Baudžiamoji byla Nr. 2K-454/2013

Teisminio proceso Nr. 1-87-1-00017-2011-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.7.1.2.1;

1.2.7.2.2.1;

2.1.2.4;

2.1.2.11;

2.1.2.14;

2.1.7.4;

2.2.2.2.3 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Armano Abramavičiaus, 

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. J. ir E. S. kasacinius skundus dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

A. J. – pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, 150 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu  trejiems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams; bausmę paskirta atlikti pataisos namuose;

E. S. – pagal BK 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams, 150 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams; bausmę paskirta atlikti pataisos namuose; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta vienerių metų laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams; bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

              Skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nuosprendis, kuriuo Trakų rajono apylinkės prokuroro ir nuteistojo A. J. apeliaciniai skundai tenkinti iš dalies, Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. nuosprendis pakeistas: iš nuosprendžio įžanginės dalies pašalinti duomenys apie nuteistojo A. J. teistumą pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 1993 m. kovo 30 d. nuosprendį. A. J. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, 150 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams; bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

E. S. pagal BK 149 straipsnio 2 dalį nuteistas laisvės atėmimu penkeriems metams, BK 150 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 10 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams; bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Nuteistojo E. S. apeliacinis skundas atmestas.

Šioje byloje taip pat S. K. nuteistas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, tačiau kasacinis skundas dėl jo nepaduotas. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. J. ir E. S. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe su asmeniu, dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, būdami apsvaigę nuo alkoholio, panaudodami fizinį smurtą, tenkino lytinę aistrą bei lytiškai santykiavo su G. Š. prieš jos valią, t. y. 2011 m. sausio 11 d., apie 4.12 val., Trakų rajone, (duomenys neskelbtini), namo, priklausančio B. J., miegamajame, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją – tyčia suduodami smūgius jai į kojas, rankas, krūtinę ir padarydami sužalojimus, vertinamus kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, pargriovė G. Š. ant lovos, numovė kelnes ir kelnaites, laikydami ją už rankų, kojų, plaukų bei užguldami savo kūnu, taip atimdami jai galimybę priešintis, tenkino lytine aistrą su ja ir  išžagino prieš jos valią, kiekvienas atlikdamas ne mažiau kaip po vieną lytinį aktą vaginaliniu, analiniu ir oraliniu būdu.

              Kasaciniu skundu nuteistasis E. S. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nuosprendį ir jį išteisinti.

Kasaciniame skunde nuteistasis E. S. teigia, kad byloje padaryti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 10, 22 straipsnių pažeidimai. Teisiamuosiuose posėdžiuose nukentėjusioji nevykdė BPK 28 straipsnio 3 dalies, 83 straipsnio reikalavimų duoti teisingus parodymus ir neatsakinėjo į kitų proceso dalyvių bei jo paties užduotus klausimus, kurie jai nebuvo užduoti apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu, motyvuodama tuo, kad nenori apie tai kalbėti. Teismai toleravo tokį nukentėjusiosios elgesį ir nesiėmė BPK 83 straipsnio 2 dalyje, 163 straipsnyje numatytų priemonių, nors teisiamieji posėdžiai buvo uždari ir pašaliniai asmenys negalėjo klausytis nukentėjusiajai nemalonių atsakymų. Dėl to nebuvo galima pašalinti esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiosios parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, ir byloje apklaustų liudytojų parodymų, buvo suvaržyta kasatoriaus teisė į gynybą. Teismai pažeidė ir BPK 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 2 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl jo kaltės nuosprendyje tik aprašė, bet nevertino liudytojų E. V., O. B., E. Z., M. S., D. R., J. U., A. B., L. D., G. O., V. N., R. G., V. V., S. Š., A. Š., B. S., S. P., B. J. parodymų, nepalygino jų su nukentėjusiosios parodymais ir nepašalino prieštaravimų tarp jų, nenurodė motyvų, kodėl nesivadovauja šių liudytojų parodymais. Apeliacinės instancijos teismas minėtų klaidų neištaisė, taip pat nevertino teisme apklaustos liudytojos L. S., nurodžiusios naujas aplinkybes, parodymų. Teismai nuosprendžius grindė tik nukentėjusiosios parodymais, prie jų priderinę byloje esančias specialistų išvadas. Nors teismai nesivadovavo tais nukentėjusiosios parodymais, kuriuos ji davė neblaivi, nes tai galėjo turėti įtakos jų objektyvumui ir teisingumui, bet jos parodymai nuo pat pirmos apklausos apie įvykio pradžią ir eigą melagingi, prieštarauja liudytojų parodymams dėl vakarėlyje prieš įvykį jos išgerto alkoholio kiekio ir elgesio, apie vykimą pas nuteistąjį A. J., išžaginimo eigą ir trukmę. Šiuos teiginius kasatorius grindžia aprašydamas proceso dalyvių parodymų turinį. Apibendrindamas kasatorius nurodo, kad padarę esminių BPK pažeidimų, teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jo  veiksmuose nėra BK 149 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnyje numatytų nusikaltimų požymių,  bylos medžiaga patvirtina, jog jis su nukentėjusiąja lytinių santykių turėjo šiai sutikus, o įrodymų, kad jis tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiąja prieš jos valią, byloje nėra.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 25 d. bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasaciniame skunde nuteistasis A. J. teigia, kad byloje suvaržytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1, 2 dalyse, 3 dalies d punkte, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 7 straipsnio, 22 straipsnio, 3 dalyje, 44 straipsnio 6, 7 dalyse, 275 straipsnyje įtvirtintos jo teisės proceso metu, padaryti BPK 1, 2 straipsnių, 20 straipsnio 3, 4 dalių, 255 straipsnio 2 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio pažeidimai. Kasatorius nurodo, kad nukentėjusioji nevykdė BPK 28 straipsnio 3 dalies, 235 straipsnių reikalavimų ir teisiamuosiuose posėdžiuose atsisakė duoti parodymus, o teismai nesilaikė BPK 4 straipsnio reikalavimų, nes jai netaikė BPK 83 ir 163 straipsniuose numatytų sankcijų. Nukentėjusioji pirmuosius parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė būdama neblaivi, bet teismas nevertino, ar nepadarytas BPK 170 straipsnio 2 dalies pažeidimas. Nukentėjusiosios apklausa pas ikiteisminio tyrimo teisėją vyko pažeidus BPK 184 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes kasatoriui kaip įtariamajam ir jo gynėjui apie apklausą nebuvo pranešta ir jie joje nedalyvavo, nebuvo supažindinti su apklauso protokolu, negalėjo užduoti klausimų, nors iš bylos medžiagos matyti, kad tuo momentu kasatorius jau buvo sulaikytas, iš jo buvo paimti mėginiai lyginamajam tyrimui, ir nebuvo priimta BPK 186 straipsnio 3, 4 dalyse numatyta nutartis neleisti jam dalyvauti apklausoje. Dėl šių pažeidimų nukentėjusioji turėjo galimybę ikiteisminio tyrimo teisėjai apklausoje duoti melagingus parodymus dėl prievartinio įsodinimo ir nuvežimo į kasatoriaus namus, jos išgerto alkoholio kiekio, kasatoriaus prievartinių veiksmų, kuriais teismai neteisėtai grindė apkaltinamuosius nuosprendžius. Nukentėjusiosios parodymų nepatvirtina kitų liudytojų parodymai, o objektyvūs rašytiniai įrodymai – specialistų išvados paneigia kasatoriaus kaltę. Teismai neatsižvelgė į tai, kad ikiteisminį tyrimą organizavę ir kaltinimą byloje palaikę prokurorai pažeidė nekaltumo prezumpciją, buvo šališki. Prokuroras Darius Maleckas apie kasatorių formavo išankstinę neigiamą nuomonę interviu įvairioms žiniasklaidos priemonėms įvardindamas kasatorių kaip kaltininką, jo dėka žurnalistai gavo kaltinamojo akto tekstą, duomenis apie kasatoriaus teistumus, buvo supažindinti su uždaro teismo posėdžio metu nukentėjusiosios duotų parodymu turiniu, o prokuroras Mindaugas Jancevičius raštu nurodė, kad nustatė, jog kasatorius padarė nusikaltimą. Teismai nevertino byloje surinktų faktų, kad tuometinis Trakų rajono policijos vadovas N. Š. dėl šio ikiteisminio tyrimo eigos neformaliai bendravo su savo bendramoksliu nukentėjusiosios tėvu A. Š. ir prokurorais. Dėl visų šių pažeidimų kasatorius turi pagrindą teigti, kad teismai priėmė neteisingus nuosprendžius, nes jo kaltė dėl nusikaltimų, už kuriuos nuteistas, neįrodyta.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė atsiliepimu į nuteistųjų kasacinius skundus prašo nuteistųjų E. S. ir A. J. kasacinius skundus atmesti.

Prokurorė nurodo, kad teismai savo išvadoms dėl nuteistųjų E. S. ir A. J. kaltės pagrįsti nukentėjusiosios G. Š. parodymais rėmėsi nepažeisdami BPK reikalavimų, nes išsamiai išanalizavo nukentėjusiosios parodymus viso proceso metu, sugretino juos su kitais bylos įrodymais, taip pat įvertino nukentėjusiajai darytą poveikį pakeisti pirminius parodymus apie A. J. ir E. S. seksualinės prievartos veiksmus prieš ją ir nenustatė priežasčių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti nukentėjusiosios parodymų objektyvumu ir patikimumu. Prokurorė pažymi, kad nukentėjusiosios parodymai dėl esminių nusikaltimo aplinkybių, jog seksualinio pobūdžio santykius ji turėjo su abiem nuteistaisiais ir šie santykiai buvo prievartiniai, yra pakankamai išsamūs ir vienareikšmiški. Ta aplinkybė, kad nukentėjusioji teisme atsisakė atsakyti į kai kuriuos ypač ją traumuojančius klausimus, nesumenkina nukentėjusiosios parodymų įrodomosios reikšmės ir nesudaro pagrindo teiginiams, kad bylos procesas kaip visuma buvo nesąžiningas ir kad tokį nukentėjusiosios elgesį teismai turėjo įvertinti pagal baudžiamosios teisės normas. Be to, nukentėjusiosios parodymai nėra vienintelis nuteistųjų kaltės įrodymas. Teismai nesivadovavo pirminiais ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios duotais parodymais, nes, kaip nustatyta byloje, šiuos parodymus ji davė būdama neblaivi. Pagrindo abejoti nukentėjusios parodymų ikiteisminio tyrimo teisėjui patikimumu ir šios apklausos atlikimo tvarka vien dėl to, kad šie parodymai sutampa su jos pirminiais parodymais ikiteisminio tyrimo apklausos metu, nėra, nes tai tik parodo, kad neblaivumas įvykio metu nesutrukdė nukentėjusiajai įsiminti įvykio aplinkybių ir teisėsaugos pareigūnams duoti teisingų parodymų. Pagal bylos duomenis, A. J. pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas ir jis apklaustas kaip įtariamasis tik po to, kai, remiantis apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusiosios duotais parodymais, buvo nustatyta, kad A. J. galbūt yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, todėl jo ir gynėjo neinformavimas apie nukentėjusiosios apklausos vietą ir laiką, nelaikytinas BPK 184 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimu.

Prokurorė pažymi, kad prokuroro šališkumo klausimas buvo išspręstas dar pirmosios instancijos teisme, kai šią baudžiamąją bylą nagrinėjęs teisėjas, įžvelgęs neteisėtus valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro D. Malecko veiksmus, su pareiškimu kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, ir nepaisant to, jog išnagrinėjus pareiškimą prokuroro veiksmuose nebuvo nustatyta šiukščių įstatymo pažeidimų, tačiau, siekiant ateityje išvengti šališkumo, palaikyti valstybinį kaltinimą byloje buvo pavesta kitam prokurorui. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad žiniasklaidai prokuroras atskleidė prokuratūros poziciją dėl klausimų, susijusių su kardomųjų priemonių skyrimu, toks nuomonės išsakymas neprieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui ir tai jau buvo įvertinta ankstesniais byloje priimtais įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais.

Prokurorė nurodo, kad bylos medžiaga nepatvirtina deklaratyvių ir nepagrįstų konkrečiais argumentais kasacinių skundų teiginių, jog teismai byloje surinktus įrodymus išnagrinėjo pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, o nuosprendį ir nutartį surašė nesilaikydami BPK 305 straipsnio reikalavimų, jog nuteistųjų nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir išvadomis nėra bylos kasacinio nagrinėjimo pagrindas.

Prokurorė pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, teismo posėdyje apklausė nukentėjusiąją, liudytojus, teismo medicinos ekspertus, patikrino byloje surinktus įrodymus ir nuosprendyje nurodė motyvuotas išvadas dėl skundų esmės, todėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė.

Prokurorė nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog teisėjai galėjo turėti išankstinę nuomonę dėl kasatorių kaltės ar tokią nuomonę galėjo susidaryti kiti proceso dalyviai dėl teisėjų elgesio bylos proceso metu. Tai, kad padarytos išvados nėra palankios A. J. ir E. S. ir neatitinka kasatorių pateikiamų interpretacijų, dar nereiškia teismo šališkumo ir neteisingo bylos išsprendimo.

Nuteistųjų kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BPK įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių laikymosi ir nuteisimo pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Antai pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad kaltininkui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo, nenustačius esminių BPK pažeidimų, negali būti pagrindas naikinti teismų sprendimus.

Kasatorių teiginiai, kad buvo padaryti esminiai BPK 20, 255, 301, 305 straipsnių pažeidimai, nesilaikyta teismų praktikos, atmestini. Minėtų BPK normų pažeidimą kasatoriai grindžia ir tuo, kad, pasak jų, nukentėjusiosios parodymai kaip įrodymai yra neteisėti ir jie neteisingai vertinami kitų bylos duomenų kontekste, t. y. šių parodymų nepatvirtina kitų liudytojų parodymai, o objektyvūs rašytiniai įrodymai – specialistų išvados paneigia kasatoriaus kaltę.

Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas bylą pagal nuteistųjų ir prokuroro paduotus apeliacinius skundus, pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, neteisingai paskirtos nuteistiesiems A. J. ir E. S. bausmės, netinkamai išspręstų kitų klausimų (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalies 2 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, konstatavo, kad byloje surinkta medžiaga objektyviai nustatyta, jog nukentėjusioji G. Š. buvo išžaginta ir seksualiai prievartauta oraliniu bei analiniu būdu prieš jos valią. Šią išvadą teismas grindė nukentėjusiosios parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, teisiamųjų posėdžių pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu, specialisto išvadoje užfiksuotomis nukentėjusiosios nurodytomis įvykio aplinkybėmis, medicininio tyrimo duomenimis ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausto teismo medicinos eksperto V. K. parodymais dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų, kurių kitaip, be seksualinės prievartos, ji nebūtų galėjusi patirti. Darydamas šią išvadą teismas rėmėsi ir kitais bylos duomenimis, užfiksuotais dokumentuose ir patvirtintais liudytojų parodymais, kad 2011 m. sausio 11 d., 3.59 val., t. y. dar iki nuteistiesiems prieš ją panaudojant seksualinę prievartą, nukentėjusioji prašė pagalbos siųsdama trumpąsias žinutes O. B. ir jo draugei D. R., skambindama A. B., kuris bendrosios pagalbos telefonu perdavė nukentėjusiosios nurodytą informaciją, tačiau paaiškėjo, kad ji nurodė neteisingą adresą ir vėliau jam siųsdama numerį, kuriuo jis turėjo persiųsti pagalbos prašančią žinutę, kelis kartus ragino tai kuo skubiau padaryti.

Nuteistųjų E. S. ir A. J. gynybines versijas, kad E. S. su nukentėjusiąja lytiškai santykiavo tik įprastu būdu, tai vyko abipusiu sutarimu, o į kambarį niekas nebuvo užėjęs, ir kad A. J. su nukentėjusiąja ne tik neturėjo jokio fizinio kontakto, bet ir nežinojo apie tarp jos ir E. S. įvykusius intymius santykius, nes tuo metu miegojo, apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip paneigtus byloje esančių faktinių duomenų visuma, kurią patvirtina ne tik nukentėjusiosios parodymai, bet ir kratos nuteistojo A. J. namuose metu užfiksuoti duomenys, 2011 m. sausio 11 d. specialisto išvadoje Nr. G96/11(01), specialisto išvadoje Nr. S80/11(01) nurodyti laboratorinių tyrimų rezultatai, kad nukentėjusioji patyrė įvairaus pobūdžio lytinę prievartą, t. y. su ja buvo santykiauta vaginaliniu, oraliniu bei analiniu būdu, ir tokią prievartą patyrė ne iš vieno asmens. Su tokia motyvuota apeliacinės instancijos teismo išvada kasacinės instancijos teismo kolegija neturi pagrindo nesutikti. Teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad tai, jog tyrimui pateiktos medžiagos nepakanka asmens identifikavimui (specialisto išvada Nr. S54/11(01), nemenkina nukentėjusiosios parodymų patikimumo, nes specialisto išvada yra tik vienas iš įrodymų šaltinių, kuris turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais ir kuriam prioritetinė įrodomoji reikšmė nesuteikiama.

Kasacinės instancijos teismo nuomone, teismai, pripažindami, kad A. J. ir E. S. padarė BK 149 straipsnio 2 dalyje ir 150 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, neturėjo jokio pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, kuriuos vienu ar kitu aspektu patvirtina ir kiti byloje teismų nustatyti, įvertinti ir pripažinti įrodymais faktiniai duomenys. Teismai motyvuotai pasisakė, kodėl, jų manymu, nuteistųjų keliamos abejonės dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo ar net melagingumo, nepagrįstos, nelogiškos ir neįtikinamos. Antai apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nepaneigtus nuteistojo E. S., konstatavo, kad nėra jokių aplinkybių, leidžiančių įžvelgti nukentėjusiosios suinteresuotumą melagingai apkaltinti nuteistąjį E. S. Teismas taip pat nenustatė ir pats nuteistasis A. J. nenurodė jokių aiškių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusioji jį apkalbėtų. Priešingai, teismas nustatė, kad nukentėjusioji ir nuteistasis A. J., kuris to neneigė, iki nagrinėjamo įvykio vienas kito nepažinojo, taip pat tai, kad nukentėjusioji, dėl patirtos seksualinės prievartos neabejotinai patyrusi didelę neturtinę žalą, civilinio ieškinio byloje dėl nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimo nepareiškė.

Kasatorių skunduose nurodomus nukentėjusiosios tėvo A. Š. parodymus, jog jis suprato, kad jo dukra meluoja, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į šio liudytojo nevienareikšmį elgesį proceso metu, įvertino kaip neobjektyvius, taip pat paneigtus nukentėjusiosios motinos S. Š., su kuria nukentėjusioji gyvena po tėvų skyrybų, parodymais. Būtent nukentėjusiosios motina, duodama parodymus, tvirtino, kad puikiai pažįsta dukrą ir mano, jog ši, tvirtindama, kad buvo išprievartauta jos įvardytų asmenų, sakė tiesą. Su tokiu motyvuotu nukentėjusiosios tėvo A. Š. parodymų vertinimu kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat teisingai pažymėjo, kad ikiteisminio tyrimo teisėjui nukentėjusiosios duotų parodymų patikimumo nepaneigia nei tai, kad jie iš esmės sutapo su ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, kuriais apkaltinamasis nuosprendis negrindžiamas, nei nukentėjusiosios būklė apklausos metu, kuri, pagal teismo įvertintus bylos ir medicininės apžiūros duomenis, netrukdė jai duoti parodymų apie prieš ją padaryto nusikaltimo aplinkybes, patvirtintas, kaip pažymėjo teismas, ir kitais byloje surinktais įrodymais. Nekelia abejonių ir teismo išvada, kad ta aplinkybė, jog nukentėjusioji dėl savo amžiaus, gyvenimiškos patirties, būdo ir asmenybės ypatumų, tarp jų ir suvartoto alkoholio kiekio, negalėjo visiškai objektyviai atkurti įvykio išvakarių bei įvykio nakties aplinkybių, negali paneigti ikiteisminio tyrimo teisėjui jos nurodytų esminių prieš ją padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių. Teismas konstatavo, kad to negali paneigti ir nukentėjusiosios 2011 m. sausio 13 d. ir 2011 m. vasario 14 d. pateikti pareigūnams prašymai bei jų pagrindu duoti parodymai. Tokios teismo išvados pagrįstumą patvirtina ir teismų sprendimai nagrinėjamos bylos dalyje dėl neteisėto poveikio nukentėjusiajai.

Nuteistųjų argumentus dėl byloje neįvertintų liudytojų – į A. J. namus paryčiais atvykusių asmenų – parodymų, kad būdama jo namuose, nukentėjusioji elgėsi normaliai, t. y. nešaukė, nepanikavo ir pan., apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepaneigiančius bylos įrodymais pagrįstų nuteistųjų veiksmų priešingumo baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams. Taip pat šis teismas pažymėjo, kad nukentėjusiosios galimybės adekvačiai vertinti tuo metu susiklosčiusią socialinę situaciją bei tarpasmeninius santykius buvo gana menkos, jos elgesys priklausė ne tik nuo patiriamos baimės, bet ir tikslo saugiai sugrįžti į namus. Pritartina tokioms, byloje nustatytų ir išanalizuotų aplinkybių pagrindu priimtoms išvadoms.

Nepagrįsti kasacinių skundų argumentai, kad teismai, priimdami ginčijamus nuosprendžius, nesilaikė BPK 301 straipsnio nuostatų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai, kaip tai yra įtvirtinta BPK 301 straipsnio 1 dalyje, buvo grindžiami tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Sprendžiant kasatorių kaltumo klausimą, kaip minėta, buvo remiamasi ne tik nukentėjusiosios parodymais, bet ir kitais teismų nustatytais ir įvertintais įrodymais. Be to, pažymėtina, kad pagal BPK 301 straipsnio 2 dalį apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Nagrinėjamoje byloje tokių proceso dalyvių nebuvo.

Nėra pagrindo sutikti ir su kasatoriaus A. J. kasacinio skundo teiginiu dėl BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo. Iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad kaltinamasis buvo nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų.    

Taigi pirmosios instancijos teismo nuosprendį vertinant kartu su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu konstatuotina, kad teismai, pripažindami A. J. ir E. S. kaltais dėl išžaginimo ir seksualinio prievartavimo, BPK 20, 255, 301, 305 straipsnių nuostatų nepažeidė.

Dėl teisės apklausti nukentėjusiąją (kaltinimo liudytoją)

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad BPK 184 straipsnio 4 dalies nuostatos, įpareigojančios pranešti apie apklausą įtariamajam ir jo gynėjui, nebuvo pažeistos, nes pas ikiteisminio tyrimo teisėją nepilnametė nukentėjusioji buvo apklausiama 2011 m. sausio 12 d., nuo 11.45 iki 13.30 val., t. y. tuo metu, kai A. J. dar nebuvo įgijęs įtariamojo statuso, o pranešimas apie įtarimą A. J., kaip nurodyta įtariamojo apklausos protokole, buvo įteiktas 2011 m. sausio 12 d., 16.10 val. Tačiau pažymėtina, kad įtariamojo statusas gali būti įgyjamas ne tik įteikus asmeniui pranešimą apie įtarimą, bet ir jį sulaikius įtariant, kad jis padarė nusikalstamą veiką (BPK 21 straipsnio 2 dalis). Įtariamojo teisė dalyvauti ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje nukentėjusiojo apklausoje taip pat nėra siejama tik su pranešimo apie įtarimą jam įteikimu (BPK 184 straipsnio 4 dalis). Ši teisė, kurios įgyvendinimas užtikrinamas, be kita ko, tinkamai pranešant įtariamajam ir jo gynėjui apie apklausą, suteikiama įtariamajam nepriklausomai nuo to, kokia procesine forma jis įgijo šį statusą. Atsižvelgdama į tai, kad A. J. buvo sulaikytas 2011 m. sausio 11 d. (T. 2, b. l. 144), teisėjų kolegija konstatuoja, kad jo teisė dalyvauti kitą dieną vykusioje nukentėjusiosios apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją buvo suvaržyta.

Vertindama BPK 184 straipsnio 4 dalies pažeidimo įtaką A. J. procesinėms teisėms ir baudžiamojoje byloje priimtų teismų sprendimų teisingumui, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad šia BPK nuostata siekiama užtikrinti BPK 44 straipsnio 7 dalyje, Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintą kaltinamojo teisę apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad šie liudytojai būtų apklausti. Ši garantija yra vienas teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintos Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, taip pat BPK 44 straipsnio 5 dalyje, aspektų, į kuriuos turi būti atsižvelgiama vertinant proceso teisingumą. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką baudžiamojo proceso teisingumas vertinamas svarstant šį procesą kaip visumą, atsižvelgiant ne tik į gynybos teises, bet ir į visuomenės bei nukentėjusiųjų interesą, kad nusikalstamos veikos kaltininkai būtų tinkamai persekiojami, ir, esant būtinybei, į liudytojų teises (e. g. Al-Khawaja and Tahery v. the United Kingdom, nos. 26766/05 and 22228/06, judgment of 15 December 2011). Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintas principas, pagal kurį, prieš nuteisiant kaltinamąjį, visi jį kaltinantys įrodymai paprastai turi būti jam dalyvaujant pateikti viešame teismo posėdyje, siekiant užtikrinti rungtynišką bylos svarstymą. Šio principo išimtys yra galimos, tačiau jos turi nepažeisti gynybos teisių, kurios paprastai reikalauja, kad kaltinamajam būtų suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti liudytojui klausimų arba tuo metu, kai jis duoda parodymus, arba vėlesnėje proceso stadijoje (ibid).

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstami sunkumai, su kuriais susiduria nacionaliniai teismai nagrinėdami bylas dėl lytinių nusikalstamų veikų, kurias dažnai supa paslaptis, taigi daugeliu atvejų vienintelis ar lemiamas kaltinantis įrodymas yra nukentėjusiosios parodymai, kurių atitiktį tikrovei ir patikimumą gynyba gali kvestionuoti apklausdama juos duodantį asmenį  (e. g. Gani v. Spain, no. 61800/08, judgment of 19 February 2013). Taip pat atsižvelgiama į baudžiamųjų procesų dėl lytinių nusikalstamų veikų ypatybes: auka tokį procesą dažnai supranta kaip sunkų išbandymą, ypač kai iš jos reikalaujama vėl susitikti su kaltinamuoju. Tokios aukos neretai ieško būdų išvengti skausmingos akistatos atsisakydamos duoti žodinius parodymus teisme (e. g. Scheper v. the Netherlands, no. 39209/02, decision of 5 April 2005). Kita vertus, aptariamos kategorijos bylų specifika nepaneigia pirmiau nurodytų kaltinamojo teisių.

Nors nagrinėjamoje byloje neužtikrinus A. J. ir jo gynėjui galimybės dalyvauti ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamoje nukentėjusiosios apklausoje jų teisė apklausti nukentėjusiąją šioje  baudžiamojo proceso stadijoje ir buvo suvaržyta (E. S. jos dar neturėjo, nes  nebuvo įgijęs įtariamojo statuso), kasatorius ir jo gynėjas turėjo galimybę įgyvendinti šią teisę nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Taigi nėra pagrindo teigti, kad jiems kaip ir E. S. nebuvo suteikta galimybė ginčyti prieš teisiamuosius asmenis duodamus nukentėjusiosios parodymus bei pateikti jai klausimų vėlesnėje proceso stadijoje. Vadinasi, nagrinėjamos bylos kontekste konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog ikiteisminio tyrimo stadijoje padarytas BPK 184 straipsnio 4 dalies pažeidimas būtų sukliudęs teismams priimti teisingus sprendimus, t. y.  nėra esminis, dėl kurio reikėtų keisti ar naikinti teismų nuosprendžius. 

Kasatoriai kasaciniuose skunduose taip pat nurodo, kad nukentėjusioji teisiamuosiuose posėdžiuose atsisakė duoti parodymus, o teismai nesiėmė priemonių užtikrinti, jog ji įvykdytų savo procesines pareigas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl kaltinimo liudytojo atsisakymo duoti parodymus teisme arba atsakyti į kaltinamojo gynybos klausimus gali būti iš esmės pakenkta kaltinamojo teisei ginčyti liudytojo patikimumą ir jį apklausti (Pichugin v. Russia, no. 38623/03, judgment of 23 October 2012). Tačiau pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistųjų teisė užduoti nukentėjusiajai klausimus nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nebuvo suvaržyta.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji dalyvavo teisiamuosiuose posėdžiuose ir, skirtingai negu nurodoma kasaciniuose skunduose, davė parodymus: ją ne kartą apklausė bylą nagrinėję teismai ir proceso dalyviai, įskaitant nuteistuosius bei jų gynėjus. Nors nukentėjusiosios apklausa teismuose ne visada vyko sklandžiai, ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti jos parodymai apie esmines prieš ją padarytų nusikalstamų veikų aplinkybes sutampa. Nukentėjusioji nurodė tuos pačius asmenis, padariusius minėtas nusikalstamas veikas, šių veikų padarymo vietą ir tai, kad tai buvo prievartiniai lytiniai santykiai.

Pažymėtina, kad, kasaciniuose skunduose abstrakčiai skundžiantis nukentėjusiosios atsisakymu atsakyti į A. J., nuteistųjų gynėjų klausimus, nekonkretizuojama, į kokius būtent gynybai svarbius klausimus neatsakyta, kaip dėl to suvaržytos nuteistųjų ir jų gynėjų procesinės galimybės. Tuo tarpu iš teismų posėdžių protokolų matyti, kad nukentėjusioji atsakė į daugelį kasatorių gynėjų ir paties A. J. klausimų (E. S. klausimų nepateikė). Iš gynėjų baigiamųjų kalbų ir dėl teismų sprendimų paduotų skundų matyti, kad gynyba visapusiškai ginčijo nukentėjusiosios patikimumą ir jos kaltinančių parodymų atitiktį tikrovei, pasinaudodama, be kita ko, tiek jos atsakymais į A. J., nuteistųjų gynėjų klausimus, tiek (kai kuriais aspektais) vengimu atsakyti. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiajai neatsakius į kai kuriuos A. J., nuteistųjų gynėjų klausimus kasatorių teisė ją apklausti buvo iš esmės suvaržyta.

Negalima sutikti ir su kasacinių skundų argumentu, kad bylą nagrinėję teismai nesiėmė priemonių užtikrinti, jog nukentėjusioji duotų parodymus bei atsakytų į proceso dalyvių klausimus. Skirtingai, negu teigia kasatoriai, prieš apklausas nukentėjusiajai buvo tinkamai išaiškintos baudžiamuosiuose įstatymuose įtvirtintos jos teisės ir pareigos. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai vengiant duoti parodymus priminė jai apie atsakomybę už melagingus parodymus ir toks priminimas buvo gana veiksmingas, t. y. nukentėjusioji atsakė į jai pateiktus klausimus (T. 7, b. l. 49). Iš teismų posėdžių protokolų taip pat matyti, kad buvo siekiama užmegzti kuo geresnį psichologinį kontaktą su nukentėjusiąja, sudaryti kuo palankesnes sąlygas jai duoti parodymus. Pavyzdžiui, apeliacinės instancijos teismas jos prašymu leido pailsėti, tuo metu apklausdamas kitus asmenis (T. 8, b. l. 8), todėl vėliau nukentėjusiosios apklausa galėjo būti tęsiama; be to, siūlė pašalinti nuteistuosius iš posėdžių salės, tačiau išsiaiškino, kad tai nepadėtų jai duoti išsamesnių parodymų (T. 8, b. l. 7). Teisėjų kolegijos nuomone, teismai ėmėsi veiksmingų priemonių siekdami garantuoti kaltinamiesiems realią galimybę apklausti nukentėjusiąją.

Nukentėjusiosios apklausos sunkumus, kurių vis dėlto nepavyko pašalinti, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino kaip pateisinamus ir siejo su jos psichine būkle ir jai darytu nusikalstamu poveikiu, kuris pripažintas įsiteisėjusiais ir neskundžiamais teismų sprendimais. Šis teismas konstatavo, kad byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, jog dėl patirtos seksualinės prievartos nukentėjusioji patyrė stiprų dvasinį sukrėtimą, buvo išsigandusi, sutrikusi, uždara, jai buvo nustatytas potrauminio streso sutrikimas ir skirtas medikamentinis gydymas, artimieji nurodė jos neklausinėję apie įvykį, nes matė, kad jai apie tai buvo sunku kalbėti, po šio įvykio, ji tapo baikšti, ėmė bijoti tamsos, nors anksčiau tokių baimių nebuvo. Dėl šių priežasčių ir dėl to, kad nukentėjusiajai buvo daromas įvairiai maskuojamas neteisėtas poveikis, teismas pripažino, kad nukentėjusiajai itin sunku tiksliai nurodyti prieš ją įvykdytos nusikalstamos veikos aplinkybes, juo labiau jas prisiminti ir iš naujo kelis kartus pasakoti. Nukentėjusiosios atsisakymas atsakyti į kai kuriuos ypač ją traumuojančius klausimus, kurį lėmė natūralūs žmogiškieji motyvai, nevertintinas kaip savaime rodantis proceso kaip visumos nesąžiningumą. Esant nurodytoms nukentėjusiosios elgesio apklausų metu priežastims, nėra ir pagrindo teigti, kad toks elgesys vienareikšmiškai turėjo būti įvertintas pagal BK.

Nagrinėjamoje byloje atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šioje kasacinėje nutartyje pirmiau konstatuota, jog teismai suprato nukentėjusiosios parodymų svarbą byloje ir tinkamai įvertino jų patikimumą, kruopščiai išanalizuodami bei lygindami su kitais įrodymais ir motyvuotai atmesdami visas abejones dėl šių parodymų. Be kita ko, buvo argumentuotai atsakyta į gynybos argumentus ginčijant nukentėjusiosios parodymus; aplinkybės, kurias nukentėjusioji nurodė, tačiau jų nepatvirtino kiti įrodymai (dėl jos patekimo į A. J. namus būdo, kaltininkų galimybės suvokti jos amžių), buvo pašalintos iš kaltinimo.

Apibendrinant darytina išvada, kad, atsižvelgus į nagrinėjamų nusikaltimų pobūdį ir jų padarymo aplinkybes, nukentėjusiosios socialinį pažeidžiamumą, įvertinus teisminio nagrinėjimo proceso eigą, nėra pagrindo teigti, kad bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme metu buvo suvaržyta nuteistųjų ir jų gynėjų teisė nukentėjusiajai užduoti klausimus.

Dėl nekaltumo prezumpcijos ir nešališkumo principų

Nuteistojo A. J. kasacinio skundo argumentai dėl šioje byloje ikiteisminį tyrimą kontroliavusio ir valstybinį kaltinimą palaikiusio prokuroro D. Malecko veiksmų bendraujant su žiniasklaida teisėtumo, įskaitant ir nekaltumo prezumpcijos aspektu, buvo nagrinėjami sprendžiant ikiteisminio tyrimo pagal BK 231 straipsnį (trukdymas teisėjo veiklai), 232 straipsnį (nepagarba teismui) ir 247 straipsnį (ikiteisminio tyrimo duomenų atskleidimas be leidimo) prokurorui pradėjimo klausimą, kuris galutinai išspręstas atsisakius pradėti ikiteisminį tyrimą. Be to, dėl tų pačių prokuroro veiksmų buvo atliktas tarnybinis patikrinimas, kurio išvadoje konstatuota, kad D. Maleckas jokių tarnybinių pažeidimų nepadarė (tai nurodoma Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 12 d. nutartyje, kuria atmestas advokato E. D. skundas dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą (T. 7, b. l. 147). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad prokuroro D. Malecko žiniasklaidai išsakyta tinkamai suformuluota oficiali prokuratūros pozicija dėl kardomųjų priemonių skyrimo neprieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui. Analogiškos pozicijos laikosi ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, kurio praktikoje atskiriamas kaltumo konstatavimas, kuris pažeidžia Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpciją tuo atveju, jeigu kaltumas nėra įrodytas pagal įstatymą, ir „įtarimo būsenos“ išdėstymas, kuris nepažeidžia šios nuostatos (išskyrus, jeigu asmuo jau yra išteisintas) (e. g. Gutsanovi c. Bulgarie, no 34529/10, arr?t du 15 octobre 2013; Butkevičius v. Lithuania, no. 48297/99, judgment of 26 March 2002).

Atsižvelgdama į EŽTT praktiką teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į visuomenės informavimo apie baudžiamuosius procesus, ypač didelį visuomenės susirūpinimą sukeliančiose baudžiamosiose bylose, svarbą (e. g. Butkevičius v. Lithuania; no. 48297/99, decision of 28 November 2000). Įvertinus tai, kad kasatorių baudžiamąją bylą nagrinėjo profesionalūs teisėjai; joje priimtuose teismų sprendimuose nenustatyta jokių požymių, rodančių, jog bylos nušvietimas žiniasklaidoje galėtų nulemti teismų tendencingumą ar išankstinį nusistatymą jų atžvilgiu; be to, nėra duomenų, kad žiniasklaidos kampanija būtų siekiama pakenkti proceso teisingumui ar, kad žurnalistų susidomėjimą byla sukeltų prokuroras, manytina, jog dėl bylos nušvietimo žiniasklaidoje kasatorių procesinės teisės, be kita ko, teisė į nešališką teismą, nebuvo pažeistos (Butkevičius v. Lithuania, no. 48297/99, decision of 28 November 2000; Shuvalov v. Estonia, nos. 39820/08 and 14942/09, judgment of 29 May 2012).  

Teisėjų kolegija sutinka ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nuteistojo A. J. gynėjo argumentai dėl prokuroro M. Jancevičiaus procesinio sprendimo formuluočių tariamo prieštaravimo nekaltumo prezumpcijos principui buvo tinkamai motyvavus atmesti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 4 d. nutartimi, kuria išspręstas prokurorui pareikšto nušalinimo klausimas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atsižvelgia, be kita ko, į tai, kad sprendimą, kuriame išdėstytos ginčijamos formuluotės, priėmė prokuroras, procese vykdantis kaltinimo palaikymo funkciją; taip pat į sprendimo kontekstą – išdėstomi ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys ir, siekiant nustatyti įvykio situaciją bei kitas reikšmingas aplinkybes, prašoma paskirti ekspertizę (mutatis mutandis Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgment of 10 October 2000).

Galiausiai teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriaus A. J. nurodomi neformalaus bendravimo faktai savaime negali būti traktuojami kaip rodantys teismų šališkumą.

Taigi nėra pagrindo teigti, kad teismai, pripažindami A. J. ir E. S. kaltais dėl nusikalstamų veikų padarymo, pažeidė BPK įtvirtintus nekaltumo prezumpcijos ir nešališkumo reikalavimus.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nepadaryta, pagal nustatytas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes nuteistųjų A. J. ir E. S. veikos teisingai kvalifikuotos pagal BK 149 straipsnio 2 dalį ir 150 straipsnio 2 dalį, o nuteistųjų kasaciniuose skunduose nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti byloje priimtus teismų sprendimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų A. J. ir E. S. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                                                Olegas Fedosiukas

Tomas Šeškauskas

Armanas Abramavičius