Adm. nusižengimo byla Nr. AN2-52-879/2022

Teisminio proceso Nr. 4-50-3-00194-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.11.10

 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                               2022 m. gegužės 4 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Daina Vaidachavičienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo E. P. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2022 m. kovo 9 d. nutarties ir 2022 m. kovo 17 d. nutarties administracinio nusižengimo byloje, ir  

n u s t a t ė :

1.       Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2021 m. spalio 4 d. nutarimu byloje ROIK (duomenys neskelbtini) (toliau – skundžiamas institucijos nutarimas) nutraukta administracinio nusižengimo bylos teisena pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnį, kuri pradėta pagal pareiškėjų G. ir E. P. pareiškimą dėl jų kaimynų L. K. ir A. K., gyv. (duomenys neskelbtini), laikomo galimai pavojingo šuns – amerikiečių pitbulterjero, neturint tam savivaldybės išduoto leidimo ir to šuns vedžiojimo be antsnukio.  

2.       Nesutikdami su šiuo institucijos nutarimu, pareiškėjai G. ir E. P. Utenos apylinkės teismui padavė skundą , kuris Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. gruodžio 21 d. nutartimi buvo patenkintas ir byla grąžinta Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, įgaliojant atlikti administracinio nusižengimo tyrimą.

3.       Skundžiamą nutarimą priėmusi institucija nesutikdama su apylinkės teismo nutartimi pateikė apeliacinį skundą, kurį Panevėžio apygardos teismas 2022 m. vasario 1 d. nutartimi tenkino iš dalies, panaikino minėtą apylinkės teismo nutartį ir priėmė naują nutartį – administracinio nusižengimo bylą ROIK: (duomenys neskelbtini) grąžino nagrinėti iš naujo Utenos  apylinkės teisme. 

4.       Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2022 m. kovo 9 d. nutartimi (toliau – 2022 m. kovo 9 d. nutartis) pareiškėjų G. ir E. P. skundas netenkintas ir skundžiamas 2021 m. spalio 4 d.  Institucijos nutarimas paliktas nepakeistas, nenustačius faktinių duomenų įrodančių, kad L. ir A. K., laikydami šunį, pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo (toliau – Įstatymo) ar kitų teisės aktų reikalavimus.

5.       Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2022 m. kovo 17 d. nutartimi (toliau – 2022 m. kovo 17 d. nutartis) iš pareiškėjų G. ir E. P. A. K. priteista po 181,50 Eur išlaidų jos advokato teisinei pagalbai apmokėti, šią nutartį neatsiejamai laikant 2022 m. kovo 9 d. nutarties dalimi.

6.       Apeliaciniu skundu pareiškėjas E. P. prašo panaikinti 2022 m. kovo 9 d. nutartį ir 2022 m. kovo 17 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – grąžinti šią administracinio nusižengimo bylą nagrinėti iš naujo apylinkės teisme ir iš pareiškėjų nepriteisti A. K. naudai jos patirtų bylinėjimosi išlaidų. Skundas grindžiamas šiais argumentais: 

6.1.       Kreipiamas dėmesys į byloje esančius duomenis – socialinio tinklo „Facebook“ viešus įrašus „Amerikiečių stafordšyrų – pitbulterjerų veislės grupė“, kuriuose A. K. pripažįsta, auginanti amerikiečių pitbulterjerų veislės šunį, o jo maitinimui naudojanti žalią mėsą, tačiau pradėjus administracinio nusižengimo teiseną nei L. K., nei A. K. negalėjo pateikti jų šuns kilmės dokumentų ir visaip siekė nuslėpti šuns veislę, teigdami, kad įsigijo turguje. Taigi, byloje iškilo L. ir A. K. šuns veislės nustatymo problema, kadangi lieka neaišku ar jis priskirtinas galimai kovinių ar pavojingų šunų veislei, ar šių veislių mišrūnams, kadangi šuns savininkai siekia nuslėpti ir šuns veislę ir jo kilmę (tėvus).  Teigiama, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba yra išdėsčiusi poziciją, kad Įstatymo 2 straipsnio 23 ir 24 punktai negali būti vertinami formaliai ir atsižvelgiant tik į šuns kilmės dokumentus ar jo tėvų atsekamumą, o šuns veislę galima nustatyti pagal genetinius tyrimus.

6.2.       Pažymima, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. vasario 11 d. pažymoje nurodyta , kad yra galimybė nustatyti šuns priklausomybę Amerikiečių Stafordšyro Terjero, Stafordšyro Bullterjero ir Bullterjero veislėms, todėl šis raštas, paneigia 2022 m. kovo 9 d. nutarties teiginį, kad L. ir A. K. priklausančio šuns DNR tyrimo atlikimas būtų betikslis. Kartu 2022 m. kovo 9 d. nutartyje pirmos instancijos teismas itin formaliai taikė Įstatymo 2 straipsnio 23 ir 24 punktus, sudarydamas galimybes piktnaudžiauti minėtiems asmenims tuo, kad jie slepia/neatskleidžia laikomo šuns veislės ir kilmės.

6.3.       Kreipiamas dėmesys į tai, kad 2022 m. vasario 24 d. teismo posėdžio garso įrašo stenograma patvirtina, kad pirmos instancijos teismas taip pat manė, kad L. ir A. K. priklausančio šuns DNR tyrimas veislei nustatyti yra tikslingas, tačiau nepagrįstai nurodė, kad tokiam tyrimui atlikti yra būtinas šuns savininkų sutikimas. Pažymima, kad ANK 587 straipsnis nenustato, kad specialisto tyrimas gali būti skiriamas tik galimai administracinį nusižengimą padariusio asmens ar tyrimo objekto savininko sutikimu. Taip pat buvo pažeista ANK 567 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus ir nustatant bylai svarbias aplinkybes, o tai sutrukdė priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą byloje, kai byloje yra duomenų, kad šuo galimai priklauso kovinių ar pavojingų šunų veislei, ar šių veislių mišrūnams.

6.4.       Mano, kad panaikinus 2022 m. kovo 9 d. nutartį, taip pat turėtų būti panaikinta ir 2022 m. kovo 17 d. nutartis, kuria priteistos bylinėjimosi išlaidos A. K. naudai, nes ši nutartis neatsiejamai laikytina 2022 m. kovo 9 d. nutarties dalimi. Be to, teismas, priteisdamas A. K. bylinėjimosi išlaidas, vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 105 straipsnio 6 dalimi, kurioje įtvirtinta teismui diskrecijos teisė paskirstyti bylinėjimosi išlaidas ar to nedaryti, o tai turi būti vertinama atsižvelgiant į šalių procesinį elgesį ir situaciją byloje. |Teigiama, kad šiuo atveju teismas visiškai nevertino aplinkybių, susijusių su A. K. elgesiu procese bei aplinkybių, kurios buvo pagrindas administracinio nusižengimo teisenai pradėti, t. y. minėti jos vieši įrašai socialiniame tinkle „Facebook“, nesutikimas su DNR tyrimu šuns veislei nustatyti, kas pagrindžia jos siekį išvengti šuns veislės nustatymo, o tai kartu ir lėmė ilgą administracinio nusižengimo bylos procesą. Šios aplinkybės privalėjo būti įvertintos, sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

7.       Atsiliepimu į apeliacinį skundą L. ir A. K. atstovė advokatė J. M.-D. prašo teismo palikti nepakeistas abi skundžiamas nutartis ir priteisti L. ir A. K. apeliaciniame procese patirtas atstovavimo išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

7.1.       Nesutinkama su tuo, kad pirmos instancijos teismas turėjo vadovautis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos išdėstyta pozicija, kadangi ši institucija nėra subjektas, oficialiai aiškinantis teisės aktus, o ir apelianto teikiamoje publikacijoje ši institucija tik išsakė poziciją, kad galiojanti teisinė reglamentacija, jos nuomone, gali sukelti keblumų bei neaiškumų. Taip pat ir A. K. į bylą yra pateikusi susirašinėjimą su šia institucija, kuri tik patvirtino, nematanti galimybių priskirti šunį kovinių ar pavojingų šunų veislei ar jų mišrūnams, esant nežinomiems šuns tėvams. Tokią pačią poziciją išdėstė ir Lietuvos kinologų draugija.

7.2.       Sutinkama su pirmos instancijos teismo išvada, kad, nežinant L. ir A. K. priklausančio šuns tėvų, negalima jo priskirti koviniams ar pavojingiems šunims, dėl ko šuns DNR tyrimas tokiu atveju būtų betikslis, kadangi tai atitinka Įstatymo 2 straipsnio 19, 20, 23, 24 punktų nuostatas. Dėl to, net ir atlikus DNR tyrimą ir nustačius, kad šuo turi tam tikrą procentą kažkurios veislės šuns genų, tokio tyrimo rezultatas nesąlygotų teisinio priskyrimo šio šuns konkrečios veislės pavojingų ar kovinių šunų mišrūnams. Genetinis tyrimas tik gali konstatuoti ar tiriamasis šuo turi tam tikrą kiekį konkrečios veislės šuns genų, tačiau teisinis reguliavimas nesieja konkrečios veislės mišrūno sąvokos su nustatytu procentu turimais konkrečios veislės genais. Juolab byloje pareiškėjai reikalavo nustatyti ar L. ir A. K. priklausantis šuo yra pitbulterjerų veislės ar šios veislės mišrūnas, tačiau ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ aiškiai nurodė, kad to nustatyti  galimybių nėra. 

7.3.       Nesutinkama su apeliacinio skundo teiginiu, kad teismas turėjo skirti atlikti genetinį tyrimą net šuns savininkams tam prieštaraujant ir šiuo atveju nepagrįstai remiamasi ANK 587 straipsnio 1 dalimi, kurioje reglamentuota tik eksperto ar specialisto skyrimo tvarka, tačiau nenumatyta teismo teisė priversti asmenį atlikti tyrimą, kuris susijęs su medicinine intervencija į gyvą organizmą. Juolab minimas šuo yra L. ir A. K. nuosavybė, jis nėra konfiskuotas, nėra jokių objektyvių duomenų, apie savininkų netinkamą elgesį su šuniu ar šuns keliamą grėsmę ar pan. Dėl to, vien tai, kad pareiškėjai panoro išsiaiškinti konkretaus šuns genetinę kilmę, negali būti teisėtu pagrindu paimti iš savininkų šunį prievarta ir jam atlikti vienokius ar kitokius medicininius tyrimus. Be to, šuns šeimininkai nurodė pagrįstus tokio savo nesutikimo motyvus, t. y. DNR tyrimas šiuo atveju yra betikslis, o tyrimo nustatyti šuns priklausomybei pitbulterjerų veislei apskritai neįmanoma atlikti. Nesant jokios būtinybės vykdyti šuns tyrimus, kurie vienareikšmiškai sąlygoja tiek stresą šuniui, tiek infekcijų ir jų komplikacijų tikimybę, nėra pagrindo šuniui sukelti tokią žalą ar grėsmę.

7.4.       Nesutinkama su apeliacinio skundo motyvais dėl 2022 m. kovo 17 d. nutarties panaikinimo, kadangi socialinio tinklo pokalbiuose A. K. dalyvavo dar iki administracinės teisenos pradžios, todėl tai vertinti teismas neturėjo. Tuo tarpu dėl sutikimo nedavimo atlikti minėtą DNR tyrimą pažymima, kad tokio sutikimo nedavė ne tik A. K., bet ir L. K., tačiau pastarojo elgesys procese apeliantui netinkamu nepasirodė. Juolab šie asmenys yra proceso dalyviai, kuriuos siekiama patraukti administracinėn atsakomybėn, todėl jie turi teisę naudotis visomis teisėtomis priemonėmis, reikalingomis savo gynybai nuo nepagrįstų kaltinimų ir dėl to negali būti laikoma, kad dėl to jų elgesys procese yra netinkamas. Netgi priešingai – šie asmenys dalyvavo visuose teismų posėdžiuose, aktyviai patys rinko ir teikė byloje įrodymus, teikė procesinius dokumentus, dėl jų veiksmų ar neveikimo byla niekaip nebuvo vilkinama ir/ar nekilo, kokių nors kitų neigiamų veiksnių šiame procese. Papildomas procesines išlaidas šie asmenys patyrė ir apeliaciniame procese, todėl teikia tai patvirtinančius dokumentus.  

8.       Apeliacinis skundas atmetamas.

9.       Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Nagrinėjamu atveju apeliaciniame skunde kvestionuojamas 2022 m. kovo 9 d. nutarties netenkinti pareiškėjų skundo ir palikti skundžiamą nutarimą nepakeistą bei 2022 m. kovo 17 d. nutarties priteisti bylinėjimosi išlaidas A. K. naudai pagrįstumas ir teisėtumas. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, nutartyje pasisako būtent dėl šių apeliacinio skundo keliamų klausimų.

10.       Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, visiškai sutinka su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2022 m. kovo 9 d. nutartyje ir 2022 m. kovo 17 d. nutartyje teisės taikymo klaidų nepadarė. Naikinti teisėtus ir pagrįstus skundžiamus apylinkės teismo procesinius sprendimus remiantis apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

11.       Iš bylos duomenų matyti, kad skundžiamu institucijos  nutarimu L. K. ir A. K. administracinė teisena dėl galimai pavojingo šuns – amerikiečių pitbulterjero laikymo neturint tam savivaldybės išduoto leidimo ir jo vedžiojimo be antsnukio buvo nutraukta, nenustačius administracinio nusižengimo, numatyto ANK 346 straipsnyje, požymių. Tuo tarpu Utenos apylinkės teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartimi buvo priimtas sprendimas pareiškėjų G. ir E. P. skundo netenkinti ir palikti skundžiamą institucijos nutarimą nepakeistą. Toks teismo sprendimas priimtas nenustačius, kad L. ir A. K. priklausantis šuo būtų priskirtinas kovinių ar pavojingų šunų veislei ar šių veislių mišrūnams pagal Įstatymo 2 straipsnio 19, 20, 23, 24 punktus. Nutartyje taip pat nurodyta, kad pareiškėjų reikalavimas atlikti šio naminio gyvūno DNR tyrimą yra betikslis tam neturint duomenų apie jo tėvus arba bent vieną iš jų, todėl pagal šio naminio gyvūno paso duomenis toks šuo  yra tik mišrūnė kalė. Būtent šios aplinkybės (gyvūno priskyrimo kovinių ar pavojingų šunų veislei)  nustatymas turi esminės reikšmės, konstatuojant galimus Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2019-07-29 įsakymu Nr. AĮ-728 patvirtintų Gyvūnų laikymo Utenos rajono savivaldybės teritorijos gyvenamosiose vietovėse taisyklių pažeidimus.

12.        Pareiškėjo apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl L. ir A. K. priklausančio šuns veislės nustatymo būtinybės ir pakartotinai prašoma šiuo tikslu atlikti jo DNR tyrimą, kuris pagal AB „(duomenys neskelbtini)“ 2022 m. vasario 11 d. raštą teismui yra galimas (b. l. 92). Nors pirmos instancijos teismas 2022 m. kovo 9 d. nutartyje daug dėmesio skyrė L. ir A. K. priklausančio šuns veislės vertinimui ir DNR tyrimo reikalingumui šiuo pagrindu, tačiau šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas kreipia į dėmesį į kitą reikšmingą aplinkybę, nurodytą ir apeliaciniame skunde ir atsiliepime, t.y. tai kad tokiam tyrimui atlikti  nėra gautas šuns savininkų L. ir A. K. sutikimas, kas užfiksuota ir pačioje skundžiamoje nutartyje. Būtent ši aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, objektyviai užkerta kelią atlikti byloje DNR tyrimą L. ir A. K. priklausančio šuns veislės nustatymui ir jos patvirtinimui. 

13.       Apeliaciniame skunde nesutinkama, kad toks L. ir A. K. sutikimas yra būtinas ir remiamasi ANK 587 straipsniu, kuriame, anot pareiškėjo, nenumatyta, kad specialisto tyrimas gali būti skiriamas tik su atitinkamų asmenų sutikimu kartu manant, kad yra pažeista ir ANK 567 straipsnio 1 dalies nuostata. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas tokius pareiškėjo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir kreipia dėmesį į specialias ANK nuostatas, aktualias nagrinėjamu klausimu. ANK 593 straipsnyje yra išvardinti administracinius nusižengimus tiriančių pareigūnų įgaliojimai, o ANK 595 straipsnyje yra išvadintos visos konkrečios administracinių nusižengimų teisenos užtikrinimo prievartos priemonės. Šiose nuostatose nėra įtvirtinta jokia priverstinė procesinė priemonė, kuri galėtų būti susijusi su priverstiniu DNR tyrimo atlikimu, kaip pavyzdžiui BPK 144 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė – pavyzdžių lyginamajam tyrimui paėmimas. Be to, kaip matyti ir iš byloje ROIK: (duomenys neskelbtini) esančių duomenų, L. ir A. K. priklausančio šuns DNR tyrimas jau  buvo bandytas atlikti dar administracinio nusižengimo tyrimo metu, bet jis nebuvo sėkmingas, nes nebuvo gautas šuns savininko sutikimas,  tai yra šiuo klausimu gautas neigiamas atsakymas iš A. K. (b. l. 13-19). Taigi, šio aptarto specialaus teisinio reguliavimo kontekste nėra pagrindo pagal apeliacinį skundą vadovautis ANK 587 straipsniu, kuriame reglamentuoti tik bendri klausimai, susiję su eksperto ar specialisto skyrimo tvarka, jų teisėmis, pareigomis bei atsakomybe, kaip ir ANK 567 straipsnio 1 dalimi, kur taip pat nurodyti tik bendro pobūdžio įpareigojimai administracinės teisenos subjektams dėl visapusiško ir objektyvaus bylos ištyrimo. Kadangi byloje yra aiškiai užfiksuotas šuns savininkų L. ir A. K. nesutikimas atlikti jų šuns DNR tyrimą, kas objektyviai užkerta kelią tokio procesinio veiksmo atlikimui, todėl nėra pagrindo toliau vertinti šio procesinio veiksmo atlikimo tikslingumo, kurį detaliai aptarė teismas 2022 m. kovo 9 d. nutartyje ir dėl šių skundžiamos nutarties argumentų, skundą nagrinėjantis teismas plačiau nepasisako. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ANK 595 straipsnyje išvardintas baigtinis administracinių nusižengimų teisenos užtikrinimo prievartos priemonių sąrašas, kurio negalima aiškinti plečiamai ir taikyti kitokias priemones, kurių šiame sąraše nėra, todėl nėra jokių kitų galimybių be savininko sutikimo priverstinai atlikti jiems priklausančio šuns DNR tyrimą. Remiantis tuo atmestini ir apeliacinio skundo teiginiai dėl Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pozicijos nagrinėjamu klausimu, kadangi, kaip teisingai pažymėta atsiliepime, šios institucijos tam tikri vertinimai nėra įpareigojantys teismui ir juolab negali pakeisti  jau aptartų argumentų. Dėl to apeliacinis skundas dėl 2022 m. kovo 9 d. nutarties panaikinimo atmestinas.

Dėl proceso išlaidų priteisimo pirmos instancijos procese

14.       Apeliaciniame skunde prašoma panaikinti 2022 m. kovo 17 d. nutartį, kuria  iš pareiškėjų G. ir E. P. priteista po 181,50 Eur išlaidų A. K. naudai dėl jos patirtų išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti. Toks prašymas grindžiamas iš esmės tuo, kad panaikinus 2022 m. kovo 9 d. nutartį, turėtų būti panaikinta ir 2022 m. kovo 17 d. nutartis, sudaranti neatskiriamą ankstesnės nutarties dalį, o ir apylinkės teismas, turėdamas BPK jam suteiktą diskrecijos teisę paskirstyti bylinėjimosi išlaidas ar to nedaryti, visiškai nevertino A. K. procesinio elgesio dėl ko administracinio nusižengimo teisena užsitęsė. Apygardos teismas, pasisakydamas dėl šių apeliacinio skundo argumentų, pirmiausiai pažymi, jog pagal ANK 666 straipsnį administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos BPK nuostatos. Tuo tarpu BPK 105 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. 

15.       Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teisme buvo nagrinėtas pareiškėjų G. ir E. P. skundas dėl  nutarimo nutraukti administracinio nusižengimo bylos teiseną L. ir A. K. atžvilgiu pagal ANK 346 straipsnį, kuri buvo pradėta pagal tų pačių pareiškėjų pareiškimą,  o tai sąlygojo L. ir A. K. patirtų proceso išlaidų atsiradimą. Remiantis tuo pareiškėjai perėmė kaltinimo funkcijas, kas atitinka BPK 105 straipsnio 6 dalyje numatytas sąlygas ir jiems kyla pareiga atlyginti dėl jų iniciatyva tęsiamos administracinio nusižengimo teisenos kilusias asmenų, kuriems administracinė teisena nutraukta, procesines išlaidas. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į administracinio nusižengimo bylos apimtį, jos faktinį ir teisinį sudėtingumą, suteiktos teisinės pagalbos pobūdį, tikėtinai skirtą darbo laiką, bylos rezultatą, išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, protingumo bei sąžiningumo principus, sutinka su 2022 m. kovo 17 d. nutartimi ir mano, kad pareiškėjams priteistos 363 Eur dydžio išlaidos nelaikytinos neproporcingomis ar per didelėmis. Dėl to tokia skundžiama nutartimi pirmos instancijos teismas pagrįstai šias proceso išlaidas priteisė A. K. naudai ir esminių BPK nuostatų pažeidimų šiuo aspektu nenustatyta. Tuo tarpu apeliacinio skundo argumentai, kuriais vadovaujantis prašoma nepriteisti pirmos instancijos teisminio proceso metu patirtas išlaidas A. K. yra nepagrįsti, t. y. 2022 m. kovo 9 d. nutartis, kurios neatsiejamą dalį sudaro 2022 m. kovo 17 d. nutartis nėra panaikinta, o apelianto įvardintas tariamas netinkamas A. K. procesinis elgesys susijęs su neduotu sutikimu atlikti L. ir A. K. priklausančio šuns DNR tyrimą, remiantis prieš tai išdėstytais argumentais negali būti laikomas piktnaudžiavimu procesu, lėmusiu didesnių procesinių išlaidų susidarymą. Nors apeliaciniame skunde prašoma šiuo tikslu įvertinti A. K. viešus įrašus socialiniame tinkle „Facebook“, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone tam nėra pagrindo, kadangi tai nėra administracinės teisenos dalis, nes šie įrašai atsirado  iki administracinės teisenos pradžios, t.y. iki pareiškėjui patiriant išlaidas.  Taigi, apeliacinis skundas dėl 2022 m. kovo 17 d. nutarties panaikinimo taip pat atmestinas, kaip nepagrįstas.

Dėl proceso išlaidų priteisimo apeliaciniame procese

16.       Pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašoma L. ir A. K. priteisti 484 Eur sumą (400 Eur teisinėms paslaugoms apmokėti ir 84 Eur PVM mokesčiui sumokėti) jų apeliaciniame procese patirtoms proceso išlaidoms atlyginti, o šioms aplinkybėms patvirtinti prie atsiliepimo pridėta PVM sąskaita-faktūra už teisines paslaugas (duomenys neskelbtini) ir A. K. bankinio pavedimo mokėjimo nurodymas. 

17.       Sprendžiant šį klausimą, apeliacinės instancijos teismas nebekartoja minėtų ANK 666 straipsnyje ir BPK 105 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų nuostatų, kurios sudaro teisinį pagrindą priteisti atitinkamas proceso išlaidas L. ir A. K. naudai taip pat ir apeliaciniame procese. Nagrinėjamu atveju vertintina tai, kad apeliacinį procesą iniciavo tik vienas iš pareiškėjų – E. P.,  L. ir A. K., kurių atžvilgiu administracinio nusižengimo teisena nutraukta šio teismo sprendimo neginčijo, tačiau pasinaudojo įstatymo jiems suteikta teise pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Kadangi atsiliepimą į skundą parengė advokatė, kurios suteiktas teisines paslaugas apmokėjo A. K., tai suprantama, kad A. K. patyrė procesines išlaidas ir turi teisę į jų atlyginimą. Vis dėlto dėl priteistinų proceso išlaidų atlyginimo dydžio pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką proceso dalyvio nurodomas patirtų išlaidų, be kita ko, ir advokato pagalbai dydis neįpareigoja teismo priteisti visos nurodomos sumos, o tai tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma išlaidų suma yra per didelė, t. y. pagal bylos aplinkybes tokia išlaidų suma advokato teikiamai teisinei pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina ir yra nepagrįsta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192-489/2019, 2K-7-25-495/2020 ir kt.). 

18.       Remiantis šiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl A. K., kurios atžvilgiu nutraukta administracinio nusižengimo teisena patirtų proceso išlaidų už teisinės advokato paslaugas dydžio vertina šias aplinkybes: 1) byla apeliaciniame procese išnagrinėta rašytinio proceso tvarka, advokatei pateikus tik vieną procesinį dokumentą; 2) tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame procese L. ir A. K. atstovavo ta pati advokatė, todėl jai nereikėjo iš naujo susipažinti su bylos medžiaga ir jos analizuoti; 3) proceso išlaidos už suteiktas gerokai gausesnes advokato teisines paslaugas pirmos instancijos teisminiame procese iki šio apeliacinio proceso buvo netgi mažesnės nei išlaidos apeliaciniame procese; 4) apeliaciniame skunde keliami klausimai nebuvo visiškai nauji, palyginus su pirmos instancijos teisminiu procesu, todėl jų teisinė analizė neturėjo būti sudėtinga ir ilgai trunkanti. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teisinės pagalbos teikimo pastovumą ir pobūdį, realiai suteiktų teisinių paslaugų apimtį apeliaciniame procese, tikėtinai skirtą darbo laiką, išlaidų būtinumą ir pagrįstumą, protingumo bei sąžiningumo principus daro išvadą, kad L. ir A. K. atstovės advokatės J. M.-D. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo turi būti tenkinamas tik iš dalies, A. K. priteisiant iš apeliacinį procesą iniciavusio pareiškėjo E. P. už teisines advokato paslaugas – 200 Eur sumą ir 42 Eur sumą, skirtą PVM mokesčiui sumokėti – iš viso 242 Eur sumą.

19.        Atsižvelgęs į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiamos 2022 m. kovo 9 d. ir 2022 m. kovo 17 d. nutartys yra teisėtos ir pagrįstos, naikinti jas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvai nėra teisinio pagrindo, todėl A. K. priteistinos proceso išlaidos už teisinę pagalbą apeliaciniame procese.

Teismas, vadovaudamasis ANK 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi ir 654 straipsniu, 666 straipsniu, BPK 105 straipsnio 6 dalimi,

n u t a r i a :

palikti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2022 m. kovo 9 d. nutartį ir 2022 m. kovo 17 d. nutartį administracinio nusižengimo byloje nepakeistas ir pareiškėjo E. P. apeliacinio skundo netenkinti.  

Priteisti iš pareiškėjo E. P. A. K. 242 Eur (du šimtus keturiasdešimt du eurus) patirtų išlaidų už advokato teisinę pagalbą apeliaciniame procese.

Ši nutar

Teisėja                                                                                                          Daina Vaidachavičienė