Administracinė byla Nr. A-421-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02520-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko ir Ričardo Piličiausko(kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas K. D. (toliau – ir pareiškėjas)kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 2–21), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 55 480 Eur neturtinės žalos atlyginimą už teisės aktų nuostatų neatitinkančias laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygas.

             Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2013 m. birželio 14 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2015 m. balandžio 8 d. jis buvo laikomas Šiaulių TI kamerose Nr. 16,17,24,50,51, 91, 92 pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Nurodytose kamerose, išskyrus kameras Nr.24, Nr.50 (iš dalies), pareiškėjas buvo laikomas antisanitarinėmis, sveikatą žalojančiomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, prilygstančiomis kankinimui. Kamerose Nr.16,17,50,51,91,92, kurių plotas apie 18 kv.m, apie 10,3 kv. m. užima baldai, apie 1,4 kv.m sanitarinis mazgas. Kamerose Nr.16,17,50,51 pareiškėjas gyveno tarp 11, kamerose  Nr.91,92 tarp 16 asmenų. Kamera Nr.50 buvo išdažyta, tačiau kitos sąlygos buvo analogiškos. Kartais kamerose laikomų asmenų skaičius  laikinai sumažėdavo. Kameroje Nr.24, kurios plotas apie 12 kv. m, apie 2 kv. m  užėmė  sanitarinis mazgas, atskirtas  mūrine sienele, tačiau ne iki lubų, padėtis, lyginant su kitomis nurodytomis kameromis, padėtis buvo geresnė. Šioje kameroje pareiškėjas gyveno daugiausiai tarp 6 asmenų. Visą laikymo Šiaulių TI laikotarpį pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose, t.y.  nuo  0,6-0,9 kv. m iki 1,6 kv.m. Dėl vietos stokos ir stengdamasis kuo mažiau trukdyti kitiems kameroje esantiems asmenims, pareiškėjas stengdavosi gulėti arba sėdėti. Atsikeldavo tik esant būtinumui. Pasimankštinti ir pakeisti aplinką galėdavo tik vedamas pas gydytoją ar psichologą, taip pat  kiekvieną dieną vedamas 1 valandai pasivaikščioti gryname ore.Buvimą tokiomis sąlygomis sunkino tai, kad kameros neatitiko higienos normų reikalavimų. Sanitarinis mazgas įrengtas gyvenamojoje patalpoje, jame nėra šilto vandens.Kamerose Nr.16,17,50,51,91,92 laikomi asmenys sanitarinį mazgą buvo atsitvėrę paklodėmis, tačiau tai neužtikrino privatumo naudojantis tualetu ir kameroje esančių asmenų neapsaugojo nuo blogo kvapo, nes sanitariniuose mazguose nėra ventiliacijos. Pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu atitinkamo pokyčiai buvo padaryti kamerų Nr.24,50,51 sanitariniuose mazguose (jie nuo kameros gyvenamosios dalies atskirti medžio plokštėmis). Kamerose nėra ventiliacijos įrenginių arba jie prastai veikia ar iš viso neveikia, trūksta natūralaus ir dirbtinio apšvietimo. Kamerų sienų, lubų ir grindų danga buvo prastos būklės, kaupėsi pelėsis, patalpose veisėsi parazitai (tarakonai, patalynės erkės, graužikai), buvo drėgna. Elektros instaliacija buvo nesaugi. Nebuvo atliekama asmens pirminė medicininė apžiūra, todėl pareiškėjui teko gyventi kartu su utėlėtais, sergančiais TBC, higieniškai apsileidusiais asmenimis. Nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos skalbti ir džiovinti rūbų, o apie tai, kad buvo galima rūbus skalbti skalbykloje, pareiškėjas nebuvo informuotas. Kamerose nebuvo spintų, spintelių daiktams susidėti. Patalynė nebuvo dezinfekuojama. Dušo patalpos neatitiko teisės aktų reikalavimų, nebuvo ventiliacijos, vandens temperatūros reguliavimo galimybės, patalpoje buvo drėgna. Dėl ventiliacijos stokos pareiškėjas dušo patalpoje neteko sąmonės ir susižalojo.Pareiškėjas teigė, kad jo nurodytos ilgalaikio laikymo  Šiaulių TI sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, pažeidžiančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos 6,18,21,30 straipsnius ir kitus Lietuvos Respublikos teisės aktus, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 ir 3 straipsnius bei kitus tarptautinės tesiės aktus. Dėl nurodytų teisės aktų neatitinkančių ilgalaikio laikymo Šiaulių TI sąlygų (valdžios institucijos neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme) pareiškėjas patyrė didelius nepatogumus, diskomfortą, fizines ir dvasines kančias, sveikatos sutrikimus (susižalojo duše, susirgo infekcinėmis kvėpavimo takų ligomis, grybeliu,  sutriko širdies veikla, atsirado nemiga), orumo žeminimą, t.y. patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis).

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI,  prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsiliepime į skundą (II t., b. l. 2–11) atsakovo atstovas paaiškino, kad pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2015 m. balandžio 9 d. kamerose Nr. 16, 17, 24, 50, 51, 91, 92 tarp 3-14 asmenų ir jam tekdavo  nuo 1,7 kv. m iki 6,28 kv. m ploto. Teisės aktai nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, todėl skaičiuojant visas kameros plotas dalijamas iš kameroje buvusių asmenų skaičiaus. Asmenų laikymui  kardomojo kalinimo įstaigose yra būdinga tai, kad kameroje laikomų asmenų skaičius per parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Be to, pasivaikščiojimo laiku (1 val. kiekvieną dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi metu pareiškėjas išeidavo iš gyvenamosios patalpos, t.y. jo buvimas kamerose nebuvo nepertraukiamas.

Dėl pareiškėjo laikymo kamerų atitikties higienos normų reikalavimams paaiškino, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centras (toliau – ir Šiaulių VSC)tikrino tris pareiškėjo laikymo kameras (Nr.24, Nr.50, Nr.16). 2015 m. balandžio 20 d. tikrindamas  kamerą Nr. 24 (2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktas Nr. EP-153) nustatė, kad oro temperatūra 13,4–17,4 C, santykinė oro drėgmė atitiko reikalavimus, reikalingas paprastasis remontas. Tikrindamas  kamerą Nr. 50 2014 m. rugpjūčio 21 d. (2014 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktas Nr. EP-340)nustatė, kad kamera suremontuota, santykinė oro drėgmė 59,3–61,4 proc., dirbtinė apšvieta 211–222 lx. 2013 m. sausio 14 d. patikrinęs kamerą Nr. 16 (2013 m. sausio 17 d. patikrinimo aktas Nr. EP-3) nustatė, kad oro temperatūra 16,7 C, santykinė oro drėgmė 52 proc., matosi pelėsis, reikalingas remontas. 2013 m. balandžio 10 d.  patikrinimo akte  Nr. EP-89 nurodyta, kad kameros Nr. 16 oro temperatūra 14,3 C, santykinė oro drėgmė 47,3 proc., dirbtinė apšvieta 245 lx, matosi pelėsis, reikalingas remontas.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr.V-241(toliau – ir Higienos norma HN 76:2010),2 punkte įtvirtina analogiško pobūdžio nuostata, pagal kurią  veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių TI įrengtas 1911 metais pastatytame pastate, t.y.iki Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo ir Eksploatavimo taisyklių patvirtinimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytinos tik tos Eksploatavimo taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos HN 76:2010reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Visose Šiaulių TI kamerose yra įrengtas ir veikiantis sanitarinis mazgas, nuo likusio kameros ploto atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m aukščio sienele. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimas. Todėl negalima konstatuoti Šiaulių TI neteisėto neveikimo pagal pareiškėjo nusiskundimus tais aspektais, kurie susiję su pastato rekonstrukcijos darbais. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, įrengtos pagal Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus ir aprūpintos  būtinuoju inventoriumi pagal Eksploatavimo taisykles.

Atsakovo atstovo teigimu, kiti pareiškėjo nusiskundimai dėl laikymo sąlygų Šiaulių TI taip nepagrįsti.Teisės aktai nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose, todėl su tuo susiję pareiškėjo argumentai taip pat laikytini nepagrįstais. Šiaulių TI kalinamųjų apatiniai drabužiai ir patalynė skalbiami nemokamai, o nuo 2011 m. spalio mėn. sudarytos sąlygos už asmeninėse sąskaitose esančias lėšas naudotis ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugomis.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 21 punktą laisvės atėmimo vietų kamerų sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnį ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pagal Higienos normos HN 76:2010 63 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas (4.20), t. y. pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas (toliau – ir MBA normos).Pagal Higienos normos HN 76:2010 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių TI suimtųjų patalynės skalbimas ir keitimas vykdomas nepažeidžiant minėtų teisės aktų reikalavimų. Šiaulių VSC 20104 m. spalio 3 d. ir 2015 m. gegužės 18 d. patikrinimo aktuose konstatavo, kad  minkštasis inventorius švarus, nesuplyšęs. Įstaigoje  įrengtos 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius. Suimtųjų ir nuteistųjų teisė naudotis dušu užtikrinama pagal minėtų teisės aktų reikalavimus.

Atsižvelgdamas į Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytas civilinės atsakomybės  sąlygas bei teismų praktiką atsakovo atstovas teigė, kad Šiaulių TI pareiškėjo atžvilgiu veikė pagal teisės aktų reikalavimus. Šiaulių TI niekaip neišskyrė pareiškėjo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, nesudarė jam blogesnių laikymo sąlygų, netaikė kokių nors įstatymo nenumatytų apribojimų. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su laikymo Šiaulių TI sąlygomis, tariamai padarytą žalą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus,  todėl pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.Tai, kad pareiškėjo teigimu, jis patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių TI kamerą, yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai sukelia diskomfortą ar stresą, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, pareiškėjo laikymas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis buvo periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis, nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių. Net ir konstatavus neteisėtus veiksmus tai pagal teismų praktiką ne visada yra pagrindas priteisti neturtinės žalos  atlyginimą pinigais.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo K. D. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI, 3800 Eur neturtinei žalai atlyginti(II t., b. l. 40–44).

Teismas pažymėjo, kad pagal CK 6.271 straipsnį valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, viešoji atsakomybė negalima.

Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu, t.y. nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2013 m. birželio 14 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2015 m. balandžio 8 d. Šiaulių tardymo TI buvo laikomas kamerose Nr. 91 (18,45 kv. m.), Nr. 16 (19,09 kv. m.), Nr. 17 (18,47 kv. m.), Nr. 51 (18,86 kv. m.), Nr. 50 (18,66 kv. m.), Nr. 24 (18,85 kv. m.). Teismas konstatavo, kad iš Šiaulių TI pažymos matyti, jog pareiškėjas tam tikru metu buvo laikomas kameroje nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui kameros ploto normos, tačiau ne visais atvejais galima nustatyti,kada ir kiek laiko pareiškėjas buvo laikomas  nepažeidžiant  minėtos normos.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (pvz., LVAT2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (pvz.: LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013). Kadangi įrodyti aplinkybes, kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, pareiga tenka atsakovui, teismas nurodytas aplinkybes vertino pareiškėjo naudai ir pripažino, kad laikotarpiais nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2013 m. birželio 14 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2015 m. balandžio 8 d., išviso 604 dienas, pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas sąlygomis, kai vienam asmeniui (pareiškėjui) teko mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, t.y. Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog patalpos (gyvenamosios, dušo), kuriose jis buvo laikomas, neatitinka higienos normų reikalavimų, nėra inventoriaus. Iš Šiaulių VSC patikrinimo aktų teismas nustatė, kad  dušo patalpose slidžios grindys. Gyvenamosios kameros Nr. 24, 50, 16 taip pat neatitiko higienos normų reikalavimų. Bylai aktualiu laikotarpiu kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atliktas sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimas, taip pat byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie kitų patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu į Šiaulių TI administraciją nesikreipė, taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į kitas kompetentingas institucijas (pavyzdžiui, Šiaulių VSCar kt.) dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodytas patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, aprašymas, iš kurio matyti, kad patalpos įrengtos pagal higienos normų reikalavimus, tačiau objektyvių duomenų, ar šios patalpos visiškai atitinka higienos normų reikalavimus, byloje nėra. Teisės aktai neįpareigoja Šiaulių TI administraciją nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji) būklės, todėl teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas neįrodė, jog kitos patalpos (išskyrus dušo patalpas ir kameras Nr. 24, 50, 16), kuriose jis buvo laikomas, neatitiko higienos normų reikalavimų.

Pareiškėjas teigė, kad kameroje nebuvo karšto vandens. Higienos normos HN: 76:2010 21 punkte numatyta, kad <...> sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Karšto (šilto) vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose teisės aktai nenumato, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjo nusiskundimus esą nebuvo atliekama asmens pirminė medicininė apžiūra, todėl pareiškėjui teko gyventi kartu su utėlėtais, sergančiais TBC, higieniškai apsileidusiais asmenimis, esą nebuvo dezinfekuojama patalynė,  esą nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos skalbti ir džiovinti rūbų, o apie tai, kad buvo galima rūbus skalbti skalbykloje, pareiškėjas nežinojo, esą patalpose veisėsi parazitai (tarakonai, patalynės erkės, graužikai), teismas atmetė kaip nepagrįstus. Iš Šiaulių VSC patikrinimo aktų teismas nustatė, kad dėl patalpų dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos pažeidimų nenustatyta. Pažymoje „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje“ nurodyta, kad įstaigoje kasdien atliekama kamerų dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija, šias aplinkybes patvirtina dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos planai. Šiaulių VSC nenustatė pažeidimų ir dėl atliekamos atvykusių asmenų pirminės medicininės apžiūros, dėl tuberkuliozės priežiūros ir sergančių asmenų atskyrimo. Pagal Higienos normos HN 76:2010 64 punktą, laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Šiaulių TI direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas) reglamentuoja viršutinių rūbų skalbimo tvarką. Aprašo 3 punkte numatyta, kad Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) viršutinių rūbų skalbinių skalbimo bei cheminio valymo paslaugos teikiamos už suimtųjų (nuteistųjų) asmeninėse sąskaitose esančius pinigus. Aprašo 13 ir 14 punktai numato skalbinių nepriėmimo procedūrą, jei suimtasis (nuteistasis) neturi ar turi nepakankamai lėšų savo asmeninėje sąskaitoje sumokėti už skalbimo paslaugas. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių TI atsisakė priimti skalbimui pareiškėjo viršutinius rūbus, pareiškėjas nesikreipė į Šiaulių TI administraciją su prašymu skalbti jo viršutinius rūbus, neteikė skundų dėl atsisakymo skalbti jo rūbus, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių duomenų kada ir kokiomis aplinkybėmis Šiaulių TI atsisakė sudaryti jam galimybę išsiskalbti viršutinius rūbus. Pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kada jam nebuvo sudarytos sąlygos skalbti apatinius rūbus. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus šiais aspektais atmetė kaip nepagrįstus.

Dėl pareiškėjo nusiskundimų pablogėjusia sveikata, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sveikatos istoriją, teismas konstatavo, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.

Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo kalinamas pažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos reikalavimus, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias. Vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kuri negali būti kompensuojama vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu, o kalėdamas pas atsakovą pirmiau aptartomis sąlygomis pareiškėjas patyrė pinigine išraiška apskaičiuotiną neturtinę žalą.Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Be to, pareiškėjas buvimo Šiaulių TI laikotarpiu turėjo galimybę pasivaikščioti gryname ore, pažeidimo laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma nuolat kito.

Spręsdamas dėl priteistinos sumos neturtinei žalai  atlyginti, t. y. įvertinęs pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus, kalinimo Šiaulių TI laikotarpį, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais (pvz.: LVAT 2015 m. vasario 11 d.  nutartis administracinėje byloje Nr. A-550-575/2015, 2015 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2045-520/2015), atsižvelgdamas į pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimalią mėnesinę algą, vidutinį darbo užmokestį),  vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais,teismas nusprendė, kad  šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 3800 Eur.

III.

Pareiškėjas K. D. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priteisti jam teisingą kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, įrodinėjimo naštą nepagrįstai perkėlė pareiškėjui. Apeliantas akcentuoja, kad jis skunde teismui išsamiai nurodė nusiskundimus dėl jo laikymo Šiaulių TI netinkamų sąlygų. Todėl būtent atsakovo atstovui tenka pareiga paneigti pareiškėjo tvirtinimus, kad visos kameros, kuriose jis gyveno, neatitiko Higienos normos HN 76:2010 ir kitų tesiės aktų reikalavimų. Teismas  dėl daugumos nusiskundimų apsiribojo formaliomis ir neobjektyviomis išvadomis, jog jo skundo teiginiai nepasitvirtino. Teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, pasisakė tik dėl minimalios kameros ploto normos neužtikrinimo, iš esmės neanalizuodamas kitų pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Nustatydamas minimalios kameros ploto normos pažeidimo laikotarpį, teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo pateiktus įrodymus ir rėmėsi tik atsakovo parengtomis pažymomis, netinkamai nustatė pažeidimo trukmę (604 dienos). Teismas neįvertino pareiškėjo nurodytų nusiskundimų dėl sanitarinių mazgų kamerose netinkamo įrengimo, privatumo naudojantis  tualetu neužtikrinimo, nors jis buvo akcentavęs, kad nurodyta situacija jį ypatingai varžė, žemino, psichologiškai gniuždė. Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos įpareigoja šalis nares užtikrinti kaliniams galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir garantuotų privatumą. Galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą.

Apeliantas akcentuoja, kad natūrali šviesa ir grynas oras yra pagrindiniai gyvybės elementai, ir jais naudotis turi teisę kiekvienas asmuo. Pareiškėjas, kartu su 10–17 suimtųjų, buvo priverstas kankintis 16 kv. m ploto (atskaičius sanitarinį mazgą) kameroje. Kelios eilės grotų ant langų ribojo šviesos ir oro patekimą į kamerą. Minimalus oro kiekis žmogui patalpose, kuriose draudžiama rūkyti, turi būti 14,4 kubinio metro per valandą. Todėl  apelianto atveju yra pagrindas pripažinti, kad Šiaulių TI neužtikrino pareiškėjo teisės į sveiką aplinką, elgėsi su juo ypatingai žiauriai. Teismas atsainiai vertino pareiškėjo teiginius dėl nežmoniškų, antisanitarinių sąlygų  įtakos jo sveikatai, galimybei pailsėti, laisvai judėti ir kitaip kokybiškai gyventi. Nuolatinis stresas, diskomfortas ir depresija padarė jam didelę neturtinę žalą. Apelianto teigimu, už ilgai užsitęsusį laikymą nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis teismas jam priteisė  neadekvačią (pernelyg mažą) kompensaciją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (II t., b. l. 57–59).

Atsakovo  atstovo nuomone, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės  žalos atlyginimo už laikymą Šiaulių TI nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2013 m. birželio 14 d. ir nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2015 m. balandžio 8 d. kameroseNr. 16, 17, 24, 50, 51, 91, 92 antisanitarinėmis, sveikatą žalojančiomis, žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, prilygstančiomis kankinimui.

Pareiškėjas, reikalaudamas priteisti piniginę kompensaciją neturtinei žalai atlyginti,netinkamas laikymo Šiaulių TI sąlygas skundė minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui trūkumo, sanitarinių mazgų netinkamo įrengimo,  nesaugių  sveikatai kamerų ir dušo patalpų.

Pagal Šiaulių TI pateiktus į bylą įrodymus, duomenų, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas kameroje Nr.92, byloje nėra.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisdamas pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių TI,  3 800 Eur neturtinei žalai atlyginti. Teismas Šiaulių TI neteisėtais veiksmais pripažino  pareiškėjo laikymą šioje įstaigoje 604 dienas sąlygomis, kai vienam asmeniui (pareiškėjui) teko mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto, taip pat tai, kad dušo patalpose buvo slidžios grindys, o pareiškėjo gyvenamosios kameros Nr. 24, 50, 16 taip pat neatitiko higienos normų reikalavimų.

Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas tarp bylos šalių netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą,neįvertino kai kurių bylai reikšmingų aplinkybių, netinkamai nustatė pažeidimo trukmę ir mastą,užilgai trukusį kalinimą nežmoniškomis, kankinančiomis sąlygomis priteisė  neadekvačią piniginę kompensaciją. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Minėtos konstitucinės nuostatos perkeltos į Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį. Šis nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas yra analogiškas Konvencijos  3 straipsnio  nuostatai,  kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Suėmimo  vykdymo  ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu  minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida.  Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir  Bausmių  vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios). Higienos norma HN 76:2010 minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė, tačiau 6 punkte buvo nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Ši nuostata yra bendroji, o konkrečius bendruosius sveikatos saugos laisvės atėmimo vietose reikalavimus nustatė atitinkami  Higienos normoje HN 76:2010 skyriai. Teismas sprendime teisingai nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje (ne mažiau 3,6 kv.m) nustatė Kalėjimų departamento  direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas.Šiame teisės akte numatyto minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija nenustatyta.

EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar kalinimo sąlygos buvo žeminančios Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas  kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). EŽTT yra pažymėjęs ir tai, kad trumpas kalinimo nepriimtinomis sąlygomis laikas automatiškai nereiškia, kad kalinimas nepatenka į Konvencijos 3 straipsnio taikymo sritį, jeigu kitos kalinimo sąlygos pagrindžia šio straipsnio taikymą (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą). Vertinant  kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į visų kalinimo sąlygų kumuliacinį poveikį, taip pat į visus pareiškėjo teiginius (žr. EŽTT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą byloje Čuprakovs prieš Latviją,  2009 m. liepos 19 d. EŽTT sprendimą byloje Sulejmanovic prieš Italiją, 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Makarov prie Rusiją, 2009 m. vasario 24 d. sprendimą byloje Gagiu prieš Rumuniją, 2008 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Moiseyev prieš Rusiją), be to, svarbu įvertinti kalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę (žr. EŽTT 2005 m. lapkričio 8 d. sprendimą byloje Alver prieš Estiją). Atitinkamai, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pvz., byloje  Valašinas prieš Lietuvą EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

EŽTT 2016 m. spalio 20 d.sprendime byloje Mušic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr.7334/13) apžvelgė savo anksčiau suformuotą praktiką, kurioje buvo pasisakyta dėl minimalios asmeninės erdvės pagal Konvencijos 3 straipsnį ir ją harmonizuodamas  pateikė aktualius išaiškinimus dėl principų ir standartų, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui, kalėjimuose, kuriuose asmenys apgyvendinami kartu (daugiavietėse kamerose). EŽTT šiame sprendime  akcentavo, kad vertinant kalinimo sąlygas ypač svarbu atsižvelgti į kumuliacinį šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius pareiškėjo tvirtinimus. EŽTT pažymėjo, kad kai kalinamam asmeniu tenka mažiau nei 3 kv.m daugiavietėje kameroje, kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Stiprios prezumpcijos testas turi būti taikomas  kaip reikšminga, tačiau ne nepaneigiama Konvencijos  3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Dėl veiksnių, kurie gali kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą ir tokiu būdu paneigti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, EŽTT pažymėjo, kad tokiems paprastai priskiriami: trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai, toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; asmuo kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų to asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių.

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Mušic prieš Kroatiją Konvencijos 3 straipsnio kontekste  pasisakydamas  dėl kalinamo daugiavietėje kameroje asmens minimalios asmeninės erdvės,  be kita ko, paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, t.y. kad sanitariniai įrenginiai, skirtingai nei plotas, užstatytas baldais, neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Be to, pažymėjo, kad šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Minėtame EŽTT sprendime pateikti išaiškinimai nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste yra itin reikšmingi  asmeninės erdvės vienam asmeniui daugiavietėje kameroje skaičiavimo aspektu, nes pareiškėjas  skųsdamasis ploto vienam asmeniui trūkumu, akcentavo, kad dalį kameros užima baldai ir sanitarinis mazgas, o pirmosios instancijos teismas dėl vienam asmeniui tenkančios jų laikymo kamerų minimalios asmeninės erdvės sutiko su atsakovo pozicija, kad sanitariniai įrenginiai ir baldais užimtas plotas įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, nuo kurio skaičiuojamas kalinamajam asmeniui tenkantis plotas. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti atsižvelgiama į naujausius EŽTT išaiškinimus  (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas  byloje Mušic prieš Kroatiją) ir pareiškėjo  laikymo Šiaulių TI sąlygos minimalios asmeninės erdvės  prasme turi būti  vertinamos į pareiškėjo laikymo kamerų plotą neįskaitant  sanitarinio mazgo užimamo ploto.

EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Mušic prieš Kroatiją pasisakyta ir dėl įrodinėjimo standartų kalinimo sąlygų bylose pažymint, kad kalinami asmenys susiduria su objektyviais sunkumais renkant įrodymus dėl kalinimo sąlygų, pabrėžta, kad vis dėlto tokiais atvejais pareiškėjai privalo pateikti  detalų ir nuoseklų ginčijamų aplinkybių paaiškinimą, o  tam tikrais  gali pateikti  bent kai kuriuos įrodymus apie kalinimo sąlygas. Kai pateikiamas patikimas ir pagrįstai detalus  kalinimo sąlygų apibūdinimas, sudarantis prima facine netinkamo elgesio atvejį, įrodinėjimo pareiga yra perkeliama valstybei.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika formuojama analogiška linkme, t.y. laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atklikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo  ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Remiantis teismų praktika, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-525-197/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui laikymo Šiaulių TI sąlygas, iš kurių kildino neturtinės žalos atsiradimą, kai kuriais aspektais (ploto vienam asmeniui, sanitarinių mazgų įrengimo, privatumo naudojantis tualetu nebuvimo, kamerų ventiliacijos), taip pat nurodytų neteisėtų veiksmų pasekmes (neturtinę žalą) apibūdino pakankamai aiškiai ir detaliai. Pagal minėtoje teismų praktikoje aptartą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, tais aspektais, kuriuos pareiškėjas dėl netinkamų laikymo Šiaulių TI sąlygų nurodė detaliai, įrodinėjimo našta tenka Šiaulių TI. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo  laikymo kameras  atitikusiomis arba neatitikusiomis higienos normų reikalavimų pripažino iš esmės atsižvelgdamas vien į tai, ar šias kameras tikrino Šiaulių VSC. Teisėjų kolegija pažymi, kad  visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai gali būti vienas iš  įrodymų (ABTĮ 57 straipsnis) apie kalinimo sąlygas, tačiau  tai, kad  atitinkama gyvenamoji kamera ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrinta, savaime nereiškia, kad joje nebuvo skundžiamų neatitikimų higienos normoms. Todėl turi būti vertinama įrodymų visuma pagal pirmiau minėtą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, taip pat atsižvelgiama į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų  konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą.

Minėta, kad nustatant pareiškėjui tekusią asmeninę erdvę daugiavietėje kameroje, į kameros plotą neturi būti įskaičiuotas sanitarinio mazgo plotas. Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo  d. pažymoje Nr.60//09-30300 apie pareiškėjo laikymo sąlygas nurodyti kamerų plotai ir kiekvieną parą kameroje laikytų kartu su pareiškėju  asmenų skaičius, fiksuotas rytinio (7.30 val.) ir vakarinio (19.30 val.) patikrinimų metu. Šioje pažymoje bylai aktulių kamerų Nr. 16, 17, 24, 50, 51, 91  plotas nurodytas kartu su sanitarinio mazgo užimamu plotu.  Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo 15 d. pažymoje Nr.62108-915 apibūdinant gyvenamųjų kamerų įrengimą pagal Higienos normos HN 76:2010 ir Eksploatavimo taisyklių reikalavimus, nurodyta, kad  sanitarinio mazgo plotas kiekvienoje gyvenamojoje kameroje yra skirtingas, tačiau  minėtos paskirties kamerose visais atvejais yra įrengtas vienas sanitarinio mazgo komplektas (klozetas arba unitazas, praustuvė, veidrodis, tualetinių reikmenų spintelė), atitvertas nuo patalpos gyvenamosios dalies  1,5 m. aukščio pertvara.  Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas savo skunde nurodė, jog kamerose Nr. 16, 17, 50, 51, 91 sanitarinis mazgas  užėmė apie 1,4 kv.m, o kameroje Nr.24 apie 2 kv.m , atsakovo atstovui to nepaneigus, teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjui tekusią asmeninę erdvę minėtose kamerose,  pareiškėjo nurodyto sanitarinių mazgų ploto neįskaito į Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo  d. pažymoje Nr.60//09-30300 nurodytus kamerų plotus.

Pagal Šiaulių TI pateiktus duomenis pareiškėjas nuo 2012 m. gruodžio 13 d. iki 2013 m. birželio 14 d. buvo laikytas 174 dienas, nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2015 m. balandžio 8 d.568 dienas, o iš viso 742 dienas. Tarp pirmojo ir antrojo laikymo periodo yra trijų mėnesių intervalas. Analizuojant pareiškėjo laikymo sąlygas pirmuoju laikymo periodu 174 dienas kamerose Nr.91 (17,05 kv.m neįskaitant san .mazgo), Nr.16 (17,56kv.m neįskaitant san.mazgo), Nr.17 (17,07 kv. m neįskaitant  san. mazgo) pažymėtina, kad visą šį laikotarpį pareiškėjas buvo laikomas tarp 5-14 asmenų ir jam teko mažiau  nei 3 kv. ploto (nuo 2,94 kv.m iki 1,22 kv.m). Šiame intervale palankiausiomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas 8 dienas (vienam asmeniui teko nuo 2,94 kv.m iki 2,21 kv.m), blogiausiomis sąlygomis 28 dienas (8 dienas vienam asmeniui teko nuo 1,31 kv.m iki 1,22 kv.m; 20 dienų nuo 1,55 kv. m iki 1,31 kv.m.).  Aptariamu periodu pareiškėjas ilgiausiai buvo laikomas  sąlygomis, kai vienam asmeniui kameroje teko nuo 1,95kv.m  iki 1,70 kv.m(72 dienas) arba nuo 2,21 kv. m iki 1,95 kv. m (40 dienų).

Analizuojant pareiškėjo antrojo laikymo Šiaulių TI periodo (568 dienų) sąlygas (nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2015 m. balandžio 8 d.)kamerose Nr.51 (17,46 kv. m neįskaitant san. mazgo), Nr.50 (17,26 kv. m neįskaitant san.mazgo), Nr.24 (16,85 kv. m neįskaitant san.mazgo) pažymėtina, kad laikymo sąlygos minimalios erdvės aspektu buvo palaipsniui gerinamos. Jei nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2014 m. spalio 25 d.  pareiškėjas buvo  laikomas tarp 7-11 asmenų (vienam asmeniui teko nuo 2,46 kv. m. iki 1,57 kv. m.), tai  nuo  2014 m. spalio 25 d. iki 2015 m. balandžio 9 d.(167 dienas) tarp 5-6 asmenų (vienam asmeniui teko nuo 3,49 kv. m  iki 2,87 kv m). Į minėtą 568 dienų laikotarpį įsiterpia palankesni atvejai, kai 8 kartus po visą dieną ir 22 kartus po pusę dienos  pareiškėjas buvo laikomas sąlygoms, kai vienam asmeniui teko daugiau nei 3,6 kv.m kameros ploto (nuo 4,21 kv.m iki 5,61 kv. m).

Apibendrinus pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygas ginčui aktualiu laikotarpiu (iš viso 742 dienos) nustatyta, kad nacionalinėje teisėje numatytas minimalus plotas vienam asmeniui (ne mažiau 3,6 kv. m vienam asmeniui) pareiškėjui buvo užtikrintas iš viso 19 dienų (8 kartus po visą dieną ir 22 kartus po pusę dienos), o 723 dienas pareiškėjui tekusi asmeninė erdvė buvo  atitinkamai mažesnė, t.y.129 dienas pareiškėjui tekęs minimalus gyvenamosios patalpos plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m, tačiau ne mažesnis nei 3 kv. m, o 594 dienas buvo mažesnis nei 3 kv. m.Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė pažeidimo trukmę (604 dienos) sutinka, nes pažeidimo trukmė yra ilgesnė (iš viso 723 dienos) kartu pažymėdama, kad pareiškėjo argumentai dėl jam tekusio gyvenamųjų kamerų ploto (nuo  0,6-0,9 kv. m iki 1,6 kv.m) nepagrįsti, nes kalinamam asmeniui tenkanti asmeninė erdvė daugiavietėje kameroje skaičiuotina į bendrą kameros plotą neįskaitant tik sanitarinio mazgo užimamo grindų ploto.

Konstatuotina, kad pareiškėjo kalinimo laikas neužtikrinant minimalaus  ploto pagal  nacionalinę teisę yra ilgas - iš viso 723 dienos, iš jų 594 dienos, kai pareiškėjui tekęs  kameros plotas buvo  mažesnis nei 3 kv. m.Detalizuojant minėtų 594  pareiškėjo laikymo dienų  Šiaulių TI sąlygas  nustatyta, kad 64 dienas vienam asmeniui teko nuo 2,94 iki 2,50 kv. m, 169 dienas nuo 2,5 kv. m iki 2,00 kv. m., 272 dienas nuo 2 kv. m iki 1,70 kv. m. , 89 dienas nuo 1,70 iki 1,22 kv. m.). Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad dėl ankštų kamerų jam tekdavo sėdėti arba gulėti, laikytini pagrįstais tais 89 atvejais, kai pareiškėjo laikymo sąlygos ploto vienam asmeniui aspektu buvo blogiausios.  Pažymėtina ir tai, kad  asmenų laikymo tardymo izoliatoriuje specifika yra ta, jog  atitinkamą dienos dalį jie gali būti užimti su jais susijusiuose ikiteisminio tyrimo ar bylos nagrinėjimo teisme procesuose. Tokiais atvejais likusių gyvenamojoje kameroje asmenų padėtis asmeninės erdvės  prasme pagerėja, jie gali daigiau ir laisviau judėti, mankštintis ir pan. Pareiškėjas neteigia, kad kartu su juo Šiaulių TI kamerose gyvenę asmenys nuolat būdavo kameroje. Nors  nuo  2014 m. spalio 25 d.  iki 2015 m. balandžio 9 d. (167 dienas) pareiškėjo laikymo sąlygos asmeninės erdvės aspektu buvo ženkliai pagerintos ir didžiąją šio laikotarpio dalį (138 dienas) pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai jam  teko ne mažiau nei  3 kv. m. (apie 3,49 kv. m), o kai kuriais atvejais (13 kartų po pusę dienos ir 5 atvejais po visą dieną) daugiau nei 3,6 kv. m, tačiau kalinimo sąlygų pagerinimas ginčui aktualaus laikotarpio pabaigoje nepaneigia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo stipriosios prezumpcijos, nes pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpis, kuriuo jam teko mažiau nei 3 kv. m kameros ploto, yra ilgas (594 dienos) ir atsakovo atstovas nepateikė į bylą įrodymų, kad minėtu laikotarpiu ploto vienam asmeniui trūkumas pareiškėjui buvo kompensuotas kokiomis nors papildomomis  priemonėmis, nes suteikimas galimybės  1 valandos kasdien pasivaikščioti gryname ore yra numatytas pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį ir prie ploto trūkumą kompensuojančių priemonių nepriskirtinas. Taigi šiuo atveju yra pakankamas pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą vien dėl ilgo kalinimo Šiaulių TI laiko, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, kai jam teko mažiau nei 3 kv. m asmeninės erdvės gyvenamojoje kameroje.  Be to, nagrinėjamu atveju yra pagrindas išvadoms, kad minėtas pareiškėjo laikymo  Šiaulių TI sąlygas sunkino kai kurie kiti neigiami veiksniai.

              Pareiškėjo nusiskundimų, iš kurių kildinama neturtinė žala, kontekste yra aktuali EŽTT praktika.  Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie yra svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, EŽTT ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia, galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal EŽTT praktiką privatumas naudojantis tualetu tam tikrose bylose buvo priskiriamas prie teisių minimumo (angl. Minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, taip pat šios teisės atėmimas buvo laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo nr. 28524/95), 73–75 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo nr. 47095/99), 99 p.). Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą.  EŽTT  priminė, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, § 78 ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], §49). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, § 74) (žr., pvz., 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canaliprieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07), 97 p.; 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 94 p.; 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 99 p.; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07 ir 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05), 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyevir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07 ir 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą būtent neigiamai ir vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02), 81 p.). Į minėtą EŽTT praktiką atsižvelgia Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016, 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-402-662/2017,  2017 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A-561-261/2017).

                 Nagrinėjamo ginčo atveju yra aktualus privatumo užtikrinimo aspektas naudojantis tualetu, įrengtu tardymo izoliatoriaus daugiavietėse kamerose.Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad jis buvo laikomas daugiavietėse kamerose, kuriose įrengtos  lubų nesiekiančios pertvaros neužtikrino privatumo naudojantis tualetu, sanitariniuose mazguose nebuvo šilto vandens, ventiliacijos, todėl pareiškėjas kentėjo nuo blogų kvapų.Pagal atsakovo atstovo pateiktus įrodymus pareiškėjo laikymo kamerose sanitariniai mazgai  su šaltu vandeniu  įrengti  atsižvelgiant į Higienos normos HN 76:2010 2 punktą ir  Eksploatavimo taisyklių 2, 14.5 punkto reikalavimą, t.y. atitverti nuo likusio kameros ploto 1,5 metro aukščio pertvaromis. To neneigia ir pareiškėjas, pažymėdamas kad atitinkami teigiami pokyčiai  buvo padaryti kamerų Nr.24,50,51 sanitariniuose mazguose (jie nu kameros gyvenamosios dalies atskirti medžio plokštėmis). Atsižvelgdama į pirmiau aptartą EŽTT praktiką, teisėjų kolegija pažymi, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas ir atskyrimas  nuo daugiavietės gyvenamosios patalpos dalies minėtų nacionalinėje teisėje nurodytų standartų nepažeidžia, tačiau jis nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, nes kiti asmenys (kiti toje pačioje kameroje laikomi asmenys, taip pat prižiūrėtojai),  iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali matyti ten esantį asmenį. Atsakovo atstovo  argumentai, kad Šiaulių TI veikia 1911 metais pastatytame pastate, kuris yra įtrauktas į nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl pagal šiuo metu galiojančius nacionalinės  teisės aktus pastate negali būti atlikti tokie darbai, kurie susiję su patalpų rekonstrukcijos darbais (pvz., papildomų ventiliacijos sistemų, atskirų sanitarinių mazgų įrengimas), negali būti traktuojami  kaip pateisinantys valstybės poziciją kalinamų asmenų atžvilgiu, kai daugiavietėje kameroje sanitarinis mazgas įrengtas neužtikrinant naudojimosi tualetu privatumo ir atskiros oro šalinimo sistemos,  nes kalinimas tokiomis sąlygomis prilygsta žeminančiam  orumą elgesiui ir yra nesuderinamos su Konvencijos 3 straipsniu.

               Teigdamas, kad  Šiaulių TI buvo laikomas buvo antisanitarinėmis, žalojančiomis sveikatą sąlygomis, pareiškėjas skundėsi blogu kamerų  patalpų ventiliavimu, drėgme, natūralaus ir dirbtinio apšvietimo stoka, parazitais (tarakonais, patalynės erkėmis, graužikais). Pažymėtina, kad kameras Nr.24, Nr.50 pareiškėjas išskyrė iš kitų laikymo kamerų kaip labiau atitikusias sanitarines sąlygas (kamerą Nr.24 pareiškėjas išskyrė kaip įrengtą geriausiai, dėl kameros Nr.50 pažymėjo, kad ji buvo išdažyta).

           Atsakovo atstovas, nesutikdamas su pareiškėjo nusiskundimais dėl antisanitarinių sąlygų, pateikė pirmosios instancijos teismui Šiaulių VSC atliktų Šiaulių TI patalpų  patikrinimų dėl atitikties Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams patikrinimų  aktus už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 9 d. iki 2015 m. balandžio 22 d. (iš viso 13 aktų), kuriuose  užfiksuoti atitinkamų gyvenamųjų patalpų, taip pat kitos paskirties patalpų (dušo, minkšto inventoriaus sandėlio, skalbyklos, sanitarinės švaryklos, kt.)patikrinimo rezultatai, taip pat kiti klausimai (įstaigos patalpų valymo, dezinfekcijos, dezinfekcijos ir deratizacijos, kt.).Minėtuose patikrinimo aktuose yra duomenys apie keturių pareiškėjo laikymo kamerų (Nr.16,17,24, 50) patikrinimus, tačiau  kameros Nr.17 patikrinimo laikas (2015 m. balandžio 20 d.) yra pernelyg nutolęs  nuo pareiškėjo laikymo šioje kameroje (2013 m. birželio 11-14 d.), be to kamera buvo tikrinta šaltuoju metų periodu, o pareiškėjas joje laikytas šiltuoju periodu, todėl šios kameros patikrinimo duomenys nelaikytini įrodymais apie pareiškėjo laikymo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas iš minėtų patikrinimo aktų iš esmės teisingai nustatė, kad kameros Nr.24,16 neatitiko higienos normų reikalavimų. Kamerą Nr.16, kurioje pareiškėjas buvo laikytas nuo 2013 m. sausio 25 d. iki 2013 m. birželio 14 d., Šiaulių VSC tikrino 2013 m. sausio 14 d. (2013 m. sausio 17 d. patikrinimo aktas Nr.EP-3), t.y. likus savaitei iki pareiškėjo apgyvendinimo šioje kameroje, ir konstatavo Higienos normos HN 76:2010 56 punkto (ant sienų, lubų pelėsis), 62 punkto (lubų ir sienų tinkas nuo drėgmės atšokęs, sienų bei lubų dažų bei tinko danga byranti, patalpoje būtinas remontas), 59 punkto (patalpoje neužtikrintas  pagrindinis valymas, nes sienos ir durys purvinos), 26 punkto (oro temperatūra 16,7°).  Patikrinimo akte Nr.EP-3 Šiaulių TI  buvo nurodyta pašalinti higienos normos pažeidimus iki 2013 m. balandžio 17 d. Atsakovo atstovas  nepateikė į bylą įrodymų, kad Šiaulių VSC nustatytus kameros Nr.16  neatitikimus  Higienos normai HN 76:2010 pašalino iki nustatyto termino, o tuo pačiu ir iki pareiškėjo laikymo šioje kameroje pabaigos.Kamerą Nr.24, kurioje pareiškėjas buvo laikytas nuo 2015 m. vasario 10 d. iki 2015 m. balandžio 9 d., Šiaulių VSC tikrino 2015 m. balandžio 20 d. (2015 m. balandžio 22 d. patikrinimo aktas Nr.EP-153), t.y. praėjus nedideliam laiko tarpui po pareiškėjo išvykimo iš šios kameros ir įstaigos ir tuo pačiu (šaltuoju) metų periodu, todėl šiame akte užfiksuoti patikrinimo duomenys laikytini patvirtinančiais pareiškėjo laikymo šioje kameroje sąlygas. Patikrinimo akte Nr.EP-153 konstatuota, kad kameroje Nr.24 oro temperatūra yra per žema šaltajam metų periodui (HN 76:2010 26 p. pažeidimas), siena suskilusi, dangos nėra lengvai valomos ir dezinfekuojamos, reikalingas paprastasis remontas (HN 76:2010 28, 62 p. pažeidimas), santykinė oro drėgmė atitiko HN 76:2010 reikalavimus. Kamerą Nr.50, kurioje pareiškėjas buvo laikytas nuo 2014 m. balandžio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 20 d.,  Šiaulių VSC tikrino įpusėjus pareiškėjo laikymui šioje kameroje - 2014 m. rugpjūčio 21 d. (2014 m. rugpjūčio 27 d. patikrinimo aktas Nr.EP-340). Minėtame patikrinimo akte  užfiksuota, kad kamera Nr.50  suremontuota 2014 metais, santykinė oro drėgmė, dirbtinis apšvietimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Taigi, priešingai nė nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, Šiaulių VSC kamerą Nr.50 įvertino kaip atitinkančią Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovo atstovas dėl kamerų Nr.91,17,51 nepateikė jokių įrodymų (patikrinimo aktų, kamerų remonto dokumentų, kt.), kurie paneigtų pareiškėjo nusiskundimus  dėl šių kamerų būklės neatitikimo higienos normų reikalavimams (drėgna, pelėsis, kt.).Pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę laikytina, kad atsakovo atstovas  dėl kamerų atitikties HN 76:2010 reikalavimams, paneigė įrodymais pareiškėjo nusiskundimus tik dėl kameros Nr.50, taip pat tais aspektais, kuriuose Šiaulių VSC patikrinimo aktuose ne kartą konstatuota, kad įstaigoje laikomasi Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų (kameros vėdinamos per langus; minkštas inventorius dezinfekuojamas sanitarinės švaryklos dezinfekcijos kamerose; daiktų sandėlyje minkštas inventorius švarus, nesuplyšęs;  kiekvieną mėnesį minkšto inventoriaus būklė tikrinama,  netinkamas nurašomas; lovos skalbiniai keičiami nustatyta tvarka, tai fiksuojama suimtųjų kortelėse (asmeninėse sąskaitose); graužikų ir buitinių kenkėjų naikinimas vykdomas sistemingai). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kuriais teismas pripažino nepagrįstais pareiškėjo nusiskundimus  patalynės dezinfekavimo, buitinių kenkėjų naikinimo,  rūbų skalbimo ir džiovinimo, atvykstančių į įstaigą asmenų sanitarinio švarinimo,TBC sergančių asmenų atskyrimo, todėl šiais aspektais iš naujo nepasisako.

            Teismas, atsižvelgdamas į Šiaulių VSC patikrinimo aktus, pripažino pagrįstu pareiškėjo nusiskundimą, kad dušo patalpų grindų danga (plytelės) buvo  nesaugi (slidi), t.y. neatitiko Higienos normos HN 76:2010 39.3 punkto reikalavimų.  Sutikdama su šiais pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas savo teiginio esą jis dėl netinkamai įrengtos dušinės (susikaupus garams apsvaigo, parkrito ir susižalojo) nepagrindė jokiais konkrečiais duomenimis (nenurodė įvykio bent apytikslės datos), o pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje įrašų apie tokį faktą nėra. Todėl laikytina, kad pareiškėjas nurodyto nusiskundimo nepagrindė ir jo neįrodė.

Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas pažeidžiant ne tik nacionalinės teisės normas (Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalis, Higienos normos HN 76:2010 26, 28, 39.3, 56, 59,6 2 punktai, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas), t. y. atsakovo atstovui CK 6.271 straipsnio prasme neveikiant taip, kaip to reikalavo minėti teisės aktai, bet pažeidžiant ir Konvencijos 3 straipsnį, ir laikymo teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis trukmė yra ilgesnė (723 dienos, iš jų 594 dienos kai pareiškėjui teko mažiau nei  3 kv.m asmeninės erdvės) nei buvo nustatęs pirmosios instancijos teismas (506 dienos), konstatuoja, kad minėtas ilgai trukęs pareiškėjo laikymas pirmiau aptartomis nepriimtinomis sąlygomis sukėlė pareiškėjui ilgalaikius fizinius nepatogumus ir dvasinius išgyvenimus (CK 6.250 straipsnis), kurių intensyvumas viršija kalinimui neišvengiamai būdingą kentėjimo laipsnį, nes pareiškėjas ilgai buvo laikomas žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis.

Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra duomenys, kad pareiškėjas ginčui aktualiu  skundėsi širdies veiklos sutrikimais, nemiga, tačiau ne visais atvejais užfiksuotos tokių negalavimų priežastys, kurias nurodė gydytojui pats pareiškėjas. Pvz., pagal 2014 m. spalio 22 d. gydytojo įrašą, ligonis  (apeliantas) kreipdamasis dėl nemigos jos priežastimi nurodė „pergyvenimą dėl situacijos“. Visiškai natūralu, kad kalinamas  asmuo pergyvena dėl jo atžvilgiu vykstančio proceso (ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme), todėl identifikuoti koks būtent  neigiamas  veiksnys sukėlė pareiškėjui nemigą, širdies veiklos sutrikimus nėra galimybės ir konstatuoti minėtus pareiškėjo sveikatos sutrikimus kaip byloje nustatytų Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis) pasekmę, susijusią priežastiniu ryšiu būtent su šiais neteisėtais veiksmais, nėra pagrindo.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad Šiaulių TI jis susirgo kojų nagų grybeliu, pažymėtina, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje yra  2014 m. balandžio 3 d. ir 2015 m. kovo 5 d. įrašai, kad pareiškėjui buvo diagnozuotas kojų nagų grybelis ir skirtas gydymas. Šiaulių VSC Šiaulių TI dušinių patikrinimo aktuose nekonstatavo tokio pobūdžio pažeidimų, kurie galėjo sudaryti sąlygas užsikrėsti šia liga. Priešingai, patikrinimo aktuose yra konstatuota, kad tarp suimtųjų maudymosi yra 30 min. intervalai, kurių metų atliekama patalpų dezinfekcija su atitinkamais tirpalais, daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys ir kt.) nenaudojami, kiekvienas  suimtasis naudojasi individualiomis  prasimosi priemonėmis (kempinėmis, muilu, rankšluosčiu), duomenys  apie dušų ir jų prieigų kasdieninį ir generalinio valymą fiksuojami  šių priemonių kontrolės žurnaluose. Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo išvadoms, kad pareiškėjas užsukrėtė grybeliu dėl kokių nors  Šiaulių TI administracijos neteisėtų veiksmų, nes įstaigos administracija nėra atsakinga už kiekvieno asmens rūpinimąsi savo asmens higiena.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas  netinkamai vertino pažeidimo trukmę bei mastą ir teismo priteista 3 800 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

           Atsižvelgusi į nagrinėjamai bylai aktualią EŽTT ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi pirmiau aptartas byloje nustatytas aplinkybes (pažeidimo trukmę, mastą, intensyvumą), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Šiaulių TI  atlyginti  adekvačia suma laikytina 5 000 Eur suma. Priteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą  atsižvelgiama ir į pažeidimo padarymo metu Lietuvoje buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį). Pareiškėjo prašomos sumos priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, neatitinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų  kompensacija.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo(1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. D. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti K. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 5000 (penki tūkstančiai) Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                            Laimė Baltrūnaitė

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas