Civilinė byla Nr. e3K-3-159-781/2024
Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS
Procesinio sprendimo kategorija 3.3.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. liepos 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė), Agnės Tikniūtės ir Jūratės Varanauskaitės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje R. A., Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija, Švenčionių rajono savivaldybės administracija.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių naikinamąjį terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, aiškinimo ir taikymo.
2. Pareiškėjas V. A. pareiškimu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 1,63 ha ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sodyba.
3. Švenčionių rajono apylinės teismas 2005 m. kovo 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-203-617/2005 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjui V. A. priklausančiame 1,63 ha ploto žemės sklype iki 1950 m. buvo sodyba. Juridinę reikšmę turintis faktas nustatytas turint tikslą atkurti buvusią sodybą. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2005 m. balandžio 14 d.
4. Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. kovo 15 d. nutartimi, patenkinus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą, atnaujintas procesas Švenčionių rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-203-617/2005 Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytu pagrindu, t. y. dėl teismo sprendime padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo pateiktas ginant viešąjį interesą, į tai, kad pareiškėjas nebuvo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, dalyvaujančiu asmeniu ir jam teismo sprendimas nebuvo įteiktas ar prieinamas iki tol, kol 2022 m. lapkričio 10 d. gavo sprendimą iš archyvo, į tai, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas delsė atlikti jo kompetencijai ginant viešąjį interesą priskirtus veiksmus, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atnaujino praleistą CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2023 m. spalio 11 d. nutartimi Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-203-617/2005 panaikinimo atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas nustatė, kad civilinės bylos Nr. 2-203-617/2005 nagrinėjimo metu pareiškėjui V. A. nuosavybės teise priklausė 3,63 ha ploto miškų ūkio pagrindinės paskirties žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), pareiškėjo įsigytas 2004 m. spalio 26 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. GŠ-11442 pagrindu. Nuo 2009 m. gruodžio 30 d. šį žemės sklypą nuosavybės teise valdo R. A. (įsigijimo pagrindas – 2009 m. gruodžio 21 d. Turto pasidalijimo sutartis Nr. 4-3646). Minėtas žemės sklypas patenka į Asvejos regioninio parko Asvejos kraštovaizdžio draustinį, todėl jame taikomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, nustatytos Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme.
7. Remdamasis Lietuvos Respublikos Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. spalio 31 d. sprendimu Nr. 86-4379 teismas nustatė, kad S. J. buvo atkurta nuosavybės teisė į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 4 ha žemės, perduodant miškų ūkio veiklai vietoje turėtos 4 ha žemės neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį 1,63 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
8. Teismas nurodė, kad iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. sausio 17 d. pažymoje Nr. R4-186 nurodytų duomenų nustatyta, jog Vilniaus iždo rūmų archyviniame fonde, Švenčionių iždo valdybos (inspektorato) 1923 m. byloje, asmenų, gyvenančių ir turinčių nuosavybę (duomenys neskelbtini), sąraše (be datos), sudarytame pagal duomenis iki 1923 m. liepos 1 d., įrašytas P. G. (P. G.), turėjęs dviejų kambarių namą. Teismas pažymėjo, kad pažymoje esančioje pastaboje nurodoma, jog daugiau dokumentų apie P. G. ir dokumentų apie V. L. (duomenys neskelbtini) turėtus pastatus archyve saugomuose fonduose nerasta.
9. Iš prie Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. lapkričio 29 d. pažymos Nr. R2-80 pateiktoje lentelėje apie nuosavybės savininką arba turėtoją esančio įrašo Nr. ?47 teismas taip pat nustatė, kad P. G. (nuosavybės savininkas arba turėtojas) (duomenys neskelbtini) užusienyje turėjo 32 dešimtines bendro ploto žemės sklypą (15 dešimtinių dirbamos žemės, 6 – pievų, 5 – ganyklų, 3 – miško, 3 – nenaudojamos žemės). Anot teismo, šios lentelės vertime yra žymų, kad kiti įrašai neįskaitomi.
10. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant, ar (duomenys neskelbtini) esančiame žemės sklype, kuris bylą nagrinėjant 2005 m. nuosavybės teise priklausė pareiškėjui V. A., anksčiau buvo sodyba, nėra gauta duomenų, tiesiogiai patvirtinančių sodybos buvimo faktą. Sodybos buvimo faktą patvirtino 2005 m. kovo 14 d. teismo posėdyje kaip liudytojai apklausti V. O. ir Č. T. (Č. T.).
11. Teismas, susipažinęs su atnaujintoje civilinėje byloje esančiu posėdžio protokolu, nustatė, kad liudytojas Č. T. paaiškino, jog gyvena (duomenys neskelbtini), pareiškėją pažįsta, jis atvažiuoja žvejoti. Pareiškėjo V. A. minimame sklype buvo sodyba, kur buvo gyvenamasis namas, pirtis ir ten gyveno F. D. (F. D.). Jis dirbo pas grafą ir gyveno pas jį dvejus metus. Vyko karas ir nebuvo darbo, dėl to F. D. apie 1946 m. išvyko į Lenkiją, namas liko neprižiūrimas, pradėjo pūti ir sugriuvo per ketverius metus. Į teisėjo klausimus liudytojas atsakė, kad F. D. gerai pažinojo, minėtame žemės sklype stovėjo mediniai pastatai, toje vietoje, kur šiuo metu išlikę pamatiniai akmenys. Nuo (duomenys neskelbtini) atstumas – apie 2 kilometrus.
12. Anot teismo, liudytojas V. O. nurodė, kad gyvena (duomenys neskelbtini), nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) yra taip pat apie 2 kilometrus. (Duomenys neskelbtini) gyvena nuo 1938 m., Pareiškėjo V. A. minėtame sklype buvo sodyba, joje gyveno F. D., jis dirbo pas grafą ir 1944 m. išvyko į Lenkiją. Namas liko ir per 8 metus visiškai sugriuvo. Sklype stovėjo trys pastatai: gyvenamasis namas, sandėliukas, pirtis. Pastatai buvo mediniai, šiuo metu yra išlikę pastatų pamatai.
13. Teismas nurodė, kad teismo posėdyje apklausti liudytojai šiuo metu mirę, todėl patikrinti jų parodymų nėra galimybės. Vis dėlto, teismo vertinimu, 2005 m. kovo 14 d. vykusio teismo posėdžio protokole užfiksuoti minėtų liudytojų parodymai yra pakankamai išsamūs, parodymus liudytojai davė CPK nustatyta tvarka, t. y. išaiškinus jiems teises ir pareigas bei jiems prisiekus sakyti byloje tiesą, bylą nagrinėjusiam teismui nekilo jokių abejonių dėl minėtų liudytojų parodymų. Teismas pažymėjo, kad duomenų, sudarančių pagrindą abejoti liudytojų parodymais, negauta ir atnaujinus bylą.
14. Teismas konstatavo, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovės nurodytos aplinkybės, jog liudytojai davė parodymus apie aplinkybes, kurias žinojo būdami labai jauno amžiaus, atitinkamai 15–16 m. ir 18–19 m., nesudaro pakankamo pagrindo abejoti minėtų liudytojų ar vieno jų patikimumu. Anot teismo, 2005 m. kovo 14 d. teismo posėdžio protokole užfiksuota tai, ką kiekvienas liudytojas tuo metu prisiminė, liudytojų paaiškinimai nėra prieštaringi ir, kaip minėta, pakankamai išsamūs.
15. Teismas taip pat nesutiko, kad aplinkybė, jog liudytojai gyveno ne (duomenys neskelbtini), kaip nurodyta Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. lapkričio 29 d. pažymoje Nr. R2-80, sudaro pagrindą abejoti liudytojų parodymais. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad jie gyveno nedideliu, apie dviejų kilometrų atstumu nuo (duomenys neskelbtini), buvo pilnamečiai, įvertinęs ir tuomečio laikotarpio (1944–1946 m.) žmonių gyvenimo būdą (žmonės kaimiškose vietovėse gyveno viensėdijose, kaimuose, jų gyvenimas buvo sėslus), vertino, kad liudytojai galėjo žinoti apie gretimame kaime, viensėdijoje gyvenusius asmenis ir tokius asmenis pažinoti.
16. Teismas nusprendė, kad liudytojų nurodoma aplinkybė apie (duomenys neskelbtini) buvusią P. G. priklausiusią sodybą iš dalies patvirtinama Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. sausio 17 d. pažymoje Nr. R4-186 nurodytais duomenimis apie tai, kad Vilniaus iždo rūmų archyviniame fonde, Švenčionių iždo valdybos (inspektorato) 1923 m. byloje, asmenų, gyvenančių ir turinčių nuosavybę (duomenys neskelbtini) valsčiuje, sąraše (be datos), sudarytame pagal duomenis iki 1923 m. liepos 1 d., įrašytas P. G., turėjęs dviejų kambarių namą, ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. lapkričio 29 d. pažymoje Nr. R2-80 bei jos prieduose esančiais duomenimis apie (duomenys neskelbtini) užusienyje P. G. turėtas 32 dešimtines žemės. Teismas nurodė, kad minėti duomenys sudaro pagrindą spręsti, jog asmuo, nuosavybės teise valdantis 32 dešimtinių (apie 38 ha) žemės plotą, tame pačiame viensėdyje (užusienyje), t. y. (duomenys neskelbtini), galėjo turėti ir dviejų kambarių namą.
17. Teismas, remdamasis „Lietuvių kalbos žodynu“, nurodė, kad užusienis – už gatvinių kaimų išsikėlusios sodybos, kai kurie kaimai ir ypač užusieniai buvo įsiterpę tarp kitų dvarų žemių. Anot teismo, į bylą pateiktoje 1942 m. žemėlapio ištraukoje matyti, kad pareiškėjui V. A. priklausantis žemės sklypas nutolęs nuo (duomenys neskelbtini). Tačiau teismas, atsižvelgdamas į archyvo pateiktus duomenis, kuriuose kaip atskiro ūkio vienetas nurodytas būtent užusienis, į šio žodžio reikšmę, taip pat į tai, kad pateikta žemėlapio ištrauka negali būti vertinama kaip patikimas įrodymas, padarė prielaidą, kad pareiškėjui priklausiusiame žemės sklype buvo P. G. priklausiusi sodyba.
18. Teismas pažymėjo, kad nors daugiau dokumentų apie P. G. (duomenys neskelbtini) turėtus pastatus archyve saugomuose fonduose nerasta, tačiau Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. lapkričio 29 d. pažymoje Nr. R2-80 nurodoma, kad Lietuvos gyventojų surašymo iki 1940 m. ir 1943–1957 m. dokumentai į archyvą saugoti neperduoti. Todėl teismas konstatavo, kad archyvo pateiktais duomenimis nepaneigiama, jog pareiškėjui priklausiusiame žemės sklype buvo sodyba.
19. Pasisakydamas dėl į bylą pateiktų 1942, 1950, 1963, 1979, 1983 m. žemėlapių ištraukų teismas nurodė, kad pateiktoje istorinio topografinio žemėlapio, sudaryto 1942 m., ištraukoje nenurodytos kitų žemėlapio ištraukoje pažymėtų sutartinių ženklų reikšmės, todėl nėra galimybės nustatyti žemėlapyje (jo ištraukoje) pavaizduotų ženklų reikšmės. Kitose – 1950, 1963, 1979, 1983 m. žemėlapių ištraukose sutartiniai ženklai taip pat nenurodyti, tačiau, apžiūrint minėtas ištraukas, galima padaryti išvadą, kad nei 1942 m., nei vėlesnių metų žemėlapių ištraukose vietoje, pažymėtoje raudona spalva, statiniai nėra pažymėti. Vis dėlto, teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad 1942 m. žemėlapio ištraukoje, ją sugretinus su pareiškėjo žemės sklypu, statiniai nepažymėti, savaime nepaneigia statinių šiame sklype buvimo fakto ir nesudaro pagrindo vienareikšmiškai teigti, kad statinių nebuvo. Teismas nustatė, kad pateiktose žemėlapių ištraukose pareiškėjui priklausančio žemės sklypo buvimo vieta atvaizduota skirtingai ir nors pareiškėjas iš esmės neginčija, kad pateiktose žemėlapių ištraukose žemės sklypas atvaizduotas faktinėje jo buvimo vietoje, tačiau šie netikslumai nesudaro pagrindo vertinti, kad pateiktose žemėlapių ištraukose itin tiksliai atsispindi reali situacija ir jose atvaizduoti duomenys neginčytini.
20. Anot teismo, į bylą pateikta Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro ištrauka, suformuota pagal 2022 m. Miškų urėdijos duomenis, taip pat yra bendro pobūdžio informacija apie sklypą, tačiau šie duomenys savaime nepatvirtina, kad kiekvienas minėtame žemės sklype esantis medis yra 90 m. amžiaus ar kad iki 1923 m. (pagal archyvo pateiktus duomenis) sklype nebuvo mišku neapaugusių plotų. Teismas atkreipė dėmesį, kad, archyvo duomenimis, P. G. valdė 32 dešimtinių (apie 38 ha) ploto žemės sklypą, kuriame buvo 3 dešimtinės miško.
21. Teismas nurodė, kad, pagal bylos nagrinėjimo metu (2005 m. kovo 14 d.) aktualios Lietuvos Respublikos miškų įstatymo redakcijos (galiojusios nuo 2001 m. balandžio 25 d., Žin., 2001, Nr. 35-1161) 11 straipsnio 1 dalį, miško žemė galėjo būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 22 d. nutarimu nustatė, kad Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nėra nustatyti išimtiniais laikytini miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis atvejai arba (ir) kriterijai, pagal kuriuos tokie atvejai būtų nustatomi, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 54 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, teismas pažymėjo, kad ginčo sprendimas byloje, kurioje atnaujintas procesas, priimtas 2005 m. kovo 14 d., t. y. prieš ketverius metus iki minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Teismas taip pat pažymėjo, kad sprendimo priėmimo metu galiojusioje įstatymo redakcijoje nebuvo nustatytas kategoriškas draudimas miško žemėje atstatyti sodybą, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Asvejos regioninio parko nurodoma Miškų įstatymo 11 straipsnio redakcija, kurioje nustatyti miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis kriterijai, įsigaliojo tik 2013 m. sausio 1 d., todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog teismas, nagrinėdamas bylą, padarė aiškią teisės taikymo klaidą.
22. Teismas, atsižvelgdamas į byloje ištirtų ir nustatytų faktinių aplinkybių visumą, padarė išvadą, kad žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), sodyba buvo.
23. Vilniaus apygardos teismas 2024 m. sausio 12 d. sprendimu pirmosios instancijos teismo nutartį panaikino ir priėmė naują sprendimą – panaikino Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-203-617/2005 ir atmetė pareiškėjo V. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kad 1,63 ha ploto žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sodyba.
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tinkamas įrodymų vertinimas yra ypač reikšmingas, nes žemės sklypas yra miško paskirties, jo vieta yra saugomoje teritorijoje, kurioje statybos veikla galima tik tam tikrais įstatyme nustatytais atvejais, todėl pagrįstas įsitikinimas dėl sodybos buvimo fakto ginčo sklype yra svarbus viešojo intereso gynimo kontekste.
25. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad esminiai kriterijai, kuriais Švenčionių rajono apylinkės teismas grindė 2005 m. kovo 14 d. sprendimą, nustatydamas juridinę reikšmę turinį faktą, buvo liudytojų Č. T. ir V. O. parodymai ir aplinkybė, jog Švenčionių rajono savivaldybės administracijos 2003 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. A-368 pagrindu sudarytos komisijos parengtame 2004 m. gruodžio 8 d. akte nurodyta, jog sklype yra pamatiniai akmenys.
26. Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. sausio 17 d. pažyma Nr. R4-186 patvirtina, jog P. G. turėjo dviejų kambarių namą (duomenys neskelbtini) valsčiuje, tačiau, anot apeliacinės instancijos teismo, duomenų apie šiam asmeniui priklausantį namą (duomenys neskelbtini) kaime ar kad tas namas, labiau tikėtina, galėjo būti pareiškėjo žemės sklypo buvimo vietoje, pažymoje nėra. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors iš prie Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. lapkričio 29 d. pažymos Nr. R2-80 pateiktos lentelės apie nuosavybės savininką arba turėtoją esančio įrašo Nr. ?47 matyti, kad P. G. (nuosavybės savininkas arba turėtojas) (duomenys neskelbtini) užusienyje turėjo 32 dešimtinių bendro ploto žemės sklypą, tačiau šioje pažymoje nekonkretizuota P. G. turimo turto buvimo vieta. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, žemės ir dalies dirbamos žemės nuosavybės teise turėjimo faktas nepreziumuoja, jog asmuo taip pat nuosavybės teise turėjo gyvenamąjį namą (sodybą). Todėl konstatavo, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokiu atveju P. G. galėjo turėti gyvenamąjį namą, nėra pagrįsta objektyviais duomenimis.
27. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog 2005 m. teismo posėdyje liudytojai neteigė, kad ginčo žemės sklype buvusi sodyba priklausė P. G. Liudytojai teigė, kad name gyveno F. D., kuris dirbo pas grafą. F. D. išvyko į Lenkiją 1944 m. arba 1946 m., todėl namas tapo neprižiūrimas ir pradėjo pūti.
28. Nors apeliacinės instancijos teismas, palyginęs liudytojų parodymus su kitose dviejose bylose jų duotais parodymais, konstatavo, kad jie nėra prieštaringi ir vien aplinkybė, jog liudytojai kitose bylose liudijo apie kitas sodybas, buvusias (duomenys neskelbtini) kaimo apylinkėse, nesudaro pagrindo spręsti dėl liudytojų duotų parodymų šioje byloje nepatikimumo, apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad ginčo faktinės aplinkybės yra susijusios su daiktinėmis teisėmis ir konkretaus nekilnojamojo turto buvimo vieta, todėl vien liudytojų parodymai akivaizdžiai nėra pakankami šioms aplinkybėms konstatuoti. Anot apeliacinės instancijos teismo, byloje nėra duomenų, kad liudytojai buvo susiję su galimos sodybos savininku ar su jų nurodytu asmeniu F. D. giminystės ar kitais ryšiais, taip pat jie nurodytoje sodyboje ar galimoje jos buvimo vietoje negyveno, 2005 m. duoti liudytojų parodymai yra apie apytiksliai 1940 m. įvykius. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jų parodymai, kaip netiesioginiai įrodymai, gali būti netikslūs ir subjektyvūs, taigi turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais.
29. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad aplinkybė apie buvusio statinio liekanas šioje byloje taip pat buvo įrodinėjama 2004 m. gruodžio 8 d. komisijos aktu ir pridėtomis nuotraukomis, tačiau komisija akte nemotyvavo, kuo grindžiamas jos nustatytas faktas, jog miškų ūkio paskirties žemės sklype yra išlikę būtent atskiri pastatų pamatiniai akmenys. Anot apeliacinės instancijos teismo, byloje nėra duomenų apie atliktus specialius tyrimus, ekspertizę, kurie patvirtintų, jog rasti akmenys yra būtent buvusios sodybos pamatų liekanos. Be to, komisijos akte konstatuota, kad komisija negali teigti, jog pamatiniai akmenys yra buvusios sodybos liekanos. Todėl apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma nesudarė pagrindo spręsti, jog 1,63 ha ploto žemės sklype buvo P. G. sodyba (gyvenamasis namas). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad Švenčionių rajono apylinkės teismas 2005 m. kovo 14 d. sprendimu, tenkindamas pareiškimą, padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą (CPK 176, 185 straipsniai).
30. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino pateiktus 1942, 1950, 1963, 1979, 1983 m. žemėlapius kaip netikslius, tačiau, net ir esant tam tikrų abejonių dėl pateiktų žemėlapių, kuriuose nėra atvaizduota ginčo sodyba, tikslumo, jų įrodomosios vertės, šių įrodymų vertinimas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais papildomai patvirtina išvadą, jog byloje esančių įrodymų visuma nesudaro pagrindo pagrįstam įsitikimui apie buvusios sodybos buvimo faktą ginčo žemės sklype.
31. Anot apeliacinės instancijos teismo, vien pirmosios instancijos teismo motyvas dėl užusienio sąvokos bendro pobūdžio apibrėžimo „Lietuvių kalbos žodyne“ nepatvirtina, jog P. G. priklausantis namas galėjo būti būtent pareiškėjui priklausančio žemė sklypo vietoje.
32. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro 2022 m. parengtas žemėlapis tiesiogiai nepaneigia tikimybės, jog ginčo žemės sklype galėjo būti sodyba, nes žemėlapio duomenys savaime nepatvirtina miško tankumo, kad kiekvienas minėtame žemės sklype esantis medis yra 90 m. amžiaus ar kad iki 1923 m. (pagal archyvo pateiktus duomenis) sklype nebuvo mišku neapaugusių plotų. Tačiau, atsižvelgiant į bylos specifiką, grindžiamą netiesioginių įrodymų vertinimu taikant tikimybės pusiausvyros principą, šis žemėlapis, vertinamas su kitais įrodymais, apeliacinės instancijos teismo nuomone, nuosekliai patvirtina išvadą, kad byloje surinkti įrodymai nesudaro pagrįsto įsitikinimo dėl prašomo nustatyti fakto realaus buvimo.
33. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, net ir atnaujinus byloje procesą, įrodinėjimo pareigos paskirstymas nepasikeitė. Nagrinėjant bylą pakartotinai (CPK 370 straipsnio 4 dalis), prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą turėjo įrodyti pareiškėjas, o ne Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
34. Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 12 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartį, priteisti pareiškėjui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
34.1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros nurodyti Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendime padaryti CPK pažeidimai yra ir akivaizdūs (aiškūs), ir esminiai CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto prasme, t. y. tokie, dėl kurių nurodytas teismo sprendimas turi būti panaikintas. Tokiais CPK normų pažeidimais apeliacinės instancijos teismas laikė CPK 185 straipsnio nuostatų ir 443 straipsnio 8 dalies nuostatų pažeidimus. Nors pirmosios instancijos teismo 2023 m. gegužės 15 d. nutartimi procesas byloje buvo atnaujintas, apeliacinės instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo tenkinti reikalavimo dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimo panaikinimo, atsižvelgiant, visų pirma, į proceso atnaujinimo instituto paskirtį, kuria, bylos duomenimis, savo atsikirtimus į Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros reikalavimus grindė pareiškėjas ir kuriuos apeliacinės instancijos teismui buvo privalu vertinti, dėl jų pasisakyti, tačiau teismas to nepadarė.
34.2. Pagal kasacinio teismo praktiką, ne bet koks (ne bet kuris), o tik tam tikro pobūdžio įrodinėjimo, įrodymų vertinimo, papildomų įrodymų rinkimo taisyklių pažeidimas, jeigu jis iš tiesų padarytas, iš viso gali būti vertinamas kaip CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintas pagrindas ir kaip pagrindas proceso atnaujinimo tvarka, atsižvelgiant į šio instituto išimtinį pobūdį, panaikinti galutinį įsiteisėjusį teismo sprendimą.
34.3. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra neleistinai siekė dar vieno bylos nagrinėjimo, dar vieno bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir jų vertinimo bei kitokio sprendimo byloje priėmimo, nes pareiškime dėl proceso atnaujinimo esą Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimu padarytos klaidos aiškiai neatitiko „teisės taikymo klaidos, turinčios esminės reikšmės teisinei (teisminei) sistemai“ apibrėžimo. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso atnaujinimo instituto išimtinumą, CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto turinį ir prasmę, nukrypo nuo Konstitucijoje įtvirtinto teisinio tikrumo principo ir nuo Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, iš esmės neleistinai suteikdamas valstybei „antrą galimybę“, jog dar 2005 metais išspręstas ginčas būtų iš naujo išnagrinėtas, panaikinant dėl ginčo dar Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. priimtą galutinį įsiteisėjusį sprendimą, su kuriuo tuomet nagrinėjant bylą dalyvavusios atsakingos valstybės institucijos sutiko ir laikė jį teisingu bei teisėtu.
34.4. CPK 368 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas 5 metų terminas teisės doktrinoje laikytinas naikinamuoju, kuriam pasibaigus išnyksta asmens teisė paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo, be to, optimaliu ir pakankamu tam, kad suinteresuotas asmuo imtųsi veiksmų, siekdamas galutinio įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo proceso atnaujinimo tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso komentaras, II dalis „Procesas pirmosios instancijos teisme“, III dalis „Teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formos bei proceso atnaujinimas“, antras tomas, Vilnius, Justitia, 2005, p. 467, 468).
34.5. Viena vertus, kasacinio teismo praktikoje pritariama, kad CPK 368 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas terminas yra naikinamasis ir, antra vertus, pripažįstama prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančio teismo teisė, esant byloje išskirtinei, netoleruotinai teisinei situacijai, šį terminą atnaujinti. Akivaizdu, kad pagal kasacinio teismo praktiką teismui pripažįstama teisė atnaujinti praleistą CPK 368 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą terminą neatitinka naikinamojo termino esmės. Be to, tokia kasacinio teismo praktika, pagal kurią pareiškėjams praleistas terminas, nustatytas CPK 368 straipsnio 2 dalyje, gali būti atnaujinamas net ir tuo atveju, jeigu nuo galutinio įsiteisėjusio teismo sprendimo yra praėję daugiau nei 10, 15, 20 ar 30 metų, iš esmės faktiškai reiškia pareiškėjo galimybę siekti proceso atnaujinimo neapibrėžtą laikotarpį.
34.6. Pagal kasacinio teismo praktiką, Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui teisė pareikšti prašymą atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintu proceso atnaujinimo pagrindu nereiškia, kad generalinis prokuroras turi teisę prašyti atnaujinti procesą visose įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu užbaigtose civilinėse bylose vien dėl aplinkybės, kad išnagrinėjus bylą lieka neteisingo teisės normų pritaikymo tikimybė. Tokią teisę jis turi tik tokiu atveju, jei teisės normos taikymo klaida yra pakankamai akivaizdi ir toks neteisingas teisės normos pritaikymas yra tokio pobūdžio, kad gali lemti viešojo intereso pažeidimą, o vien aplinkybė, kad, sprendžiant ginčą, potencialiai netinkamai pritaikytos teisės normos, dar nereiškia viešojo intereso pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-414/2014).
34.7. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra nurodęs, kad teisminės sistemos, kuriose galutiniai įsiteisėję teismų sprendimai gali būti peržiūrėti ir panaikinti per neapibrėžtą laiką, pažeidžia Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (EŽTT 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimas byloje Prisyazhnikova, Dolgopolov prieš Rusiją, peticijos Nr. 24247/04; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Varnienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 42916/04). Be to, EŽTT konstatavo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimą, kai pareiškėjo naudai priimtas galutinis teismo sprendimas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių peržiūros tvarka buvo panaikintas po 14 mėnesių (EŽTT 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, peticijos Nr. 48553/99). EŽTT vertinimu, aptariamuoju klausimu reikšminga ir tai, ar nagrinėjant bylą, kurios procesą prašoma atnaujinti, dalyvavo atsakinga valstybės institucija, turėjusi visas procesines galimybes apginti valstybės interesus (EŽTT 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Varnienė prie Lietuvą, peticijos Nr. 42916/04).
34.8. Pagal EŽTT jurisprudenciją: (i) teisinio tikrumo principas draudžia atnaujinti procesą ir peržiūrėti įsiteisėjusį galutinį teismo sprendimą vien dėl bylos dar vieno nagrinėjimo ir kitokio teismo sprendimo byloje priėmimo; (ii) tokiu būdu prašymą atnaujinti procesą nagrinėjančiam teismui tenka užduotis vertinti, ar proceso atnaujinimas nėra daugiau nei vien tik pakartotinis bylos nagrinėjimas, inter alia (be kita ko), bylos faktinių aplinkybių naujas nagrinėjimas, siekiant kitokio teismo sprendimo byloje priėmimo; (iii) vien dvi nuomonės tuo pačiu klausimu nėra įsiteisėjusio galutinio teismo sprendimo peržiūrėjimo ir kartu jo panaikinimo (pakeitimo) pagrindas; (iv) įsiteisėjęs galutinis teismo sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimas apeliacinės instancijos teismo buvo panaikintas, nesant tokių pagal EŽTT jurisprudenciją teisiškai reikšmingų galutinio įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo, jo panaikinimo pagrindų. Byloje Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimas buvo peržiūrėtas ir panaikintas vien tik dėl Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros siekio pakartotinai išnagrinėti bylą ir joje priimti kitokį sprendimą.
34.9. Šiuo atveju pareiškimą dėl proceso atnaujinimo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė praėjus beveik 18 metų nuo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas, kuriuo buvo patenkintas prašyme suformuluotas reikalavimas dėl šio sprendimo panaikinimo, priimtas praėjus beveik 19 metų nuo paminėto sprendimo priėmimo. Nagrinėjant bylą 2005 metais Švenčionių rajono apylinkės teisme dalyvavimo atsakingos valstybės institucijos: i) Švenčionių rajono savivaldybės administracija ir ii) tuometinė Asvejos regioninio parko direkcija, kurios turėjo visas procesines galimybes teikti savo argumentus visais bylos klausimais, teikti byloje reikiamus įrodymus, skųsti byloje priimtus procesinius sprendimus instancine tvarka ir kt., tačiau tokiomis galimybėmis nesinaudojo.
34.10. Asvejos regioninio parko direkcijos atstovas N. B. Švenčionių rajono apylinkės teismo posėdyje teigė, kad žemės sklype matosi, jog yra išlikę pamatai. Pasak jo, tai rodo, kad sodyba yra buvusi tame sklype. Asvejos regioninio parko direkcijos pozicija byloje tuomet buvo ta, kad direkcija dėl pareiškimo tenkinimo neprieštaravo. Suinteresuoto asmens Švenčionių rajono savivaldybės administracijos atstovės E. K. teigimu, administracija dėl pareiškimo tenkinimo tuomet taip pat neprieštaravo.
34.11. Apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas nepatvirtina, jog Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendime nurodytos bylos baigčiai reikšmingos aplinkybės, dėl kurių šis teismas sprendė esant nustatytą sodybos buvimo iki 1950 m. pareiškėjui priklausančiame žemės sklype faktą, būtų buvusios nustatytos iš viso nesant jokių tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Be to, šis sprendimas nepatvirtina, kad Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendime pateiktas byloje esančių įrodymų vertinimas buvo akivaizdžiai priešingas visiškai aiškiam jų turiniui. Sprendimas taip pat nepatvirtina, jog byloje surinkti įrodymai buvo tarpusavyje akivaizdžiai prieštaringi ir tokį prieštaringumą Švenčionių rajono apylinkės teismas 2005 m. kovo 14 d. sprendime privalėjo pašalinti, tačiau to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismo išdėstyta kritika Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimo motyvams nėra grindžiama įrodymų leistinumo taisyklių pažeidimu.
34.12. Apylinkės teismo nutartis atnaujinti procesą byloje priimta 2023 m. kovo 15 d. Nors šią apylinkės teismo nutartį pareiškėjas laikė teisiškai nepagrįsta, ši apylinkės teismo nutartis, atsižvelgiant į CPK 334 straipsnio 1 dalį, 370 straipsnio 3 dalį, negalėjo būti apskųsta atskiruoju skundu. Kita vertus, argumentus, susijusius su nepagrįstu proceso atnaujinimu CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, pareiškėjas pagal kasacinio teismo praktiką galėjo teikti ir, bylos duomenimis, juos iš esmės teikė tiek atnaujintą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir ją nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Tokiu būdu pareiškėjo argumentai, susiję su nepagrįstu bylos proceso atnaujinimu CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto prasme, turėjo sudaryti ir sudarė pirmosios instancijos teismo nutarties peržiūrėjimo apeliacine tvarka dalyką.
34.13. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinys patvirtina, kad jame nėra pateiktas joks teisinis vertinimas pareiškėjo ne kartą išdėstytiems atsikirtimams dėl nepagrįsto proceso byloje atnaujinimo, nors, pagal kasacinio teismo praktiką, apeliacinės instancijos teismui nustačius tokią aplinkybę, pareiškėjo prašymas dėl atnaujintoje byloje priimto galutinio ir įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo ar panaikinimo turėtų būti atmetamas CPK 371 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Aptariamuoju teisiniu aspektu apygardos teismo sprendimas neatitinka CPK 320 straipsnio 1 dalies nuostatų ir netenkina jam pagal CPK 331 straipsnio 4 dalį keliamų reikalavimų, kurie pagal CPK 338 straipsnį galioja ir apeliacinės instancijos teismams, nagrinėjantiems atskiruosius skundus.
34.14. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju praleisto termino, įtvirtinto CPK 368 straipsnio 2 dalyje, atnaujinimas ir šio pareiškimo dėl proceso atnaujinimo patenkinimas apeliacinės instancijos teismo sprendimu iš esmės de facto (faktiškai) reiškia teisės (galimybės) pasiekti byloje dar 2005 metais priimto galutinio teismo sprendimo peržiūrėjimo ir jo panaikinimo per neapibrėžtą laikotarpį suteikimą Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo sprendimas neatitinka teisinio tikrumo (apibrėžtumo) principo, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir ją aiškinančios EŽTT jurisprudencijos.
34.15. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra analogiškus prašymus atnaujinti procesą pateikė dar dviejose civilinėse bylose, konkrečiai civilinėse bylose Nr. 2-636-763/2006 ir Nr. 2-105-763/2015, kurios laikytinos analogiškomis ar iš esmės panašiomis į šią bylą. Šiose bylose prašymai atnaujinti procesą buvo grindžiami tokiais pačiais argumentais, kaip ir šioje byloje. Tačiau šioje byloje toks prašymas apeliacinės instancijos teismo sprendimu išspręstas kitaip, nei tokie pat Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymai išspręsti įsiteisėjusiomis apeliacinės instancijos teismų nutartimis kitose bylose. Vienos jų teisėtumas buvo patikrintas kasacinio teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-1120/2024, paliekant nutartį nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismui, priimant sprendimą, turėjo būti žinomas tiek paminėtų nutarčių priėmimo faktas, tiek jų turinys, nes skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas buvo priimtas jau po visų šių įsiteisėjusių nutarčių priėmimo.
34.16. Konstitucija nedviprasmiškai įpareigoja teismus analogiškas ar iš esmės panašias bylas ir atskirus teisinius klausimus spręsti vienodai (taip pat), o ne skirtingai. Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad jame nėra jokių apeliacinės instancijos teismo argumentų, kuriais remiantis būtų galima pagrįstai manyti, jog apeliacinės instancijos teismas turėjo pakankamą teisinį pagrindą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą dėl proceso atnaujinimo išspręsti kitaip, nei analogiški prokuratūros prašymai buvo anksčiau išspręsti įsiteisėjusiomis to paties apeliacinės instancijos teismo ir kasacinio teismo. Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas akivaizdžiai neatitinka iš Konstitucijos kylančio reikalavimo nenukrypti nuo ankstesnių teismų precedentų, pažeidžia konstitucinius teisingumo, teisinės valstybės, asmenų lygybės įstatymui principus, taip pat neatitinka Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies ir ją aiškinančios EŽTT jurisprudencijos.
34.17. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai nevertino, ar Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymo patenkinimas atitinka Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatas, garantuojančias pareiškėjo teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Bylos duomenimis, Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimu, t. y. prieš daugiau nei 18 metų, buvo nustatytas juridinis faktas, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype iki 1950 m. buvo sodyba. Nurodyto sprendimo pagrindu pareiškėjas įgijo teisę žemės sklype atstatyti sodybą, kitaip tariant, įgijo teisę žemės sklype statyti tam tikrus statinius. Įsiteisėjusiu Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo įgyta teisė apeliacinės instancijos teismo turėjo būti vertinama kaip nuosavybės teisė Konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnio nuostatų prasme, kurią privalu pagal šio straipsnio 1 dalį saugoti nuo nepagrįsto valstybės kišimosi į ją, inter alia, nuo neteisėtos naudojimosi nuosavybe kontrolės, tačiau to apeliacinės instancijos teismas nepadarė.
35. Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
35.1. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2023 m. kovo 15 d. nutartį, ir apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2024 m. sausio 12 d. sprendimą, tinkamai taikė CPK 368 straipsnio 2 dalį, 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą ir 370 straipsnį ir vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota šių teisės normų taikymo ir aiškinimo praktika. CPK 370 straipsnyje neatskleidžiama, kokia apimtimi teismas, priėmęs prašymą atnaujinti procesą, patikrina prašymo pagrindus, išdėstytus CPK 366 straipsnyje, ir kokia apimtimi turi būti nagrinėjami prašyme pateikti įrodymai dėl pagrindo atnaujinti procesą buvimo. Kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą, įstatyme taip pat neatskleista, tai vertinamoji sąvoka.
35.2. Byloje surinkti įrodymai, kuriais remdamasis teismas priėmė 2005 m. kovo 14 d. sprendimą, buvo nepakankami sodybos buvimo žemės sklype faktui konstatuoti ir suponavo priešingą, nei byloje padarė Švenčionių rajono apylinkės teismas, išvadą, taip pat kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas negali būti nustatytas, pakako atnaujinti procesą dėl aiškios teisės normos (CPK 176, 185 straipsnių) taikymo klaidos, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą.
35.3. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2005 m. sausio 17 d. pažyma apie nekilnojamąjį turtą Nr. R4-186 patvirtina tik tai, kad P. G. nuosavybės teise iki 1923 m. turėjo dviejų kambarių gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) valsčiuje. Iš pateiktos pažymos negalima padaryti išvados, kad P. G. nuosavybės teise priklausęs namas buvo (duomenys neskelbtini) kaime, o juo labiau pareiškėjui priklausančiame žemės sklype. Minėtoje pažymoje nurodyta, kad archyve saugomuose fonduose nerasta duomenų apie P. G. (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaime turėtus pastatus. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2022 m. lapkričio 29 d. rašte Nr. R2-80 taip pat nurodyta, kad daugiau žinių apie P. G. ir F. D. (duomenys neskelbtini) valsčiaus (duomenys neskelbtini) viensėdyje turėtus pastatus archyve saugomuose fonduose nerasta.
35.4. Švenčionių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudarytos komisijos 2004 m. gruodžio 8 d. aktas taip pat nepatvirtina aplinkybių, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame sklype buvo sodyba. Tai, kad pareiškėjui priklausančiame sklype buvo užfiksuoti akmenys, neįrodo sodybos buvimo ginčo sklype fakto.
35.5. Liudytojų teisme duoti parodymai, kuriais remdamasis teismas priėmė sprendimą, taip pat negali būti vertinami kaip patikimi. Liudytojai nebuvo šio kaimo gyventojai, taip pat jie buvo gana jauni – 18–19 metų, todėl vargu ar galėjo tiksliai žinoti apie kitame kaime, konkrečiame žemės sklype, buvusią sodybą, jos savininką ir šioje sodyboje gyvenusį asmenį. Liudytojai panašiai liudijo ir kitose Švenčionių rajono apylinkės teismo išnagrinėtose civilinėse bylose Nr. 2-636-763/2006 ir Nr. 2-105-763/2015.
35.6. Apeliacinės instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad proceso atnaujinimas CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu nagrinėjamu atveju yra pagrįstas ir yra pagrindas pripažinti, jog teismas padarė (galėjo padaryti) esmines klaidas, taikydamas teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą. Švenčionių rajono apylinkės teismas, nagrinėdamas pareiškėjo pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nevykdė įstatyme nustatytos pareigos ir nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, t. y. nesikreipė į valstybės archyvus dėl juose saugomų ginčo vietovės kartografinių dokumentų pateikimo, nesiekė išsiaiškinti, ar ginčo sklypas apaugęs mišku. Teismas nesiėmė aktyvių veiksmų, kad byloje būtų nustatyta objektyvi tiesa, užtikrinta viešojo intereso apsauga ir įvykdytas teisingumas.
35.7. Tiek CPK, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nėra nustatyta, kokiam laiko tarpui nuo įsiteisėjusio teismo sprendimo praėjus, net ir esant išskirtinei ir netoleruotinai teisinei situacijai, naikinamasis penkerių metų terminas, nustatytas CPK 368 straipsnio 2 dalyje, negali būti atnaujintas. Aplinkybė, kad, 2005 m. nagrinėjant civilinę bylą dalyvavo valstybės interesams atstovaujančios Asvejos regioninio parko direkcija ir Švenčionių rajono savivaldybės administracija, kurios neprieštaravo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui, taip pat negalėjo būti pagrindas atsisakyti atnaujinti procesą šioje byloje.
35.8. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą, turėjo atsižvelgti į teismų sprendimus, priimtus išnagrinėjus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymus atnaujinti procesus kitose bylose Nr. 2-636-763/2006 ir Nr. 2-105-763/2015, yra nepagrįsti. Civilinė byla Nr. 2-636-763/2006 nebuvo atnaujinta ir iš naujo nagrinėta. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. sausio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-1120/2024, išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kasacinį skundą, paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 11 d. nutartį, kuria buvo atsisakyta atnaujinti procesą. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-1659-861/2023, kuria buvo netenkintas prašymas panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-105-763/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija atsisakė priimti. Tiek šioje, tiek civilinėse bylose Nr. 2-636-763/2006 ir Nr. 2-105-763/2015 sodybos buvimo faktas buvo įrodinėjamas skirtingo turinio dokumentais, todėl šios bylos negali būti vertinamos kaip analogiškos ar iš esmės panašios.
36. Suinteresuotas asmuo Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcija atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
36.1. Pirmosios instancijos teismas, 2023 m. kovo 15 d. nutartimi atnaujindamas byloje procesą, tinkamai taikė teisės normas – CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktą ir 370 straipsnį, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota šių teisės normų taikymo ir aiškinimo praktika, kuri šiuo atveju yra vienoda, ir proceso teisės normų pažeidimo nepadarė. Nagrinėjamu atveju juridinę reikšmę turintis faktas buvo nustatytas siekiant atstatyti sodybą saugomoje teritorijoje – Asvejos regioniniame parke, Asvejos kraštovaizdžio draustinyje. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad, pagal Konstituciją, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; užtikrinti jų apsaugą bei gamtos išteklių racionalų naudojimą ir gausinimą – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė.
36.2. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, leidžiančių pagrįstai nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Apeliacinės instancijos teismo teisėtas ir pagrįstas sprendimas užkirto kelią galimam neteisėtam miško ūkio paskirties žemės sklypo pavertimui kitomis naudmenomis ir galimai neteisėtoms statyboms saugomoje teritorijoje.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto penkerių metų termino atnaujinimo
37. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas).
38. Civiliniame procese galiojantis dispozityvumo principas suponuoja, kad teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, jei nenustatoma įstatyme įtvirtintų sąlygų jas peržengti. Šios taisyklės galioja visose civilinio proceso stadijose, taip pat ir kasaciniame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-1120/2023, 27 punktas).
39. Pareiškėjas V. A. pateiktą kasacinį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais: i) pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą naikinamąjį penkerių metų terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, todėl nepagrįstai 2023 m. kovo 15 d. nutartimi atnaujino Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui šį terminą; ii) apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytą proceso atnaujinimo pagrindą, nepagrįstai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytus Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendime galimai padarytus proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimus įvertindamas kaip akivaizdžius ir esminius CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto prasme. Anot pareiškėjo, taip apeliacinės instancijos teismas ne tik netinkamai taikė proceso atnaujinimo institutą ir nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos kasacinio teismo praktikos, bet ir pažeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį bei Protokolo Nr. 1 1 straipsnį, taip pat nukrypo nuo šiam ginčui aktualios EŽTT praktikos.
40. Atsižvelgdama į kasaciniame skunde, taip pat atsiliepimuose į kasacinį skundą nurodytus teisinius argumentus teisėjų kolegija nusprendžia pirmiausia pasisakyti dėl proceso teisės normų, reglamentuojančios terminą, per kurį gali būti pateikiamas prašymas dėl proceso atnaujinimo įsiteisėjusiu teismo sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje, aiškinimo ir taikymo.
Dėl CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto penkerių metų termino (ne)atnaujinimo
41. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuoja CPK XVIII skyrius, kuriame nurodyta, kad proceso atnaujinimas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo procesinė priemonė, taikoma tik šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. Taigi proceso atnaujinimas yra išimtinė priemonė civiliniame procese, kuri taikoma tik išimtiniais atvejais. Jų baigtinis sąrašas yra įtvirtintas CPK 366 straipsnio 1 dalyje.
42. Kasacinio teismo praktika, aiškinant proceso atnaujinimo institutą, suformuota taip, kad šis institutas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą. Kasacinis teismas, savo praktikoje pabrėždamas proceso atnaujinimo procedūros naudojimo ribotumą, kartu yra pažymėjęs, kad proceso atnaujinimas gali būti pagrįstas tais atvejais, kai siekiama išvengti esminių civilinio proceso teisės normų pažeidimų, galinčių lemti esmines materialiosios teisės taikymo klaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-125-219/2017, 16 punktas).
43. EŽTT jurisprudencijoje, pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Bylos peržiūrėjimas neturėtų būti traktuojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, ir vien dviejų nuomonių tam tikru klausimu galimybė nėra pagrindas bylą nagrinėti iš naujo (žr., pvz., EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje R. prieš Rusiją, peticijos Nr. 52854/99, par. 51–52). Teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Šis nukrypimas būtų suderinamas su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, tik jei tai būtų pateisinamas dėl primygtinio socialinio poreikio, o ne vien tik dėl „teisinės švaros“ (žr. EŽTT 2009 m. liepos 23 d. sprendimo byloje S. prieš Rusiją, peticijos Nr. 8269/02, par. 38). Kitaip tariant, atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT 2001 m. kovo 29 sprendimo byloje S. prieš Rusiją, peticijos Nr. 40713/04, par. 18).
44. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad, siekiant užtikrinti normalią civilinių santykių raidą, būtinas stabilumas, perspektyvinio prognozavimo galimybė, reikalingas teisinis tikrumas, pasitikėjimas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Atnaujinus procesą įsiteisėjusiu teismo sprendimu užbaigtoje byloje, atsiranda teisinis neapibrėžtumas, nes joje išspręsto šalių teisinės padėties klausimo sprendimas vėl tampa nežinomas, o dalyvavimas su ginčo dalyku susijusiuose santykiuose – rizikingas. Dėl to proceso atnaujinimas civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstamas išimtiniu būdu įsiteisėjusiems teismų sprendimams peržiūrėti, galimu tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo, o prašymai atnaujinti procesą ribojami laiku (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; 2013 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2013; 2015 m. birželio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-915/2015; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-607-916/2015; 2019 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-112-378/2019 21 punktą).
45. Konstitucijoje ir įstatymuose nustatyta įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą bei teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą. Proceso atnaujinimo institutas yra ypatinga įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo procesinė priemonė, kuria siekiama, kad nebūtų palikti galioti galimi neteisingi teismų sprendimai. Tačiau taip yra kišamasi (daroma intervencija) į ginčo šalių santykius, kurie yra jau iš dalies nusistovėję ir stabilizavęsi.. Ši aplinkybė lemia tai, kad proceso atnaujinimo galimybė ribojama įstatyme įtvirtinant prašymo atnaujinti procesą padavimo terminus. CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti pateikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai. Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytas naikinamasis procesinis prašymo atnaujinti procesą padavimo terminas, kuriuo ribojama proceso atnaujinimo galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-215-381/2023, 17 punktas). Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama ir tai, kad, esant išskirtinėms, netoleruotinoms teisinėms situacijoms, įgyvendindama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kompetenciją aiškinti ir taikyti įstatymus bei kitus teisės aktus, kasacinio teismo teisėjų kolegija gali tokiais atvejais konstatuoti žemesniųjų instancijų teismų teisę priimti procesinius sprendimus atnaujinti praleistą CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-233/2004; 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2006; 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515/2007, 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2009; 2013 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2013; 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2014; 2016 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404-969/2016, 22 punktas).
46. Taigi, nors CPK 368 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas naikinamasis terminas, kuriam suėjus prašymas dėl proceso atnaujinimo išnagrinėtoje civilinėje byloje nebegali būti teikiamas, teismų praktikoje teismams pripažįstama išimtinė teisė šį terminą atnaujinti, tačiau tokiais atvejais teismas, atnaujindamas šį terminą, privalo nustatyti, kad situacija būtų tokia išskirtinė ar netoleruotina, jog pateisintų teismo sprendimo nekintamumo ir civilinių teisinių santykių stabilumo paneigimą.
47. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymas dėl proceso atnaujinimo buvo grindžiamas Švenčionių rajono apylinkės teismo padaryta aiškia teisės taikymo klaida netinkamai vertinant įrodymus (CPK 185 straipsnio 1 dalis) ir teismui nesilaikant pareigos imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis), nes juridinę reikšmę turintis faktas buvo nustatytas remiantis nepakankamais įrodymais.
48. Pirmosios instancijos teismas 2023 m. kovo 15 d. nutartimi atnaujino Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai praleistą CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą naikinamąjį terminą dėl proceso atnaujinimo Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-203-617/2005. Priimdamas tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo teikiamas ginant viešąjį interesą, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra nebuvo byloje dalyvaujantis asmuo ir apie teismo sprendimą sužinojo tik 2022 m. lapkričio 10 d., kai gavo jį iš archyvo. Nors pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros delsimo atlikti jos kompetencijai ginant viešąjį interesą priskirtus veiksmus, atnaujino CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti, 2023 m. spalio 11 d. nutartimi atmetė Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-203-617/2005, nenustatęs CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyto pagrindo, t. y. aiškios teisės normos taikymo klaidos, kuri galėjo turėti įtakos priimant neteisėtą sprendimą.
49. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atskirąjį skundą, priėmė priešingą sprendimą – konstatavo buvus padarytą akivaizdžią proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, taikymo klaidą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-203-617/2005 panaikinimo tenkino ir atmetė pareiškėjo V. A. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
50. Pareiškėjas kasaciniame skunde teigia, kad byloje nebuvo teisinio pagrindo atnaujinti CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą naikinamąjį terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo 2005 m. išnagrinėtoje civilinėje byloje pateikti, o pirmosios instancijos teismas, atnaujinęs šį terminą, paneigė proceso atnaujinimo išimtinumą ir sudarė sąlygas Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dar kartą bylinėtis, siekiant priešingo sprendimo 2005 metais išnagrinėtoje byloje priėmimo. Teisėjų kolegija su šiais kasacinio skundo argumentais iš esmės sutinka.
51. Nors pirmosios instancijos teismas pagrindu Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai atnaujinti CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą naikinamąjį terminą laikė šios institucijos ginamą viešąjį interesą, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo, pateiktas praleidus CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, grindžiamas ginamu viešuoju interesu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti esant tokią išskirtinę ir neįtikėtiną situaciją, kuri sudarytų pagrindą nukrypti nuo sprendimo nekintamumo ir civilinių teisinių santykių stabilumo principų. Tokiu atveju privalu atsižvelgti tiek į termino praleidimo trukmę, argumentus ir įrodymus, kuriais grindžiamas civilinės bylos atnaujinimo pagrindas, bei kitas tokiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, sudarančias pagrindą išvadai, jog tokio termino neatnaujinus susiklostytų išskirtinė, teisiškai netoleruotina situacija.
52. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje teismų nustatyta, jog į Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. išnagrinėtos civilinės bylos procesą kaip suinteresuoti asmenys buvo įtrauktos tiek Švenčionių rajono savivaldybės administracija, tiek tuometė Asvejos regioninio parko direkcija, jos 2005 m. nagrinėtos civilinės bylos procese neprieštaravo, kad pareiškėjo V. A. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog 1,63 ha pareiškėjui priklausiusiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo sodyba, nustatymo būtų patenkintas. Tai matyti ir iš Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO esančio Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-203-617/2005, kurio savivaldybės ir valstybės interesams atstovaujančios institucijos tuomet neskundė (CPK 179 straipsnio 3 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
53. Kasacinio teismo praktikoje pripažinta, kad valstybės ar savivaldybės institucija, dalyvaudama byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, privalo veikti bonus pater familias, t. y. apdairiai ir rūpestingai, ir imtis būtiniausių aktyvių veiksmų, siekdama padėti, jog byloje būtų nustatyta objektyvioji tiesa (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276/2012). Tokios kategorijos kaip nagrinėtoji bylose valstybės institucija tam ir traukiama byloje dalyvaujančiu asmeniu, kad būtų maksimaliai užtikrinta viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-109/2012). Bet koks nerūpestingumas, delsimas, neatsakingumas negali būti pateisinamas ir sudaryti pagrindą atnaujinti procesą, kai įstatyme nustatytas naikinamasis terminas tokiems prašymams paduoti yra praleistas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2009; kt.).
54. Teisėjų kolegijos vertinimu, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėję teismai nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimu išnagrinėtoje civilinėje byloje kaip suinteresuoti asmenys dalyvavo savivaldybės ir valstybės institucijos, kurioms, veikiant bonus pater familias, kilo pareiga byloje imtis aktyvių veiksmų, siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą. Vien tai, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo, paduotas praėjus 18 metų nuo įsiteisėjusio sprendimo priėmimo, grindžiamas viešojo intereso apsauga, nustačius, kad pradinės civilinės bylos procese dalyvavo valstybės ir (ar) savivaldybės institucijos, kurios neprieštaravo dėl pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o vėliau pakeitė poziciją, savaime nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytą naikinamąjį terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti.
55. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad, pagal CPK 185 straipsnį, teismas tinkamai atlieka įrodymų vertinimą, jei pasiekia pagrįsto įsitikinimo standartą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-1120/2024, 41 punktas).
56. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-251-1075/2018 37 punktą). Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008). Kai iš skirtingų byloje pateiktų įrodinėjimo priemonių gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti, t. y. atsakyti į klausimą, kuria informacija (duomenimis) vadovautis, o kurią atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99/2009). Įrodymų sąsajumas reiškia, jog faktiniai duomenys yra susiję su byla, t. y. jie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis), o leistinumas savo ruožtu reiškia, kad atitinkami faktiniai duomenys gali būti įrodymais pagal proceso įstatymą, kitaip tariant, proceso įstatyme nėra įtvirtinto draudimo ar ribojimo remtis tam tikrais faktiniais duomenimis kaip įrodymais (tokie draudimai (ribojimai) yra įtvirtinti, pvz., CPK 177 straipsnio 3–5 dalyse) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-701/2018, 39 punktas).
57. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-203-617/2005 galiojo laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad įrodymais civilinėje byloje laikomi bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymas dėl proceso atnaujinimo taip pat nebuvo grindžiamas argumentais ar įrodymais, jog teismas būtų pažeidęs įrodymų leistinumo reikalavimą.
58. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad aplinkybė dėl sodybos buvimo tam tikrame žemės sklype gali būti nustatyta netiesioginiais įrodymais ir liudytojų parodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-53-1120/2024, 42 punktas). Būtent tokiais įrodymais, įskaitant ir valstybės bei savivaldybės interesams atstovavusių institucijų poziciją, ir buvo grindžiamas Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 15 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-203-617/2005. Todėl teisiškai nepagrįsta pripažintina apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 15 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-203-617/2005 buvo grindžiamas išimtinai tik liudytojų parodymais.
59. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, vertinant šalių, trečiųjų asmenų paaiškinimus ir liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnį, turi būti remiamasi įrodymų patikimumo principu. Parodymai ir paaiškinimai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, išsamūs, detalūs, juos duodančiajam esant pakankamai objektyviam dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2013; 2023 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-211-701/2023, 118 punktas).
60. Vertinant liudytojų parodymus pagal CPK 185 straipsnio reikalavimus, taip pat reikia atsižvelgti ir į jų subjektyvų pobūdį. Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015; 2017 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86-415/2017, 36 punktas).
61. Aplinkybė, jog asmuo, apklausiamas kaip liudytojas, gali būti suinteresuotas duoti vienai šaliai palankius parodymus, nėra pagrindas atsisakyti apklausti asmenį kaip liudytoją, jo duotų parodymų nevertinti kaip įrodymų šaltinio – įrodinėjimo priemonės, o joje esančių faktinių duomenų kaip įrodymų, tačiau jų parodymai turi būti įvertinami pagal visus įrodymams keliamus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2008).
62. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei proceso įstatyme (šiuo atveju CPK XXVI skyriuje), nei kituose teisės aktuose nėra nustatytas draudimas teismui nustatyti ginčo faktines aplinkybes, susijusias su daiktinėmis teisėmis ir konkretaus nekilnojamojo turto buvimo vieta, remiantis vien liudytojų parodymais. Priešingas aiškinimas apribotų teismo galimybes nustatyti objektyviąją tiesą bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nesant kitų sprendžiamam klausimui reikšmingų įrodymų. Tačiau, kaip minėta, byloje nustatyta, jog Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 15 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-203-617/2005 buvo grindžiamas ne tik liudytojų parodymais, bet ir pareiškėjo bei suinteresuotų asmenų (savivaldybės ir valstybės institucijų) pozicija byloje sprendžiamu klausimu, taip pat netiesioginiu įrodymu – Švenčionių rajono savivaldybės administracijos 2003 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. A-368 sudarytos komisijos 2004 m. gruodžio 8 d. aktu.
63. Vadovaudamasi pirmiau nurodytu reglamentavimu, teismų praktika bei nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje buvo netinkamai taikyta CPK 368 straipsnio 2 dalis ir nukrypta nuo šią teisės normą aiškinančios kasacinio teismo praktikos (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktai), todėl Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai nepagrįstai buvo atnaujintas naikinamasis penkerių metų terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatyto naikinamojo termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas atmesti prašymą dėl proceso atnaujinimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas 2023 m. spalio 11 d. nutartimi, atmesdamas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymą panaikinti Švenčionių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 14 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-203-617/2005, nors ir remdamasis kitais argumentais, tačiau iš esmės priėmė teisingą sprendimą byloje. Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo nutartis (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
64. Kiti kasacinio skundo argumentai laikytini teisiškai nereikšmingais vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
65. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. To paties straipsnio 5 dalyje reglamentuojama, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
66. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
67. Tenkinus pareiškėjo V. A. kasacinį skundą, pareiškėjui iš suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros priteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose, atlyginimas.
68. Sprendžiant dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimo priteisimo šaliai, turi būti atsižvelgiama tiek į bendrąsias bylinėjimosi išlaidų nustatymo taisykles, tiek ir į konkrečios jų rūšies – išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai atlyginti – dydžio nustatymo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022, 48 punktas).
69. Teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis teisės aktuose nustatytais kriterijais, protingumo, teisingumo principais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų nepagrįstai pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nurodytus rekomendacinius dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2022, 38 punktas).
70. Šią bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas nurodė patyręs 2129,60 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atskirąjį skundą, pateikia šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šių prašomų atlyginti išlaidų advokato pagalbai dydis viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.16 punktuose nustatytą maksimalų dydį.
71. Pagal kasacinio teismo praktiką, nors Rekomendacijų dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nuostatose neribojama šalių teisė susitarti dėl advokato atlyginimo, bet šalys visada turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, jog teismas negalės bylą laimėjusiai šaliai priteisti daugiau, negu įtvirtinta nurodytose Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio, išskyrus išimtinius atvejus, kai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus ar kitais panašiais atvejais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-330-248/2020, 71 punktas; 2023 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023, 61 punktas).
72. Ginčo sudėtingumas, jei jis negali būti motyvuotai įvertintas kaip išimtinis, savaime nėra pakankamas viršyti Rekomendacijose dėl advokato ar advokato padėjėjo užmokesčio dydžio nustatytą maksimalų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-200-248/2020, 52 punktas; 2023 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-253-381/2023, 113 punktas).
73. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ši civilinė byla ir joje spręsti klausimai nelaikytini išimtiniais, kurie sudarytų pagrindą nukrypti nuo Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Todėl pareiškėjo V. A. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros priteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas sumažintinas iki maksimalaus rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio – 800 Eur.
74. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti iš suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 5945,30 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą. Kartu su prašymu pateikė šių išlaidų realumą pagrindžiančius dokumentus. Šio prašomo priteisti išlaidų advokato pagalbai atlyginimo dydis taip pat viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.13 punktuose nustatytą maksimalų dydį, kuris nagrinėjamu atveju yra 4440 Eur. Vis dėlto teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje spręsti klausimai nebuvo nauji ir sudėtingi, kasacinio teismo praktika šiais klausimais jau buvo suformuota, nusprendžia, kad teisinga, protinga ir sąžininga būtų pareiškėjo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo dydį sumažinti iki 3000 Eur. Dėl to šis pareiškėjo prašymas taip pat tenkintinas iš dalies, priteisiant jam iš suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 3000 Eur kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 12 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2023 m. spalio 11 d. nutartį.
Priteisti pareiškėjui V. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (j. a. k. 288603320) 800 (aštuonis šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.
Priteisti pareiškėjui V. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (j. a. k. 288603320) 3000 (tris tūkstančius) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjos Danguolė Bublienė
Agnė Tikniūtė
Jūratė Varanauskaitė