Baudžiamoji byla Nr. 2K-496/2012

                                                                                                       Teisminio proceso Nr.1-37-00119-2010-6                                                                                                      Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                                       2.1.7.4;

                                                                                                       2.3.6.4.5.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Meškai,

nuteistajam A. J.,

gynėjui advokatui Renui Bradūnui,

nukentėjusiajai J. Ž.,

nukentėjusiosios atstovei advokatei Živilei Urbonavičienei,

neviešame teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo, panaikinus Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. išteisinamąjį nuosprendį, A. J. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 150 straipsnio 1 dalį trejiems metams, 149 straipsnio 1 dalį – ketveriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes apėmus, galutinė subendrinta bausmė A. J. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

Marijampolės rajono apylinkės teismo 2011 m. spalio 13 d. nuosprendžiu A. J. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimų požymių.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokuroro, nukentėjusiosios ir jos atstovės, prašiusių kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

A. J. nuteistas už tai, kad 2010 m. birželio 12 d., 2.00–4.00 val., (duomenys neskelbtini), savo gyvenamajame name, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, seksualiai prievartavo ir išžagino J. Ž.. A. J., turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su J. Ž., pargriovė nukentėjusiąją ant lovos, jėga nurengė drabužius, užlipo ant jos, savo kojomis prispaudė rankas prie lovos, o rankomis sugriebė nukentėjusiąją už plaukų, ir, taip atėmęs iš jos galimybę priešintis, tenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja oraliniu būdu. Po to A. J., turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su J. Ž., nukentėjusiąją užsigulė, savo svoriu prispausdamas prie lovos, ir, taip atėmęs iš jos galimybę priešintis, prieš nukentėjusiosios valią su ja lytiškai santykiavo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs A. J. baudžiamosios bylos medžiagą, paduotų apeliacinių skundų argumentus, ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir yra priimtas netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų viseto, tarpusavio sąsajų, todėl padarė neteisingą bei surinktais ir teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą dėl A. J. kaltės. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis A. J. baudžiamojoje byloje yra neteisėtas bei nepagrįstas, todėl jį panaikino ir priėmė naują – apkaltinamąjį – nuosprendį.

Nuteistasis A. J. kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendį pakeisti ir, pašalinus jo baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę – apsvaigimą nuo alkoholio, sumažinti jam paskirtą bausmę.

Nuteistasis A. J. kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas jo baudžiamojoje byloje apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20, 305 straipsnių nuostatas, nes nuosprendyje nurodė tik kaltinimui palankias aplinkybes, neanalizavo faktų, akivaizdžiai paneigiančių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą, ir vadovavosi tik nukentėjusiosios duotais parodymais. Kasatorius, išdėstęs nukentėjusiosios, liudytojų V. J., V. B., V. J., R. K. parodymus, teigia, kad nukentėjusiosios parodymai prieštarauja šių liudytojų parodymams. Pasak kasatoriaus, jo išvardytų liudytojų parodymai sutampa su jo parodymais, kitomis bylos faktinėmis aplinkybėmis ir nėra abstraktūs, tendencingi. Šių liudytojų parodymai, patvirtinantys jo (kasatoriaus) ir J. Ž. artimus santykius, taip pat SMS žinučių, likusių jo telefone, turinys, parodantis juos nebuvus vien draugais, paneigia nukentėjusiosios parodymus apie jų tarpusavio santykius. Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad, jam atsisakius su nukentėjusiąja sieti tolimesnį gyvenimą, ji nusprendė taip jam už tai atkeršyti.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje paminėjo liudytojos R. K. parodymus, tačiau jų neanalizavo, nors turėjo pasisakyti, kaip juos vertina ir kodėl jais negalima vadovautis įrodinėjant jo nekaltumą. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir į kitas svarbias aplinkybes. Pavyzdžiui, į tai, kad ant jo (kasatoriaus) kūno nebuvo rasta jokių pasipriešinimo žymių, nors, nukentėjusiosios teigimu, jis ją seksualiai prievartavo ir žagino apie dvi valandas, todėl, kasatoriaus nuomone, turėjo galimybę jam priešintis įvairiais būdais.

Kasatorius skunde nesutinka ir su apeliacinės instancijos teismo pateiktu jo parodymų vertinimu ir dėsto savąją versiją, kodėl jie turėtų būti pripažinti neprieštaringais bei patikimais.

Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BK 60 straipsnio nuostatas, nes nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog jis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, ir į tai atsižvelgęs, paskyrė jam per griežtą bausmę. Kasatoriaus teigimu, tai, jog jis nebuvo neblaivus, patvirtina praėjus keletui valandų po įvykio atliktas tyrimas, kurio metu buvo konstatuota, kad jis yra blaivus. Be to, liudytojai apie jo blaivumą davė labai skirtingus, net priešingus parodymus: vieni teigė matę jį vartojantį alkoholį, kiti – ne; vieniems jis atrodė gerokai apsvaigęs nuo alkoholio, kitiems – ne. Pasak kasatoriaus, jis buvo ką tik grįžęs iš kelionės po Braziliją, pavargęs po ilgai trukusio skrydžio lėktuvu, todėl jo išvaizda galėjo priminti apgirtusio asmens išvaizdą. 

Nuteistojo A. J. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

              Nuteistojo A. J. kasacinio skundo pagrindinis argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas jo baudžiamojoje byloje apkaltinamąjį nuosprendį, jame nurodė tik kaltinimui palankias aplinkybes, neanalizavo faktų, kasatoriaus nuomone, paneigiančių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymą, ir vadovavosi tik nukentėjusiosios duotais parodymais, todėl pažeidė BPK 20, 305 straipsnių nuostatas. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Kartu kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas jam bausmę visiškai nepagrįstai konstatavo, kad įvykio metu jis buvo neblaivus, bei traktavo tai kaip jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę. Taigi kasatorius, nors skunde tiesiogiai ir nenurodo, iš esmės teigia, kad apeliacinės instancijos teismas jo byloje pažeidė ir BK 54 straipsnio 2 dalies 7 punkto, 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto reikalavimus.

              Kauno apygardos Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. vasario 28 d. nuosprendyje nuteistojo A. J. baudžiamojoje byloje, panaikindama pirmosios instancijos 2011 m. spalio 13 d. išteisinamąjį nuosprendį minėtoje byloje, iš esmės konstatavo, kad Marijampolės rajono apylinkės teismas rėmėsi tik kaltininką teisinančiais įrodymais, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajų, „ignoravo faktines bylos aplinkybes, ir taip atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, tokiu būdu pažeidė Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai iš esmės įtakojo teismo išvadą dėl A. J. kaltės turinio“.

              Kasacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas A. J. baudžiamojoje byloje tas pačias bylos aplinkybes, tuos pačius įrodymus vertino kardinaliai priešingai, negu pirmos instancijos teismas ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Iš bylos medžiagos, apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neįvertino ir neaptarė įrodymų visumos, iš esmės rėmėsi tik ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teismo posėdyje nepatikrintais duomenimis, nukentėjusiosios duotais parodymais. Nors apeliacinės instancijos teismas, pradėdamas nagrinėti A. J. baudžiamąją bylą, nusprendė posėdyje atlikti  įrodymų tyrimą, tačiau tai buvo padaryta formaliai, nes įrodymų tyrimas apsiribojo iš esmės tik ikiteisminio tyrimo rezultatų pakartojimu. Dėl to situacijos, kai buvo būtina pašalinti esminius prieštaravimus nukentėjusiosios ir kaltinamojo, liudytojų parodymuose, konstatuojant faktinių bylos aplinkybių, reikšmingų sprendžiant kaltinamojo kaltės klausimą, buvimą (nebuvimą), jų pobūdį, teismo nuosprendyje apibūdinamos išvadomis, padarytomis remiantis prielaidomis ar abejonėmis. Dar daugiau, dėl kai kurių prieštaringai vertinamų aplinkybių savo suformuluotas išvadas apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje paskelbė neginčijamomis.

              Kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atskiras esmines bylos aplinkybes, pateikia prieštaringas išvadas. Antai apeliacinės instancijos teismas minėtame nuosprendyje konstatuoja, jog „apylinkės teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tarp kaltinamojo A. J. ir nukentėjusios J. Ž. artimi santykiai“. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje kritiškai vertindamas liudytojų V. J., V. B. ir V. J. parodymus, kad nukentėjusioji J. Ž. dar iki 2010 m. birželio 12 d. dažnai atvažiuodavo pas A. J. įvairiu paros laiku, taip pat ir vakare, tvirtina, kad „šie liudytojų parodymai neduoda pagrindo tvirtinti, kad tarp jų (t. y. A. J. ir J. Ž.) buvo artimi santykiai. Minėtų liudytojų parodymai yra labai abstraktūs, tendencingi – pabrėžtinai nurodo, kad jie matydavo atvykstant tik J. Ž.“. Kartu teismas konstatuoja: „tačiau nustatyta, kad atvykdavo ir kitos moterys, taip pat, kad buvo artimi santykiai“. Be to, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas šioje byloje nukentėjusios prašymą dėl civilinio ieškinio neturtinei žalai (50 000 Lt.) atlyginti, tvirtina, jog įvertinant tai, „kad tarp A. J. ir J. Ž. buvo susiklostę artimi santykiai“, šis civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies (30 000 Lt.).

              Kolegija konstatuoja ir tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą liudytojų parodymai,  neįvertinus jų kitų bylos duomenų kontekste, nepatikrinus jų kitais procesiniais veiksmais, negali būti iš anksto preziumuojami kaip nepatikimi ir atmestini. Baudžiamojo proceso įstatymas (BPK 78 straipsnis) nenustato ir prioritetinės, atsižvelgiant į tai, kokios proceso šalies iniciatyva jie kviečiami, kurių nors liudytojų parodymų svarbos, patikimumo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas tvirtina, kad negalima remtis V. J., V. B. ir V. J. parodymais, jog „J. Ž. dažnai atvažiuoja pas A. J. įvairiu paros metu“, konstatuojant A. J. ir J. Ž. artimus santykius. Teismas, neatlikęs šių parodymų tyrimo, netikrinęs jų kitais bylos duomenimis (pvz., J. Ž. vyras L. Ž. nebuvo apklaustas, ar dažnai gesdavo jo žmonos vairuojamas automobilis ir buvo paliekamas pas A. J., kada grįždavo namo jo žmona), tvirtina, kad „šiais parodymais negalima remtis įvertinant nukentėjusios  parodymų teisingumą dėl šios aplinkybės – tai geri kaltinamojo pažįstami, jo kaimynai, iškviesti į teismą kaltinamojo ir jo gynėjo iniciatyva“.

              Kai kurios apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodomos bylos aplinkybės neatitinka tikrovės. Antai tvirtinama, kad „po įvykio nukentėjusioji iš karto apie jos atžvilgiu padarytą nusikaltimą pranešė savo vyrui“, „iškart po įvykio: kreipimasis į policijos komisariatą“, „iš karto po įvykio pateikė drabužius, kuriais vilkėjo išžaginimo metu“. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad J. Ž. vyrui skambino praėjus keturioms valandoms po įvykio, į policiją kreipėsi po penkių valandų, drabužius pateikė praėjus beveik septynioms valandoms. Teismas nepašalino prieštaravimų ir pačios nukentėjusiosios parodymuose. Antai nukentėjusioji pirmosios instancijos teisme tvirtino, kad „apie 1.00 val. nakties parvežė A. J. namo“, kad prievartavimas buvo ištisinis veiksmas, tai tęsėsi nuo 2.00 iki 4.00 val., „jis dvi valandas tęsė lytinį aktą man į makštį“. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teisme J. Ž. tvirtino, kad „prievartavimas truko apie valandą laiko. Išvykau iš jo namų apie 4.00 val.“

              Kolegija nurodo, kad neatitinka baudžiamųjų bylų nagrinėjimo laikantis rungimosi principo reikalavimų apeliacinės instancijos teismo pasirinktas kai kurių kaltinamojo parodymų paneigimo (atmetimo) būdas. Teismas, atmesdamas kaltinamojo parodymus esminiais jam pareikšto kaltinimo klausimais, iškelia prielaidas aiškindamas esmines įvykio aplinkybes, o po to jas pateikia kaip nustatytus faktus. Antai teismas, atmesdamas kaltinamojo parodymus, jog jis su J. Ž. buvo meilužiai ir kad lytiniai santykiai tarp jų 2010 m. birželio 12 d. naktį buvo savanoriški, tvirtina, jog „kaltinamasis suprasdamas, kad neigdamas visiškai faktines įvykio aplinkybes, tuo pačiu tik patvirtins savo kaltę, [...], kad gali būti rasti įrodymai, kurie patvirtins buvus lytinius santykius (kaip paminėta buvo rasta spermos ant nukentėjusios J. Ž. kelnaičių), kaltinamasis A. J. pateikė lapkričio 12 d. apklausoje naują versiją, kad jis buvo su nukentėjusiąją meilužiai ir tarp jų buvo savanoriški lytiniai santykiai“. Taip tvirtindamas teismas, neatsižvelgia į jo paties konstatuotas įvykio aplinkybes. Antai teismas nurodo, kad ant tirti pateiktų J. Ž. kelnaičių rasta spermos, netinkamos asmenų tapatybei nustatyti pagal DNR. Be to, teismas konstatavo, kad A. J. „per jėgą nurengė „J. Ž., kad „žagino į makštį, po to oraliniu būdu, po to vėl į makštį, kol sėkla išsiliejo ant jos kūno“. Kai teismo suformuluota prielaida paskelbiama faktiniais duomenimis, vertintina ir situacija, kai apeliacinės instancijos teismas, stiprindamas savo poziciją paneigiant savanoriškus lytinius santykius tarp A. J. ir J. Ž., tvirtina, kad pirmosios instancijos „teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes, nevertino byloje apžiūros metu užfiksuotų drabužių pažeidimų aplinkybių. Vien apatinių drabužių – liemenėlės ir kelnaičių – suplėšymas paneigia kaltinamojo versiją ir patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kad šie drabužiai buvo suplėšyti jos žaginimo metu“. Pažymėtina, kad apžiūros protokole nėra „užfiksuotos drabužių pažeidimo aplinkybės“, be to, jame nurodyta, kad juodos spalvos nepermatomos pėdkelnės be pėdų yra be mechaninių pažeidimų“. Ši aplinkybė apskritai byloje netirta.

              Kolegijos nuomone, galima išskirti ir tokias bylos (įvykio) aplinkybes, kurių tyrimui ir vertinimui buvo būtinos papildomos specialios žinios. Antai nukentėjusioji tvirtino, jog „jis tuo metu buvo kaip žvėris“, „per prievartą bandė įvesti savo varpą jėga į jos makštį“, „jis ilgai taip darė“, „iš daugelio bandymų įvedė savo varpą jėga į jos makštį“. Tuo tarpu specialisto išvadoje (tyrimas pradėtas 2010 m. birželio 12 d.) konstatuota, jog „išorinių lytinių organų srityje ir jų aplinkoje sužalojimų nėra“, „kada paskutinį kartą turėjo lytinius santykius, nustatyti nėra galimybės“, „paskutiniai lytiniai santykiai iki įvykio, maždaug prieš vieną mėnesį“. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas nedalyvavo.

              Pabrėžtina ir tai, kad skiriant bausmę apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ne visų bylos faktinių aplinkybių įvertinimu. Antai teismas nurodo, kad A. J. atsakomybę sunkina tai, jog „jis nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Šią sunkinančią aplinkybę patvirtino liudytojai bei pats kaltinamasis pripažino išgėręs du stikliukus degtinės ir alaus“. Tuo tarpu nuosprendyje nurodyta, kad liudytojai „skirtingai įvardijo jo girtumą“. Iš bylos medžiagos matyti, kad A. J. viso proceso metu neigė, jog 2010 m. birželio 12 d. įvykio metu buvo apsvaigęs, nukentėjusioji, aiškindama 2010 m. birželio 12 d. įvykio aplinkybes, apie A. J. girtumą, apsvaigimą iš viso nekalba. Teismas neįvertino ir to, kad 2010 m. birželio 12 d., 10.28 val., alkotesteriu patikrinus A. J., alkoholio koncentracija buvo 0.000 promilės. Taigi teismas abejones dėl A. J. apsvaigimo įvykio metu bei jo įtakos A. J. veiksmams vertino kaltinamojo nenaudai.

              Kolegijos nuomone, anksčiau išdėstytų nuostatų pakanka išvadai, jog apeliacinės instancijos teismas A. J. baudžiamojoje byloje taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir tai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

              Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 28 d. nuosprendį nuteistojo A. J. baudžiamojoje byloje ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

              Paleisti A. J. iš laisvės atėmimo vietos – Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos           3–iosios valdybos.

Teisėjai                                                                                                                                    Alvydas Pikelis                                                                                                                                                                         

                                                                                                                                                  Antanas Klimavičius

                                                                                                                                  Jonas Prapiestis