Civilinė byla Nr.2S-956-340/2013

Teisminio proceso Nr. 2-68-02296-2013-4

Procesinio sprendimo kategorijos:110.; 122.2.; 122.4.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko UAB „Andrada“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 24  d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus UAB „Vėjelis“ pareiškimą skolininkui UAB „Andrada“ dėl teismo įsakymo išdavimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo.

Kreditoriaus kreipėsi į teismą, prašydamas iš skolininko priteisti 26 798,32  Lt skolos, 6 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 701 Lt bylinėjimosi išlaidų. Prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti skolininkui priklausantį turtą – pinigines lėšas, nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus, priklausančius skolininkui ar esančius pas jį ar trečiuosius asmenis – 26 798,32 Lt sumai. Nurodė, kad skolininkas ilgą laiką neatsiskaito, vilkina prievolės įvykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013-01-24 nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino – areštavo skolininkui priklausantį, pas jį ar trečiuosius asmenis esantį nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą bendrai 26 798, 32 Lt sumai, uždraudžiant jį perleisti kitiems asmenims. Nurodė, jog nesant ar nepakankant reikalavimams užtikrinti atsakovo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, areštuotinos skolininko piniginės lėšos, esančias skolininko banko sąskaitose neviršijant reikalavimo sumos. Atsižvelgęs į 2011 m. skolininko finansinės atskaitomybės dokumentus, nustatė, kad skolininko nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai sudarė 45 101 Lt, materialusis turtas 1 293 Lt, trumpalaikis turtas 43 808 Lt, todėl sprendė, kad skolininkui reikalaujama suma yra didelė ir kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu skolininkas prašo Vilniaus miesto  apylinkės teismo 2013-01-24 nutartį panaikinti ir prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Nurodo, kad neturi galimybės atsiskaityti dėl paties kreditoriaus kaltės, t.y. kreditoriui 2012-11-22 pranešimu vienašališkai nutraukus trišalę sutartį, kitos sutarties šalies (HCS A/C Transport&Spedition) iniciatyva buvo sustabdyti mokėjimai skolininkui, todėl atitinkamai kreditorius taip pat negauna jokių mokėjimų. Pažymi, jog šią aplinkybę patvirtina prie atskirojo skundo pridedamas skolininko ir kreditoriaus susirašinėjimas. Atkreipia dėmesį, jog iki vienašališko minėtos trišalės sutarties nutraukimo mokėjimai iš HCS A/C Transport&Spedition buvo atliekami. Teigia, jog sužinojęs apie pareikštą reikalavimą, neatlieka jokių nesąžiningų veiksmų nesistengia paslėpti savo turto ar jį prarasti, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad galimai kreditoriui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar taps neįmanomu. Pažymi, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones neproporcingai apribotos skolininko teisės, trukdoma vykdyti ūkinę – komercinę veiklą, pablogėjo dalykinė reputacija.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-01-24 nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas teigdamas, jog negali atsiskaityti dėl kreditoriaus kaltės, pripažįsta, jog yra pastarajam skolingas, tačiau nurodo klaidingas priežastis, dėl kurių neatsiskaito. Pažymi, jog sutartį nutraukė dėl to, kad apeliantas nesilaikė sutarties, nemokėjo už suteiktas pervežimo paslaugas, todėl visa atsakomybė dėl sutarties nutraukimo, pagal trišalę sutartį pereina apelianto atsakomybėn. Nurodo, kad apelianto teiginiai apie kreditoriaus nesąžiningumą yra nepagrįsti jokiais įrodymais, tuo tarpu iš pateiktos susirašinėjimo medžiagos matyti, kad nesąžiningai elgiasi pats apeliantas, nes neatsiskaitęs už pervežimo paslaugas reikalauja iš kreditoriaus, kad šis ir toliau gabentų krovinius už tai neapmokant.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos bei atskirojo skundo medžiagą sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisingai įvertino bylos aplinkybes, išaiškino ir pritaikė šį klausimą reglamentuojančias civilinio proceso normas.

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą ateityje. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje bylos proceso stadijoje, todėl pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra faktiniai duomenys, leidžiantys teismui manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsiras įstatymo numatytos pasekmės (CPK 144 str.).

Teismų praktikoje suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-397/2005; 2006 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-105/2006; 2007 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-782/2007; 2008 m. birželio 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-428/2008; 2008 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-545/2008; 2008 m. gruodžio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-906/2008; 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-905/2009, 2013 m. sausio 31 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-298/2013). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prezumpcija, jog ieškinio didelė suma gali objektyviai padidinti ieškovui galimo palankaus teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nėra absoliuti, todėl, taikydamas šią prezumpciją, teismas turi įvertinti reikalavimo sumos dydį ne absoliučiu dydžiu, bet atsižvelgdamas į konkretaus atsakovo finansines galimybes, t. y., ar konkrečiam atsakovui ieškiniu pareikšto reikalavimo suma yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-447/2009; Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-256/2012). Taigi kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma, lyginant ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, pajamomis, įsipareigojimais kreditoriams, yra didelė. Atskirajame skunde apeliantas nurodo, jog neturi galimybės atsiskaityti dėl paties kreditoriaus kaltės, todėl šiuo atveju  ginčo dėl to, kad ieškovo reikalavimas tikėtinai pagrįstas, nėra. Iš byloje esančio atsakovo 2011 m. balanso matyti, kad atsakovas turto iš viso nurodytais metais turėjo 45 101 Lt, iš kurio trumpalaikį turtą sudarė 43 808 Lt suma. Atsižvelgiant į tai, kad kreditoriaus reikalavimo suma apeliantui sudaro daugiau nei pusę dar 2011 m. jo turėto turto, pirmosios instancijos teismas šiuos duomenis pagrįstai įvertino kaip sudarančius pagrindą išvadai, jog ieškinio suma atsakovo atžvilgiu yra didelė, todėl pagrįstai sprendė, kad egzistuoja reali grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas siekdamas paneigti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį byloje kartu su atskiruoju skundu turėjo pateikti duomenis, kurie patvirtintų, kad ieškinio suma pagal apelianto turimo turto vertę, gaunamas pajamas nėra didelė. Tačiau tokių įrodymų nebuvo pateikta, t.y. nebuvo paneigta didelės ieškinio sumos, kaip realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, prezumpcija (CPK 12, 178 str.). Be to, tarp šalių kilusio ginčo pobūdis, tarpusavio santykiai patvirtina, kad negalima atmesti galimybės, jog bylos nagrinėjimo metu atsakovai gali perleisti turimą turtą tretiesiems asmenims, tokiu būdu objektyviai pasunkindami ar padarydami neįmanomu ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą.

Kita vertus, kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismas, siekdamas, kad pritaikyti ribojimai atsakovui sukeltų kuo mažesnius suvaržymus, laikinąsias apsaugos priemones pirmiausia pritaikė atsakovui priklausančiam turtui, o tik jo nesant ar nepakankant – piniginėms lėšoms, neviršijant reikalavimo sumos. Tokiu būdu buvo užtikrinta, kad nebūtų pažeisti ekonomiškumo, šalių interesų pusiausvyros principai.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentas, jog kreditoriui nutraukus trišalę sutartį apeliantas neturi galimybės atsiskaityti dėl paties kreditoriaus kaltės, neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Laikinosios apsaugos priemonės nagrinėjamu atveju pritaikytos dėl apelianto įsipareigojimų atsiskaityti kreditoriui už suteiktas paslaugas nevykdymo ir kaip matyti iš atskirojo skundo argumentų, fakto, jog yra kreditoriui skolingas, neginčija ir pats apeliantas. Kadangi apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo vertinti kreditoriaus veiksmų teisėtumo nutraukiant trišalę sutartį, o atsižvelgiant į tai, kad apeliantas netiesiogiai pripažįsta skolą kreditoriui, laikytina, jog pastarojo reikalavimai yra pagrįsti, todėl jis turi teisę siekti užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą ateityje.

 Dėl nurodytų motyvų spręstina, kad atskirasis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o Vilniaus miesto  apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 str., 337 str. 1 p., teismas

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                     Tatjana Žukauskienė