrečiai įvardytas, tiek fiduciarines) pareigas, turi atsižvelgti ne tik į akcininkų, bet ir į bendrovės kreditorių interesus, ypač tada, kai prastėja įmonės finansinė padėtis ir ji turi daug skolinių įsipareigojimų. Be to, tuo atveju, kai ieškiniu reikalaujama bendrovės vadovui atlyginti žalą, padarytą bendrovei sudarytais sandoriais, kaip ir nagrinėjamu atveju, teismas, be kita ko turi patikrinti, ar tokie sandoriai sudaryti bendrovei prisiimant įprastą jos veikloje ūkinę–komercinę riziką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-420/2013; 2014 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2014). Be to, vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas. Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, paprastas atsakovo neatsargumas, susijęs su įmonės ūkinės–komercinės veiklos rizika, nesudaro pagrindo kilti įmonės vadovo civilinei atsakomybei pagal CK 6.263 straipsnio nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012), nes remiantis teismų praktikoje pripažįstama verslo sprendimų priėmimo taisykle (angl. business judgment rule), preziumuojamas vadovų veikimas bona fide geriausiais bendrovės, kuriai jie vadovauja, interesais. Ši prezumpcija skirta apsaugoti bendrovės vadovus nuo asmeninės atsakomybės už sąžiningai priimtus verslo sprendimus, atitinkančius rūpestingumo pareigos standartus. Dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Nustačius, kad juridinio asmens dalyvis atliko nesąžiningus veiksmus prieš kreditorių, laikytina, kad jis kaltas dėl nesąžiningų veiksmų atlikimo. Tokiu atveju pakanka konstatuoti, kad sandoris nesąžiningas, neanalizuojant sandorio teisėtumo klausimo; nesąžiningų veiksmų nustatymas yra pakankamas pagrindas taikyti juridinio asmens dalyviui subsidiariąją atsakomybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2004). Kadangi CK 2.50 straipsnio 3 dalies normoje įtvirtinto teisinio reguliavimo pagrindas yra bendrasis sąžiningumo principas, tai, sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, taikytini bendrieji civilinių teisinių santykių subjektų elgesio sąžiningumo kriterijai – juridinio asmens dalyvis laikytinas sąžiningu, jeigu jis nežinojo, negalėjo ir neturėjo žinoti, kad jo elgesys neigiamai veikia juridinio asmens gebėjimą vykdyti savo prievoles, taip pat sprendžiant dėl juridinio asmens dalyvio atsakomybės svarbu įvertinti ir jo vaidmenį bei realią galimybę daryti įtaką juridinio asmens veiklai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2009; 2009 m. lapkričio mėn. 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2009; kt.).

Pirmiau nurodytų teisės normų sisteminė analizė ir šių teisės normų išplėtota kasacinio teismo taikymo bei aiškinimo praktika teisėjų kolegijai suponuoja išvadą, kad bendrovės vadovo ir / ar dalyvių (akcininkų) kompetencijai priskirtų pareigų nevykdymas ar netinkamas vykdymas gali lemti jų civilinės atsakomybės atsiradimą; pagrindu taikyti bendrovės vadovui ir / ar dalyviui civilinę atsakomybę gali būti tiek imperatyviai teisės aktuose nustatytų, tiek fiduciarinių pareigų įmonei, taip pat ir aptartais aspektais kreditoriams pažeidimas. Kaip žinia, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis), todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju ieškovas AB „Baltic Shopping Centers“ turėjo įrodyti būtinas sąlygas atsakovės L. Ž., kaip UAB „Neiseris“ vadovės, civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę ir žalą (CK 6.246–6.249 straipsniai). Taip pat ieškovas turėjo įrodyti atsakovų L. Ž. ir R. Ž., kaip UAB „Neiseris“ dalyvių (akcininkų) – juridinio asmens dalyvio atsakomybei pagal juridinio asmens prievoles, nustatytai CK 2.50 straipsnio 3 dalyje, atsirasti reikalingų sąlygų visumą: nesąžiningus, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėtus ir kaltus (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – juridinio asmens dalyvio veiksmus; juridinio asmens negalėjimą įvykdyti prievolės; priežastinį ryšį tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės. Be kita ko, ieškovas nagrinėjamoje byloje taip pat turėjo įrodyti, kad atsakovai, sudarydami sandorius (ginčo nuomos sutartis) akivaizdžiai viršijo protingos ūkinės–komercinės rizikos ribas, veikė aplaidžiai ir viršijo įgaliojimus.

Byloje nustatyta, kad ieškovas AB „Baltic Shopping Centers“ (nuomotojas) ir trečiasis asmuo UAB „Neiseris“ (nuomininkas) 2006 m. birželio 30 d. sudarė patalpų nuomos sutartį dėl negyvenamųjų patalpų nuomos prekybos centre „Mega“, esančiame (duomenys neskelbtini), (toliau – ir 2006 m. birželio 30 d. sutartis), kuria trečiasis asmuo įsipareigojo ieškovui kiekvieną mėnesį mokėti nuomos mokestį ir vykdyti kitus mokėjimus (I t., b. l. 18-33). Sutarties šalys 2009 m. vasario 17 d. susitarimu dėl patalpų nuomos 2006 m. birželio 30 d. sutarties pakeitimo sulygo dėl mažesnio nuomos mokesčio (I t., b. l. 34). Pagal bylos duomenis sutarties šalys 2010 m. liepos 15 d., atsižvelgdamos į tai, kad nuomininkas siekė pakeisti nuomos mokesčio dydį, o nuomotojas – nutraukti nuomos sutartį, sudarė papildomą susitarimą prie patalpų nuomos 2006 m. birželio 30 d. sutarties, kuriuo nuo 2010 m. rugpjūčio 16 d. nutraukė šią patalpų nuomos sutartį ir sudarė nuomininko skolų, susidariusių pagal sutartį, sumokėjimo grafiką (I t., b. l. 35-36). Kadangi nuomininkas UAB „Neiseris“ po šios sutarties nutraukimo savo įsipareigojimų AB „Baltic Shopping Centers“ nevykdė, todėl nuomotojas AB „Baltic Shopping Centers“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu dėl nuomos mokesčio įsiskolinimo ir delspinigių priteisimo. Kauno apygardos teismas 2011 m. vasario 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1724-230/2011 patvirtino tarp šalių sudarytą taikos sutartį, kuria nuomininkas (trečiasis asmuo) įsipareigojo nuomotojui (ieškovui) sumokėti 245 415,40 Lt skolą taikos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas (I t., b. l 37-38), tačiau nuomininkas dalies sutartinių įsipareigojimų pagal šalių sudarytą ir teismo patvirtintą taikos sutartį neįvykdė.

Bylos medžiaga taip pat tvirtina, kad AB „Baltic Shopping Centers“ ir UAB „Neiseris“ 2009 m. liepos 15 d., t. y. galiojant 2006 m. birželio 30 d. sutarčiai, sudarė dvi patalpų nuomos sutartis dėl negyvenamųjų patalpų nuomos prekybos centre „Banginis“, esančiame (duomenys neskelbtini), (toliau – ir 2009 m. liepos 15 d. sutartys) (I t., b. l. 39-64), pagal kurias UAB „Neiseris“ įsipareigojo ieškovui kiekvieną mėnesį mokėti nuomos mokestį bei vykdyti kitus mokėjimus. Sutarties šalys 2009 m. spalio 12 d. ir 2010 liepos 21 d. susitarimais dėl nuomos sutarčių pakeitimų susitarė sumažinti nuomos mokestį (I t., b. l. 65-69), o 2011 m. rugsėjo 30 d. 2009 m. liepos 15 d. patalpų nuomos sutartys su vėlesniais jų pakeitimais buvo nutrauktos. Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. spalio 27 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-17152-615/2011 priteisė iš nuomininko (UAB „Neiseris“) nuomotojui (AB „Baltic Shopping Centers“) 94 954,71 Lt skolos, 2 883,03 Lt delspinigių ir 6 (šešių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (I t., b. l. 70-71). Tačiau nuomininkas dalies šių įsipareigojimų taip pat neįvykdė.

Kaip minėta, šioje byloje AB „Baltic Shopping Centers“ pareiškė ieškinį dėl 262 150,20 Lt žalos, kurią sudaro likusios nesumokėtos sumos, priteistos minėtais teismo sprendimais, t. y. Kauno apygardos teismo 2011 m. vasario 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1724-230/2011 ir Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 27 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. 2-17152-615/2011 (skolos suma pagal 2006 m. birželio 30 d. sutartį sudaro 161 428,48 Lt; skolos suma pagal 2009 m. liepos 15 d. sutartis – 100 721,72 Lt; II t., b. l. 5, 6) atlyginimo priteisimo iš UAB „Neiseris“ vadovo ir akcininkų iš esmės tuo pagrindu, kad jie veikė neteisėtai, t. y. bendrovės vadovė (L. Ž.) ir dalyviai (L. Ž. ir R. Ž.) nevykdė įstatyme nustatytos pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, o L. Ž., kaip UAB „Neiseris“ direktorė, – ir pareigos, nustatytos Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 27 straipsnyje nustatytos, be to, prievoliniuose teisiniuose santykiuose su ieškovu veikė nesąžiningai (sudarė sandorius, kai įmonė buvo nemoki; leido patalpas sunuomoti UAB „Meblorama“, kurios vadovas yra UAB „Neiseris“ vadovės sutuoktinis), ir tokie jų (atsakovų) veiksmai būtent ir lėmė UAB „Neiseris“, kaip juridinio asmens, negalėjimą įvykdyti savo prievolių pagal nuomos sutartis kreditoriui AB „Baltic Shopping Centers“.

Ieškovas byloje laikosi pozicijos, kad 2009 metais UAB „Neiseris“ buvo faktiškai nemokus, tačiau neatsižvelgdami į tai, neįvertinę bendrovės finansinių galimybių, atsakovai sąmoningai 2009 m. liepos 15 d. inicijavo dviejų nuomos sutarčių, kurioms įvykdyti bendrovė iš esmės neturėjo lėšų, sudarymą. Ieškovas, pagrįsdamas savo teiginius dėl UAB „Neiseris“ nemokumo nurodo, kad šią faktinę aplinkybę įrodo tai, jog nuo 2009 metų sutriko atsiskaitymai, UAB „Neiseris“ ne kartą buvo mažinamas nuomos mokestis. Atsakovai L. Ž. ir R. Ž., atsikirsdami į ieškovo argumentus, susijusius su UAB „Neiseris“ nemokumu, tvirtina, kad 2009 metais UAB „Neiseris“ buvo mokus, jog 2009 m. gruodžio 31 d. UAB „Neiseris“ neturėjo įsiskolinimų ieškovui pagal nuomos sutartis, o tai, kad UAB „Neiseris“ visiškai neatsiskaitė su ieškovu, kaltas pats ieškovas, nes jis, darydamas ekonominį spaudimą, privertė trečiąjį asmenį sutikti su 2006 m. birželio 30 d. sutarties nutraukimu, tokiu būdu nutraukiant pelningą bendrovės veiklą, o taip pat buvo susidariusios objektyvios aplinkybės, t. y. ekonomikos recesija. Atsakovai pažymėjo, kad paskutinis mokėjimas ieškovui buvo atliktas 2011 m. birželio 13 d., be to, UAB „Neiseris“ ne kartą siūlė ieškovui įsiskolinimą padengti įmonės turtu, tačiau ieškovas nesutiko (II t., b. l. 78-80, 154). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad paskutinė nuomos sutartis buvo sudaryta 2009 m. liepos 15 d., o UAB „Neiseris“ įsiskolinimas susidarė tik nuo 2010 metų sausio mėnesio, konstatavo, jog ieškovas yra neteisus teigdamas, jog UAB „Neiseris“ nuomos sutartis sudarinėjo jau negalėdamas vykdyti savo įsipareigojimų. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog įmonė galbūt turėdama finansinių sunkumų toliau vykdė veiklą ir nuomojosi patalpas ar išplėtė nuomojamų patalpų plotą, įmonės vadovei ar akcininkams savaime teisinės atsakomybės nesukelia, be to, įmonei nėra iškelta bankroto ir / ar restruktūrizavimo byla.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ir įvertinusi ieškovo apeliaciniame skunde nurodytas faktines bei teisines aplinkybes, kurių pagrindu nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, papildomus rašytinius paaiškinimus, pateiktus apeliacinės instancijos teismui, atsakovų byloje teiktus atsikirtimus ir byloje dalyvaujančių asmenų pateiktus įrodymus, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas įstatymų nuostatas, reglamentuojančias juridinio asmens vadovo civilinę atsakomybę bei juridinio asmens dalyvių civilinę atsakomybę, kasacinio teismo išaiškinimus dėl šių įstatymo nuostatų taikymo, konstatuoja, kad pirmiau nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados, dėl kurių netenkintas ieškovo ieškinys, yra pagrįstos ir teisėtos.

Nagrinėdama ir vertindama ieškovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su civilinės atsakomybės UAB „Neiseris“ vadovei (L. Ž.) ir dalyviams (akcininkams) (L. Ž. ir R. Ž.) už UAB „Neiseris“ (trečiojo asmens) vardu sudarytus nuomos sandorius (esant įmonei nemokiai) taikymu, teisėjų kolegija nustatė, kad tiek UAB „Neiseris“, tiek AB „Baltic Shopping Centers“ abu yra verslininkai, kurių pagrindinė ūkinės–komercinės veiklos rūšis yra nuosavo arba nuomojamo nekilnojamojo turto nuoma ir eksploatavimas. Taigi tiek ieškovui, tiek UAB „Neiseris“ verčiantis nurodyta veikla, sandorių sudarymas, kaip vienas pagrindinių prievolių atsiradimo pagrindų, laikytinas įprastu jų kasdieninėje ūkinėje–komercinėje veikloje. Dėl egzistuojančių verslo ciklų, ekonomikos svyravimų ir kitų bendrovės veiklai įtaką darančių veiksnių nei bendrovės dalyviai, nei vadovas negali užtikrinti, kad įmonė nuolat veiks pelningai ir jog visi sudaromi sandoriai jai bus naudingi. Todėl net ir nuostolingo sandorio bendrovei sudarymas per se nėra pagrindas bendrovės vadovo civilinei atsakomybei kilti. Pastebėtina, kad analogiškos pozicijos laikomasi ir naujausioje kasacinio teismo formuojamoje praktikoje, kurioje nurodoma, jog vien aplinkybė, kad įmonės vadovo sudarytas sandoris buvo nenaudingas ir padarė žalą įmonei ar jos kreditoriams, dar savaime neteikia pagrindo įmonės vadovo veiksmus vertinti kaip neteisėtus, jeigu įmonės vadovas elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, nepažeidė teisės aktuose ir įmonės veiklos dokumentuose jam nustatytų pareigų ir akivaizdžiai neviršijo įmonės veikloje įprastos ūkinės–komercinės rizikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; 2014 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014; 2014 m. gegužės 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2014; 2014 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2014). Tokiu atveju, kaip nurodyta anksčiau, esminę reikšmę turi, ar bendrovės vadovas (dalyvis), sudarydamas sandorį / sandorius nepažeidė įstatymuose konkrečiai nustatytų ir / ar fiduciarinių pareigų.

Iš šios bylos medžiagos matyti, kad ieškovo nurodomus nuomos sandorius sudarė atsakovė L. Ž., kaip UAB „Neiseris“ vadovė, o ne kaip akcininkė. Byloje nėra duomenų, kad sandorius sudarė R. Ž., ar jis, kaip akcininkas, dalyvavo kasdienėje UAB „Neiseris“ ūkinėje–komercinėje veikloje ir nagrinėjamu atveju galėtų būti pripažintas atsakingu už nuomos sandorių sudarymą. Pažymėtina, kad ieškovas, reikšdamas ieškinį tiek juridinio asmens vadovei, tiek juridinio asmens dalyviams ir prašydamas priteisti žalą solidariai, nedetalizavo, dėl kokių konkrečių bendrų neteisėtų veiksmų jie (atsakovai) turėtų atsakyti solidariai už sandorių sudarymą ir iš jų turėtų būti priteista visa ieškovo nurodyta žala, išskyrus tai, jog pagal įstatymą nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė buvo nemoki.

Nagrinėjamos bylos kontekste, pažymėtina, kad nemokumas nustatomas įvertinus įmonės atsiskaitymų vykdymą ir jos balanse nurodytą turto ir įsipareigojimų santykį. Jeigu asmuo neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jo ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 2 straipsnį įmonės nemokumas yra apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Remiantis ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalimi, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte (įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų), įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintys teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalą, už kurios padarymą įmonės vadovui ir/ ar dalyviui kyla atsakomybė. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013).

Išnagrinėjusi ir įvertinusi bylos faktinius ir teisinius aspektus, susijusius su trečiojo asmens UAB „Neiseris“ (ne)mokumu, atsakovų (L. Ž. ir R. Ž.) pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo (ne)vykdymu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo formuoti išvadą, jog UAB „Neiseris“ 2009 metais, 2009 m. liepos 15 d. (sudarant ginčo nuomos sutartis) buvo nemoki, o atsakovai tuo metu jau turėjo pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Neiseris“, o ne sudaryti nuomos sutartis. Pagal bylos duomenis trečiasis asmuo 2010 m. sausio 1 d. su ieškovu buvo atsiskaitęs ir finansinių įsipareigojimų jam neturėjo (I t., b. l. 117). Pastebėtina, kad šią faktinę aplinkybę tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde ieškovas pats pripažįsta, tačiau, kaip minėta, mano, jog ši aplinkybė nepatvirtina UAB „Neiseris“ mokumo. Su tokiais ieškovo argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Nesutikdama su šiais apelianto argumentais, teisėjų kolegija nurodo, kad, kaip ieškovas teigia rašytiniuose paaiškinimuose, 2010 m. gegužės 28 d. pagal 2006 m. birželio 30 d. ir 2009 m. liepos 15 d. sutartis UAB „Neiseris“ skola ieškovui sudarė 506 521,19 Lt, o ieškinyje prašė priteisti 262 150,20 Lt žalos. Ši faktinė aplinkybė rodo, kad UAB „Neiseris“ beveik pusę savo įsipareigojimų ieškovui yra įvykdęs. Kita vertus, atsakovai neneigia, kad UAB „Neiseris“ visiškai neatsiskaitė su ieškovu. Tai, kad UAB „Neiseris“ nevengė atsiskaityti su kreditoriumi (ieškovu) ir siekė derinti savo įmonės ir kreditoriaus interesus įrodo ir tos aplinkybės, jog po taikos sutarties patvirtinimo trečiasis asmuo įvykdė dalį savo įsipareigojimų ieškovui (I t., b. l. 110-115), derėjosi dėl nuomos kainos, tokiu būdu siekdama išsaugoti sutartinius santykius, tęsti veiklą, gauti pajamų ir vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus apeliantui. Taigi byloje pagrindo teigti, kad UAB „Neiseris“, veikdamas per savo valdymo organus, iš anksto turėjo tikslą nevykdyti sutarčių, nėra.

Teisėjų kolegija, vertindama dalyvaujančių byloje asmenų argumentus, susijusius su 2009 metais nuomos sutarčių sudarymu / nutraukimu bei vykdymu, sutinka su atsakovų argumentais, kad UAB „Neiseris“ neįvykdytiems laiku įsipareigojimams įtakos turėjo objektyvios aplinkybės, t. y. ekonomikos recesija. Nuo 2008 metų pasaulio, kartu ir Lietuvos, ekonomikoje įvyko drastiškų pokyčių, kurie turėjo didelę įtaką nekilnojamojo turto, darbo ir kitoms rinkoms, įmonių veiklai, vartojimui. Pažymėtina, kad buvus galimybei tokius pokyčius prognozuoti, nebūtų kilę tokio masto neigiamų padarinių visai šalies ekonomikai. Pasauliniu ir nacionaliniu mastu vykstanti krizė yra visiems žinoma aplinkybė, kurios nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2010). Iš viešai skelbtų duomenų apie susiklosčiusią situaciją nekilnojamojo turto rinkoje 2009 metais matyti, kad esant ekonominei krizei pastebimai mažėjo patalpų nuomos įkainiai, ekonomikos sulėtėjimas pristabdė įmonių plėtrą, o įsikėlę į didelius prekybos centrus ir spaudžiamos fiksuotos kainos įmonės ieškojo alternatyvos persikeldamos ir atidarydamos papildomus taškus miesto centre; privalumas – nuomininkas galėjo diktuoti jam palankesnes sąlygas, savininkai tapo sukalbamesni ir įmonės galėjo drąsiai derėtis dėl 10–20 procentų mažesnės pradinės nuomos kainos, nors 2009 metais patalpų nuomos kainos jau buvo sumažėjusios apie 30–40 procentų, kai kur – 50 procentų (žr., www.nuomos.biuras.lt/nauji-pokyčiai-verslo-patalpų-nuomos-rinkoje). 2009 metų I ketvirtyje kritus mažmeninės prekybos apyvartai realios nuomos kainos per pirmąjį pusmetį sumažėjo 15 procentų, lyginant su 2008 metų pabaiga, prekybos centruose nuomos kainos buvo sumažintos iki 30 procentų, o nuomos kainų mažėjimą lėmė prastėjantys verslo rezultatai, neigiami lūkesčiai dėl verslo plėtros ir didėjanti konkurencija tarp prekybos centrų; 2009 metų II ketvirtyje pagerėjimo nekilnojamojo turto rinkoje nebuvo užfiksuota, nurodoma, kad nuomos sutartyse numatoma apie 15–20 procentais mažesnė, nei buvusi, bazinė nuomos kaina ir kintamoji nuomos kainos dalis, priklausanti nuo nuomininko apyvartos (žr., www.inreal.lt/media/editor/inreal/rinkos-apžvalga). Akivaizdu, kad atsakovai, imdamiesi verslo, sudarydami 2006 m. birželio 30 d. nuomos sutartį ir vėlesnes sutartis bei susitarimus, negalėjo numatyti ekonominės krizės kilimo, jos masto ir trukmės. Tai, kad nuomos sutarties šalys 2006 m. birželio 30 d. nuomos sutartį pakeitė 2009 m. vasario 17 d., siekdamos sumažinti nuomos mokestį, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad UAB „Neiseris“ buvo nemokus. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuomos mokesčio mažinimas niekaip neįrodo UAB „Neiserio“ nemokumo fakto. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, nuomos mokestis buvo sumažintas įvertinus anksčiau nurodytą ginčo laikotarpiu susiklosčiusią situaciją rinkoje (I t., b. l. 173-176), o kitų aplinkybių, išskyrus UAB „Neiseris“ nemokumą, apeliantas nenurodė. Pažymėtina, kad CK 6.200 straipsnyje nustatyta, jog, vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Pagal įstatymą pareigą bendradarbiauti turi tiek skolininkas, tiek kreditorius, padėdami vienas kitam įgyvendinti savo teises ir atlikti pareigas, keistis informacija, reikšminga prievolei vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2014). Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 10 d. nutartyje pasiūlė ieškovui pateikti papildomus įrodymus, kurių pagrindu būtų galima nustatyti UAB „Neiseris“ nemokumą 2009 metais, 2009 m. liepos 15 d., tačiau apeliantas šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, t. y. nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad UAB „Neiseris“ (trečiasis asmuo) 2009 m. liepos 15 d. sudarydamas nuomos sutartis su AB „Baltic Shopping Centers“ (ieškovu) turėjo finansines galimybes vykdyti savo įsipareigojimus kreditoriui (CPK 178 ir 314 straipsniai).

Kadangi UAB „Neiseris“ ir AB „Baltic Shopping Centers“ siejo prievoliniai teisiniai santykiai, todėl teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamoje byloje aktuali pabrėžti, kad tuo atveju, kai yra sprendžiamas klausimas dėl atsakomybės, susijusios su sutarties vykdymu (nagrinėjamu atveju ieškovo prašoma žala susidarė dėl nuomos mokesčio nemokėjimo) taip pat turi būti atsižvelgiama ir į kreditoriaus elgesį. Byloje nustatyta, kad tarp ieškovo ir trečiojo asmens pagal 2006 m. birželio 30 d. sutartį prievoliniai teisiniai santykiai tęsėsi nuo 2006 m. birželio 30 d. iki 2010 m. rugpjūčio 16 d., t. y. šiek tiek daugiau nei 4 (ketverius) metus, o tarp ieškovo ir trečiojo asmens pagal 2009 m. liepos 15 d. sutartis prievoliniai teisiniai santykiai tęsėsi nuo 2009 m. liepos  15 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d., t. y. šiek tiek daugiau nei 2 (dvejus) metus. 2006 m. birželio 30 d. sutarties 17 straipsnio 17.1 punkte buvo nustatyta, kad nuomotojas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, jeigu nuomininkas ilgiau kaip 30 (trisdešimt) dienų vėluoja sumokėti nuomos mokestį arba bet kurias kitas pagal šią sutartį mokėtinas sumas. 2009 m. liepos 15 d. sutarčių 11 straipsnio 11.5 punkte sutarties šalys sulygo, kad nuomininkas prieš pasirašant perdavimo aktą, nuomotojui pareikalavus, nepatvirtina aplinkybės apie nuomininko, kaip įmonės, Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka nemokumo nebuvimą, gali nutraukti sutartį vienašališku pareiškimu. Šios sutarties 12 straipsnio 12.6 punkte nuomininkas pareiškė, kad sutarties pasirašymo dieną nėra nuomininko, kaip įmonės nemokumo požymių, nustatytų Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Viena vertus, ieškovas teigia, kad įmonė jau 2009 metais buvo faktiškai nemoki ir buvo sutrikę atsiskaitymai, tačiau nenurodo aplinkybių, kokios priežastys lėmė naujų 2009 m. liepos 15 d. nuomos sutarčių sudarymą su pagal, ieškovo teigimu, nemokia UAB „Neiseris“, o taip pat ir nuomos sutarčių nenutraukimą, nors pagal nurodytas sutarties nuostatas turėjo teisę nutraukti nuomos sutartis, jeigu nuomininkas ilgiau kaip 30 (trisdešimt) vėluoja sumokėti nuomos mokestį. Kita vertus, rašytiniuose paaiškinimuose tvirtinama, kad sudarant 2009 m. liepos 15 d. UAB „Neiseris“ pagal 2006 m. birželio 30 d. sutartį buvo atsiskaitęs su ieškovu, be to, UAB „Neiseris“ sutartyje patvirtino, jog yra moki, todėl ieškovui nebuvo jokio pagrindo netęsti prievolinių teisių santykių su UAB „Neiseris“. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, kad tuo atveju, jeigu ieškovui, kaip verslininkui (savo srities profesionalui), kuriam teisiniuose santykiuose keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, kilo pagrįstų abejonių dėl UAB „Neiseris“ (ne)mokumo, ieškovas, būdamas atidus ir rūpestingas, pagal aptartas sutarties nuostatas turėjo galimybę pareikalauti, jog trečiasis asmuo pateiktų duomenis, apibūdinančius jo finansinę padėtį, ir spręsti dėl galimybės tęsti ir / ar nutraukti sutartinius teisinius santykius, o to nepadaręs prisiėmė pateisinamą verslo riziką siekiant pelno. Be to, ieškovas byloje nepaneigė aplinkybės, kad UAB „Neiseris“ neįvykdytiems įsipareigojimams ieškovui įtakos galėjo turėti ir paties ieškovo veiksmai, susiję su 2006 m. birželio 30 d. sutarties nutraukimu, nutraukiant pelningą bendrovės veiklą, ir dar esant galiojančiai nuomos sutarčiai su UAB „Neiseris“ 2010 m. kovo 8 d. pasirašė patalpų nuomos sutartį su UAB „JYSK BALTIC“, kuriam išnuomojo tas pačias patalpas, kurias nuomojosi trečiasis asmuo (I t., b. l. 122, 177).

Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pats ieškovas, manydamas, jog UAB „Neiseris“ yra nemokus, turėjo teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalis). Pagal bylos medžiagą ieškovas UAB „Neiseris“ kelis kartus ragino vykdyti sutartinius įsipareigojimus ir nurodė, kad kreipsis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (I t., b. l. 153-154; 158-159). Tačiau byloje nepateikta duomenų, kad kreditorius ar kitas ĮBĮ 5 straipsnyje nustatytas subjektas, turintis teisę pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kreipėsi į teismą su tokiu pareiškimu ir UAB „Neiseris“ būtų iškelta bankroto byla (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje, nustatant iš įmonės vadovų priteistiną bankrutavusiai bendrovei žalą, padarytą dėl nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra vertinami ir kreditorių veiksmai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2013).

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto argumentai, jog 2009 metais UAB „Neiseris“ esant nemokiai, atsakovai L. Ž. ir R. Ž., kaip įmonės vadovė ir dalyviai (akcininkai), sąmoningai (t. y. tyčia) 2009 m. liepos 15 d. inicijavo dviejų nuomos sutarčių, kurioms įvykdyti bendrovė iš esmės neturėjo lėšų, sudarymą, t. y. veikė nesąžiningai prieš kreditorių (ieškovą), ir dėl to jiems kilo pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, pripažintini nepagrįstais. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog skolininkas formaliai 2009 m. gruodžio 31 d. neturėjo skolinių įsipareigojimų pagal nuomos sutartis, nėra pakankama daryti išvadą, jog UAB „Neiseris“ 2009 m. liepos 15 d., kai sudarė dvi naujas nuomos sutartis su ieškovu, finansinė padėtis buvo gera. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė, remiantis apelianto logika, nėra pakankama taip pat daryti išvadą, kad UAB „Neiseris“ 2009 m. liepos 15 d., kai sudarė dvi naujas nuomos sutartis su ieškovu, finansinė būsena, atitiko tokią įmonės būseną, kuriai esant bendrovė pripažįstama nemokia.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog įmonė galbūt turėdama finansinių sunkumų toliau vykdė veiklą ir nuomojosi patalpas ir / ar išplėtė nuomojamų patalpų plotą, įmonės vadovui ir ar dalyviams (akcininkams) savaime teisinės atsakomybės nesukelia. Be to, minėta, ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien naudingų sandorių. Jeigu įmonės valdymo organų nariai asmeniškai būtų atsakingi už kiekvieną nuostolius sukėlusį sprendimą, tai žlugdytų jų iniciatyvumą, versliškumą, ribotų veikimo laisvę griežtų bei ryžtingų sprendimų reikalaujančiose situacijose, t. y. prieštarautų vadovavimo bendrovės tikslams plėtoti verslą. Kaip nurodyta pirmiau, tam, kad juridinio asmens vadovas ir dalyvis (akcininkas) atsakytų savo turtu pagal juridinio asmens prievoles, būtent to ir siekia ieškovas nagrinėjamoje byloje, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias, jog juridinis asmuo negali įvykdyti savo prievolių kreditoriams ir šis negalėjimas yra atsiradęs dėl juridinio asmens vadovo ir / ar dalyvio (akcininko) nesąžiningų veiksmų. Taigi ieškovas turėjo įrodyti, kad atsakovai, sudarydami sandorius (ginčo nuomos sutartis), akivaizdžiai viršijo protingos ūkinės–komercinės rizikos ribas, veikė aplaidžiai ir viršijo įgaliojimus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių nei faktinių, nei teisinių prielaidų, suteikiančių pagrindą formuoti išvadą, kad atsakovų L. Ž. ir R. Ž., kaip UAB „Neiseris“ vadovės ir dalyvių (akcininkų) veiksmai neatitiko protingos (normalios) verslo rizikos, jų (atsakovų) veiksmai akivaizdžiai viršijo protingą verslo riziką, prieštaravo geriems verslo standartams.

Nagrinėjant ir vertinant apelianto argumentus, susijusius su tuo, kad atsakovė L. Ž., kaip UAB „Neiseris“ vadovė, pažeidė įstatyme nustatytą pareigą juridinių asmenų tvarkytojui laiku parengti ir pateikti finansinės atskaitomybės dokumentus bei dėl tokių jos (atsakovės) veiksmų ieškovui buvo padaryta jo prašoma priteisti žala, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal ginčui aktualios ABĮ redakcijos 37 straipsnio 10 dalies 2 ir 5 punktus, tiek pagal ginčui aktualios Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo redakcijos 27 straipsnį, kaip teisingai pažymi apeliantas, bendrovės vadovas atsakingas už metinių finansinių ataskaitų rinkinio sudarymą ir bendrovės metinio pranešimo parengimą ir bendrovės dokumentų ir duomenų pateikimą juridinių asmenų registro tvarkytojui, o nevykdydamas šios įstatymo nustatytos pareigos arba ją netinkamai vykdant, įmonės vadovas ir ar valdymo bei priežiūros organų nariai, privalo visą padarytą žalą atlyginti įmonei ir (arba) kitiems asmenims.

Byloje nustatyta, kad UAB „Neiseris“ už 2008 m. sausio 1 d.–2008 m. gruodžio 31 d. ataskaitinį laikotarpį finansinės atskaitomybės dokumentus L. Ž., kaip UAB „Neiseris“ vadovė, juridinių asmenų registrui paskutinį kartą teikė 2009 m. spalio 6 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Remiantis viešuosiuose registruose esančia informacija, už 2007 m. sausio 1 d.–2007 m. gruodžio 31 d. ataskaitinį laikotarpį finansinės atskaitomybės dokumentai buvo pateikti 2008 m. spalio 13 d., o už 2006 m. sausio 1 d.–2006 m. gruodžio 31 d. ataskaitinį laikotarpį – 2007 m. spalio 9 d. Bylos duomenimis UAB „Neiseris“ buvo įsteigta 1998 m. lapkričio 27 d. (I t., b. l. 78-79). Taigi, teisėjų kolegija įvertinusi paminėtas faktines aplinkybes bei atsižvelgdama į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 17 straipsnio 3 dalį įmonės, kuri pradeda ūkinę veiklą, finansiniai metai yra laikotarpis nuo jos įsteigimo dienos iki finansinių metų pabaigos (įmonės finansiniai metai trunka 12 mėnesių), byloje duomenų, kad UAB „Neiseris“ būtų pakeitusi finansinius metus, konstatuoja, jog UAB „Neiseris“ turėjo pareigą finansinės atskaitomybės dokumentus pateikti iki kiekvienų metų lapkričio 27 d. Nagrinėjamu atveju už 2009 m. sausio 1 d.–2009 m. gruodžio 31 d. ataskaitinį laikotarpį finansinės atskaitomybės dokumentus L. Ž., kaip UAB „Neiseris“ vadovė, turėjo pateikti iki 2010 m. lapkričio 27 d. arba remiantis UAB „Neiseris“ praktika 2010 m. spalio mėnesį. Todėl įvertinus tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad sudarant 2009 m. liepos 15 d. nuomos sutartis, vadovės L. Ž. pareiga pateikti juridinių asmenų tvarkytojui finansinės atskaitomybės dokumentus nebuvo pasibaigusi. Kita vertus, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, finansinės atskaitomybės dokumentų nepateikimas laiku Juridinių asmenų registrui, per se nesąžiningų ir ar neteisėtų veiksmų, dėl kurių galėtų kilti bendrovės vadovui civilinės atsakomybė, buvimo besąlygiškai nepatvirtina.

Kaip minėta, įmonės vadovui civilinę atsakomybę galima taikyti tik tada, kai yra nustatytos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, padaryta žala ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinis ryšys, be to, vadovas atsako ne dėl bet kokių jam priskirtų pareigų pažeidimo, tačiau tik dėl jo didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas. Nenustačius bent vienos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, civilinė atsakomybė nekyla. Pažymėtina, kad netgi konstatavus, kad L. Ž. pažeidė pirmiau nustatytą jai pareigą, ginčo atveju ieškovas neįrodė tiesioginio priežastinio ryšio tarp finansinės atskaitomybės nepateikimo fakto ir prašomos priteisti žalos (CPK 178 ir 314 straipsniai). Be to, kaip jau nustatyta anksčiau, ieškovui, kaip verslininkui (savo srities profesionalui), kuriam teisiniuose santykiuose keliami aukštesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, kilo pagrįstų abejonių dėl UAB „Neiseris“ (ne)mokumo, ieškovas, būdamas atidus ir rūpestingas, pagal 2009 m. leipos 15 d. sutarties nuostatas turėjo galimybę pareikalauti, jog trečiasis asmuo pateiktų duomenis, apibūdinančius jo finansinę padėtį, ir spręsti dėl galimybės sudaryti, tęsti ir / ar nutraukti sutartinius teisinius santykius su UAB „Neiseris“.

Ieškovas, grįsdamas ieškinio argumentus, susijusius su bendrais nesąžiningais atsakovų L. Ž. ir R. Ž. veiksmais, nurodė, kad atsakovė L. Ž., pažeisdama patalpos nuomos sutarties sąlygas, leido išsinuomotose patalpose vykdyti veiklą ir gauti pajamas susijusiam asmeniui UAB „Meblorama“ (kurios vadovas yra L. Ž. sutuoktinis R. Ž., be to, nors patalpas išsinuomojo UAB „Neiseris“, tačiau realiai veiklą jose vykdė ne ši bendrovė, o UAB „Meblorama“, ir abu sutuoktiniai sukūrė tokią situaciją, kad nuomininkui kiltų prievolės iš patalpų nuomos sutarties, o gaunamos pajamos iš išsinuomotose patalpose vykdomos veiklos atitektų susijusiam juridiniam asmeniui, kuriam ieškovas negalėtų reikšti turtinių pretenzijų ar reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad UAB „Meblorama“ subnuomavo tik dalį UAB „Neiseris“ nuomojamų patalpų, tik viename iš prekybos centrų ir tik ribotą laiką, o ieškovas niekaip nedetalizavo ir įrodymais nepagrindė, kokia žalos dalis susidarė būtent dėl šių UAB „Neiseris“ akcininkų (dalyvių) (L. Ž. ir R. Ž.) veiksmų, sprendė, jog nėra pagrindo nurodytus ieškovo argumentus pripažinti pagrįstais.

Kaip matyti iš ieškovo AB „Baltic Shopping Centers“ (nuomotojo) ir trečiojo asmens UAB „Neiseris“ (nuomininko) 2006 m. birželio 30 d. sudarytos sutarties 15.1 punkto, jame nustatyta, kad nuomininkas turi teisę subnuomoti nuomos objektą ar bet kurią jo dalį tik gavęs išankstinį raštišką nuomotojo sutikimą (I t., b. l. 18-25). Atsakovė L. Ž. 2006 m. rugsėjo 13 d. kreipėsi į ieškovą AB „Baltic Shopping Centers“ su prašymu leisti subnuomoti patalpas įmonėms: UAB „Rudinga“, UAB „Optimata“, UAB „Zbiga“, UAB „Meblorama“, UAB „Baldai plius“, UAB „Miego sala“, UAB „Amonita“, UAB „Slenkančios sistemos“ ir UAB „Falda“. Šiame rašte atsakovė, be kita ko, pažymėjo, kad leidus, ketina subnuomoti visą pagal 2006 m. birželio 30 d. patalpų nuomos sutartį išsinuomotą objektą (I t., b. l. 130). UAB „Baltic RED Management“ 2006 m. spalio 5 d. rašte Nr. 32-02M/01-72 „Dėl leidimo subnuomoti patalpas“ nurodė, kad neprieštarauja, jog dalį patalpų, kurias UAB „Neiseris“ nuomojasi iš AB „Baltic Shopping Centers“, subnuomotų patalpas prašyme nurodytiems subnuomininkams (I t., b. l. 131). Pažymėtina, kad UAB „Neiseris“, vykdydamas Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartį, pateikė apeliaciniam teismui subnuomos sutartis, sudarytas nuo 2006 m. liepos 14 d. iki 2007 m. liepos 12 d su UAB „Rudinga“, UAB „Optimata“, UAB „Zbiga“, UAB „Baldai plius“, UAB „Miego sala“, UAB „Amonita“, UAB „Slenkančios sistemos“ ir UAB „Falda“, bei PVM sąskaitas faktūras, tvirtinančias, kad iš nurodytų įmonių UAB „Neiseris“ gaudavo subnuomos pajamas (II t., b. l. 81-153). Nors kaip matyti iš bylos rašytinių įrodymų subnuomos sutartys su UAB „Baldai plius“, UAB „Miego sala“, UAB „Amonita“ ir UAB „Falda“ buvo sudarytos 2006 m. liepos 14 d.–2006 m. liepos 25 d., tačiau, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad šioje bylos nėra ginčo tarp šalių, kad paminėtoms bendrovės UAB „Neiseris“ patalpas subnuomavo neturėdama AB „Baltic Shopping Centers“ (PVM sąskaitos faktūros liudija, kad po leidimo subnuomoti patalpas išdavimo nurodytos įmonės atsiskaitinėjo su UAB „Neiseris“), o ieškovas šioje byloje įrodinėjo, jog nors patalpas išsinuomojo UAB „Neiseris“, tačiau realiai veiklą jose vykdė ne ši bendrovė, o UAB „Meblorama“, prieina prie išvados, kad atsakovas, pateikdamas paminėtas subnuomos sutartis, paneigė ieškovo byloje įrodinėjamą aplinkybę, jog išnuomotose patalpose pagal 2006 m. birželio 30 d. sutartį veiklą iš tikrųjų vykdė UAB „Meblorama“, o ne nuomininkas UAB „Neiseris“ bei minėti subnuomininkai. Nagrinėjamoje byloje nėra keliamas klausimas dėl nurodytų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis. Kita vertus, pastebėtina, kad UAB „Neiseris“ nepateikė apeliaciniam teismui subnuomos sutarties su UAB „Meblorama“, taip pat nenurodė, kokią dalį UAB „Neiseris“ nuomojamų patalpų subnuomavo UAB „Meblorama“ ir kuriuo laikotarpiu, o aplinkybę, kad UAB „Meblorama“ UAB „Neiseris“ išnuomotose pagal 2006 m. birželio 30 d. nuomos sutartį vykdė veiklą, tvirtina tik ieškovas pridėta 2010 m. balandžio 14 d. pirkimo čekio kopija (I t. b. l. 77), tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nurodytos aplinkybės nepatvirtina, kad veiklą realiai vykdė tik UAB „Meblorama“, ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo iš šalių paaiškinimų konstatuotos aplinkybės, jog UAB „Meblorama“ subnuomavo tik dalį UAB „Neiseris“ nuomojamų patalpų, tik viename iš prekybos centrų ir tik ribotą laiką.

Nagrinėdamas ir vertindamas pirmosios išvadą teismo išvadą, kad ieškovas niekaip nedetalizavo ir įrodymais nepagrindė, kokia žalos dalis susidarė būtent dėl UAB „Neiseris“ vadovės ir akcininkų (dalyvių), L. Ž. ir R. Ž., veiksmų, susijusių su tuo, kad UAB „Neiseris“ subnuomavo patalpas santuokiniais ryšiais susijusiam asmeniui UAB „Meblorama“, teisėjų kolegija, visų pirma, pabrėžia, kad bendrovės vadovas organizuodamas kasdienę įmonės veiklą ir siekdamas bendrovės tikslų, turi vengti interesų konflikto (CK 2.87 straipsnis). Tai, kad dalį patalpų UAB „Neiseris“ subnuomavo UAB „Meblorama“, kurios vadovas yra UAB „Neiseris“ vadovės sutuoktinis, leidžia teigti, jog atsakovė L. Ž. šiuo atveju veikė esant interesų konfliktui. Tačiau vis dėlto ad hoc akcentuotina, kad vien sandorio sudarymas interesų konflikto situacijoje per se nepatvirtina žalos įmonei padarymo. Antra, sprendžiant dėl vienasmenio valdymo organo atsakomybės, turi būti individualiai nustatytas šio asmens neteisėtas veikimas arba neveikimas, keik tai susiję su jam tenkančių pareigų pažeidimu, ir būtent iš to asmens neteisėto elgesio išplaukianti žala. Trečia, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. balandžio 10 d. nutartimi pasiūlė ieškovui pateikti detalų jo prašomos priteisti žalos, kurią jis kildina iš neteisėtų ir nesąžiningų atsakovų veiksmų, susidarymo mechanizmą, tačiau pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose ieškovas apsiribojo deklaratyviais teiginiais, kad ginčo dėl UAB „Neiseris“ skolų ieškovui fakto tarp ginčo šalių nekilo, o žalos dydis patvirtintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais, dėl kurių yra prasidėjęs vykdymo procesas. Kaip nurodyta pirmiau, žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą ir priežastinį ryšį su nurodoma žala. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. CK 6.247 straipsnyje nustatyta, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Be to, turi būti įvertinti ir nuostolius patiriančio asmens veiksmai, t. y. ar jis buvo pakankamai atidus, rūpestingas, ar galėjo numatyti galimas pasekmes. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad žala nėra preziumuojama (CK 6.249 straipsnis), todėl jos dydį bei priežastinį ryšį tarp konkrečios patirtos žalos ir neteisėtų veiksmų privalėjo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog atsakovė L. Ž., kaip UAB „Neiserio“ vadovė ir akcininkė, bendrais nesąžiningais veiksmais su atsakovu R. Ž., UAB „Meblorama“ vadovu ir akcininku, ir jie kartu kaip sutuoktiniai, savo veiksmais padarė žalą ieškovui. Ieškovas, prieš suteikdamas leidimą subnuomoti patalpas, būdams atidus ir rūpestingas galėjo pasidomėti UAB „Neiseris“ prašyme dėl leidimo subnuomoti patalpas išdavimo visa jį dominančia informacija apie jame nurodytas bendroves, įskaitant, bet neapsiribojant ir UAB „Meblorama“, kuri, beje, buvo nurodyta minėtame prašyme dėl leidimo subnuomoti patalpas išdavimo.

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; kt.).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atliko ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizę ir teisingai nustatė, kad ieškovas neįrodė, jog  atsakovai padarė ieškovui jo nurodytą žalą neteisėtais ir kaltais veiksmais. Apeliacinės instancijos teismas bylos aplinkybes vertinti kitaip, nei jas išnagrinėjo ir įvertino pirmosios instancijos teismas, neturi jokio pagrindo. Apeliantas, turėdamas pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis jis remiasi kaip savo reikalavimų pagrindu, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepaneigė ir neįrodė būtinų atsakovų L. Ž. ir R. Ž., kaip UAB „Neiseris“ vadovės ir dalyvių (akcininkų) civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. neteisėtų atsakovės L. Ž., kaip UAB „Neiseris“ vadovės, veiksmų, priežastinio ryšio tarp L. Ž. veiksmų ir ieškovo prašomos priteisti žalos (CK 6.246–6.249 straipsniai), o atsakovų L. Ž. ir R. Ž., kaip UAB „Neiseris“ dalyvių (akcininkų) – nesąžiningų, civilinės atsakomybės aspektu – neteisėtų ir kaltų (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.248 straipsnio 3 dalis) – veiksmų, UAB „Neiseris“ negalėjimo įvykdyti prievolės, priežastinio ryšio tarp nesąžiningų veiksmų ir juridinio asmens negalėjimo vykdyti prievolės; taip pat, jog atsakovai, sudarydami sandorius (ginčo nuomos sutartis) akivaizdžiai viršijo protingos ūkinės–komercinės rizikos ribas, veikė aplaidžiai ir viršijo įgaliojimus (CPK 12, 178 ir 314 straipsniai). UAB „Neiseris“ yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo, kuris savarankiškai atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu, o, kaip nurodyta pirmiau, juridinio asmens vadovas (dalyviai) prieš trečiuosius asmenis savarankiškai atsako tik tuo atveju, kai jų veiksmuose nustatomos visos būtinos civilinei atsakomybei kilti sąlygos ir arba įrodomi nesąžiningi veiksmai. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustatyta.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

Sprendžiant klausimą dėl ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančia ir panaikinti Dovanojimo sutartį, kuria L. Ž. ir R. Ž. padovanojo dukroms M. Ž., G. Ž. ir K. Ž. bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/3 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), nurodytina, kad actio Pauliana instituto taikymo sąlygų visetas išplėtotas nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.), iš kurių nenustačius bent vienos, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-25/2012; kt.). Actio Pauliana taikymo atveju svarbus yra prievolės tarp kreditoriaus ir skolininko atsiradimo momentas, nes kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę  naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais. Naudoti actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo. Tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo momento, gali pažeisti kreditoriaus teises ir interesus, nes skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2004).

Byloje nustatyta, kad sudarant Dovanojimo sutartį, UAB „Neiseris“ ir ieškovą AB „Baltic Shopping Centers“ siejo prievoliniai teisiniai santykiai pagal 2006 m. birželio 30 d. nuomos sutartį ir 2009 m. liepos 15 d. nuomos sutartis. Tačiau šioje nutartyje apeliaciniam teismui konstatavus, kad už nuomos sutarčių nevykdymą ir ar netinkamą vykdymą kilusias teisines pasekmes atsakovams, L. Ž., kaip UAB „Neiseris“ vadovei, ir R. Ž. bei L. Ž., kaip UAB „Neiseris“ dalyviams (akcininkams), civilinė atsakomybė negali kilti, teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad Dovanojimo sutarties sudarymo metu į atsakovus L. Ž. ir R. Ž. apeliantas (ieškovas AB „Baltic Shopping Centers“) neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės neturėjo, be to, ieškovo ir atsakovų jokie prievoliniai teisiniai santykiai nesiejo. Ieškovą AB „Baltic Shopping Centers“ ir trečiąjį asmenį UAB „Neiseris“ siejo nuomos teisiniai santykiai, kurie atsirado nuomos sutarčių pagrindu, ir už šių sutarčių nevykdymo ir ar netinkamo vykdymo kilusias teisines pasekmes yra atsakingas tik trečiasis asmuo, kuris savarankiškai atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančia ir panaikinti Dovanojimo sutartį, tenkinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Remdamasi byloje nustatytomis ir šioje nutartyje nurodytomis bylos faktinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų, todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovai prašo už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą priteisti 2 000 Lt, kuriuos atsakovė L. Ž. sumokėjo advokatui (II t., b. l. 57, 58).

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, 8.11 punktas nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus dydis yra 1,5 MMA. Tai reiškia, kad maksimali suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 1 500 Lt (1,5x1 000).

Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, nustatė, kad prašoma priteisti išlaidų advokato pagalbai atlyginti suma viršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalų dydį, todėl atsižvelgusi į tai, taip pat įvertinusi, jog atsakovų interesams pirmosios instancijos teisme atstovavo tas pats atstovas, atsakovų atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jo darbo ir laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, bylos sudėtingumą ir apimtį, vadovaudamasi protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, konstatuoja, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo priteisti visas advokato atstovavimo apeliacinės instancijos išlaidas. Dėl šios priežasties atsakovų prašymas tenkintinas iš dalies ir iš apelianto L. Ž. priteistina 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų (advokato atstovavimo išlaidų), patirtų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei L. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo akcinės bendrovės „Baltic Shopping Centers“ (juridinio asmens kodas 111621714) 1 500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                                          Kazys Kailiūnas

                                                                                                                       Danguolė Martinavičienė

                                                                                                           Dalia Višinskienė