Civilinė byla Nr. e3K-3-52-823/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11717-2019-8
Procesinio sprendimo kategorija
3.6.1.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės (pranešėja), Andžej Maciejevski ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skycop.com“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Skycop.com“ ieškinį atsakovei Ukrainos oro linijų bendrovei „Ukraine International Airlines“ dėl kompensacijos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylų pagal reikalavimus dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamente Nr. 261/2004, nustatančiame bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles (toliau – ir Reglamentas 261/2004), nurodytų kompensacijų už sutrikdytą skrydį priteisimo teismingumą, kai oro transporto paslaugas teikia trečiojoje valstybėje įsteigta oro bendrovė, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovės oro linijų bendrovės „Ukraine International Airlines“ 1200 Eur kompensaciją pagal Reglamentą 261/2004, 5 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad ji teikia pagalbą oro linijų bendrovių keleiviams, kurie susiduria su skrydžio atšaukimu, atidėjimu ar kitais su oro pervežimu susijusiais nepatogumais. Keleivės M. B. ir E. D. 2018 m. liepos 3 d. skrido atsakovės oro linijomis vieną rezervavimo numerį turinčiu jungiamuoju skrydžiu maršrutu Vilnius–Kijevas–Niujorkas. Jungiamasis skrydis buvo sutrikdytas grandinėje Kijevas–Niujorkas (šis skrydis buvo atidėtas), todėl kiekvienai iš keleivių turi būti išmokėta 600 Eur kompensacija už atidėtą skrydį pagal Reglamento 261/2004 7 straipsnį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 25 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
5. Teismas nurodė, kad byloje keliamas klausimas dėl žalos atlyginimo, atsakovė yra Ukrainos bendrovė, todėl, sprendžiant dėl pareikšto reikalavimo teismingumo, aktualios 1993 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – Teisinės pagalbos sutartis) nuostatos.
6. Pagal Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio 3 dalį sprendimus bylose dėl žalos atlyginimo yra kompetentingas priimti tos šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, teismas. Atsižvelgdamas į tai, kad buvo sutrikdytas (atidėtas) skrydis Kijevas–Niujorkas, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju Kijevas (Ukraina) yra žalos atsiradimo vieta, todėl Ukrainos teismas yra kompetentingas priimti sprendimą dėl atsiradusios žalos atlyginimo.
7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės atskirąjį skundą, 2019 m. birželio 6 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį paliko nepakeistą.
8. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovės oro linijų bendrovės „Ukraine International Airlines“ buveinė yra ne Europos Sąjungos teritorijoje, byloje nėra duomenų, kad ji Europos Sąjungoje turi filialą, todėl Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas 44/2001) 5 straipsnyje įtvirtintos specialiosios jurisdikcijos taisyklės nagrinėjamu atveju negali būti taikomos, o turi būti taikomas šio reglamento 4 straipsnis, pagal kurį, jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne valstybėje narėje, kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikciją pagal 22 ir 23 straipsnius nustato tos valstybės narės teisė. Pagal Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio 3 dalį žalos atlyginimo atveju sprendimus priimti yra kompetentingas teismas tos šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu atlyginti žalą.
9. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors skrydį vykdžiusio lėktuvo išvykimo vieta yra Lietuvos Respublikoje (Vilniuje), tačiau skrydis buvo atidėtas ne Vilniuje, o Kijeve, t. y. ne valstybėje narėje, todėl Kijevas laikytinas prievolės įvykdymo vieta. Aplinkybė, kad skrydis buvo jungiamasis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės, nes skrydžiui esant jungiamajam skrydžio „prievolės įvykdymo vieta“ aiškinama remiantis Reglamento 44/2001 5 straipsnio 1 punkto b papunkčio antra įtrauka, kuri netaikoma trečiojoje valstybėje įsteigtai atsakovei.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės ieškinį priimti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Ieškovės pareikštas reikalavimas kyla tiesiogiai iš Reglamento 261/2004 nuostatų, nes šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, jog reglamentas taikomas keleiviams, išvykstantiems iš oro uosto, esančio valstybės narės teritorijoje, kuriai taikoma Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo. Aplinkybė, kad egzistuojantis tarptautinis elementas susijęs su trečiąja valstybe, nelemia autonominio Europos Sąjungos teisės netaikymo. Dėl to, aiškinant jurisdikcijos taisykles pagal dvišalę Teisinės pagalbos sutartį, negali būti nukrypstama nuo atsakovei taip pat taikytinos teisės (Reglamento 261/2004 nuostatų).
10.2. Suformuotoje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas, ESTT) ir kasacinio teismo praktikoje, aiškinant jurisdikcijos taisykles ginčuose pagal Reglamentą 261/2004, jurisdikcijos nustatymo taisyklių požiūriu remiamasi pagrindinės vežimo sutarties vertinimu ir jurisdikcija vertinama prievolės vykdymo vietos požiūriu. Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtent dėl vežimo sutarties netinkamo vykdymo oro linijoms kyla Reglamente 261/2004 nustatytos prievolės (ESTT 2009 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Rehder, C-204/08; 2018 m. kovo 7 d. sprendimas sujungtose bylose C-274/16, C-447/16 ir C-448/16; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009). Jungtinių skrydžių atvejais (kai rezervavimo numeris yra vienas) prievolės vykdymo vieta laikoma bet kuri jungiamojo skrydžio vietos lokacija (šiuo atveju tiek Vilnius, tiek Kijevas, tiek Niujorkas).
10.3. Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad prievolės atlyginti žalą vieta nustatoma pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų. Reglamento 261/2004 pagrindu kylančią prievolę teismai kvalifikavo kaip patenkančią į Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio 3 dalyje nurodytą žalos sąvoką, nors Reglamento 261/2004 įtvirtinta žalos samprata savo esme atitinka deliktinės žalos sąvoką, susijusią su sutartiniais santykiais. Teisinės pagalbos sutarčiai nenurodant jurisdikcijos taisyklių sutartinių santykių atveju, teismai ex officio (pagal pareigas) turėjo taikyti nacionalinėje teisėje įtvirtintas taisykles – šiuo atveju CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nustatantį jurisdikciją pagal prievolės įvykdymo vietą (analogiška taisyklė įtvirtinta Reglamente 1215/2012 (44/2001). CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad bylos yra priskirtinos Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, jeigu ginčo dalykas yra prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje. Kadangi jungiamojo skrydžio atveju prievolės įvykdymo vieta laikytina ir pirmąjį skrydį vykdžiusio lėktuvo išvykimo vieta, ginčas turi būti laikomas teismingu Lietuvos Respublikos teismams.
10.4. Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta žalos kilimo vietos sąvoka (jeigu šios normos taikymas būtų laikomas pagrįstu) jungiamojo skrydžio atveju turėtų apimti bet kurią jungiamojo skrydžio lokaciją, nepaisant konkrečios jungiamojo skrydžio sutrikdymo vietos (tiek Vilnių, tiek Kijevą, tiek Niujorką). Kasacinio teismo praktikoje jau yra išaiškinta, kad kompensacijos pagal Reglamento N261/2004 7?straipsnio?1 dalį?esmė yra standartinis, visiems keleiviams vienodas žalos, patirtos dėl prarasto laiko, atlyginimas, leidžiantis užtikrinti Reglamentu 261/2004 siekiamą aukštą oro transporto keleivių apsaugos lygį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2014). Oro vežėjas, organizuojantis visą jungiamojo skrydžio grandinę, objektyviai atsako už visas grandinės dalis, o bet kurios skrydžio grandinės sutrikdymas turi vienodą įtaką Reglamento 261/2004 pagrindų taikymui ir žalos kilimui. ESTT bei kasacinis teismas, aiškindami jurisdikcijos taisykles pagal Reglamentą 1215/2012 ginčuose dėl kompensacijos pagal Reglamentą 261/2004 priteisimo, iš esmės laikosi pozicijos, kad asmuo, reiškiantis reikalavimą teisme dėl kompensacijos (žalos) priteisimo jungiamojo skrydžio, turinčio vieną rezervavimo numerį, atveju, savo reikalavimą gali reikšti visose jungtinio skrydžio lokacijose, nepaisant konkrečios skrydžio sutrikdymo vietos (ESTT sprendimas sujungtose bylose Nr. C-274/16, C-447/16 ir C-448/16, sprendimas byloje Nr. C537/17; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009).
11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2019 m. lapkričio 11 d. nutartimi atsisakyta priimti atsakovės oro linijų bendrovės „Ukraine International Airlines“ atsiliepimą į kasacinį skundą kaip neatitinkantį CPK 351 straipsnio 1 dalies reikalavimų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
12. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad tam, jog bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas būtų išspręstas teisingai, visais atvejais būtina nustatyti, koks konkrečiai teisės aktas turi būti taikomas sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimą. Teismingumas civilinėse bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės aktus arba nacionalinius teisės aktus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016 59 punktą). Tam, kad būtų nustatytas tarptautinės jurisdikcijos klausimui išnagrinėti taikytinas teisės aktas, pirmiausia turi būti nustatyti konkrečiai bylai aktualūs dalyvaujančių byloje asmenų (pvz., atitinkamos šalies buveinės vieta ir kt.) bei ginčo dalyko duomenys, pagal juos įvertinama, koks tarptautinės jurisdikcijos pagrindas yra aktualus (pvz., žalos atsiradimo vieta, prievolės vykdymo vieta ir kt.). Šių duomenų pagrindu teismas nustato susijusią valstybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 60 punktas).
13. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ieškinį dėl kompensacijos priteisimo, grindžiamą Reglamentu 261/2004, reiškia jungiamąjį skrydį iš Vilniaus į Niujorką su tarpiniu nutūpimu Kijeve vykdžiusiai Ukrainos oro linijų bendrovei, kurios nuolatinės buveinės vieta nėra Europos Sąjungos valstybėje narėje. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad šis ieškinys yra neteismingas Lietuvos Respublikos teismams. Ieškovė kasaciniu skundu ginčija tokias teismų išvadas.
Dėl Reglamento 261/2004, nustatančio oro transporto keleivių teises, taikymo
14. Reglamento 261/2004 tikslas yra nustatyti minimalias teises oro transporto keleiviams, kai jie atsiduria trijose skirtingose situacijose: kai atsisakoma vežti keleivius be jų sutikimo, kai atšaukiamas jų skrydis ir kai jų skrydis atidedamas (Reglamento 261/2004 1 straipsnio 1 dalis). Reglamentu siekiama suteikti keleiviams daugiau teisių ir užtikrinti, kad oro vežėjai vykdytų veiklą suderintomis sąlygomis liberalizuotoje rinkoje (Reglamento 261/2004 preambulės 4 punktas). Reglamentas 261/2004 įtvirtina atskirą oro transporto vežėjo atsakomybės sistemą (keleivių teisę į Reglamento 7 straipsnyje nustatytą fiksuotą ir visiems keleiviams vienodą kompensaciją), kuri nesusijusi su žalos atlyginimu pagal Monrealio konvencijos 19 straipsnį (žr. ESTT 2009 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Peter Rehder prieš Air Baltic Corporation, C‑204/08, 27 punktą; 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimo byloje Adriano Guaitoli ir kt. prieš easyJet Airline Co. Ltd, C‑213/18, 32 punktą). Reglamento 7 straipsnyje nurodyta nustatyto dydžio kompensacija suteikia galimybę ištaisyti keleivių prarasto laiko situaciją nereikalaujant, kad jie įrodytų individualią žalą. Taigi ši priemonė leidžia užtikrinti Reglamentu 261/2004 siekiamą aukštą oro transporto keleivių apsaugos lygį (žr. ESTT 2012 m. spalio 23 d. sprendimo sujungtose bylose Emeka Nelson ir kt. prieš Deutsche Lufthansa AG ir kt., C‑581/10 ir C‑629/10, 74 punktą).
15. Pagal Reglamento 261/2004 3 straipsnio nuostatas, šis reglamentas taikomas keleiviams, išvykstantiems iš oro uosto, esančio valstybės narės teritorijoje, kuriai taikoma Sutartis (Reglamento 261/2004 3 straipsnio 1 dalies a punktas), taip pat keleiviams, vykstantiems iš trečiojoje šalyje esančio oro uosto į oro uostą, esantį valstybės narės teritorijoje, kuriai taikoma Sutartis, nebent jie gautų lengvatų ar kompensaciją ir toje trečiojoje šalyje jiems būtų suteikta pagalba, jei atitinkamą skrydį vykdantis oro vežėjas yra Bendrijos oro vežėjas (Reglamento 261/2004 3 straipsnio 1 dalies b punktas).
16. Pagal Reglamento 261/2004 3 straipsnio 5 dalį šis reglamentas taikomas bet kuriam skrydį vykdančiam oro vežėjui, teikiančiam transporto paslaugas keleiviams, kuriems taikoma 1 ir 2 dalis. Oro vežėjo sąvoka pateikta Reglamento 261/2004 2 straipsnyje ir apima tiek Bendrijos, tiek ne Bendrijos oro vežėjus. Reglamento 261/2004 3 straipsnio 1 dalies a punktas, kitaip nei šio straipsnio 1 dalies b punktas, nesieja Reglamento taikymo galimybės su tuo, ar skrydį vykdantis vežėjas yra Bendrijos oro vežėjas, todėl skrydžių iš oro uosto, esančio valstybės narės teritorijoje, atveju Reglamentas 261/2004 taikytinas ir tada, kai atitinkamą skrydį vykdo ne Bendrijos oro vežėjas.
17. Teisingumo Teismas yra nurodęs, jog Reglamento 261/2004 3 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad šis reglamentas taikomas keleivių vežimui, kuris vykdomas pagal vieną užsakymą ir į kurį nuo jo pradžios valstybės narės teritorijoje esančiame oro uoste iki pabaigos trečiosios valstybės teritorijoje esančiame oro uoste įeina suplanuotas tarpinis nutūpimas už Sąjungos teritorijos ribų, pakeičiant orlaivį (žr. ESTT 2018 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje Claudia Wegener prieš Royal Air Maroc SA, C‑537/17, 25 punktą). Jungiamąjį skrydį sudarantys du ar daugiau skrydžių, kiek tai susiję su keleivių teise į kompensaciją, nustatytą Reglamente 261/2004, vertinami kaip viena visuma (ESTT 2013 m. vasario 26 d. sprendimas byloje Air France prieš Heinz-Gerke Folkerts ir Luz-Tereza Folkerts, C‑11/11, 17, 18 punktai; 2018 m. gegužės 31 d. sprendimas byloje Claudia Wegener prieš Royal Air Maroc SA, C‑537/17, 18–19 punktai). Taigi, šioje byloje nagrinėjamas jungiamasis skrydis, kuris buvo vykdytas iš oro uosto, esančio valstybės narės teritorijoje (Vilniuje), į trečiosios valstybės teritorijoje esantį oro uostą (Niujorką) su tarpiniu nutūpimu Ukrainoje, patenka į Reglamento 261/2004 taikymo sritį.
Dėl bylos priteisti kompensaciją pagal Reglamentą 261/2004 teismingumo, kai oro vežėjo buveinės vieta yra ne Europos Sąjungos valstybėje narėje
18. Reglamentas 261/2004, įtvirtinantis keleivių teisę į kompensaciją ilgam laikui atidėjus skrydį, nereglamentuoja reikalavimų dėl kompensacijos priteisimo teismingumo. Pagal Teisingumo Teismo praktiką, siekiant nustatyti jurisdikciją turintį teismą, ieškinį, pareikštą byloje remiantis Reglamentu 261/2004, reikia nagrinėti atsižvelgiant į 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (ESTT 2009 m. liepos 9 d. sprendimas byloje Peter Rehder prieš Air Baltic Corporation, C-204/08, 28 punktas).
19. Reglamentas 44/2001 buvo pakeistas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo. Reglamentas 1215/2012 taikomas ratione temporis (laiko atžvilgiu) ieškiniams, pareikštiems po 2015 m. sausio 10 d. (minėto Reglamento 66 straipsnio 1 dalis). Šiame kontekste pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog Reglamentu 1215/2012 panaikinamas ir pakeičiamas Reglamentas 44/2001, kuris savo ruožtu pakeitė 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvenciją dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, Teisingumo Teismo pateiktas šių teisės aktų nuostatų aiškinimas taikomas ir Reglamento 1215/2012 nuostatoms, kai šias nuostatas galima laikyti lygiavertėmis (žr., pvz., ESTT 2019 m. liepos 29 d. sprendimo byloje Tibor-Trans Fuvarozó és Kereskedelmi Kft. prieš DAF TRUCKS N.V., C-451/18, 23 punktą).
20. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos oro transporto srityje matyti, kad pagal Reglamento 1215/2012 7 straipsnio 1 punkto b papunkčio antroje įtraukoje nustatytą specialiosios jurisdikcijos taisyklę jurisdikciją nagrinėti prašymą dėl žalos atlyginimo, grindžiamo asmenų vežimo oru sutartimi, ieškovo pasirinkimu turi teismas, kurio jurisdikcijos teritorijoje yra lėktuvo išvykimo ar atvykimo vietos, dėl kurių susitarta šioje vežimo sutartyje (žr. ESTT 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimo byloje Adriano Guaitoli ir kt. prieš easyJet Airline Co. Ltd, C‑213/18, 42 punktą; 2020 m. vasario 13 d. nutarties byloje flightright GmbH prieš Iberia LAE SA Operadora Unipersonal, C-606/19, 28 punktą). Tačiau Reglamento 1215/2012 7 straipsnis (Reglamento 44/2001 5 straipsnis) taikomas tik asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ir netaikytinas trečiojoje valstybėje įsteigtam (nuolat gyvenančiam) atsakovui.
21. Pasisakydamas dėl Reglamento 44/2001 nuostatų taikymo oro vežėjui, kurio nuolatinė buveinės vieta nėra valstybės narės teritorijoje, ESTT yra pažymėjęs, kad tokioje byloje reikia taikyti Reglamento 44/2001 4 straipsnio 1 dalį, pagal kurią, jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne valstybėje narėje, kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikcija nustatoma pagal tos valstybės narės teisę. Kartu ESTT atkreipė dėmesį į tai, kad pagal ESTT suformuotą jurisprudenciją atsižvelgiant į veiksmingumo principą dėl nacionalinės teisės normų negali tapti praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis, kaip antai kylančiomis iš Reglamento 261/2004 (žr. ESTT 2018 m. kovo 7 d. sprendimo sujungtose bylose flightright GmbH prieš Air Nostrum ir kt., C‑274/16, C‑447/16 ir C‑448/16 53, 54 punktus).
22. Reglamento 1215/2012 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra ne valstybėje narėje, kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikcija, laikantis 18 straipsnio 1 dalies, 21 straipsnio 2 dalies, 24 ir 25 straipsnių, nustatoma pagal tos valstybės narės teisę. Pagal Reglamento 1215/2012 6 straipsnio 2 dalį tokio atsakovo atžvilgiu bet kuris asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, neatsižvelgiant į jo pilietybę, taip pat kaip tos valstybės narės piliečiai gali naudotis toje valstybėje narėje galiojančiomis jurisdikcijos taisyklėmis. Kadangi Reglamento 1215/2012 18 straipsnyje, esančiame jo II skyriaus 4 skirsnyje, nustatytos jurisdikcijos dėl bylų, susijusių su vartojimo sutartimis, taisyklės netaikomos vežimo sutartims, išskyrus sutartis, kuriose už bendrą kainą numatyta kelionė ir nakvynė (žr. ESTT 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimo byloje Adriano Guaitoli ir kt. prieš easyJet Airline Co. Ltd, C‑213/18, 14 punktą), darytina išvada, jog, nagrinėjamos bylos atsakovės buveinės vietai esant ne valstybėje narėje, tarptautinė jurisdikcija turi būti nustatyta remiantis nacionalinės teisės normomis, atsižvelgiant į minėtą veiksmingumo principą (šios nutarties 21 punktas).
Dėl Teisinės pagalbos sutartyje nustatytų jurisdikcijos taisyklių taikymo ieškiniams pagal Reglamentą 261/2004
23. CPK VII dalies, reglamentuojančios tarptautinį civilinį procesą, 780 straipsnyje nustatyta, kad šios dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip, t. y. nacionalinio proceso įstatyme įtvirtintų tarptautinės jurisdikcijos taisyklių taikymas yra subsidiarus. Lietuvos Respublika ir Ukraina yra sudariusios Teisinės pagalbos sutartį, Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotą 1993 m. liepos 7 d., įsigaliojusią 1994 m. lapkričio 20 d. Dėl to bylos teismingumo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis minėta tarptautine sutartimi.
24. Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnis reglamentuoja bendrąsias teismingumo nustatymo civilinėse bylose taisykles. Šio straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta, kad kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei Teisinės pagalbos sutartis nenustato kitaip. Jie kompetentingi nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu šios šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas. Aptariamo straipsnio antroji dalis pripažįsta teismingumo nustatymo šalių rašytiniu susitarimu galimybę, o trečiojoje dalyje yra įtvirtinta lis pendens (pirmojo teismo jurisdikcija) taisyklė, t. y. kad jeigu abiejų susitariančiųjų šalių teismuose, kompetentinguose pagal Teisinės pagalbos sutartį, iškelta byla tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas, iškėlęs bylą vėliau, ją nutraukia.
25. Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio, kuriuo vadovavosi bylą nagrinėję teismai, 1 dalyje nustatyta, kad prievolės atlyginti žalą nustatomos pagal įstatymus susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, išskyrus prievoles, kylančias iš sutarčių ir kitų teisėtų veiksmų. Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šios sutarties 33 straipsnio 1, 2 punktuose nurodytose bylose priimti sprendimus kompetentingas teismas tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje įvyko veiksmas ar kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Nukentėjusysis taip pat gali pareikšti ieškinį teisme tos susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje atsakovas turi gyvenamąją vietą. Taigi, Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio 3 dalis įtvirtina alternatyvaus teismingumo taisyklę, pagal kurią reikalavimas dėl žalos atlyginimo nukentėjusio asmens pasirinkimu gali būti reiškiamas atsakovo gyvenamosios (buveinės) vietos valstybės teisme arba teisme tos valstybės, kurios teritorijoje įvyko veiksmas ar kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą.
26. Ieškovė kasaciniame skunde, be kita ko, kelia Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio taikymo pagrįstumo klausimą, atkreipdama dėmesį į tai, kad Teisingumo Teismas, spręsdamas dėl jurisdikcijos ginčuose pagal Reglamentą 261/2004, kai skrydį vykdžiusio oro vežėjo buveinė yra Europos Sąjungos valstybėje narėje, remiasi „byloms dėl sutarties“ taikytinomis specialiosios jurisdikcijos taisyklėmis. Ieškovės vertinimu, tai leidžia teigti, jog šioje byloje pareikštas reikalavimas patenka į Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio 1 dalyje nurodytą išimtį, todėl, Teisinės pagalbos sutartyje nesant specialiosios jurisdikcijos taisyklės sutartiniams santykiams, turėtų būti taikoma nacionalinio proceso įstatyme (CPK 787 straipsnio 1 dalies 3 punkte) įtvirtinta specialiosios jurisdikcijos taisyklė, atitinkanti Reglamente 1215/2012 (44/2001) nustatytas byloms dėl sutarties taikytinas specialiosios jurisdikcijos taisykles. Teisėjų kolegija šiuos ieškovės argumentus pripažįsta nepagrįstais.
27. Kaip jau minėta, pagal CPK 780 straipsnio nuostatas nacionalinio proceso įstatyme įtvirtintų tarptautinės jurisdikcijos taisyklių taikymas galimas tik nesant šiuos klausimus reglamentuojančios tarptautinės sutarties, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika. Šiuo atveju civilinių ir šeimos bylų teismingumą reglamentuoja Teisinės pagalbos sutartis. Ta aplinkybė, kad Teisinės pagalbos sutartis neįtvirtina specialiosios jurisdikcijos pagrindo, atitinkančio nacionalinio proceso įstatymuose įtvirtintą specialiosios jurisdikcijos pagrindą, neleidžia teigti, jog šis klausimas Teisinės pagalbos sutartyje apskritai nėra reglamentuojamas, ir tuo pagrįsti nacionaliniuose teisės aktuose nustatytų jurisdikcijos taisyklių taikymą. Priešingai, Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio formuluotė „ir jei Teisinės pagalbos sutartis nenustato kitaip“ leidžia teigti, jog, Teisinės pagalbos sutartyje nesant nustatytos specialiosios jurisdikcijos taisyklės, turi būti taikoma Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnyje įtvirtinta bendroji teismingumo nustatymo civilinėse bylose taisyklė, pagal kurią jurisdikcija turėtų būti nustatoma pagal atsakovo gyvenamąją (buveinės) vietą.
28. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, sisteminė Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio analizė nesudaro pagrindo teigti, kad šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintos specialiosios jurisdikcijos taisyklės netaikytinos iš sutarčių kylančioms žalos atlyginimo prievolėms. Šio straipsnio antraštė „žalos atlyginimas“ apima tiek sutartinės, tiek deliktinės atsakomybės atvejus. Išimtis prievolėms, kylančioms iš sutarčių, yra įtvirtinta tik šio straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje taikytinos materialiosios teisės, o ne jurisdikcijos, klausimus. Tuo tarpu šio straipsnio 3 dalis, reglamentuojanti jurisdikciją bylose dėl žalos atlyginimo, kitokių jurisdikcijos taisyklių žalos atlyginimo prievolėms, kylančioms iš sutarčių, nenustato, o šioje dalyje esanti nuoroda į 1 ir 2 dalyse (punktuose) nurodytas bylas apima ir 1 dalyje nurodytas bylas dėl prievolių, kylančių iš sutarčių, kurioms netaikytina 1 dalyje įtvirtinta taikytinos materialiosios teisės nustatymo taisyklė. Taigi, bylą nagrinėję teismai pagrįstai dėl nagrinėjamos bylos teismingumo sprendė pagal Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio nuostatas.
29. Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio 3 dalis tarptautinę jurisdikciją sieja su vieta, kurioje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą. Bylą nagrinėję teismai, atsižvelgdami į tai, kad buvo sutrikdytas (atidėtas) jungtinio skrydžio segmentas Kijevas–Niujorkas, sprendė, jog vieta, kurioje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą, nagrinėjamu atveju yra Ukrainos teritorijoje (Kijeve), ir tuo pagrindu pripažino, kad tik Ukrainos teismas yra kompetentingas priimti sprendimą dėl atsiradusios žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia bylą nagrinėjusių teismų išvada.
30. Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad kai skrydis atidedamas ilgam, t. y. trims arba daugiau valandų, negrįžtamas laiko praradimas yra nepatogumas, dėl kurio atsiranda teisė į kompensaciją, nustatytą Reglamente 261/2004, ir kuris materializuojasi atitinkamam keleiviui atvykus į galutinę paskirties vietą (žr. ESTT 2009 m. lapkričio 19 d. sprendimo sujungtose bylose Christopher Sturgeon, Gabriel Sturgeon ir Alana Sturgeon prieš Condor Flugdienst GmbH ir kt., C-402/07 ir C-432/07, 61 punktą; 2012 m. spalio 23 d. sprendimo sujungtose bylose Emeka Nelson ir kt. prieš Deutsche Lufthansa AG ir kt., C‑581/10 ir C‑629/10, 40 punktą; 2013 m. vasario 26 d. sprendimo byloje Air France prieš Heinz-Gerke Folkerts ir Luz-Tereza Folkerts, C‑11/11, 32 ir 33 punktus). Sąvoka „galutinė paskirties vieta“ yra paskirties vieta, nurodyta biliete, pateikiamame registravimo vietoje, o jungiant skrydžius – atitinkamo keleivio paskutinio skrydžio paskirties vieta (žr. ESTT 2013 m. vasario 26 d. sprendimo Folkerts, C‑11/11, 34 ir 35 punktus). Nurodytam negrįžtamam laiko praradimui neturi esminės reikšmės, kuriame jungiamojo skrydžio segmente skrydis buvo sutrikdytas, kadangi kalbant apie keleivių teisę į kompensaciją, nustatytą Reglamente 261/2004, jungiamąjį skrydį sudarantys skrydžiai vertintini kaip viena visuma (žr. ESTT 2013 m. vasario 26 d. sprendimo byloje Air France prieš Heinz-Gerke Folkerts ir Luz-Tereza Folkerts, C‑11/11, 17, 18 punktus; 2018 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje Claudia Wegener prieš Royal Air Maroc SA, C‑537/17, 18–19 punktus). Teisei į kompensaciją pagal Reglamentą 261/2004 svarbūs aspektai yra tik pirmojo išvykimo ir galutinės paskirties vietos, o į tarpines vietas faktiškai neatsižvelgiama.
31. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės kasacinio skundo argumentu, kad sąvoka „veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą“, kai ši žala yra negrįžtamas laiko praradimas dėl lėktuvo vėlavimo atvykti į paskirties vietą, yra sietina su vežimo oru sutarties vykdymu ir paslaugų pagal vežimo oru sutartį teikimo vieta. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, jog vietos, kurios tiesiogiai susijusios su vykdant iš asmenų pervežimo oro transportu sutarties kylančias prievoles teikiamomis paslaugomis (keleivių registravimu, įlaipinimu ir pasitikimu lėktuve oro transporto sutartyje nurodytoje lėktuvo pakilimo vietoje, lėktuvo išvykimu numatytu laiku, keleivių ir jų bagažo skraidinimu iš išvykimo vietos į atvykimo vietą, rūpinimusi keleiviais per skrydį ir galiausiai saugiu keleivių išlaipinimu sutartyje nurodytoje vietoje ir laiku), yra lėktuvo išvykimo ir atvykimo vietos, o galimos lėktuvo tarpinio nusileidimo vietos nėra pakankamai susijusios su esminėmis tokios sutarties paslaugomis (žr. ESTT 2009 m. liepos 9 d. sprendimo byloje Peter Rehder prieš Air Baltic Corporation, C‑204/08, 40, 41 punktus).
32. Galiausiai, sprendžiant dėl aplinkybės, tapusios pagrindu reikalauti atlyginti žalą, turi būti atsižvelgta ir į tai, kad teisė į kompensaciją pagal Reglamentą 261/2004 nagrinėjamu atveju siejama būtent su išvykimo oro uosto vieta, esančia Europos Sąjungos valstybėje narėje (Reglamento 261/2004 3 straipsnio 1 dalies a punktas).
33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta sąvoka „vieta, kurioje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą“, tuo atveju, kai yra pareiškiamas reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo pagal Reglamentą 261/2004, apima lėktuvo išvykimo vietą, neatsižvelgiant į tai, kad faktinis jungtinio skrydžio sutrikdymas, dėl kurio atvykti į paskirties vietą buvo pavėluota, įvyko ne išvykimo vietos valstybėje. Kadangi nagrinėjamu atveju reikalavimas reiškiamas dėl skrydžio, vykdyto iš Vilniaus oro uosto, Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti šioje byloje pareikštus reikalavimus, o priešingos bylą nagrinėjusių teismų išvados yra nepagrįstos.
34. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Teisinės pagalbos sutarties 33 straipsnio 3 dalies aiškinimas, pagal kurį sąvoka „vieta, kurioje įvyko veiksmas arba kitokia aplinkybė, tapusi pagrindu reikalauti atlyginti žalą“, kiek tai susiję su reikalavimais dėl kompensacijos priteisimo pagal Reglamentą 261/2004, iš Lietuvos Respublikos vykdytų jungtinių skrydžių atvejais būtų aiškinama kaip apimanti tik ne valstybėje narėje esančią faktinio skrydžio sutrikdymo vietą, neatitiktų veiksmingumo principo reikalavimų (šios nutarties 21 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra pripažinęs, kad įpareigojimas oro transporto keleiviui bylinėtis užsienio valstybės teisme suvaržo jo galimybę pareikšti ieškinį, nes gali lemti neprotingas tokio kreipimosi į teismą išlaidas, ypač tais atvejais, kai kreipiamasi dėl palyginti nedidelės standartinės kompensacijos sumos priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2009), todėl tokiu aiškinimu būtų pernelyg suvaržoma keleivių galimybė pasinaudoti teisėmis, kylančiomis iš Reglamento 261/2004.
35. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino Teisinės pagalbos sutarties nuostatas, reglamentuojančias teismingumo nustatymo taisykles žalos atlyginimo bylose, todėl padarė teisės normomis nepagrįstą išvadą, jog ieškovės pareikšto reikalavimo nagrinėjimas priskirtinas išimtinai Ukrainos teismų jurisdikcijai. Tai sudaro pagrindą panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360, 362 straipsniai).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
36. Kasacinis teismas turėjo 9,60 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 24 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kasaciniam teismui nutarus grąžinti pirmosios instancijos teismui spręsti ieškinio priėmimo klausimą iš naujo, nurodytų bylinėjimosi išlaidų, taip pat ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį panaikinti ir perduoti Vilniaus miesto apylinkės teismui spręsti iš naujo ieškinio priėmimo klausimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Andžej Maciejevski
Antanas Simniškis