Civilinė byla Nr. e2-1157-450/2021

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00468-2016-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.11; 3.3.1.1; 3.4.3.5.4; 3.1.7.11

                                (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų (kreditorių) uždarosios akcinės bendrovės „Kontmena“, uždarosios akcinės bendrovės „Krašto projektai ir partneriai“, E. L., uždarosios akcinės bendrovės „Euromisa“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo, bei pagal pareiškėjos (kreditorės) uždarosios akcinės bendrovės „Kontmena“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjų prašymas dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo.

Teismas 

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Laugina“ iškelta bankroto byla, administratore paskirta UAB „BankromaX“. Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 24 d. nutartimi atstatydinta likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „Laugina“ administratorė UAB „BankromaX“ ir nauju administratoriumi paskirtas V. R.. Kauno apygardos teismo 2020 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi iš LUAB „Laugina“ administratoriaus pareigų atstatydintas V. R. ir nemokumo administratoriumi nuo 2020 m. rugsėjo 3 d. paskirtas M. K..

2.       Pareiškėjai (kreditoriai) UAB „Kontmena“, UAB „Krašto projektai ir partneriai“, E. L., K. L., UAB „Euromista“ kreipėsi į teismą, prašydami atstatydinti LUAB „Laugina“ nemokumo administratorių M. K. ir paskirti naują nemokumo administratorių, nustatant skubų nutarties vykdymą.

3.       Nurodė, kad administratorius sistemingai neatlieka esminių savo pareigų (išskyrus pačios bendrovės kreditorių priimtų sprendimų ginčijimą); tariamai gina bendrovės interesus, siekdamas asmeninės naudos sau, o ne bendrovės ir jos kreditorių daugumos interesus; tinkamai neįformino bendrovės turto priėmimo ar jo net neatliko, informacijos apie tai kreditoriams neteikia; nevykdo bendrovės turto pardavimo.

4.       LUAB „Laugina“ nemokumo administratorius M. K. prašė pareiškėjų prašymą dėl jo atstatydinimo atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

5.       Kreditorė UAB „Infina“ prašė pareiškėjų prašymą dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo netenkinti bei už bankroto procedūrų vilkinimą pareiškėjai UAB „Kontmena“ skirti baudą.

6.       Kreditorė BUAB „Manfula“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Nemokumo valdymas“, prašė prašymą dėl administratoriaus atstatydinimo atmesti. 

7.       Nemokumo administratorius M. K. pateikė prašymą, kuriuo prašė pripažinti UAB „Kontmena“, UAB „Krašto projektai ir partneriai“, E. L., ir UAB „Euromisa“ piktnaudžiavus procesinėmis teisėmis ir skirti jiems po 50 Eur arba teismo nustatyto dydžio baudą.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

8.       Kauno apygardos teismas 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi pareiškėjų (kreditorių) prašymą dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo ir naujo paskyrimo netenkino; priteisė UAB „Infina“ naudai iš kiekvieno pareiškėjo po 96,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; LUAB „Laugina“ iš kiekvieno pareiškėjo priteisė po 338,80 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; atmetė UAB „Infina“ prašymą dėl baudos skyrimo UAB „Kontmena“.

9.       Teismas sprendė, kad tenkinus pareiškimą, kuris paremtas vien tik deklaratyvaus pobūdžio argumentais, būtų pažeistas viešasis interesas. Teismo vertinimu, pareiškėjai nenurodė svarių ir objektyviais duomenimis pagrįstų argumentų dėl nemokumo administratoriaus netinkamumo eiti LUAB „Laugina“ pareigas, t. y. neįrodė, jog teismo paskirtas nemokumo administratorius netinkamai atlieka savo funkcijas ir nevykdo nemokumo procesą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų pareigų.

10.       Teismas pažymėjo, kad LUAB „Laugina“ bankroto procedūros trunka daugiau kaip ketverius metus nuo 2016 m., per kuriuos jau yra pakeisti net du nemokumo administratoriai. Šiuo metu paskirtas M. K. yra trečias nemokumo administratorius. Teismas taip pat pažymėjo, kad būtent UAB „Kontmena“ iniciatyva buvo atstatydintas prieš tai LUAB „Laugina“ nemokumo administratoriaus pareigas ėjęs V. R.; dabartinio administratoriaus atstatydinimo ta pati kreditorė siekia jau antrą kartą. Atkreipė dėmesį, kad kitos dvi kreditorės UAB „Infina“ ir BUAB „Manfula“ su pateiktu prašymu nesutinka.

11.       Pasak teismo, turtas, kurio, anot pareiškėjų, administratorius neperima, yra išnuomotas UAB „Kontmena“ ir dėl jo vyksta teisminiai ginčai, apie šį faktą UAB „Kontmena“ žino.

12.       Teismo vertinimu, tarp pareiškėjų ir nemokumo administratoriaus yra kilęs konfliktas, administratoriui bandant ginti visų įmonės kreditorių, o ne išimtinai tik didžiausios kreditorės UAB „Kontmena“ interesus, todėl tokia pozicija neatitinka pareiškėjų lūkesčių. Vien tai, kad nemokumo administratorius laikosi kitos pozicijos nei viena didžiausių kreditorių nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog nemokumo administratorius netinkamai vykdo įstatymo jam nustatytas pareigas.

13.       Teismas nustatė, kad M. K. į nemokumo administratorių sąrašą yra įrašytas nuo 2007 m. birželio 1 d., šiuo metu vykdo dvi bankroto procedūras, iš kurios viena yra LUAB „Laugina“ bankroto procedūra. Be to, nemokumo administratorius yra užbaigęs 58 bankroto procedūras, iš kurių administravo ir dideles įmones. Taigi nemokumo administratorius turi nemažą patirtį administruojant juridinių asmenų bankroto procedūras ir, teismo vertinimu, pareiškėjų deklaratyvaus pobūdžio argumentai nepaneigia jo, kaip šios srities profesionalo, gebėjimo ir toliau vykdyti LUAB „Laugina“ nemokumo administratoriaus pareigas.

14.       Teismas, įvertinęs kreditorių prašymų argumentus, nusprendė, kad negali daryti vienareikšmiškos išvados, jog kreditorės UAB „Kontmena“ veiksmuose egzistuoja teisinių sankcijų taikymo sąlygos, numatytos Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 40 straipsnio 11 dalyje. Atkreipė dėmesį, kad kreditorė UAB „Infina“, prašydama pareiškėjos UAB „Kontmena“ atžvilgiu taikyti JANĮ 40 straipsnio 11 dalyje numatytą sankciją, iš esmės apsiriboja abstrakčiais ir deklaratyviais teiginiais apie pareiškėjos veiksmus, vilkinant LUAB „Laugina“ bankroto bylą, todėl kreditorės prašymo dėl baudos skyrimo netenkino.

15.       Teismas nemokumo administratoriaus M. K. ir kreditorės UAB „Infina“ prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino ir turėtas šių asmenų išlaidas priteisė iš pareiškėjų lygiomis dalimis. 

16.       Kauno apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutarties dalies, kuria netenkintas prašymas atstatydinti nemokumo administratorių, ir grąžino jį padavusiems asmeniui; priėmė pareiškėjų atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutarties dalies, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas; nemokumo administratoriaus M. K. prašymo dėl baudos skyrimo pareiškėjams už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis netenkino. 

17.       Teismas, remdamasis JANĮ 31 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 334 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais bei naujausia kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-313/2021), nusprendė, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria yra netenkintas įmonės kreditorių prašymas atstatydinti nemokumo administratorių, negali būti apeliacijos objektas, todėl pareiškėjų atskirojo skundo šioje dalyje nepriėmė ir grąžino jį padavusiam asmeniui.

18.       Teismas, įvertinęs pareiškėjų atskirajame skunde išdėstytus argumentus, t. y., kad yra skundžiama ir nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų, nusprendė, jog negali daryti vienareikšmiškos išvados, kad pareiškėjai, pateikdami teismui atskirąjį skundą, netinkamai realizavo procesines teises, t. y. jomis piktnaudžiavo, todėl nemokumo administratoriaus prašymo netenkino. 

                                                     III. Atskirųjų skundų argumentai

19.       Apeliantai (kreditoriai) UAB „Kontmena“, UAB „Krašto projektai ir partneriai“, E. L. ir UAB „Euromisa“ atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutartį panaikinti ir grąžinti klausimą dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kaip jau nurodyta nutarties 16 punkte, atskirasis skundas priimtas tik dalyje dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1.                      Pareiškėjams nepagrįstai yra ribojama teisė į apeliaciją. JANĮ nėra nuostatos, kad teismo nutartis neatstatydinti nemokumo administratorių nėra skundžiama atskiruoju skundu. JANĮ aiškiai ir nedviprasmiškai (priešingai nei iki tol galiojęs Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) ir jį aiškinanti teismų praktika) 31 straipsnio 1 dalyje nurodo, kad teismo nutartys ir sprendimai gali būti skundžiami civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. JANĮ gan aiškiai ir detaliai reglamentuoja nutartis dėl nemokumo administratoriaus paskyrimo, neskyrimo ar atstatydinimo (JANĮ 40 straipsnis), kurios yra neskundžiamos, ir nutartis, kuria atsisakyta atstatydinti nemokumo administratorių tarp jų nepatenka, todėl tokia nutartis turi būti skundžiama atskiruoju skundu. Pareiškimas dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo yra ne kas kita, kaip ginčas dėl nemokumo proceso dalyvių sprendimų ir (ar) veiksmų (neveikimo), kuris skundžiamas atskiruoju skundu (JANĮ 31 straipsnio 4 dalis).

19.2.                      Nepagrįstai LUAB „Laugina“ naudai iš kiekvieno pareiškėjo priteista po 338,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, nes M. K. nepagrįstai naudojasi LUAB „Laugina“ piniginėmis lėšomis gintis nuo pareiškėjų pareiškimo dėl jo paties atstatydinimo – buvimas LUAB „Laugina“ nemokumo administratoriumi yra išimtinai asmeninis jo verslo interesas, neturintis nieko bendro su LUAB „Laugina“. Be to, prašoma priteisti 1 694 Eur suma už atsiliepimo į pareiškimą dėl nušalinimo parengimą beveik tris kartus viršija rekomendacijose patvirtintą sumą už tokias teisines paslaugas (606,96 Eur).

20.       Apeliantė (kreditorė) UAB „Kontmena“ atskirajame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį panaikinti ir grąžinti atskirojo skundo dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutarties priėmimo klausimą spręsti iš naujo pirmosios instancijos teismui; sustabdyti civilinę bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar JANĮ tiek, kiek jame nėra tiesiogiai įtvirtinta teisė atskiruoju skundu apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atmetamas prašymas atstatydinti nemokumo administratorių, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1.                      Dėl bankroto bylų specifikos CPK 334 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra visiškai tinkamas teisminiams bankroto procesams ir negali būti taikomas lygiai taip pat kaip ir kitose civilinėse bylose, nes bankroto procese tai negali užtikrinti proceso dalyvių teisės į apeliaciją. Bankroto bylose, priešingai nei kitose civilinėse bylose, daugumą esminių klausimų, kurie tiesiogiai nulemia proceso dalyvių teises ir pareigas, teismas sprendžia ne galutiniu procesiniu sprendimu, tačiau tarpiniais procesiniais sprendimais, įforminamais nutartimis. Teismų praktika, kad nutartis, kuria atmestas prašymas dėl administratoriaus atstatydinimo, nėra apeliacijos objektas, yra nekonstitucinė, nepagrįstai atima kreditoriaus teisę į teisminę gynybą, neatitinka nemokumo proceso principų ir dėl to turėtų būti keičiama. Bankroto proceso dalyviams reikšmingiausi klausimai yra finansinių reikalavimų patvirtinimas, įmonės iki bankroto sudarytų sandorių peržiūra ir jų ginčijimas, galimos žalos, padarytos įmonei, atlyginimas, įmonės turto valdymas ir realizavimas, ūkinės–komercinės veiklos bankroto proceso metu tolesnis vykdymas, atitinkamų administratoriaus veiksmų teisėtumas (bei jo galimas atstatydinimas) ir galiausiai finansinių reikalavimų patenkinimas. Teisė atskirai nuo galutinio teismo sprendimo bankroto byloje apskųsti visais šiais klausimais, kurie turi esminę reikšmę bankroto proceso dalyvių interesams, priimamus pirmosios instancijos teismo procesinius sprendimus yra būtina teisės į apeliaciją ir bankroto proceso teisėtumo sąlyga. Kadangi bankroto bylos paprastai trunka pakankamai ilgai ir dėl to iki galutinio teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo atitinkamas klausimas tampa nebeaktualus, o be to, galutiniu teismo sprendimu bankroto byloje šie klausimai įprastai nebėra sprendžiami, nesant galimybės pateikti atskirojo skundo dėl minėtais klausimais priimtų pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų, jų peržiūra apeliacinės instancijos teisme yra nebeįmanoma.

20.2.                      Lietuvos apeliacinis teismas praktikoje laikosi pozicijos, kad dėl bankroto bylų specifiškumo, jose priimamos nutartys, kuriais išsprendžiami proceso dalyviams reikšmingiausi klausimai, gali būti skundžiamos atskiraisiais skundais, pvz.: 2019 m. lapkričio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1162-241/2019 nurodyta, jog pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria įmonei atsisakoma leisti vykdyti komercinę veiklą likvidavimo laikotarpiu, yra apeliacijos objektas. Be to, dėl Kauno apygardos teismo atsisakymo priimti atskirąjį skundą bendrovės bankroto byloje šiuo metu yra priimtas ir nagrinėjamas UAB „Kontmena“ kasacinis skundas Lietuvos Aukščiausiajame Teisme (bylos Nr. e3K-3-460-XX/2021).

20.3.                      Ligšiolinė teismų praktika yra ne tik nenuosekli, tačiau ir pažeidžia proceso dalyvių lygiateisiškumo principą, kadangi yra žymiai palankesnė nemokumo administratoriams, nei įmonių kreditoriams, ginčo tvarka siekusiems bankroto administratoriaus atstatydinimo. Nemokumo administratoriams, kurie pirmosios instancijos teismo nutartimis yra atstatydinami, yra suteikiama teisė į apeliaciją, tačiau iš kreditorių, kurių prašymai atstatydinti nemokumo administratorių netenkinami, tokia teisė yra atimama.

20.4.                      Teismų pozicija, kad pirmosios instancijos teismo priimtos nutartys, kuriomis netenkinamas kreditoriaus prašymas atstatydinti nemokumo administratorių, akivaizdžiai pažeidžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymu turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad bendrosios kompetencijos ar pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigto specializuoto pirmosios instancijos teismo baigiamąjį aktą būtų galima apskųsti bent vienos aukštesnės instancijos teismui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2019 m. kovo 1 d. nutarimas byloje Nr. KT9-N3/2019). Nors išaiškinime kalbama tik apie teismo baigiamąjį aktą, kuriuo bylos nagrinėjimas yra užbaigiamas, o ne apie teismo priimamas nutartis, kuriomis sprendžiami tarpiniai klausimai, tačiau nutartis atmesti prašymą atstatydinti nemokumo administratorių šiuo aspektu turėtų būti laikoma teismo baigiamuoju aktu, kuriuo konkretus ginčas dėl administratoriaus galimybės toliau eiti savo pareigas yra užbaigiamas nagrinėti iš esmės. Teismo nutarties atsisakyti atstatydinti nemokumo administratorių šiuo aspektu neprilyginus teismo baigiamajam aktui, kreditoriui yra iš esmės atimama teisė į apeliaciją ir nelieka jokios galimybės, kad pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą galėtų ištaisyti aukštesnės instancijos teismas. Su tokia Konstitucinio Teismo jurisprudencija koreliuoja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-392/2007; 2002 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7518/2002; 2000 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2000; 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3589/2003; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009).

20.5.                      JANĮ 40 straipsnyje, reglamentuojančiame nemokumo administratoriaus atstatydinimą, draudimas skųsti nutartį, kuria atsisakoma atstatydinti nemokumo administratorių, nėra įtvirtintas, nors įstatymų leidėjui teismų praktika dėl galimybės skųsti tokias nutartis buvo žinoma, todėl įstatymų leidėjas, jeigu jis sutiktų su teismų pozicija, būtų ją tiesiogiai ir nedviprasmiškai įtvirtinęs įstatyme, kas yra visiškai įprasta teisėkūros praktika. Naujo įstatymo, iš esmės pakeitusio bankroto proceso teisinį reguliavimą, priėmimas yra pagrindas peržiūrėti suformuotą teismų praktiką dėl galimybės skųsti tokias nutartis. 

20.6.                      Galimybė skųsti pirmosios instancijos teismo nutartis dėl atsisakymo atstatydinti nemokumo administratorių, reikšmingai nepakenktų nei bankroto proceso ekonomiškumui, nei jo trukmei.

20.7.                      Dabartinė teismų praktika, pagal kurią kreditorius neturi galimybės apskųsti nutarties, kuria buvo atmestas prašymas atstatydinti nemokumo administratorių, neatitinka ir tarptautinių rekomendacijų, pvz.: Europos Tarybos Ministrų komiteto 1995 m. vasario 7 d. rekomendacijoje Nr. R (95)5 ,,Dėl apeliacinių sistemų funkcionavimo tobulinimo“ yra nurodyta, kad visi pirmosios instancijos teismų priimami sprendimai turėtų būti apeliacijos objektu, išskyrus tam tikrus tarpinius sprendimus, dėl kurių neteisėtumo yra galimybė pasisakyti teikiant apeliacinį skundą dėl teismo baigiamojo akto.

20.8.                      Įstatymas nedraudžia apskųsti pirmosios instancijos teismo nutarčių, kuriomis netenkinamas kreditoriaus prašymas atstatydinti nemokumo administratorių, tačiau toks draudimas kyla iš teismų praktikos, kurioje įstatymas buvo netinkamai išaiškintas. Tuo atveju, jeigu teismas manytų, kad apeliacijos draudimas kyla tiesiogiai iš įstatymo nuostatų, būtų pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas, tiek kiek jame nėra tiesiogiai įtvirtinta teisė atskiruoju skundu apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atmetamas prašymas atstatydinti nemokumo administratorių, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.

Teismas

k o n s t a t u o j a : 

          IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

Dėl galimybės atskiruoju skundu skųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atmestas kreditorių prašymas atstatydinti nemokumo administratorių

22.       Nagrinėjamu atveju apeliantai abiejuose savo atskiruosiuose skunduose kelia klausimą dėl teisės paduoti atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas kreditorių prašymas atstatydinti nemokumo administratorių. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad nutarties dalis, kuria atmestas kreditorių prašymas dėl administratoriaus atstatydinimo, nėra skundžiama, todėl negali būti apeliacijos objektu; tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo naujausioje praktikoje. Atskirajame skunde, nesutinkant su šia pirmosios instancijos teismo išvada, teigiama, kad tokia suformuota teismų praktika yra ydinga, neatitinkanti tarptautinių rekomendacijų, varžanti konstitucinę apeliantų teisę į apeliaciją, palankesnė nemokumo administratoriams, nei įmonių kreditoriams, ji suformuota neatsižvelgus į bankroto bylų nagrinėjimo procesinius ypatumus. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais. 

23.       CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta teisės norma, kad bankroto bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi JANĮ normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Pagal JANĮ 31 straipsnio 1 dalį, teismo ir kitų nemokumo proceso dalyvių (juridinio asmens, kreditorių, nemokumo administratoriaus, kitų dalyvaujančių byloje ir procese asmenų) sprendimai ir (ar) veiksmai (neveikimas) nemokumo proceso metu gali būti skundžiami civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Bankroto bylų procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto materialiųjų teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais.

24.       JANĮ 39 straipsnio

25.       JANĮ 40

26.       Taigi JANĮ 39, 40 straipsniuose neįtvirtinta išimtis dėl apskundimo nutarties, kuria atmestas prašymas dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo; įstatymų leidėjas Lietuvos apeliaciniam teismui pagal kompetenciją nustatė tik galimybę peržiūrėti teismo nutartis dėl naudojantis atrankos programa atrinkto asmens neskyrimo nemokumo administratoriumi.

27.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-313/2021 taip pat pažymėta, kad aukščiau nurodytų nuostatų analizė nesudaro pagrindo spręsti, jog įstatymų leidėjas, priimdamas šį įstatymą, siekė pakeisti iki įstatymo priėmimo galiojusią tvarką ir leisti vykdyti apeliacine tvarka teismo nutarčių, kuriomis atsisakyta atstatydinti administratorių, peržiūrą. Iš esmės JANĮ buvo siekiama paspartinti bankroto procedūras, tobulinant bankroto proceso terminų, nemokumo proceso dalyvių ginčų nagrinėjimo ir kitų klausimų reguliavimą, ir padaryti juridinio asmens nemokumo procesą veiksmingą. JANĮ aiškiai nustatyta, kad neskundžiamos teismo nutartys ne tik dėl nemokumo administratoriaus paskyrimo, bet ir dėl jo atstatydinimo. Įstatymų leidėjas nustatė Lietuvos apeliaciniam teismui pagal kompetenciją tik galimybę peržiūrėti teismo nutartis dėl naudojantis atrankos programa atrinkto asmens neskyrimo nemokumo administratoriumi (kasacinio teismo nutarties 28 punktas).

28.       Pirmosios instancijos teismas įstatymų leidėjo valia yra įgaliotas patikrinti pateiktų prašymų atstatydinti administratorių teisėtumą ir pagrįstumą ir atitinkamai tenkinti arba atmesti tokį prašymą. Būtent įstatymo leidėjo siekis užtikrinti, kad juridinio asmens nemokumo procesas būtų veiksmingas, lėmė tai, kad įstatyme nėra nustatyta galimybės skųsti teismo nutartį dėl atsisakymo atstatydinti nemokumo administratorių. Priešingu atveju tokios galimybės įtvirtinimas įstatyme darytų esminę įtaką pačiam juridinio asmens nemokumo procesui, t. y. lemtų jo neoperatyvumą, neekonomiškumą, sukurtų teisinį neapibrėžtumą ir netikrumą dėl bankroto administratoriaus padėties, nepagrįstai įtrauktų jį ir kitus procese dalyvaujančius asmenis į papildomą teisminį procesą, taigi trikdytų patį nemokumo procesą ir lemtų jo trukmę bei didesnes šio proceso išlaidas. JANĮ normose tiesiogiai nenustačius išimties dėl nutarties, kuria atmestas kreditoriaus prašymas atstatydinti nemokumo administratorių, apskundimo galimybės, klausimas, ar tokia nutartis gali būti apeliacijos objektas, turi būti sprendžiamas pagal CPK taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-313/2021, 30 punktas).

29.       CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu: 1) šio kodekso nustatytais atvejais; 2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Tai reiškia, kad sprendžiant klausimą, ar pirmosios instancijos teismo, nagrinėjančio bankroto bylą priimta nutartis gali būti apeliacijos objektas, iš pradžių tikrinama, ar ĮBĮ (JANĮ) normos nustato tokios nutarties apskundimo galimybę, vėliau tikrinama, ar CPK normos nustato tokios nutarties apskundimo galimybę. Nustačius, kad įstatymo leidėjas šios nutarties apskundimo galimybės expressis verbis (tiesiogiai) neįvardijo nei ĮBĮ (JANĮ), nei CPK, vertinama, ar tokia nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432-313/2017, 16 punktas).

30.       Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau nurodyta kasacinio teismo suformuota praktika, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju dėl pirmosios instancijos teismo bankroto byloje priimtos nutarties, kuria atmestas kreditorių prašymas atstatydinti nemokumo administratorių, apskundimo, turi būti sprendžiama pagal CPK taisykles, t. y. pagal CPK 334 straipsnio nuostatas, pagal kurias pirmosios instancijos teismo nutartis galima skųsti atskiruoju skundu atskirai nuo teismo sprendimo tik tuo atveju, jei tokia galimybė tiesiogiai nustatyta įstatyme arba jei tokia nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai.

31.       Apeliantės teigimu, dėl bankroto bylų specifikos CPK 334 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas nėra tinkamas teisminiams bankroto procesams, nes bankroto bylos paprastai trunka ilgą laiką ir dėl to iki galutinio teismo sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo atitinkamas klausimas tampa nebeaktualus, be to, galutiniu teismo sprendimu bankroto byloje šie klausimai įprastai nebėra sprendžiami. Viena vertus, apeliantė pagrįstai nurodo, kad argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių neteisėtumo įtraukimas į apeliacinį skundą dėl įmonės pabaigos yra tikslingas tik tuo atveju, jei tokių nutarčių priėmimas turėjo įtakos galutiniam nagrinėjamos bylos rezultatui (CPK 329 straipsnio 1 dalis), t. y. ir pagal bendrąsias CPK taisykles apeliacine tvarka iš esmės yra peržiūrimi tik esminę reikšmę bylai turintys tarpiniai teismo procesiniai sprendimai. Kita vertus, pasisakydamas dėl CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos taikymo bankroto teisiniams santykiams kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bankroto procese priimta pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina užkertančia galimybę tolesnei bylos eigai, jei dėl šios nutarties priėmimo negalėtų vykti bankroto procesas ar kad bent vienas proceso dalyvis toliau negalėtų dalyvauti bankroto bylos procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432-313/2017, 19 punktas). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas kreditorių prašymas dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo, tokių pasekmių nesukelia. Todėl apeliantės argumentai, susiję su CPK 334 straipsnio taikymu bankroto procesams, laikytini nepagrįstais.

32.       Tokio pobūdžio nutartis, priešingai nei nutartis, kuria kreditoriaus prašymas dėl administratoriaus atstatydinimo tenkinamas, taip pat nesukelia tiesioginių byloje dalyvaujančių asmenų materialinių teisių ribojimų, dėl kurių būtų būtina suteikti šios nutarties peržiūros galimybę. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismui išnagrinėjus įstatymo nustatyta tvarka gautą prašymą atstatydinti bankroto administratorių ar informaciją apie administratoriaus negalėjimą eiti pareigas ir patenkinus tokį prašymą (atstatydinus administratorių), teismo nutartis gali būti skundžiama apeliacine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432-313/2017, 21 punktas). Taigi nutarties, kuria sprendžiamas klausimas dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo, apskundimo galimybę apeliacinės instancijos teisme iš esmės lemia jos rezultatas, o ne pateikusių tokį prašymą subjektų ratas, todėl apeliantės teiginiai, kad teismų praktika dėl galimybės skųsti nutartį dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo yra palankesnė nemokumo administratoriams, nei įmonių kreditoriams, laikytini nepagrįstais.

33.       Nutarties 33 punkte nurodytos aplinkybės taip pat leidžia daryti išvadą, kad įstatymas ir teismų praktika dėl reikšmingų motyvų (bankroto proceso operatyvumo ir ekonomiškumo) saugo bankroto administratoriaus padėties stabilumą bankroto byloje, todėl teisės normos, reglamentuojančios bankroto administratoriaus atstatydinimą, taip pat atsižvelgiant į jų viešą pobūdį, negali būti aiškinamos plečiamai (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. rugsėjo 26 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1340-585/2019, 59 punktas). Todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad įstatymų leidėjui žinant teismų praktiką dėl galimybės skųsti šias nutartis ir tokio draudimo neįtvirtinus JANĮ 40 straipsnyje yra pagrindas peržiūrėti suformuotą teismų praktiką dėl galimybės skųsti tokias nutartis. Pirmosios instancijos teismui nutartimi atmetus kreditorių prašymą dėl nemokumo administratorės atstatydinimo, pastaroji, kaip neužkertanti kelio tolesnei bankroto bylos eigai, negali būti apeliacijos objektu.

34.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat nepritaria apeliantės argumentams, kad teismo nutartis, kuria atmestas kreditorių prašymas dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo, turėtų būti prilyginama teismo baigiamajam aktui, nes kitaip kreditoriams yra iš esmės atimama teisė į apeliaciją ir nelieka jokios galimybės, kad pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą galėtų ištaisyti aukštesnės instancijos teismas. Pritariant tokiems apeliantės argumentams, bet kuri pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria galutinai išsprendžiamas tam tikras procesinis klausimas, turėtų būti prilyginama baigiamajam teismo aktui. Minėta, kad nutarties, kuria atmestas prašymas dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo, apskundimo galimybė sietina būtent su bankroto bylos tolesne eiga.

35.       Kasacinis teismas bei Lietuvos apeliacinis teismas, sprendžiant klausimą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo kreditorių prašymu, išaiškinę, kad teismo nutartis, kuria atsisakyta atstatydinti bankroto administratorių, neužkerta kelio tolesnei bankroto bylos eigai, nes tokiu būdu neapribojama galimybė toliau vykti bankroto procesui, proceso dalyviams toliau dalyvauti bankroto bylos procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432-313/2017, 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-313/2021; Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-888-401/2017; 2017 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1907-381/2017; 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-286-330/2017; 2018 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-412-330/2018; 2019 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1008-450/2019; 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-754-798/2020; 2020 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-942-450/2020; 2021 m. rugpjūčio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-966-450/2021). Pirmosios instancijos teismui netenkinus kreditorių prašymo dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo, pastariesiems neužkertama galimybė, kilus pagrįstų abejonių dėl administratoriaus nešališkumo, suinteresuotumo ar tinkamo pareigų vykdymo, pakarotinai teikti tokią informaciją teismui ar įstatymo nustatyta tvarka kartu su kitais kreditoriais, t. y. kreditorių susirinkimui, teismui teikti motyvuotą prašymą dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo. Tokios pačios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, kad nei JANĮ, nei CPK nuostatos tiesiogiai neriboja byloje dalyvaujančių asmenų materialiųjų teisių, dėl kurių būtų būtina suteikti šios nutarties peržiūros galimybę, nes, kilus pagrįstų abejonių dėl administratoriaus nešališkumo, suinteresuotumo, tinkamo pareigų vykdymo, kreditorius gali vėl teikti tokią informaciją teismui ar įstatyme nustatyta tvarka teisme inicijuoti jo nušalinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-313/2021, 33 punktas).

36.       Apeliantė atskirajame skunde, remiantis Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. lapkričio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1162-241/2019, teigia, kad Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog dėl bankroto bylų specifiškumo, jose priimamos nutartys, kuriais išsprendžiami proceso dalyviams reikšmingiausi klausimai, gali būti skundžiamos atskiraisiais skundais. Su šiais apeliantės argumentais nėra pagrindo sutikti, kadangi atskirajame skunde nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo nutartis buvo priimta byloje, kurioje šalys nekėlė klausimo dėl galimybės pirmosios instancijos teismo nutartis, kuriomis netenkintas prašymas dėl nemokumo administratoriaus atsistatydinimo, skųsti apeliacine tvarka. Apeliantės cituojamoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl leidimo įmonei vykdyti komercinę veiklą likvidavimo laikotarpiu. Dėl nurodytos priežasties apeliantės cituojamą praktiką nėra pagrindo pripažinti formuojančia teismų praktiką nagrinėjamu klausimu. Atitinkamai ir apeliantės nurodomoje kasacinio teismo byloje Nr. e3K-3-460-XX/2021 yra priimtas jos kasacinis skundas dėl atsisakymo priimti UAB „Kontmena“ atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria netenkinti pareiškėjos prašymai dėl leidimo sudaryti sandorius pratęsimo bei baudos nemokumo administratoriui skyrimo, panaikinimo, o ne dėl galimybės pirmosios instancijos teismo nutartis, kuriomis netenkintas prašymas dėl nemokumo administratoriaus atsistatydinimo, skųsti apeliacine tvarka.

37.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo pritarti apeliantės argumentams, kad galimybė skųsti pirmosios instancijos teismo nutartis dėl atsisakymo atstatydinti nemokumo administratorių reikšmingai nepakenktų bankroto proceso ekonomiškumui ar jo trukmei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymėta, kad vienas esminių nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio JANĮ priėmimo tikslų – veiksmingas juridinių asmenų nemokumo procesas, t. y. sudaryti sąlygas veiksmingam juridinių asmenų nemokumo procesui, užtikrinant kreditorių ir juridinių asmenų interesų pusiausvyrą (JANĮ 1 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-313/2021, 20 punktas). Priešingai nei nurodo apeliantė, pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, bankroto administratoriaus atstatydinimas jau savaime sutrikdo bankroto procedūrų eigą, didina administravimo kaštus bei užtęsia bankroto bylos nagrinėjimą, tai pažeidžia tiek kreditorių, tiek viešąjį interesus (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1990/2014; Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-802-516/2015; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-480-381/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis Nr. 2-743-381/2017).

38.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visas aukščiau nurodytas aplinkybes, sprendžia, kad įstatymo leidėjo valia įgaliojimai patikrinti pateiktų prašymų atstatydinti administratorių teisėtumą ir pagrįstumą bei jų netenkinti yra suteikti tik bankroto bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui ir pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas toks prašymas atstatydinti administratorių, teisėtumo bei pagrįstumo patikra aukštesnės instancijos teisme neatliekama. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiama 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjų atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutarties dalies, kuria netenkintas prašymas atstatydinti nemokumo administratorių, ir grąžino jį padavusiems asmenims. Nustačius, kad 2021 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjų atskirasis skundas yra pateiktas dėl apeliacijos objektu negalinčios būti nutarties dalies, apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl skundo argumentų, susijusių su 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutarties dalies, kuria netenkintas prašymas atstatydinti nemokumo administratorių, teisėtumu bei pagrįstumu.

Dėl prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą

39.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta teismo pareiga, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai ar įstatymams. Teismas byloje iškilusį (ar bylos šalies iškeltą) klausimą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą sprendžia savo nuožiūra, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes. Ši teismo diskrecijos teisė nepriklauso nuo to, ar šalys pateikė prašymą ir argumentus dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, ar ne. Įstatyme nustatytas tik vienas pagrindas, kada teismas privalo kreiptis: kai teismui konkrečioje byloje kyla pagrįstų abejonių dėl taikytino įstatymo ar kito teisės akto konstitucingumo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017 57 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

40.       Sprendžiant, ar yra pagrindas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, atsižvelgiama į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, nes pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą gali būti konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

41.       Dalyvaujančio byloje asmens prašymas bylą nagrinėjančio teismo nesaisto ir neįpareigoja. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją teismo nesikreipimas ar atsisakymas konkrečiu klausimu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą netgi negali būti tikrinamas instancine tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010).

42.       Apeliantė atskirajame skunde pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar JANĮ tiek, kiek jame nėra tiesiogiai įtvirtinta teisė atskiruoju skundu apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atmetamas prašymas atstatydinti nemokumo administratorių, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.

43.       Nagrinėjamu atveju abejonių dėl ginčo teisės normos konstitucingumo nekyla, todėl tenkinti prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, nėra pagrindo. Aplinkybė, kad įstatymo leidėjas tiesiogiai neįtvirtino teisės atskiruoju skundu apskųsti pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atmetamas prašymas atstatydinti nemokumo administratorių, nėra nei teisinės valstybės, nei lygybės prieš teismą principų pažeidimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, CPK apskundimo įtvirtinimas atitinka bankroto bylose vyraujantį viešąjį interesą, taip pat skatina bankroto procedūras vykdyti ne tik nuosekliai, bet ir kuo operatyviau.

44.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs atskirajame skunde išdėstytus argumentus dėl apeliacijos ribojimų nutartimi, kuria netenkintas prašymas dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo, su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, atsižvelgdamas į pirmiau šioje nutartyje pateiktus savo išaiškinimus dėl tokio pobūdžio nutarčių apskundimo ribojimo, neįžvelgia aplinkybių, dėl kurių teismui kiltų pagrįstų abejonių dėl tokio ribojimo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir atsirastų būtinumas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, todėl tokį apeliantės prašymą atmeta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

45.       Bylos duomenimis nustatyta, kad nemokumo administratorius, atstovaudamas LUAB „Laugina“, pirmosios instancijos teisme pateikė prašymą priteisti LUAB „Laugina“ naudai 1 694 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas už atsiliepimo į prašymą dėl administratoriaus atstatydinimo parengimą; kartu su prašymu pateikė išlaidas patvirtinančius mokėjimo dokumentus. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutartyje šį prašymą tenkino ir LUAB „Laugina“ naudai iš kiekvieno pareiškėjo priteisė po 338,80 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjai, nesutikdami su 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi visa apimtimi, pateikė atskirąjį skundą, tačiau kaip jau nurodyta nutarties 16 punkte, Kauno apygardos teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartimi priėmė pareiškėjų atskirąjį skundą tik dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutarties dalies, kuria išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas.

46.       Apeliantai su skundžiamoje 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutartyje atliktu bylinėjimosi išlaidų paskirstymu nesutinka ir teigia, kad nemokumo administratorius M. K. nepagrįstai naudojasi LUAB „Laugina“ piniginėmis lėšomis gintis nuo pareiškėjų pareiškimo dėl jo paties atstatydinimo; prašoma priteisti 1 694 Eur suma už atsiliepimo į pareiškimą dėl nušalinimo parengimą beveik tris kartus viršija rekomendacijose patvirtintą sumą už tokias teisines paslaugas, kuri yra 606,96 Eur.

47.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

48.       Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nenurodė kokiu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintų 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) punktu, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų dydžio, remiasi, tačiau iš priteistos sumos dydžio matyti, kad teismas laikė, jog prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte nustatyto maksimalaus dydžio. Apeliantai atskirajame skunde taip pat nenurodo Rekomendacijų punkto, kuriuo, anot jų, reiktų remtis, tačiau teigia, kad suma už atsiliepimo į pareiškimą dėl nušalinimo parengimą beveik tris kartus viršija rekomendacijose patvirtintą sumą už tokias teisines paslaugas, t. y. iš esmės remiasi Rekomendacijų 8.16 punkte nustatytu 0,4 koeficientu.

49.       Apeliacinės instancijos teismas nepritaria apeliantams. Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimas dėl bankrutuojančios įmonės kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo ir pagrįstumo pagal savo teisinę prigimtį atitinka ieškinio institutui ar kitam procesiniam dokumentui (pareiškimui arba skundui), kuriuo inicijuojamas civilinės bylos iškėlimas. Toks procesinis dokumentas (skundas) su jame suformuluotais materialiaisiais teisiniais reikalavimais yra nagrinėjamas teisme prie bankroto bylos, išskiriant jį į savarankišką civilinę bylą. Atitinkamai ir atsiliepimas į apelianto (kreditoriaus) skundą dėl kreditorių susirinkimo nutarimo teisėtumo teisme įvertinimo laikytinas atsiliepimu į ieškinį ar kitą analogiško turinio dokumentą, pagal kurį buvo pradėta civilinė byla (CPK 3 straipsnio 6 dalis, 142 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1019-1120/2021, 27 punktas ir jame nurodyta praktika). Nors cituojamoje praktikoje yra aptariama skundo dėl kreditorių susirinkimo nutarimo teisinė prigimti, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodyti išaiškinimai aktualūs ir nagrinėjant pareiškėjų skundą dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo ir naujo paskyrimo. Todėl nepagrįsti apeliantų samprotavimai dėl atsiliepimo į skundą dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo prilyginimo kitam dokumentui ir jam taikytino Rekomendacijų 8.16 punkte nustatyto koeficiento kaip už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai.

50.       Minėta, kad LUAB „Laugina“, atstovaujama nemokumo administratoriaus, pateikė įrodymus, jog patyrė 1 694 Eur išlaidas už atsiliepimo parengimą. Apeliantai nurodo, kad byloje sprendžiamas klausimas išimtinai susijęs su nemokumo administratoriaus asmeniu, todėl nemokumo administratorius M. K. nepagrįstai naudojasi LUAB „Laugina“ piniginėmis lėšomis gintis nuo pareiškėjų pareiškimo dėl jo paties atstatydinimo. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais pareiškėjų argumentais sutinka tik iš dalies. Viena vertus, apeliantai pagrįstai teigia, kad kilęs ginčas dėl nemokumo administratoriaus atstatydinimo yra susijęs su jo statusu ir interesu. Kita vertus, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, nemokumo administratorius yra vienas reikšmingiausių subjektų, kuris iš esmės vykdo bankrutuojančios įmonės, kurios administratoriumi yra paskirtas, vadovo funkcijas, taip pat atstovauja įmonės ir jos kreditorių interesus, todėl ginčas dėl administratoriaus atstatydinimo ir naujo paskyrimo neatsiejamai yra susijęs ir su pačios įmonės ar jos kreditorių interesais. Taigi apeliantų argumentai, kad nemokumo administratorius M. K. nepagrįstai naudojasi LUAB „Laugina“ piniginėmis lėšomis gintis nuo pareiškėjų pareiškimo dėl jo paties atstatydinimo, atmestini.

51.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas argumentus dėl bylinėjimosi išlaidų, priteistų iš pareiškėjų pirmosios instancijos teisme, nusprendžia, kad priteista išlaidų suma atitinka bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, juolab, kad nesiekia nei pusės maksimalios priteistinos sumos pagal Rekomendacijų 8.2 punktą (3 793,50 Eur) sumos.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

52.       Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo atveju naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutarčių nėra teisinio pagrindo, todėl atskirieji skundai atmestini (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

53.       Atmetus atskiruosius skundus, apeliantams jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutartį dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį palikti nepakeistas.

Teisėja                                                Asta Radzevičienė