Civilinė byla Nr. 3K-3-4/2008
Procesinio sprendimo kategorija 84
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. kovo 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Dangutės Ambrasienės ir Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Trajektorija“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros ieškinį atsakovui UAB „Trajektorija“ dėl autoriaus ir gretutinių teisių pažeidimo bei atlyginimo priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra prašė įpareigoti atsakovą UAB „Trajektorija“ sumokėti ieškovui 26 955 Lt atlyginimą už įvežtas į Lietuvos Respubliką garso ir audiovizualines laikmenas, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad atsakovas nuo 2004 m. gegužės mėnesio iki 2005 m. birželio mėnesio į Lietuvos Respubliką įvežė magnetines juostas ir neįrašytus magnetinius diskus, kurių bendra vertė 149 750 Lt. Pagal Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) 20 straipsnį ir Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintą Atlyginimo už audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais paskirstymo ir mokėjimo tvarką (toliau – Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtinta Tvarka) asmeniniam atgaminimui skirtų tuščių analoginių ir skaitmeninių garso ir audiovizualinių laikmenų gamintojai ir importuotojai moka į asociacijos sąskaitą atlyginimą už audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais. Atlyginimas mokamas už galimybę naudotis autoriaus išimtinių teisių apribojimu, todėl tuo atveju, kai iš atlyginimo mokėtojų būtų eliminuojamos įmonės, įvežančios laikmenas iš ES valstybių, būtų iš esmės pažeistos autorių turtinės teisės, nes už šias laikmenas jie negautų atlyginimo. Be to, tokiu atveju būtų sudarytos nelygios verslo sąlygos įmonėms, kurios laikmenas veža iš trečiųjų šalių, ir įmonėms, kurios jas veža iš ES valstybių narių. Nuostatos dėl šio atlyginimo mokėjimo į ATGTĮ buvo įtrauktos vadovaujantis 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų derinimo (toliau – Direktyva 2001/29/EB). Remdamosi teisės aktų nuostatomis 2003 m. gruodžio 23 d. šalys sudarė sutartį dėl šio atlyginimo mokėjimo. Pagal šią sutartį atsakovas iki 2004 m. liepos 8 d. vienašališko sutarties nutraukimo mokėjo ieškovui už įvežtas į Lietuvos teritoriją garso ir audiovizualines laikmenas. Ieškovo nuomone, atsakovas nuo sutarties su ieškovu nutraukimo momento nevykdė pareigos pateikti ieškovui duomenis apie importuojamų garso ir audiovizualinių laikmenų kiekį, kainą, importuojamų prekių kodus, taip pat prekių aprašymus. Dėl to atlyginimas už įvežtas į Lietuvą garso ir audiovizualines laikmenas nustatomas taikant 6 procentų tarifą nuo jų didmeninės kainos - faktinės Lietuvos muitinėje nurodytos tuščios garso ir audiovizualinės laikmenos vertės, padidinus jį tris kartus (ATGTĮ 78 straipsnis).
Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. rugsėjo 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad šalių 2003 m. gruodžio 23 d. sudarytą sutartį dėl atlyginimo nuo asmeniniam atgaminimui skirtų tuščių garso ir audiovizualinių laikmenų mokėjimo atsakovas nutraukė vienašališkai, Lietuvai įstojus į ES, nes, atsakovo nuomone, iš kitų ES valstybių įvežamoms prekėms, nurodytoms ATGTĮ, nacionalinės teisės normos netaikomos, ES valstybių narių tarpusavio prekyboje draudžiami importo ir eksporto muitai ir lygiaverčio poveikio mokėjimai. Teismo teigimu, Lietuvai įstojus į ES, iš bendros rinkos įvežamoms prekėms neturėtų būtų taikomi papildomi nacionalinės teisės reikalavimai, net jeigu nacionalinės teisės normose nustatyti specialūs reikalavimai importuotojams. ES sukūrė sąlygas bendrajai rinkai egzistuoti, bet ES valstybės narės turi diskrecijos teisę reglamentuoti su autorių teise susijusius klausimus. Daugelio ES valstybių autorių teisių įstatymuose, reglamentuojančiuose tokio kompensacinio atlyginimo mokėjimą, vartojama importuotojo sąvoka apibūdinant asmenis, įvežančius garso ir audiovizualines laikmenas, už kurias skaičiuojamas atitinkamas kompensacinis atlyginimas, nepaisant to, ar jos įvežamos iš ES valstybių narių, ar iš trečiųjų šalių. Šiuo klausimu Kultūros ministerija teikė Vyriausybei įstatymo pakeitimo projektus, kuriuose buvo aiškinama importuotojo sąvoka, tačiau įstatymas nepakeistas. Lietuvai įstojus į ES, bendrosios rinkos egzistavimui nacionalinės intelektinės nuosavybės teisė iš esmės sukuria sąlygas laisvam prekių judėjimui, ir importuotojo sąvoka aiškintina pagal Europos Bendrijos steigimo sutartį. Dėl to atsakovas, įvežantis prekes iš ES valstybių narių, nelaikytinas importuotoju ir tai atitinka šalies teisėtų lūkesčių principą. ATGTĮ 20 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios kūrinio atgaminimą asmeniniais tikslais, yra suderintos su Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 2 dalies b punkte nustatytu reikalavimu, kad už kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais teisių turėtojai turi gauti teisingą kompensaciją. Pagal ATGTĮ 20 straipsnį atlyginimą moka laikmenų gamintojai ir importuotojai, t. y. įstatymų leidėjas preziumuoja, kad visos laikmenos naudojamos kūrinį atgaminti asmeniniais tikslais, be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo, nors faktiškai pagal savo pobūdį gali būti naudojamos ir kitiems tikslams. ATGTĮ priimtas įgyvendinant Direktyvą 2001/29/EB, kurioje ne taip griežtai apibrėžiama laikmenų naudojimo paskirtis, ir tik numato teisingo kompensavimo autoriams ir autorinių teisių savininkams principą. Bet direktyvos nėra tiesiogiai taikomos tarp ginčo šalių (byla Nr. C-l06/89 Marleasing v. Commercial Internacional de Alimetacion (1990)ECRI - 4135). Ginčo objektas - ar nacionalinė teisė gali sukurti kompensavimo mechanizmą, kurio direktyva nereikalauja, tam, kad būtų apgintos autorių teisės. Teismo teigimu, autorių teisės yra viešo pobūdžio ir įrodyti, kad laikmenos nėra ir nebuvo skirtos asmeniniam naudojimui ar atgaminimui, yra atsakovo pareiga, nes autorių teisių gynimas yra vienas iš prioritetinių uždavinių, siekiant užtikrinti teisėtus autorių lūkesčius. ATGTĮ 20 straipsnio 3 dalyje ir Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintos Tvarkos 3, 4 punktuose nustatyta, kad mokestis už tuščias laikmenas atsiranda tik tada, kai jos yra skirtos fiziniam asmeniui asmeniškai atgaminti kūrinį ir negali atsirasti jokiais kitais atvejais. Byloje atsakovas pateikė įrodymus, kad įvežtos tuščios laikmenos buvo panaudotos verslo ir visuomeniniams tikslams, o pagrindiniai vartotojai yra valstybės institucijos ir verslo vartotojai, kurie naudoja laikmenas savo duomenims išsaugoti, o ne kūriniui be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo atgaminti. Taigi, ieškovas neįrodė, kad atsakovo UAB „Trajektorija“ įvežtos tuščios laikmenos buvo skirtos asmeniniam naudojimui ar atgaminimui (CPK 178 straipsnis).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino - priteisė iš atsakovo 26 955 Lt atlyginimą už įvežtas į Lietuvos teritoriją garso ir audiovizualines laikmenas ir 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos 26 955 Lt sumos nuo bylos iškėlimo 2005 m. birželio 7 d. iki teismo sprendimo įvykdymo. Kolegija nustatė, kad UAB „Trajektorija“, įveždama į Lietuvos Respubliką garso ir audiovizualines laikmenas, laikytina importuotoju ATGTĮ 20 straipsnio prasme. Nei ATGTĮ, nei Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintoje Tvarkoje importuotojo sąvoka neapibrėžta. Remiantis Tarptautinių žodžių žodynu, importuotojas yra įvežėjas. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 10 punktą importuotojas - asmuo, privalantis sumokėti tam tikrus mokesčius. Tačiau šio įstatymo paskirtis - reglamentuoti mokesčių klausimus. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 5 punkte, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 2 straipsnio 5 punkte importuotojas apibrėžiamas kaip gaminių įvežėjas į Lietuvos Respubliką. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 19 punktą „importuotojas - Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka įregistravęs savo veiklą asmuo, kuris importuoja ir (ar) iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių įveža alyvas, transporto priemones, elektros ir elektroninę įrangą, apmokestinamuosius gaminius bei kitus supakuotus gaminius į Lietuvos Respublikos teritoriją“. Savo turiniu ši apibrėžtis tiksliausiai apibūdina importuotojo sąvoką ir taikant ATGTĮ 20 straipsnio nuostatas, šalių sutarties 1.6 punktą. Praktikoje, taikant ATGTĮ 20 straipsnį, importuotoju buvo laikomas kiekvienas įvežantis tuščias garso ir audiovizualines laikmenas į Lietuvos teritoriją asmuo, ir tokia praktika laikytina teisinga, vertinant ATGTĮ 20 straipsnio tikslus - užtikrinti autorių turtines teises. Pažymėtina, kad šį mokestį privalo mokėti ne tik importuotojai, bet ir gamintojai, todėl importuotojo sąvoka negali būti aiškinama remiantis muitų teisės aktų nuostatomis. Importuotojas ATGTĮ 20 straipsnio prasme nėra visiškai tapati importuotojo sąvokai, nurodytai kituose teisės aktuose, todėl pagal ATGTĮ 20 straipsnio 4 dalį importuotoju laikytinas kiekvienas subjektas, įvežantis asmeniniam atgaminimui skirtas tuščias garso ir audiovizualines laikmenas į Lietuvos teritoriją. Kolegija taip pat nustatė, kad pagal Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintą Tvarką sumokėtas atlyginimas gali būti grąžinamas pagal ieškovui pateiktą prašymą tik Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintos Tvarkos 13 punkte nurodytiems asmenims: 1) eksportuotojams, 2) asmenims, naudojantiems laikmenas profesinėms reikmėms, ir 3) asmenų su klausos ar regos negalia įsteigtoms įmonėms, organizacijoms ar joms atstovaujančioms asociacijoms. Taigi atlyginimas surenkamas iš visų gamintojų ir importuotojų (Tvarkos 6 punktas), o grąžinamas tik pagal atitinkamų asmenų (Tvarkos 13 punktas) prašymą. Laikmenų paskirtis (asmeniniam atgaminimui) yra preziumuojama, ir ieškovas neprivalo įrodinėti, kad atsakovo UAB „Trajektorija“ įvežtos tuščios garso ir audiovizualines laikmenos buvo skirtos asmeniniam atgaminimui.
Kolegija nustatė, kad 2004 m. gegužės-2005 m. birželio mėnesiais atsakovas įvežė į Lietuvos Respubliką magnetines juostas ir neįrašytus magnetinius diskus, kurių bendra vertė 149 750 Lt. Atsakovas nesumokėjo ATGTĮ 20 straipsnyje ir Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintoje Tvarkoje nustatyto privalomo 6 procentų nuo didmeninės laikmenų kainos dydžio atlyginimo už įvežtas garso ir audiovizualines laikmenas. Pagal Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintos Tvarkos 30 punktą atlyginimas už garso ir audiovizualines laikmenas turi būti išieškomas ATGTĮ 78 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. tris kartus didesnis, nei priklausytų mokėti. Dėl to ieškovui iš atsakovo priteistinas 26 955 Lt atlyginimas (149 750 Lt x 6 proc. x 3 = 26 955 Lt). Priteisus ieškovui iš atsakovo atlyginimą, ieškovui reikalaujant iš atsakovo priteistinos ir palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas UAB „Trajektorija“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nurodyti šie kasacinio skundo argumentai:
1. Dėl importuotojo sąvokos, aiškinant ATGTĮ 20 straipsnio 3, 4 dalis. Seimas, 2006 m. spalio 12 d. priimdamas ATGTĮ pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. X-855, atmetė siūlymus dėl 20 straipsnio pakeitimo, kuriais mokesčio mokėjimo pareiga būtų nustatyta visiems asmenims, įvežantiems bet kokios paskirties tuščias garso ir audiovizualines laikmenas į Lietuvos Respubliką. Teismas neturėjo aiškinti įstatymo kitaip nei įstatymo leidėjas. Tiek ATGTĮ, tiek Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintoje Tvarkoje nustatyta, kad apmokestinamos tik importuojamos, t. y. įvežamos ne iš ES valstybių narių, tuščios garso ir audiovizualinės laikmenos, skirtos asmeniniam atgaminimui. Apeliacinės instancijos teismas į importo sąvoką įtraukdamas įvežimą ES viduje, ATGTĮ normas ne išaiškino, o sukūrė naują, įstatymų leidėjo valiai prieštaraujančią elgesio taisyklę. Teismas nepagrįstai taikė pagal analogiją aplinkos apsaugą reglamentuojančius teisės aktus, kurie yra visiškai nesusiję su ginčo klausimu (o ne mokesčius reglamentuojančius teisės aktus). Teismas neatsižvelgė į tai, kad Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme greta importo sąvokos vartojama ir įvežimo sąvoka. Teismas nustatė, kad importuotojo sąvoka nėra tapati kituose teisės aktuose vartojamai šiai sąvokai, tačiau vadovavosi aplinkos apsaugą reglamentuojančių aktų šios sąvokos išaiškinimais. Pažymėtina, kad Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintoje Tvarkoje nustatytos tuščios garso ir audiovizualinės laikmenos mokesčio mokėjimo taisyklės, t. y. mokėtojo pareigos siejamos su muitinės procedūromis - su importu (Tvarkos 2 punkto 3 pastraipa, 7, 11, 12 punktai). Akivaizdu, kad tuščios laikmenos mokesčio mokėjimas siejamas tik su muitinės procedūromis (importu) ir jį mokėti turi tik asmuo, atliekantis muitinės procedūras (importuotojas). Teismas neatsižvelgė į Cheminių medžiagų ir preparatų įstatymo 3 straipsnio 7 dalį, pagal kurią importuotojai apibrėžiami kaip teisės aktų nustatyta tvarka turintys teisę vykdyti ūkinę veiklą fiziniai ir juridiniai asmenys bei Lietuvos Respublikoje įregistruoti užsienio juridinių asmenų ir kitų organizacijų atstovybės ir filialai, kurie yra cheminių medžiagų ar preparatų gavėjai juos įvežant į Europos Bendrijos muitų teritoriją. Teismas nepagrįstai vadovavosi 2003 m. gruodžio 23 d. sutartimi, nes ji pasibaigė iki šio ginčo ir buvo vykdoma tik tuo metu, kai Lietuvos Respublika nebuvo ES narė. Teismo pateiktas importuotojo sąvokos aiškinimas, apimantis laikmenų pervežimą be muitinės procedūrų Europos Bendrijos viduje (pvz., iš Austrijos į Lietuvą), prieštarauja Europos Bendrijos steigimo sutarties 1-2 straipsnių nuostatoms ir iškreipia šios sąvokos reikšmę ES bendrosios rinkos kontekste. Tokiu atveju kyla grėsmė dėl keliagubo apmokestinimo tuščios laikmenos mokesčiu (kai mokestis mokamas pervežant laikmenas ES). Be to, ES rinkoje autorių teisių verslo subjektai turėtų nesąžiningą pranašumą prieš kitas verslo šakas, nes įvežimo iš kitų ES valstybių narių mokesčių panaikinimas vienodai turi įtakos visoms ES valstybėms narėms ir ūkio šakoms (t. y. visos valstybės ir visi kiti verslai atsisakė įvežimo mokesčių, muitų ir t. t.). Pagal Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 2 dalies b punktą ES valstybės narės turi diskrecinę teisę nustatyti arba nenustatyti teisingą atlyginimą, taip pat pasirinkti atlyginimo formą. Dauguma ES valstybių narių arba iš viso nenustatė tuščios laikmenos mokesčio, arba jį sieja tik su laikmenų pardavimu vartotojams (fiziniams asmenims). Tais atvejais, kai kitose ES valstybėse tuščios laikmenos mokesčio mokėjimo pareiga nustatyta įvežėjams, ji reglamentuota įstatyme, be to, mokestis visai nemokamas arba sumokėjus grąžinamas tais atvejais, kai įvežtos laikmenos panaudojamos ne asmeniniam atgaminimui, pvz., viešajam administravimui arba teisingumo vykdymui. Bet koks plečiamasis atlyginimo autoriams už kūrinių asmeninį atgaminimą aiškinimas, tarp jų - taikymas visoms į Lietuvą įvežamoms laikmenoms, yra nesuderinamas su viešuoju interesu, nes autorių teisių turėtojai gautų nepagristą atlyginimą (Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 1997 m. gegužės 6 d. nutarimai).
2. Dėl asmeniniam atgaminimui skirtos garso ir audiovizualinės laikmenos sąvokos, įtvirtintos ATGTĮ 20 straipsnio 3, 4 dalyse, aiškinimo. Atsakovo nuomone, įstatymų leidėjas sąmoningai nustatė laikmenų paskirties (tikslo) požymį, pagal kurį pareiga mokėti mokestį atsiranda tik tada, kai jos yra skirtos fizinio asmens asmeniniam naudojimui. Įstatymų leidėjas 2003-2004 m. svarstė šio atlyginimo apribojimo panaikinimo galimybę, tačiau apribojimas buvo paliktas. Teismas vadovavosi Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintos Tvarkos 6, 13 punktų nuostatomis. Tačiau tai tik poįstatyminis aktas, kuris nėra viršesnis už ATGTĮ. Pagal Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintos Tvarkos 4 punktą atlyginimą moka asmeniniam atgaminimui skirtų tuščių analoginių ir skaitmeninių garso ir audiovizualinių laikmenų gamintojai ir importuotojai. Teismas sprendė, kad šis atlyginimas nemokamas už laikmenas, skirtas eksportui, profesionalioms reikmėms ir žmonių, turinčių klausos ar regos negalią, reikmėms. Tačiau tai asmeniniam atgaminimui skirtų garso ir audiovizualinių laikmenų, bet visų laikmenų, kurios gali būti skirtos naudoti viešam administravimui, teismuose, krašto apsaugoje ir kt., išimtys. Profesionalioms reikmėms naudojamos laikmenos išskiriamos iš asmeniniam atgaminimui skirtų laikmenų tik todėl, kad jose atliekami veiksmai identiški fizinio asmens asmeniniam atgaminimui (pvz., radijo stoties didžėjus savo nuožiūra kopijuoja (atgamina) muzikos įrašus, reikalingus transliacijai), t. y. veiksmas ir jo subjektas identiškas asmeniniam atgaminimui, tačiau galutinis tikslas nėra susijęs su asmeniniais poreikiais. Teismo „asmeniniam atgaminimui skirtų laikmenų“ sąvokos aiškinimas prieštarauja ir kitų ES valstybių praktikai, nes asmeninio atgaminimo paskirties prezumpcijos nenustatyta nė vienoje ES valstybėje. Daugumoje ES valstybių nustatyti įstatyminiai saugikliai, kad ne asmeninam atgaminimui skirtos laikmenos nebūtų apmokestinamos, o faktiškai sumokėjus mokestį už ne asmeninam atgaminimui skirtas laikmenas, mokestis yra grąžinamas.
Pagal Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 30 d. nutartį prezumpcija turi būti aiškiai suformuluota ir nurodyta įstatyme. Tai, kad visos į Lietuvos teritoriją įvežamos garso ir audiovizualinės laikmenos yra skirtos asmeniniam atgaminimui, yra abejotina prielaida ir visiškai neatitinka prezumpcijai keliamų reikalavimų. Nei ATGTĮ, nei Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintoje Tvarkoje nenustatyta prezumpcijos dėl įvežamų tuščių garso ir audiovizualinių laikmenų paskirties. Priešingai, ATGTĮ 20 straipsnio 4 dalyje, Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintos Tvarkos 4 punkte nustatytas privalomasis požymis - asmeniniam atgaminimui, ir tik šį požymį nustačius kyla pareiga mokėti tuščios laikmenos mokestį. Nei ATGTĮ, nei Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintoje Tvarkoje nenustatyta būdų, kaip susigrąžinti už galbūt neasmeniniam atgaminimui skirtų (verslo, viešųjų poreikių) tuščių garso ir audiovizualinių laikmenų sumokėtą mokestį. Ieškovas turėjo įrodyti teismo preziumuotą faktą (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovas pateikė duomenis, kad įvežtos laikmenos nebuvo skirtos asmeniniam atgaminimui. Teismas netyrė atsakovo pateiktų įrodymų, nors privalėjo tirti prezumpciją paneigiančius įrodymus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas). Teismas neteisingai nustatė įrodinėjimo pareigą, nes ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą.
Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarime konstatuota, kad nustatyti esmines ūkinės veiklos sąlygas, draudimus ir ribojimus, darančius esminį poveikį ūkinei veiklai, sankcijas už atitinkamus teisės pažeidimus, esminį poveikį ūkinei veiklai galinčias daryti ekonominio poveikio priemones, kurios turi būti taikomos, kai nevykdomi ar netinkamai vykdomi nustatyti įpareigojimai, pagal Konstituciją galima tik įstatymu. Pabrėžtina, kad jeigu šie dalykai nenustatyti įstatymu, Vyriausybė pagal Konstituciją neturi įgaliojimų to daryti pati. ATGTĮ ir Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintoje Tvarkoje nustatytas atlyginimo už audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais teisinis reglamentavimas yra labai artimas mokesčių reglamentavimui. Atsakovas nekvestionuoja įstatymų leidėjo teisės įstatymu nustatyti privalomo pobūdžio rinkliavą, tačiau Vyriausybė 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtinta Tvarka neturėjo teisės išplėsti ATGTĮ 20 straipsnyje nustatyto atlyginimo teisinio reglamentavimo, todėl teismas apskritai negali vadovautis Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintos Tvarkos nuostatomis, aiškindamas ATGTĮ, ar, remiantis Tvarkos nuostatomis, formuluoti prezumpcijas. Faktiškai Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintoje Tvarkoje yra išplečiamas atlyginimo už kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais mokesčio objektas, mokestinių santykių subjektų sąrašas ir nustatomas didžiausias pagal ATGTĮ leistinas mokesčio tarifas. Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtinta Tvarka pažeidžiami konstituciniai teisės principai, atsakovo interesai, ji prieštarauja ATGTĮ 20 straipsniui.
3. Dėl padidinto žalos atlyginimo priteisimo, nepagrįstai taikant ATGTĮ 78 straipsnį. Pagal Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintos Tvarkos 30 punktą subjektų teisės ginamos ATGTĮ 78 straipsnio nustatyta tvarka. Tačiau teismas nepagrįstai vadovavosi būtent šio straipsnio 3 dalimi, kurią taikant būtina nustatyti būtinąsias padidinto žalos atlyginimo taikymo sąlygas - kūrinio naudojimo faktą ir autorinio atlyginimo prievolę. Trigubas žalos atlyginimas gali būti taikomas tik kūrinių naudotojams. Atsakovas negali būti prilyginamas kūrinio naudotojui (ATGTĮ 2 straipsnio 19 punktas). Pagal ATGTĮ 78 straipsnio 3 dalį ginama tik autorinio atlyginimo mokėjimo prievolė. Atlyginimas už kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais, sumokamas pagal Vyriausybės nustatytą tvarką, negali būti prilyginamas autoriniam atlyginimui už ieškovo administruojamas licencijas (ATGTĮ 68 straipsnis). Atlyginimo už kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais dydį, jo paskirstymo ir mokėjimo sąlygas pagal ATGTĮ 20 straipsnio 5 dalį turėtų nustatyti Vyriausybė, suderinusi su laikmenų gamintojams bei importuotojams atstovaujančioms asociacijomis ir autorių teisių bei gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijomis. Teismas, pažeisdamas autorinio atlyginimo skaičiavimo pagal ATGTĮ 78 straipsnį tvarką, nustatė priteistino atlyginimo už kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais dydį ne pagal autorinių atlyginimų tarifų sistemą ar licencijos analogijos metodą, o pagal tuščios laikmenos mokestį ir nepagrįstai padidino bendrą priteistiną sumą tris kartus. Atsakovas negali būti prilyginamas kūrinio naudotojui, nes savo veikloje nenaudoja nė vienos iš ATGTĮ 15 straipsnyje įtvirtintų autorių turtinių teisių. Ieškovo reikalavimas turėjo būti grindžiamas ne autorinio atlyginimo sumokėjimu, patirtos žalos kompensavimu pagal ATGTĮ 77 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Nors teismui, pagal ATGTĮ 78 straipsnio 3 dalį nustačius kūrinio panaudojimo be licencijos ar pažeidžiant jos sąlygas faktą, yra suteikta teisė priimti sprendimą išieškoti iš kūrinio naudotojo tris kartus didesnį autorinį atlyginimą, tokia trigubo autorinio atlyginimo sumokėjimo galimybė pripažįstama baudiniu nuostolių atlyginimo institutu, o kartu - ir civiline atsakomybe. Dėl to reikalavimo sumokėti tris kartus didesnį atlyginimą tenkinimas galimas tik esant įrodytoms visoms civilinės atsakomybės sąlygoms. Kadangi atsakovas nėra kūrinių naudotojas, tai vadovaujantis ieškovo nurodytu ieškinio dalyku nėra nė vienos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėtų veiksmų, kaltės, priežastinio ryšio, žalos), todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškinį. Pažeidėjas už neteisėtą naudojimą turi sumokėti tiek, kiek būtų sumokėjęs teisėtai naudodamasis kūriniu, ir neturi būti nei geresnėje, nei blogesnėje padėtyje, negu ta, kurioje jis būtų buvęs, jeigu būtų gavęs licenciją naudotis kūriniu (V. Mizaras. Autorių teisės: civiliniai gynimo būdai. Justitia. Vilnius, 2003 p. 199). Svarbu ir tai, kad pagal Direktyvos 2004/48/EB 3 straipsnį teisių gynimo priemonės, procedūros turi būti sąžiningos ir teisingos, taip pat veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios. Tris kartus didesnio atlyginimo priteisimą, nevertinant atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų ir civilinėje teisėje vyraujančių tikslų, įskaitant tinkamą kompensavimą ir nukentėjusiojo bei pažeidėjo interesų pusiausvyrą, lėmė netinkamas materialinės teisės normų taikymas. Pažymėtina, kad pagal 2006 m. spalio 12 d. priimtos ATGTĮ redakcijos 86 straipsnį išieškomo autorinio atlyginimo dydis gali būti didinamas tik du kartus, o teisės išieškoti didesnį autorinį atlyginimą pakartotinio autorių teisių pažeidimo atveju atsisakyta.
4. Dėl palūkanų priteisimo, taikant CK 6.37 straipsnio 2 dalį. Ieškovo reikalavimas priteisti 6 procentų dydžio palūkanas taip pat yra nepagrįstas. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos palūkanos yra viena iš sutarčių neįvykdymo teisinių pasekmių, t. y. reglamentuoja kitokius, negu susiklostę šioje byloje, materialinius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Microsoft Korporacija v. UAB „Fima“, bylos Nr. 3K-3-132/2003; 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Microsoft Korporacijos v. UAB draudimo kompanija „Censum“, bylos Nr. 3K-3-774/2003). Net ir pripažinus, kad tarp ieškovo ir atsakovo susiklostę ginčo santykiai yra prievoliniai, palūkanos negali būti priteisiamos nuo papildomos sankcijos (tris kartus padidinto atlyginimo).
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, o kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyta, kad teismo pareiga aiškinti ir plėtoti teisę, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, o ne aklai taikyti įstatymą, įtvirtinta Konstitucijos 109-110 straipsniuose, CPK 2 straipsnyje. Teismui įstatymu suteikta teisė ir nustatyta pareiga teisingai aiškinti teisės normas ir jas tinkamai taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. A. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-510/2004). Aplinkybė, kad, Lietuvos Respublikai tapus ES nare, įstatymų leidėjas nepakeitė ATGTĮ 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos importuotojo sąvokos į sąvoką ,,asmuo, įvežantis į Lietuvos Respublikos teritoriją“, nereiškia, jog pasikeitė politinė įstatymų leidėjo valia ir nuo šiol nebereikia mokėti autorinio atlyginimo už tuščias garso ir audiovizualines laikmenas, įvežamas į Lietuvos teritoriją iš kitų valstybių - ES narių. Priešingai, teisės teorijoje pabrėžiama, kad teisės aktai dažnai nespėjami pakeisti, pasikeitus tam tikroms reikšmingoms aplinkybėms, bet būtent todėl teismams ir suteikta teisė aiškinti ir taikyti įstatymus atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus. Be to, nacionaliniai teismai įpareigoti nacionalinę teisę interpretuoti pagal direktyvų nuostatas ir direktyvas nacionalinėje teisėje taikyti netiesiogiai (byla Nr. C-106/89 Marleasing v. Commercial Internacional de Alimentacion (1990)ECRI - 4135). Sąžiningo teisinių santykių dalyvio, šiuo atveju - autoriaus, teisiniai interesai negali būti pažeisti vien todėl, kad egzistuoja tam tikras reguliavimo neaiškumas. Aiškindamas importuotojo sąvoką, teismas turi atsižvelgti į teisės normos sisteminius ryšius su kitomis to paties įstatymo, atitinkamos teisės šakos ar teisės instituto normomis (tiek nacionalinėmis, tiek ES), taip pat į sąvokos prasmę, kaip ji suprantama konkrečioje specifinėje srityje ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998 m. rugsėjo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sirowa“ v. Konkurencijos taryba prie Valstybinės konkurencijos ir vartotojų teisių gynimo tarnybos, bylos Nr. 3K-53/1998; 1999 m. balandžio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. J. v. Vilniaus miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-50/1999; 1999 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje LIAB „Palangos investicija“ v. Palangos miesto valstybinė mokesčių inspekcija, bylos Nr. 3K-3-455/1999). ATGTĮ 20 straipsnio nuostatos buvo įtvirtintos įgyvendinant Direktyvą 2001/29/EB, todėl šioje byloje teismas pagrįstai atsižvelgė į šio klausimo aiškinimą kitose ES valstybėse narėse (mokamas tuščios laikmenos mokestis). Pagal ATGTĮ 20 straipsnio 3 dalį, kaip ir kitose ES valstybėse narėse, sumokėtas tuščios laikmenos mokestis yra grąžinamas, jei laikmenos, išvežamos iš atitinkamos valstybės narės teritorijos. Teismas pagrįstai nesivadovavo Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta importuotojo apibrėžtimi, nes šioje byloje analizuotina importuoto sąvokos reikšmė autorių teisės kontekste. Bendrasis principas, kad atgaminant audiovizualinį ar fonogramoje įrašytą kūrinį autorius ar jo teisių perėmėjas turi teisę gauti tam tikrą atlyginimą (ATGTĮ 15 straipsnio 3 dalis, 20 straipsnio 3 dalis, Direktyvos 2001/29/EB preambulės 38 punktas), lemia, kad importuotojais turi būti laikomi visi subjektai, nepriklausomai nuo to, ar jie įveža tuščias laikmenas iš ES valstybių narių, ar iš trečiųjų šalių.
Pažymėtina, kad atsakovas iki Lietuvos įstojimo į ES mokėjo ginčo mokestį, neginčydamas jo tikslinio panaudojimo. Pagal ATGTĮ 20 straipsnio 4 dalį tuščios laikmenos mokestį privalo mokėti visų asmeniniam atgaminimui skirtų tuščių garso ir audiovizualinių laikmenų gamintojai ir importuotojai, išskyrus atvejus, kai tuščios laikmenos įvežamos su keleivio bagažu. Kas yra laikmena, už kurią turi būti mokamas atlyginimas, nustatyta Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintos Tvarkos 1 priede, t. y. teisės akte preziumuojama įvežtų laikmenų asmeninė paskirtis, nes potencialiai šios laikmenos gali būti panaudotos asmeniniam atgaminimui, taip padarant žalą autoriams ir jų teisių perėmėjams. Atlyginimą įgaliota surinkti asociacija neprivalo įrodinėti, kad įvežtos tuščios garso ir audiovizualinės laikmenos buvo skirtos asmeniniam atgaminimui. Nei ATGTĮ, nei Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintoje Tvarkoje nenustatyta, kad pats gamintojas ar importuotojas gali nuspręsti, jog tam tikros laikmenos, išvardytos Tvarkos 1 priede, nėra skirtos asmeniniam atgaminimui, ir atsisakyti mokėti mokestį. Tuščios laikmenos mokesčio mechanizmas taikomas dėl tos priežasties, kad šiuolaikinės technologijos leidžia iš esmės kiekvienam asmeniui neribotai atgaminti kūrinius, t. y. egzistuoja galimybė, jog kiekviena tuščia garso ar audiovizualinė laikmena gali būti panaudota asmeniniam atgaminimui. Neįmanoma sukontroliuoti, kokiems tikslams bus panaudota kiekviena tuščia laikmena. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas įrodinėjo, kad jo įvežtos laikmenos buvo panaudotos verslo ir visuomeniniams tikslams. Jei šie verslo ir visuomeniniai tikslai atitinka ATGTĮ 20 straipsnio 3 dalyje nustatytas išimtis, tai pagal Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintos Tvarkos 13-18 punktus atsakovas, sumokėjęs mokestį, turi teisę kreiptis dėl jo grąžinimo, tačiau neturi teisės atsisakyti mokėti mokesčio.
ATGTĮ 20 straipsnio 3 dalyje nustatytas autorinis atlyginimas - tai kompensacija autoriams už jų kūrinių atgaminimą tuščiose laikmenose. Tuščios laikmenos mokesčiu šis atlyginimas vadinamas tik patogumo ir trumpumo tikslais, tačiau toks sąlyginis pavadinimas nesudaro pagrindo vadovautis mokesčių įstatymais, sprendžiant bylą dėl autorių teisių gynimo. Mokestis pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 23 dalį - tai mokesčius reglamentuojančiame įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, o ATGTĮ 20 straipsnio 3 dalyje numatytas atlyginimas mokamas autoriams. Šioje byloje viešasis interesas yra tai, kad visi subjektai privalo mokėti įstatyme įtvirtintą atlyginimą autoriams už kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais, o vengimas mokėti šį atlyginimą dėl to, kad Lietuva tapo ES narė, laikytinas prieštaraujančiu viešajai tvarkai.
Ieškovo nuomone, nesant ATGTĮ 20 straipsnyje nustatyto atlyginimo reglamentavimo, būtų absoliučiai apribota asmenų teisė naudotis kūrinių atgaminimo teise be autoriaus leidimo, tai ypač apsunkintų naudotojo padėtį, sudarytų sąlygas piratavimui bei teisės aktų, reglamentuojančių autorių teisių apsaugą, pažeidimus. Pabrėžtina, kad autoriaus išimtinių teisių apribojimas galimas tik esant visoms teisės aktų nustatytoms sąlygoms (Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 5 dalis, ATGTĮ 19, 20 straipsniai). Direktyvoje 2001/29/EB nustatyta šio apribojimo sąlyga - teisinga kompensacija (Direktyvos 2001/29/EB preambulės 35 punktas, 5 straipsnio 2 dalies b punktas), kuri gali būti netaikoma tik išimtiniais atvejais, kai žala teisių turėtojui yra minimali ar išimtys ir apribojimai yra nustatyti pelno nesiekiančioms įstaigoms, pvz., viešosioms bibliotekoms, archyvams (Direktyvos 2001/29/EB preambulės 40 punktas). Tuo atveju, kai iš atlyginimo mokėtojų būtų išeliminuotos komercinės įmonės, įvežančios laikmenas iš ES valstybių, būtų iš esmės pažeistos autorių turtinės teisės, nes už šias laikmenas autoriai negautų atlyginimo, taip pat būtų pažeistos asmenų, įvežančių laikmenas iš trečiųjų šalių, teisės bei sukurtos nelygios verslo sąlygos (Direktyvos 2001/29/EB preambulės 32, 44 punktai). Atsakovo argumentas, kad Bendrijos teritorijoje pervežamoms prekėms muitinės procedūros netaikomos ir dėl to esą neįmanoma sumokėti mokesčio, yra nepagrįstas, nes Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintoje Tvarkoje nustatyta alternatyva - mokesčio mokėjimas pagal ieškovo ir importuotojo sutartis.
Pagal Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintos Tvarkos 30 punktą autorių ir jų teisių perėmėjų teisė gauti kompensaciją už kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais ginama pagal ATGTĮ 78 straipsnį. Taigi šioje Tvarkoje nustatyta, kad, ją pažeidus, iš pažeidėjo turi būti išieškomas tris kartus didesnis atlyginimas, negu priklausytų mokėti asociacijai. Aplinkybė, kad atsakovas nemoka teisės aktų nustatyto atlyginimo, reiškia, kad atsakovas pažeidžia ATGTĮ 20 straipsnyje nustatytas autoriaus teisių apribojimo būtinąsias sąlygas, t. y. naudoja kūrinius neturėdamas tam leidimo licencijos. Tokiu atveju atsakovas privalo mokėti tris kartus didesnį atlyginimą (ATGTĮ 78 straipsnis).
Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.210, 6.261 straipsniai). Įstatymų leidėjas preziumuoja, kad tokie nuostoliai atsiranda dėl fakto, jog prievolė neįvykdyta laiku, ir numato jų minimalų kompensavimą. Taigi šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją, tampa skolos dalimi.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų byloje nustatytos aplinkybės
2004 m. gegužės-2005 m. birželio mėnesiais atsakovas įvežė į Lietuvos teritoriją magnetines juostas ir neįrašytus magnetinius diskus, kurių bendra vertė 149 750 Lt. Atsakovas nesumokėjo ieškovui ATGTĮ 20 straipsnyje ir Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintoje Tvarkoje nustatyto 6 procentų nuo didmeninės laikmenų kainos dydžio atlyginimo.
V. Kasacinio teismo argumentai
Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų. CPK 353 straipsnio 1 dalyje taip pat įtvirtinta nuostata, kad kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, t. y. kasacinis teismas nenustatinėja bylos faktų. Vadovaudamasi šiomis nuostatomis, kolegija pasisako dėl kasaciniame skunde keliamų klausimų - dėl teisės normų, reglamentuojančių: 1) subjektus, privalančius mokėti atlyginimą už audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais nuo asmeniniam atgaminimui skirtų tuščių analoginių ir skaitmeninių garso ir audiovizualinių laikmenų, 2) asmeniniam atgaminimui skirtos tuščios garso ir audiovizualinės laikmenos sąvoką, 3) padidintą atlyginimą už audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais ir 4) palūkanas, aiškinimo ir taikymo.
1. Dėl subjektų, privalančių mokėti atlyginimą už audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais nuo asmeniniam atgaminimui skirtų tuščių analoginių ir skaitmeninių garso ir audiovizualinių laikmenų
Kasaciniame skunde atsakovas (kasatorius) nesutinka su apeliacinės instancijos teismo ATGTĮ 20 straipsnio ir Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintos Tvarkos taikymu, aiškinant privalančių mokėti atlyginimą nuo asmeniniam atgaminimui skirtų tuščių garso ir audiovizualinių laikmenų subjektų – importuotojų sąvoką. Tačiau kolegija nesutinka su atsakovo kasaciniame skunde pateiktu teisės normų aiškinimu.
Įstatymų leidėjas ATGTĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatė, kad be autoriaus ar kito autorių teisių subjekto leidimo fiziniam asmeniui išimtinai savo asmeniniam naudojimui, nesiekiant tiesioginių ar netiesioginių komercinių tikslų, leidžiama atgaminti ne daugiau kaip vieną išleisto ar kitaip viešai paskelbto kūrinio egzempliorių, jeigu toks atgaminimas yra vienkartinis veiksmas. Už tokį kūrinio atgaminimą įstatyme nustatyta autorių, jų teisių perėmėjų kartu su atlikėjais ir audiovizualinių kūrinių bei fonogramų gamintojais arba jų teisių perėmėjais teisė gauti tam tikrą atlyginimą (ATGTĮ 20 straipsnio 3 dalis). Pagal ATGTĮ 20 straipsnio 4 dalį pareiga mokėti šį atlyginimą nustatyta asmeniniam atgaminimui skirtų analoginių ir skaitmeninių garso bei audiovizualinių laikmenų gamintojams ir importuotojams, išskyrus tuos atvejus, kai tuščios laikmenos įvežamos išimtinai asmeniniam naudojimui (su keleivio bagažu). Pagal byloje esančius duomenis, atsakovas magnetines juostas ir neįrašytus magnetinius diskus į Lietuvos teritoriją įvežė iš Austrijos, t. y. iš ES valstybės narės, todėl mano, kad jis negali būti laikomas importuotoju pagal ATGTĮ ir neprivalo mokėti nustatyto atlyginimo. Tai, jo manymu, patvirtina ATGTĮ 20 straipsnio 6 dalis ir Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 nustatyta šio atlyginimo mokėjimo tvarka, kuriuose įtvirtinta nuostata, kad importuotojai šį atlyginimą privalo sumokėti į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintos autorių teisių ar gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos sąskaitą prekių muitinio įforminimo metu iki prekių išleidimo laisvai cirkuliuoti.
Kolegija, kaip ir bylą nagrinėję teismai, nustatė, kad ATGTĮ neišaiškinta importuotojo sąvoka. Kituose teisės aktuose, pvz., Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 2 straipsnio 10 dalyje, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje, Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje, Cheminių medžiagų ir preparatų įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje ir kt., importuotojo sąvoka aiškinama skirtingai. Dėl to kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo remtis kituose teisės aktuose esančiomis importuotojo sąvokomis, kurios yra nustatytos skirtingiems specifiniams teisiniams santykiams reglamentuoti. Nesant ATGTĮ išaiškintos importuotojo sąvokos, taikant magnetinių juostų ir neįrašytų magnetinių diskų įvežimo į Lietuvos teritoriją galiojančius teisės aktus, bylos atveju svarbu nustatyti, ar ATGTĮ 20 straipsnio 3 dalyje nustatytą atlyginimą turi mokėti visi asmenys, įvežantys į Lietuvos teritoriją tuščias garso ir audiovizualines laikmenas, ar tik iš trečiųjų šalių, t. y. ne iš ES valstybių narių. Norint atsakyti į šį klausimą, būtina atsižvelgti į tai, kad nauja ATGTĮ 20 straipsnio redakcija buvo priimta 2003 m. kovo 5 d. (įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d.), siekiant suderinti autorių teises ir gretutines teises reglamentuojančias teisės normas su 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB dėl autorių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų derinimo. Dėl šios priežasties 2003 m. rugpjūčio 29 d. buvo priimtas ir Vyriausybės nutarimas Nr. 1106 „Atlyginimo už audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais paskirstymo ir mokėjimo tvarkos patvirtinimo“, taip pat nurodant, kad juo patvirtinta tvarka įsigalios nuo 2004 m. gegužės 1 d. Taigi šių teisės aktų nuostatos buvo suformuluotos atsižvelgiant į Direktyvos 2001/29/EB nuostatas. Dėl to kolegija nurodo, kad aiškinant ir taikant šiuos nacionalinės teisės aktus būtina analizuoti ir atsižvelgti į Direktyvos 2001/29/EB nuostatas, nes remiantis Teisingumo Teismo 2006 m. liepos 4 d. sprendimu nacionalinė teisė turi būti aiškinama taip, kad ji atitiktų Bendrijos teisę ir kad būtų pasiektas Direktyvos 2001/29/EB numatytas rezultatas (2006 m. liepos 4 d. Sprendimo Adeneler, C-212/04, rink. I- 06057, 108, 109, 111 punktai).
Direktyvos 2001/29/EB 2 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad valstybės narės nustato autoriams ir kitiems autorių teisių subjektams išimtinę teisę nuspręsti, leisti ar uždrausti atgaminti savo kūrinius, jų fiksacijas ir pan. Šios direktyvos 5 straipsnio 2 dalyje nustatytas atvejų, kai valstybės narės 2 straipsnyje nustatytai atgaminimo teisei gali nustatyti išimtis ir apribojimus, sąrašas. Vienas iš jų – atgaminimas bet kurioje terpėje, kurį atlieka fiziniai asmenys privačiam naudojimui ir nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nekomerciniams tikslams, jei teisių turėtojai gauna tinkamą kompensaciją, priklausomą nuo 6 straipsnyje nurodytų technologinių priemonių taikymo ar netaikymo atitinkamam kūriniui ar objektui. Be to, ir Direktyvos 2001/29/EB preambulės 35 punkte įtvirtinta teisių turėtojo teisė tokiais atvejais gauti deramą atlyginimą už jo kūrinio naudojimąsi. Taigi Direktyvoje 2001/29/EB įtvirtinta galimybė naudotis kūriniu be teisių turėtojo leidimo kūriniui atgaminti asmeniniais tikslais, tačiau tokiu atveju nustatytas reikalavimas sumokėti teisių turėtojui tinkamą kompensaciją. Atsižvelgiant į šį reikalavimą ir būtina aiškinti tiek ATGTĮ 20 straipsnio, tiek ir Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimo Nr. 1106 nuostatas, kurios suderintos su šios Direktyvos 2001/29/EB nuostatomis.
Taigi, minėta, kad ATGTĮ nėra išaiškinta importuotojo sąvoka, o 20 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad atlyginimą importuotojai privalo sumokėti į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintos autorių teisių ar gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos sąskaitą prekių muitinio įforminimo metu iki prekių išleidimo laisvai cirkuliuoti, jeigu kitaip nenumatyta importuotojo ir šios kolektyvinio administravimo asociacijos sutartyje. Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintoje Tvarkoje taip pat neišaiškinta importuotojo sąvoka, ir taip pat kaip ir ATGTĮ 20 straipsnio 6 dalyje, yra nustatyta, kad atlyginimą importuotojas moka muitinio įforminimo metu bei kad importuotojas gali su atsakinga asociacija sudaryti atlyginimo mokėjimo sutartį, nustatant kitokią atlyginimo mokėjimo tvarką. Iš tiesų, Europos Bendrijos steigimo sutarties trečiosios dalies I antraštinės dalies 23, 25 straipsniuose įtvirtintas draudimas valstybėms narėms nustatyti tarpusavio prekyboje importo ir eksporto muitus ar lygiaverčio poveikio privalomuosius mokėjimus. Taigi įvežant prekes iš ES valstybių narių muitai nemokami. Dėl šios priežasties, minėta, atsakovo nuomone, neturėtų mokėti atlyginimo asmeniniam atgaminimui skirtas garso ir audiovizualines laikmenas iš ES valstybių narių įvežantys asmenys. Kolegija sutinka, kad, nesant ATGTĮ importuotojo sąvokos išaiškinimo ir įstatymo leidėjui nustačius, kad minėtas atlyginimas mokamas muitinio įforminimo metu, taikant ATGTĮ 20 straipsnio nuostatas, kyla klausimas dėl pareigos mokėti atlyginimą už audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais asmenims, įvežantiems į Lietuvos teritoriją tuščias garso ir audiovizualines laikmenas iš ES valstybių narių (išskyrus ATGTĮ 20 straipsnio 4 dalyje nustatytą išimtį). Atsakymą į šį klausimą kolegija argumentuoja atsižvelgdama į pirmiau nurodytas Direktyvos 2001/29/EB nuostatas dėl pareigos tinkamai kompensuoti teisių turėtojui už naudojimąsi kūriniu be teisių turėtojo leidimo kūriniui atgaminti asmeniniais tikslais.
Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad atlyginimas už audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais - tai nėra muito ar kitokia valstybės naudai nustatyta mokestinė prievolė, nors ir atitinkamais atvejais mokamas įvežant prekes į Lietuvos teritoriją. Pagal Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintos Tvarkos 19, 21 punktus šis atlyginimas paskirstomas autoriams, atlikėjams, fonogramų ir audiovizualinių kūrinių gamintojams, taip pat asociacijoms (administravimo išlaidos). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas ATGTĮ 20 straipsnio 4 dalyje iš visų importuotojų sąrašo išskyrė tik asmenis-keleivius, kurie tuščias laikmenas įveža išimtinai asmeniniam naudojimui (su keleivio bagažu). Be to, pareigą mokėti atlyginimą už audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais įstatymų leidėjas nustatė ne tik importuotojams, bet ir visiems Lietuvos asmeniniam atgaminimui skirtų garso bei audiovizualinių laikmenų gamintojams. Dėl to aiškinant nacionalinės teisės aktus taip, kad asmenys, įvežantys į Lietuvos teritoriją tuščias garso ir audiovizualines laikmenas iš ES valstybių narių, minėto atlyginimo neturėtų mokėti, būtų pažeistas lygiateisiškumo principas ne tik dėl asmenų, įvežančių šias prekes ne iš ES valstybių narių, bet ir dėl Lietuvos asmeniniam atgaminimui skirtų garso bei audiovizualinių laikmenų gamintojų, ir taip iš esmės nebūtų pasiektas Direktyvoje 2001/29/EB numatytas rezultatas - tinkamai kompensuoti teisių turėtojui už naudojimąsi kūriniu be teisių turėtojo leidimo kūriniui atgaminti asmeniniais tikslais. Taip pat kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad ATGTĮ neatitinka Direktyvos 2001/29/EB tikslų. Nuostata, kad minėtas atlyginimas mokamas prekių muitinio įforminimo metu, reglamentuoja tas situacijas, kai prekės įvežamos iš trečiųjų šalių, t. y. ne iš ES valstybių narių, priešingu atveju įstatymų leidėjas nustatė Vyriausybės įgaliotos institucijos autorių teisių ar gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos ir importuotojo sutarties sudarymą. Toks įstatymo aiškinimas atitinka Direktyvos 2001/29/EB, su kuria buvo derinama nacionalinė teisė 2003 m. kovo 5 d. priimant naują ATGTĮ 20 straipsnio redakciją, tikslus ir nuostatas. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog pagal ATGTĮ 20 straipsnio 4 dalį importuotoju laikytinas kiekvienas subjektas, įvežantis asmeniniam atgaminimui skirtas tuščias analogines ir skaitmenines garso ir audiovizualines laikmenas į Lietuvos teritoriją, t. y. tiek iš trečiųjų šalių, tiek iš ES valstybių narių, yra pagrįsta.
2. Dėl asmeniniam atgaminimui skirtos tuščios garso ir audiovizualinės laikmenos sąvokos
Pagal ATGTĮ 20 straipsnio 3 dalį autoriai, jų teisių perėmėjai kartu su atlikėjais ir audiovizualinių kūrinių bei fonogramų gamintojais arba jų teisių perėmėjais turi teisę gauti tam tikrą atlyginimą, nustatomą procentais nuo asmeniniam atgaminimui skirtų tuščių garso ir audiovizualinių laikmenų (išskyrus laikmenas, skirtas eksportui, profesionalioms reikmėms ir žmonių, turinčių klausos ir regos negalią, reikmėms). Taigi įstatymo leidėjas nustatė prievolę mokėti atitinkamą atlyginimą nuo asmeniniam atgaminimui skirtų tuščių garso ir audiovizualinių laikmenų, išskyrus nurodytas išimtis. Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintos Tvarkos 3 punkte nustatyta, kad laikmenų gamintojai ir importuotojai moka 6 procentų nuo asmeniniam atgaminimui skirtų tuščių skaitmeninių ir analoginių garso ir audiovizualinių laikmenų (išskyrus laikmenas, skirtas eksportui, profesionalioms reikmėms ir žmonių, turinčių klausos ir regos negalią, reikmėms) didmeninės kainos dydžio atlyginimą. Pagal Vyriausybės nustatytą šio atlyginimo mokėjimo mechanizmą importuotojas, įvežantis tuščias garso bei audiovizualines laikmenas, kurios Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintos Tvarkos 1 priede jau yra išvardytos ir traktuojamos kaip asmeniniam naudojimui skirtos laikmenos, turi sumokėti šį atlyginimą, o 13-18 punktuose įtvirtinta galimybė asmenims, eksportuojantiems šias laikmenas, įsigijusiems profesinėms reikmėms arba asmenų su klausos ar regos negalia įsteigtoms įmonėms, organizacijoms ar jiems atstovaujančioms asociacijoms susigrąžinti nustatyto dydžio atlyginimą. Kasatoriaus nuomone, jis neturėtų mokėti šio atlyginimo, nes jo į Lietuvos teritoriją įvežtos tuščios garso ir audiovizualinės laikmenos buvo panaudotos verslo ir visuomeniniais tikslais, o ne asmeniniam naudojimui. Tokią išvadą padarė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau kolegija sprendžia, kad ji yra nepagrįsta.
Minėta, kad pagal Direktyvos 2001/29/EB 5 straipsnio 2 dalies b punktą valstybės narės Direktyvos 2001/29/EB 2 straipsnyje nustatytai kūrinių atgaminimo teisei (t. y. teisių turėtojo teisei leisti ar uždrausti atgaminti jo kūrinį) gali nustatyti išimtis ir apribojimus tam tikrais išvardytais atvejais, o Direktyvos 2001/29/EB preambulės 35 punkte ir 5 straipsnio 2 dalies b punkte yra įtvirtinta teisių turėtojo teisė tokiais atvejais gauti deramą atlyginimą už jo kūrinio naudojimąsi. Kokiu būdu valstybė atlygins teisių turėtojui už šias išimtis ir apribojimus, paliekama teisė nuspręsti pačiai valstybei. Taigi derinant nacionalinės teisės aktus su šia Direktyva 2001/29/EB, ATGTĮ 20 straipsnyje ir Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 buvo nustatyta atitinkama šio atlyginimo mokėjimo tvarka. Kolegija dar kartą pažymi, kad tai nėra muito ar kitokio valstybės naudai nustatyto mokesčio mokėjimas, nors ir atitinkamais atvejais mokamas įvežant prekes į Lietuvos teritoriją. Remiantis ATGTĮ 20 straipsnio 6 dalimi ir Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintos Tvarkos 6-12 punktais šį atlyginimą importuotojai sumoka prekių muitinio įforminimo metu iki prekės išleidžiamos laisvai cirkuliuoti arba pagal su atsakinga asociacija sudarytą sutartį, o gamintojai – iki prekės išvežamos iš gamybinės paskirties pastato prieš pirmą jų pardavimą ar kitokį perleidimą kito asmens nuosavybėn. Taigi kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad garso ir audiovizualinių laikmenų paskirtis – asmeniniam naudojimui įstatymo leidėjo yra preziumuojama, nes įstatymo nustatytas atlyginimas sumokamas dar prieš kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais. Šią išvadą lemia ATGTĮ 20 straipsnio 3, 4 dalių ir Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintos Tvarkos analizė, ir kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimas Nr. 1106 prieštarauja ATGTĮ 20 straipsniui bei Direktyvos 2001/29/EB siekiamam rezultatui. Be to, minėta, kad ATGTĮ 20 straipsnio 3 dalyje ir Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintos Tvarkos 13 punkte yra nustatyti atvejai, kai sumokėtas atlyginimas už audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais yra grąžinamas. Remiantis šiomis teisės normomis klausimas, ar tuščios garso ir audiovizualinės laikmenos panaudojamos būtent asmeniniais tikslais, sprendžiamas jau sumokėjus nustatyto dydžio atlyginimą už audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais. Minėta, kad Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintos Tvarkos 13 punkte nustatyta, kad šį atlyginimą turi teisę susigrąžinti ne importuotojai ar gamintojai, o eksportuotojai, asmenys, naudojantys laikmenas profesinėms reikmėms, asmenų su klausos ar regos negalia įsteigtos įmonės, organizacijos ar juos atstovaujančios asociacijos. Ir šiems subjektams kreipiantis į atsakingą asociaciją, ši nustato, ar jie atitinka nurodytus kriterijus. Nors atsakovui įvežant į Lietuvos teritoriją tuščias garso ir audiovizualines laikmenas tuo metu galioję minėti teisės aktai nereglamentavo asmeniniam atgaminimui skirtos tuščios garso ir audiovizualinės laikmenos sąvokos, ši sąvoka pateikta Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 19 d. nutarime Nr. 997, nurodant, kad tai yra bet kuris materialus objektas (garso ir vaizdo kasetė, kompaktinis diskas, minidiskas ir kita), paprastai naudojamas analoginiam ar skaitmeniniam garso ir (ar) vaizdo įrašui padaryti bet kuria garsą ir (ar) vaizdą įrašančia įranga. Ši asmeniniam atgaminimui skirtos tuščios garso ir audiovizualinės laikmenos apibrėžtis patvirtina minėtą apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl nustatytos prezumpcijos, t. y. kad įvežamos tuščios garso ir audiovizualinės laikmenos paskirtis - asmeniniam atgaminimui - preziumuojama, nors ši teismo išvada buvo padaryta dar iki nurodyto nutarimo priėmimo. Taigi, remiantis nurodytais teisės aktais, ne importuotojas ar gamintojas, sumokėję atsakingai asociacijai atlyginimą nuo asmeniniam atgaminimui skirtų tuščių garso ir audiovizualinių laikmenų, turi teisę kreiptis į ją dėl šio atlyginimo grąžinimo, o asmenys, įsigiję šias garso ar audiovizualines laikmenas atitinkamoms ATGTĮ 20 straipsnio 4 dalyje ir Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintos Tvarkos 13 punkte nustatytoms reikmėms, tarp jų – ir profesinėms. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vyriausybės 2007 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 997 buvo patikslinta ir profesinių reikmių sąvoka, apibrėžiant, kad tai yra ir asmenų, kurie laikmenas įsigyja akivaizdžiai visuomenės saugumo, viešojo administravimo ir mokslinių tyrimų tikslais, reikmės.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovo, kuris įvežė į Lietuvos teritoriją magnetines juostas ir neįrašytus magnetinius diskus, tačiau neįvykdė įstatyme nustatytos pareigos sumokėti atlyginimą už audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais (ATGTĮ 20 straipsnio 4 dalis, Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintos Tvarkos 4 punktas, Kultūros ministro 2003 m. lapkričio 26 d. įsakymo Nr. ĮV-444 „Dėl kolektyvinio administravimo asociacijų, atsakingų už kūrinių atgaminimo asmeniniais tikslais administravimą, paskyrimo“ 1.1 punktas).
Taip pat kolegija atmeta kasacinio skundo argumentus, kad Vyriausybei, 2003 m. rugpjūčio 29 d. priėmus nutarimą Nr. 1106, buvo pažeistos Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarime išdėstytos nuostatos, nes šis Vyriausybės nutarimas neatitiko ATGTĮ. Kolegija nurodo, kad šiuo atveju svarbu, minėta, jog tiek ATGTĮ, Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 nebuvo nustatyti muitai ar kitokios valstybei mokėtinos mokestinės prievolės. Be to, ATGTĮ 20 straipsnyje yra įtvirtintos principinės nuostatos dėl atlyginimo už audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais mokėjimo, šį atlyginimą mokantys subjektai, galimas atlyginimo dydis (ne didesnis kaip šeši procentai tuščios garso ir audiovizualinės laikmenos didmeninės kainos). Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 buvo patvirtinta ATGTĮ 20 straipsnio nuostatų įgyvendinimo tvarka, ir, minėta, nėra pagrindo teigti, kad Vyriausybė nustatė tokį teisinį reguliavimą, kuris prieštaravo ATGTĮ 20 straipsniui (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas).
3. Dėl padidinto atlyginimo už audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais
Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistino atlyginimo už audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais dydžio, negalėjo taikyti ATGTĮ 78 straipsnio, kuris reglamentuoja skirtingą teisinį institutą. Tačiau kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentacija šiuo klausimu.
ATGTĮ 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad atlyginimo už audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais dydį, jo paskirstymo ir mokėjimo sąlygas nustato Vyriausybė. Taigi įstatymo leidėjas teisę (pareigą) nustatyti šio atlyginimo mokėjimo sąlygas delegavo Vyriausybei. Minėta, 2003 m. rugpjūčio 29 d. Vyriausybė nutarimu Nr. 1106 patvirtino Tvarką, pagal kurios 30 punktą teisių subjektų teisės ginamos ATGTĮ 78 straipsnio nustatyta tvarka, o išieškotos atlyginimo sumos paskirstomos teisių subjektams pagal šios tvarkos 19-23 punktus, t. y. Vyriausybė, spręsdama atlyginimo išieškojimo reglamentacijos klausimą, nukreipė į ATGTĮ 78 straipsnį. Iš tiesų, šis straipsnis reglamentuoja atlyginimo išieškojimą iš kūrinių ar gretutinių teisių objektų naudotojų, kurie be kolektyvinio administravimo asociacijų licencijos naudoja kūrinius ar gretutinių teisių objektus, šio atlyginimo dydį, atlyginimo paskirstymą. Taigi ne tapačius kaip ir nagrinėjamoje byloje, tačiau labai panašius teisinius santykius. Išanalizavus šias teisės normas, akivaizdu, kad atsakingai asociacijai išieškant iš importuotojo ar gamintojo atlyginimą už audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais yra aktualus būtent ATGTĮ 78 straipsnio 3, 4 dalyse nustatytas šio atlyginimo dydis, nes dėl išieškotų sumų paskirstymo, minėta, nurodyta Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1106 patvirtintos Tvarkos 30 punkte. Šiais argumentais kolegija nesutinka su kasatoriaus teigimu, kad jis yra prilyginamas kūrinio naudotojui. Be to, įstatymo leidėjas, nustatydamas atsakingai asociacijai teisę į ATGTĮ 78 straipsnio 3 dalyje tris kartus didesnį atlyginimą, siekė suteikti galimybę kuo veiksmingiau ginti pažeistas autoriaus teises, atsižvelgdamas į autorių teisių specifiką ir jų didelį pažeidžiamumą. Kolegija, atsižvelgdama į šios bylos, šalių tarpusavio teisinių santykių ir autorių teisių specifiką, sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog iš kasatoriaus priteistas nepagrįstai didelis atlyginimas (tris kartus padidintas) už audiovizualinių kūrinių ar fonogramose įrašytų kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais, įvežus į Lietuvos teritoriją magnetines juostas ir neįrašytus magnetinius diskus ir neįvykdžius įstatyme nustatytos pareigos sumokėti nustatytą atlyginimą (ATGTĮ 78 straipsnio 3 dalis).
4. Dėl palūkanų priteisimo
Kasatorius taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo iš jo ieškovui priteistomis 6 procentų dydžio palūkanomis nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasatoriaus teigimu, CK 6.37 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos palūkanos yra viena iš sutarčių neįvykdymo teisinių pasekmių, t. y. reglamentuoja kitokius, negu susiklostę šioje byloje, materialinius teisinius santykius. Tačiau kolegija nesutinka ir su šiais kasacinio skundo argumentais.
CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. L. K. v. L. T., bylos Nr. 3K-3-364/2005; 2006 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. O. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-233/2006; 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija v. UAB „Ferteksos transportas“, bylos Nr. 3K-7-367/2006; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. O. v. E. O., bylos Nr. 3K-3-342/2007; ir kt.) šios procesinės palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, dar iki kreditoriams kreipiantis į teismą, ir taip išvengti prievolės mokėti šias palūkanas. Tuo atveju, jei teismo procesas jau prasidėjo, skolininkas turi būti suinteresuotas jo nevilkinti, o teismui priteisus pinigus – kuo greičiau sumokėti kreditoriui. Skolininko prievolė mokėti palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo momento iki teismo sprendimo įvykdymo atsiranda iš įstatymo, o priteista suma gali būti ne tik sutarties, bet ir įstatymo pagrindu (pvz., žalos atlyginimas, vaiko išlaikymo įsiskolinimas ir kt.). Šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti skaičiuojamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas jas priteisti.
Šiuo atveju negali būti remiamasi kasatoriaus nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Microsoft Korporacijos (JAV) v. UAB „Fima“, bylos Nr. 3K-3-132/2003, pagal kurią byloje nebuvo reiškiama reikalavimo priteisti palūkanas, taip pat ir 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Microsoft Korporacijos (JAV) v. UAB draudimo kompanija „Censum“, bylos Nr. 3K-3-774/2003, kuri neatspindi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl CK 6.37 straipsnio 2 dalies taikymo (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“).
Byloje esant ieškovo pareikštam reikalavimui priteisti iš atsakovo procesines palūkanas, kurių paskirtis, minėta, skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, taip pat kompensuoti patiriamus dėl prievolės nevykdymo nuostolius, apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas ieškinį, pagrįstai tenkino ir reikalavimą priteisti procesines palūkanas.
Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, kad nenustatyta pagrindų naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 98 straipsnio 1 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūrai iš atsakovo UAB „Trajektorija“ 1416 (vienas tūkstantis keturi šimtai šešiolika) Lt išlaidų advokato pagalbai, surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, apmokėti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Dangutė Ambrasienė
Virgilijus Grabinskas