Administracinė byla Nr. I-1117-624/2010

(Proceso Nr. 3-61-3-00293-2010-0)

                                                                                   Procesinio sprendimo kategorija 11.2; 74

 (S)

 

 

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gegužės 7 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gintaro Dzedulionio, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant vertėjai Violetai Marčiulionienei, pareiškėjams T. K. ir V. K., nedalyvaujant trečiojo suinteresuotojo asmens Vilniaus apskrities viršininko administracijos atstovui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų T. K. ir V. K. pareiškimą trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities viršininko administracijai dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo,

 

n u s t a t ė :

pateiktu pareiškimu pareiškėjai T. K. ir V. K. prašo atnaujinti praleistą įstatymų nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybes teises į E. K. 0,6 ha sodybinę žemę (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime. Nurodo, kad jų senelė E. K. gyveno Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkėje ir (duomenys neskelbtini) mirė. E. K. turėjo dukras A. K., S., gim. 1929 m., R. K., gim. (duomenys neskelbtini), J. K., S., gim. 1941 m., ir sūnus V. K., S., gim. 1936 m., bei P. K., gim. 1949 m. V. K., pareiškėjo T. K. tėvas, buvo vienintelis E. K. įpėdinis. V. K. mirus, T. K. paveldėjo visą kilnojamąjį ar nekilnojamąjį E. K. vardu registruotą (jai priklausiusį) turtą. R. K. ir A. K. buvo seserys, o jų sūnūs - V. K. ir V. K. - pusbroliai. Taip pat nurodo, kad pareiškėjas V. K. nuo 1993-01-28 tvarko motinos R. K. palikimą. Viena iš kliūčių - 0,6 ha sodybine žemė, kurią valdė po senelės E. K. mirties jo motina R. K., o po jos mirties - pats V. K. Jis visą laiką galvojo, kad valdoma 0,6 ha sodybinė žemė už jų namo (duomenys neskelbtini) g. 70, priklausė jo motinai. Po R. K. mirties, 1993-01-28 Vilniaus m. 5-ajame notarų biure buvo užvesta paveldėjimo byla ir tuo metu iškilo klausimas dėl žemės paveldėjimo. Notaras V. K. patarė kreiptis į žemėtvarkos specialistus, kurie liepė laukti iki bus rengiamas (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemėtvarkos projektas. V. K. 2003 metų rudenį kreipėsi į Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių informacijos, kada bus rengiamas (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemėtvarkos projektas. Priėmime pas VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus specialistę V. I. V. K. sužinojo, kad (duomenys neskelbtini) rėžinio kaimo žemėtvarkos projektas bus rengiamas tik 2004 metais. Specialistė padėjo V. K. užpildyti prašymo formą dėl žemės atkūrimo ir pasiūlė kreiptis į Vilniaus apskrities archyvą dėl papildomų duomenų paieškos žemės plotui nustatyti, nes iš pateikto seno vietovės žemės plano ji negalėjo nustatyti ribų. Vilniaus apskrities archyvas iškart suklaidino V. K. ir pateikė duomenis, kad jokių duomenų apie (duomenys neskelbtini) valdomą žemę nėra. Tačiau vėliau – 2008-01-15 – iš Vilniaus apskrities archyvo buvo gautas atsakymas, kad V. K. valdoma 0,6 ha sodybinė žemė (duomenys neskelbtini) yra jo senelės E. K. Atsižvelgiant į surinktus duomenis ir į tai, kad V. K. motina R. K. po motinos E. K. mirties valdė 0,6 ha sodybinę žemę, V. K. kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą dėl praleisto įstatymų nustatyto termino palikimui priimti. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui buvo pateikti įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, jog 0,6 ha sodybinės žemės priklausė E. K. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2008-11-26 nutartimi pareiškimą tenkino ir atnaujino V. K. praleistą įstatymų nustatytą terminą palikimui priimti. Lietuvos archyvų departamento Vilniaus apskrities archyvo pažyma patvirtina, kad E. K. asmeninės nuosavybės teise valdė 0,6 ha sodybinės žemės (duomenys neskelbtini) ir iki 1940 m. gyveno ten su šeima ir vykdė ūkinę veiklą.

Lietuvos TSR žemės ūkio ministerijos kolegijos 1960-01-13 sprendimu Nr. 3 buvo tęsiamas asmeninio ūkio nusavinimas. 1978-07-10 inventorizacijos bylos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys patvirtina apie E. K. turėtą asmeninę nuosavybę iki 1940 m. ir po 1960 metų žemės nusavinimo, jai buvo palikta 0,1315 ha sodybinės žemės. Iš E. K. buvo nusavinta 46,85 arų sodybinės žemės. Apie E. K. valdomą žemę ir vykdomą ūkinę veiklą liudija ir 1938 metų jos susirašinėjimo laiškai, pateiktas Vilniaus apskrities viršininko administracijos žemėtvarkos skyriui senas vietovės žemės planas. V. K. sesuo J. G. teigė, kad 1960 metais, kai buvo vykdomas žemės nusavinimas, senelė E. K. visais būdais stengėsi išsaugoti asmeninę 0,6 ha žemę. Tais metais, kai buvo atimama žemė, senelė E. K. įrodė Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos atstovams, kad ši žemė reikalinga išmaitinti didelę šeimą, ir jeigu iš jos bus paimta žemė, šeima negalės pragyventi. Buvo nuspręsta leisti E. K. dukrai R. K. parduoti namą ir skirti sklypą statiniui (1960-03-25 Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos Mičiurino kolūkio Visuotinio kolūkiečių susirinkimo protokolas). Toks sprendimas K. šeimai leido išsaugoti turėtą asmeninę žemės nuosavybę ir toliau buvo valdomas 0,6 ha sodybinės žemės plotas. V. K., atvykęs 2009-01-14 į Vilniaus m. 26-ojo notarų biurą tvarkyti senelės E. K. paveldėjimo dokumentų, buvo informuotas, kad surasti duomenys apie vienintelį E. K. paveldėtoją. Sužinojęs tai, turto paveldėtojas T. K. suteikė V. K. įgaliojimą toliau tvarkyti žemės dokumentus. V. K. 2009-01-26 kreipėsi į VAVA dėl E. K. turėtos 0,6 ha sodybinės žemės (duomenys neskelbtini). Nesulaukęs jokio atsakymo, jis 2009-07-17 pakartotinai kreipėsi į VAVA dėl 2009-01-26 pateikto prašymo. Paaiškėjo, kad atsakymas jam buvo išsiųstas 2009-02-17, tačiau V. K. jo negavo. Taip pat paaiškėjo, kad VAVA Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius paslėpė ar pradangino 2003 metais užvestą bylą ir rašytą prašymą. V. K. laiku kreipėsi į VAVA žemėtvarkos skyrių ir dar 2003 metais pateikė prašymą. Dėl nerūpestingų pareigūnų veiksmų, kadangi dauguma žemės valdytojų praleido terminus prašymams pateikti, ši (duomenys neskelbtini) esančios žemės problema buvo iškelta 2007-10-01 susitikime su Vilniaus miesto savivaldybės mero pavaduotoju A. P. ir LR Seimo pirmininko pavaduotoju Gintaru Steponavičiumi. Susitikimo metu buvo nuspręsta, kad LR Seimo pirmininko pavaduotojas kartu su mero pavaduotoju inicijuos klausimo sprendimą VAVA. Gyventojai pageidavo, kad į susitikimą būtų pakviesti savivaldybės darbuotojai: duomenų tvarkymo poskyrio vedėja G. A. bei žemės duomenų tvarkymo skyriaus vedėja R. R.. Atsižvelgiant į susidariusią situaciją ir į tai, kad nebuvo rasti duomenys, kad atsakingos institucijos klaidino pareiškėjus dėl E. K. valdomos sodybinės žemės (duomenys neskelbtini) teisėtų įpėdinių, bei į tai, kad T. K. pripažįsta, jog prie (duomenys neskelbtini) g. 70, 0,6 ha sodybinė žemė pagal faktą visą laiką buvo valdoma V. K. ir jo mamos R. K. Pareiškėjas T. K. pripažįsta ir V. K. rūpestingumą, jo pastangas ir siekį atkurti sąžiningą rezultatą, prašo pareiškimą tenkinti (b. l. 4-8).

Teismo posėdyje pareiškėjai palaikė skundą ir prašė jį tenkinti jame išdėstytais motyvais. V. K. papildomai paaiškino, kad prašo atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į E. K. 0,6 ha sodybinę žemę (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime pagal LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Iš motinos žodžių žino, kad ta žemė priklausė senelei E. K., o kai ji mirė - tą žemę toliau valdė jo motina R. K. Po motinos mirties jis kreipėsi į notarinę kontorą dėl palikimo priėmimo ir sužinojo, kad žemė priklausė senelei E. K., o po senelės mirties vienintelis jos turto paveldėtojas buvo V. K., kuris niekada ta žeme nesinaudojo. Dėl žemės į VAVA kreipėsi 2003 metais, tačiau jam buvo liepta laukti iki bus rengiamas žemės reformos projektas. Jis ne kartą kreipėsi į archyvus dėl dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į žemę, tačiau dokumentų rinkimas užtruko ilgai. Mano, kad jis turi teisę paveldėti žemę, kadangi ja visą laiką naudojosi. T. K. papildomai paaiškino, kad E. K. buvo jo prosenelė, o A. K. - jo senelė ir tėvo motina. Po tėvo mirties jis paveldėjo turtą. E. K. turėtos žemės jis nepaveldėjo, kadangi ta žemė priklausė ir ją naudojo V. K. motina. Prie sodybos, kurią po tėvo mirties paveldėjo, žemės nėra, o 0,6 ha žemės yra kitoje vietoje – už kelio nuo sodybos. V. K. apie tai, kad vienintelis įpėdinis po E. K. mirties buvo V. K., nežinojo.

Pateiktu atsiliepimu tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodė, kad vykdydama nuosavybės teisių į žemę atkūrimą Vil­niaus mieste, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos žemės įstatymu, Lie­tuvos Respublikos žemės reformos įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstaty­mo įgyvendinimo tvarka bei kitais teisės aktais. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. numato, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosa­vybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti iki 2001-12-31. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. To paties straipsnio 4 dalis numato, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirti­nantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys doku­mentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavy­bės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003-12-31 turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. VAVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto že­mėtvarkos skyrius 2008-02-27 raštu Nr. 20-126, o vėliau 2009-02-17 raštu Nr. S22-116 ir 2009-08-28 raštu Nr. S22-575 informavo pareiškėją V. K., kad VAVA nei prašymo atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko E. K. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą, nei nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikta nebuvo. Taip pat buvo pažymėta, kad pagal 2004-10-26 įsigaliojusius Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įsta­tymo 10 str. 1 ir 4 d. pakeitimus, pareiškėjas tik teismine tvarka gali atnaujinti praleistus termi­nus prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininkų patvirtinantiems dokumentams pateikti. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo normose nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl manome, kad reiktų vadovautis įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Vadovaujantis šia nuostata, pripažintina, kad termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti atitinkamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis elgdamasis protingai galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, būtina atsižvelgti ir į pačių terminų trukmę, nes laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje. Pažymėjo, kad pareiškėjai prašo atnaujinti terminą tik prašymui atkurti nuosavybės teisę į buvusio savininko E. K. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą pateikti, tačiau dėl termino dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teisę ir giminystės ryšį atnaujinimo, prašymo nepateikia. Jei pareiškėjai įrodys, kad terminai praleisti dėl svarbių, nuo jų nepriklausančių priežasčių, ne­prieštarauja, kad jie būtų atnaujinti (b. l. 104-105).

Trečiojo suinteresuoto asmens VAVA atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką jam pranešta tinkamai.

Pareiškimas netenkinamas.

Pareiškėjai V. K. siekia atkurti nuosavybės teises į senelės E. K., o T. K. - į po savo tėvo V. K. mirties paveldėjęs teisę į tėvo senelės E. K., kaip teigia pareiškėjai, nuosavybės teisėmis valdytą 0,6 ha sodybinę žemę (duomenys neskelbtini) rėžiniame kaime.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos  piliečių  nuosavybės  teisių  į  išlikusį nekilnojamąjį  turtą  atkūrimo įstatymas Nr.VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d.  netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas). Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad  piliečių prašymai  atkurti  nuosavybės  teises, pateikti  Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų  priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis (2001m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija) numatė, kad  nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d.  Piliečiai, praleidę nustatytus terminus prašymams paduoti, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis (2003 m. birželio 19 įstatymo Nr.IX-1634 redakcija) numatė, kad piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti šiuos dokumentus, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą. Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios  Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1  ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr.IX-2490 redakcija) nuostatas piliečiams, praleidusiems nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Pagal Lietuvos Respublikos  piliečių  nuosavybės  teisių  į  išlikusį nekilnojamąjį  turtą  atkūrimo įstatymo 2 str., nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 str. nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Minėtas įstatymas numato baigtinį sąrašą asmenų, kuriems įstatymas suteikia teisę atkurti nuosavybės teises ir nenumato, kad nuosavybės teisės būtų atkuriamos provaikaičiui į prosenelio turėtą žemę.

Vilniaus m. 26 – ojo notarų biuro 2009-02-24 išduotas liudijimas patvirtina, kad V. K. (pareiškėjo T. K. tėvas) buvo vienintelis savo senelės E. K. įpėdinis. Po V. K. mirties (2006-11-21) palikimą priėmė pareiškėjas T. K. (b. l. 32). Taigi, vienintelis ir teisėtas turto paveldėtojas po tėvo V. K. mirties yra T. K. Todėl pareiškėjo V. K. prašymas dėl termino atnaujinimo prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelės E. K. turėtą žemę atmetamas kaip nepagrįstas.

            Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje, suformuotoje analogiško pobūdžio bylose, yra pažymėjęs, kad vertinant aplinkybes dėl Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo pirmiausia turi būti nustatyta, ar prašymą dėl šių terminų atnaujinimo pateikęs asmuo pagal Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatymu nustatyto termino (2001-12-31) įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą  (Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 1-5 p.). Pagal Atkūrimo įstatymą dokumentas, suteikiantis pagrindą pradėti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūrą, Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. išvardytų piliečių rašytinis prašymas (Atkūrimo įstatymo 10,11,17 straipsniai). Todėl tik nustačius, jog asmuo iki 2001-12-31 pateko į Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. išvardytų piliečių sąrašą (įgijęs teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą galėjo iki įstatymu nustatyto termino pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo) gali būti reikšmingos ir teismo turi būti vertinamos kitos aplinkybės: kurioje įstatymu nustatyto termino eigos stadijoje pilietis įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 str., Atkūrimo įstatymo 2 str.); kokius veiksmus atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (2001-12-31), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (2009-06-29 nutartis Nr. A-146-704/2009, 2010-01-18 nutartis Nr. A-146-87/2010 ir kt.).

Tiek iki Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo galutinio termino (2001-12-31) galiojusio, tiek šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 2 str. (2003-10-14 įstatymo Nr. IX-1759 redakcija) 1 d. 1 p. įtvirtinta turto savininko prioritetinė teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 2-4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, laikantis aptariamo straipsnio 1 d. 2-4 p. nustatyto eiliškumo, t. y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomi iš eilės ir tik nustačius, kad nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Atkūrimo įstatymo straipsnio 2 d. nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 1 d. 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.

Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, po E. K. mirties vieninteliu teisėtu jos įpėdiniu tapo jos anūkas V. K. - pareiškėjo T. K. tėvas, kuris 2006-11-21 mirė (b. l. 32). Byloje duomenų apie tai, kad V. K. iki įstatymu nustatyto termino pabaigos - 2001-12-31 - būtų pateikęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelės E. K. žemę, nėra. Taigi, jis neišreiškė valios dėl nekilnojamojo turto susigrąžinimo ir nesiekė jo susigrąžinti. Viena iš esminių sąlygų nuosavybės teisių atkūrimui - pretendento valia. Jos neišreiškus, nuosavybės teisių atkūrimo realizavimo galimybė eliminuojama.

Pareiškėjo T. K. tėvas V. K. mirė 2006-11-21, t. y. pasibaigus Atkūrimo įstatyme nustatytiems prašymų atkurti nuosavybės teises ir dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises bei giminystės ryšį su žemės savininku, pateikimo terminams. Taigi, pagal Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 3 ir 4 p. nuostatas, iki įstatyme nustatyto termino (2001-12-31) į E. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę, priėmus palikimą, galėjo pretenduoti pareiškėjo T. K. tėvas V. K., o ne pareiškėjas T. K. Taigi, nagrinėjamu atveju, pareiškėjas ne tik neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą, bet ir negali jų paveldėti, kadangi jo tėvas, vienintelis E. K. turto paveldėtojas, nebuvo pateikęs prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę.

            Atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas T. K. iki 2001-12-31 neturėjo ir šiuo metu neturi subjektinės teisės teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į prosenelės E. K. nuosavybės teisėmis turėtą žemę, o neturėdamas tokios teisės, jis negalėjo praleisti Atkūrimo įstatyme nustatytus prašymo ir nuosavybės teises bei giminystės ryšius su nekilnojamojo turto savininku, patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus  ir siekti  atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (LVAT 2007-10-16 nutartis byloje A¹¹-912-2007; 2008-01-25 nutartis byloje Nr. A²⁰-130/2008; 2008-06-05 nutartis byloje Nr. A⁵⁰²-881/2008; 2009-10-12 nutartis byloje Nr.A²⁶¹-917/2009; 2009-12-21 nutartis byloje Nr.A⁵²⁵-1455/2009, 2010-01-18 nutartis byloje Nr. A¹⁴⁶-87/2010 ir kt.). Konstatavus tokią aplinkybę, nėra pagrindo svarstyti terminų atnaujinimo klausimą iš esmės.

            Be kita ko, pažymėtina, kad pareiškime nėra nurodyta priežasčių, kurios galėtų būti pripažintos svarbiomis Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatytų terminų atnaujinimui, be to, pareiškėjas neprašo atnaujinti termino nuosavybės teises bei giminystės ryšius su nekilnojamojo turto savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 str. 2 d., 85- 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

 

n u s p r e n d ž i a:

pareiškėjų V. K. ir T. K. pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

 

 

Teisėjas                                                                                                                    Violeta Balčytienė

 

 

                                                                                                                                   Arūnas Dirvonas

 

 

           Gintaras Dzedulionis