Civilinė byla Nr. 2A-1895/2013

Teismo proceso Nr.2-56-3-00947-2009-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 24; 30.4.1;

(S)

30.5; 30.10; 114.4; 114.11;121.21; 123.10

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 10 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės

sekretoriaujant Ilonai Kvger

dalyvaujant ieškovių atstovei advokatei R. G.

atsakovams A. P., J. I. B.

atsakovų A. P., A. M. atstovui advokatui E. P. S.

atsakovės J. I. B. atstovui advokatui L. M.

atsakovės N. Š. atstovams A. D., advokatui M. K.

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM atstovei N. Š.

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. I. B., N. Š., A. M., A. P., D. P., Kauno rajono savivaldybės, akcinės bendrovės SEB banko apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. galutinio sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, priimto civilinėje byloje Nr. 2-775-260/2010 pagal ieškovų A. P. ir A. S. ieškinį atsakovams Kauno apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos), Kauno miesto savivaldybei, Kauno rajono savivaldybei, akcinei bendrovei SEB bankui, O. G. D., V. D., Leonui A. D., J. D., N. Š., A. P., J. I. B., J. V., V. V., A. M. ir D. P. dėl administracinių aktų panaikinimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, byloje dalyvaujant tretiesiems asmenims D. G., M. P., R. K., M. R., A. R., V. R., D. D., Kauno 5-ojo notarų biuro notarei R. P., Kauno miesto pirmojo notarų biuro notarė R. L., Kauno miesto devintojo  notarų biuro notarei D. K. bei Lietuvos  Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos  teisingumo ministerijos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas pretendentams pareiškus reikalavimus atkurti nuosavybės teises į asmeniniams ūkiams perduotus ir kitiems asmenims priklausančius žemės sklypus. Byloje sprendžiamas šių asmenų grupių- asmeninių ūkių savininkų ir pretendentų atkurti nuosavybės teises- konkuruojančių interesų į tą patį nekilnojamąjį turtą derinimo klausimas.

Ieškovės A. P. ir A. S., patikslinusios anksčiau byloje pareikštus ieškinio reikalavimus (10 t., 52-59 b. l.), prašė pripažinti negaliojančiais:

1. Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. 1-ojo šaukimo 37 sesijos sprendimo „Dėl asmeninio naudojimo žemės sąrašų patvirtinimo“ dalis, kuriomis atsakovams L. D., A. P., N. Š., A. M. ir J. I. B. buvo skirtos asmeniniam naudojimui atitinkamos J. R. priklausiusios žemės dalys.

2. Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 12 ir 17 d. įsakymus, kuriais patvirtintas L. D., A. P., N. Š., A. M. ir J. I. B. ginčijamų žemės sklypų naudojimo teisėtumas.

3. Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 17 d. įsakymo ir Kauno apskrities viršininko 2004 m. vasario 12 d. įsakymo dalis, kuriomis leista A. P. ir L. D. pirkti asmeninio ūkio žemę ir kuriais nuspręsta parduoti žemę šiems asmenims.

4. Kauno apskrities viršininko administracijos žemės pardavimo L. D. bei A. P. sutartis.

5. Kauno apskrities viršininko 2002 m. vasario 22 d., 2003 m. gegužės 12 d., 2003 m. rugpjūčio 14 d. įsakymų ir sprendimo dalis, kuriomis buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčijamą žemę J. I. B., N. Š. ir A. M..

6. 2007 m. kovo 19 d., balandžio 19 d. ir rugsėjo 19 d. hipotekos lakštus (jų dalis) dėl A. M. priklausančio žemės sklypo įkeitimo, taip pat šio hipotekos lakšto registraciją.

7. Hipotekos kreditoriaus AB SEB banko ir skolininko D. P. 2007 m. kovo 16 d. susitarimą pakeisti 2006 m. spalio 17 d. kredito sutartį, 2007 m. rugpjūčio 3 d. susitarimo 7.2 punktą.

8. Kauno apskrities valdytojo sprendimo ir Kauno apskrities viršininko 1999 m. birželio 29 d. įsakymų dalis, kuriomis A. E. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės, taip pat šios žemės paveldėjimo teisės liudijimą ir paskesnę dovanojimo sutartį.

Ieškovės nurodė, kad J. R. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdė 9,79 ha žemės. 1991 m. spalio 16 d. ir 1992 m. rugsėjo 29 d. J. R. dukterys M. L., O. P., A. P. ir A. S., sūnūs K. R., B. R. ir A. R., taip pat marti U. R. (toliau tekste - pretendentai) Kauno rajono Rokų apylinkės Agrarinės  reformos tarnybai pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į J. R. priklausiusią žemę. 1996 m. lapkričio 28 d. sutartimi O. P. perleido teisę į išlikusio nekilnojamojo turto (0,41 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teisės atkūrimą savo dukteriai R. K..

Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimais nuosavybės teisės į dalį J. R. valdytos žemės (duomenys neskelbtini) pretendentams buvo atkurtos natūra šiomis dalimis: ieškovei A. S. 1998 m. gegužės 18 d. sprendimu į 0,33 ha žemės, ieškovei A. P. 1999 m. gegužės 5 d. sprendimu – į 0,33 ha žemės, R. K. (kuriai O. P. perleido teises į nuosavybės teisių atkūrimą) 1998 m. gegužės 12 d. sprendimu – į 0,33 ha žemės, M. L. 1999 m. birželio 29 d. sprendimu – į 0,33 ha žemės, U. R. 1998 m. gegužės 18 d. sprendimu – į 0,33 ha žemės, K. R. 1998 m. gegužės 18 d. sprendimu – į 0,33 ha žemės, B. R. 1998 m. gegužės 18 d. sprendimu – į 0,33 ha žemės, A. R. 1998 m. gegužės 18 d. sprendimu– į 0,33 ha žemės.

Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 22 d. įsakymu „Dėl Kauno apskrities viršininko 2004 m. gegužės 5 d. išvados Nr. 131 pripažinimo netekusia galios, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos tos pačios dienos sprendimais M. L., A. S., A. P., K. R., B. R. ir A. R. atkurtos nuosavybės teisės į 0,10 ha žemės dalis kiekvienam, U. R. į 0,09 ha žemės dalį ir R. K. į 0,01 ha žemės dalį, grąžinant visiems jiems natūra 0,70 ha žemės sklypą.

Šiuose Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimuose nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiams tenkančias žemės dalis (M. L. – į 0,79 ha, A. S. – į 0,80 ha, U. R. – į 0,80 ha, A. P. – į 0,79 ha, K. R. – į 0,79 ha, B. R. – į 0,79 ha, A. R. – į 0,81 ha, R. K. – į 0,07 ha) bus atkurtos vėliau, rengiant žemės reformos projektą kitame etape. Aplinkybę, kad liko atkurti nuosavybės teises į šiems piliečiams tenkančias J. R. iki nacionalizacijos turėtos žemės dalis, patvirtina ir Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2009 m. gruodžio 22 d. informacija.

Kauno apskrities viršininko administracijos  Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. balandžio 1 d. rašte Nr. 116, adresuotame ieškovei A. P., nurodė, jog iš viso natūra visiems pretendentams buvo grąžinta 2,64 ha žemės, o likusi žemė yra užimta buvusios Rokų apylinkės gyventojų  asmeninio ūkio žemės sklypais ir namų valdų, asmeninio žemės ūkio žemė yra paskirta Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimu, taip pat įteisinta Kauno apskrities viršininko administracijos 1996 m. gruodžio 12 ir 17 d. įsakymais.

Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. balandžio 21 d. rašte nurodyta, kad iš viso natūra visiems pretendentams buvo grąžinta 2,64 ha žemės, liko atkurti nuosavybės teises į 7,15 ha žemės, o likusi negrąžinta J. R. valdyta žemė buvo priskirta valstybės išperkamai žemei (piliečiams suteikta ir jų naudojama asmeninio ūkio žemė). Tame pačiame rašte taip pat nurodyta, kad asmeninio ūkio naudotojams: L. D., N. Š., A. P., A. P. žemė skirta Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 17 d. įsakymu, I. J. B. – Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymu, o V. Ž. (K.) Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. 1-ojo šaukimo 37 sesijos sprendimu, į žemės sklypą nuosavybės teisės atkurtos E. A. V..

Ieškovių teigimu minėti asmenys J. R. valdytą žemę valdo neteisėtai ir taip pažeidžia jų teises, todėl prašė tenkinti ieškinį.

Kauno  apygardos teismas 2010 m. kovo 18 d.  daliniu  sprendimu (10 t., 100-113 b. l.),  ieškinio reikalavimus, dėl atsakovų J. V. ir V. V. žemės valdymo, t. y. kuriuo  nusprendė  ieškinio reikalavimus, susijusius su atsakovų J. V. ir V. V. žemės valdymu, t. y. panaikinti Kauno apskrities valdytojo 1999  m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 19/1710, kuriuo A. E. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 4 ha žemės (duomenys neskelbtini), dalyje dėl 0,80 ha nuosavybės teisių atkūrimo;  panaikinti Kauno apskrities viršininko 1999 m. birželio 29 d. įsakymo Nr. 02-01-3571 (Nr.l9-1710) 1 priedo 4 punkto, kuriuo A. E. V. buvo atkurtos nuosavybės teises į 4 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), dalyje dėl 0,80 ha nuosavybės teisių atkūrimo, bei to paties įsakymo 2 priedo 4 punkto, kuriuo A. E. V. buvo suteiktas 4 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini), dalyje dėl 0,80 ha žemės suteikimo; pripažinti negaliojančiu 2004 m. sausio 29 d. paveldėjimo teisės liudijimą (reg. Nr.5-344), kuriuo J. V. paveldėjo 4 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), dalyje dėl 0,80 ha žemės paveldėjimo; panaikinti Kauno apskrities viršininko 2004 m. liepos 8 d. įsakymą Nr.02-01-5815, registro Nr. 19/16150; panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. T-705; panaikinti Kauno apskrities viršininko 2007 m. birželio 13 d. įsakymą Nr. 02-01-6845; pripažinti negaliojančia 2007 m. spalio 26 d. dovanojimo sutartį (reg. Nr.8946), kurios pagrindu J. V. padovanojo V. V. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (patikslintame ieškinyje nurodyti reikalavimai nuo Nr. 23 iki Nr.29), atmesti. Šis  dalinis  sprendimas  apskųstas nebuvo ir įsitesėjo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2010 m. gruodžio 17 d. galutiniu sprendimu ieškinį tenkino iš dalies ir ginčijamus administracinius aktus bei sandorius pripažino negaliojančiais, taip pat taikė restituciją. Teismas atmetė ieškovių reikalavimą pripažinti negaliojančiais Hipotekos kreditoriaus AB SEB banko ir skolininko D. P. 2007 m. kovo 16 d. susitarimą pakeisti 2006 m. spalio 17 d. kredito sutartį bei 2007 m. rugpjūčio 3 d. susitarimo 7.2 punktą, nurodydamas, kad sudarant šiuos sandorius atsakovė A. M. nedalyvavo, savo valios neišreiškė, todėl nelaikytina, kad šiais sandoriais buvo sudarytas ieškovių teises pažeidžiantis įkeitimo sandoris. Ieškinio reikalavimai J. V. ir V. V. buvo atmesti 2010 m. kovo 18 d. daliniu sprendimu, grindžiant tuo, kad atkuriant nuosavybės teises A. V. buvo projektuojama racionali žemėnauda, o tokiu atveju grąžinamo natūra žemės sklypo ribos gali nesutapti su buvusios žemėnaudos ribomis.

Teismas, atsižvelgęs į atsakovo Kauno apskrities viršininko administracijos atsiliepime į pateiktą informaciją, vėliau pateiktus rašytinius įrodymus ir planą, pripažino, kad į buvusio savininko J. R. nuosavybės teise valdytą 9,79 ha žemės sklypą  patenka  atsakovų šiuo metu valdoma žemė. Teismas sutiko su ieškovėmis, kad skiriant žemės sklypus asmeniniam ūkiui A. P., L. D., N. Š. ir A. M. buvo pažeista sklypų skyrimo tvarka; nurodė, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, jog šie asmenys nustatyta tvarka būtų teikę  prašymus, kitus dokumentus, tinkamai būtų parengtos  asmeninės bylos, parengti pasiūlymai apylinkės tarybai. Teismas taip pat pažymėjo, kad atsakovams paskirti asmeniniam ūkiui žemės sklypai  nebuvo pamatuoti ir paženklinti. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgęs į tai, kad Rokų apylinkės tarybos sprendimo, kuriuo suteikti asmeninio naudojimo sklypai, priede buvo numatyta grafa „Atmatuotas plotas“, tačiau ji, skiriant žemę asmeniniam naudojimui šiems asmenims, neužpildyta. Teismas sprendė, kad atliekant žemės sklypų asmeniniam ūkiui matavimus, privalėjo būti įvertinti ir ieškovių interesai, o to nepadarius, buvo pažeista žemės suteikimo asmeniniams ūkiams tvarka ir pažeistos ieškovių teisės.

Teismas tenkino ieškovių reikalavimą panaikinti 1994 m. gegužės 13 d. Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 37 sesijos sprendimo „Dėl asmeninio naudojimo žemės sąrašų patvirtinimo“ dalis, kuriomis A. P. suteiktas asmeninio naudojimo 1,55 ha žemės sklypas, L. D. – 1,0 ha žemės sklypas, A. M. – 2,0 ha žemės sklypas ir N. Š. – 1,0 ha žemės sklypas, ta apimtimi, kiek jos pažeidžia ieškovių interesus. Naikindamas ieškovių nurodytas Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymų dalis  teismas atsižvelgė į tai, kad atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija nepateikė reikalautų įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų įvertinti ir įsakymų, kaip tokių, pagrįstumą, t. y. duomenų, įrodančių, jog L. D. ir atsakovai A. P., N. Š., A. M. ir I. J. B. tikrai pateikė atitinkamus  prašymus įteisinti naudojamus žemės sklypus, kad jie tikrai turėjo teisę gauti žemę asmeniniams  ūkiams iki 1994 m. liepos 1 d., jei taip, tai kokio dydžio žemės sklypai jiems galėjo būti suteikti, kad žemės sklypais jie tikrai naudojosi ir kad būtent tie žemės sklypai jiems buvo pamatuoti ir  paženklinti.

Teismas taip pat nustatė, kad atsakovė I. J. B. nuo 1994 m. naudojosi 0,15 ha  dydžio žemės ūkio paskirties žeme, nes už tokio dydžio sklypą mokėjo mokesčius. Kur toks sklypas jai buvo atmatuotas 1996 m., įrodymų nepateikta. Teismas vertino, kad Apskrities valdytojo 1996 m. įsakymu nepagrįstai buvo įteisintas jos naudojimasis 1,52 ha asmeninio ūkio žemės sklypu. Teismas konstatavo, kad L. D. ir atsakovams A. P., N. Š., A. M. ir J. I. B. suteikus ginčo objektu esančią asmeninio ūkio žemę pažeidžiant teisės norminiais aktais nustatytą tvarką, joks paskesnis viešojo administravimo subjekto valinis sprendimas negali įteisinti neteisėto žemės skyrimo. Pasak teismo, atitinkamai nebuvo pagrindo priskirti tokios žemės valstybės išperkamai, vadovaujantis Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 8 punktu. Teismo vertinimu, neišsprendus nuosavybės teisių atkūrimo klausimo pagal ieškovių 1992 metais pateiktus prašymus, ginčo žemė negalėjo būti parduota ar kitaip perleista atsakovams. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažino neteisėtomis ir naikintinomis Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 17 d. įsakymo dalis, kuriomis  leista L. D. pirkti asmeninio ūkio žemę, dalį dėl 0,95 ha žemės pirkimo ir A. P. leista pirkti 1,52 ha asmeninio ūkio žemę, taip pat Kauno apskrities viršininko 2004 m. vasario 12 d. įsakymus, kuriais nuspręsta parduoti tokią žemę šiems asmenims. Panaikinus tokius administracinius aktus, anot teismo, pripažintinos negaliojančiomis ir žemės pardavimo L. D. bei A. P. sutartys, sudarytos šių asmenų ir Kauno apskrities viršininko administracijos, kadangi šie sandoriai prieštaravo imperatyviosioms įstatymų normoms, t. y. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsniui, 12 straipsnio 8 punktui, Žemės reformos įstatymo  6 straipsniui, o pripažinus negaliojančiomis žemės pirkimo–pardavimo sutartis, taikytina  restitucija. Taikydamas restituciją, teismas nusprendė žemę grąžinti valstybei, o pirkėjams iš pardavėjo teisių perėmėjo priteisė sutarties kainą. Pripažinęs, kad asmeninio ūkio žemė atsakovėms I. J. B., A. M. ir N. Š. buvo paskirta neteisėtai, teismas taip pat pripažino neteisėtais ir panaikino Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymų dalis atkurti joms nuosavybės teises, perduodant neatlygintinai asmeninio ūkio sklypus, tiek, kiek tai pažeidžia ieškovių teises ir kiek jos prašo. Teismo vertinimu, pripažinus negaliojančiais administracinius aktus, išnyko pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl panaikino ir jo pagrindu atsiradusius teisinius padarinius bei taikė restituciją.

Teismas tenkino ieškovių reikalavimą panaikinti hipotekos lakštą ir sutartis, kuriomis keičiami hipotekos lakšto duomenys. Teismo nuomone, įkeisti daiktą hipotekos sutartimi (lakštu) gali tik to daikto savininkas. Dėl to, nuginčijus daikto savininko A. M. nuosavybės teisę į dalį ginčo žemės sklypo, tais pačiais argumentais ir pagrindu naikintinas hipotekos lakštas.

Teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį  turtą  atkūrimo įstatymo 19  straipsnyje nustatytas institucijų sprendimų dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 30 dienų apskundimo terminas nagrinėjamu atveju galėtų būti taikomas tik dėl Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimų, priimtų ieškovių atžvilgiu, kuriais buvo atkurtos joms nuosavybės teisės arba atsisakyta tą padaryti. Tačiau, anot teismo, nagrinėjamu atveju tokie sprendimai nepriimti ir ginčų dėl jų nėra, todėl atmetė atsakovų argumentus, jog ieškovės praleido 30 dienų ieškinio senaties terminą. Pasak teismo, nagrinėjamu atveju taip pat netaikytinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas skundui dėl individualaus akto paduoti, nes šis taikomas, kai ginčas nagrinėjamas administraciniame teisme Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka pagal suinteresuotų asmenų pareiškimus dėl individualaus akto teisėtumo, o ne civilinėje byloje, nagrinėjamoje bendrosios kompetencijos teisme. Teismo vertinimu, šiuo atveju privalu atsižvelgti į CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą dešimties metų ieškinio senaties terminą, tačiau jis nebuvo praleistas.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė J. I. B. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. galutinio teismo sprendimo dalį, kuria buvo panaikinta: Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 17 d. įsakymo Nr. 05-6401, 25 punkto, kuriuo buvo patvirtintas 1,52 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimo teisėtumas J. I. B., dalis dėl 1,07 ha žemės sklypo naudojimo teisėtumo patvirtinimo; Kauno apskrities viršininko 2002 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 02-01-818(19-3877 p.), kuriuo J. I. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę ir suteiktas neatlygintinai 1,36 ha dydžio asmeninio ūkio žemės sklypas (duomenys neskelbtini), dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,07 ha žemės sklypo dalį; Kauno apskrities viršininko 2002 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. 19/3877, kuriuo J. I. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,36 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui 1,36 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,07 ha žemės sklypo dalį, bei ši 1,07 ha žemės sklypo dalis grąžinta valstybės valdymui; ir ieškinio dalį dėl minėtų įsakymų ir sprendimo dalių panaikinimo atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Nagrinėjamu atveju Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas taikytinas 2002 m. vasario 22 d. Kauno apskrities sprendimui Nr. 19/3877 bei 2002 m. vasario 22 d. Kauno apskrities viršininko įsakymui Nr. 02-01-818 apskųsti, kadangi jų pagrindu atsakovei J. I. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus. Be to, J. R. nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys dokumentai patvirtina, jog apie tai, kad žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui atsakovams, ieškovėms tapo žinoma dar 1997 m. lapkričio 26 d., todėl ieškovės praleido minėtame įstatyme nustatytą 30 dienų senaties terminą ieškiniui dėl minėtų administracinių aktų panaikinimo paduoti.
2. Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnyje nustatytas terminas taikytinas tik reikalavimams panaikinti Kauno apskrities valdytojo administracinio 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. 05-6401 25 punkto, kuriuo buvo patvirtintas 1,52 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimo teisėtumas apeliantei, atitinkamą dalį. Šis terminas buvo praleistas, todėl apeliantės teigimu, šie ieškovių reikalavimai turėjo būti atmesti.
3. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad ieškovių reikalavimams taikytinas CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas, netinkamai taikė materialinės teisės normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos.
4. Teismas, 2010 m. kovo 18 d. nutartimi Kauno apskrities viršininko administracijos reikalaudamas pateikti atsakovų prašymus suteikti asmeninio ūkio žemę, neatsižvelgė į tai, kad tokių prašymų saugojimo terminas yra 10 metų, todėl atsakovas Kauno apskrities viršininko administracija neturėjo galimybių jų pateikti. Be to, teismo išreikalautame Rokų agrarinės tarnybos viršininkės 1996 m. lapkričio 29 d. rašte Nr. 463, kuriuo prašoma priimti sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės įteisinimo, yra nurodoma, kad agrarinės reformos tarnybai yra pateikti asmenų prašymai, bei šie prašymai pridedami Kauno rajono žemės ūkio valdybai.
5. Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimo dalimi J. I. B. paskirtas 0,15 ha asmeninio naudojimo žemės sklypas yra namų valdos žemės sklypas ir jis yra visiškai kitoje vietoje, negu J. R. iki 1940 m. valdyta žemė, todėl ieškovės neturėjo reikalavimo teisės ginčyti tokį sprendimą, nes jis nepažeidžia ieškovių teisių. Aplinkybę, kad 0,15 ha asmeninio naudojimo žemės sklypas buvo namų valdos žemės sklypas, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai.
6. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovė I. J. B. nuo 1994 m. naudojosi 0,15 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypu, nes už tokio dydžio sklypą mokėjo mokesčius. Pasak apeliantės, šis sklypas buvo kitos paskirties žemės sklypas. Asmeninio ūkio žemės ūkio paskirties žemės sklypas buvo kitoje vietoje, nei namų valdos žemės sklypas, kurio dalis patenka į J. R. iki 1940 metų valdytos žemės ribas. Būtent dėl šio asmeninio ūkio žemės sklypo ir buvo priimtas Kauno apskrities valdytojo 1996 metų gruodžio 12 d. įsakymas Nr. 05-6401, kurio 25 punktu buvo patvirtintas 1,52 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimo teisėtumas J. I. B.. Kadangi J. I. B. atžvilgiu nebuvo priimtas apylinkės tarybos sprendimas suteikti jai asmeninio ūkio žemės ūkio paskirties žemę, anksčiau, nei buvo priimtas įsakymas, patvirtinantis žemės ūkio žemės naudojimo teisėtumą, žemės nuomos mokesčio už asmeninio ūkio žemę ji ir negalėjo mokėti. Be to, teismas, nurodydamas, kad atsakovė nuo 1999 metų mokėjo mokesčius už 1,36 ha žemės sklypą, nevertino jos pateikto Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento Kauno gyventojų skyriaus 2010 m. birželio 17 d.  rašto Nr. (22.5-32.2)-G-818, patvirtinančio, kad nuomos mokestis už 1,36 ha žemės sklypą yra sumokėtas ir už 1997-1998 metus. Anot apeliantės, šios aplinkybės patvirtina, kad priėmus Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymą, patvirtinantį asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumą, atsakovė J. I. B. mokėjo žemės nuomos mokestį už minėtą sklypą.
7. Teismas netyrė sprendime nurodytų aplinkybių, kad I. J. B. Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimu buvo paskirtas 0,15 ha asmeninio naudojimo žemės sklypas, neapklausė šalių, todėl sprendimas dėl šių išvadų priimtas pažeidžiant CPK 185 straipsnį.
8. Teismas, nurodydamas, kad atsakovė J. I. B. nepateikė įrodymų, kad ji 1993 m. turėjo teisę naudotis 2 ha žemės, visiškai neanalizavo ir nevertino teisės aktų, reglamentuojančių asmeninio ūkio suteikimą Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymo Nr. 05-6401 priėmimo metu, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas. Pasak apeliantės, ji turėjo teisę gauti asmeninio ūkio žemės sklypą Žemės reformos įstatymo (1994 m. gegužės 24 d. įstatymo Nr. 1-476 redakcija, kuri įsigaliojo nuo 1994 m. birželio 8 d. ir galiojo iki 1995 m. birželio 28 d.)  16 straipsnio 1 dalies pagrindu, kadangi ji turėjo ūkinius pastatus gyvuliams laikyti, asmeninio ūkio žemės sklype laikė ir prižiūrėjo gyvulius - ožkas, o žemės sklypą naudojo nuo 1992 m. pavasario.
9. Nors žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas po 1994 m. sausio 1 d., tačiau jis buvo atmatuotas žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką faktas, jog asmeninio ūkio sklypų ribos nebuvo paženklintos asmeninio ūkio suteikimo momentu, nesudaro pagrindo vėlesnį tokio veiksmo atlikimą laikyti neteisėtu, jeigu paženklinimo aktu užbaigiama suteiktos ir naudojamos asmeninio ūkio žemės įteisinimo procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2004). Be to, kasacinis teismas yra pasisakęs, jog kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas iki 1994 m. sausio 1 d. arba po 1994 m. sausio 1 d., bet žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės sklypo asmeniniam ūkiui atmatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę grąžinant ją natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7- 289/2007). Teismas neatsižvelgė ir netyrė atsakovo Kauno rajono savivaldybės atstovo teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų, kad preliminarus žemėtvarkos projektas, pagal kurį ginčo žemė buvo pažymėta kaip asmeninio ūkio žemė, buvo patvirtintas dar 1992 metais (tas pačias aplinkybes nurodė ir Kauno apskrities viršininko administracijos atstovė).
10. Teismas netyrė atsakovės argumentų, kad ji yra sąžininga turto įgijėja. Jos sąžiningumą patvirtina Kauno apskrities viršininko administracijos 2001 m. birželio 5 d. pažyma Nr. 58 ir      2002 m. vasario 1 d. pažyma dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo.
11. Nagrinėjamoje byloje negali būti prioritetiškai ginami ieškovių interesai, nes apeliantei buvo atkurtos nuosavybės teisės į V. D. iki 1940 metų valdytą žemės sklypą, perduodant neatlygintinai naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą. Tokiu būdu buvo vykdoma žemės reforma atkuriant nuosavybės teises į iki 1940 metų turėtą žemę.
12. Teismas pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto reikalavimą, nes liko neįvertinta dalis įrodymų.

Apeliaciniu skundu atsakovė N. Š. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. galutinio teismo sprendimo dalis, kuriomis ieškovių A. P. ir D. S. ieškinys tenkintas, t. y. panaikinti: 1) Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 37 sesijos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimo „Dėl asmeninio naudojimo žemės sąrašų patvirtinimo“ 1249 punkto, kuriuo N. Š. buvo skirtas 1 ha asmeninio naudojimo žemės sklypas, dalis dėl 0,63 ha; 2) 1996 m. gruodžio 17 d. Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymo Nr. 05-6487 99 punkto, kuriuo buvo patvirtintas 2 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo teisėtumas N. Š., dalis dėl 0,63 ha žemės sklypo dalies naudojimo teisėtumo patvirtinimo; 3) 1996 m. gruodžio 17 d. Kauno apskrities valdytojo įsakymo Nr. 05-6582, 120 punktas, kuriuo N. Š. leista pirkti 1 ha asmeninio ūkio žemę; 4) 2003 m. gegužės 12 d. Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymo Nr. 03-01-2999 (Nr. 1-4245) dalies, kurios pagrindu N. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2 ha žemę perduodant neatlygintinai asmeninio ūkio 1,42 ha žemės sklypą, dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimą į 0,63 ha žemės ir perdavimo neatlygintinai asmeniniam ūkiui; 5) 2003 m. gegužės 12 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 19/4245, kuriuo N. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2 ha, perduodant neatlygintinai nuosavybės 2,00 ha žemės sklypą, dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,63 ha žemės sklypą, 0,63 ha žemės sklypą grąžinti valstybės valdymui. Dėl šių reikalavimų apeliantė prašo priimti naują sprendimą - juos atmesti. Apeliantė taip pat prašo iš ieškovių jai priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad N. Š. (kaip ir kitiems atsakovams) skiriant žemės sklypus asmeniniam ūkiui, buvo pažeista sklypų skyrimo tvarka, t. y. kad ji nepateikė apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymo suteikti žemės sklypą asmeniniam ūkiui bei dokumentų, patvirtinančių teisę šį žemės sklypą gauti, o taip pat apylinkės agrarinės reformos tarnyboje nebuvo suformuota asmens, siekiančio įgyti žemės sklypą, byla, o skiriant asmeniniam ūkiui žemės sklypus, jie teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo matuojami ir paženklinami. Byloje yra pakankamai duomenų, įrodančių, kad ji atliko visus veiksmus, kuriuos nustatė tuo metu galiojęs teisinis reglamentavimas. Teismas, nagrinėdamas ieškinio reikalavimus, susijusius su N. Š. žemės valdymu, vertino tik atskiras bylos aplinkybes, o ne surinktų įrodymų visumą, todėl pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas.
2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad skiriant žemės sklypą N. Š. asmeniniam ūkiui, Kauno rajono Rokų apylinkės taryba privalėjo nagrinėti ir ieškovių prašymus atkurti nuosavybės teises. 1993 m. liepos 15 d. Žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymo (Nr. 1-230) 10 straipsnis nustatė pretendentų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę eilę, pagal kurią pirmojoje eilėje buvo asmenys, turintys teisę įsigyti asmeninio ūkio žemę, o ketvirtojoje - asmenys, susigrąžinantys žemę natūra. Byloje nebuvo pateikta duomenų, kad ieškovės ar kiti pretendentai į žemę rengėsi ūkininkauti ir tuo tikslu siekė atkurti nuosavybės teises į tėvų turėtą žemę. Todėl ieškovės neturėjo pirmumo teisės į ginčo sklypą, o pats žemės grąžinimo natūra klausimas galėjo būti sprendžiamas tik tuo atveju, jei įstatyme nustatytose pirmesnėse eilėse esantiems asmenims nebūtų pagrindo žemę gauti.
3. Byloje nėra pateikta duomenų, įrodančių, jog ieškovės atitiko Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (Žin., 1991. Nr. 21-545) 4 straipsnio 5 ir 7 dalyse nurodytus reikalavimus, todėl joms negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties žemę.
4. N. Š. priklausantis žemės sklypas atitinka Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje numatytus kriterijus, todėl valstybės išperkamas ir pretendentams negrąžinamas.

Apeliaciniu skundu atsakovai A. M. ir A. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovių ieškinį atmesti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės ir proceso teisės normas, dėl ko priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
2. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnis nustato, kad institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Todėl šis terminas taikytinas ir sprendimams, kuriais atsisakoma atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nepriklausomai nuo to, koks teismas (specializuotas ar bendrosios kompetencijos) nagrinėja ginčą dėl institucijų sprendimų, priimtų sprendžiant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimą. Iš bylos medžiagos akivaizdu, jog ieškovėms 2004 m. rugpjūčio 23 d. kreipiantis į teismą buvo praleistas įstatymo nustatytas 30 dienų terminas, nes jos nurodė, kad Kauno apskrities viršininko administracija jas 2004 m. balandžio 21 d. raštu informavo, jog žemė joms nebus grąžinta.

              3. Teismas netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą bei nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos tokio pobūdžio bylose. Byloje nėra duomenų, įrodančių, jog ieškovės ar kiti pretendentai į žemę rengėsi ūkininkauti ir tuo tikslu siekė atkurti nuosavybės teises į tėvų turėtą žemę, t. y. jos neturėjo pirmumo teisės į ginčo sklypą pagal 1993 m. liepos 15 d. Žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymo (Nr. 1-230) 10 straipsnį. Byloje taip pat nesurinkta duomenų, kad ieškovės atitiko reikalavimus, nurodytus 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. 1-1454 4 straipsnio 5 ir 7 dalyse (redakcija galiojusi iki 1997 m. spalio 3 d., t. y. iki buvo priimti panaikinti 1994 m. Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos sprendimai), todėl joms negalėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties žemę 1994 m. Tuo tarpu atsakovams A. P., L. D., N. Š. ir A. M. žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini), buvo paskirti po Rokų kolūkio panaikinimo ir nuo 1992 m. šie asmenys šią žemę naudoja asmeniniam ūkiui, moka mokesčius. Šie atsakovai kolūkyje dirbo nuo darbo kolūkyje pradžios iki kolūkio panaikinimo. Taigi, suteikiant, įforminant ir apskaitant atsakovams suteiktus (grąžintus) žemės sklypus, nebuvo pažeisti Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 patvirtinta „Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarka“ ir kiti tuo metu galioję teisės aktai.

              4. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnis nustato, kad valstybės išperkama žemė, jeigu ji yra užimta namų valdų (sodybų) sklypų (1 d. 2 p.), pagal įstatymus įsigyta privačion nuosavybėn (1 d. 6 p.), pagal įstatymus suteikta ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui, taip pat suteikta tarnybinėms daloms (1 d. 7 p.). Atsakovų žemės sklypai atitinka šiuos kriterijus, todėl negrąžintini pretendentams.

              5. Byloje nepateikta įrodymų, kurie leistų daryti neabejotiną išvadą ar net prielaidą, jog atsakovams žemės sklypai skirti neteisėtai, o ieškovės turėjo pirmumo teisę atkurti nuosavybės teisę į žemę, kuri buvo suteikta atsakovams.

              6. Ieškovės privalėjo pateikti įrodymus ir įrodyti, jog jos turi reikalavimo teisę ginčyti administracinius aktus, t. y. priimant 1994 m. Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos sprendimus, turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (atstatymą) minėtu laikotarpiu.

              Apeliaciniu skundu atsakovė Kauno rajono savivaldybė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

              1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad skiriant asmeniniam ūkiui žemės sklypus A. P., L. D., N. Š. ir A. M. buvo pažeista tokių sklypų skyrimo tvarka. Kauno rajono Rokų apylinkės taryba, I-ojo šaukimo 37 sesijos metu priėmusi sprendimą „Dėl asmeninio naudojimo žemės sąrašų patvirtinimo“, kurio 1491 punktu A. P. buvo skirta 1,55 ha; 1494 p. L. D. - 1 ha, 1249 punktu N. Š. - 1 ha, 1453 punktu A. M. - 2 ha žemės sklypai, vadovavosi tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimais. Nors teismas nustatė, jog duomenų, kad A. P., L. D., N. Š., A. M. būtų teikę prašymus ir kitus dokumentus, tinkamai būtų parengtos asmeninės bylos, parengti pasiūlymai apylinkės tarybai byloje nepateikta, tačiau tai nepaneigia galimybės, kad dokumentai neišliko ir leidžia manyti, jog Kauno rajono Rokų apylinkės taryba negalėjo savo nuožiūra ir iniciatyva priimti 1994 m. gegužės 13 d. sprendimo dėl minėtų keturių asmenų be jų pateiktų prašymų, bei kitų teisės aktų reikalaujamų dokumentų.

              2. Teismas nevertino argumento, kad Konstitucinis teismas 1995 m. kovo 8 d. savo nutarime yra nurodęs, kad asmeninio ūkio žemėnaudos iš esmės susiformavo pagal tai, kaip kaimo gyventojai faktiškai naudojosi žeme.

              3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju asmeniniam ūkiui paskirti žemės sklypai nebuvo matuojami ir paženklinti bei neatsižvelgė į tai, kad Kauno rajono savivaldybės atstovas teismo posėdyje patvirtino, kad preliminarus žemėtvarkos projektas, kuriuo remiantis ginčo žemė buvo pažymėta kaip asmeninio ūkio žemė, buvo patvirtintas dar 1992 m. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad faktas, jog asmeninio ūkio sklypų ribos nebuvo paženklintos asmeninio ūkio žemės suteikimo momentu, nesudaro pagrindo vėlesnį tokio veiksmo atlikimą laikyti neteisėtu, jeigu paženklinimo aktu užbaigiama suteiktos ir naudojamos asmeninio ūkio žemės įteisinimo procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2004; 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 345/2010). Teismų praktikoje laikomasi taisyklės, kad kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas iki 1994 m. sausio 1 d. arba po 1994 m. sausio 1 d., bet žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės sklypo asmeniniam ūkiui atmatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę grąžinant ją natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-289/2007). Be to, teismas nepaisė fakto, kad nei Aukščiausiosios Tarybos, nei Vyriausybės nutarimai nereikalavo, kad prieš suteikiant žemę asmeniniam ūkiui būtų aiškinamasi, kam ši žemė priklausė anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/1999).

              4. Teismas neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio   18 d. įstatymo Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (Žin., 1991, Nr. 21-545) 4 straipsnio 1-3, 7 dalių ir 1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo įstatymo Nr. 1-230 10 straipsnio teisinį reglamentavimą, bei nevertino to, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovai ar kiti pretendentai į žemę rengėsi ūkininkauti ar užsiimti kita žemės ūkio veikla, gyveno kaime ir tuo tikslu siekė atkurti nuosavybės teises į tėvų turėtą žemę.

Apeliaciniu skundu atsakovas D. P. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovių ieškinį atsakovo D. P. atžvilgiu atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas.
2. Ieškovės nepagrįstai teigia, kad D. P., sudarydamas hipotekos lakštus buvo nesąžiningas. Prieš užtikrindamas Kredito sutarties vykdymą žemės sklypo hipoteka, Bankas gavo ir išanalizavo visą jam prieinamą informaciją apie žemės sklypą - išrašus iš viešų registrų, žemės sklypo savininko pažymėjimą, žemės sklypo įsigijimo ir kitus būtinus dokumentus. Kaip patvirtina pačios ieškovės, sandorių sudarymo metu turtas nebuvo suvaržytas, jo savininkė buvo ir yra atsakovė A. M.. Sandoriai sudaryti teisėtai, hipotekos lakštai įregistruoti įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, nėra jokio pagrindo naikinti sandorius.
3. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2007 m. sausio 31 d. ieškovių ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, 2007 m. vasario 13 d. atsakovė A. M. pateikė prašymą dėl arešto panaikinimo. 2007 m. vasario 13 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi areštas ginčo žemės sklypui, kurio (duomenys neskelbtini), buvo panaikintas. Taigi, sandorių sudarymo metu nebuvo jokių teisinių ar faktinių aplinkybių, kurių pagrindu atsakovas galėtų suabejoti A. M. žemės sklypo nuosavybės teise.
4. Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatymas gina sąžiningo trečiojo asmens, įgijusio turtą, teises, tarp jų ne tik nuosavybės, bet ir kitas daiktines teises, tame tarpe ir įkeitimo.
5. Nesudarytų teisinio pagrindo naikinti sandorius ir tai, jei teismas nuspręstų panaikinti administracinius aktus, kuriais atsakovei A. M. atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą ir būtų taikoma restitucija. Tokiu atveju tik pasikeistų įkeisto turto savininkas, nes pagal teismų praktiką nepriklausomai nuo nuosavybės teisių į įkeistą daiktą perleidimo, hipoteka lieka galioti; hipotekos kreditoriaus teisių nepažeidžia įkeisto daikto perleidimas nuosavybėn kitiems asmenims, nes hipoteka seka paskui daiktą (CK 4.171 str. 9 d.).

              Apeliaciniu skundu atsakovas AB SEB bankas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. galutinio sprendimo dalį, kuria: 1) panaikintas 2007 m. kovo 19 d. hipotekos lakštas (įkeitimo sutartis), kuriuo skolininko D. P. kreditoriui AB SEB bankas buvo įkeistas atsakovės A. M. žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)), taip pat panaikintas šio hipotekos lakšto įregistravimas Hipotekos registre; 2) panaikintas 2007 m. balandžio 19 d. hipotekos lakšto (sutartis dėl hipotekos lakšto duomenų pakeitimo) dalis dėl atsakovei A. M. priklausančio žemės sklypo, kurio (duomenys neskelbtini), įkeitimo, taip pat panaikintas šio hipotekos lakšto įregistravimas Hipotekos registre; 3) panaikintas 2007 m. rugsėjo 19 d. hipotekos lakšto (sutartis dėl hipotekos lakšto duomenų pakeitimo) dalis dėl atsakovei A. M. priklausančio žemės sklypo, kurio (duomenys neskelbtini), įkeitimo, taip pat panaikintas šio hipotekos lakšto įregistravimas Hipotekos registre; ir priimti naują sprendimą – ieškinio reikalavimus, susijusius su minėtų hipotekos lakštų ir jų registracijos panaikinimu atmesti. Apeliantas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas, naikindamas hipotekos lakštą ir ją keičiančias sutartis neįvertino aplinkybės, kad Bankas yra sąžininga sutarties šalis. Bankas nežinojo ir negalėjo žinoti, jog 2003 m. rugpjūčio 14 d. Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr. 02-01-5418 ir 2003 m. rugpjūčio 14 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimo Nr. 19/4355 dalys dėl 0,56 ha nuosavybės teisių atkūrimo ir 0,56 ha asmeninio ūkio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai, prieštaravo imperatyvioms teisės normoms. Bankas gavo ir išanalizavo visą jam prieinamą informaciją apie žemės sklypą ir nenustatė aplinkybių, leidžiančių abejoti A. M. žemės sklypo nuosavybės teise. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, jeigu įkeitimo teisė, kaip daiktinė teisė, yra įgyta sąžiningai, tai sąžiningo įkaito turėtojo teisė turi būti ginama. Nei sandorio pripažinimas negaliojančiu, nei restitucijos taikymas negali turėti įtakos sąžiningo įgijėjo interesams (2004 m. rugsėjo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2004).
2. Teismas netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias restituciją ir nepagrįstai konstatavo, kad administraciniu aktu, prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymų normoms, perleistas valstybės turtas negalėjo tapti teisėtu vėlesnio sandorio objektu. Pasak apelianto, administraciniu aktu, prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymų normoms, perleistas valstybės turtas gali tapti teisėtu vėlesnio sandorio objektu, jei trečiasis asmuo – vėlesnio sandorio šalis, yra sąžininga (CK 1.80 str. 4 d., 6.153 str. 1 d.). Banko įsitikinimu, nėra pagrindo manyti, jog teisės normos, reglamentuojančios sąžiningo įgijėjo interesų gynimą, turėtų būti taikomos tik tokiam sąžiningam įgijėjui, kuris turtą įgijo nuosavybės teise.
3. Teismas, nustatydamas, kad negalima pripažinti, jog hipoteka seka paskui daiktą, nes valstybės turtas buvo perleistas administraciniu aktu, prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymų normoms, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias hipoteką. Pagal Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, žemės sklypo sugrąžinimas valstybei nepaneigia įkaito turėtojo teisių ir nepanaikina hipotekos, o sprendimo žemės sklypą sugrąžinti valstybei negalima vertinti kaip prieštaraujantį įstatymo nuostatai, kad hipoteka seka paskui daiktą (2010 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2010).
4. Teismas, panaikindamas D. P. suteikto kredito grąžinimą užtikrinančią priemonę, pažeidė Banko interesus, kadangi skolininkas neturi kito vertingo turto, iš kurio galėtų būti padengta negrąžinta kredito suma, o šiuo metu jis jau yra skolingas bankui.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo teismo apeliacinius skundus nagrinėti savo nuožiūra, nurodydamas, kad daliniu sprendimu atnaujinus bylos nagrinėjimą, ieškovės patikslintu ieškiniu nebereikalavo panaikinti 2004 m. gruodžio 23 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-705 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“, todėl 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimas nebeturi jokios įtakos Kauno miesto savivaldybės teisėms ir pareigoms.

Atsiliepimu į atsakovės J. I. B. apeliacinį skundą atsakovė N. Š. prašo atsakovės apeliacinį skundą tenkinti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantė J. I. B. pagrįstai nurodo, jog ieškovės praleido Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodytą ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas ieškinį turėjo atmesti.
2. Apeliantė pagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nevertino visų byloje surinktų įrodymų, o būtent IĮ „Geodeziniai matavimai ir projektavimas“ pateikto plano ir liudytojo M. G. parodymų. Pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas IĮ „Geodeziniai matavimai ir projektavimas“ parengtas planas, kuriame buvo nurodyta, kad atsakovės J. I. B. turimo 1,36 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo į buvusią J. R. valdytą žemę patenka tik 0,70 ha, o ne 1,07 ha. Liudytojas G. paaiškino, kad skirtumas tarp jo atlikto plano ir Kauno apskrities viršininko administracijos kartografuotų žemės sklypo ribų galėjo susidaryti dėl skirtingų matavimo prietaisų, o pastarasis matavimus atliko naudodamas naujausias aplinkybes. Šių aplinkybių nepaneigė Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė. Šiuo atveju minėtuoju klausimu byloje buvo surinkti prieštaringi duomenys, todėl teismas dėl to turėjo pasisakyti. Tačiau pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas tik dėl kai kurių įrodymų, šio savo pasirinkimo nemotyvavo ir taip pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto ir 185 straipsnio reikalavimus.
3. Pritaria apelianto motyvams, susijusiems su asmeninio ūkio žemės suteikimu, kuriais yra remiamasi, ginčijant pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsiliepimu į atsakovų A. M. ir A. P. apeliacinius skundus atsakovė N. Š. prašo atsakovų apeliacinius skundus tenkinti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliantai pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Apeliantai teisingai nurodė, kad ieškovės praleido Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodytą ieškinio senaties terminą, todėl pirmosios instancijos teismas ieškinį turėjo atmesti.
2. Pagrįsti apeliantų motyvai, susiję su asmeninio ūkio žemės suteikimu.

Atsiliepimu į atsakovo D. P. apeliacinį skundą atsakovė N. Š. prašo jį tenkinti.

Atsiliepimu į atsakovo AB SEB banko apeliacinį skundą atsakovė N. Š. prašo atsakovo apeliacinį skundą patenkinti.

Atsiliepimu į atsakovo Kauno rajono savivaldybės apeliacinį skundą atsakovė N. Š. prašo atsakovo apeliacinį skundą patenkinti. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Kauno rajono savivaldybė pagrįstai teigia, jog skiriant asmeninio ūkio žemės sklypus, buvo laikomasi tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, todėl A. P., L. D., N. Š. ir A. M. žemės sklypai buvo paskirti pagrįstai.
2. Pagrįstai apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, kad buvo įgyvendintos visos įstatymų keliamos sąlygos, kurioms esant buvo galima paskirti asmeninio ūkio žemės sklypus. Aplinkybė, jog nėra išlikusių dokumentų, patvirtinančių, kad minėti asmenys teikė prašymus, o taip pat tai, kad apylinkės taryba parengė minėtų asmenų bylas, negali būti vertinama kaip įrodanti, jog pirmosios instancijos teismo panaikinti administraciniai aktai buvo priimti pažeidžiant tuo metu galiojusią tvarką.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas Kauno rajono savivaldybė prašo teismo:   1) apeliantų N. Š., J. I. B., A. M. apeliacinius skundus patenkinti, nurodydamas, kad palaiko apeliantų argumentus; 2) dėl AB SEB Vilniaus banko ir D. P. apeliacinių skundų prašė spręsti savo nuožiūra; 3) panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovių ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

              Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovė J. I. B. prašo kitų atsakovų apeliacinius skundus patenkinti. Pritaria kitiems apeliantams, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą, asmeninio ūkio žemės suteikimą. Sutinka, kad atsakovams asmeninio ūkio žemė buvo suteikta, vadovaujantis tuo metu galiojančiais įstatymais, jie turėjo pirmumo teisę žemę įsigyti, ši žemė buvo ir yra priskiriama valstybės išperkamai žemei. Atsakovų D. P. ir AB SEB banko apeliaciniai skundai turėtų būti patenkintini, nes teismo sprendimas jiems priimtas vadovaujantis prielaidomis.

              Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovės A. P. ir D. S. prašo Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

              1. Priešingai nei teigia apeliantai AB SEB bankas ir D. P., sudarydami hipotekos sandorius, jie veikė nesąžiningai. Akivaizdu, kad A. M. apie nagrinėjamą civilinę bylą buvo žinoma, o kitiems atsakovams D. P. ir ypač AB SEB bankui apie galimą sandorio įtaką kitų asmenų teisėms buvo privalu pasidomėti. AB SEB bankas, tvirtindamas hipotekos lakštą, privalėjo susipažinti su pažyma turto perleidimui, iš kurios buvo matyti, jog žemės sklypui, kurio (duomenys neskelbtini), tik prieš keletą dienų yra panaikintas areštas. Bet koks įprastai rūpestingas ir atidus asmuo, ypač juridinis, privalėtų pasidomėti, ar tokia teismo nutartis įsiteisėjusi, ar ji buvo įteikta kitoms šalims, bei kada įteikta, ar dar yra galimybė ją apskųsti apeliacine tvarka.

              2. Administracinio akto panaikinimas dėl prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms sukelia tuos pačius padarinius, kaip ir pripažinus sandorį niekiniu. CK 1.95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Dėl to turtas, kurio teisinė priklausomybė atsakovei A. M. nuginčyta pripažinus negaliojančiu apskrities viršininko įsakymą dėl imperatyvių įstatymo normų pažeidimo, 0,56 ha žemės sklypas, į kurio nuosavybės teisės atkūrimą pretenduoja ieškovės, negali būti trečiojo asmens skolinių įsipareigojimų užtikrinimo objektas. Įkeisti daiktą hipotekos sutartimi (lakštu) gali tik to daikto savininkas.

              3. J. I. B., A. M., A. P. ir N. Š. nepagrįstai teigia, kad ieškovės praleido ieškinio senaties terminą. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje numatytas terminas galėtų būti taikomas tik dėl Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimų, kurie priimti ieškovių atžvilgiu, ir kada jo priimtais sprendimais būtų atkurtos nuosavybės teisės, ar atsisakyta tą padaryti. Iš bylos duomenų matyti, kad tokie sprendimai nepriimti iki šiol ir ginčų dėl jų nėra. Šioje civilinėje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl civilinių teisių ir pareigų, be kitų pagrindų, atsiradusių ir individualių administracinių aktų pagrindu. Tačiau byloje pareikšti reikalavimai dėl individualių administravimo aktų galiojimo nekeičia civilinės teisinės ginčų prigimties ir esmės. Ginčams esant civiliniams, taikytini CK numatyti ieškinio senaties terminai (CK 1.125 str. 1 d.). Byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų ar įrodymų, kad 2004 m. rugpjūčio 23 d. ieškovėms kreipiantis į teismą, toks terminas būtų praleistas. Priešingai, 2004 m. balandžio 21 d. Kauno apskrities raštu ieškovės buvo informuotos, jog žemė nebus grąžinta, dėl ko jos iš karto ir kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo teismine tvarka.

              4. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad teismas netinkamai aiškino Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir nukrypo nuo suformuotos teisminės praktikos tokio pobūdžio bylose. Teisminė praktika iš esmės keitėsi. Ilgą laiką buvo suformuota nuostata, kad jei asmuo yra pateikęs prašymą nuosavybės teisėms atkurti, minima žemės dalis negali būti laikoma laisva ir joje negali būti sprendžiami jokie žemės sklypų suteikimo kitiems asmenims klausimai (Nr. 3K-3-398/2003, 3-3K-341/2004). Analogiška teisminė praktika buvo formuojama ir po išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties (3K-7-289/2007). Teismo praktika buvo suformuota, jog pirmiausia svarbu nustatyti, ar konkretus asmuo priklausė asmenų grupei, turėjusiai teisę gauti atitinkamo dydžio asmeninio ūkio žemės sklypą. Anot ieškovių, vertinant asmeninio ūkio žemės suteikimą atsakovams, teismas nustatė akivaizdžius teisės normų pažeidimus. Nepaisant apeliaciniuose skunduose išdėstytų argumentų, nei vienas iš atsakovų neturėjo teisės gauti asmeninio ūkio žemės sklypo, kadangi byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad asmeninio ūkio žemės sklypų skyrimo metu jie būtų buvę dirbantys žemės ūkio bendrovėse ar kitose kaimo įstaigose ir būtų gyvenę toje vietovėje. Nors asmeninio ūkio žemės sklypai privalėjo būti paženklinti būtent tuo metu, kai jie buvo skiriami, iš bylos duomenų matyti, kad žemė kai kuriems buvo paženklinta net po 6 metų po sklypų suteikimo.

              5. Byloje nėra duomenų, įrodančių, kad atsakovai Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtinta Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarka (toliau - Tvarka), galiojusia nuo 1993 m. lapkričio 4 d., būtų pateikę prašymus, kitus dokumentus, tinkamai būtų parengtos asmeninės bylos, parengti pasiūlymai apylinkės tarybai. Be to, skiriami asmeniniam ūkiui žemės sklypai privalėjo būti matuojami ir paženklinami, bet tai nebuvo padaryta.

              6. Kadangi prašymus atkurti nuosavybės teises ieškovės buvo padavusios dar 1992 metais, 1994 metais, suteikiant žemės sklypus asmeniniam ūkiui, atliekant tokių sklypų matavimus, privalėjo būti įvertinti visų asmenų interesai, tai yra abu klausimai sprendžiami kartu. To nepadarius, suteikiant žemės sklypus A. P., L. D., N. Š. ir A. M., buvo pažeista žemės suteikimo asmeniniams ūkiams tvarka ir ieškovių teisės.

              7. Apeliantai Kauno miesto savivaldybė ir Kauno rajono savivaldybė nepagrįstai teigia, kad skiriant asmeniniam ūkiui žemės sklypus atsakovams, Kauno rajono Rokų apylinkės taryba, 1 – ojo šaukimo 37 sesijos metu priėmusi sprendimą „Dėl asmeninio naudojimo sąrašų patvirtinimo“, vadovavosi tuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimais.

Atsiliepimu į atsakovų Kauno rajono savivaldybės, N. Š., D. P., J. I. B. ir A. M. apeliacinius skundus atsakovas AB SEB bankas prašo apeliacinius skundus tenkinti, nurodydamas, kad palaiko apeliantų argumentus, susijusius su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo panaikinti hipotekos lakštai ir jų įregistravimai.

Atsiliepimu į atsakovų Kauno rajono savivaldybės, AB SEB banko, N. Š., D. P., J. I. B. apeliacinius skundus atsakovas A. P. prašo apeliacinius skundus tenkinti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Kauno rajono savivaldybės teiginiai pagrįsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimą Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, kad kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas iki 1994 m. sausio 1 d. arba po 1994 m. sausio 1 d., bet žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės sklypo asmeniniam ūkiui atmatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę, grąžinant ją natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-10-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K- 7-289/2007).
2. Pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo nustatyta, kad preliminarus žemėtvarkos projektas, kurio pagrindu ginčo žemė buvo pažymėta kaip asmeninio ūkio žemė, buvo patvirtintas dar 1992 metais. Tas pačias aplinkybes nurodė ir Kauno apskrities viršininko administracijos atstovė. Šių aplinkybių teismas iš viso netyrė ir dėl jų nepasisakė, nors jos yra reikšmingos nagrinėjamoje byloje.
3. Pagrįsta Kauno rajono savivaldybės išdėstyta pozicija, jog pirmosios instancijos teismas nepaisė to fakto, kad nei Aukščiausiosios Tarybos, nei Vyriausybės nutarimai nereikalavo, kad prieš suteikiant žemę asmeniniam, ūkiui būtų aiškinamasi, kam ši žemė priklausė anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 363/1999).
4. Apeliantai pagrįstai teigia, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovai ar kiti pretendentai į žemę rengėsi ūkininkauti ar užsiimti kita žemės ūkio veikla, gyveno kaime ir tuo tikslu siekė atkurti nuosavybės teises į tėvų turėtą žemę, t. y. jie neturėjo pirmumo teisės į ginčo sklypą.
5. Pritaria J. I. B. apeliaciniame skunde nurodytiems argumentams, kad Kauno apygardos teismas be pagrindo netaikė ieškinio senaties. Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad jau   1998 m. ieškovėms buvo žinoma, kad buvusio savininko J. R. žemėje yra suformuoti ir išdalinti pasodybiniai sklypai, tad ieškovės, pareikšdamos ieškinį dėl administracinių aktų panaikinimo, pažeidė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsniu nustatytą 30 dienų terminą.
6. Teismas, panaikindamas hipotekos lakštus dėl atsakovei A. M. priklausančio žemės sklypo įkeitimo, netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl pagrįsta atsakovo AB SEB banko pozicija bei motyvai, išdėstyti apeliaciniame skunde.
7. Teismas nepagrįstai laikė, kad apeliantai D. P. ir A. M., sudarydami hipotekos įkeitimo lakštus, buvo nesąžiningi.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovių ieškinį atmesti. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

1. Pritaria Kauno rajono savivaldybės apeliacinio skundo argumentams, kad skiriant sklypus asmeniniam ūkiui A. P., L. D., N. Š. ir A. M. nebuvo pažeista tokių sklypų skyrimo tvarka ir minėtiems piliečiams asmeninio ūkio žemės sklypai skirti vadovaujantis tuo metu galiojančiais teisės aktais.
2. Pritaria N. Š., D. P., J. I. B., A. M. ir A. P. apeliacinių skundų motyvams, kad jiems asmeninio ūkio žemė Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 37 sesijos sprendimu „Dėl asmeninio naudojimo sąrašų patvirtinimo“ buvo suteikta teisės aktų nustatyta tvarka.
3. Teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą neatsižvelgė į nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus bei asmeninio ūkio žemės teisėtų valdytojų interesus, todėl priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.
4. Teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad nepaisant to, jog administraciniai aktai yra ginčijami bendrosios kompetencijos teisme, vis vien administraciniams teisės aktams ginčyti galioja Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nurodytas administraciniam teisės aktui apskųsti vieno mėnesio terminas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2008, 2010 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2010). Todėl nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo teiginiais, kad esant civiliniams ginčams, taikytini CK numatyti ieškinio senaties terminai.

Lietuvos  apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. galutinį sprendimą paliko nepakeistą iš esmės pritaręs pirmosios instancijos teismo argumentams ir išvadoms dėl administracinių aktų ir sandorių neteisėtumo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi, išnagrinėjęs atsakovų J. I. B., D. P., N. Š., A. M., A. P. kasacinius skundus ir konstatavęs, kad teismai netinkamai vertino įrodymus, netinkamai  aiškino ir taikė nuosavybės atkūrimo ir žemės santykius reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė į nuosavybės santykių stabilumo argumentą, savininko valdymo teisėtumo ir sąžiningumo prezumpciją, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį ir bylą apeliacinės instancijos teismui perdavė nagrinėti iš naujo.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Remiantis CPK 320 straipsnio nuostatomis, byla apeliacine tvarka nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų; bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai bei teisniai pagrindai, į kuriuos nėra atsižvelgiama tik teismui ex officio sprendžiant, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys) nėra nustatyta, todėl nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, atsižvelgiama į atsakovų apeliaciniuose skunduose išdėstytus pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo teisnius bei faktinius argumentus. Be to, pažymima, jog bylą iš naujo nagrinėjančiam apeliacinės instancijos teismui yra privalomi kasacinio teismo nutartyje, priimtoje šioje byloje, išdėstyti išaiškinimai (CPK 362 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo nutartyje yra pateikti išsamūs materialinės teisės normų, reglamentavusių nuosavybės teisių atkūrimą bei žemės suteikimą asmeniniam ūkiui, jų tarpusavio santykio išaiškinimai, taip pat išaiškinimai dėl įrodymų, patvirtinančių žemės suteikimo asmeniniam ūkiui teisėtumą, vertinimo bei įrodinėjimo pareigos paskirstymo, taip pat- dėl ieškinio senaties termino, jo trukmės, pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, egzistavimo ir šio termino atnaujinimo. Šiais kasacinio teismo išaiškinimais apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi, jų nutartyje visa apimtimi nekartodamas bei pasisakydamas tik dėl tų apeliacinių skundų argumentų, dėl kurių kasacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, tiesiogiai nepasisakė ir dėl tų aplinkybių, kurias kasacinis teismas nurodė aiškintis, nagrinėjant bylą iš naujo. Būtent, byla grąžinta iš naujo nagrinėti tuo tikslu, kad būtų įvertinti byloje esantys įrodymai, patvirtinantys arba paneigiantys žemės suteikimo atsakovų asmeninimas ūkiams, teisėtumą.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

J. R. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 9,79 ha žemės. Šią aplinkybę patvirtina Nuosavybės teisių į J. R. žemę atkūrimo byloje esantis Kauno valstybinio archyvo pažymėjimas (prijungtos Nuosavybės teisių į J. R. žemę  atkūrimo bylos 9 l.).

1992 m. rugsėjo 29 ir 1991 m. spalio 16 dienomis Kauno rajono Rokų apylinkės Agrarinės  reformos tarnybai prašymus grąžinti J. R. priklausiusią žemę padavė jo dukros M. L., O. P., A. P. ir A. S., sūnūs K. R., B. R. ir A. R., o taip pat marti U. R. (toliau nutartyje vadinami pretendentais). Šie  asmenys 1992 m. rugsėjo 25 d. susitarimu susitarė, kaip jiems turi būti atstatyta nuosavybės teisė į žemę (47-55 b. l., 1 t.; prijungtos Nuosavybės teisių į J. R. žemę atkūrimo bylos 1-10 l.).

1996 m. lapkričio 28 d. sutartimi O. P. perleido teisę į išlikusio nekilnojamojo turto (0,41 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teisės atstatymą savo dukrai R. K. (prijungtos Nuosavybės teisių į J. R. žemę atkūrimo bylos 31 l.).

Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimais nuosavybės teisės į dalį J. R. valdytos žemės (duomenys neskelbtini) minėtiems pretendentams buvo atkurtos natūra: ieškovei A. S. 1998 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 52/7200 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,33 ha žemės, ieškovei A. P. 1999 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 19/1707 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,33 ha žemės, R. K. (kuriai O. P. perleido teises į nuosavybės teisių atkūrimą) 1998 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 52/7102 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,33 ha žemės, M. L. 1999 m. birželio 29 d. sprendimu      Nr. 19/1716 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,33 ha žemės, U. R. 1998 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 52/7201 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,33 ha žemės, K. R. 1998 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 52/7202 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,33 ha žemės, B. R. 1998 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 52/7203 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,33 ha žemės, A. R. 1998 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. 52/7199 buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,33 ha žemės (39-46 b. l., 1 t.; prijungtos Nuosavybės teisių į J. R. žemę atkūrimo bylos 51-57, 62 l.).

Kauno apskrities viršininko 2007 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 02-01-5605 „Dėl Kauno apskrities viršininko 2004 m. gegužės 5 d. išvados Nr. 131 pripažinimo netekusia galios, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos tos pačios dienos sprendimais M. L., A. S., A. P., K. R., B. R. ir A. R. atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamojo turto dalis – 0,10 ha žemės kiekvienam, U. R. – 0,09 ha žemės ir R. K. – 0,01 ha žemės, grąžinant visiems jiems natūra 0,70 ha žemės sklypą (39-51 b. l., 5 t.). Šiuose Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimuose nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiams tenkančias žemės dalis (M. L. – į 0,79 ha, A. S. – į 0,80 ha, U. R. – į 0,80 ha, A. P. – į 0,79 ha, K. R. – į 0,79 ha, B. R. – į 0,79 ha, A. R. – į 0,81 ha, R. K. – į 0,07 ha) bus atkurtos vėliau, rengiant žemės reformos projektą kitame etape. Aplinkybę, kad liko atkurti nuosavybės teises į šiems piliečiams tenkančias J. R. iki nacionalizacijos turėtos žemės dalis, patvirtina ir Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2009 m. gruodžio 22 d. informacija (5 b. l., 9 t.).

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Kauno apskrities viršininko administracijos  Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. balandžio 1 d. rašte    Nr. 116, adresuotame ieškovei A. P., (56 b. l., 1 t.) nurodė, jog iš viso natūra visiems pretendentams buvo grąžinta 2,64 ha žemės, o likusi žemė yra užimta buvusios Rokų apylinkės gyventojų  asmeninio ūkio žemės sklypais ir namų valdų, asmeninio žemės ūkio žemė yra paskirta Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimu, taip pat įteisinta Kauno apskrities viršininko administracijos 1996 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 05-6487 ir 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 05-6401.

Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2004 m. balandžio 21 d. rašte Nr. 03-610 (58-59 b. l., 1 t.)  nurodyta,  kad iš viso natūra visiems pretendentams buvo grąžinta 2,64 ha žemės, liko atkurti nuosavybės teises į 7,15 ha žemės, o likusi negrąžinta J. R. valdyta žemė buvo priskirta valstybės išperkamai žemei (piliečiams suteikta ir jų naudojama asmeninio ūkio žemė). Tame pačiame rašte taip pat nurodyta, kad asmeninio ūkio naudotojams: L. D., N. Š., A. P., A. P. žemė skirta Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. 05-6487, I. J. B. – Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. 05-6401, o V. Ž. (K.) Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. 1-ojo šaukimo 37 sesijos sprendimu, į žemės sklypą Nr. 517 nuosavybės teisės atkurtos Elžbietai A. V..

Nagrinėjamoje byloje ieškovės reiškia reikalavimus, motyvuodamos tuo, kad minėti asmenys J. R. valdytą žemę valdo neteisėtai ir tokiu būdu pažeidžia jų teises.

Dėl pretendentų atkurti nuosavybės teises natūra ir asmenų, kuriems suteikti asmeninio ūkio žemės sklypai, teisių bei interesų santykio

Ginčas nagrinėjamoje byloje yra kilęs dėl to, kad pretendentams 1991- 1992 m. pareiškus reikalavimus atkurti nuosavybės teises į žemę, jos didžiąja dalimi nebuvo atkurtos dėl to, kad ši žemė yra perduota atsakovams kaip asmeninio ūkio žemė. Dėl to byloje sprendžiamas šių asmenų grupių – asmeninių ūkių savininkų ir pretendentų atkurti nuosavybės teises – konkuruojančių turtinių interesų į tą patį nekilnojamąjį turtą derinimo klausimas.

Spręsdamas dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra ir žemės asmeniniam ūkiui suteikimo santykio kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek nuosavybės teisių į žemę atkūrimas natūra, tiek žemės asmeniniam ūkiui suteikimas yra sudėtinės žemės reformos dalys, tarpusavyje susijusios ir įgyvendinamos per bendrą objektą – žemę. Asmeninio ūkio žemės suteikimas buvo pradėtas anksčiau nei nuosavybės teisių atkūrimas, o teisės aktuose, reglamentavusiuose žemės asmeniniam ūkiui suteikimą, nebuvo teikiamas prioritetas buvusio žemės savininko interesams suteikiant naudoti jo žemę kitiems asmenims. 1991 m. birželio 18 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte inter alia buvo įtvirtinta nuostata, kad išperkama žemė, pagal galiojusius įstatymus suteikta ūkininkui, taip pat užimta sodybinių sklypų bei suteikta prie nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų ir kitų pastatų (sodybų) kaimo vietovėje. Taigi nuo pat nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso pradžios asmeninio ūkio žemė buvo priskiriama valstybės išperkamai žemei. Taip įstatymų leidėjas nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo teisinio reguliavimo pradžios nustatė sąlygą, kad žemę, suteiktą asmeniniam ūkiui, valstybė iš savininkų išperka. Tokios asmeniniam ūkiui naudoti suteiktos žemės išpirkimas iš asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, bei nustatymas galimybės asmeninio ūkio žemės naudotojams šią žemę neterminuotai naudoti ir įstatymų nustatyta tvarka įsigyti privačion nuosavybėn Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d. nutarimu buvo pripažintas neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2012).

Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad asmeninio ūkio žemės suteikimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nenumatė besąlygiško pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą teisių gynimo, neatsižvelgiant į kitų žemės naudotojų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3/345/2010; 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 535/2010, 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2012). Tačiau valstybės išperkama ir savininkams natūra negrąžinama ne visa asmeninio ūkio žemė, o tik ta, kuri suteikta pagal įstatymus ir naudojama gyventojų asmeniniam ūkiui (Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, nuosekliai laikosi nuostatos, kad asmenų, kuriems žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, interesai prioritetiškai ginami prieš asmenis, kurie į šią žemę pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra, tik tuo atveju, jeigu ši žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta teisėtai, t. y. nepažeidžiant žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-665/2001; 2007 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-289/2007; 2007 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2007; 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2010; kt.).

Todėl sprendžiant, kurios iš grupių- pretendentų atkurti nuosavybės teises ar asmeninio ūkio žemės turėtojų interesai gintini konkrečiu atveju ir kokia apimtimi, būtina nustatyti, ar asmeninio ūkio žemės turėtojams (nesvarbu, kokiu teisniu pagrindu jie įgijo nuosavybės teisę į ginčo žemę), asmeninio ūkio žemė buvo suteikta teisėtai, t.y. laikantis žemės suteikimo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų.

Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumo

Kasacinis teismas, formuodamas praktiką bylose, kuriose sprendžiami asmeninio ūkio žemės santykių klausimai, yra nurodęs, kad vertinant asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumą turi būti patikrinamos šios aplinkybės: 1) ar konkretus asmuo priklausė asmenų grupei, turėjusiai teisę gauti atitinkamo dydžio asmeninio ūkio žemės sklypą; 2) ar teisės aktų nustatytu laiku yra priimtas įgaliotos institucijos sprendimas suteikti asmeninio ūkio žemę; 3) jei žemė suteikta po 1993 m. liepos 1 d., ar ji skirta plote, naudotame asmeninio ūkio poreikiams arba žemės rezervo asmeniniam ūkiui plote; 4) ar žemė buvo (yra) naudojama asmeniniam ūkiui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2012).

Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika, tinkamu asmeninio ūkio žemės suteikimo aktu laikytinas pagal ne vėliau kaip iki 1993 m. gruodžio 1 d. pateiktą asmens prašymą ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. priimtas apylinkės tarybos sprendimas dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui; nuo 1995 m. gruodžio 20 d. iki 1997 m. liepos 23 d. priimtas apskrities valdytojo sprendimas, patvirtinantis asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumą; ne vėliau kaip iki 2004 m. gruodžio 31 d. priimtas apskrities viršininko sprendimas, patvirtinantis asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos žemės plotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2012). Taip pat, teisėjų kolegija nurodo, jog remiantis kasacinio teismo 2013 m. gegužės 6 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje (bylos Nr. 3K-3-268/2013) pateiktais išaiškinimais, pareiga įrodyti, kad asmeninio ūkio žemės suteikimas atsakovams bei vėlesnis jų naudojimo įteisinimas bei perleidimas nuosavybėn buvo neteisėtas, tenka ieškovėms, o ne priešingai- kad atsakovai turėtų įrodinėti jų nuosavybės teisės atsiradimo teisėtumą.

Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi situacija, kai nėra išlikusių duomenų (tiesioginių įrodymų) apie asmeninio ūkio žemės skyrimo kiekvienam iš atsakovų, pradinius procedūrinius veiksmus. Būtent remdamasis tuo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra nustatytas (įrodytas) asmeninio ūkio žemės suteikimo atsakovams teisėtumas, nes byloje nėra duomenų, įrodančių, jog šie asmenys nustatyta tvarka būtų teikę prašymus, kitus dokumentus, tinkamai būtų parengtos asmeninės bylos, pateikti pasiūlymai apylinkės tarybai, taip pat, kad atsakovams paskirti asmeninio ūkio žemės sklypai buvo pamatuoti bei paženklinti. Kasacinis teismas nurodė, jog ši aplinkybė nėra pakankamas pagrindas teigti, kad nuosavybė buvo įgyta neteisėtai, kadangi formalūs pažeidimai, padaryti žemės reformą vykdančių institucijų bei jų pareigūnų, ar tam tikrų dokumentų neišsaugojimas negali turėti lemiamos reikšmės, sprendžiant dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir naudojimo teisėtumo. Apeliantai savo skunduose taip pat pagrįstai remiasi argumentu, jog kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad žemės reformos pradžios laikmečio reikalavimai žemės ūkio paskirties žemės sklypams skirti buvo minimalūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2010, 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2012). Teisėjų kolegija pažymi, jog visi atsakovai, atsikirsdami į pareikštą ieškinį, nurodo, jog faktiškai asmeninio ūkio žemės sklypai jiems buvo suteikti dar iki 1993 metų (kai kurie nurodo 1991, kai kurie- 1992 metus), tačiau iš esmės visi atsakovai nurodo faktinę aplinkybę, jog ginčo žemė asmeniniam ūkiui buvo išdalinta žlugus Rokų kolūkiui, kuris iki tol ir apdirbo nurodytą žemę ir kad nuo to laiko nei žemės sklypų vieta, nei jų plotai nekito, išskyrus duomenų skirtumą, susidariusį dėl atliktų kadastrinių matavimų. Byloje nėra tiesioginių įrodymų apie tai, kada buvo likviduotas Rokų kolūkis, tačiau remiantis netiesioginiais įrodymais, esančiais byloje, galima spręsti, jog šis faktas įvyko maždaug 1992 metų pradžioje, kadangi 1991 metais kai kurie iš atsakovų dar dirbo Rokų kolūkyje, o nuo 1992 metų sausio mėnesio- jau kitose darbo vietose (pvz. L. D. iki 1991 m. pabaigos darbo užmokestį gavo Rokų kolūkyje, o nuo 1992 m. sausio mėnesio- jau žemės ūkio bendrovėje ,,Rokų energetikas“, A. P. ir A. M. Rokų kolūkyje taip pat dirbo iki 1991 m. pabaigos (9 t., 19-26 b.l.). Aplinkybę, kad asmeninio ūkio žemė atsakovams buvo suteikta, kai iširo kolūkiai ir kad nuo tada jie šią žemę dirba, patvirtino pirmosios instancijos teisme apklausti liudytojai A. J. (9 t., 79-80 b.l.) bei A. J. R. (9 t., 80 b.l.). Liudytoja A. J. taip pat paliudijo jai žinomą aplinkybę, kad žemę atmatavo agrarinė tarnyba (agrarinės reformos tarnyba), bei kad žemė buvo pažymėta kuoleliais. Aplinkybę dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo naudotis momento patvirtina ir Kauno rajono žemės ūkio valdybos Rokų agrarinės reformos tarnybos 1996-11-29 raštas Nr. 436, kuriame prašoma įteisinti asmeninio ūkio žemę Rokų seniūnijos gyventojams, nurodant, kad asmeninio ūkio žeme gyventojai naudojasi nuo 1992, 1993 metų.

Apeliantų (atsakovų) nurodomu laikotarpiu (1992 m. pradžioje) žemės suteikimą asmeniniam ūkiui reglamentavo Žemės reformos įstatymo (toliau tekste ir- ŽRĮ) 16 straipsnis (1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. I-1607 redakcija) bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. 308 Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos. Remiantis ŽRĮ 16 str. 1 d., asmenims, gyvenantiems kaimo vietovėje, jų pageidavimu išnuomojami valstybinės žemės sklypai asmeniniam ūkiui. To paties straipsnio 2 dalis nustatė suteikiamos asmeniniam ūkiui žemės plotus- atsižvelgiant į turimos žemės fondą, suteikiamas atitinkamai iki 3 arba 2 ha žemės ūkio naudmenų plotas (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimas Nr. I-411), neįskaitant privačios namų valdos (atskiros sodybos) užimtos žemės ploto. ŽRĮ 16 straipsnio 2 dalyje numatyti asmeninio ūkio žemės plotai (3 arba 2 hektarai) tiesiogiai siejami su tuo, kokio ploto asmeninio ūkio žemės sklypą asmuo turėjo teisę gauti pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. I-411 nuostatas. Pagal šį Aukščiausiosios Tarybos nutarimą, iki 3 ha. žemės sklypai vienai šeimai galėjo būti suteikiami kaimo vietovėse gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams, o iki 2 ha. žemės sklypai vienai šeimai- kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmenims (nutarimo 1 punktas). 2-uoju nutarimo punktu Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavesta nustatyti detalesnę žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarką. Ši tvarka, minėta, ir buvo nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos (toliau tekste ir –1990 m. Tvarka). Pažymėtina, jog tiek pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. I-411 nuostatas, tiek pagal Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 308 nuostatas, teisę gauti asmeninio ūkio žemę turėjo trys kaime gyvenančių asmenų kategorijos: 1) žemės ūkio įmonių darbuotojai; 2) kiti kaime gyvenantys ir dirbantys asmenys; 3) pensininkai. Pirmoji kategorija (žemės ūkio įmonių darbuotojai) ir dalis trečiosios (pensininkai, iki išėjimo į pensiją dirbę žemės ūkio įmonėse) turėjo teisę gauti iki 3 ha. žemės, o antroji kategorija (kiti kaime gyvenantys ir dirbantys asmenys) bei dalis trečiosios kategorijos (pensininkai, kurie gyveno ir dirbo kaime, tačiau ne žemės ūkio įmonėse) turėjo teisę gauti iki 2 ha. žemės. Teisėjų kolegijos vertinimu, antrajai kategorijai priklausė tik tie asmenys, kurie atitiko abu nustatytus kriterijus, t.y. jie ne tik turėjo gyventi kaime, tačiau ir jame dirbti. Tokia išvada darytina iš teisės aktuose (Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarime Nr. I-411 bei Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarime Nr. 308) vartojamos sakinio konstrukcijos, dviem sąlygoms jungti pavartojant jungtuką ,,ir“, reiškiantį, jog tam tikrą sąlygą atitinka asmuo, kuris išpildo abu kriterijus.   

Nors byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų, kad 1991 m. pabaigoje ar 1992 m. pradžioje suteikiant atsakovams asmeninio ūkio žemę, buvo laikytasi 1990 m. Tvarkoje nustatytų procedūrų (kad atsakovai būtų raštu kreipęsi į žemės ūkio įmonės administraciją, kad šiuos prašymus žemės ūkio įmonės administracija išnagrinėjo, pateikė dėl jų apylinkės Tarybai pasiūlymus bei kad apylinkės Taryba priėmė dėl jų sprendimus bei žemės ūkio įmonės sudaryta komisija vietoje būtų nustačiusi žemės sklypų ribas (1990 m. Tvarkos 2-5 punktai)), minėta, jog remiantis kasacinės instancijos teismo praktika bei šioje konkrečioje byloje pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais, aplinkybė, jog tam tikri formalūs procedūrų pažeidimai, padaryti žemės reformą vykdančių institucijų bei jų pareigūnų ar tam tikrų dokumentų neišsaugojimas negali turėti lemiamos reikšmės, sprendžiant dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir naudojimo teisėtumo. Tokioje situacijoje teismas vadovaujasi įrodymais, kurie, nors ir netiesiogiai, bet patvirtina, kad atsakovai asmeninio ūkio žemės naudojimą pradėjo ne savavališkai, bet leidus tuo metu atitinkamus veiksmus turėjusių teisę atlikti institucijų ir pareigūnų, o būtent, jau minėtais atsakovų paaiškinimais bei liudytojų parodymais, kartu pažymint, jog priešingų įrodymų (t.y. kad asmeninio ūkio žemėnaudą atsakovai pradėjo savavališkai, be žemės ūkio įmonės ir apylinkės Tarybos žinios bei valios), ieškovės nepateikė, nors, minėta, pagal kasacinio teismo suformuluotus išaiškinimus, pareiga įrodyti asmeninio ūkio žemės suteikimo bei naudojimo neteisėtumą, tenka ieškovėms (CPK 178 str.).  

Sprendžiant aplinkybę, ar atsakovai priskirtini asmenų, turėjusių teisę gauti asmeninio ūkio žemės sklypus aptariamu laikotarpiu (1991 m. pabaigoje ar 1992 metų pradžioje), vadovaujamasi jau aptartu teisniu reglamentavimu (Žemės reformos įstatymo 1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. I-1607 redakcijos 16 straipsniu, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. I-411 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos). Minėta, jog šie teisės aktai numatė tris asmenų kategorijas, turinčias teisę į asmeninio ūkio žemę. Remiantis bylos duomenimis, atsakovai L. D., A. P. ir A. M. atitiko pirmąją asmenų kategoriją- jie dirbo žemės ūkio įmonėje (Rokų kolūkyje), ką patvirtina Kauno rajono savivaldybės administracijos pažyma bei išrašai iš kolūkiečių darbo stažo knygų (9 t., 19-26 b.l.), taigi, šie atsakovai pagal tuometį reglamentavimą turėjo teisę gauti iki 3 ha. asmeninio ūkio žemės sklypus. Nors ieškovės neigė aplinkybę, kad atsakovė A. M. gyveno kaime, tokių įrodymų teismui jos nepateikė. Tuo tarpu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog apylinkės tarybai 1994-05-13 priimant sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo, sprendimo priede yra nurodyta, kad A. M. adresas yra (duomenys neskelbtini) ir kad ji turi 0,18 ha. namų valdos žemės plotą. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje yra įrodytas šios atsakovės priskirtinumas asmenų, turėjusių teisę gauti asmeninio ūkio žemę kaip gyvenusiai kaime ir dirbusiai žemės ūkio įmonėje, kategorijai.

Atsakovė N. Š. savo teisę į asmeninio ūkio žemę grindė aplinkybe, jog aptariamu laikotarpiu ji su sutuoktiniu Audrium Šalčium gyveno jos tėvų P. ir A. D. name, tačiau buvo atskira šeima, t.y. jie atitiko kaime gyvenančių asmenų kriterijų, o jos sutuoktinis A. Š. nuo 1990-04-28 dirbo Kauno tarybiniame ūkyje- technikume, priešgaisriniame depe, kuris aptarnavo Rokų kolūkio zoną, vairuoju, taigi, jų šeima (vienas iš jos narių) atitiko ir darbo kaime kriterijų, todėl turėjo teisę gauti iki 2 ha. asmeninio ūkio žemės. Apeliacinės instancijos teismui yra pateikti įrodymai, patvirtinantys atsakovės N. Š. sutuoktinio A. Š. darbo kaime aplinkybę. Nors ieškovių atstovė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu rėmėsi argumentu, esą sutuoktinio darbas žemės ūkio įmonėje ar darbas kaime nesuteikia teisės gauti asmeninio ūkio žemės sklypą jo sutuoktinei (šiuo atveju- atsakovei N. Š.) su tokia pozicija negalima sutikti. Minėta, jog ŽRĮ 16 straipsnio 2 dalyje numatyti asmeninio ūkio žemės plotai (3 arba 2 hektarai) tiesiogiai siejami su tuo, kokio ploto asmeninio ūkio žemės sklypą asmuo turėjo teisę gauti pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. I-411 nuostatas. Pagal šio Aukščiausiosios Tarybos nutarimo 1 punktą, iki 2 ha. žemės sklypai vienai šeimai galėjo būti suteikiami kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmenims (ne žemės ūkio įmonių darbuotojams). Taigi, subjektu, turinčiu teisę į asmeninio ūkio žemę buvo įvardijama šeima, todėl tuo atveju, kai bent vienas šeimos narys atitiko teisės aktuose numatytus kriterijus, su kuriais siejama teisė gauti asmeninio ūkio žemę, žemės suteikimas tokiai šeimai, nors jis įformintas ir kito sutuoktinio vardu, negali būti vertinamas kaip neteisėtas. Šią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2010 pateikti išaiškinimai, jog žemės naudojimo teisė, kaip turinė teisė, gali būti civilinių teisių objektas; žemės sklypą suteikus santuokoje esantiems asmenims, ši naudojimosi teisė tampa abiejų sutuoktinių turtu. Nagrinėjamos bylos atveju kriterijus, kurie buvo reikalingi pretenduojant į asmeninio ūkio žemę, atitiko atsakovės N. Š. sutuoktinis A. Š.; asmeninio ūkio žemė buvo suteikta naudotis šeimai ir tapo abiejų sutuoktinių turtine teise, nepaisant to, kad įforminimas buvo atliktas (jau vėliau, 1994 m.) atsakovės N. Š. vardu. Įvertindama aptartas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovė N. Š. su savo sutuoktiniu atitiko antrąją asmenų, turinčių teisę į asmeninio ūkio žemę, kategoriją (kiti kaime gyvenantys ir dirbantys asmenys) ir turėjo teisę gauti iki 2 ha. žemės.

Vertinant asmeninio ūkio žemės suteikimo atsakovei I. J. B. teisėtumą bei vėlesnio asmeninio ūkio žemės naudojimo įteisinimo teisėtumą (Kauno apskrities valdytojo 1996 metų gruodžio 12 d. įsakymo Nr. 05-6401, 25-uoju punktu), pažymėtina, jog atsiliepime į ieškinį-1 t., 150-151 b.l., I. J. B. yra nurodžiusi, jog asmeninio ūkio žemės sklypu ji naudojasi nuo 1990 m., analogiškai žemės sklypo naudojimosi aplinkybes ji nurodė apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu; nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad žeme naudojosi nuo 1991 metų, tuomet esą žemę jai ir suteikė savivaldybės agrarinės reformos tarnyba (9 t., 75 b.l.). Tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu atsakovė I. J. B. savo teisę į asmeninio ūkio žemę grindė šiomis aplinkybėmis: 1) ji nuo 1990 m. gyveno kaime; 2) turėjo ūkinius pastatus ir laikė gyvulius. Jau minėta, jog laikotarpiu, kurį atsakovai (tame tarpe ir atsakovė I. J. B.) nurodo kaip asmeninio ūkio žemės suteikimo momentą, pagal tuometį teisinį reglamentavimą teisę į asmeninio ūkio žemę turėjo kaime gyvenantys ir žemės ūkio įmonėse dirbantys asmenys bei šios kategorijos pensininkai, tai pat- kaime gyvenantys ir dirbantys asmenys bei šios kategorijos pensininkai. Taip pat minėta, jog asmuo galėjo pretenduoti į asmeninio ūkio žemę tik tuomet, kai atitiko abu- gyvenimo ir darbo kaime kriterijus. I. J. B. šių abiejų kriterijų neatitiko: ji gyveno kaime, tačiau nėra pateikta jokių įrodymų, kad jos darbo vieta tuo metu (1990- 1991 m.) taip pat buvo kaime. Todėl, skirtingai negu kitų atsakovų atveju, faktinį žemės suteikimą I. J. B. jos nurodomu laikotarpiu negalima pripažinti teisėtu, nepaisant to, kad be pačios atsakovės paaiškinimų apie žemės jai suteikimo momentą, jos nurodomas aplinkybes apie faktinį žemės naudojimą patvirtino ir liudytojos A. J. bei A. J. R. (9 t., 79-80 b.l.).

Teisinis reglamentavimas, kuriuo savo teisę į asmeninio ūkio žemę grindžia I. J. B., praplečiant asmenų, turinčių teisę gauti asmeninio ūkio žemę, pasikeitė nuo 1993 m. liepos 28 d. (1993-07-15 įstatymu Nr. I-230 pakeitus ŽRĮ 16 straipsnio redakciją). Pagal šią redakciją, be asmenų, turinčių teisę gauti iki 3 arba iki 2 ha žemės ūkio naudmenų vienai šeimai pagal Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. I-411; (aptariamo straipsnio 1 dalies 1 punktas), žemė gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkės tarybos sprendimu taip pat galėjo būti suteikiama kitiems asmenims, gyvenantiems kaimo vietovėje: iki 3 ha žemės ūkio naudmenų vienai šeimai – asmenims, 1991 m. lapkričio 1 d. dirbusiems to rajono žemės ūkio įmonėse, iki 2 ha žemės ūkio naudmenų vienai šeimai – kitiems asmenims, dirbantiems arba iki išėjimo į pensiją dirbusiems kaimo gyventojus aptarnaujančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, ir iki 0,3 ha žemės ūkio naudmenų kitiems asmenims (aptariamo straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šiuo įstatymu asmenų, turinčių teisę į asmeninio ūkio žemę ratas buvo išplėstas ir kitais asmenimis (aptariamo straipsnio 1 dalies 3 punktas), tačiau šiame punkte numatytas asmenų ratas nagrinėjamu atveju nėra aktualus, kadangi jis liečia ne kaime gyvenančius asmenis, o asmenis, gyvenančius rajonų centruose bei rajonų pavaldumo miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse, o (duomenys neskelbtini), kurioje gyveno I. J. B., šios kategorijos miestams bei gyvenvietėms nebuvo priskirtina. Be to, rajono centruose, rajoninio pavaldumo miestuose bei miesto tipo gyvenvietėse gyvenančių asmenų teisė gauti asmeninio ūkio žemę taip pat buvo siejama su sąlyga, kad tokie asmenys iki išėjimo į pensiją arba 1991 m. lapkričio 1 d. dirbos to rajono žemės ūkio įmonėse, arba, ne vėliau kaip nuo 1993 m. sausio 1 d. dirbo to rajono žemės ūkio įmonėse; šios sąlygos atsakovė I. J. B. taipogi neatitiko.

Taigi, pagal šį pasikeitusį teisinį reglamentavimą atsakovė J.I. B. jau galėjo būti priskiriama prie asmenų, turinčių teisę į asmeninio ūkio žemę, tačiau, kadangi ji, minėta, nedirbo nei to rajono žemės ūkio įmonėse, nei kitose kaimo gyventojus aptarnaujančiose įmonėse, įstaigose ir organizacijose, taigi, pateko į kategoriją kitų kaimo vietovėje gyvenančių asmenų ir turėjo teisę gauti iki 0,3 ha. asmeninio ūkio žemės. Pažymėtina, jog ši teisė nebuvo siejama nei su ūkinių pastatų turėjimu, nei su gyvulių laikymo faktu (šios aplinkybės, kaip sąlyga buvo numatytos ŽRĮ 16 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kuris, minėta, atsakovės atžvilgiu netaikytinas dėl jos neatitikimo jame nustatytiems kriterijams (ji gyveno kaimo vietovėje, o ne mieste ar miesto tipo gyvenvietėje ir nedirbo nei žemės ūkio įmonėje, nei kaimo gyventojus aptarnaujančioje įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje). Remiantis tuo, darytina išvada, jog pagal aptariamą teisinį reglamentavimą atsakovė J. I. B. neturėjo teisės į didesnį asmeninio ūkio žemės plotą negu 0,3 ha.. Apeliantė skunde teisingai nurodo, jog Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje (1994 m. gegužės 24 d. įstatymo Nr. 1-476 redakcija, kuri įsigaliojo nuo 1994 m. birželio 8 d.) jau buvo numatyta kaime gyvenančių asmenų, turinčių ūkinius pastatus gyvuliams laikyti, teisė gauti iki 2 ha. asmeninio ūkio žemės, tačiau neteisingai nurodo, jog tokią teisę ji turėjo (galėjo įgyvendinti) iki 1995 m. birželio 28 d., nes pagal ŽRĮ 16 straipsnio 1 dalį teisę suteikti asmeninio ūkio žemę turėjo apylinkių tarybos, o pagal to paties straipsnio 11 dalį, sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos galėjo priimti ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 dienos (1994 m. gegužės 24 d. įstatymo Nr. I-476 redakcija). Dėl šio apeliantės argumento apeliacinis teismas taip pat pažymi, jog pati atsakovė įrodinėjo, esą žemė jai buvo suteikta 1990- 1992 metais (skirtinguose procesiniuose dokumentuose data nurodoma skirtingai), tačiau jau minėta, jog tuo metu ji apskritai neturėjo teisės gauti asmeninio ūkio žemės. Iki 2 ha. asmeninio ūkio žemės suteikimas šiai atsakovei galėtų būti laikomas teisėtu tik tokiu atveju, jeigu tokio turinio sprendimą apylinkės taryba būtų priėmusi laikotarpiu tarp 1994 m. birželio 8 d ir tų pačių metų liepos 1 d., tačiau tokių aplinkybių byloje nėra nustatyta ir atsakovė jų neįrodinėjo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į aplinkybę, jog vėlesnis teisinis reglamentavimas suteikė įgaliotoms valstybės institucijoms galimybę ne suteikti (skirti) asmeninio ūkio žemę, bet patvirtinti asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumą.

Būtent, 1995 m. lapkričio 30 d. įstatymu Nr. I-1112 Žemės reformos įstatymo 16 straipsnis papildytas 8 dalimi, nustatant, kad jei apylinkių tarybos pagal anksčiau galiojusius įstatymus nepriėmė sprendimo suteikti asmeninio ūkio žemę piliečiams, turėjusiems teisę šią žemę gauti, apskrities valdytojas, remdamasis agrarinės reformos tarnybos pateikta medžiaga, gali priimti sprendimą, patvirtinantį, kad šie piliečiai teisėtai naudojasi asmeninio ūkio žeme (bet ne daugiau kaip 2–3 ha faktiškai naudojamų žemės ūkio naudmenų). Ši nuostata galiojo iki 1997 m. liepos 23 d.. 2004 m. liepos 13 d. įstatymu Nr. IX-2353 papildyto Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai asmeninio ūkio žemės suteikimo dokumentų neišliko arba asmeninio ūkio žemės suteikimas apylinkės teritorijoje 1990 m. liepos 26 d. – 1994 m. liepos 1 d. laikotarpiu apylinkės tarybos sprendimu buvo įformintas kaip žemės nuoma, arba dėl pareigūnų biurokratizmo apylinkės taryba priėmė sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo 1994 m. liepos 1 d.–1995 m. kovo 26 d. laikotarpiu, asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos asmeninio ūkio žemės plotą, esant įstatyme išdėstytoms sąlygoms, ne vėliau kaip iki 2004 m. gruodžio 31 d. sprendimu patvirtina apskrities viršininkas. Aiškindamas šias įstatymų nuostatas, kasacinis teismas nurodė, kad tinkamu asmeninio ūkio žemės suteikimo aktu laikytinas pagal ne vėliau kaip iki 1993 m. gruodžio 1 d. pateiktą asmens prašymą ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. priimtas apylinkės tarybos sprendimas dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui; nuo 1995 m. gruodžio 20 d. iki 1997 m. liepos 23 d. priimtas apskrities valdytojo sprendimas, patvirtinantis asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumą; ne vėliau kaip iki 2004 m. gruodžio 31 d. priimtas apskrities viršininko sprendimas, patvirtinantis asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos žemės plotą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K- 3-407/2012).

Teisėjų kolegijos vertinimu, faktinės žemėnaudos įteisinimas apskrities valdytojo sprendimu buvo galimas tik tokiu atveju, jeigu per ŽRĮ nustatytą terminą (t.y. iki 1994 m. liepos 1 d.) nebuvo priimtas apylinkės tarybos sprendimas skirti asmeninio ūkio žemę. Nagrinėjamos bylos atveju situacija yra kitokia- dėl asmeninio ūkio žemės skyrimo atsakovams I. B., N. Š., A. P., L. D. ir A. M. 1994 m. gegužės 13 d. buvo priimtas Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 37-sios sesijos sprendimas, kuriuo I. B. skirta 0,15 ha., N. Š.- 1,0 ha., A. P. 1,55 ha., L. D.- 1,0 ha, A. M.- 2,0 ha. (2 t., 74-77 b.l.). Būtent šiuo sprendimu, teisėjų kolegijos vertinimu, ir buvo įteisinta faktinė atsakovų žemėnauda, susiklosčiusi nuo jų nurodomo 1991-1992 m. laikotarpio ir būtent tokio ploto asmeninio ūkio žemės sklypų suteikimas gali būti pripažįstamas atitinkančiu tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, t.y. teisėtu.

Pirmosios instancijos teismas Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikino tuo pagrindu, kad juo pažeidžiamos ieškovių- pretendenčių į nuosavybės teisių į J. R. iki nacionalizacijos valdytą žemę atkūrimą- teisės, nes prašymai atkurti nuosavybės teises buvo pateikti anksčiau, nei priimtas šis apylinkės Tarybos sprendimas. Kadangi pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymą pretendentai atkurti nuosavybės teises neturėjo prioriteto prieš asmeninio ūkio žemės teisėtus naudotojus (tai aptarta nutarties dalyje, kurioje kalbama apie šių pretendentų ir asmeninio ūkio žemės turėtojų konkuruojančių teisių įgyvendinimą), teismo sprendimas šiuo aspektu negali būti pripažįstamas teisėtu. Minėta, jog faktinis asmeninio ūkio žemės sklypų skyrimas, tinkamai neįforminant dokumentų, įvyko 1991-1992 m. laikotarpiu, kuomet teisės aktai prioritetą teikė būtent asmeninio ūkio žemės naudotojams, o 1994 m. gegužės 13 d. sprendimu faktinė žemėnauda, iš esmės atsiradusi teisėtu pagrindu, tebuvo įteisinta.

Tačiau teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliantės J.I. B. argumentų dėl to, kad teismas neteisingai nustatė, jog Rokų apylinkės tarybos 1994-05-13 sprendimu jai buvo paskirtas 0,15 ha. asmeninio ūkio žemės plotas. Analizuojant sprendimo ir prie jo esančių sąrašų turinį, nėra pagrindo prieiti prie jokios kitos išvados: į bylą yra pateiktas 1994-05-13 sprendimo 1 priedas (asmeninio ūkio naudotojų sąrašas, parengtas agrarinės reformos tarnybos), iš kurio pirmojo puslapio (2 t., 139 b.l.) matyti, jog ketvirtosios grafos reikšmė yra ,,atsiimta arba naudojama žemė“, penktosios grafos- ,,namų valda, t.t. naudmenų“ , šeštosios grafos- ,,apylinkės Tarybos patvirtintas plotas“; septintoji grafa- ,,atmatuotas plotas“. I. J. B. atveju tiek ketvirtojoje grafoje ,,namų valda“, tiek penktojoje grafoje ,,apylinkės Tarybos patvirtintas plotas“ nurodyta 0,15. Įvertinant jau aptartus argumentus, jog ši apeliantė 1994-05-13 sprendimo priėmimo metu pagal teisės aktus turėjo teisę gauti iki 0,30 ha. asmeninio ūkio žemės, darytina išvada, jog būtent 0,15 ha. asmeninio ūkio žemės tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka (t.y. apylinkės tarybos sprendimu- ŽRĮ 16 straipsnio 1 dalis) jai ir buvo suteikta. Aplinkybė, jog paskirtas plotas sutampa su namų valdos plotu, nepaneigia teismo išvados, jog papildomai paskirtas, t.y. asmeninio ūkio žemės sklypas, buvo taip pat 0,15 ha. ir kad šis paskirtasis plotas nėra tik namų valdos ploto atkartojimas apylinkės tarybos sprendime. Analizuojant šį priedą prie 1994-05-13 apylinkės tarybos sprendimo, matyti, jog kai kurių kitų gyventojų atveju situacija yra analogiška (pvz., Ž. R. (Nr. 1204) turi namų valdos 0,20 ir paskirta jai 0,2; P. R. (Nr. 1198) turi 0,15 ir paskirta jam 0,15 ir t.t., tačiau yra daugybė atvejų, kuomet namų valdos plotas su paskirtuoju nesutampa (pvz., G. O. (Nr. 1192) turi 0,20 ha. namų valdos, apylinkės tarybos sprendimu jai paskirta 0,5 ha., taip pat sąraše yra visa eilė asmenų, kurie nurodomi turintys namų valdos tam tikrus plotus, tačiau apylinkės tarybos sprendimu jiems nėra nieko paskiriama. Šių duomenų visumos pagrindu darytina išvada, jog apylinkės taryba pagal agrarinės reformos tarnybos pateiktus duomenis įvertino tiek aplinkybę, kokio ploto asmeninio ūkio žemės sklypą asmuo turi teisę gauti ir kokiu plotu jis faktiškai naudojasi ir dėl kiekvieno iš atsakovų (tame tarpe ir dėl I.J. B.) priėmė sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su atsakovės I. J. B. apeliacinio skundo motyvu, esą dėl jos (t.y. dėl asmeninio ūkio žemės jai skyrimo) apylinkės tarybos sprendimas nebuvo priimtas ir tai esą sudarė teisines prielaidas žemės naudojimo teisėtumą patvirtinti apskrities valdytojo įsakymu.

Todėl, nagrinėjamoje byloje, viena vertus, nėra pagrindo atitinkamo dydžio žemės sklypų skyrimą atsakovams (1994-05-13 Rokų apylinkės tarybos sprendimu) pripažinti neteisėtu, kaip prašoma ieškiniu, kita vertus, apskrities valdytojui nebuvo teisinio pagrindo priimti 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymą Nr. 05-6401 bei 1996 m. gruodžio 17 d. įsakymą Nr. 05-6487, kuriuo patvirtintas piliečių asmeninio ūkio žemės sklypų naudojimo teisėtumas (2 t., 46 ir 48 b.l.), kadangi tokio sprendimo dėl faktinės žemėnaudos įteisinimo sąlygos buvo aiškiai apibrėžtos įstatyme- jei apylinkių tarybos pagal anksčiau galiojusius įstatymus nepriėmė sprendimo suteikti asmeninio ūkio žemę piliečiams, turėjusiems teisę šią žemę gauti, apskrities valdytojas, remdamasis agrarinės reformos tarnybos pateikta medžiaga, gali priimti sprendimą, patvirtinantį, kad šie piliečiai teisėtai naudojasi asmeninio ūkio žeme (bet ne daugiau kaip 2–3 ha faktiškai naudojamų žemės ūkio naudmenų) (Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8 dalis (1995 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. I-1112 redakcija)), t.y. šiuo atveju nebuvo įstatyme įtvirtintų prielaidų žemės naudojimo teisėtumui patvirtinti, nes anksčiau galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka buvo priimtas kompetentingos institucijos sprendimas dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo tokią teisę turėjusiems asmenims.

Aptariamais apskrities valdytojo įsakymais ne tik kad nesant teisinio pagrindo pakartotinai buvo atliktas asmeninio ūkio žemės sklypų suteikimo įteisinimas, tačiau kai kurių atsakovų atveju buvo įteisintas netgi didesnis, negu skirtas apylinkės tarybos sprendimu, žemės sklypo plotas. Antai, atsakovės I.J. B. atveju vietoje skirtų 0,15 ha, pripažintas teisėtu 1,52 ha. asmeninio ūkio žemės naudojimas (2 t., b.l. 46); N. Š. atveju vietoje apylinkės tarybos sprendimu skirto 1 ha. asmeninio ūkio žemės buvo patvirtintas 2 ha. naudojimo teisėtumas; atsakovės A. M. atveju vietoje apylinkės tarybos sprendimu paskirtų 2 ha. patvirtintas 2,56 ha. naudojimo teisėtumas; atsakovo L. D. atveju vietoje apylinkės tarybos sprendimu paskirto 1 ha. žemės patvirtintas 2,17 ha. naudojimo teisėtumas. Tik atsakovo A. P. atveju neatitikimas yra neesminis (atitinkamai 1,55 ha. ir 1,69 ha), kas galėtų būti pateisinama (kaip nurodo pats apeliantas A. P.), tikslesniais sklypo matavimais. Visų kitų atsakovų atveju apskrities viršininkas faktiškai skyrė atsakovams didesnius asmeninio ūkio žemės plotus (nors tokios teisės neturėjo), nes žemės suteikimo asmeniniam ūkiui procesas jau buvo baigtas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybės, kad po 1996 m. atsakovų asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumo patvirtinimo už tam tikrą žemės plotą buvo mokami tam tikro dydžio žemės nuomos mokesčiai, nepatvirtina didesnio negu buvo nurodyta apylinkės tarybos sprendimuose asmeninio ūkio žemės didesnio ploto suteikimo teisėtumo. Minėta, jog remiantis gausia kasacinio teismo praktika, asmeninio ūkio žemės naudotojai ar savininkai turi prioritetą prieš pretendentus atkurti nuosavybės teises į tą žemę tik tokiu atveju, jeigu asmeninio ūkio žemė jiems buvo suteikta teisėtai arba tuo atveju, jeigu suteikimas nebuvo įformintas nustatyta tvarka ir po to teisėtai, laikantis įstatymų reikalavimų, buvo patvirtintas naudojimo teisėtumas apskrities valdytojo įsakymu ar apskrities viršininko sprendimu.

Nagrinėjamos bylos atveju atsakovams teisėtai buvo suteikti Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. sprendime nurodyti asmeninio ūkio žemės plotai; didesnio ploto asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumą patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Aplinkybė, kad ginčijamais apskrities valdytojo įsakymais buvo patvirtintas didesnių asmeninio ūkio sklypų naudojimo teisėtumas negali būti vertinama kaip įrodymas, jog būtent tokio dydžio sklypai buvo atsakovams suteikti teisėtai, nes, pirma, jau minėta, jog nebuvo teisinių prielaidų šiems įsakymams priimti; antra, šie įsakymai yra ginčo dalyku byloje, todėl jais negali būti remiamasi kaip žemės naudojimo teisėtumą patvirtinančiais įrodymais; trečia, po 1994 m. liepos 1 d. asmeninio ūkio žemės sklypų suteikimas buvo nutrauktas (nebebuvo galimas), o atsakovai ir neįrodinėjo faktinės aplinkybės, kad laikotarpiu tarp 1994 m. gegužės 13 ir liepos 1 d. jiems papildomai buvo skirti tam tikri žemės plotai. Todėl sprendžiant, kokio ploto asmeninio ūkio žemės sklypai atsakovams yra suteikti teisėtai, vadovaujamasi iš esmės vieninteliu objektyviu įrodymu, patvirtinančiu tiek asmeninio ūkio žemės sklypų suteikimo faktą, tiek suteiktų sklypų plotus (t.y. Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimu).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliantų argumentu, jog remiantis kasacinio teismo praktika, faktas, jog asmeninio ūkio sklypų ribos nebuvo paženklintos asmeninio ūkio suteikimo momentu, nesudaro pagrindo vėlesnį tokio veiksmo atlikimą laikyti neteisėtu, jeigu paženklinimo aktu užbaigiama suteiktos ir naudojamos asmeninio ūkio žemės įteisinimo procedūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2004, 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 345/2010). Tačiau šis kasacinės instancijos teismo precedentas nagrinėjamoje byloje yra aktualus būtent tuo aspektu, jog paženklinimo aktu turi būti užbaigiama suteiktos ir naudojamos žemės įteisinimo procedūra, o tai reiškia, jog paženklinant žemės sklypus turi būti laikomasi žemės sklypų suteikimo dokumentuose nurodytų dydžių, kurie, kaip atsakovo A. P. atveju, gali skirtis nežymiai, neviršijant teisės aktuose nustatytų paklaidų ribų, tačiau faktinis didesnio žemės ploto naudojimas, negu nurodyta asmeninio ūkio žemės suteikimą patvirtinančiam dokumente, nesudaro pagrindo pažymint sklypų ribas įteisinti didesnio ploto žemėnaudą, t.y. matavimai negali būti pagrindas iš esmės padidinti apylinkės tarybos sprendimu skirtus asmeninio ūkio žemės plotus.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad pagal byloje esančią Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pažymą (9 t., 165 b. l.) atsakovai valstybinės žemės nuomos mokesčius mokėjo nuo 1994 m. iki 1996 m. būtent už tokius žemės plotus, kokie jiems buvo suteikti Rokų apylinkės tarybos I-ojo šaukimo 37 sesijos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimu: L. D.- už 1 ha., A. P.- už 1,55 ha., A. M.- už 2,0 ha., N. Š.- už 1 ha., J.I. B.- už 0,15 ha.. Šis įrodymas taip pat patvirtina, kad atsakovai naudojosi būtent Rokų apylinkės tarybos 1994-05-13 sprendime nurodytais asmeninio ūkio žemės plotais, o didesnio ploto žemės sklypų suteikimo teisėtumą patvirtinančių įrodymų byloje nėra, todėl faktinis didesnio ploto žemės naudojimas, jeigu toks ir buvo, negali būti vertinamas kaip teisėtas ir suteikiantis tokiems asmeninio ūkio žemės naudotojams prioritetą prieš asmenis, kurie pretenduoja atkurti nuosavybės teisę į žemę natūra toje vietoje, kurioje iki nacionalizacijos buvo savininko, kurio nuosavybės teises siekiama atkurti, žemė.

Kaip minėta, didesnės apimties, negu nurodyta Rokų apylinkės tarybos 1994-05-13 sprendime, žemėnaudą atsakovams buvo siekta įteisinti Kauno apskrities valdytojo 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymu (atsakovės I.J. B. atveju) ir 1996 m. gruodžio 17 d. įsakymu (atsakovų L. D., A. P., N. Š., A. M. atveju).

Pažymėtina, jog kasacinės instancijos teismas šioje byloje pripažino nepagrįsta ankstesnę apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl Kauno apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 12 ir 17 d. d. įsakymų, kitų administracinių aktų ginčijamų dalių bei sandorių, grindžiamą iš esmės analogiškais argumentais (kad apskrities valdytojui buvo suteikta teisė priimti sprendimą, patvirtinantį, jog teisėtai naudojamasi asmeninio ūkio žeme tik tais atvejais, kada dėl tokios žemės suteikimo nebuvo priimti sprendimai apylinkių tarybose). Tačiau kasacinis teismas nutartyje nurodė ir tai, jog , Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta teisės norma (šios dalies redakcija, galiojusi nuo 1995 m. gruodžio 20 d.) turi būti aiškinama kaip paskesnė alternatyva teisės normoms, reglamentavusioms nuosavybės perdavimą asmeniniams ūkiams apylinkių tarybų sprendimais, jei šie nebuvo priimti, neįsigaliojo, nebegalioja ar pripažinti negaliojančiais. Dėl to negali būti aiškinama, kad Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8 dalyje nustatyta paskesne alternatyvia žemės įteisinimo tvarka negalima pasinaudoti, jei žemė suteikta apylinkių sprendimais, kuriuos tas pats teismas pripažino negaliojančiais, nes tokiu atveju administracinių aktų – apylinkių sprendimo pripažinimas negaliojančiu ne tik reiškia, kad žemė suteikta neteisėtai, bet ir tai, kad bet koks paskesnis bandymas įteisinti faktinius naudojimo santykius a priori nebeįmanomas, nes apylinkių tarybos jau priėmė sprendimą. Toks aiškinimas, pasak kasacinio teismo, nepagrįstai susiaurina Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 8 dalyje reglamentuotas galimybes įforminti asmeninių ūkių naudojimo teisėtumą, jei egzistuoja faktiniai naudojimo santykiai, kurie nebuvo įforminti įstatymo nustatyta tvarka. Taigi, kasacinės instancijos teismo nutartyje pasisakyta dėl galimo paskesnio įteisinimo, jeigu ankstesnis administracinis aktas, kuriuo suteikta asmeninio ūkio žemė (nagrinėjamos bylos atveju tai- Rokų apylinkės tarybos 1994-05-13 sprendimas) yra panaikinimas. Apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo ir priimdamas šią nutartį, būtent konstatuoja, jog asmeninio ūkio žemės sklypų suteikimas atsakovams Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimu buvo teisėtas, todėl paskesnis įteisinimas administraciniais aktais (apskrities valdytojo įsakymais bei apskrities viršininko sprendimais) nebuvo galimas.

I. J. B. apeliaciniame skunde taip pat remiamasi argumentu, esą nagrinėjamoje byloje negali būti prioritetiškai ginami ieškovių interesai, nes jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į V. D. iki 1940 metų valdytą žemės sklypą, perduodant neatlygintinai naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atkuriant nuosavybės teises apeliantei į jai tenkantį buvusio savininko V. D. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) esantį 5,17 ha žemės sklypą, Kauno apskrities viršininko 2002 m. vasario 22 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,36 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui 1,36 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (150 b. l., 1 t.). Nors apeliantei buvo atkuriamos nuosavybės teisės į V. D. valdytą žemę, tačiau jai buvo perduotas kitoje vietoje esantis žemės sklypas, kurio dalis, kaip jau nustatyta, pateko į J. R. iki 1940 metų valdytą žemę, į kurį pretendentai dar 1991-1992 metais buvo pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises. Remiantis aukščiau aptartais argumentais konstatavus, jog I. J. B. asmeninio ūkio žemė, kurios plotas viršija apdylinės tarybos sprendimus skirtą 0,15 ha. plotą, buvo patvirtinta neteisėtai, teismas pagrįstai panaikino ir Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymą atkurti jai nuosavybės teisę, perduodant neatlygintinai asmeninio ūkio žemės sklypą toje dalyje, kiek tai pažeidžia ieškovių teises, nes šiuo atveju atsakovė I.J. B. neturėjo pirmenybės teisės atkurti nuosavybės teises prieš ieškoves, kurios siekė susigrąžinti žemę natūra toje vietoje, kurooje žemė buvo iki nacionalizacijos.

I. J. B. apeliaciniame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas netyrė, jog ji buvo sąžininga turto įgijėja. Jos sąžiningumą, pasak jos, patvirtina 2001 m. birželio 5 d. Kauno apskrities viršininko administracijos pažyma Nr. 58 ir 2002 m. vasario 1 d. pažyma dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (žr. J. I. B. nuosavybės teisės atkūrimo bylą).

Lietuvos Aukščiausiasis  Teismas yra pasisakęs, jog asmuo, ketinantis įsigyti nuosavybėn jo naudojamą asmeniniams poreikiams išskirtą žemės sklypą, privalo elgtis apdairiai ir rūpestingai bei žinoti ir vykdyti įstatymų reikalavimus. Todėl jam tenka pareiga įsitikinti, kad pagal įstatymą nėra kliūčių valstybinės žemės sklypui pirkti, t. y. kad į sklypą nėra pretendentų, siekiančių atkurti nuosavybės teises natūra. Asmuo turi teikti įrodymus, kad padarė viską, siekdamas išsiaiškinti, ar žemės sklypas yra laisvas, arba kad jis sąžiningai klydo dėl kitų asmenų kaltės (pavyzdžiui, valstybinės institucijos suteikė klaidingą informaciją ar reikalaujant duomenų nuslėpė pretendentus). Informacijos negavimas ar jos neišsamus pobūdis neturėtų būti vertinamas kaip asmens pareigos išsiaiškinti perkamo žemės sklypo teisinį statusą tinkamas įvykdymas. Iki galo šios pareigos neatlikęs asmuo turėtų prisiimti neigiamas savo veiksmų pasekmes, nes neaiškioje situacijoje rizikuotų. Ta aplinkybė, kad valstybinė institucija pardavinėjo žemę, kurios neturėjo teisės parduoti, nesudaro pagrindo valstybinio žemės sklypo pirkėjo laikyti sąžiningu įgijėju vien dėl to, kad jis žemę pirko iš valstybinės institucijos. Jeigu valstybinėse institucijose iš tikrųjų buvo pretendentų pareiškimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, o perkantis valstybinę žemę asmuo šios aplinkybės nesiaiškino ir žemės sklypą nupirko, tai jis negali būti traktuojamas sąžiningu įgijėju pagal CK 4.96 straipsnį. Sutartimi įgiję nuosavybės teisę į valstybinės žemės sklypą, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises natūra, teismui pripažinus sandorio neatitiktį imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, traktuojami nesąžiningais įgijėjais, jeigu neįrodo, kad valstybinės institucijos juos suklaidino, nuslėpdamos informaciją apie pretendentus. Kartu tai nereiškia, kad jų teisės yra neginamos, nes dėl informacijos neteikimo ar klaidinimo – neteisėtų veiksmų – padaryti nuostoliai gali būti atlyginami. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2007).

Vadinasi, ir nagrinėjamu atveju aplinkybė, jog valstybinės institucijos buvo suteikusios klaidingą informaciją, jog nėra J. I. B. asmeninio ūkio naudojimui suteikto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininko, nesudaro pagrindo laikyti apeliantę sąžininga įgijėja. Šios apeliantės sąžiningumą paneigia ir byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad pagal tuometį teisinį reglamentavimą apskritai neturėdama teisės į asmeninio ūkio žemę, atsakovė I.J. B., kaip pati nurodo, jau nuo 1990 ar 1991 m. naudojosi žemės sklypu, laikydama jame gyvulius; pagal vėlesnį reglamentavimą įgijusi teisę gauti ne daugiau kaip 0,30 ha. ir apylinkės tarybos sprendimu jai paskyrus 0,15 ha. žemės sklypą, ji ir toliau, kaip ji pati nurodo, naudojosi gerokai didesniu žemės sklypu, kol šią faktinę žemėnaudą, atsiradusią neteisėtu pagrindu (kiek tai viršija 0,15 ha.) jai pavyko įteisinti panaikintu apskrities valdytojo 1996-12-12 įsakymu. Teisėje galioja principas ex injura non oritur jus (lot. iš neteisės teisė neatsiranda), todėl apeliantės I.J. B. argumentai, susiję su jos sąžiningumu, atmetami kaip nepagrįsti.

Teismui konstatavus, jog teisinių prielaidų apskrities valdytojo 1996-12-12 bei 1996-12-17 įsakymais patvirtinti atsakovams jų asmeninio ūkio žemės sklypų naudojamo teisėtumą, iškyla kolizija tarp šiais administraciniais aktais patvirtintų ir ieškovių ieškiniu ginčijamų bei teismo sprendimu panaikintų šių įsakymų dalių santykio. Ieškovės ieškiniu ginčija ir teismas sprendimu panaikino atitinkamus įsakymų punktus tik toje apimtyje, kurioje atsakovų žemės sklypai užima J. R. iki nacionalizacijos valdytą žemę (būtent, L. D. atveju- dėl 0,95 ha. žemės, A. P. atveju- dėl 1,52 ha. žemės, N. Š. atveju- dėl 0,63 ha. žemės, A. M. atveju- dėl 0,56 ha. žemės, I. J. B. atveju- dėl 1,07 ha. žemės).

Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimo aptariamu aspektu nekvestionuoja dėl tos priežasties, kad nagrinėdamas bylą, teismas pagal bendruosius proceso principus negali viršyti byloje pareikštų reikalavimų ribų (CPK 265 str. 2 d.), o apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliacinių skundų ribų (CPK 320 str.) ir negali dėl apeliantų priimti blogesnio sprendimo, negu yra skundžiamas (CPK 313 str.). Tuo atveju, jeigu nesant pareikšto reikalavimo, teismas ex officio panaikintų ir tas administracinių aktų dalis, kurių ieškovės neginčija, tai suponuotų ieškinio ribų peržengimą, bei blogesnio sprendimo kai kuriems apeliantams priėmimą apeliacinės instancijos teisme, negu buvo skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas. 

Būtent, I.J. B. atveju ieškiniu ginčijamas įsakymas dėl 1,07 ha (iš 1,52 ha.), asmeninio ūkio žemės įteisinimo, nors jau buvo aptarta, kad teisėtu pagrindu ji naudojasi 0,15 ha. Skirtumas tarp ginčijamu 1996-12-12 įsakymu įteisinto ir teisėtai jai priklausančio ploto yra 1,37 ha.(1,52 – 0,15), tačiau, ieškovėms ginčijant įsakymą dalyje dėl 1,07 ha. įteisinimo, būtent šioje dalyje teismas patenkino ieškinio reikalavimą ir šioje apimtyje apeliacinės instancijos teismas vertina teismo sprendimo pagrįstumą, konstatuodamas, jog teismo išvada dėl 1,07 ha. įteisinimo atsakovei I.J. B. neteisėtumo, yra pagrįsta. L. D. ir A. M. atvejais ieškovių ginčijamomis 1996-12-17 įsakymo dalimis įteisintas iš esmės tokio dydžio, kokį ginčija ieškovės, plotų skirtumas (L. D.- 0,95ha. iš įteisintų 2,17 ha., A. M. – 0,56 iš įteisintų 2,56 ha.). Kadangi L. D. apylinkės sprendimu buvo skirtas 1 h. žemės, o A. M.- 2 ha. žemės, ieškovių ginčijamas asmeninio ūkio žemės naudojimo įteisinimas faktiškai sutampa su tuo, kiek ginčijamu įsakymu šiems atsakovams anksčiau suteikti plotai buvo padidinti, todėl taip pat pripažįstama, jog teismo sprendimas šioje dalyje yra teisėtas bei pagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, išskirtinės šiuo požiūriu yra A. P. ir N. Š. situacijos. A. P., minėta, apylinkės tarybos 1994-05-13 sprendimu buvo paskirtas 1,55 ha. asmeninio ūkio žemės plotas; ginčijamu 1996-12-12 įsakymu įteisintas 1,69 ha. žemės naudojimo teisėtumas; šis neatitikimas, minėta, nevertintinas kaip esminis ir galėjo būti nulemtas matavimų netikslumo pradiniame asmeninio ūkio žemės suteikimo etape. Kadangi praktiškai visas atsakovui A. P. priklausantis žemės sklypas patenka į buvusio savininko J. R. žemės sklypą (ieškovės ginčija įsakymą dalyje dėl 1,52 ha. įteisinimo), konstatuodama, kad 1,55 ha. žemės sklypas šiam atsakovui buvo suteiktas teisėtai, o skirtumas tarp vėlesniais administraciniais aktais parduoto ir teisėtai suteikto ploto (1,69 ha. ir 1,55 ha.) yra neesminis, teisėjų kolegija sprendžia, jog šio atsakovo atžvilgiu ieškinys pareikštas nepagrįstai, o teismo sprendimas, priimtas dėl šio atsakovo, naikintinas, ieškinį jam atmetant kaip nepagrįstą.

Ieškovių ginčijamu 1996-12-17 apskrities valdytojo įsakymo punktu atsakovei N. Š. buvo patvirtintas 2 ha. žemės naudojimo teisėtumas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) jai patvirtinta 1,42 ha. asmeninio ūkio žemės naudojimo teisėtumas, likusi žemė yra kitoje vietoje ir su žemės sklypu, į kurį nuosavybės teise pretenduoja atkurti ieškovės, nėra susijusi.  Apylinkės tarybos 1994-05-13 sprendimu, minėta, jai teisėtai buvo skirtas 1 ha. žemės ir apylinkės sprendimas priimtas dėl žemės skyrimo (duomenys neskelbtini), vadinasi, ginčijamu įsakymu neteisėtai patvirtintas 0,42 ha. žemės naudojimo teisėtumas šiai atsakovei, todėl, nors atsakovės N. Š. (duomenys neskelbtini) turimas sklypas užima 0,63 ha. J. R. valdytos žemės ir ieškovės įsakymą ginčijo bei teismas jį panaikino dalyje dėl 0,63 ha., šiose dalyse teismo sprendimas keistinas, mažinant nurodomą plotą iki to, kuris konkrečiu atveju konkrečioje vietovėje patvirtintas neteisėtai, t.y. iki 0,42 ha., vietoje 0,63 ha..

Dėl reikalavimų, susijusių su A. M. žemės sklypo įkeitimu

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nusprendė panaikinti: 1) 2007 m. kovo 19 d. sudarytą hipotekos lakštą (įkeitimo sutartį), patvirtintą Kauno m. 6-ojo notarų biuro notarės J. R. tvirtinamuoju įrašu, notarinio registro Nr. 2643, hipotekos kodas (duomenys neskelbtini), įregistravimo data 2007 m. kovo 21 d., kuriuo skolininko D. P. kreditoriui AB SEB bankui buvo įkeistas atsakovės A. M. žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)), taip pat šio hipotekos lakšto įregistravimą Hipotekos registre; 2) 2007 m. balandžio 19 d. hipotekos lakšto (sutartis dėl hipotekos lakšto duomenų pakeitimo), patvirtinto Kauno m. 6-jo notarų biuro notarės J. R. tvirtinamuoju įrašu, notarinio registro Nr. 3922 hipotekos pakeitimo kodas (duomenys neskelbtini), hipotekos pakeitimo įregistravimo data 2004 m. balandžio 23 d., dalį dėl A. M. priklausančio žemės  sklypo, kurio (duomenys neskelbtini), įkeitimo, taip pat panaikino šio hipotekos lakšto įregistravimą Hipotekos registre; 3) 2007 m. rugsėjo 19 d. hipotekos lakšto (sutartį dėl hipotekos lakšto duomenų pakeitimo), patvirtinto Kauno m. 6-jo notarų biuro notarės J. R. tvirtinamuoju įrašu, notarinio registro Nr. 9235, hipotekos pakeitimo kodas (duomenys neskelbtini), hipotekos pakeitimo įregistravimo data 2007 m. rugsėjo 25 d., dalį dėl atsakovei A. M. priklausančio žemės sklypo, kurio (duomenys neskelbtini), įkeitimo, taip pat panaikino šio hipotekos lakšto įregistravimą  Hipotekos registre.

Byloje nustatyta, kad atsakovas D. P. 2006 m. spalio 17 d. sudarė kredito sutartį       Nr. 0350618074167-13 su AB SEB Vilniaus banku dėl 150 000 Lt kredito suteikimo, įkeičiant jam priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini) (33-35 b. l., 10 t.). 2007 m. sausio 16 d. tarp tų pačių šalių buvo sudarytas susitarimas pakeisti 2006 m. spalio 17 d. kredito sutarties sąlygas, papildomai suteikiant D. P. 357 000 Lt kreditą ir papildomai įkeičiant bankui žemės sklypą, kurio  (duomenys neskelbtini), su gyvenamuoju namu, (duomenys neskelbtini) (36-37 b. l., 10 t.). 2007 m. kovo 16 d. tarp AB SEB banko ir    D. P. buvo sudarytas naujas susitarimas pakeisti 2006 m. spalio 17 d. kredito sutarties sąlygas, numatant, jog sutarties šalys pakeičia Sutarties Specialiosios dalies 7.2 punktą, papildo sutartį 9.3 p. ir išdėsto juos taip: bankui įkeičiamas žemės sklypas, (duomenys neskelbtini), turto vertė litais 325 000 Lt, kredito gavėjas įsipareigoja įstatymų nustatyta tvarka įkeisti šį nekilnojamąjį turtą ne vėliau kaip iki 2007 m. kovo 30 dienos (38 b. l., 10 t.).

2007 m. kovo 19 d. skolininkas D. P., įkeičiamo daikto savininkas A. M. ir kreditoriaus AB SEB banko atstovė pasirašė hipotekos lakštą,  kurį patvirtino    Kauno m. 6-ojo notarų biuro notarė J. R. ir kuris 2007 m. kovo 21 d. buvo įregistruotas Hipotekos registre (hipotekos kodas (duomenys neskelbtini)) (b.l. 20-22, 10 t.). Šiuo įkeitimo sandoriu  skolininko D. P. turimos prievolės, kurios dydis 185 430,02 Lt užtikrinimui kreditoriui AB SEB Vilniaus bankui buvo įkeistas atsakovės A. M. žemės sklypas, kurio (duomenys neskelbtini). 2007 m. balandžio 19 d. hipotekos lakštu, patvirtintu Kauno m. 6-jo notarų biuro notarės J. R. tvirtinamuoju įrašu, notarinio registro Nr. 3922, hipotekos pakeitimo kodas (duomenys neskelbtini), hipotekos pakeitimo įregistravimo data 2004 m. balandžio 23 d., D. P., A. M. ir AB SEB Vilniaus bankas susitarė padidinti prievolės dydį iki         269 783,53 Lt, o  2007 m. rugsėjo 19 d. hipotekos lakštu, patvirtintu Kauno m. 6-jo Notarų biuro notarės tvirtinamuoju įrašu, notarinio registro Nr. 9235, hipotekos pakeitimo kodas (duomenys neskelbtini), hipotekos pakeitimo įregistravimo data - 2007 m. rugsėjo 25 d., šalys D. P., A. M. ir AB SEB Vilniaus bankas susitarė padidinti prievolės dydį iki 342 797,83 Lt (23-26 b. l., 10 t.).

Pirmosios instancijos teismas ieškovių reikalavimą panaikinti hipotekos lakštą ir sutartis, kuriomis keičiami hipotekos lakšto duomenys, patenkino, motyvuodamas tuo, kad turtas, kurio teisinė priklausomybė atsakovei A. M. nuginčyta, pripažinus negaliojančiu apskrities viršininko įsakymą dėl imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimo ir į kurio nuosavybės teisės atkūrimą pretenduoja ieškovės, negali būti atsakovės A. M. sutikimu trečiojo asmens skolinių įsipareigojimų užtikrinimo objektas. Teismas nurodė, kad įkeisti daiktą hipotekos sutartimi (lakštu) gali tik to daikto savininkas, todėl nuginčijus daikto savininko A. M. nuosavybės teisę į dalį ginčo žemės sklypo, teismas tais pačiais argumentais ir pagrindu panaikino hipotekos lakštą.

Apeliantai D. P. ir AB SEB bankas apeliaciniais skundais iš esmės ginčija aptariamą sprendimo dalį tuo pagrindu, kad jie buvo sąžiningos sutarties šalys. Bankas taip pat teigia, kad administraciniu aktu, prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymų normoms, perleistas valstybės turtas gali tapti teisėtu vėlesnio sandorio objektu, jei trečiasis asmuo – vėlesnio sandorio šalis sąžininga (CK 1.80 str. 4 d., 6.153 str. 1 d.). Banko įsitikinimu, nėra pagrindo manyti, jog teisės normos, reglamentuojančios sąžiningo įgijėjo interesų gynimą, turėtų būti taikomos tik tokiam sąžiningam įgijėjui, kuris turtą įgijo nuosavybės teise.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 1.80 straipsnio 4 dalies ir 6.153 straipsnių taikymo, išaiškino, kad pirmiausia turi būti atsižvelgiama į savininko, kurio žemė buvo neteisėtai nacionalizuota, t. y paimta valstybės nuosavybėn, interesus. CK normos, reglamentuojančios sąžiningo įgijėjo interesų gynimą, taikomos tik tokiam sąžiningam įgijėjui, kuris turtą įgijo nuosavybės teise. Nagrinėjamoje byloje hipotekos kreditorius ginčijamo turto nuosavybės teise neįgijo (tas pats pasakytina ir apie mūsų atveju nagrinėjamą bylą). CK 4.215 straipsnyje sąžiningo įgijėjo teisėms prilygintos tik įkaito turėtojo teisės. Sąžiningo įgijėjo teisių institutas (CK 4.95–4.97 straipsniai) turi būti taikomas tik kilnojamųjų daiktų ir turtinių teisių turėtojui, bet ne hipotekos kreditoriui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad CK 1.95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Dėl to turtas, kurio teisinė priklausomybė atsakovui nuginčyta pripažinus sandorį iš dalies negaliojančiu dėl imperatyviųjų įstatymo normų pažeidimo, žemės sklypas, į kurio nuosavybės teisės atkūrimą pretenduoja ieškovas, negali būti atsakovo skolinių įsipareigojimų užtikrinimo objektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2006).

Atsižvelgus į šį kasacinio teismo išaiškinimą, yra pagrindas daryti išvadą, jog ir šiuo atveju negali būti taikomos CK 1.80 straipsnio 4 dalis ir 6.153 straipsnio 1 dalis, o pripažinus negaliojančiais aukščiau aptartus administracinius aktus, priimtus A. M. atžvilgiu, daroma išvada, kad žemės sklypas, į kurio nuosavybės teisės atkūrimą pretenduoja ieškovės, negalėjo būti ne tik atsakovės, bet ir atsakovės sutikimu trečiojo asmens skolinių įsipareigojimų užtikrinimo objektas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino žemės sklypo, kurio unikalus Nr. 4400-0082-2671, hipoteką (hipotekos lakštą, sutartis, kuriomis keičiami hipotekos lakšto duomenys ir hipotekos registraciją).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog nagrinėjamu atveju negalima vadovautis D. P. ir AB SEB banko cituojamomis kasacinio teismo nutartimis, kadangi jose nurodytos faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinių skundų argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, kadangi kasacinės instancijos teismas, grąžindamas šią bylą nagrinėti apeliacine tvarka, nutartyje aiškiai pasisakė, jog sutinkama su anksčiau bylą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo argumentais dėl pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą egzistavimo.

Dėl procesinės bylos baigties

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nepagrįstu ir naikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pripažintas neteisėtu ir panaikintas Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 37-osios sesijos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimo „Dėl asmeninio naudojimo žemės sąrašų patvirtinimo“ 1491 p., kuriuo A. P. buvo skirtas 1,55 ha asmeninio naudojimo žemės sklypas, 1,52 ha dalyje; 1494 p., kuriuo L. D. buvo skirtas 1 ha asmeninio naudojimo žemės sklypas, 0,95 ha dalyje 1249 p., kuriuo N. Š. buvo skirtas 1 ha asmeninio naudojimo žemės sklypas 0,63 ha dalyje, 1453  p., kuriuo A. M. buvo skirtas 2 ha asmeninio naudojimo žemės sklypas, 0,56 ha dalyje. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiajame sprendime analizavo bei pasisakė, kad tuo pačiu apylinkės tarybos sprendimu buvo paskirtas 0,15 ha. ploto asmeninio ūkio žemės sklypas ir atsakovei J.I. B., tačiau nesant pareikšto ieškovių reikalavimo panaikinti šią sprendimo dalį, teismas motyvuojamojoje dalyje pasisakė, jog šis sprendimas taip pat kaip ir kitų atsakovų atveju buvo neteisėtas, tačiau rezoliucinėje dalyje jo nepanaikino. Dėl to apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad tokio ploto (0,15 ha.) žemės suteikimas atsakovei I. J. B. buvo teisėtas, teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje šiuo aspektu jokie pakeitimai nėra daromi. Nors patikslintu ieškiniu (10 t., 57 b.l.) ieškovės prašė panaikinti Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1994-05-13 sprendimo atitinkamus punktus dėl asmeninio ūkio žemės skyrimo atsakovams visa apimtimi (1491 p., kuriuo A. P. buvo skirtas 1,55 ha asmeninio naudojimo žemės sklypas, 1494 p., kuriuo L. D. buvo skirtas 1 ha asmeninio naudojimo žemės sklypas, 1249 p., kuriuo N. Š. buvo skirtas 1 ha asmeninio naudojimo žemės sklypas, 1453  p., kuriuo A. M. buvo skirtas 2 ha asmeninio naudojimo žemės sklypas), o pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje nurodė konkrečius žemės sklypų plotus, kurių skyrimas atsakovams pažeidžia ieškovių teisėtus interesus (visų atsakovų atveju šie plotai yra mažesni, negu jiems buvo teisėtai suteikta apylinkės tarybos 1994-05-13 sprendimu), ieškovių reikalavimas pripažinti neteisėtu ir panaikinti Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 37-osios sesijos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimo „Dėl asmeninio naudojimo žemės sąrašų patvirtinimo“ 1491 p., kuriuo A. P. buvo skirtas 1,55 ha asmeninio naudojimo žemės sklypas, 1494 p., kuriuo L. D. buvo skirtas 1 ha asmeninio naudojimo žemės sklypas, 1249 p., kuriuo N. Š. buvo skirtas 1 ha asmeninio naudojimo žemės sklypas, 1453  p., kuriuo A. M. buvo skirtas 2 ha asmeninio naudojimo žemės sklypas, atmetamas visa apimtimi.

Taip pat pažymėtina, kad ieškovės ginčijo, o teismas panaikino administracinius aktus dėl asmeninio ūkio žemės naudojimo įteisinimo, pirkimo pardavimo sutarčių sudarymo, nuosavybės teisų atkūrimo bei jų pagrindu sudarytus sandorius kiek tai susiję su atsakovais I. J. B., L. D., A. P., N. Š. bei A. M. tose dalyse, kuriose atsakovams įteisintas naudojimas, leisti pirkti, atkurtos nuosavybės teisės, parduota žemė patenka į J. R. iki nacionalizacijos valdytą žemę (I.J. B. atveju- dėl 1,07 ha., L. D. atveju- dėl 0,95 ha., A. P. atveju- dėl 1,52 ha., N. Š. atveju- dėl 0,63 ha., A. M. atveju- dėl 0,56 ha. žemės ploto). Ankčiau aptartų argumentų pagrindu šiose dalyse (išskyrus A. P. ir N. Š.) teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, naikinant sprendimo dalį, susijusią su A. P. ir ieškinį dėl jam pareikštų reikalavimų atmetant bei keičiant sprendimo dalį, susijusią su N. Š..

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Remiantis CPK 93 straipsnio nuostatomis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš priešingos šalies priteisiamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų/atmestų reikalavimų daliai. Kadangi ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama antrą kartą, byla taip pat buvo nagrinėta kasacine tvarka, pirmosios instancijos teisme šalys taip pat yra patyrę bylinėjimosi išlaidas, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į visų instancijų teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, jas tarp šalių paskirsto pagal tai, kokie ieškinio reikalavimų kurių iš atsakovų atžvilgiu yra patenkinami/atmetami šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi.

Byloje esminis ginčas vyko dėl to, ar atsakovams teisėtai yra suteikti, įteisinti, įvairiomis formomis perleisti nuosavybėn asmeninio ūkio žemės sklypai toje vietoje, kur natūra atkurti nuosavybės teises pretenduoja J. R. įpėdiniai (taigi, ir ieškovės). Su šių aplinkybių vertinimu buvo susiję iš esmės visi byloje pareikšti reikalavimai ir nuo išvadų dėl žemės suteikimo teisėtumo priklauso bylos baigtis, kuri nėra vienoda skirtingų atsakovų atžvilgiu. Kadangi reikalavimai, pareikšti atsakovui A. P., yra atmesti visiškai, teisėjų kolegija laikosi pozicijos, jog teismo sprendimas yra priimtas šio atsakovo naudai, t.y. atmestų ieškinio reikalavimų proporcija jo atžvilgiu yra 100 procentų (nepaisant to, kad teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje pripažįstama, kad dėl jo nebuvo pagrindo priimti 1996-12-17 įsakymą, įteisinantį asmeninio ūkio žemės naudojimą). Atsakovų L. D., J.I. B., A. M., atžvilgiu priimtos nutarties materialusis rezultatas sutampa su ieškovių pareikštais reikalavimais, t.y. pripažinta neteisėtai suteikta asmeninio ūkio žemės dalis sutampa su tuo, ką ieškiniu ginčijo ieškovės (atitinkamai 0,95 ha., 0,56 ha. ir 1,07 ha.), tačiau nustatydama patenkintų reikalavimų proporcijas teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, jog didelės apimties ginčas buvo kilęs apskritai dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo šiems atsakovams, tuo tarpu pripažįstama, jog atsakovai teisę gauti asmeninio ūkio žemę turėjo ir tam tikro ploto žemės sklypai jiems buvo suteikti teisėtai. Todėl teisėjų kolegija nustato tokią patenkintų/atmestų reikalavimų proporciją: 80 procentų reikalavimų patenkinta, 20 procentų atmesta atsakovų L. D. ir A. M. atveju ir 90 procentų patenkinta bei 10 procentų atmesta atsakovės I.J. B. atveju, kadangi jos atveju teisėtai suteiktas asmeninio ūkio žemės sklypas išskirtinai skyrėsi nuo tuo, kuris buvo įteisintas. Dėl atsakovės N. Š. remiantis iš esmės analogiškais argumentais nustatoma proporcija 70 procentų patenkintų ir 30 procentų atmestų reikalavimų, nes konstatuojamas ieškovių teisių pažeidimas kiek mažesnėje apimtyje, nei ginčijo ieškovės. Atsakovų D. P. ir AB SEB banko apeliaciniai skundai atmetami, byloje pareikšti reikalavimai jų atžvilgiu yra patenkinti visiškai.

Šalys nagrinėjant bylą yra patyrusios šias bylinėjimosi išlaidas:

1. Ieškovės (ar jų atstovai): 

D. S. - 50 Lt žyminis mokestis (1 t., 4 b. l.)

V. P. - 100 Lt žyminis mokestis (1 t., 37 b.l.); 354,63 Lt sumai už VĮ „Registrų centras“ pažymas (9 t., b. l. 28-43, 53); 360 Lt antstoliui už laikinųjų apsaugos priemonių taikymą (9 t., b. l. 49, 54); A. P.- 20,83 Lt sumai už VĮ „Registrų centras“ pažymas (9 t., b. l. 51) ;

A. S. ir A. P. - 1 500 Lt atstovavimo išlaidų (9 t., b.l. 28);

A. P. – 136 Lt žyminis mokestis (10 t., b. l. 60).

2. Atsakovai:

J. I. B. - 2 000 Lt atstovavimo išlaidų (9 t., b. l. 14-15); taip pat papildomai apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu pateikti įrodymai apie 4 996,50 Lt atstovavimo išlaidas, iš jų 3 000 Lt už kasacinio ir apeliacinio skundo parengimą, o 1 996,50 Lt atstovavimą teismo posėdyje (iš viso 6996,50 Lt);

N. Š. - 500 Lt atstovavimo išlaidų (9 t., b. l. 27) ir 720 Lt žyminis mokestis už kasacinį skundą (12 t., b. l. 1);

A. P. – 1 000 Lt atstovavimo išlaidų (pateikta apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu);

AB SEB bankas – 1 840 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą (11 t., b. l. 61) ir 3 704,26 Lt atstovavimo išlaidų (11 t., b. l. 138-140);

3. Pašto išlaidos:

83,05 Lt pirmosios instancijos teisme (8 t., b. l. 146), 31,70 Lt pašto išlaidų apeliacinėje instancijoje (11 t., b. l. 134), 821,38 Lt pašto išlaidų kasacinėje instancijoje (13 t., b. l. 86-87) bei 41,85 Lt pašto išlaidų apeliacinėje instancijoje (123 t., b.l. 100), iš viso- 977,98 Lt pašto išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu konstatavo, jog šiuo atveju CPK 83 str. 1 d. 7 p. pagrindu šalys yra atleistos nuo žyminio mokesčio. Kadangi ginčas kilo nuosavybės teisių atkūrimo bei administracinių aktų pagrindu, su tokiu teismo vertinimu teisėjų kolegija sutinka ir ieškovių bei atsakovės N. Š. sumokėtus žyminius mokesčius joms grąžina (CPK 97 str. 1 d. 1 p.).

Kadangi atsakovo AB SEB banko apeliacinis skundas atmetamas, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos jam nėra atlyginamos. Atsakovo A. P. patirtos 1000 Lt bylinėjimosi išlaidos jam priteisiamos lygiomis dalimis (po 500 Lt) iš ieškovių. 30 procentų atsakovės N. Š. patirtų atstovavimo išlaidų, t.y. 150 Lt., taip pat priteisiamos jai iš ieškovių lygiomis dalimis (po 75 Lt); iš ieškovių lygiomis dalimis priteisiama 10 procentų (699,65 Lt) atsakovės I.J. B. patirtų bylinėjimosi išlaidų (po 349,83 Lt).

Ieškovių patirtos 1500 Lt atstovavimo išlaidų priteisiamos iš atsakovų L. D. (jo įpėdinių), I. J. B., N. Š., A. M. bei iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos tokiomis proporcijomis: iš A. M., L. D. įpėdinių bei iš Nacionalinės žemės tarnybos po 300 Lt, iš atsakovės N. Š.- 200 Lt., iš atsakovės I.J. B.- 400 Lt.

Valstybės patirtos pašto išlaidos priteisiamos iš atsakovų Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjo Nacionalinei žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno rajono savivaldybės, akcinės bendrovės SEB banko, L. D. įpėdinių (O. G. D., V. D., L. A. D., J. D.), N. Š., A. P., I. J. B., A. M. ir D. P. lygiomis dalimis- po 108,66 Lt iš kiekvieno.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 17 d. sprendimą pakeisti.

1. Panaikinti sprendimo dalis, kuriomis:

1) panaikintas Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 37-osios sesijos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimo „Dėl asmeninio naudojimo žemės sąrašų patvirtinimo“ 1491 punktas, kuriuo A. P. buvo skirtas 1,55 ha asmeninio naudojimo žemės sklypas, 1,52 ha dalyje; panaikintas 1494 punktas, kuriuo L. D. buvo skirtas 1 ha asmeninio naudojimo žemės sklypas, 0,95 ha dalyje, panaikintas 1249 punktas, kuriuo N. Š. buvo skirtas 1 ha asmeninio naudojimo žemės sklypas 0,63 ha dalyje, panaikintas 1453 punktas, kuriuo A. M. buvo skirtas 2 ha asmeninio naudojimo žemės sklypas, 0,56 ha dalyje (teismo sprendimo 1-4 punktai) ir šioje dalyje priimti naują sprendimą- ieškinį atmesti.

2) panaikintas 1996-12-17 Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymo Nr. 05-6487 97 punktas, kuriuo buvo patvirtintas 1,69 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo teisėtumas A. P., dalyje dėl 1,52 ha žemės sklypo naudojimo teisėtumo patvirtinimo (teismo sprendimo 12 punktas); panaikintas 1996-12-17 Kauno apskrities valdytojo įsakymo Nr. 05-6582 112 punktas, kuriuo A. P. leista pirkti 1,52 ha asmeninio ūkio žemę (teismo sprendimo 13 punktas); pripažintas negaliojančiu 2004-02-12 Kauno apskrities viršininko įsakymas Nr. 02-01-890, kuriuo buvo nutarta parduoti A. P. 1,52 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (teismo sprendimo 14 punktas); pripažinta negaliojančia 1,52 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) 2004-03-05 valstybinės žemės sklypo pirkimo pardavimo sutartis (reg. Nr. l-RL-1043, sutarties kaina 99,15 litų), sudaryta tarp Kauno apskrities viršininko administracijos ir A. P.; taikyta restitucija, priteisiant iš  Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (į.k 188704927) 99,15 Lt (devyniasdešimt devynis  litus ir  15 centų)  A. P., 1,52  ha žemės sklypą  grąžinant valstybės valdymui (teismo sprendimo 15 punktas) ir šioje dalyje priimti naują sprendimą- ieškinį atmesti.

2. Palikti nepakeistas teismo sprendimo dalis, kuriomis:

1) Panaikintas 1996-12-12 Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymo Nr. 05-6401, 25 punktas, kuriuo buvo patvirtintas 1,52 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) naudojimo teisėtumas J. I. B., dalyje dėl 1,07 ha žemės sklypo naudojimo teisėtumo patvirtinimo (teismo sprendimo 5 punktas);

2) Panaikintas 2002-02-22 Kauno apskrities viršininko įsakymas Nr. 02-01-818(19-3877 p), kuriuo J. I. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę ir suteiktas neatlygintinai 1,36 ha dydžio asmeninio ūkio žemės sklypas (duomenys neskelbtini), dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,07 ha žemės sklypo dalį (teismo sprendimo 6 punktas);

3) Panaikintas 2002-02-22 Kauno apskrities viršininko sprendimas Nr. 19/3877, kuriuo J. I. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 1,36 ha žemės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn asmeniniam ūkiui 1,36 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,07 ha žemės sklypo dalį, šią  1,07 ha žemės sklypo  dalį  grąžinti valstybės valdymui (teismo sprendimo 7 punktas);

4) Panaikintas 1996-12-17 Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymo Nr. 05-6487 94 punktas, kuriuo buvo patvirtintas 2,17 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo teisėtumas L. D., dalyje dėl 0,95 ha žemės sklypo naudojimo teisėtumo patvirtinimo (teismo sprendimo 8 punktas).

5) Panaikintas 1996-12-17 Kauno apskrities valdytojo įsakymo Nr. 05-6582 111 punktas, kuriuo L. D. leista pirkti asmeninio ūkio žemę, dalyje dėl 0,95 ha žemės pirkimo (teismo sprendimo 9 punktas);

6) Pripažintas negaliojančiu 2004-02-12 Kauno apskrities viršininko įsakymo Nr.02-01-907 1.2.p., kuriuo buvo nutarta parduoti L. D. 0,95 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (teismo sprendimo 10 punktas);

7) Pripažinta negaliojančia 0,95 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis (2004 03 05, reg. Nr. l-RL-1049 sutarties kaina 62,24 litai), sudaryta tarp Kauno apskrities viršininko administracijos ir L. D.; taikyta restitucija, priteista iš  Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (į.k 188704927)  62,24 Lt (šešiasdešimt  du litus ir 24 centus)  L. D. įpėdiniams, 0,95 ha žemės sklypo dalis grąžinta valstybės valdymui (teismo sprendimo 11 punktas).

8) Panaikintas 1996-12-17 Kauno apskrities valdytojo įsakymo Nr. 05-6582 120 punktas, kuriuo N. Š. leista pirkti 1 ha asmeninio ūkio žemę (teismo sprendimo 17 punktas).

9) Panaikintas 1996-12-17 Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymo Nr. 05-6487 77 punktas, kuriuo buvo patvirtintas 2,56 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo teisėtumas A. M., dalyje dėl 0,56 ha žemės sklypo dalies naudojimo teisėtumo patvirtinimo (teismo sprendimo 20 punktas).

10) Panaikintas 2003-08-14 Kauno apskrities viršininko įsakymas Nr.02-01-5418 (Nr.19-4355), kuriuo buvo atkurtos A. M. nuosavybės teisės į 2 ha žemę (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai asmeninio ūkio žemės sklypą - 0,56 ha (duomenys neskelbtini), dalyje dėl 0,56 ha nuosavybės teisių atkūrimo ir 0,56 ha asmeninio ūkio žemės sklypo perdavimo neatlygintinai (teismo sprendimo 21 punktas);

11) Panaikintas 2003-08-14 Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. 19/4355, kuriuo buvo nuspręsta atkurti nuosavybės teises A. M. į 2,00 ha žemę (duomenys neskelbtini), perduodant neatlygintinai asmeniniam ūkiui šį žemės sklypą, dalyje dėl 0,56 ha žemės nuosavybės teisių atkūrimo, 0,56 ha žemės sklypą grąžinant valstybės valdymui (teismo sprendimo 22 punktas).

12) Panaikintas 2007-03-19 sudarytas hipotekos lakštas (įkeitimo sutartis), patvirtinta Kauno m. 6-ojo notarų biuro notarės J. R. tvirtinamuoju įrašu, notarinio registro Nr. 2643, hipotekos kodas (duomenys neskelbtini), įregistravimo data 2007-03-21, kuriuo skolininko D. P. kreditoriui AB SEB bankas buvo įkeistas atsakovės A. M. žemės sklypas ((duomenys neskelbtini)), taip pat panaikintas šio hipotekos lakšto įregistravimas Hipotekos registre (teismo sprendimo 23 punktas);

13) Panaikintas 2007-04-19 hipotekos lakštas (sutartis dėl hipotekos lakšto duomenų pakitimo), patvirtintas Kauno m. 6-jo notarų biuro notarės J. R. tvirtinamuoju įrašu, notarinio registro Nr. 3922 hipotekos pakeitimo kodas (duomenys neskelbtini), hipotekos pakeitimo įregistravimo data 2004 04 23, dalyje dėl A. M. priklausančio žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) įkeitimo, taip pat panaikintas šio hipotekos lakšto įregistravimas Hipotekos registre (teismo sprendimo 24 punktas);

14) Panaikintas 2007-09-19 hipotekos lakštas (sutartis dėl hipotekos lakšto duomenų pakeitimo), patvirtintas Kauno m. 6-jo notarų biuro notarės  J. R. tvirtinamuoju įrašu, notarinio registro Nr. 9235, hipotekos pakeitimo kodas (duomenys neskelbtini), hipotekos pakeitimo įregistravimo data 2007 09 25, dalyje dėl atsakovei A. M. priklausančio žemės sklypo, (duomenys neskelbtini) įkeitimo, taip pat panaikintas šio hipotekos lakšto įregistravimas Hipotekos registre (teismo sprendimo 25 punktas).

15) atmesti ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančiais 2007 m. kovo 16 d. susitarimą Nr. 2 pakeisti 2006-10-17 kredito sutartį, Nr. 0350618074167-13 sudarytą tarp AB SEB Vilniaus banko (dabar - AB SEB bankas) ir D. P. bei 2007 m. rugpjūčio 3 d. susitarimo Nr. 4 pakeisti 2006 m. spalio 17 d. kredito sutarties Nr. 0350618074167-13, sudarytos tarp AB SEB Vilniaus banko (dabar - AB SEB bankas) ir D. P., 7.2. punktą;

3. Pakeisti teismo sprendimo dalis, kuriomis:

1) Panaikintas 1996-12-17 Kauno apskrities valdytojo administracijos įsakymo Nr. 05-6487 99 punktas, kuriuo buvo patvirtintas 2 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudojimo teisėtumas N. Š. dalyje dėl 0,63 ha žemės sklypo dalies naudojimo teisėtumo patvirtinimo (teismo sprendimo 16 punktas) ir šį įsakymo punktą panaikinti dalyje dėl 0,42 h. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalies naudojimo;

2) Panaikinta 2003-05-12 Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymo Nr. 02-01- 2999 (Nr. 1-4245) dalis, kurios pagrindu N. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2 ha žemę perduodant neatlygintinai asmeninio ūkio 1,42 ha žemės sklypą, dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimą į 0,63 ha žemės ir perdavimo neatlygintinai asmeniniam ūkiui (teismo sprendimo 18 punktas) ir šį įsakymo punktą panaikinti dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,42 h. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį;

3) Panaikintas 2003-05-12 Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. 19/4245, kuriuo N. Š. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 2 ha, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 2.00 ha žemės sklypą dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,63 ha žemės sklypą, 0,63 ha žemės sklypą grąžinti valstybės valdymui (teismo sprendimo 19 punktas) ir šį sprendimą panaikinti dalyje dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 0,42 h. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, šią 0,42 ha. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį grąžinant valstybės nuosavybėn;

4. Paskirstyti bylinėjimosi išlaidas:

1) Pritesti ieškovėms D. S. ir A. P. lygiomis dalimis iš A. M. 300 Lt (po 150 Lt kiekvienai ieškovei), L. D. įpėdinių ( atsakovų O. G. D., V. D., L. A. D., J. D.) 300 Lt (po 150 Lt kiekvienai ieškovei), iš Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM 300 Lt (po 150 Lt kiekvienai ieškovei), iš N. Š.- 200 Lt. (po 100 Lt kiekvienai ieškovei), iš atsakovės I.J. B.- 400 Lt (po 200 Lt. kiekvienai ieškovei) bylinėjimosi išlaidų.

2) Priteisti atsakovui A. P. iš ieškovių D. S. ir A. P. po 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.

3) Priteisti atsakovei N. Š. iš ieškovių D. S. ir A. P. po 75 Lt bylinėjimosi išlaidų.

4) Priteisti atsakovei I. J. B. iš ieškovių D. S. ir A. P. po 349,83 Lt bylinėjimosi išlaidų.

5) Priteisti valstybei iš atsakovų Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėjo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 108,66 Lt, Kauno rajono savivaldybės 108,66 Lt, akcinės bendrovės SEB banko 108,66 Lt, L. D. įpėdinių (O. G. D., V. D., L. A. D., J. D.) 108,66 Lt, N. Š. 108,66 Lt, A. P. 108,66 Lt, I. J. B. 108,66 Lt, A. M. 108,66 Lt ir D. P. 108,66 Lt pašto išlaidų.

5. Grąžinti ieškovei D. S. 50 Lt (penkiasdešimt litų)  žyminį mokestį, sumokėtą jos 2004-08-06, ieškovės A. P. atstovui V. P. 100 Lt (šimtą litų) žyminį  mokestį, sumokėtą jo 2004-08-23, ieškovei A. P. 100 Lt (šimtą litų) žyminį mokestį, sumokėtą 2010-07-16 bei atsakovei N. Š. 720 Lt (septynis šimtus dvidešimt litų) žyminį mokestį, sumokėtą 2012-11-19,  išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija.

Teisėjai                                                                      Rasa Gudžiūnienė

                                                                                    Kazys Kailiūnas

                                                                                    Nijolė Piškinaitė