Baudžiamoji byla Nr. 1A-309-197/2015

Proceso Nr.1-49-1-00282-2013-3

Procesinių sprendimų kategorijos:

1.2.3.1.; 1.2.3.5.; 2.4.6.3.1.; 2.4.6.3.2.

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Laimos Garnelienės (pranešėjos),

teisėjų: Violetos Ražinskaitės, Elenos Vainienės,

sekretoriaujant Rasai Maldanytei,

dalyvaujant prokurorei Onai Rojutei,

gynėjui advokatui Vytautui Sviderskiui,

nuteistajam K. K. (K. K.),

nukentėjusiajam V. P. (V. P.),

nukentėjusiojo atstovei advokatei Ingridai Krolienei,

vertėjai Alvyrai Klipčiuvienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo K. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį bei nuteistas laisvės atėmimo bausme 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

K. K. išteisintas dėl BK 284 straipsnio 1 dalies, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

              Iš nuteistojo K. K. priteista 3 000 Lt (trys tūkstančiai Lt) turtinės ir 40 000 Lt (keturiasdešimt tūkstančių Lt) neturtinės žalos nukentėjusiajam V. P., 30 000 Lt (trisdešimt tūkstančių Lt) neturtinės žalos nukentėjusiajai T. T., 7 469,90 Lt (septynis tūkstančius keturis šimtus šešiasdešimt devynis Lt ir 90 ct) Panevėžio teritorinei ligonių kasai už nukentėjusiojo gydymą, 87,48 Lt (aštuoniasdešimt septynis Lt ir 48 ct) proceso išlaidų.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė :

K. K. nuteistas už tai, kad 2013 m. rugsėjo 1 d., apie 4 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – restorano „A.“ patalpose, iš pykčio tyčia vieną kartą kumščiu smogė į kairę veido pusę nukentėjusiajam I. P., nuo ko šis parkrito ant grindų, tuo pastarajam padarydamas galvos sumušimą, pasireiškusį minkštųjų audinių kraujosruva galvos minkštuose audiniuose – momeninėje – kaktinėje srityse ties vidurio linija, minkštųjų audinių kraujosruva veido kairėje, minkštųjų audinių kraujosruva liežuvio galiuke, pakauškaulio lūžiu, nusitęsiančiu į skliautą ir pamatą, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, itracerebrinėmis kraujosruvomis kaktinių bei smilkininių skilčių pamatiniuose paviršiuose abipus, dėl ko nuo galvos sumušimo nukentėjusysis 2013 m. rugsėjo 4 d., 2 val., mirė Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, taip jį tyčia nužudydamas.

Nuteistasis K. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Nuteistasis teigia, kad nepagrįstai ir neteisingai kvalifikuota jo veika pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Visų pirma pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis netiksli, kadangi šioje dalyje įvardinti sužalojimai nukentėjusiajam padaryti vien nuo kumščio smūgio, dėl kurio/po kurio jis tik parkrito ant grindų, t. y. nuo vieno jo tiesioginio smūgio atsirado visi sužalojimai, nors iš 2013 m. rugsėjo 5 d. – lapkričio 14 d. specialisto išvados  Nr. M1220/13(01) matyti, kad šie sužalojimai atsirado nuo dviejų trauminių poveikių (1 t., b. l. 86-93), todėl buvo pažeisti BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimai.

Apeliantas nesutinka su teiginiu, jog smūgiu nukentėjusiajam kumščiu į veido kairę pusę galėjo būti sukeltas kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, kas buvo viena jo mirties priežasčių, nes tai yra nauja aplinkybė, kuri nemotyvuota ir neteisinga. 2013 m. rugsėjo 5 d. – lapkričio 14 d. specialisto išvados  Nr. M1220/13(01) 6.1 punkte konstatuota, kad vieno trauminio poveikio metu padaryta minkštųjų audinių kraujosruva veido kairėje ir liežuvio galiuke, 6.2 punkte – susidarė minkštų audinių kraujosruva galvos minkštuose audiniuose pakaušinėje – momeninėje – kaktinėje srityse ties vidurio linija, pakauškaulio lūžis nusitęsiantis į skliautą ir pamatą, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų kietuoju dangalu, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, galvos smegenų sumušimas kaktinių ir smilkininių skilčių pamatiniuose paviršiuose abipus. Teismo posėdžio metu apklaustas ekspertas K. Z. buvo nenuoseklus ir davė sau pačiam prieštaraujančius parodymus dėl dviejų trauminių poveikių, kurie nulėmė nukentėjusiojo mirties priežastį. Bylos nagrinėjimo metu specialisto išvados ir eksperto paaiškinimai teisme nebuvo įvertinti ir pašalinti prieštaravimai. Taigi esant prieštaringiems duomenims apie vieną ir tą pačią esminę aplinkybę teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, privalėjo juos vertinti ir nuosprendyje nurodyti, kuriais iš jų grindžia savo išvadas, motyvus, o kuriuos atmeta (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau to nepadarė. Dėl minėtų priežasčių prašo skirti pakartotinę ekspertizę.

Taip pat nesutinka ir su teismo išvada, kad smūgis į žandą buvo akcentuotas ir stiprus, nes tai buvo grindžiama liudytojų parodymais, kurie patys smūgio nematė, yra neobjektyvūs, o kraujosruvos dydis smūgio stiprumo neapsprendžia, nes jos tik nurodo trauminio poveikio vietą. Apie tai, kad smūgis buvo nestiprus parodė ekspertas apklausiamas teisme. Be to, neįvertinta tai, jog nukentėjusiojo girtumas buvo ženkliai priartėjęs prie sunkaus, o ekspertas K. Z. paaiškino, kad vienas iš etilo alkoholio toksinio poveikio pasekmių yra koordinacijos sutrikimas, todėl esant apsvaigus griuvimo tikimybė didesnė. Pažymi, kad tą vakarą nematė I. P. ir negalėjo žinoti, jog nukentėjusysis yra apsvaigęs nuo alkoholio. Be to, nesuprato, kad jo nestiprus smūgis gali pargriauti stambų vaikiną, nežinojo, kad dėl girtumo jis lėčiau valdys savo veiksmus, susilpnės jo dėmesys ir reakcija, todėl neteks lygsvaros, yra didesnė tikimybė ir galimybė griūti bei atsitrenkti į ką nors. Ir juo labiau negalėjo numatyti, kad gali kilti sunkus sveikatos sutrikdymas dėl galvos atsitrenkimo į grindinį. Dėl aukščiau paminėtų priežasčių jo nusikalstama veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 140 straipsnį, kaip tyčinis nežymus sveikatos sutrikdymas, ir BK 132 straipsnio 1 dalį, kaip neatsargų gyvybės atėmimą.

Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl jo kaltės nesigilino į subjektyviuosius veikos požymius, o tik sprendė iš sunkių padarinių – I. P. mirė, ir suduoto smūgio. Nors akivaizdu, kad sunkūs padariniai yra kilę tik dėl neatsargumo, o ne dėl netiesioginės tyčios. Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių prašo mažinti priteistą V. P. ir T. T. sumas neturtinei žalai atlyginti.

Apeliantas nurodo, kad skiriant bausmę teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, jog buvo baustas už nelabai pavojingus administracinės teisės pažeidimus, ir neįvertino, jog būtent mirusiojo tėvai nesileido į kalbas dėl žalos atlyginimo. Bausmė paskirta kruopščiai neįvertinus reikšmingų bausmės skyrimui aplinkybių visumos, padarytos nusikalstamos veikos, aplinkybių, kurios palankiai jį apibūdina, todėl yra aiškiai per griežta ir prieštaraujanti teisingumo principui.

Nuteistasis prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendį ir jo veiką kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė, nukentėjusysis ir nukentėjusiojo atstovė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo K. K. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, sutikdama su apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas nepilnai įsigilino į bylos aplinkybes, neteisingai nustatė K. K. kaltės turinį ir rūšį, o tai lėmė neteisingą jo nusikalstamos veikos kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir dėl to neteisingai paskirtos bausmės bei netinkamai išspręsto neturtinės žalos klausimo (BPK 328 straipsnio 1, 2, 4 punktai).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nustatė, kad K. K. 2013 m. rugsėjo 1 d., apie 4 val., (duomenys neskelbtini), viešoje vietoje – restorano „A.“ patalpose, iš pykčio tyčia vieną kartą kumščiu smogė į kairę veido pusę nukentėjusiajam I. P., taip padarydamas jam minkštųjų audinių kraujosruvą veido kairėje, minkštųjų audinių kraujosruvą liežuvio galiuke, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, po ko šis parkrito ant grindų, o atsitrenkimo galva į grindis pasėkoje nukentėjusiajam buvo padarytas galvos sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių kraujosruva galvos minkštuose audiniuose – momeninėje – kaktinėje srityse ties vidurio linija, pakauškaulio lūžiu, nusitęsiančiu į skliautą ir pamatą, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, itracerebrinėmis kraujosruvomis kaktinių bei smilkininių skilčių pamatiniuose paviršiuose abipus, dėl ko nuo galvos sumušimo nukentėjusysis 2013 m. rugsėjo 4 d., 2 val., mirė Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, taip K. K. dėl neatsargumo atėmė gyvybę I. P..

Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka. Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje. Tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiškiasi BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Įrodymus teismas privalo tirti ir tikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 dalies ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų sąsajumo ir leistinumo principų, o juos vertinti pagal 5 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys Nr. 2K-455/2014; Nr. 2K-509/2010).

Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais ir baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, tuo pažeidė BK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, ir todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad bylos duomenys patvirtina K. K. kaltę dėl I. P. tyčinio nužudymo. Tokią neteisingą teismo išvadą lėmė ne tik visų įrodymų neįvertinimas, bet ir specialisto išvados netikslumas bei specialisto paaiškinimų prieštaringumas.

Nuteistasis K. K. apeliaciniame skunde neginčija, kad sudavė smūgį I. P., taip pat neginčija savo kaltės dėl I. P. mirties, tačiau jis nesutinka su teismo nustatyta tyčine kaltės forma.

Byloje objektyviai nustatyta, kad įvykio vakarą K. K. dirbo restorane „A.“, kaip didžėjus - leido muziką. Restorane buvo ir jo sugyventinė A. A.. Įvykio vakarą restorane laiką leido ir nukentėjusysis I. P. su draugais. Vakaro eigoje, K. K., pamatęs, kad I. P. šokių aikštelėje iš nugaros laiko apkabinęs jo sugyventinę, priėjęs sudavė nukentėjusiajam smūgį kumščiu į kairį žandikaulį. Nuo smūgio nukentėjusysis krito ant grindų, taip jam padarytas pakaušio srities sumušimas su kraujo išsiliejimu. Nukentėjusysis po trijų parų ligoninėje mirė.

Smūgį bei nukentėjusiojo kritimą patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma: paties nuteistojo parodymai, liudytojų A. A., N. P., I. J., R. K. parodymai, specialisto išvada konstatuoti sužalojimai. Nuteistasis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino sudavęs smūgį I. P., pats nuėjo į policijos komisariatą papasakoti apie įvykį. Smūgį nukentėjusiajam I. P. į veido kairę pusę jis sudavė iš pykčio, tačiau nužudyti jo nesiekė. Prieš pat įvykį jo sugyventinė A. A. nuėjo prie staliuko, prie kurio sėdėjo jai pažįstama kompanija. Maždaug po 10 – 15 minučių, eidamas parūkyti pamatė link jo ateinančią A. A., kurią per liemenį iš už nugaros laikė nukentėjusysis I. P.. Ji pasirodė jam išsigandusi, jis susijaudino, pasijautė pažemintas ir įžeistas, nes aplinkui buvo pažįstami žmonės. Priartėjęs 2-3 metrus, iš dešinės prasilenkė su A. A. ir dešine ranka smogė nukentėjusiajam į kairį skruostą. I. P. skėstelėjo rankomis ir griuvo visu ūgiu salėje ant grindų. Puolė jam padėti, pasuko galvą į šoną, kad neužspringtų ėmęs vemti, su kitais lankytojais išnešė prie išėjimo. Liudytoja A. A. parodė, kad išgirdusi patinkančią dainą nutarė eiti pašokti, ėjo viena. Eidama pajuto, kad kažkas ją sugriebė iš nugaros rankomis per liemenį, ėmė traukti artyn, dėl to ji išsigando, pasimetė. Pamatė iš priekio ateinantį K. K., su juo prasilenkė. Smūgio nematė, bet suprato, kad būtent jis smogė ją apsikabinusiam iš paskos ėjusiam Ivanui. Atsisukusi pamatė, kad šis jau guli ant nugaros ant salės grindų. Liudytoja I. J. matė kaip A. A. ėjo kartu su I. P. į šokių aikštelę, ir matė, kaip nukentėjusysis visu ūgiu krito ant nugaros. Liudytoja N. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad matė, kaip I. P. smūgį sudavė K. K., o liudytojas R. K. parodė, jog matė kaip K. K. sudavė smūgį I. P. į veidą, jo manymu, dėl to, kad nukentėjusysis apkabino ir prispaudė K. K. merginą.

Nukentėjusiajam padarytus sužalojimus patvirtina 2013 m. rugsėjo 5 d. specialisto išvada Nr. M 1220/13 (01), kurioje nurodyta, jog I. P. mirė nuo galvos sumušimo pasireiškusio  minkštųjų audinių kraujosruva galvos minkštuose audiniuose pakaušinėje – momeninėje – kaktinėje srityse ties vidurio linija, minkštųjų audinių kraujosruva veido kairėje, minkštųjų audinių kraujosruva liežuvio galiuke, pakauškaulio lūžiu nusitęsiančiu į skliautą ir pamatą, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, itracerebrinėmis kraujosruvomis kaktinių ir smilkininių skilčių pamatiniuose paviršiuose abipus. I. P. nustatytas galvos sumušimas būdingas griuvimui, galimai su pagreičiu bei padarytas dviem trauminiais poveikiais: vieno trauminio poveikio metu padaryta minkštųjų audinių kraujosruva veido kairėje ir liežuvio galiuke; antro poveikio metu susidarė minkštųjų audinių kraujosruva galvos minkštuose audiniuose pakaušinėje – momeninėje – kaktinėje srityse ties vidurio linija, pakauškaulio lūžis nusitęsiantis į skliautą ir pamatą, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų kietuoju dangalu, kraujo išsiliejimas po galvos smegenų minkštaisiais dangalais, galvos smegenų sumušimas kaktinių ir smilkininių skilčių pamatiniuose paviršiuose abipus (1 t., b. l. 86 – 97).              

Pirmosios instancijos teismo 2014 m. spalio 2 d. teisiamojo posėdžio metu teismo medicinos ekspertas K. Z. patvirtino savo išvadą ir papildomai paaiškino, kad buvo du trauminiai poveikiai į galvos sritį ir jie nebuvo lygiaverčiai. Galvos smegenyse buvo nustatyti kontūziniai židiniai, kurie įvardinti kaip galvos smegenų sumušimas. Šie kontūziniai židiniai yra būdingi griuvimui. Pagal išvados 6.1 punktą vienas smūgis į veido kairę pusę, kurio metu buvo sužalotas skruostas ir atsirado kraujosruva liežuvio gale, tiesiogiai nebuvo tas sužalojimas, kuris nulėmė nukentėjusiojo mirties priežastį. Sužalojimo lokalizacija galvoje ir morfologinis vaizdas leido teigti, kad pradžioje buvo kontaktas veido kairėje pusėje su kietu buku daiktu, kuris suteikė galvai pagreitį, dėl kurio ir įvyko griuvimas. Vėliau ekspertas paaiškino, kad pirmojo smūgio metu dėl kontakto su kietu buku daiktu į veido kairę pusę galėjo išsilieti kraujas po galvos smegenų kietuoju dangalu, o antrojo kontakto metu, kas yra būdinga griuvimui, galėjo susidaryti galvos smegenų kontūzijos ir taip pat galėjo susidaryti kraujosruva po galvos smegenų minkštaisiais dangalais. Ir vienas, ir kitas, jei atskirai paėmus tuos sužalojimus, sukėlė nukentėjusiojo mirtį, t. y. tiek vieno, tiek kito kontakto metu galėjo būti sukeltas kraujo išsiliejimas po galvos smegenų kietuoju dangalu, kuris vėliau buvo viena iš sąlygų mirties priežasčiai kilti (2 t., b. l. 51-52).

Šioje byloje yra labai svarbu išsiaiškinti tikrąją I. P. mirties priežastį, tai yra sužalojimą, lėmusį nukentėjusiojo mirtį. Iš jau minėtos teismo medicinos specialisto išvados ir pirmiau minėtų teisiamojo posėdžio metu duotų teismo medicinos eksperto K. Z. prieštaringų paaiškinimų kolegijai kilo abejonių, kokia buvo tikroji nukentėjusiojo mirties priežastis, ar K. K. suduotas smūgis į nukentėjusiojo veido kairę pusę galėjo būti priežastiniame ryšyje su I. P. mirtimi. Be to, 2013 m. rugsėjo 5 d. – lapkričio 14 d. specialisto išvadoje  Nr. M1220/13(01) konstatuota, kad I. P. mirė nuo galvos sumušimo, tačiau nesukonkretinta nuo kurio iš dviejų nustatytų trauminių poveikių. Tam, kad būtų pašalinti visi prieštaravimai, teisėjų kolegija, bylą nagrinėdama apeliacine tvarka, 2015 m. kovo 2 d. nutartimi paskyrė teismo medicinos ekspertizę. Ekspertai, atlikę ekspertizę, pateikė ekspertizės aktą Nr. EKM 39/15 (01), kurio išvados yra labai aiškios ir konkrečios. Taigi ekspertizės akte nurodyta, kad:

1. I. P. 2013 m. rugsėjo 1 d. patirti sužalojimai paaiškinami dviem trauminiais poveikiais:

1. kraujosruva minkštuose audiniuose apatinio žandikaulio kairėje pusėje. Šis sužalojimas padarytas kietu buku riboto paviršiaus daiktu, būdingas smūgio kumščiu sudavimui. Tikėtina, kad padarant šį sužalojimą nukentėjusysis galėjo patirti ir kraujosruvą liežuvio raumenyje. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą;
2. pakaušio srities sumušimas, pasireiškęs kraujosruva pakaušio viršugalvio minkštuose audiniuose, kaukolės skliauto ir pamato lūžiais, galvos smegenų sumušimu (kontūziniais židiniais galvos smegenų kaktinėse-smilkininėse skiltyse) su kraujo išsiliejimu po smegenų dangalais. Šis sužalojimas padarytas pakaušio sritimi kontaktuojant su plokščiu neribotu paviršiumi ir būdingas griuvimui. Sužalojimas atitinka sunkų sveikatos sutrikdymo mastą ir konkrečiu atveju buvo mirties priežastimi.

2-4. Dėl sužalojimų padarymo mechanizmo atsakyta išvados 1 punkte. Vien iš medicininių duomenų nustatyti smūgių stiprumą, smūgių sudavimo kryptį, negalima.

              6. Konkrečiu atveju, kuomet betarpiškai po smūgio į veido sritį nukentėjusysis nugriuvo ir atsitrenkė pakaušiu į kietą buką pagrindą įvyko kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dėl tarpinių venų plyšimo. Smūgis į veido kairią pusę negalėjo sukelti kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, kadangi šiuo atveju staigus neigiamas pagreitis išsivystė atsitrenkus pakaušiu į kietą buką pagrindą.

              7. I. P. mirtį lėmė sunki galvos smegenų trauma, nustatytas neblaivumas mirčiai įtakos neturėjo.

Taigi ekspertizės aktas yra labai konkretus ir nekeliantis abejonių. Ekspertizės aktą surašė du ekspertai: ekspertas J. Rybalko, turintis kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimus, deontologines ekspertizes, aukščiausią kvalifikacinę kategoriją, ekspertinio darbo stažą nuo 1990 metų ir ekspertė R. S., turinti kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimus, deontologines ekspertizes, aukščiausią kvalifikacinę kategoriją, ekspertinio darbo stažą nuo 1978 metų. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu pateiktą specialisto išvadą Nr. M 1220/13 (01) surašė ekspertas K. Z., turintis kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimus ir ekspertinio darbo stažą nuo 2013 m. Paminėtina, kad tyrimą jis atliko 2013 m. rugsėjo 5 d. – lapkričio 14 d., taigi neturėdamas nė metų darbo stažo. Įvertinusi tai, bei aplinkybę, kad ikiteisminio tyrimo metu pateikta specialisto išvada iš tiesų yra neišsami, o eksperto paaiškinimai prieštaringi, kolegija vadovaujasi ilgametę darbo patirtį turinčių ekspertų surašytu ekspertizės aktu. Kaip matyti iš šio ekspertizės akto I. P. mirties priežastis buvo sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas pakaušio sritimi kontaktuojant su plokščiu neribotu paviršiumi. Tuo tarpu pats smūgis į žandikaulį atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Ekspertai kategoriškai paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, jog ir smūgis kumščiu į žandikaulį galėjo sukelti kraujo išsiliejimą po galvos smegenų dangalu, tai yra taip pat gali būti mirties priežastimi. Taigi ekspertai atribojo du trauminius poveikius ir jų sukeltas pasekmes: nežymų sveikatos sutrikdymą ir sunkų sveikatos sutrikdymą, sukėlusį nukentėjusiojo mirtį.

              Apeliaciniame skunde nuteistasis dar nurodo, kad nukentėjusiojo girtumas buvo ženkliai priartėjęs prie sunkaus, o ekspertas K. Z. paaiškino, kad vienas iš etilo alkoholio toksinio poveikio pasekmių yra koordinacijos sutrikimas, todėl esant apsvaigus griuvimo tikimybė didesnė. Ekspertizės akte nurodyta, jog I. P. mirtį lėmė sunki galvos smegenų trauma, o nustatytas neblaivumas įtakos mirčiai neturėjo. Iš tiesų byloje nėra duomenų, kad I. P. elgėsi kaip neblaivus asmuo, net su juo buvę liudytojai, kurie jį pažįsta, parodė, jog jis tikrai neatrodė girtas, todėl natūralu, kad K. K. taip pat negalėjo to suprasti, ypatingai per tokį trumpą laiką, tik matydamas nukentėjusįjį apsikabinusį jo sugyventinę. Tokiu būdu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiojo neblaivumo laipsnis sąlygojo didesnę galimybę griūti, neišlaikyti pusiausvyros, o to tikrai negalėjo numatyti nuteistasis dėl pirmiau aptartų aplinkybių.

Iš visų išdėstytų įrodymų akivaizdu, ir tai teisingai nuosprendyje nustatė pirmosios instancijos teismas, kad tarp nuteistojo K. K. veiksmų – smūgio nukentėjusiajam į kairįjį žandikaulį ir po šio smūgio sekusio nukentėjusiojo griuvimo ir atsitrenkimo pakaušiu į grindis bei dėl to atsiradusių pasekmių – I. P. mirties, yra priežastinis ryšys. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, jog nuosprendį priėmęs teismas, vertindamas K. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties subjektyviosios pusės požymius, kaltės turinį, neįvertino visų objektyviais bylos duomenimis nustatytų faktinių aplinkybių ir neteisingai jas teisiškai įvertino. Gyvybės atėmimo bylose itin svarbią reikšmę turi kaltininko kaltės formos nustatymas, nes tyčinis gyvybės atėmimas kvalifikuojamas kaip nužudymas pagal BK 129 straipsnį, o neatsargus – pagal BK 132 straipsnį. Pažymėtina, kad kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvūs (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, ir pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas K. K. veiksmus kvalifikavęs kaip tyčinius,  o būtent padarytus veikiant netiesiogine tyčia, akcentavo specialisto paaiškinimus teisiamajame posėdyje, kad tiek smūgiu nukentėjusiajam kumščiu į veido kairę pusę, tiek ir jam atsitrenkiant pakaušiu į kietas grindis galėjo būti sukeltas kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu, kas buvo viena nukentėjusiojo mirties priežasčių. Dar vienas momentas, kurį akcentavo teismas yra tai, kad K. K. užsiiminėjo boksu, taiboksu (taip vadinamu tailandiečių boksu), ir smūgis I. P. įvykio metu buvo ne tik netikėtas, tačiau akcentuotas ir stiprus. Tai, pirmosios instancijos teismo manymu, rodo, jog nuteistasis neabejotinai suvokė, kad kelia pavojų nukentėjusiojo gyvybei, numatė, kad jis gali patirti mirtinus sužalojimus, ir nors nenorėjo tokių padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti. Kolegija nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Netiesioginės tyčios valinis momentas suponuoja kaltininko abejingumą galimiems padariniams. Iš esmės kaltininkui nesvarbu, tokių padarinių kils ar ne. Taigi netiesioginės tyčios atveju būtina įrodyti, kad kaltininkas suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad gali atsirasti ir mirtini padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido šiems padariniams atsirasti. Tokį netiesioginės tyčios turinį turi įrodyti teismas. Šioje byloje nenustatytas būtinas netiesioginės tyčios elementas – K. K. savo veiksmų pavojingumo suvokimas bei mirtinų padarinių numatymas.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 132 straipsnio 1 dalį kyla tam, kas dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. Kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį būtina nustatyti: 1) kad būtent kaltininko veika buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, t. y. kad tarp kaltininko veikos ir kilusių padarinių yra teisiškai reikšmingas priežastinis ryšys, nes šie padariniai buvo dėsningas kaltininko veikos rezultatas; 2) jo kaltę dėl kito žmogaus mirties.

Pagal BK 16 straipsnio nuostatas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti šiame kodekse numatytus padarinius, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti, arba dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo arba neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Esant nusikalstamam nerūpestingumui kaltininkas nesupranta, kad darydamas veiką kelia pavojų kito žmogaus gyvybei. Turėjimas numatyti padarinius yra objektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato pareigą būti atsargiam, darant atitinkamas veikas. Tokia pareiga gali kilti iš įstatymo, tarnybos pareigų, profesijos, ankstesnės veiklos, gyvenimo patyrimo ir pan. Galėjimas numatyti padarinius yra subjektyvus nusikalstamo nerūpestingumo kriterijus, kuris nustato asmens, turinčio atitinkamą pareigą, realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos pavojingumą bei numatyti kito žmogaus gyvybės atėmimą kaip jo veikos padarinį. Apie tai teismas sprendžia, įvertinęs kaltininko asmenines savybes – patirtį, kompetenciją, išsilavinimą, sveikatos būklę ir pan.

Atkreipiamas dėmesys, kad jei asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingumo kito žmogaus gyvybei, nenumatė padarinių, susijusių su gyvybės atėmimu, tie padariniai negali būti jam inkriminuoti kaip padaryti esant tyčinei kaltės formai, kuri reikalauja daromos veikos konkretaus pavojingumo suvokimo, konkrečių padarinių (gyvybės atėmimo) numatymo ir jų norėjimo ar sąmoningo leidimo jiems kilti.

              Priežastinis ryšys, jau minėta, nustatytas pagrįstai. Vertinant subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, atsižvelgtina į tai, kad K. K. smūgį I. P. sudavė tyčia, kadangi pastarasis buvo apsikabinęs nuteistojo sugyventinę. Tačiau labai svarbu įvertinti, koks buvo nuteistojo tikslas. Kaip parodė pats nuteistasis, jis norėjo, kad I. P. paleistų jo sugyventinę, buvo susijaudinęs dėl to, nes matė išsigandusį sugyventinės veidą. Taigi smūgį į kairį žandikaulį jis sudavė suvokdamas, kad nukentėjusiajam bus sukeltas fizinis skausmas. Tačiau visiškai kitoks nuteistojo psichinis santykis su kilusiais padariniais – nukentėjusiojo mirtimi. Nuteistasis viso proceso metu nuosekliai parodė, kad jis nenumatė ir nesuvokė, jog nuo jo suduoto smūgio į žandikaulį gali kilti mirtinos pasekmės. Byloje nustatyta, kad po smūgio į veidą, nukentėjusysis krito ant grindų, ir taip dėl pakaušio sumušimo jam išsiliejo kraujas po smegenų dangalais, kas ir buvo jo mirties priežastis. Visų pirma, pažymėtina, jog smūgis buvo tik vienas, antra – jis buvo suduotas į apatinę veido dalį – kairį žandikaulį, kuris, iš tiesų nėra tokia pavojinga galvos dalis ir paprastai smūgiu į šią galvos dalį nesukeliama mirtis. Nors pirmosios instancijos teismas ypatingai akcentavo tai, kad K. K. smūgis buvo tikslingas ir stiprus, kadangi jis lankė taibokso užsiėmimus, tokia teismo išvada nepagrįsta. Jau minėta, kad šis smūgis įvertintas nežymiu sveikatos sutrikdymu, kuris pats savaime mirties negali sukelti, be to, kolegijos vertinimu, ir jo lokalizacija leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis nesiekė ir nesuvokė, kad nuo tokio smūgio gali kilti nukentėjusiojo mirtis. Taip pat atsižvelgtina ir į K. K. elgesį po smūgio sudavimo – jis nerodė abejingumo galimiems pavojingiems padariniams – po suduoto smūgio jis iškart pasilenkė prie nukentėjusiojo, bandė jį kelti vienas, tačiau nepavyko, nukentėjusysis buvo be sąmonės, tada pamatęs ateinantį liudytoją R. K., kartu su juo pakėlė nukentėjusįjį ir nunešę paguldė jį ant neaukštos palangės prie restorano išėjimo, pamatęs, kad nukentėjusysis vemia, pavertė galvą žemyn, kad jis neužspringtų, visiems sakė, kad tai jis sudavė smūgį. Atvykus greitajai medicinos pagalbai, paaiškino, jog jis sudavė smūgį, po kurio nukentėjusysis krito, tada padėjo nunešti nukentėjusįjį į greitosios automobilį. Šie nuteistojo veiksmai rodo ne tik tai, kad jis nevengė atsakomybės, tačiau ir tai, kad siekė medikams suteikti informaciją, kuri jiems būtų vertinga suteikiant nuketėjusiajam pagalbą. Po to, kai medikai išvežė nukentėjusįjį į ligoninę, K. K. savo iniciatyva nuvyko į policijos komisariatą, kur papasakojo kas įvyko. Vėliau skambino į ligoninę, teiravosi apie nukentėjusiojo sveikatą.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad nuteistasis K. K. nenumatė, jog dėl jo veiksmų gali kilti pavojingi, baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Taigi veiką padarė veikdamas nusikalstamo nerūpestingumo sąlygomis. Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad K. K. sudavė smūgį į kairį žandikaulį, taigi  buvo nesilaikoma elementaraus atsargumo, rūpestingumo taisyklių, bendro draudimo naudoti bet kokį fizinį smurtą prieš kitus asmenis. Pagal įvykio situaciją, kad smūgį nukentėjusiajam jis sudavė šokių aikštelėje, ir K. K. asmenines savybes (pilnametis, pakaltinamas, vidurinio išsilavinimo ir kt.), jis turėjo ir galėjo numatyti, kad nukentėjusysis po jo suduoto smūgio gali kristi ir patirti sužalojimus, tame tarpe ir mirtinus. Atsakomybė kyla pagal realiai kilusius padarinius. Nustačius, kad K. K. nusikaltimą padarė neatsargia kaltės forma, veikdamas nusikalstamo nerūpestingumo sąlygomis, jo veika turi būti perkvalifikuota iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį. Pagrindinis, t. y. esminis ir vienintelis, BK 129 straipsnyje ir BK 132 straipsnyje numatytų nusikaltimų atribojimų požymis yra skirtinga kaltės forma.

              Nuteistasis skunde prašė jo veiksmus kvalifikuoti pagal BK 132 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį. Toks prašymas nepagrįstas. Pagal galiojančią teisminę praktiką, jei as­muo ne­su­pra­to sa­vo vei­kos pa­vo­jin­gu­mo ki­to žmo­gaus gy­vy­bei ir ne­nu­ma­tė, kad dėl jo vei­kos bus at­im­ta gy­vy­bė ki­tam žmo­gui, ta­čiau su­pra­to ir nu­ma­tė, kad dėl jo vei­kos ga­li bū­ti su­trik­dy­ta ki­to žmo­gaus svei­ka­ta, ir taip veik­da­mas pa­da­rė svei­ka­tos su­trik­dy­mus, su­kė­lu­sius nu­ken­tė­ju­sio­jo mir­tį, vei­ka kva­li­fi­kuo­ja­ma pa­gal BK 132 ir 135 ar 138 straips­niuo­se nu­ma­ty­tų nu­si­kal­ti­mų su­tap­tį, jei­gu dėl žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mo yra ne­at­sar­gi kal­tė. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad I. P. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, todėl veika kvalifikuojama tik pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, be papildomos kvalifikacijos pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į tinkamą teismo procesą, kuri yra teisės į teisingą teismą dalis. Antra vertus, teisė į tinkamą teismo procesą apima teisę žinoti kaltinimą ir teisę į gynybą (Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas). Šis Konstitucinio Teismo nutarimas patvirtina, kad kaltinamojo teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, teisė į gynybą ir teisingą teismą yra pažeidžiamos ir tada, kai inkriminuojama veika perkvalifikuojama pagal lengvesnę nusikalstamą veiką numatantį baudžiamąjį įstatymą, tačiau pritaikant kitokį teisinį požymį (sudėties požymį, įtvirtintą BK specialiojoje dalyje), būtiną šią veiką pripažinti nusikalstama (pavyzdžiui, kad nusikalstama veika padaryta ne tyčia, o dėl neatsargumo), bet neįspėjus kaltinamojo apie tokią galimybę ir nesudarius galimybių atitinkamai gintis (kasacinė nutartis 2K-P-1/2014). Nagrinėjamoje byloje perkvalifikuoti nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį prašė pats nuteistasis, dėl to minėtos baudžiamojo proceso nuostatos nepažeistos.

Atsižvelgiant į tai, kad perkvalifikavus K. K. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį lengvinama jo teisinė padėtis, atitinkamai skirtina ir švelnesnė bausmė.

Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Skiriant bausmę K. K. atsižvelgiama į tai, kad teismas nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jis prisipažino sudavęs smūgį I. P. bei nuoširdžiai gailisi, taip pat iš karto po įvykio nuvyko į policijos komisariatą ir padėjo išaiškinti veiką (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal galiojančią teisminę praktiką, baudžiamasis įstatymas visiško kaltės pripažinimo bei nuoširdaus gailėjimosi nesieja su tuo, ar asmuo savo veiką vertina kaip nusikalstamą, ar ne, t. y. nereikalauja savo padarytos veikos teisinio įvertinimo. Iš bylos matosi, kad K. K. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios davė nuoseklius parodymus apie savo atliktus veiksmus. Visą laiką nesutiko tik su tyčia atimti gyvybę. Tuo tarpu bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, pirmosios instancijos nuosprendis keičiamas būtent dėl to, kad teismas nepagrįstai nuteistojo veiksmuose nustatė tyčinę kaltės formą. Nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta. Taip pat skiriant bausmę atsižvelgtina į tai, kad jis anksčiau neteistas, baustas administracine tvarka, iki įvykio bei šiuo metu dirba ne tik vadovaujantį darbą UAB „T. t.“, bet ir stengiasi dirbti papildomai restorane, kuriame įvyko įvykis. Darbovietėse apibūdinamas tik itin teigiamai kaip sumanus vadovas, geras, sąžiningas darbuotojas. Gyvena su sugyventine, prisideda prie dviejų jos mažamečių vaikų iš pirmos santuokos išlaikymo. Šiuo nusikaltimu sukeltos pasekmės nebepataisomos – gyvybė atimta jaunam žmogui. Įvertinusi visas šias aplinkybes kolegija skiria nuteistajam BK 132 straipsnio 1 dalies sankcijoje laisvės atėmimo bausmę, ir jos dydį nustato mažesnį nei šios bausmės rūšies vidurkis. Nors BK 132 straipsnio 1 dalies sankcija numato ir arešto bausmę, kolegija skiria laisvės atėmimo bausmę, be visų jau aptartų aplinkybių atsižvelgus ir į kilusias sunkias pasekmes, patį nusikalstamos veikos pavojingumą.

Vis dėlto, kolegijos manymu, bausmės tikslai K. K. atžvilgiu gali būti pasiekti atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

2015 m. kovo 19 d. BK 27, 38, 39, 55, 56, 60, 62, 75, 179 ir 187 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeista BK 75 straipsnio 1 dalis, numatant galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). K. K. veika šiuo nuosprendžiu perkvalifikuojama į BK 132 straipsnio 1 dalį – tai yra neatsargų nusikaltimą, už kurį skiriama bausmė 1 metai ir 6 mėnesiai, taigi šiuo atveju yra formalusis pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nuteistojo atžvilgiu.  Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2013, 2K-91/2014, 2K-536/2014), teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo, pavyzdžiui: ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų. Teismas šią išvadą gali padaryti pagal visų BK 41 straipsnio nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi jau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes apie tai, kad nustatyta viena K. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, tai, kad nuteistasis iš karto po to, kai nukentėjusysis krito ant grindų, jį pakėlė, nešė link išėjimo, tai yra iš jo aktyvių veiksmų matyti, kad jis bandė išvengti sunkesnių padarinių, be to, kai jau minėta, sulaukęs, kol atvyks greitoji medicinos pagalba ir papasakojęs kas įvyko, nuvyko į policijos komisariatą pranešti apie įvykį, taip pat įvertinusi tai, kad jis anksčiau neteistas, yra jauno amžiaus, dirba, darbdavių ir kolegų charakterizuojamas išimtinai teigiamai, kolegija laiko, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai K. K. atžvilgiu bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat prašo sumažinti priteistas neturtinės žalos sumas nukentėjusiesiems. Šis nuteistojo prašymas pagrįstas, nustačius jo veikimą neatsargia kaltės forma.

Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinės nutartys 3K-3-604/2005, Nr. 2K-227/2011, 2K-410/2013 ir kt.).

Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, žalą padariusio asmens turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Be to, sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas iš K. K. priteisė 40 000 Lt nukentėjusiajam V. P. ir 30 000 Lt nukentėjusiajai T. T. neturtinės žalos atlyginimo. Teismas nurodė, jog nukentėjusieji yra nužudytojo tėvai, įvertino kiekvieno iš jų ryšį su nužudytuoju, teismų praktiką. Nors gana lakoniškai, tačiau teismas nurodė neturtinės žalos dydžių nustatymo motyvus. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nustačius kitą K. K. kaltės formą – kad jis veikė neatsargia kaltės forma bei atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, neturtinės žalos dydžiai mažinami.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs, jog, asmeniui veikiant tyčia, padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju, todėl, esant šiai kaltės formai, priteistinos neturtinės žalos dydis turėtų būti atitinkamai mažesnis nei tyčinių veikų atveju (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-470/2006).

Taigi teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad šiuo atveju neturtinė žala padaryta neatsargiais kaltininko veiksmais, nesiekiant ir nenumatant galimų mirtinų padarinių. Tokiais atvejais yra pagrindas priteisti mažesnę neturtinę žalą nei tyčinės veikos atveju (kasacinės nutartys Nr. 2K-470/2006, 2K-228/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos išvadų 10.2 punktas).

Teismų praktika tokio pobūdžio bylose, kai gyvybė atimama veikiant neatsargiai, yra gana įvairi, neturtinės žalos dydžiai svyruoja nuo 10 000 iki 100 000 Lt (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-58-697/2015), 40 000 Lt (kasacinė nutartis Nr. 2K-45/2013), 25 000 Lt (kasacinė nutartis Nr. 2K-599/2010), 30 000 Lt (kasacinė nutartis Nr. 2K-394/2010). Taigi įvertinus formuojamą praktiką bei tai, kad nukentėjusieji neabejotinai patyrė didelius dvasinius išgyvenimus netekę sūnaus, su kuriuo palaikė glaudžius ryšius, bei atsižvelgus į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, nukentėjusiajam V. P. neturtinės žalos dydis mažintinas iki 35 000 Lt (10 136,70 Eur), nukentėjusiajai T. T. neturtinės žalos dydis mažintinas iki 25 000 Lt (7240,50 Eur).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2, 3, 4 punktais,

n u s p r e n d ž i a :

Panevėžio apygardos teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistojo K. K. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 straipsnio 1 dalies į BK 132 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. 

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatomis paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą K. K. atidėti 2 (dvejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo metu:

• tęsti darbą;
• per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti padarytą turtinę žalą:

868,86 Eur (aštuonis šimtus šešiasdešimt aštuonis Eur ir aštuoniasdešimt šešis euro centus) (3 000 Lt) nukentėjusiajam V. P.;

• būti savo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), nuo 19 val. dienos iki 7 val. ryto, jei tai nesusiję su darbu;
• neišvykti už gyvenamosios vietos rajono ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nuteistajam K. K. išaiškinti, kad pagal BK 75 straipsnio 5 dalį bausmės atidėjimo tvarka ir sąlygos numatytos Lietuvos Respublikos probacijos įstatyme.

Nuteistajam K. K. išaiškinti, kad:

• vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 1 dalimi, jeigu jis

bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įvykdys baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas, nepadarys Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytų pažeidimų, kai sueis bausmės vykdymo atidėjimo terminas, bus laikomas atlikęs bausmę;

• vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 1 punktu,

jeigu jis probacijos vykdymo laikotarpiu dėl pateisinamų priežasčių per teismo nustatytą laiką neįvykdys baudžiamojo poveikio priemonių ir pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu šį laiką gali pratęsti;

• vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

jeigu jis probacijos vykdymo laikotarpiu vykdys baudžiamojo poveikio priemones ir pareigas, tačiau padarys kitus teisės pažeidimus, už kuriuos jam ne mažiau kaip du kartus bus taikytos administracinės nuobaudos, ir (ar) vartos psichiką veikiančias medžiagas arba nevykdys kitų įstatymų nustatytų pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu gali jam papildomai paskirti BK IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) BK 75 straipsnio 2 ar 3 dalyje numatytų pareigų.

• vadovaujantis Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 3 punktu,

jeigu jis probacijos vykdymo laikotarpiu be pateisinamų priežasčių nevykdys teismo paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių ir pareigų arba ir po papildomų baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) pareigų paskyrimo jų nevykdys ar padarys teisės pažeidimą, už kurį jam būtų taikyta administracinė nuobauda, arba nevykdys kitų įstatymų nustatytų pareigų, teismas probacijos tarnybų teikimu priimtų sprendimą panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą ir nuteistasis K. K. turės įvykdyti pagal nuosprendį paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Iš nuteistojo K. K. priteisti 10 136,70 Eur (dešimt tūkstančių šimtą trisdešimt šešis Eur ir septyniasdešimt euro centų) (35 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam V. P. ir 7 240,50 Eur (septynis tūkstančius du šimtus keturiasdešimt Eur ir penkiasdešimt euro centų) (25 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai T. T..

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Kolegijos pirmininkė                                                                      Laima Garnelienė

Teisėjai                                                                                                   Violeta Ražinskaitė

                                                                                              Elena Vainienė