Administracinė byla Nr. A444-1126/2011
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-00110-2010-9
Procesinio
sprendimo kategorija 11.8
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. balandžio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų
kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir
Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas),
sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,
dalyvaujant pareiškėjo B. Š. atstovei advokatei I. K. , atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei L. G. ,
viešame teismo posėdyje
apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. Š. (B. S. ) apeliacinį skundą dėl Kauno
apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimo
administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. Š. skundą
atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo atlikti
veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
Pareiškėjas B. Š. , atstovaujamas
advokatės I. K. , skundu (b. l. 4-7) kreipėsi į
teismą prašydamas įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybės administraciją
per 15 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti jo kompetencijai
priskirtą sprendimą dėl kitų didesnės vertės gyvenamųjų patalpų, esančių Kaune,
(duomenys neskelbtini), suteikimo (pirkimo) ½ dalies 2004 m.
rugpjūčio 26 d. Valstybės garantijos nuomininkui Nr. 642 turėtojui.
Nurodė, kad 2007 m. kovo 11 d. mirė B.
Š. motina R. Š. , kuriai 2004 m. rugpjūčio 26 d. buvo
suteikta valstybės garantija kaip grąžintino savininkui buto Nr. 4, esančio (duomenys
neskelbtini), nuomininkei, įsipareigojant ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio
1 d. suteikti kitas didesnės vertės gyvenamas patalpas, kurių dalis,
atitinkanti nuomos patalpų vertė, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o
likusią dalį nuomininkas privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta
tvarkais terminais. Po R. Š. mirties šią reikalavimo teisę
į nurodytą valstybės garantiją po ½ dalį paveldėjo pareiškėjas ir mirusiosios
vaikaitis M. Š. . 2009 m. lapkričio 26 d. pareiškėjas
pateikė prašymą patikslinti valstybės garantiją ir suteikti abiems
paveldėtojams atskirus butus. Kauno miesto savivaldybės administracijos
direktoriaus 2010 m. sausio 8 d. įsakymo Nr. A-43 pagrindu buvo patikslinta
valstybės garantija ir pareiškėjas įrašytas kaip ½ dalies valstybės garantijos
turėtojas. 2010 m. sausio 12 d. pareiškėjas pateikė pranešimą, kuriame nurodė,
jog vykdant valstybės garantiją jis pageidauja 198907,13 Lt vertės buto,
esančio (duomenys neskelbtini), kurio 0,24 dalys (jų vertė 48000 Lt)
ir kuri atitinka ½ dalies nuomojamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) Kaune,
vertę (96000 Lt), būtų perduotos neatlygintinai, o likusios 0,76 dalys,
kurių vertė 150907,13 Lt išsipirks Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais.
Atsakovas nepriima jokio sprendimo ir į pareiškėjo paklausimą atsakė, kad
reikalavimo teisę į valstybės garantiją paveldėjo du asmenys, ši garantija priklauso
įpėdiniams bendrosios nuosavybės teise ir ginčas dėl garantijos vykdymo turi
būti sprendžiamas bendru sutarimu ar teisme. Atstovės nuomone, įstatymai
nedraudžia keliems valstybės garantijos turėtojams (bendraturčiams) vykdyti
valstybės garantiją suteikiant jiems atskiras gyvenamas patalpas.
Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija
atsiliepimu į skundą (b. l. 31-34) prašė skundą atmesti kaip
nepagrįstą.
Nurodė, kad pagal Kompensacijų už valstybės išperkamą
nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat
garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį
nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – ir Kompensacijų
įstatymas) 9 straipsnio 6 dalį reikalavimo teisė pagal 2004 m. rugpjūčio 26 d.
valstybės garantiją Nr. 642 R. Š. įpėdiniams B. Š. ir M. Š. priklauso bendrosios
nuosavybės teise. Tokia subjektinė reikalavimo teisė savo turiniu yra turtinė
ir gali būti paveldima, tačiau bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas
valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Teigė, jog
šios reikalavimo teisės įgyvendinimo klausimus abu paveldėtojai turi spręsti
bendru sutarimu. Nesant tokio sutarimo dėl reikalavimo teisės, kylančios iš 2004
m. rugpjūčio 26 d. valstybės garantijos Nr. 642, savivaldybės
administracija objektyviai negali įvykdyti valstybės vardu prisiimto
įsipareigojimo. Be to, valstybės garantijų išdavimą ir vykdymą
reglamentuojančių teisės aktų nuostatos nenumato galimybės reikalavimo teisės
pagal vieną valstybės garantinį dokumentą turėtojams suteikti ne vieną, bet
kelias didesnės vertės gyvenamąsias patalpas, kurių dalis, atitinkanti nuomotų
patalpų vertę, neatlygintinai perduodama nuosavybėn, o likusią dalį išsiperkant
rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir terminais.
II.
Kauno apygardos administracinis
teismas 2010 m. birželio 23 d. sprendimu (b. l. 66-68)
pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas, aiškindamas Kompensacijų
įstatymo 9 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad valstybės garantijos
turėtojo reikalavimo teisė paveldima tik tokia apimtimi, kokia pareiškėjo
motina iki mirties ją buvo įgijusi. Teismas pažymėjo, kad Kompensacijų įstatymo
9 straipsnio 2 dalyje pateiktas baigtinis sąrašas garantijos rūšių, iš kurių
tik vieną gali pasirinkti grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies ar buto
nuomininkas. R. Š. išduotame valstybės garantiniame
dokumente aiškiai apibrėžtas valstybės įsipareigojimas – išduotu valstybės
garantiniu dokumentu, jos pačios valia bei pasirinkimu, vadovaujantis Kompensacijų
įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 punktu, įsipareigota suteikti 3 kitas didesnės
vertės gyvenamąsias patalpas, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę,
nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o
likusioji dalis, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų
dydžių, privalės būti išpirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir
terminais. Teismas sprendė, kad ji, kaip grąžintino namo nuomininkė, įgijo
teisę į vienas patalpas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 patvirtintame „Didesnės vertės gyvenamųjų
patalpų dalies ir nuomininkams perduotų neatlygintinai nuosavybėn gyvenamųjų
patalpų vertės skirtumo padengimo tvarkos apraše“, kaip ir Kompensacijų
įstatyme nenumatyta tokių situacijų ar galimybės, kad tokia paveldėta
reikalavimo teisė pagal vieną valstybės garantinį dokumentą galėtų būti vykdoma
pareiškėjo nurodytu būdu, t. y. suteikiant garantijos turėtojams arba, kaip
ginčo atveju, paveldėtojams ne vieną, bet dvi kitas atskiras didesnės vertės
gyvenamąsias patalpas, kurių dalis, atitinkanti nuomotų patalpų vertę, neatlygintinai
perduodama nuosavybėn, o likusi dalis išsiperkama rinkos kaina. Teismas padarė
išvadą, kad pareiškėjas po motinos mirties, kaip ir kitas įpėdinis M. Š. , neįgijo platesnio turinio reikalavimo teisės, nei buvo
įgijusi R. Š., jis negali savo
nuožiūra padidinti, o, savo ruožtu, atsakovas praplėsti paveldėtos reikalavimo
teisės apimčių, nes atsiradus įpėdiniams valstybei negali atsirasti didesni
įsipareigojimai, nei buvo numatyti mirusiajai išduotoje valstybės garantijoje. Teismas,
remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.75
straipsniu, pažymėjo, kad reikalavimo teisės paveldėtojai B. Š.
ir M. Š. , nepriklausomai nuo to, kad jie nėra šeimos
nariai, šią teisę turi įgyvendinti bendru sutarimu tokia apimtimi, kokia buvo
numatyta išduotame valstybės garantiniame dokumente Nr. 642. Valstybės
garantija negali būti vykdoma atskirai nuo vieno iš įpėdinių, neatsižvelgiant į
R. Š. išduotos valstybės garantijos turinį. Įpėdiniams
tarpusavyje nesutarus, ginčas turėtų būti sprendžiamas teisme. Teismas taip pat
pažymėjo, kad duomenų, jog mirusiosios įpėdiniai B. Š. ir M. Š. yra sudarę susitarimą dėl įgytos reikalavimo teisės,
atsiradusios iš valstybės garantijos Nr. 642, išduotos R. Š. ,
vykdymo, nėra.
Įvertinęs byloje nustatytas
aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad atsakovas nurodytoje situacijoje,
objektyviai negali įvykdyti valstybės vardu prisiimto įsipareigojimo, priimti
jo kompetencijai priskirtą sprendimą ir veikia teisėtai, o pareiškėjo teisės
neįgyvendinamos ne dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos kaltės. Esant
tokiai teisinei situacijai pareiškėjo nurodyti atsakovo veiksmai nepripažintini
vilkinimu.
III.
Pareiškėjas B. Š. , atstovaujamas
advokatės I. K. , apeliaciniu skundu (b. l. 74-77)
prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d.
sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Be argumentų pateiktų skunde pirmosios instancijos
teismui, papildomai nurodo, kad teismas turėjo vadovautis ne tik Kompensacijų
įstatymo ir Vyriausybės nutarimo, bet ir
Civilinio kodekso nuostatomis. Nuomininkui išduotas valstybės garantinis
dokumentas yra prievolės atsiradimo teisinis pagrindas, todėl jei Kompensacijų
įstatymas detaliai nereglamentuoja ginčo situacijos, teismas turėjo vadovautis CK
normomis, reglamentuojančiomis prievolių vykdymą. Teigia, kad šiuo atveju
valstybės įsipareigojimas, kylantis iš valstybės garantijos, yra susijęs su
dalies patalpų garantijos turėtojams neatlygintinu perdavimu taip, kad
neatlygintino perduodamų patalpų vertė neviršytų nuomotų patalpų vertės.
Įpėdiniai – valstybės garantijos turėtojai įgijo reikalavimo teisę, bet ne
daiktą, todėl valstybės įsipareigojimas garantijos turėtojams perduoti didesnės
vertės patalpas garantijoje nurodytomis sąlygomis yra dalomas tiek fizine, tiek
abstrakčia prasme. Mano, kad jo reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas, o
atsakovas nepagrįstai vilkina priimti atitinkamą sprendimą. Taip pat teigia,
kad teismai turi vadovautis protingumo ir teisingumo principais, vienas iš
kurių – teisėtų lūkesčių principas. Pažymi, kad pareiškėjas nuosekliai,
įstatymų nustatyta tvarka realizuoja savo teises, siekdamas, kad valstybės
garantija jam paveldėta dalimi būtų įvykdyta, tačiau kitas garantijos turėtojas
M. Š. nesirūpina savo teisių gynimu. Kadangi įstatymai
nenumato draudimų keliems valstybės garantijos turėtojams perduoti atskiras
didesnės vertės patalpas, mano, kad pareiškėjo prašomas garantijos vykdymo
būdas yra teisėtas ir turi būti vykdomas.
Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu
į apeliacinį skundą (b. l. 84-87) prašo Kauno apygardos
administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. sprendimą palikti
nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime be argumentų pateiktų atsiliepime į skundą
pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, kad B. Š. ir
M. Š. paveldėjimo būdu įgyta reikalavimo teisė, nurodyta
2004 m. rugpjūčio 26 d. valstybės garantiniame dokumente Nr. 642,
visa apimtimi galėjo būti įgyvendinta tik tuomet, kai šis dokumentas būtų
patikslintas visa apimtimi. Pareiškėjo skundo reikalavime nurodyto prašymo
pateikimo metu nebuvo teisinių prielaidų pilna apimtimi patikslinti reikalavimo
teisės turėtojus ir įgyvendinti jų paveldėtą reikalavimo teisę tokia apimtimi,
kuria nustatytas 2004 m. rugpjūčio 26 d. valstybės garantinio
dokumento Nr. 642 įsipareigojimas.
Teisėjų kolegija
k o n
s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Pareiškėjas prašė teismo įpareigoti Kauno miesto
savivaldybės administraciją per 15 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos
priimti jos kompetencijai priskirtą sprendimą dėl kitų didesnės vertės
gyvenamųjų patalpų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini), suteikimo
(pirkimo) ½ dalies 2004 m. rugpjūčio 26 d. Valstybės garantijos
nuomininkui Nr. 642 turėtojui.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjo motinai R. Š. 2004 m. rugpjūčio 26 d. buvo suteikta valstybės
garantija Nr. 642 kaip grąžintino savininkui buto Nr. 4, esančio (duomenys
neskelbtini), nuomininkei, įsipareigojant ne vėliau kaip iki 2009 m. sausio
1 d. suteikti kitas didesnės vertės gyvenamas patalpas, kurių dalis,
atitinkanti nuomos patalpų vertę, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o
likusią dalį nuomininkas privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta
tvarka ir terminais. Po R. Š. mirties (2007 m. kovo
11 d.) reikalavimo teisę į nurodytą valstybės garantiją po ½ dalį
paveldėjo pareiškėjas ir mirusiosios vaikaitis M. Š. . Kauno
miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. sausio 8 d. įsakymo Nr.
A-43 pagrindu buvo patikslinta valstybės garantija ir pareiškėjas įrašytas kaip
½ dalies valstybės garantijos turėtojas. Kauno miesto savivaldybės
administracijos direktoriaus 2010 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. A-740 buvo
patikslinta valstybės garantija ir kaip ½ dalies valstybės garantijos turėtojas
įrašytas M. Š. .
Valstybės garantijų sugrąžintų gyvenamųjų namų, jų
dalių, butų savininkams ir nuomininkams, kurie gyvena piliečiams bei religinėms
bendruomenėms ir bendrijoms grąžintuose gyvenamuosiuose namuose, jų dalyse,
butuose, įgyvendinimo tvarką ir sąlygas, garantijų turėtojų teises ir pareigas nustato
Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą
dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir
lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą
atkūrimo įstatyme, įstatymas (toliau – ir Kompensacijų įstatymas).
Pagal Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 7 dalį valstybės
garantijos turėtojui mirus, kol garantija neįvykdyta, reikalavimo teisė,
atsirandanti iš valstybės garantijos, paveldima Civilinio kodekso nustatyta
tvarka. Paveldėjus iš valstybės garantijos atsirandančią reikalavimo teisę,
valstybės garantijoje numatytas valstybės įsipareigojimas, kuris buvo suteiktas
mirusiam garantijos turėtojui, įgyvendinamas įpėdiniams, kai valstybės
garantiją išdavusiai savivaldybės vykdomajai institucijai įpėdinis (garantijos
įgijėjas) pateikia paveldėjimo teisės į garantijos turėtojo reikalavimo teisę,
atsirandančią iš valstybės garantijos, notaro patvirtintą liudijimo nuorašą.
Savivaldybės vykdomoji institucija, išdavusi valstybės garantiją, paveldėjimo
teisės liudijimo nuorašo pagrindu patikslina valstybės garantiją, nurodydama
naujo garantijos turėtojo (asmens, paveldėjusio reikalavimo teisę,
atsirandančią iš valstybės garantijos) duomenis. Nagrinėjamu atveju, kaip
minėta, po valstybės garantijos turėtojos R. Š. mirties,
reikalavimo teisę, kylančią iš valstybės garantijos, lygiomis dalimis, po ½ paveldėjo
B. Š. ir M. Š. , atsakovas patikslino
valstybės garantiją nurodydamas naujų garantijos turėtojų duomenis.
Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 5 dalis numato, kad
valstybės garantija nuomininkui – tai Vyriausybės nustatytos formos dokumentas,
kuriuo valstybė (garantas) įsipareigoja grąžinto namo, jo dalies, buto
nuomininkui ir jo šeimos nariams (toliau – garantijos turėtojai) įvykdyti
garantiją, nurodytą šio straipsnio 2 dalyje, o garantijos turėtojai
įsipareigoja, kai bus įvykdyta garantija, patuštinti turėtas gyvenamąsias ir kitas
patalpas per šio straipsnio 12 dalyje nustatytą laiką. Kompensacijų įstatymo 9
straipsnio 6 dalis numato, kad iš valstybės garantijos atsirandanti reikalavimo
teisė garantijos turėtojams priklauso bendrosios nuosavybės teise. Įvertinusi Kompensacijų
įstatymo 9 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios
instancijos teismo nuomone, kad paveldėta iš valstybės garantijos atsirandanti
subjektinė turtinė reikalavimo teisė, nepriklausomai nuo tokios teisės įgijimo
būdo, garantijos turėtojams priklauso bendrosios nuosavybės teise. Taip pat
sutiktina su teismo pozicija, kad valstybės garantijos turėtojo reikalavimo
teisė paveldima tik tokia apimtimi, kokia valstybės garantijos turėtojas buvo įgijęs,
todėl pareiškėjas po motinos mirties, kaip ir kitas įpėdinis M.
Š. , neįgijo platesnio turinio reikalavimo teisės, nei buvo įgijusi valstybės
garantijos turėtoja R. Š. .
Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 3 dalis numato, kad
natūra grąžinto gyvenamojo namo, jo dalies, ar buto nuomininkai turi teisę tik į
vieną iš šio straipsnio 2 dalyje nurodytų garantijų. Savo valią dėl valstybės
garantijos pasirinkimo nuomininkai pareiškia raštu per mėnesį nuo savivaldybės
vykdomosios institucijos pranešimo gavimo dienos. R. Š. išduotame
valstybės garantiniame dokumente nurodyta Kompensacijų įstatymo 9 straipsnio 2
dalies 2 punkte numatyta garantija – bus suteiktos kitos didesnės vertės
gyvenamosios patalpos, kurių dalis, atitinkanti nuomojamų patalpų vertę,
nurodytą valstybės garantijoje, bus neatlygintinai perduota nuosavybėn, o
likusią dalį, kuri negali viršyti valstybės remiamų būsto kreditų nustatytų
dydžių, jie privalės išsipirkti rinkos kaina Vyriausybės nustatyta tvarka ir
terminais. Vadovaujantis minėta nuostata, gyvenamųjų namų, jų dalių, butų
nuomininkams suteiktų kitų didesnės vertės gyvenamųjų patalpų, kurių dalis,
atitinkanti nuomojamų patalpų vertę, perduota neatlygintinai nuosavybėn,
likusios parduodamos dalies išpirkimą rinkos kaina reglamentuoja Didesnės
vertės gyvenamųjų patalpų dalies ir nuomininkams perduotų neatlygintinai nuosavybėn
gyvenamųjų patalpų vertės skirtumo padengimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 (Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 8 d. nutarimo Nr. 567 redakcija). Kaip
teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo motina R. Š. įgijo teisę į vienas gyvenamąsias patalpas, nei
minėtame Didesnės vertės gyvenamųjų patalpų dalies ir nuomininkams perduotų
neatlygintinai nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumo padengimo tvarkos
apraše, nei Kompensacijų įstatyme nėra numatyta galimybė valstybės garantijos
turėtojo paveldėtojams suteikti ne garantijoje numatytas vienas patalpas, bet
tiek patalpų, kiek yra paveldėtojų. Apeliacinio skundo argumentai, kad
nagrinėjamu atveju taikytinos Civilinio kodekso nuostatos, reglamentuojančios prievolių vykdymą, nepagrįsti.
Valstybės garantijų sugrąžintų natūra gyvenamųjų namų, jų dalių, butų
nuomininkams ir savininkams išdavimo bei įvykdymo tvarka yra sudedamoji
nuosavybės teisių atkūrimo proceso dalis, kurią reglamentuoja Piliečių
nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas,
Kompensacijų įstatymas, Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimas Nr. 793 ir
kiti poįstatyminiai teisės aktai.
Atsižvelgiant į nurodytas
aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone,
kad valstybės garantija negali būti vykdoma atskirai nuo vieno iš įpėdinių,
neatsižvelgiant į R. Š. išduotos valstybės garantijos
turinį, o reikalavimo teisės paveldėtojai B. Š. ir M. Š. , šią teisę turi įgyvendinti bendru sutarimu. Dėl šių
priežasčių nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas vilkina
atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus, taip pat nėra pagrindo įpareigoti
atsakovą priimti sprendimą dėl kitų
didesnės vertės gyvenamųjų patalpų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini),
suteikimo (pirkimo) ½ dalies 2004 m. rugpjūčio 26 d. valstybės
garantijos nuomininkui Nr. 642 turėtojui.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija
konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines
bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus
aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti
apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio
1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
pareiškėjo
B. Š. (B. S. ) apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio
23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis
neskundžiama.
|
Teisėjai
|
Antanas Ablingis
|
|
|
Ričardas
Piličiauskas
|
|
|
Virgilijus Valančius
|