Administracinė byla Nr. eA-909-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02983-2017-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. liepos 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Callida“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Callida“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Callida“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2017 m. rugsėjo 1 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė), atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), 105 257,56 Eur turtinės žalos atlyginimą.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad jis, naudodamasis V. D. suteikta paskola, 2011 m. rugsėjo 2 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo 0,8985 ha kitos paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), kurį planavo vystyti ir iš to gauti pelną, ir nedelsiant ėmėsi veiksmų šio sklypo detaliajam planui parengti, pasikeitus teisiniam reglamentavimui – sklypo naudojimo būdui pakeisti, statybos dokumentų projektams rengti ir kt. Nors detaliojo plano parengimas ir jo patvirtinimas trunka 6–12 mėnesių, žemės sklypui vystyti reikalingi dokumentai nėra parengti iki šiol dėl Administracijos nepagrįstų atsisakymų tenkinti pareiškėjo prašymus, netinkamų atsakymų į tokius prašymus ar išvis atsakymų nepateikimo, vilkinimo atlikti veiksmus, tai patvirtina administracinių teismų sprendimuose padarytos išvados, taip pat aplinkybė, kad Administracija, pareiškėjui kreipusis į teismą, ne kartą jo reikalavimus tenkino geruoju. Pareiškėjas iki šiol nežino, kaip ir kokiu būdu gali vystyti Žemės sklypą. Pareiškėjo teigimu, per šį laikotarpį jam buvo priskaičiuota ir jo sumokėta 2 524,35 Eur žemės mokesčio, už laikotarpį iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 37 858,33 Eur palūkanų pagal paskolos sutartį, nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. priskaičiuotos palūkanos sudaro
64 874,88 Eur. Šią bendrą sumą – 105 257,56 Eur – pareiškėjas laiko jam atsakovo neteisėtais veiksmais padaryta turtine žala. Akivaizdu, kad patirtos išlaidos – žemės mokesčio mokėjimo atsakovui laikotarpis, užsitęsęs palūkanų mokėjimo laikotarpis – yra priežastiniame ryšyje su nurodytais atsakovo neteisėtais veiksmais. Be to, šias išlaidas galima laikyti Bendrovės negautomis pajamomis, nes Žemės sklypo ar jame įgyvendinto projekto realizavimo atveju jos pajamos bus mažesnės nurodytų išlaidų suma.

3.       Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jo reikalavimams taikyti ieškinio senatį, o, netenkinus šio prašymo, skundą atmesti kaip nepagrįstą ir skirti pareiškėjui 300 Eur baudą dėl piktnaudžiavimo teise bei administraciniu procesu.

4.       Atsakovas tvirtino, kad dauguma jam nepalankių teismo sprendimų buvo priimti iki
2014 metų vidurio, atitinkamai ir dauguma atsakymų pareiškėjui, kurie apskųsti teismui, buvo pateikti iki 2014 metų vidurio. Manė, kad trejų metų ieškinio senaties termino eiga turėtų būti skaičiuojama nuo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-1712-580/2012 priėmimo dienos. Tuo atveju, jeigu teismas laikytų, kad ieškinio senaties termino eiga prasidėjo vėliau nei 2012 m. balandžio 6 d., vis vien ieškinio senaties terminas laikytinas praleistu, nes vėlesniuose teisminiuose ginčuose pareiškėjas kartu nereiškė reikalavimo dėl žalos atlyginimo priteisimo.

5.       Atsakovo vertinimu, nėra jokio pagrindo konstatuoti jo neteisėtus veiksmus, nes Bendrovė kaip verslo subjektas, vykdantis ūkinę veiklą, siekiantis pelno ir turėdamas verslo patirties, turėjo ir privalėjo įvertinti riziką, kurią prisiima, pirkdama netaisyklingos formos Žemės sklypą, įsiterpusį į valstybinės žemė į sklypą, regioninio parko kaimynystėje, bei galėjo numatyti tikėtinas kliūtis ateityje, siekiant ypač intensyviai užstatyti minėtą sklypą. Pareiškėjo nurodytuose teismų sprendimuose nėra konstatuotas nė vienas atsakovo veiksmas, galėjęs sukelti pareiškėjui kokią nors turtinę žalą ar būti priežastiniu ryšiu susijęs su tokios žalos atsiradimu. Be to, atsakovo nuomone, pareiškėjo nurodyta tariamai dėl atsakovo neteisėtų veiksmų kilusi žala iš tikrųjų kilo ne iš atsakovo veiksmų, o iš pačio pareiškėjo laisva valia sudarytos paskolos sutarties, kuria jis įsipareigojo mokėti 8 proc. palūkanas paskolos davėjai, bei iš teisinio reglamentavimo, kuriame įtvirtinta prievolė mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį. Be to, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pats kreipimasis į teismą yra įprastas demokratinėje visuomenėje teisių gynimo būdas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl tokio ginčų sprendimo būdo gali atsirasti žala. Todėl tai, kad pareiškėjas savarankiškai pasirinko savo galbūt pažeistas teises ginti teismine tvarka, nesudaro pagrindo manyti, jog dėl tokios jo pasirinktos elgsenos turėtų būti atsakingas atsakovas.

6.       Atsakovas teigė, kad pareiškėjas savo problemų dėl Žemės sklypo vystymo nesprendžia geranoriškai, nebendradarbiauja su Administracija, o aktyviai bylinėjasi, todėl laikytina, kad jis elgiasi nesąžiningai, piktnaudžiauja teise bei administraciniu procesu. Visose bylose pareiškėją atstovauja advokatas A. S.. Be to, dėl nuolatinių pareiškėjo skundų teismui yra neracionaliai eikvojamos Administracijos darbuotojų darbo laiko sąnaudos.

II.

7.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjo UAB „Callida“ skundą.

8.       Teismas nustatė, kad Bendrovė (paskolos gavėja) ir V. D. (paskolos davėja) sudarė 2011 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutartį, pagal kurios 1 punktą paskolos davėja paskolino paskolos gavėjai 700 000 Lt (202 734,01 Eur) apyvartines lėšas; pagal 4 punktą paskolos gavėja įsipareigojo mokėti paskolos davėjai 8 proc. metinę palūkanų normą nuo visos paskolintos sumos iki visiško atsiskaitymo su paskolos davėja; o pagal 5 punktą paskolą paskolos gavėja privalo grąžinti paskolos davėjai iki 2012 m. rugsėjo 3 d. Pagal 2011 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutarties 2012 m. rugsėjo 3 d. pakeitimą, paskolos gavėja privalo grąžinti paskolos davėjai 700 000 Lt iki 2018 m. rugsėjo 3 d.

9.       Bendrovė (pirkėja) ir D. S. (pardavėjas) sudarė 2011 m. rugsėjo 2 d. prikimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas parduoda, o pirkėjas perka Žemės sklypą už 700 000 Lt.

10.       Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą 2011 m. rugsėjo 15 d. prašymu, prašydamas rengti Žemės sklypo detalųjį planą, tikslu nustatyti naudojimo ir tvarkymo režimą pagal bendrojo plano sprendinius. Administracija 2011 m. spalio 17 d. raštu Nr. A51-40034 (2.15.1.21-MP2) prašymo netenkino, prašydama pateikti nuomonę dėl didesnės apimties teritorijos planavimo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. sprendimu administracinėje byloje
Nr. Ik-1712-580/2012 minėtas Administracijos raštas buvo panaikintas, o Administracija įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą. Vykdydama teismo sprendimą, Administracija 2012 m. gruodžio 11 d. raštu Nr. A51-87249 (2.15.1.21-MP2) atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Nesutikdamas su tuo, pareiškėjas kreipėsi į teismą, tačiau Administracija 2013 m. sausio 9 d. raštu Nr. A51-3353-(2.15.121-MP2) pranešė, kad pareiškėjo prašymas buvo pakartotinai svarstytas Miesto plėtros departamento 2013 m. sausio 3 d. pasitarime miesto plėtros klausimais ir prašymui pritarta. Atitinkamai Administracijos direktorius 2013 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 30-85 nusprendė detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas organizuojant Žemės sklypo detaliojo plano rengimą perduoti Bendrovei. Vadovaujantis įsakymu, pareiškėjui elektroniniu paštu buvo nusiųstas detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties Nr. 0421XX projektas. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pareiškėjas pateikė teismui prašymą dėl skundo dalies atsisakymo, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1881-171/2013 bylos dalis dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Administracijos 2012 m. gruodžio 11 d. raštą Nr. A51-87249 (2.15.1.21-MP2) nutraukta, o likusi skundo dalis, kuria prašyta įpareigoti Administraciją sudaryti su Bendrove detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį dėl Žemės sklypo, kad būtų nustatytas naudojimo ir tvarkymo režimas pagal bendrojo plano sprendinius, atmesta, konstatavus, kad sutartis nepasirašyta ne dėl atsakovo neveikimo perduodant teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas, o dėl pačios Bendrovės veiksmų – nesutikimo su sutarties turiniu, prašymo jį pakeisti ir dėl to kreipimosi į teismą, todėl nėra atsakovo neteisėtų veiksmų.

11.       Derinant būsimos detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties turinį, pareiškėjas atsakovui pateikė 2013 m. sausio 22 d. prašymą panaikinti sutarties projekto 2.2.7 ir 2.2.8 papunkčius, tačiau atsakovas į šį prašymą neatsakė. Pareiškėjui kreipusis į teismą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2638-244/2013 įpareigojo atsakovą per 20 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti minėtą prašymą ir atsakyti į jį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartimi administracinėje byloje A492-552/2014 atsakovo apeliacinis skundas buvo atmestas.

12.       Pareiškėjas Administracijai pateikė 2014 m. sausio 14 d. prašymą „Dėl Žemės sklypo naudojimo būdo nustatymo“, tačiau, negavęs atsakymo, vėl padavė skundą teismui. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartimi administracinė byla
Nr. I-7321-596/2014 nutraukta pareiškėjui atsisakius skundo.

13.       Pareiškėjas atsakovui 2014 m. liepos 28 d. pateikė prašymą „Dėl daugiabučių gyvenamųjų namų Žemės sklypo statybos projekto projektinių pasiūlymų rengimo užduoties suderinimo“. Administracija 2014 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. A51-72388/14 (2.15.2.31-MP8) informavo pareiškėją, kad pateiktas prašymas neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas atsakovui pateikė 2015 m. liepos 20 d. prašymą „Dėl daugiabučių gyvenamųjų namų Žemės sklypo statybos projekto projektinių pasiūlymų rengimo užduoties suderinimo“. Atsakovas 2015 m. liepos 31 d. raštu Nr. A51-74260/15 (2.15.2.31-MP8) pranešė pareiškėjui, kad prašymui nepritarta, rekomenduojant visą sklypo įsisavinimui reikalingą infrastruktūrą išdėstyti sklype, o prašymo nagrinėjimą atidėti iki bus patvirtintas visos teritorijos detalusis planas. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą. Vilniaus apygardos administracinio teismas 2016 m. rugsėjo 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-7221-811/2016 panaikino atsakovo 2015 m. liepos 31 d. raštą Nr. A51-74260/15 (2.15.2.31-MP8) ir įpareigojo jį teisės aktuose nustatyta tvarka išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

14.       Administracijos direktorius 2015 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. 30-4032 patvirtino apie 12 ha teritorijos (duomenys neskelbtini) detalųjį planą ir jo sprendinius. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 8 d. sprendimu administracinėje byloje
Nr. eI-234-629/2017 atmetė pareiškėjo skundą dėl minėto įsakymo, konstatavęs, jog ginčijamas įsakymas nepažeidžia pareiškėjo nurodomų teisių. Šis teismo sprendimas yra apskųstas apeliacine tvarka.

15.       Bendrovė ir viešoji įstaiga (toliau – VšĮ) „Hermis Europe“ 2016 m. liepos 28 d. Administracijai pateikė prašymą „Dėl daugiabučių gyvenamųjų namų Žemės sklypo statybos projekto projektinių pasiūlymų rengimo užduoties suderinimo“. Negavus atsakymo į prašymą,
VšĮ „Hermis Europe“ kreipėsi į teismą, tačiau, Administracijai 2016 m. lapkričio 25 d. raštu
Nr. A51-88987/16 (2.15.2.31-MP8) informavus pareiškėją, kad buvo nuspręsta pateiktai objekto projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai nepritarti, rekomenduojant ją pakoreguoti pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1-1519 patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi administracinė byla Nr. eI-9864-643/2016 buvo nutraukta, VšĮ „Hermis Europe“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo patenkintas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 25 d. nutartimi atmetė Administracijos atskirąjį skundą, kurį ji pateikė nesutikdama su visų bylinėjimosi išlaidų priteisimu.

16.       Administracijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 11 d. įsakymu Nr. 30-1862 nustatytas kitos paskirties Žemės sklypo naudojimo būdas – daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijos.

17.       Pareiškėjas atsakovui 2017 m. vasario 8 d. pateikė prašymą pritarti įvažos vietos parinkimui pagal pateikto priešprojektinio pasiūlymo sprendinius bei tenkinti jo parengtą projektinių pasiūlymų užduotį. Administracija 2017 m. vasario 15 d. raštu Nr. A51-8813/17 (2.15.2.31-MP8) nepritarė projektinių pasiūlymų rengimo užduočiai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2601-281/2017 tenkino pareiškėjo skundą dėl pastarojo rašto ir įpareigojo atsakovą per 5 darbo dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti pareiškėjo prašymą.

18.       Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, pažymėjo, kad administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas valstybės ar savivaldybės deliktinės atsakomybės pagrindas. Tam, kad būtų galima įvertinti numanomus atsakovo neteisėtus veiksmus, reikia atsižvelgti į faktines aplinkybes, susijusias su jo sprendimų panaikinimu. Šiuo atveju nuo 2012 metų iki nagrinėjamos bylos tarp šalių vyko ir vyksta eilė teisminių ginčų dėl Administracijos priimtų aktų teisėtumo ir pagrįstumo. Įsiteisėjusiais teismų sprendimais patvirtinta, kad atsakovas atliko daug procedūrinių pažeidimų (sprendimai priimti nekompetentingo administravimo subjekto, atsakovas teisės aktų nustatyta tvarka neatsakydavo į pareiškėjo prašymus, į pareiškėjo prašymus atsakovas atsakydavo tik po to, kai pareiškėjas kreipdavosi į teismą dėl jo neveikimo). Pastebėta, kad detaliojo plano tvirtinimo ir Žemės sklypo techninės užduoties tvirtinimo procedūros dar nėra baigtos. Teismo vertinimu, Bendrovė neįrodė, kad dėl daugybės atsakovo panašaus pobūdžio procedūrinių ir teisės aktų teisėtumo pažeidimų ji negali priimti atitinkamų sprendimų, susijusių su Žemės sklypo vystymu arba pardavimu, todėl pripažinta, kad nagrinėjamos bylos kontekste neegzistuoja neteisėti atsakovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjui būtų kilusi žala, atlygintina iš Savivaldybės biudžeto. Kita vertus, atsižvelgiant į tebevykstančius minėtus teisminius procesus, įvertinti, ar daugybė atsakovo panašaus pobūdžio procedūrinių ir teisės aktų teisėtumo pažeidimų turėjo įtakos minėtų procedūrų teisėtumui ir pagrįstumui ir, atitinkamai, pareiškėjo teisių suvaržymui, iš ko galėtų kilti jam žala, bus galima nustatyti tik tada, kai dėl minėtų procedūrų pradėti teisminiai ginčai bus pasibaigę.

19.       Teismas priėjo prie išvados, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, bet akcentavo, jog šis teismo sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kreiptis į teismą dėl turtinės žalos, kilusios dėl galbūt neteisėtų atsakovo veiksmų, atlyginimo. Teismas taip pat netenkino atsakovo prašymo skirti pareiškėjai baudą už piktnaudžiavimą administraciniu procesu, nes nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas būtų elgęsis nesąžiningai ar kitaip pažeidęs draudimą piktnaudžiauti administraciniu procesu.

III.

20.       Pareiškėjas UAB „Callida“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

21.       Pareiškėjo vertinimu, teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Pareiškėjas iš esmės pakartoja skunde išdėstytas faktines aplinkybes ir pabrėžia, kad administraciniai teismai ne kartą konstatavo, jog sprendimus jo atžvilgiu priėmė nekompetentingas subjektas – Administracijos Miesto plėtros departamentas. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.248 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tvirtina, jog, kadangi šiuo atveju Administracija netinkamai atliko pareigas, atsakovo kaltė yra preziumuojama ir dėl to atsakovas privalo atlyginti savo veiksmais pareiškėjui padarytą žalą. Pareiškėjas reikalavimą atlyginti jam padarytą žalą su atsakovo veiksmais sieja netiesioginiu priežastiniu ryšiu, t. y. dėl vilkinimo arba nekompetentingo subjekto priimtų sprendimų (ką ne kartą pripažino teismas) pareiškėjas priverstas nuolat bylinėtis, jo keliami klausimai neišsprendžiami iš esmės jau nuo
2011 m. spalio 17 d. Pareiškėjas teigia, kad Administracijos veiksmai yra sistemingi, ji nuosekliai nepaiso teismo išaiškinimų, pagal susigalvotą schemą vilkina sprendimų pareiškėjo atžvilgiu priėmimą (pvz., sprendimo priėmimą vilkina iki pareiškėjui kreipusis į teismą, po to kartais dar ir apskundžia teismo sprendimą; sprendimą priėmus nekompetentingam subjektui, teismas tokį sprendimą panaikina, klausimo neišspręsdamas iš esmės; kai sprendimą pagaliau priima įgaliotas Administracijos tarnautojas, jame pateikiami visiškai nauji reikalavimai pareiškėjo pasiūlymams). Esant tokiai situacijai, didėja Žemės sklypo įsigijimo kaštai (palūkanų pagal paskolos sutartį
ir žemės mokesčio suma), o Bendrovė negali sukurti pridėtinės sklypo vertės, nepaisant aktyvių
jos veiksmų.

22.       Pareiškėjo nuomone, priešingai nei nurodė teismas, byloje esančių rašytinių įrodymų pakanka jo patirtai žalai nustatyti bei priteisti tokios žalos atlyginimą. Teismui konstatavus, kad žalos priteisimo klausimas turėtų būti sprendžiamas tuomet, kai įsiteisės teismų sprendimai tebevykstančiose bylose, teismas turėjo spręsti dėl bylos nagrinėjimo sustabdymo, tokie veiksmai atitiktų bylos nagrinėjimo operatyvumo ir ekonomiškumo principus, o pareiškėjui nebūtų skaičiuojamas senaties terminas. Be to, pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra neteisėtų atsakovo veiksmų. Akcentuoja, jog teismas turėjo analizuoti ne kiekvieną pareiškėjo naudai priimtą sprendimą atskirai, o teismų sprendimus ir Administracijos elgesį įvertinti sistemiškai, kaip bendrą visumą. Administracinis teismas dar 2012 m. balandžio 6 d. sprendime nurodė, kad Administracijos Miesto plėtros departamentas nėra kompetentingas priimti atitinkamus sprendimus, tačiau atsakovas sistemiškai ir piktybiškai ignoravo tiek teisinį reguliavimą, tiek teismo išaiškinimus. Vėlesni atsakovo sprendimai buvo naikinami taip pat dėl prieštaravimo aukštesnės galios teisės aktams, motyvuotumo trūkumų, pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, pažeidimo. Pareiškėjo vertinimu, šioje byloje susiklosčiusių aplinkybių visuma sudaro pagrindą atsakovo veiksmus laikyti sistemingu, nuolatiniu teisės aktų pažeidinėjimu. Administracijai iki šiol neišdavus pareiškėjui statybą leidžiančio dokumento, jis neturi jokių galimybių vystyti jam priklausantį Žemės sklypą,
jį naudoti pagal paskirtį ir valdyti, pavyzdžiui, vykdyti statybą ar atlikti kitokius tvarkymo darbus. Pareiškėjas papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad V. D. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2017 m. gruodžio 1 d. paėmė vykdomąjį raštą dėl įsiskolinimo pagal 2011 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutartį išieškojimo priverstine tvarka.

23.       Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24.       Atsakovas skundžiamą teismo sprendimą laiko teisėtu ir pagrįstu. Mano, kad pareiškėjas ydingai aiškina proceso teisės normas ir todėl nepagrįstai laiko, jog teismas, nesustabdęs bylos, priėmė neteisėtą sprendimą. Šiuo atveju teismas turėjo visas galimybes pats išspręsti bylai reikšmingus klausimus, t. y. įvertinti, ar kreipimosi į teismą metu egzistavo būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, todėl pagrįstai nenustatė kliūčių bylai nagrinėti. Be to, atsakovo atžvilgiu nepalankių sprendimų priėmimas kitose bylose negalėtų būti laikomas prejudiciniu faktu nagrinėjamoje byloje, nes, kaip teisingai nurodė teismas, administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus, dėl kurių jam kyla civilinė atsakomybė. Atsakovo nuomone, pareiškėjo pozicija, jog būtina teismų sprendimus ir Administracijos elgesį vertinti sistemiškai, kaip bendrą visumą, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, kuria teisingai vadovavosi teismas, pagal kurią, sprendžiant dėl viešojo administravimo subjekto civilinės atsakomybės teismine tvarka panaikinus jo priimtą administracinį aktą, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių tas administracinis aktas buvo panaikintas, kadangi, kaip minėta, administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus. Teismas taip pat pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad detaliojo plano tvirtinimo bei Žemės sklypo techninės užduoties tvirtinimo procedūros dar nėra baigtos. Atsakovas pritaria ir teismo išvadai, jog Bendrovė nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kaip atsakovo veiksmai suvaržė jos teises, susijusias su Žemės sklypo vystymu ar disponavimu juo. Net jeigu tokie įrodymai ir būtų pateikti, atsakovas palaiko atsiliepime į skundą išdėstytą savo poziciją, kad pareiškėjas privalėjo įvertinti kylančią riziką, taip pat kad nėra pagrindo pripažinti, jog vien dėl pasirinkto savo teisių gynimo būdo (kreipimosi į teismus) pareiškėjui galėjo kilti žala, bei kad pareiškėjo mokamos sumos yra susijusios ne su atsakovo veiksmais (neveikimu), o su teisiniu reglamentavimu (žemės mokestis) ir paties pareiškėjo sudaryta paskolos sutartimi (palūkanos).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, galbūt padarytos pareiškėjui atsakovo veiksmais detaliojo plano rengimo, vėliau – statybą leidžiančių dokumentų derinimo procedūrų metu, atlyginimo.

26.       Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo
146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

27.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas valstybės ar savivaldybės deliktinės atsakomybės pagrindas, tačiau, susipažinusi su kitų teisminių ginčų tarp pareiškėjo ir atsakovo metu priimtais teismų sprendimais, nesutinka su išvada, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus (pareiškėjas pagrįstai pabrėžia, jog į jo kreipimusis buvo atsakoma ne savalaikiai arba iš vis neatsakoma; administracinius aktus priimdavo nekompetentingas subjektas, nors teismai ne kartą atkreipė Administracijos dėmesį į tai; atsakymai pareiškėjui ne visada atitikdavo motyvuotumo reikalavimus). Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su galutiniu teismo sprendimu, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinės žalos atlyginimą yra netenkintinas, nes jis neįrodė visų būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimo. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik pakoreguoti pirmosios instancijos teismo motyvus, atsakant į apeliacinio skundo argumentus.

28.       Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. 
CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Iš minėtos teisės normos formuluotės matyti, jog kaltė nėra viena iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl Administracijos kaltės nėra teisiškai reikšmingi sprendžiant dėl teisinio pagrindo atlyginti turtinę žalą.

29.       Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalyje žala apibrėžiama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai; jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

30.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo patirta turtine žala laiko tai, kad dėl neteisėtų Administracijos veiksmų užsitęsusių procedūrų jis turėjo ilgesnį laiką mokėti palūkanas pagal
2011 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutartį ir žemės mokestį, bendra suma sudaro 105 257,56 Eur. Pareiškėjas minėtą sumą laiko savo negautomis pajamomis, nes Žemės sklypo ar jame įgyvendinto projekto realizavimo atveju pareiškėjo pajamos bus mažesnės nurodytų išlaidų suma. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas jau pardavė Žemės sklypą ar jame įgyvendintą projektą ir realiai negavo tam tikros pajamų dalies. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų apie pareiškėjo atliekamas procedūras siekiant parduoti Žemės sklypą, pavyzdžiui, derybas su preliminariais pirkėjais ar preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą. Kadangi šiuo metu nėra žinoma, už kokią sumą Bendrovė galbūt kada nors ateityje parduos Žemės sklypą ir / ar jame įgyvendintą projektą, nėra galimybės
ir įvertinti, ar Bendrovės gautos pajamos bus mažesnės nei tuo atveju, jei Žemės sklypo vystymas ir realizavimas būtų vykęs Administracijai laiku ir tinkamai vykdant savo pareigas.

31.       Atkreiptinas dėmesys į pareiškėjo teiginius, kad per ginčo laikotarpį jam buvo priskaičiuota ir jo sumokėta 2 524,35 Eur žemės mokesčio, už laikotarpį iki 2013 m. gruodžio 31 d. – 37 858,33 Eur palūkanų pagal paskolos sutartį, nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d. priskaičiuotos palūkanos sudaro 64 874,88 Eur, ir būtent šios sumos bendrai sudaro prašomo priteisti turtinės žalos atlyginimo dydį – 105 257,56 Eur. Teisėjų kolegija, atlikusi skaičiavimus pagal pareiškėjo kartu su skundu pateiktus dokumentus (2011 m. rugsėjo 1 d. paskolos sutartis,
I t., b. l. 11; žemės mokesčio deklaracijos duomenys, I t., b. l. 167–179), akcentuoja, kad pareiškėjas savo patirtą turtinę žalą skaičiuoja nuo pat Žemės sklypo įsigijimo, nors, pavyzdžiui, jis pats nurodė, kad atitinkamų dokumentų Žemės sklypui eksploatuoti parengimas ir suderinimas su institucijomis gali užtrukti apie metus (t. y. procedūrų atlikimas užtruktų net ir nesant neteisėtų atsakovo veiksmų), o Administracijai 2014 m. rugsėjo 4 d. raštu Nr. A51-72388/14 (2.15.2.31-MP8) atsisakius tenkinti 2014 m. liepos 28 d. prašymą „Dėl daugiabučių gyvenamųjų namų Žemės sklypo statybos projekto projektinių pasiūlymų rengimo užduoties suderinimo“, jis pakartotinį prašymą pateikė tik 2015 m. liepos 20 d. (nors pareiškėjas tvirtina dėl Administracijos 2014 m. rugsėjo 4 d. rašto kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą, jis, skirtingai nei prie kitų teisminių ginčų, šiuo atveju nenurodė pradėtos administracinės bylos numerio ir nepateikė jokių duomenų apie jo kreipimosi į teismą baigtį).

32.       Teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog pareiškėjas neįrodė patyręs kokius nors konkrečius nuostolius, kurie galėtų būti pripažinti turtine žala ir atlyginti CK 6.271 straipsnio pagrindu. Nustačius, kad neegzistuoja bent viena iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinės žalos atlyginimą negali būti tenkinamas.

33.       Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 100 straipsnio 1 dalyje išvardyti bylos nagrinėjimo sustabdymo pagrindai, tarp jų – kai negalima nagrinėti tos bylos, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (3 p.). Pažymėtina, kad pareiškėjas, apeliaciniame skunde keldamas abejones dėl pirmosios instancijos teismo nenustatyto poreikio sustabdyti bylos nagrinėjimą teisėtumo, nepaminėjo nė vienos civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka tuo metu nagrinėtos bylos, sudariusios kliūtis nagrinėti šią administracinę bylą. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pastebėjo, kad bylos nagrinėjimo metu detaliojo plano tvirtinimo procedūra ir Žemės sklypo techninio projekto tvirtinimo procedūra dar nebuvo užbaigtos, šiame kontekste svarbu tai, jog pareiškėjas patirtą turtinę žalą skunde siejo būtent su iki kreipimosi į teismą atliktais atsakovo veiksmais, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant patvirtinti detalųjį planą ir Žemės sklypo techninį projektą vėliau atlikti veiksmai neturi esminės reikšmės nagrinėjamai administracinei bylai, todėl nebuvo ir pagrindo stabdyti bylos nagrinėjimą iki tol, kol šios procedūros bus užbaigtos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai dėl pagrindo stabdyti bylos nagrinėjimą yra atmetami.

34.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, tačiau teisėjų kolegija sutinka su priimtu galutiniu teismo sprendimu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, pakoregavus jo motyvus, paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Callida“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai         Laimutis Alechnavičius

        Artūras Drigotas

        Dalia Višinskienė