Civilinė byla Nr. e3K-3-184-1249/2025
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-00670-2023-0
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.39.2.6.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gruodžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Šerno (kolegijos pirmininkas), Agnės Tikniūtės ir Eglės Zemlytės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Divinitus“ kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Divinitus“ ieškinį atsakovui O. L., dalyvaujant trečiajam asmeniui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudimo biurui, dėl draudimo išmokos regreso teise ir procesinių palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių solidariųjų skolininkų – transporto priemonės privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu neapdraudusio asmens ir žalą nedrausta transporto priemone sukėlusio asmens – tarpusavio reikalavimus, kai Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (toliau – ir biuras) Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 23 straipsnio 1 dalies pagrindu visą išmoką, sumokėtą tretiesiems asmenims, padengia vienas iš solidariųjų bendraskolių, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo 71 849,26 Eur, 5 proc. procesinių palūkanų už priteistą sumą, skaičiuojant nuo 8049,26 Eur sumos nuo ieškinio priėmimo dienos (2023 m. sausio 23 d.) iki 2023 m. rugpjūčio 7 d.; nuo 28 349,26 Eur sumos nuo patikslinto ieškinio pateikimo dienos (2023 m. rugpjūčio 8 d.) iki 2024 m. vasario 5 d.; nuo 45 749,26 Eur nuo patikslinto ieškinio pateikimo dienos (2024 m. vasario 6 d.) iki 2024 m. rugsėjo 5 d.; nuo 71 849,26 Eur nuo patikslinto ieškinio pateikimo dienos (2024 m. rugsėjo 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškovė nurodė, kad 2020 m. gegužės 22 d. atsakovas vairavo motorinę transporto priemonę, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir sukėlė eismo įvykį, dėl kurio žuvo motociklo vairuotojas. Nurodyto eismo įvykio metu atsakovo vairuotas automobilis nuosavybės teise priklausė ieškovei, atsakovas automobilį gavo tarp ieškovės ir atsakovo susiklosčiusių darbo teisinių santykių pagrindu darbo funkcijoms atlikti. Kauno apylinkės teismo 2021 m. gegužės 14 d. nuosprendžiu atsakovas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 6 dalyje, jam paskirta 5 metų laisvės atėmimo bausmė; biuras buvo įpareigotas atlyginti 72 369,26 Eur žalą. 2022 m. gegužės 31 d. Kauno apygardos teismo nutartimi baudžiamojoje byloje nuosprendis buvo pakeistas iš dalies – priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis buvo sumažintas iki 71 849,26 Eur. Eismo įvykio metu automobilis nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl nukentėjusiesiems draudimo išmoką už patirtą žalą atlygino biuras.
4. Ieškovė nurodė, kad sumokėjęs draudimo išmoką už patirtą žalą biuras 2022 m. rugpjūčio 8 d. pateikė ieškovei pretenziją dėl 71 849,26 Eur grąžinimo. Dėl neapdrausta transporto priemone padarytos žalos ieškovė su atsakovu biurui atsako solidariai. 2022 m. gruodžio 9 d. ieškovė ir biuras sudarė taikos sutartį, pagal kurią sutarė dėl išmokėtos draudimo išmokos sumokėjimo dalimis. Ieškovė, sumokėjusi biurui 71 849,26 Eur, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą, dėl kurio kaltės atsirado žala.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2024 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovei 35 924,63 Eur draudimo išmokos atlyginimą, 5 proc. metines procesines palūkanas, skaičiuojant jas taip: nuo 4024,63 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. sausio 23 d.) iki 2023 m. rugpjūčio 7 d.; nuo 14 174,63 Eur sumos nuo patikslinto ieškinio pateikimo dienos (2023 m. rugpjūčio 8 d.) iki 2024 m. vasario 5 d.; nuo 22 874,63 Eur sumos nuo patikslinto ieškinio pateikimo dienos (2024 m. vasario 6 d.) iki 2024 m. rugsėjo 5 d.; nuo 35 924,63 Eur sumos nuo patikslinto ieškinio pateikimo dienos (2024 m. rugsėjo 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
6. Teismas nustatė, kad 2020 m. gegužės 22 d. dėl ieškovei priklausančios transporto priemonės „Opel Astra“ vairuotojo (atsakovo) kaltės įvyko eismo įvykis, per šį įvykį žuvo motociklo vairuotojas. Kadangi minėto eismo įvykio metu transporto priemonė „Opel Astra“ nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, biuras, atsižvelgdamas į Kauno apygardos teismo 2022 m. gegužės 31 d. nutartį, priimtą baudžiamojoje byloje Nr. 1A-18-593/2022, atlygino minėto eismo įvykio metu padarytą žalą, išmokėdamas draudimo išmokas nukentėjusiems asmenims, iš viso – 71 849,26 Eur.
7. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tuo atveju, kai žala padaroma neapdrausta transporto priemone, draudimo išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis suteikia Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui teisę reikalauti visos išmokos, sumokėtos tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, tiek iš asmens, atsakingo už žalos padarymą, tiek iš asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Abu asmenys, t. y. atsakingas už žalos padarymą ir nevykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, biurui atsako solidariai.
8. Teismas nustatė, kad biuras ieškovei pareiškė pretenziją dėl 71 849,26 Eur grąžinimo, joje nurodė, kad atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą ir įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę – reikalauti iš ieškovės, kaip asmens, atsakingo už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, grąžinti išmokėtą 71 849,26 Eur sumą. Ieškovė, kaip solidarioji skolininkė, 2022 m. gruodžio 9 d. su biuru sudarė taikos sutartį, kurioje sutarė 71 849,26 Eur sumą sumokėti dalimis. Ieškovė biurui pagal taikos sutartyje nustatytas sąlygas sumokėjo 71 849,26 Eur sumą.
9. Ieškovė teigė, kad įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą, dėl kurio kaltės atsirado žala, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.280 straipsnio 1 dalį, nustatančią, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio.
10. Teismas pažymėjo, kad transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, ir galimybių ja naudotis kitam asmeniui sudarymas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai, suponuojantys savarankišką prievolės atsiradimo pagrindą (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2, 3 dalys). Automobilio savininko atsakomybė biurui atsiranda ne dėl žalos padarymo, bet dėl to, kad jis neįvykdė imperatyviosios įstatymo normos reikalavimų.
11. Teismas nurodė, kad ieškovės ir atsakovo civilinė atsakomybė kilo skirtingais pagrindais, t. y. atsakovui – dėl sukelto eismo įvykio, o ieškovei – dėl neįvykdytos pareigos apdrausti automobilį transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Teismas konstatavo, kad, sumokėdama biurui 71 849,26 Eur sumą, ieškovė atlygino ne tik atsakovo, bet ir savo pačios neveikimu padarytą žalą, todėl ieškovė šiuo atveju nelaikytina tinkamu subjektu regreso tvarka reikalauti priteisti visą sumokėtą sumą CK 6.280 straipsnio 1 dalies pagrindu.
12. Teismas nurodė, kad ieškovė ir atsakovas yra solidariąją prievolę kreditoriui, t. y. biurui, turintys bendraskoliai. Ieškovei įvykdžius solidariąją pareigą, šalių santykiams taikytinos solidariųjų bendraskolių tarpusavio santykius reglamentuojanti CK 6.9 straipsnio 1 dalis. Byloje nesant duomenų, kad šalys būtų sutarusios, kokią dalį draudimo išmokos biurui padengs kiekvienas iš solidariųjų skolininkų (ieškovė ir atsakovas), pagal bendrą prezumpciją laikytina, kad abiejų bendraskolių dalys, atlyginant nustatytą žalą, yra lygios (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Teismas konstatavo, kad ieškovės ieškinys yra tenkintinas iš dalies, ieškovei iš atsakovo priteisiant 35 924,63 Eur (71 849,26 / 2) sumą.
13. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2025 m. balandžio 10 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 10 d. nutartį ir Kauno apylinkės teismo 2024 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad skolininkams solidarioji atsakomybė, kylanti iš delikto teisinių santykių, taikoma pagal CK 6.6 ir 6.279 straipsnių normas, bendraskolių tarpusavio atgręžtiniai reikalavimai sprendžiami, atsižvelgiant į kiekvieno iš bendraskolių kaltę, jos formą, skolininko atliktų neteisėtų veiksmų pobūdį ir kitas skolininko kaltės dydžiui galinčias turėti reikšmės aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-611/2021; 2024 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-469/2024). Teismai turėjo vertinti ne tai, kokiu pagrindu atsirado bendraskolių atsakomybė trečiajam asmeniui (biurui) (atsakovo atsakomybė atsirado, nes jis padarė eismo įvykį būdamas neblaivus, o ieškovės atsakomybė atsirado įstatymo pagrindu, nes jai priklausė transporto priemonė, kurios valdytojo civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta), o atsižvelgdami į vidinį skolininkų tarpusavio santykį turėjo vertinti, kurio iš skolininkų veiksmai nulėmė pačios pareigos atlyginti žalą buvimą.
14.2. Tam, kad vienas bendraskolis, įvykdęs prievolę už kitą bendraskolį, galėtų jam pareikšti reikalavimą, nėra reikalingi jokie papildomi susitarimai, ir, antra, jų tarpusavio atsakomybė jau yra grindžiama dalinės atsakomybės taisyklėmis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2009; 2022 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-403/2022). Prievolę įvykdęs bendraskolis gali nukreipti reikalavimą į kitą bendraskolį dėl visos sumos, išskyrus jam priklausančią dalį (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Yra galima situacija, kad esant regresinei prievolei vienam iš bendraskolių teks visa prievolės suma (atitinkamai ji visa turės būti kompensuota tam bendraskoliui, kuris įvykdė prievolę trečiajam asmeniui). CK 6.9 straipsnio 5 dalis nustato, kad jeigu prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais arba prievolė neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės, tai toks skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-611/2021). Šį principą atkartoja ir CK 6.279 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad, nustatant solidariai atsakingų asmenų tarpusavio reikalavimus, atsižvelgiama į kiekvieno iš jų kaltę, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato ką kita, ir CK 6.280 straipsnio 2 dalis, kurioje įtvirtinta, kad atlyginęs kelių asmenų bendrai padarytą žalą asmuo turi teisę iš kiekvieno reikalauti jų išmokėto žalos atlyginimo dalies, proporcingos jų kaltei. Taigi, vadovaujantis CK 6.9, 6.279 ir 6.280 straipsnių normomis ir kasacinio teismo praktika, darytina išvada, kad, atsižvelgiant į vidinį skolininkų tarpusavio santykį, turi būti vertinama ne tai, kodėl atsidaro bendraskolių atsakomybė trečiajam asmeniui, o tai, kiek kiekvieno iš bendraskolių veiksmai nulėmė tai, kad prievolė trečiajam asmeniui atsirado. Nagrinėjamoje byloje įvykdyta solidarioji prievolė pasibaigė, kai ieškovė atlygino biurui 71 849,26 Eur draudimo išmoką; ieškovę ir atsakovą sieja jau ne solidarioji, o dalinė prievolė; ieškovės ir atsakovo tarpusavio atgręžtiniai reikalavimai sprendžiami, atsižvelgiant į kiekvieno iš bendraskolių kaltę, jos formą, skolininko atliktų neteisėtų veiksmų pobūdį ir kitas skolininko kaltės dydžiui galinčias turėti reikšmės aplinkybes. Kaip minėta, teismai nukrypo nuo nurodytos praktikos, nes jie nevertino, dėl kurio iš bendraskolių veiksmų atsirado prievolė – pareiga atlyginti žalą. Be to, pažymėtina ir tai, kad biuras, kuriam buvo sumokėta jo reikalaujama suma, savo reikalavimo teisę įgijo subrogacijos pagrindu, nes jis atlygino žalą nukentėjusiems dėl eismo įvykio asmenims. Vadinasi, pradinis kreditorius buvo ne biuras, o dėl eismo įvykio nukentėję asmenys. Taigi, teismai, vertindami bendraskolių tarpusavio santykius, turėjo nustatyti, kurio iš bendraskolių veiksmai nulėmė pareigą atlyginti žalą nukentėjusiems asmenims (per eismo įvykį žuvusio asmens artimiesiems): ieškovės neveikimas nesudarius draudimo sutarties ar atsakovo vairavimas jam esant neblaiviam.
14.3. Vertindami bendraskolių tarpusavio santykius teismai taip pat nukrypo ir nuo kasacinio teismo praktikos, aiškinančios priežastinio ryšio taikymą. Priežastinio ryšio tarp atliktų neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos nustatymo procesas yra dalinamas į du etapus. Pirmame etape conditio sine qua non (privaloma sąlyga) testu nustatomas faktinis priežastinis ryšys ir sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Kitame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisine prasme nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (neveikimo). Nustatant teisinį priežastinį ryšį reikia įvertinti atsakovo, jeigu jis elgtųsi kaip protingas ir apdairus asmuo, galimybę neteisėtų veiksmų atlikimo metu numatyti žalos atsiradimą, neteisėtais veiksmais pažeistos teisės ar teisėto intereso prigimtį ir vertę bei pažeisto teisinio reglamentavimo apsauginį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019). Pagal nurodytą kasacinio teismo praktiką, turėjo būti įvertinti abiejų bendraskolių veiksmai pradinio kreditoriaus (žuvusio asmens artimųjų) atžvilgiu, t. y.: 1) ar ieškovės neveikimas nesudarant draudimo sutarties nulėmė tai, kad buvo padarytas eismo įvykis, žuvo žmogus ir kilo pareiga atlyginti žuvusiojo artimiesiems turtinę ir neturtinę žalą; akivaizdu, kad ne, nes tai yra teisinio veiksmo neatlikimas, o ne eismo įvykio sukėlimas; 2) ar atsakovo veiksmai nulėmė tai, kad buvo padarytas eismo įvykis, žuvo žmogus ir kilo pareiga atlyginti žuvusiojo artimiesiems turtinę ir neturtinę žalą; akivaizdu, kad taip, nes atsakovas neblaivus vairavo automobilį ir sukėlė eismo įvykį. Tarp jo veiksmų ir atsiradusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Be to, pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 1 dalies 1 punktą, draudikas (net jeigu draudimo sutartis ir būtų sudaryta) įgytų regreso teisę į asmenį, jeigu jis eismo įvykį padarytų būdamas neblaivus. Tai reiškia, kad esant sudarytai draudimo sutarčiai keistųsi ne atsakovo atsakomybė, o subjektas, kuris reikalauja visiško žalos atlyginimo iš žalą padariusio asmens. Dėl šios priežasties pateiktas vertinimas, kad atsakovui kilo atsakomybė dėl to, jog nebuvo sudaryta draudimo sutartis, yra nelogiškas, nes atsakomybė žalą patyrusiems asmenims (žuvusio asmens artimiesiems) kilo dėl eismo įvykio, o ne dėl draudimo sutarties nesudarymo. Šiuo atveju teismai sudarė galimybę žalą padariusiam asmeniui išvengti dalies žalos atlyginimo, o tai yra moraliai ir socialiai nepagrįsta.
15. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
15.1. Teismai ieškovės civilinę atsakomybę pripažino nustatę civilinės atsakomybės sąlygas: 1) neteisėtus veiksmus – įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos apdrausti transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu pažeidimą ir draudimo leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustą transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonę nepaisymą (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 2, 3 dalys); 2) kaltę, pasireiškusią tyčia dėl imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimo (CK 6.248 straipsnis); 3) žalą, kuri nustatyta ieškovės ir trečiojo asmens 2022 m. gruodžio 9 d. sudarytoje taikos sutartyje; 4) priežastinį ryšį, kadangi ieškovė, nevykdydama imperatyvių įstatymo reikalavimų apdrausti transporto priemonę, nepasirūpino, kad šia transporto priemone niekas nesinaudotų, sukūrė tokią situaciją, kad atsakovas galėjo eksploatuoti transporto priemonę ir taip padaryti žalą kitiems eismo dalyviams. Nustatę visas ieškovės civilinės atsakomybės kilimo sąlygas, teismai nusprendė, jog ieškovė yra atsakinga už dalį (pusę) eismo įvykiu padarytos žalos, todėl tenkino dalį ieškinio, pareikšto regreso teise (CK 6.270 straipsnis).
15.2. Transporto priemonės savininkas ir transporto priemonės valdytojas negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės (TPVCAPDĮ 4 straipsnio 3 dalis). Teismai nustatė, kad ieškovė, kaip transporto priemonės savininkė, netinkamai vykdė įstatyme įtvirtintas pareigas, t. y. ne tik neapdraudė automobilio privalomuoju draudimu, bet ir nepasirūpino, kad šis automobilis nedalyvautų viešajame eisme. Priešingai nei teigia ieškovė, bylą nagrinėję teismai analizavo ieškovės ir atsakovo veiksmus dėl kilusios žalos ir kiekvieno iš jų kaltę. Teismai įvertino, kad ieškovė, leisdama neapdraustą automobilį naudoti atsakovui, pažeidė imperatyviąją įstatymo normą ir tokiu elgesiu sudarė prielaidas žalai atsirasti. Būtent imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimas buvo tie neteisėti ieškovės veiksmai, kurie prisidėjo prie žalos atsiradimo. Jeigu ieškovė būtų perdavusi atsakovui apdraustą automobilį, tai ieškovė būtų nedalyvavusi sprendžiant dėl eismo įvykiu padarytos žalos atlyginimo ir jokia atsakomybė jai nebūtų kilusi. Jeigu ieškovė būtų uždraudusi atsakovui naudoti neapdraustą automobilį, atsakovas nebūtų sukėlęs žalos tuo automobiliu. O jeigu atsakovas būtų pažeidęs ieškovės nustatytą draudimą, tuomet visą atsakomybę už padarytą žalą prisiimtų tik jis vienas (CK 6.270 straipsnio 3 dalis). Tačiau bylą nagrinėję teismai tokios aplinkybės, kad atsakovas be ieškovės žinios, savavališkai naudojosi neapdraustu ieškovei priklausančiu automobiliu, nenustatė. Bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, kad ieškovė nebuvo apdraudusi transporto priemonės įstatymų nustatyta tvarka. Be to, nagrinėjant civilinę bylą nebuvo pateikta jokių duomenų apie tai, kad ieškovė būtų uždraudusi naudotis jai priklausančia neapdrausta transporto priemone. Ieškovė nesiėmė jokių veiksmų, kad užkardytų neteisėtą atsakovo naudojimąsi transporto priemone, t. y. nebuvo pranešusi policijai apie transporto priemonės pasisavinimą, nesiuntė atsakovui jokių pretenzijų ar pranešimų dėl neteisėto transporto priemonės naudojimo. Taigi, šiuo konkrečiu atveju pati ieškovė nesiėmė jokių veiksmų, kad neapdrausta transporto priemone nebūtų naudojamasi, ir tokiu neteisėtu neveikimu sudarė sąlygas žalai kilti.
15.3. Ieškovė kelia ir priežastinio ryšio netinkamo taikymo klausimą, nurodydama, kad teismai turėjo nustatyti, ar žalos atlyginimo sąlyga buvo eismo įvykis, ar draudimo sutarties nesudarymas. CK 6.247 straipsnyje įtvirtinta teisės doktrinoje vadinamoji lankstaus priežastinio ryšio samprata. Priežastinio ryšio lankstus taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado. Pažymėtina, kad pažeidėjo elgesys gali būti ne vienintelė žalos atsiradimo priežastis, bet pakankama priežastis nuostoliams atsirasti. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad civilinės atsakomybės pagrindu pripažįstamas ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijusi su žalingomis pasekmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2002; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007). Taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007). Svarstant, kokio laipsnio netiesioginis priežastinis ryšys yra svarbus civilinei atsakomybei, reikia vadovautis tuo, kad priežastinis ryšys yra civilinės atsakomybės sąlyga, jei nustatyta, kad žala yra neteisėtų veiksmų rezultatas. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu turėjo įtakos žalai atsirasti. Ši taisyklė taikoma kiekvienu deliktinės atsakomybės atveju esant netiesioginiam priežastiniam ryšiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010). Šioje byloje teismai nustatė, kad imperatyviųjų teisės normų – apdrausti transporto priemonę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu – nesilaikymas ir draudimo eksploatuoti neapdraustą transporto priemonę neužtikrinimas sudarė sąlygas žalai atsirasti. Jeigu ieškovė būtų užtikrinusi neapdraustos transporto priemonės nedalyvavimą viešajame eisme, tai žala nebūtų atsiradusi. Tačiau ieškovė šios jai nustatytos pareigos neįvykdė. Todėl nors jos tiesioginiai veiksmai, įvardinti kasaciniame skunde, t. y. draudimo sutarties nesudarymas, žalos sukelti negalėjo ir jos nesukėlė, tačiau jos neveikimas, t. y. neuždraudimas atsakovui naudotis neapdrausta transporto priemone, sudarė sąlygas žalai atsirasti. Tokiu būdu pasireiškė ieškovės neteisėtos veikos ir kilusios žalos netiesioginis priežastinis ryšys, kai ieškovės veiksmais tiesiogiai nepadarytas neigiamas turtinis poveikis, bet sudarytos sąlygos žalai atsirasti. Netiesioginis priežastinis ryšys, kai vieno asmens atlikti neteisėti veiksmai savaime kitam asmeniui nesukelia neigiamų padarinių, tačiau sukuria sąlygas tokiems padariniams atsirasti, pripažintas ir kitose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-764/2003). Ieškovė, perdavusi atsakovui naudoti neapdraustą automobilį, prisiėmė riziką atlyginti kilsiančią žalą, nes savo veiksmais sukūrė sąlygas žalai atsirasti, t. y. netiesiogiai prisidėjo prie žalos atsiradimo, todėl jai tenka dalis atsakomybės už padarytą žalą, o tai bylą nagrinėję teismai ir nustatė.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl solidariųjų skolininkų – transporto priemonės privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu neapdraudusio asmens ir žalą nedrausta transporto priemone sukėlusio asmens –tarpusavio reikalavimų, vienam jų įvykdžius TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą solidariąją prievolę
16. Ieškovės kasacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismai netinkamai taikė CK 6.6 straipsnio, 6.9 straipsnio, 6.279 straipsnio bei 6.280 straipsnio nuostatas ir jas aiškinančią teismų praktiką, pagal kurią bendraskolių tarpusavio reikalavimai sprendžiami atsižvelgiant į kiekvieno iš bendraskolių kaltę, jos formą, skolininko neteisėtų veiksmų pobūdį ir kitas skolininko kaltės dydžiui galinčias turėti reikšmės aplinkybes. Ieškovės nuomone, netinkamas minėtų normų taikymas pasireiškė tuo, kad: i) teismai bendraskolių tarpusavio reikalavimus vertino ne pagal minėtus kriterijus, o pagal tai, kokiu pagrindu atsirado bendraskolių atsakomybė trečiajam asmeniui; ii) teismai nepagrįstai nevertino priežastinio ryšio klausimo, t. y. nevertino, ar žalos atlyginimo sąlyga buvo eismo įvykis, kurį sukėlė atsakovas, ar draudimo sutarties nesudarymas, už kurį atsakinga ieškovė.
17. Atsakovas nesutinka su kasaciniu skundu ir teigia, kad teismai pagrįstai tenkino tik pusę ieškovės reikalavimo, kadangi ieškovė, neapdraudusi automobilio ir leisdama neapdraustą automobilį naudoti atsakovui, pažeidė imperatyviąją įstatymo normą ir tokiu elgesiu sudarė prielaidas žalai atsirasti. Dėl priežastinio ryšio atsakovas nurodo, kad jis pagrįstai konstatuotas, kadangi nors atsakovės tiesioginiai veiksmai, įvardinti kasaciniame skunde, t. y. draudimo sutarties nesudarymas, žalos sukelti negalėjo ir jos nesukėlė, tačiau jos neveikimas – neuždraudimas atsakovui naudotis neapdrausta transporto priemone – sudarė sąlygas žalai atsirasti.
18. Šią bylą nagrinėję teismai, spręsdami ieškovės reikalavimo pagrįstumo klausimą, nusprendė, kad ieškovė neturi teisės remtis CK 6.280 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Teismai nurodė, kad ieškovė neturi teisės remtis minėta norma ir reikalauti visos biurui sumokėtos sumos, kadangi jai taip pat kyla atsakomybė už padarytą žalą, tačiau kitu pagrindu. Tokia atsakomybė ieškovei kyla dėl to, kad ji pažeidė TPVCAPDĮ 4 straipsnyje įtvirtintą imperatyvią pareigą apdrausti transporto priemonę. Transporto priemonės neapdraudimas tuo atveju, kai ją privaloma apdrausti, ir galimybių ja naudotis kitam asmeniui sudarymas yra tyčiniai imperatyviųjų teisės normų reikalavimų pažeidimai, suponuojantys savarankišką prievolės atsiradimo pagrindą. Padarę šią išvadą, teismai taikė CK 6.9 straipsnio 1 dalį, pagal kurią solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad bendraskoliai nebuvo sudarę jokio susitarimo, todėl taikoma lygių dalių prezumpcija. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pagal bendrąją prezumpciją nustatė, jog abiejų bendraskolių dalys, sprendžiant jų tarpusavio reikalavimus, yra lygios.
19. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės neteisingai taikė bendraskolių tarpusavio reikalavimams taikytinas teisės normas ir nepagrįstai atmetė dalį ieškovės reikalavimo.
20. Visų pirma, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 6.9 straipsnio 1 dalį, t. y., nepakankamai įvertinę įstatyme nustatytas bendraskolių lygių dalių prezumpcijos taikymo išimtis, padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės ir atsakovo dalys, sprendžiant jų tarpusavio reikalavimus, yra lygios.
21. Byloje pagrįstai nustatyta, kad ieškovės ir atsakovo prievolė biurui yra solidari. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad biuras turi teisę reikalauti, jog už žalos padarymą atsakingas asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą (pastarojoje teisės normoje įtvirtinti atvejai, kai žala padaryta neapdrausta transporto priemone). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog minėta norma reiškia, kad asmens, nevykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, ir asmens, atsakingo už žalą, prievolė sumokėti biurui išmoką, sumokėtą tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone, yra solidari (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008; 2012 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2012).
22. Vadovaujantis CK 6.9 straipsnio 1 dalimi, solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar sutartis.
23. Byloje nėra nustatyta, kad šalys būtų sudariusios susitarimą dėl tarpusavio reikalavimų padengimo. Taigi, nesant tokio susitarimo, bylą nagrinėję teismai turėjo spręsti, ar nėra įstatymo nuostatų, pagal kurias būtų nustatytos lygių dalių prezumpcijos taikymo išimtys, nes CK 6.9 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad lygių dalių prezumpcija netaikoma ne tik sutartyje, bet ir įstatyme nustatytais atvejais.
24. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad lygių dalių prezumpcijos išimtys yra nustatytos tiek tame pačiame CK 6.9 straipsnyje, konkrečiai – jo penktojoje dalyje, tiek CK 6.279 straipsnio 2 dalyje, tiek ir CK 6.280 straipsnio 2 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-611/2021, 24–25 punktai).
25. CK 6.9 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais arba prievolė neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės, tai toks skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą. Šiuo atveju kiti bendraskoliai laikomi to skolininko laiduotojais. CK 6.279 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, nustatant solidariai atsakingų asmenų tarpusavio reikalavimus, atsižvelgiama į kiekvieno iš jų kaltę, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato ką kita. CK 6.280 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad atlyginęs kelių asmenų bendrai padarytą žalą asmuo turi teisę iš kiekvieno reikalauti jų išmokėto žalos atlyginimo dalies, proporcingos jų kaltei. Kai neįmanoma nustatyti kiekvieno iš žalą padariusių asmenų kaltės dydžio, laikoma, kad jie žalą turi atlyginti lygiomis dalimis.
26. Atsižvelgdama į minėtą kasacinio teismo išaiškinimą, teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad lygių dalių prezumpcijos taikymo išimtimi laikytina ir CK 6.280 straipsnio 1 dalis, kuri taikoma ne tik netiesioginės atsakomybės, bet ir solidariosios atsakomybės atveju, ir iš esmės įtvirtina taisyklę, analogišką įtvirtintai CK 6.9 straipsnio 5 dalyje: atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio.
27. Vertinant minėtas CK nuostatas sistemiškai ir atsižvelgiant į minėtą kasacinio teismo išaiškinimą, darytina išvada, kad tuo atveju, jeigu solidarioji skolininkų atsakomybė kilo iš delikto (objektyvusis ar subjektyvusis bendrininkavimas), vienam jų atlyginus žalą, paprastai bus taikomos CK 6.279 straipsnio 2 dalyje bei CK 6.280 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nuostatos. Tuomet, kaip pagrįstai kasaciniame skunde nurodo ieškovė, bendraskolių tarpusavio atgręžtiniai reikalavimai sprendžiami, atsižvelgiant į kiekvieno iš bendraskolių kaltę, jos formą, skolininko atliktų neteisėtų veiksmų pobūdį ir kitas skolininko kaltės dydžiui galinčias turėti reikšmės aplinkybes. Tik jeigu neįmanoma nustatyti kiekvieno iš žalą padariusių asmenų kaltės dydžio, laikoma, kad jie žalą turi atlyginti lygiomis dalimis, t. y. tik tokiu atveju gali būti taikoma skolininkų lygių dalių prezumpcija (taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-297-611/2021 26 punktą).
28. Taip pat galima ir kita situacija, kai solidariesiems skolininkams solidarioji prievolė kyla ne tuo pačiu teisiniu pagrindu (pavyzdžiui, vieno asmens atsakomybė kyla iš delikto, nustačius visas tokio asmens deliktinės atsakomybės sąlygas pagal bendrąsias deliktinę atsakomybę reglamentuojančias nuostatas, o kito – iš specialios įstatymo nuostatos, pagal kurią toks asmuo atsako kartu su žalą padariusiu asmeniu). Tokiu atveju taikytina arba CK 6.9 straipsnio 5 dalis, arba CK 6.280 straipsnio 1 dalis, pagal kurias bendraskolis, įvykdęs solidariąją prievolę, iš kito bendraskolio gali reikalauti visos prievolės įvykdymo, jei nustatoma, kad solidarioji prievolė kilo tik dėl vieno iš bendraskolių kaltės.
29. Minėtos teisės normos (CK 6.9 straipsnio 5 dalis, 6.280 straipsnio 1 dalis bei 6.279 straipsnio 2 dalis) nebūtinai visais atvejais konkuruos tarpusavyje ir nebūtinai lems skirtingą rezultatą. Kitaip tariant, net ir tuo atveju, jeigu nustatoma, kad visų bendraskolių solidarumas atsirado iš delikto, nustačius visas deliktinės atsakomybės sąlygas pagal bendrąsias deliktinę atsakomybę reglamentuojančias nuostatas, įvertinus jų kaltę, jos formą ir kitas reikšmingas aplinkybes, galima išvada, kad vieno iš bendraskolių dalis yra 0 (nulis), o kito – 100 (šimtas) procentų, taigi ir tokiu atveju galima situacija, kai vienas iš bendraskolių galės reikalauti iš kito bendraskolio sumokėti visą sumą, kurią jis sumokėjo kreditoriui vykdydamas solidariąją prievolę.
30. Kaip ir minėta, bylą nagrinėję teismai visų pirma nustatinėjo, ar yra pagrindas ieškovei iš atsakovo reikalauti visos biurui sumokėtos sumos CK 6.280 straipsnio 1 dalies pagrindu. Teismai nustatė, kad pagrindo taikyti šią normą nėra, kadangi ieškovė atlygino ne tik atsakovo padarytą žalą, bet ir savo pačios neveikimu padarytą žalą. Atmetę CK 6.280 straipsnio 1 dalies taikymo galimybę, teismai taikė lygių dalių prezumpciją pagal CK 6.9 straipsnio 1 dalį, nes nenustatė, kad šalys būtų sudariusios susitarimą dėl joms tenkančios prievolės dalies tarpusavio santykiuose. Tačiau, įvertinus anksčiau minėtą teisinį reguliavimą, jeigu jau teismai nusprendė, kad CK 6.280 straipsnio 1 dalis netaikytina dėl to, kad transporto priemonės savininkui taip pat kilo civilinė atsakomybė už žalą dėl pareigos apdrausti transporto priemonę pažeidimo (ši išvada, kaip bus nurodoma toliau, taip pat laikytina nepagrįsta), tokiu atveju teismai privalėjo taikyti CK 6.279 straipsnio 2 dalį ar CK 6.280 straipsnio 2 dalį, kadangi pastarosios normos taip pat nustato lygių dalių prezumpcijos taikymo išimtį ir įpareigoja teismą vertinti bendraskolių kaltę, jos formą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taigi bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl lygių dalių prezumpcijos taikymo vien dėl to, kad netaikytina CK 6.280 straipsnio 1 dalis ir nėra susitarimo tarp bendraskolių, negali būti laikoma pagrįsta.
31. Antra, teismai nepagrįstai pripažino, kad ieškovė neturi teisės reikalauti visos biurui išmokėtos sumos iš atsakovo CK 6.280 straipsnio 1 dalies pagrindu. Taigi teismai nepagrįstai aiškino ir taikė CK 6.280 straipsnio 1 dalį (ir nepagrįstai netaikė iš esmės analogiškas taisykles nustatančios CK 6.9 straipsnio 5 dalies).
32. Kaip ir minėta, CK 6.280 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. CK 6.9 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad jeigu prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais arba prievolė neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės, tai toks skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą. Taip pat minėta, kad ieškovė ir atsakovas atsako biurui kaip solidarieji skolininkai pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, pagal kurią biuras turi teisę reikalauti, kad už žalos padarymą atsakingas asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą.
33. Teisėjų kolegija nesutinka su bylą nagrinėjusių teismų padaryta išvada, kad ieškovė, sumokėdama biurui pastarojo dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, atlygino ne tik atsakovo padarytą žalą, bet ir savo neveikimu, t. y. transporto priemonės neapdraudimu, sukeltą žalą.
34. TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies nuostatoje kaip solidarieji prievolės grąžinti biurui išmokėtą sumą skolininkai nurodomi už žalą atsakingas asmuo ir asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį. Taigi jau iš paties įstatymo teksto galima daryti išvadą, kad asmenys pagal šią normą tampa solidariaisiais bendraskoliais dėl skirtingų priežasčių, vieni – dėl to, kad yra atsakingi už transporto priemone sukeltą žalą, kiti – dėl to, kad neįvykdė pareigos apdrausti transporto priemonę. Tačiau vien tai, kad asmuo pažeidė pareigą apdrausti transporto priemonę ir pagal įstatymą atsako biurui kartu su žalą sukėlusiu asmeniu, savaime nereiškia, kad pareigą apdrausti transporto priemonę pažeidusiam asmeniui prievolė grąžinti biurui pastarojo nukentėjusiam asmeniui dėl padarytos žalos išmokėtą sumą atsiranda dėl delikto.
35. Kasacinis teismas jau yra išaiškinęs, kad pareigą apdrausti transporto priemonę ir neleisti kitiems asmenims naudoti nedraustos transporto priemonės pažeidusiam asmeniui vien dėl šios pareigos pažeidimo nekyla atsakomybė už kito asmens naudota nedrausta transporto priemone sukeltą žalą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. kovo 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-1075/2020 nagrinėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus reikalavimo transporto priemonės naudotojui, sukėlusiam eismo įvykį, bei transporto priemonės savininkui, pagrįstumo klausimą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, išmokėjęs eismo įvykyje nukentėjusiam asmeniui ligos išmoką, kreipėsi į teismą dėl šios išmokos priteisimo iš vairavusio automobilį asmens ir transporto priemonės savininko. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje pažymėjo, kad ne bet kokios viešosiose teisės normose įtvirtintos pareigos pažeidimas perleidžiant transporto priemonės valdymą lemia deliktinės atsakomybės taikymą. Pareiga apdrausti transporto priemonę civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir neleisti kitiems asmenims naudoti nedraustos transporto priemonės nėra tokio pobūdžio pareiga, kurios pažeidimas turėtų įtakos eismo įvykio sukėlimui ir žalos nukentėjusiam asmeniui atsiradimui. Net tuo atveju, jeigu eismo įvykio metu transporto priemonė būtų apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tai nepašalintų kilusių neigiamų padarinių – transporto priemone eismo įvykio metu padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo. Taigi konstatuotina, kad tarp eismo įvykio metu nukentėjusiajam padarytos žalos ir pareigos neleisti naudoti transporto priemonės, jei ji nėra drausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu, pažeidimo neegzistuoja faktinis priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-59-1075/2020, 36 punktas).
36. Nors minėtoje byloje buvo taikoma ne TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalis (žalos atlyginimo buvo reikalaujama pagal CK nuostatas ir transporto priemonės savininkui pareikštas reikalavimas apskritai buvo atmestas), ši nutartis laikytina precedentine šiai bylai asmens, pažeidusio pareigą apdrausti transporto priemonę, galimos civilinės atsakomybės už nedrausta transporto priemone kito asmens sukeltą žalą aspektu. Šioje dalyje bylų faktinės aplinkybės iš esmės sutampa – abiem atvejais transporto priemonės savininkas pažeidė pareigą apdrausti transporto priemonę, abiem atvejais transporto priemonę vairavo kitas asmuo, kuris sukėlė eismo įvykį, kuriame nukentėjo trečiasis asmuo. Tad minėtu išaiškinimu privalu vadovautis šioje byloje sprendžiant teismų išvados dėl to, kad ieškovė taip pat laikytina atsakinga už eismo įvykiu sukeltą žalą, pagrįstumo klausimą. Taigi atsižvelgdama tiek į TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, tiek į deliktinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas, tiek ir į minėtą kasacinio teismo išaiškinimą, teisėjų kolegija nusprendžia, kad remdamiesi vien tuo, jog ieškovė nesudarė privalomojo transporto priemonės draudimo sutarties, teismai negalėjo daryti išvados, kad ieškovė yra atsakinga už eismo įvykiu sukeltą žalą, vykdė savo žalos atlyginimo prievolę ir todėl negali reikalauti iš atsakovo grąžinti jai visą biurui sumokėtą sumą CK 6.280 straipsnio 1 dalies pagrindu.
37. Kaip ir minėta, CK 6.280 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalą asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Kaip nurodoma CK komentare, šioje normoje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad asmuo, atlyginęs kito asmens padarytą žalą, įgyja regreso teisę reikalauti išmokėtos sumos iš žalos padariusio asmens. Tokia teisė paprastai atsiranda netiesioginės civilinės atsakomybės, taip pat solidariosios civilinės atsakomybės ir kitais atvejais (Mikelėnas, V., ir kt. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Vilnius: Justitia, 2003, p. 388–399). Taigi nustačius, kad pareigą apdrausti transporto priemonę pažeidusio asmens prievolė grąžinti biurui pastarojo nukentėjusiam asmeniui dėl padarytos žalos išmokėtą sumą atsiranda ne bendrųjų deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų pagrindu, o specialaus įstatymo pagrindu (konkrečiai TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies), atsakovas laikytinas padariusiu žalą asmeniu, o ieškovė – kito asmens padarytą žalą atlyginusiu asmeniu CK 6.280 straipsnio 1 dalies prasme. Tai atitinkamai lemia, kad ieškovė CK 6.280 straipsnio 1 dalies pagrindu turi teisę ne į pusę biurui sumokėtos sumos, o į visą biurui sumokėtą sumą, t. y. 71 849,26 Eur. Priešingas aiškinimas, t. y. kad ieškovė turi teisę reikalauti iš žalą sukėlusio asmens tik pusės žalos atlyginimo, kaip pagrįstai nurodoma kasaciniame skunde, yra neteisingas dar ir dėl to, kad žalą padaręs asmuo tokiu būdu išvengia dalies žalos atlyginimo vien tik dėl to, kad žalą padarė su ne jam pačiam, o kitam asmeniui priklausiusia neapdrausta transporto priemone. Tokiu būdu iš esmės sumenkinama prevencinė civilinės atsakomybės funkcija, kuri, nors ir nėra pagrindinė civilinės atsakomybės funkcija, tačiau yra svarbi siekiant tinkamai motyvuoti žalą padariusius asmenis nekartoti neteisėto elgesio.
38. Išvadą, kad ieškovė turi teisę reikalauti ne pusės, o visos biurui išmokėtos sumos priteisimo iš atsakovo, patvirtina ir CK 6.9 straipsnio 5 dalis bei ją aiškinanti kasacinio teismo praktika. Kaip ir minėta, pagal CK 6.9 straipsnio 5 dalį, jeigu prievolė atsirado išimtinai vieno iš bendraskolių interesais arba prievolė neįvykdyta tik dėl vieno iš skolininkų kaltės, tai toks skolininkas atsako kitiems bendraskoliams už visą skolą. Šiuo atveju kiti bendraskoliai laikomi to skolininko laiduotojais.
39. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. spalio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-469/2024 nagrinėjo muitinės tranzito procedūros vykdytojos reikalavimo krovinio vežėjai sumokėti 12 915 Eur, kuriuos tranzito procedūros vykdytoja sumokėjo muitinei dėl to, kad krovinio vežėja pažeidė muitinės tranzito procedūrą, pagrįstumo klausimą. Minimoje byloje Vilniaus teritorinė muitinė pripažino, kad už neįvykdytą Europos Sąjungos tranzito procedūrą atsirado mokestinė prievolė muitinei, o tranzito procedūros vykdytoja ir faktinė krovinio vežėja pripažintos solidariosiomis skolininkėmis Sąjungos muitinės kodekso (2013 m. spalio 9 d. Europos ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 952/2013) 213 straipsnio pagrindu. Visą mokestinę prievolę muitinei sumokėjo muitinės tranzito procedūros vykdytoja ir pareikalavo, kad krovinio vežėja padengtų visą šią sumą.
40. Cituojamoje nutartyje kasacinis teismas padarė išvadą, kad pagal ES muitų teisę muitinės procedūros vykdytojo atsakomybės dėl skolos muitinei pagrindas yra objektyvus, procedūros vykdytojo atsakomybė kyla dėl muitinės procedūros pažeidimo fakto ir nesiejama su jo paties veiksmų neteisėtumu ar kalte; muitinės procedūros vykdytojas atsako visais atvejais, kai pažeidžiama muitinės procedūra, kurią jis vykdo ir dėl to atsiranda skola muitinei. Tuo tarpu civilinės atsakomybės prievolei konstatuoti būtina nustatyti sąlygų visetą, be kita ko, civilinė atsakomybė atsiranda dėl neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), ir tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties nustatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas konstatavo, kad aplinkybė, jog muitinės procedūros vykdytojas pripažintas atsakingu skolininku muitinei pagal ES muitų teisės normas, savaime nereiškia, kad yra konstatuotas jo veiksmų neteisėtumas ir kaltė civilinės atsakomybės prasme; ES muitų teisės pagrindu konstatuota mokestinė prievolė savaime nereiškia civilinės atsakomybės prievolės. Todėl ta aplinkybė, kad muitinės tranzito procedūros vykdytojas pripažintas solidariai atsakingu už skolą muitinei, nepaneigia jo teisės reikšti atgręžtinį reikalavimą vežėjui pagal CK 6.9 straipsnio 5 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-469/2024, 38–40 punktai). Atitinkamai kasacinis teismas padarė išvadą, kad ginčo teisiniuose santykiuose tai, jog nėra nustatyti kokie nors ieškovės, kaip muitinės procedūros vykdytojos, neteisėti veiksmai, pasireiškę jos pareigų pagal viešąją muitų teisę pažeidimu, prisidėję prie to, kad muitinės tranzito procedūra nebuvo įvykdyta, ir priešingai – yra nustatyti neteisėti atsakovės, faktinės vežėjos, veiksmai, dėl kurių prekės nebuvo nugabentos į paskirties mutinę ir pateiktos tranzito procedūrai užbaigti, laikytina pakankama pripažinti, kad nustatytos CK 6.9 straipsnio 5 dalies sąlygos ir ieškovė turi teisę reikšti atgręžtinį reikalavimą atsakovei dėl visos skolos muitinei sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-469/2024, 44 punktas; tuo pačiu klausimu taip pat žr. ir kitą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-916/2024).
41. Cituojamos bylos teisiškai reikšmingos aplinkybės yra pakankamai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes. Pareigą apdrausti transporto priemonę pažeidęs asmuo atsako įstatymo pagrindu kartu su žalą neapdrausta transporto priemone sukėlusiu asmeniu ne dėl to, kad savo veiksmais ar neveikimu prisideda prie žalos atsiradimo, o dėl minėtos pareigos pažeidimo, dėl kurio žalą vietoje draudiko nukentėjusiam asmeniui atlygina biuras, ir tokiu TPVCAPDĮ įtvirtintu reguliavimu siekiama palengvinti biurui, kuris atlygina nukentėjusiajam žalą, galimybes išsiieškoti žalos atlyginimą. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir pagal CK 6.9 straipsnio 5 dalį ieškovė laikytina turinčia teisę reikalauti iš atsakovo, kad šis padengtų visą ieškovės biurui sumokėtą sumą.
42. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalies pagrindu atsiranda solidarioji prievolė asmens, pažeidusio pareigą sudaryti transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimo sutartį (nesant nustatytų jo papildomų neteisėtų veiksmų), ir asmens, sukėlusio žalą neapdrausta transporto priemone, ir šią pareigą įvykdo asmuo, pažeidęs pareigą sudaryti transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimo sutartį, pastarojo ir už žalą atsakingo asmens tarpusavio reikalavimams taikytinos CK 6.280 straipsnio 1 dalies ir CK 6.9 straipsnio 5 dalies nuostatos, pagal kurias asmuo, pažeidęs pareigą sudaryti transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimo sutartį, turi teisę prisiteisti iš asmens, atsakingo už žalą, visą biurui sumokėtą sumą, kurią biuras išmokėjo tretiesiems asmenims už žalą, padarytą neapdrausta transporto priemone. Tokiu atveju CK 6.280 straipsnio 1 dalies prasme žalą neapdrausta transporto priemonę sukėlęs asmuo laikytinas padariusiu žalą asmeniu, o pareigą sudaryti draudimo sutartį pažeidęs asmuo, kuris įvykdė biuro reikalavimą, – kito asmens padarytą žalą atlyginusiu asmeniu. Atitinkamai CK 6.9 straipsnio 5 dalies prasme žalą neapdrausta transporto priemone sukėlęs asmuo laikomas skolininku, dėl kurio kaltės bendraskoliams atsirado solidarioji prievolė pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija nusprendžia pakeisti bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, priteisdama ieškovei iš atsakovo visą ieškovės biurui sumokėtą sumą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
43. Tenkinus ieškovės kasacinį skundą ir pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį taip, kad yra visiškai tenkinamas ieškovės reikalavimas, paskirstomos pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys, 98 straipsnis).
44. Ieškovė sumokėjo 1498 Eur žyminį mokestį už ieškinį, patyrė 3448,51 Eur išlaidų advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti, 0,88 Eur išlaidas už VĮ Registrų centro paslaugas, t. y. iš viso patyrė 4947,39 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 98 straipsniu, Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos) 8.2 punktu, ieškovei iš atsakovo priteistina 4947,39 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.
45. Ieškovė sumokėjo 764 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą, patyrė 1509,48 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą ir 919,60 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą, iš viso patyrė 3193,08 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 98 straipsniu, Rekomendacijų 8,10, 8.11 punktais, ieškovei iš atsakovo priteistina 3193,08 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.
46. Ieškovė už kasacinį skundą sumokėjo 764 Eur žyminį mokestį, patyrė 2220,35 Eur išlaidų advokato pagalbai už kasacinio skundo parengimą apmokėti, iš viso patyrė 2984,35 Eur bylinėjimosi išlaidų. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 98 straipsniu, Rekomendacijų 8.13 punktu, ieškovei iš atsakovo priteistina 2984,35 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
47. Šioje byloje patirta 21,21 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, ir 4,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. lapkričio 17 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), t. y. iš viso 25,41 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimu byloje buvo suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba atstovauti pirmosios instancijos teisme, 50 procentų atleidžiant atsakovą nuo bylinėjimosi išlaidų, išskyrus nustatytas CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose, sumokėjimo, vadovaujantis CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 92 straipsniu, valstybei iš atsakovo priteistina 10,61 Eur (21,21 Eur / 2) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, atlyginimo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovui 2025 m. liepos 24 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu byloje buvo suteikta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba atstovauti kasaciniame teisme, 100 procentų atleidžiant atsakovą nuo bylinėjimosi išlaidų, išskyrus nustatytas CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 10 punktuose, sumokėjimo, tai valstybei iš atsakovo nepriteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2024 m. spalio 17 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. balandžio 10 d. nutartį, išdėstant rezoliucinę dalį taip: „ieškinį tenkinti visiškai ir priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Divinitus“ (j. a. k. 300156408) iš atsakovo O. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) 71 849,26 Eur (septyniasdešimt vieną tūkstantį aštuonis šimtus keturiasdešimt devynis Eur 26 ct), 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant jas taip: nuo 8049,26 Eur (aštuonių tūkstančių keturiasdešimt devynių Eur 26 ct) sumos nuo ieškinio priėmimo dienos (2023 m. sausio 23 d.) iki 2023 m. rugpjūčio 7 d.; nuo 28 349,26 Eur (dvidešimt aštuonių tūkstančių trijų šimtų keturiasdešimt devynių Eur 26 ct) sumos nuo patikslinto ieškinio pateikimo dienos (2023 m. rugpjūčio 8 d.) iki 2024 m. vasario 5 d.; nuo 45 749,26 Eur (keturiasdešimt penkių tūkstančių septynių šimtų keturiasdešimt devynių Eur 26 ct) nuo patikslinto ieškinio pateikimo dienos (2024 m. vasario 6 d.) iki 2024 m. rugsėjo 5 d.; nuo 71 849,26 Eur (septyniasdešimt vieno tūkstančio aštuonių šimtų keturiasdešimt devynių Eur 26 ct) nuo patikslinto ieškinio pateikimo dienos (2024 m. rugsėjo 6 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Priteisti iš atsakovo O. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Divinitus“ (j. a. k. 300156408) 4947,39 Eur (keturis tūkstančius devynis šimtus keturiasdešimt septynis Eur 39 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.
Priteisti iš atsakovo O. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Divinitus“ (j. a. k. 300156408) 3193,08 Eur (tris tūkstančius vieną šimtą devyniasdešimt tris Eur 8 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.
Priteisti iš atsakovo O. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) valstybei 10,61 Eur (dešimt Eur 61 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme, atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.“
Priteisti iš atsakovo O. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Divinitus“ (j. a. k. 300156408) 2984,35 Eur (du tūkstančius devynis šimtus aštuoniasdešimt keturis Eur 35 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Donatas Šernas
Agnė Tikniūtė
Eglė Zemlytė