Civilinė byla Nr. 2A-761-196/2016

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00578-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.1.6.1; 2.5.15.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Kačinskienės ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų R. G. ir L. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-256-555/2016 pagal ieškovės V. A. ieškinį atsakovams R. G. ir L. G., trečiasis asmuo akcinė bendrovė SEB bankas, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia ab initio 2008 m. vasario 27 d. dovanojimo sutartį Nr. 1138, sudarytą tarp R. G. ir L. G., grąžinti atsakovo R. G. nuosavybėn nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, jog 2006 m. vasario 20 d. atsakovas R. G. pasirašė paprastą neprotestuotiną vekselį, kuriuo be sąlygų įsipareigojo sumokėti ieškovei V. A. (buvusi pavardė P.) 76 000 Eur. Paprastojo neprotestuotino vekselio apmokėjimo terminas suėjo 2009 m. balandžio 16 d. Atsakovas R. G. iki 2009 m. balandžio 16 d. vekselyje nurodytos pinigų sumos nesumokėjo. Dėl šių priežasčių ieškovė kreipėsi į Kauno miesto 22-ojo notaro biuro notarę Z. R. dėl vykdomojo įrašo išdavimo. 2009 m. birželio 25 d. Kauno miesto 22-ojo notarų biuro notarė Z. R. išdavė vykdomąjį įrašą Nr. 4124 dėl 76000 Eur ir 228,51 Eur (789 Lt) notaro paimto atlyginimo už vykdomojo įrašo darymą išieškojimo. Viso pagal minėtą vykdomąjį įrašą išieškoma suma sudaro 76 228,57 Eur (263 202 Lt). Vykdomasis įrašas Nr. 4124, 2009 m. birželio 25 d. išduotas Kauno miesto 22-ojo notaro biuro dėl 76 228,57 Eur (263 202 Lt) skolos išieškojimo iš R. G., V. A. naudai, vykdomas Antstolio S. U. kontoroje. Ieškovė teigia, kad iš 2013 m. balandžio 9 d. antstolio S. U. pažymos apie vykdymo eigą sužinojo, kad patikrinus sprendimo įvykdymo galimybes nustatyta, jog „kredito įstaigose skolininkas piniginių lėšų neturi, VĮ Registrų centro duomenimis skolininkui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas – Pastatas-Įstaiga, bendras plotas 756,31 m2, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), tačiau išieškojimo nukreipti į šį nekilnojamąjį turtą galimybės nėra, kadangi nuo 2006 m. gegužės 9 d., šiam turtui atžymėta hipoteka. 2011 m. sausio 26 d. priimta hipotekos teisėjo nutartis įkeistą nekilnojamąjį daiktą parduoti iš varžytinių, turtą realizuoja antstolis R. B. VĮ „Regitra“ duomenimis skolininko vardu registruota transporto priemonė –MERCEDES BENZ, 1981 metų laidos, kurios natūroje rasti nepavyko. VĮ Registrų centro duomenimis R. G. nuosavybės teise skolininkui priklausė žemės sklypas, bendras plotas 0,1778 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pastatas-Gyvenamasis namas, bendras plotas 316,73 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), Pastatas-Ūkinis pastatas, užstatytas plotas 107,00 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini). Šį turtą R. G. dovanojimo sutartimi 2008 m. vasario 27 d., Nr. 1138, perleido savo sutuoktinei L. G. Taip ieškovė ieškinyje teigia sužinojusi, kad atsakovo R. G. turimas turtas, t. y. žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 133 203,20 Eur (459 924 Lt); pastatas-gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 84 134,33 Eur (290 499 Lt); pastatas-ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė 9 765,12 Eur (33 717 Lt), esantys adresu (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartimi yra perleisti jo sutuoktinei-atsakovei L. G. Viso perleisto turto vertė yra 227 102,64 Eur (784 140 Lt).
3. Ieškovės nuomone, atsakovo R. G. turtas buvo perleistas atsakovei L. G., siekiant sąmoningai sumažinti skolininko-atsakovo R. G. mokumą, žinant, kad 2009 m. balandžio 16 d. sueina terminas dėl 76 000 Eur skolos ieškovei grąžinimo. Ieškovė teigia, kad tarp atsakovų R. G. ir L. G. 2008 m. vasario 27 d. sudaryta dovanojimo sutartis Nr. 1138, kuria atsakovei L. G. buvo nesąžiningai perleistas atsakovui R. G. nuosavybės teise priklausęs nekilnojamasis turtas, turi būti pripažinta negaliojančia ab initio, kadangi egzistuoja visos actio Pauliana ieškinio patenkinimo sąlygos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apygardos teismas 2016 m. vasario 29 d. sprendimu ieškinį tenkino; pripažino negaliojančia 2008 m. vasario 27 d. dovanojimo sutartį Nr. 1138, sudarytą tarp R. G. ir L. G., grąžino atsakovo R. G. nuosavybėn nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatą – gyvenamąjį namą, unikalus Nr.(duomenys neskelbtini), pastatą – ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini); priteisė ieškovės V. A. naudai iš atsakovų R. G. ir L. G. lygiomis dalimis po 289,50 Eur bylinėjimosi išlaidų ir lygiomis dalimis po 72,41 Eur sumokėto žyminio mokesčio; priteisė valstybės naudai iš atsakovų R. G. ir L. G. lygiomis dalimis po 9,51 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų ir lygiomis dalimis po 1 642,29 Eur žyminio mokesčio; Kauno apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 26 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.
5. Teismas nustatė, kad bylos dalykas tiesiogiai susijęs su actio Pauliana institutu, todėl spręsdamas klausimą dėl ieškinio pagrįstumo, vertino šio instituto taikymo sąlygas.
6. Teismas nustatė, kad atsakovas R. G. 2006 m. vasario 20 d. išdavė paprastą neprotestuotiną vekselį (t. 1, b. l. 13), kuriuo be sąlygų 2009 m. balandžio 16 d. įsipareigojo sumokėti ieškovei V. A. (buvusi pavardė – P.) 76 000 Eur. Atsakovui R. G. išdavus paprastąjį vekselį, kuriuo jis įsipareigojo sumokėti vekselyje įrašytai V. P. (ieškovei) atitinkamą pinigų sumą, ši įgijo neabejotiną ir galiojančią finansinio reikalavimo teisę skolininkui R. G.. Ieškovei Kauno miesto 22-ojo notaro biuro notarė Z. R. 2009 m. birželio 25 d. išdavė vykdomąjį įrašą Nr. 4124 dėl 76 000 Eur išieškojimo. Minėtas vykdomasis įrašas 2009 m. birželio 30 d. buvo pateiktas vykdyti antstoliui S. U. Ši kreditorės teisė nenuginčyta, o skolininko prievolė kreditorei neįvykdyta. Teismas konstatavo, kad nuo vekselio išdavimo momento ieškovė tapo atsakovo R. G. kreditore, todėl per visą reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį ji galėjo reikšti actio Pauliana ieškinį ginčydama skolininko sudarytus sandorius.
7. Teismas nustatė, kad tiek vekselio ieškovei išdavimo metu, tiek ginčo sandorio sudarymo metu atsakovas vertėsi verslu. Pažymėjo, kad šalys pripažino (CPK 187 str.), jog akcinės bendrovės, kurios akcininku yra atsakovas, nekilnojamasis turtas buvo apsunkintas hipoteka. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo kokį kitą turėjo turtą ginčo sandorio sudarymo metu, į kurį galima buvo nukreipti kreditorės reikalavimo patenkinimą. Teismas sprendė, kad aplinkybės apie skolininko turėjimą tokio dydžio kito turto ar turtinių teisių, kokio užtektų kreditorių reikalavimams patenkinti, neįrodytos. Teismas nustatė, kad pradėjus vykdymo veiksmus, 2013 m. balandžio 9 d. antstolis S. U. išdavė išieškotojai V. A. pažymą apie vykdymo eigą, kurioje išieškotoja buvo informuota apie tai, jog išieškojimo nukreipti į skolininko turimą nekilnojamąjį turtą nėra galimybės. Taip pat antstolis minėtu raštu informavo ieškovę, kad 2011 m. sausio 26 d. priimta teisėjo nutartis įkeistą nekilnojamąjį daiktą parduoti iš varžytynių. Minėtoje pažymoje taip pat pateikta informacija, kad VĮ „Regitra“ duomenimis skolininko vardu registruota transporto priemonė – MERCEDES BENZ, 1981 metų laidos, kurios rasti nepavyko. Teismas sprendė, kad ginčijamos sutarties, kuria buvo perleistas žemės sklypas su jame esančiais statiniais, sudarymas turėjo įtakos skolininko R. G. turtinei padėčiai, t. y. jo turto vertė sumažėjo tokia apimtimi, kuri lėmė kreditoriaus (ieškovės) teisės pažeidimą. Teismo vertinimu, antstolio parengti dokumentai apie išieškojimo iš R. G. turto suvaržymą arba negalimumą, įrodo, kad likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi. Teismas akcentavo, kad pagal bylos duomenis kito turto, į kurį be kliūčių galėtų būti nukreiptas išieškojimas (neareštuotas, neįkeistas ar kitaip neapsunkintas ir nesuvaržytas turtas), siekiant patenkinti prievolę ieškovei pagal vekselį, skolininkas R. G. neturi. Teismas atkreipė dėmesį, kad skolininko turimos akcijos neįvardintos, jų vertė, sudėtis ir apimtis neaiški. Teismas padarė išvadą, kad nėra jokių įrodymų, jog atsakovo turtinių teisių turėjimas užtikrintų skolinės prievolės pagal vekselį patenkinimą. Teismo vertinimu, ieškovė įrodė aplinkybę, kad ginčijamu sandorio sudarymu buvo pažeistos jos, kaip kreditorės, teisės. Atsakovų teiginys, kad vekselio išdavimo metu skolininkas ginčo turto nuosavybės teise nevaldė ir sudarydamas turto perleidimo sandorį iš esmės nepakeitė savo mokumo, teismo vertinimu, nereikšmingas, nes kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi nustatyta aplinkybė, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta ieškovei patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius šį sandorį likusio skolininko turto nepakanka patenkinti jos reikalavimą.
8. Teismas konstatavo, kad atsakovas R. G. į bylą nepateikė įrodymų, jog ir be ginčijamo sandoriu perleisto turto yra neapsunkinta (nesuvaržyta) galimybė patenkinti kreditorės reikalavimą iš kito jam priklausančio turto.
9. Teismas, įvertinęs atsakovų nurodytus sandorio sudarymo motyvus, jog ginčo sandoriu buvo siekiama išvengti mokestinių prievolių bei sandorio tikslą, t. y., kad juo buvo siekiama kompensuoti atsakovės L. G. netekto turto dalį ar atsakovo R. G. gydymo išlaidas, konstatavo, kad pagrindo išvadai, jog skolininkas privalėjo sudaryti sandorį, nėra.
10. Teismas akcentavo, kad ginčo sandorį ieškovės skolininkas sudarė su sutuoktine. Teismas nustatė, kad sudarydamas ginčijamą dovanojimo sandorį R. G. žinojo apie savo prievolę ieškovei, šios prievolės tinkamai nevykdė, taip pat žinojo ar turėjo žinoti, kad sandorio sudarymas pakenks jo mokumui, o priešingas išvadas patvirtinančių įrodymų byloje nepateikta (CPK 175, 185 str.). Dėl sutarties sudariusios atsakovės L. G. (ne)sąžiningumo teismas sprendžia, kad kai yra ginčijamas neatlygintinis sandoris, L. G. (ne)sąžiningumo klausimas nėra aktualus, nes pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant jos sąžiningumo ar nesąžiningumo.
11. Teismas konstatavo, kad sudarydamas ginčo sandorį skolininkas jau turėjo ir daugiau kreditorių bei žinojo, kad turės sunkumų vykdant savo skolinius įsipareigojimus, kad R. G. neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio ir kad sudarydamas ginčijamą turto perleidimo sandorį skolininkas pažeidė ieškovės, kaip kreditorės teises. Teismo vertinimu, nepasitvirtino skolininko teiginys, kad jis turi pakankamai kito turto ar turtinių teisių ieškovės reikalavimui patenkinti. Išvardintos aplinkybės teismui leido daryti išvadą, kad sudarydamas ginčijamą sandorį atsakovas (skolininkas) R. G. buvo nesąžiningas.
12. Teismo vertinimu, apie atsakovo sudarytą 2008 m. vasario 27 d. sandorį ieškovė sužinojo 2013 m. balandžio 9 d. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog tapęs skolininku atsakovas R. G. informavo ieškovę apie konkrečius turto pardavimo sandorius ir šių sandorių sąlygas. Nors teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad ieškovė susirūpinti savo teisių gynimu turėjo nuo tada, kai skolininkas tinkamai neįvykdė prievolės ir buvo pradėti vykdymo veiksmai, tačiau vien ši aplinkybė, teismo vertinimu, nėra pakankama vertinant konkretaus kreditoriaus elgesį. Teismas pažymėjo, kad įvykus autoįvykiui ieškovė, atsižvelgdama į skolininko būklę, nesiekė imtis aktyvių veiksmų ir priemonių išieškoti skolą, kreditorė buvo įtikinama, kad skolininkas turi galimybę ir skolą grąžins, kreditorei buvo nurodomos priemonės skolai grąžinti. Bylos dalyvių elgesys teismui leido spręsti, kad kreditorė, siekdama skolos padengimo, atsižvelgė į skolininko pageidavimus ir siekė sudaryti visas galimybes skolininkui padengti skolą, nepradedant priverstinio išieškojimo veiksmų.
13. Teismas pažymėjo, kad kreditorei iki 2013 m. balandžio 9 d nebuvo pateikti aiškūs ir išsamūs duomenys apie skolininko valdytą ir perleistą turtą. Teismo vertinimu, neturtint duomenų apie skolininko valdytą turtą, kreditorė negalėjo patikrinti ginčo sandorių sudarymo įtakos atsakovo finansinei padėčiai bei gebėjimui laiku ir tinkamai įvykdyti įsipareigojimus ieškovei. Atsižvelgdamas į tai, kad kreditorei reikalingas laikas ne tik sužinoti apie konkretų sandorį, jo sudarymo aplinkybes, bet ir įvertinti šio sandorio įtaką paties kreditoriaus teisėms, teismas padarė išvadą, jog ieškovė ieškinio senaties termino pareikšti ieškinį nepraleido. Teismo vertinimu, vien žinojimas apie negalimumą nukreipti išieškojimą į skolininko turtą nereiškia, kad ieškovei tapo žinoma ir apie sandorius, pažeidžiančius jos, kaip kreditorės, teises.
14. Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančia ginčo dovanojimo sutartį yra pagrįstas, ieškovė įrodė viseto, sandoriams actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančiais, egzistavimo sąlygas, todėl ieškinį tenkino.
15. Pripažinęs sandorį negaliojančiu, teismas taikė restituciją. Teismo vertinimu, atsakovų grąžinimas į pradinę padėtį yra teisingas ir neiškreipia sutarties šalių interesų pusiausvyros.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

16. Apeliaciniu skundu atsakovai prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Teismas išimtinai gynė tik ieškovės interesus, rėmėsi tik ieškovės interesams naudingais įrodymais ir liudytojų parodymais, visiškai nevertindamas kitų byloje pateiktų įrodymų, šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų, taip pažeisdamas kasacinio teismo praktikoje nurodytą principą – užtikrinti ne tik kreditoriaus, bet ir skolininko bei turtą įgijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą.
2. Ieškovės reikalavimo teisė kyla iš atsakovo R. G. pasirašyto 2006 m. vasario 20 d. paprasto neprotestuotino vekselio, kuriuo jis be sąlygų įsipareigojo sumokėti ieškovei V. A. 76 000 Eur. Paprasto neprotestuotino vekselio apmokėjimo terminas suėjo 2009 m. balandžio 16 d. Taigi ginčijamo sandorio, t. y. 2008 m. vasario 27 d. dovanojimo sutarties Nr. 1138, sudarymo metu ieškovė neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, todėl sudarant ginčijamą sandorį ieškovės interesai negalėjo būti pažeisti.
3. Teismas nepagrįstai nevertino tos aplinkybės, kad pagal 2006 m. vasario 20  d. vekselį atsakovas R. G. yra grąžinęs dalį pinigų. Dėl to bylos nagrinėjimo metu nėra aiškus skolos likutis pagal vekselį.
4. Teismas nevertino atsakovų nurodytos aplinkybės, kad ieškovė V. A. nėra tikroji atsakovo R. G. kreditorė ir kad skolos dalį atsakovas yra grąžinęs ieškovės sūnui tikrajam kreditoriui E. P. Taigi ieškovė V. A. neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės, nes pinigų atsakovui nepaskolino, o E. P. paskolintų pinigų dalį atsakovas grąžino. Be to, ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė neturėjo ir negalėjo turėti reikalavimo teisės, nes vekselio apmokėjimo terminas nebuvo suėjęs.
5. Teismas nepagrįstai nevertino tai, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu, nei po jo sudarymo ar suėjus skolos sumokėjimo terminui atsakovas buvo mokus.
6. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos vertindamas atsakovo turtinę padėtį ieškinio nagrinėjimo metu, o ne tuomet, kai buvo sudarytas ginčijamas sandoris, t. y. 2008 m. vasario 27 d. Atsakovas ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo mokus ir ginčijamas sandoris niekaip nepažeidė ieškovės interesų, nes ginčijamo sandorio sudarymo metu atsakovo turtas visiškai padengė jo turimus įsiskolinimus. Be to, atsakovo R. G. turtinė padėtis sudarius ginčijamą sandorį nei pablogėjo, nei pagerėjo. Atsakovas tiek vekselio išrašymo metu, tiek suėjus jo pateikimo terminui, neturėjo turto, kuris buvo perleistas ginčijamu sandoriu. Šis turtas priklausė atsakovo tėvams. Dėl to dovanojimo sandorio sudarymas turtui, kuris tik ką buvo atitekęs atsakovo R. G. nuosavybėn, atsakovo turtinės padėties kreditoriaus atžvilgiu nepablogino.
7. Teismas be pagrindo sprendė, kad ieškovė nepraleido vienų metų ieškinio senaties termino ieškiniui pareikšti. Ieškovė pati pripažino, kad praleido ieškinio senaties terminą, prašė jį atnaujinti, tačiau teismas nieko dėl to nepasisakė ir sprendė, jog ieškinio senaties terminas nepraleistas. Be to, iš byloje esančių įrodymų, ieškovės paaiškinimų ir liudytojo parodymų matyti, kad jau 2009 m. birželio 30 d. ieškovei V. A. ir jos sūnui E. P. buvo žinoma informacija, kad nekilnojamasis turtas, esantis Kaune, Pakuonio g. 18, dovanojimo sutarties pagrindu perleistas L. G. asmeninėn nuosavybėn. Dėl to teismas turėjo pagrindą daryti išvadą, kad ieškovė, pareiškusi ieškinį 2013 m. gegužės 27 d., praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą.
8. Teismas nepagrįstai nevertino, kad ginčijamas sandoris, nors įformintas kaip dovanojimo sandoris, buvo atlygintinis, todėl teismas privalėjo vertinti atsakovės L. G. sąžiningumą. Šis sandoris buvo atlygintinis, nes atsakovas padovanojo sutuoktinei turtą todėl, kad ji iš savo asmeninių lėšų dengė žalą, kuri atsirado dėl R. G. sukeltos avarijos.
9. Teismas nepasisakė dėl atsakovo privalėjimo sudaryti dovanojimo sandorį. Atsakovas privalėjo sudaryti dovanojimo sandorį atlyginant atsakovei L. G. už tai, kad ji už atsakovą mokėjo pinigus tretiesiems asmenims. Jei atsakovas nebūtų sudaręs dovanojimo sandorio, atsakovė, būdama jo kreditore, būtų kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo ir išieškojimo, kuri būtų išieškota dar prieš ieškovės reikalavimo teisės suėjimo terminą. Atsakovas R. G. privalėjo sudaryti sandorį ir dėl šios priežasties sudaryto sandorio privalomumas nulemia actio Pauliana instituto netaikymą.

17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Apeliantui R. G. išdavus paprastąjį vekselį, kuriuo jis įsipareigojo sumokėti vekselyje įrašytą ieškovei atitinkamą pinigų sumą, ieškovė įgijo neabejotiną ir galiojančią finansinio reikalavimo teisę skolininkui R. G. Ši kreditorės teisė nenuginčyta, o skolininko prievolė neįvykdyta.
2. Nepagrįstas apeliantų argumentas, kad teismas nepagrįstai nevertino tos aplinkybės, kad pagal 2006 m. vasario 10 d. vekselį apeliantas yra grąžinęs dalį pinigų. Tokių savo paaiškinimų apeliantai jokiais įrodymais nepagrindė.
3. Atsakovas buvo nesąžiningas, nes žinojo, kad sudarydamas ginčo sandorį žymiai pablogins savo turtinę padėtį, apribos galimybes kreditorei išieškoti skolas iš nekilnojamojo turto bei ginčo sandorius sudarė su savo sutuoktine. Teismas pagrįstai nustatė, kad sudarydamas ginčo sandorį skolininkas jau turėjo ir daugiau kreditorių bei žinojo, kad turės sunkumų vykdant savo skolintinius įsipareigojimus. Teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, kad sudarydamas ginčijamą turto perleidimo sandorį skolininkas pažeidė ieškovės, kaip kreditorės, teises.
4. Teismas pagrįstai nurodė, kad pradėjus vykdymo veiksmus ir surinkus duomenis apie skolininko turto masę, kreditorei iki 2013 m. balandžio 9 d. nebuvo pateikti aiškus ir išsamūs duomenys apie skolininko valdytą ir perleistą turtą. Ieškovė sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad neturint duomenų apie skolininko valdytą turtą, kreditorė negalėjo patikrinti ginčo sandorių sudarymo įtakos apelianto finansinei padėčiai bei gebėjimui laiku ir tinkamai įvykdyti įsipareigojimus. Juolab, kad kreditorei reikalingas laikas ne tik sužinoti apie konkretų sandorį, jo sudarymo aplinkybes, bet ir įvertinti sandorio įtaką paties kreditoriaus teisėms.
5. Atsakovas R. G. turtą perleido neatlygintiniu sandoriu – dovanojimo sutartimi, todėl teismas pagrįstai nesprendė dėl atsakovės L. G. sąžiningumo.
18. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo prašo atsakovų apeliacinį skundą patenkinti ieškinio senaties pagrindu. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
1. Ieškovė ginčija actio Pauliana pagrindu sandorį, kuris buvo sudarytas 2008 m. vasario 27 d. Būdama R. G. kreditore, ji nurodo, kad pastarojo skolininko prievolės įvykdymo terminas suėjo 2009 m. balandžio 16 d. Jau 2009 m. birželio 25 d. ieškovė inicijavo priverstinio skolos išieškojimo procesą. Priverstinį skolos išieškojimą vykdantis antstolis 2010 m. spalio 21 d. raštu informavo banką, kad areštavo ginčo turtą, įkeistą bankui, ir pasiūlė prisijungti prie išieškojimo. Taigi ieškovė žinojo arba privalėjo žinoti apie ginčo sandorį 2010 m. pab., tačiau ieškinį actio Pauliana pagrindu pateikė tik 2013 m. gegužės 27 d. Ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, neprašė jo atnaujinti, nenurodė termino praleidimo  pateisinamų priežasčių, todėl trečiasis asmuo prašo taikyti ieškinio senaties terminą, ieškinį atmesti bei tenkinti apeliacinį skundą.
2. Nors ieškovė vekselį pasirašė 2006 m. vasario 20 d., tačiau prievolių įvykdymo užtikrinimu nepasirūpino. Tuo ji prisiėmė rizika, kad skolos negrąžinimo atveju gali būti apsunktinas skolos išieškojimas iš skolininko turto.
3. Abu apeliantai yra kredito gavėjai ir banko skolininkai. Jų prievolė užtikrinta ginčo turto hipoteka. Tuo atveju, jeigu ginčo turto dovanojimo sutartis būtų pripažinta negaliojančia ir būtų taikyta restitucija, įkeisto turto savininku taptų R. G.. Iš to sektų, kad perleidžiant įkeistą daiktą kito asmens nuosavybėn, hipoteka seka paskui daiktą. Dėl to ieškovė neturėtų pirmumo teisės gauti savo reikalavimo patenkinimo iš ginčo turto vertės. Dėl šios priežasties laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – draudimas hipotekos kreditoriui gauti savo reikalavimo patenkinimą iš šio turto vertės – naudingas tik atsakovams, nes tai sudaro prielaidas jiems juo ilgiau naudotis bankui įkeistu turtu, o bankas patiria nuostolių, nes prievolė bankui nevykdoma. Ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o atsakovai su šiuo prašymu sutiko. Taigi actio Pauliana ieškinys nukreiptas prieš banką kaip hipotekos kreditorių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

19. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis), todėl byla nagrinėjama atsakovų apeliacinio skundo ribose.

Dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygų

20. Ieškovė actio Pauliana pagrindu prašė pripažinti negaliojančia ab initio R. G. ir L. G. 2008 m. vasario 27 d. dovanojimo sutartį bei taikyti restituciją natūra (CK 6.66 str.).
21. Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana) (CK 6.66 str. 1 d.). Actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl, taikydami šią kreditoriaus teisių gynimo priemonę, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, ir siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu bei nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Dėl to ieškovas, teikdamas ieškinį actio Pauliana pagrindu, turi pagrįsti visų anksčiau minėtų sąlygų egzistavimą (CPK 178 str.).
22. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas būtinąsias actio Pauliana sąlygas. Apeliantai, nesutikdami su bylą nagrinėjusio teismo išvadomis, teigia, jog nebuvo sąlygų taikyti actio Pauliana institutą.

Dėl kreditorės neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

23. Ieškovės reikalavimo teisės sąlyga reiškia, kad kreditorius privalo įrodyti turintis neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam ginčijamą sandorį. Pripažįstama, kad naudoti actio Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, t. y. nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011) arba prievolės pasibaigimo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais (CK 6.124–6.129 straipsniai).
24. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditoriaus reikalavimo teisės atsiradimo momentas priklauso nuo prievolės prigimties: sutartinių prievolių atsiradimas siejamas su sutarties sudarymu, o prievolės iš delikto atsiradimas ? su žalos padarymu ir pan. Pažymėtina, kad pagal CK įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą, priimtą civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012; 2016 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Globus trade“ v. UAB „Širmulis“, bylos Nr. e3K-3-191-915/2016 kt.).
25. Atsakovai apeliaciniame skunde argumentuoja, kad kreditorės (ieškovės) reikalavimo teisė neegzistavo tuo metu, kai buvo sudarytas ginčijamas sandoris, nes vekselyje nurodytos sumos grąžinimo terminas nebuvo suėjęs. Apeliantai pažymi, kad vekselio davėjas R. G. įsipareigojo vekselyje nurodytą sumą sumokėti iki 2009 m. balandžio 16 d., o ginčijamas dovanojimo sandoris sudarytas iki šio termino suėjimo, t. y. 2008 m. vasario 27 d.
26. Kaip minėta, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2006 m. vasario 20 d. atsakovas R. G. pasirašė paprastą neprotestuotiną vekselį, kuriuo be sąlygų įsipareigojo sumokėti ieškovei V. A. (buvusi pavardė P.) 76 000 Eur. Paprastojo neprotestuotino vekselio apmokėjimo terminas suėjo 2009 m. balandžio 16 d. Atsakovas R. G. iki 2009 m. balandžio 16 d. vekselyje nurodytos pinigų sumos nesumokėjo. Dėl šių priežasčių ieškovė kreipėsi į Kauno miesto 22-ojo notaro biuro notarę Z. R. dėl vykdomojo įrašo išdavimo. 2009 m. birželio 25 d. Kauno miesto 22-ojo notarų biuro notarė Z. R. išdavė vykdomąjį įrašą Nr. 4124 dėl 76 000 Eur ir 228,51 Eur (789 Lt) notaro paimto atlyginimo už vykdomojo įrašo darymą išieškojimo. Viso pagal minėtą vykdomąjį įrašą išieškoma suma sudaro 76 228,57 Eur (263 202 Lt). Šių nustatytų aplinkybių neginčijo ir apeliantai. Remiantis šiomis aplinkybes, akivaizdu, kad ieškovė ieškinio pateikimo teismui metu, t. y. 2013 m. birželio 26 d., turėjo galiojančią teisę į skolos grąžinimą, nes atsakovas R. G. neįvykdė pareigos sumokėti ieškovei  vekselyje nurodytą sumą. Pažymėtina, kad įrodymų apie prievolės įvykdymą nepateikta ir apeliacinės instancijos teismui.
27. Apeliaciniame skunde teigiama, kad ieškovė neturi galiojančios reikalavimo teisės, nes atsakovas skolinosi pinigus ne iš ieškovės, o iš jos sūnaus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie atsakovo argumentai laikytini nepagrįstais.
28. Šiuo aspektu pažymėtina, kad kasacinio teismo išaiškinta, kad dėl vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį. Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas, ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Dėl to ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti arba kad tas pagrindas negalioja. Taigi, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, kad nėra tokio teisinio santykio pagrindo. Tuo atveju, kai vekselio davėjas teigia, kad pagal paskolos sutartį, buvusią prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindu, jis negavo pinigų ar daiktų ar gavo jų mažiau, būtent jis, o ne vekselio turėtojas turėtų pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčijamą vekselį, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo vekseliui išduoti. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad vertybinio popieriaus turėtojas laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių tol, kol neįrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. G. J., bylos Nr. 3K-3-82/2014; 2015 m. vasario 6 d . nutartis, priimta civilinėje byloje  M. Ž. v. K. K., bylos Nr. 3K-3-23-248/2015 kt.).
29. Taigi šiuo atveju apeliantui R. G., teigiančiam, kad vekselio išdavimo pagrindas – paskolos teisiniai santykiai – iš esmės neegzistuoja, teko pareiga tai įrodyti. Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė byloje jokių rašytinių įrodymų, paneigiančių prievolę grąžinti vekselyje nurodytą sumą, be to, nepateikė jokių rašytinių įrodymų, paneigiančių paskolos teisinių santykių tarp jo ir ieškovės egzistavimą. Be to, pažymėtina, kad apelianto nurodomas ieškovės sūnus, t.y. liudytojas E. P. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad jis tarpininkavo savo motinai, ieškovei V. A., suteikiant paskolą atsakovui R. G., kuris buvo jo draugas. Pažymėtina, kad šis liudytojas nepatvirtino apelianto R. G. nurodytos aplinkybės, kad ne ieškovė, o jis, E. P., yra paskolos davėjas. Taigi apeliantas neįrodė aplinkybės, kuria neigė savo prievolę sumokėti vekselyje nurodyta sumą, t. y. kad nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo.  Be to, pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad vekselis būtų pripažintas negaliojančiu ar kad būtų pareikštas reikalavimas dėl jo pripažinimo negaliojančiu. Dėl to teisėjų kolegija apeliacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, kad ieškovė neturi galiojančios reikalavimo teisės atmeta kaip nepagrįstus.
30. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad ieškovė neturi neabejotinos reikalavimo teisės, nes apeliantas R. G. sumos dalį pagal vekselį yra grąžinęs, todėl neaiškus skolos likutis. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis apeliantų argumentų nėra pagrindas pripažinti, kad ieškovė neturi galiojančios reikalavimo teisės į skolos grąžinimą. Pažymėtina, kad apeliantas R. G. nenurodė, kad išmokėjo vekslelyje nurodytą sumą, taip pat, kad sumokėjo sumą, nurodytą vykdomajame įraše. Be to, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių apelianto R. G. atsiskaitymą su ieškove. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę.

Dėl kreditorės teisių pažeidimo

31. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.
32. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad, nustatinėjant actio Pauliana instituto taikymo sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti. Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vokietijos įmonė KIM JAROLIM Im – Und Export GmbH v. UAB „PNC Prekyba“, UAB „Tegros investicija“, bylos Nr. 3K-3-284/2013).
33. Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir atsakovai apeliaciniame skunde neginčijo, kad akcinės bendrovės, kurios akcininku yra atsakovas, nekilnojamasis turtas apsunkintas hipoteka. Pradėjus ieškovės naudai vykdymo veiksmus, 2013 m. balandžio 9 d. antstolis S. U. išdavė išieškotojai V. A. pažymą apie vykdymo eigą, kurioje išieškotoja buvo informuota apie tai, jog išieškojimo nukreipti į skolininko turimą nekilnojamąjį turtą nėra galimybės, nes nuo 2006 m. gegužės 9 d. šiam turtui įregistruota hipoteka (vykdomosios bylos Nr. 0034/09/01367 l. 147). Taip pat antstolis minėtu raštu informavo ieškovę, kad 2011 m. sausio 26 d. priimta teisėjo nutartis įkeistą nekilnojamąjį daiktą parduoti iš varžytynių. Minėtoje pažymoje taip pat pateikta imformacija, kad VĮ „Regitra“ duomenimis skolininko vardu registruota transporto priemonė – MERCEDES BENZ, 1981 metų laidos, kurios natūroje rasti nepavyko.
34. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad atsakovui R. G. ginčijamo (dovanojimo) sandorio sudarymo metu priklausė nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė 2005 m. buvo 1 116 164 Lt (323 263,44 Eur) bei kad apeliantui R. G. nuosavybės teise priklauso UAB „Jodavita“ akcijos, kurių nominali vertė 2010 m. buvo 300 000 Lt (86 886,01 Eur). Apeliantai teigia, kad suėjus vekselyje nurodytam terminui buvo galima nukreipti išieškojimą į nurodytą turtą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia pirmosios instancijos teismo argumento, kad dovanojimo sandoriu buvo sumažintas atsakovo R. G. turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertė ir sumažėjusios vertės turto neužtenka ieškovės finansiniam reikalavimui patenkinti. Be to, nagrinėjamu aspektu akcentuotina, kad apeliantui R. G. ginčijamo (dovanojimo) sandorio sudarymo metu nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), 2011 m. turto be varžytynių akto pagrindu įgijo UAB „Jumana“ (t. 1, b. l. 141), o patikimų įrodymų, galinčių pagrįsti UAB „Jodavita“ akcijų vertę, atsakovai nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė.
35. Kaip minėta, CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, aiškindamas actio Pauliana instituto sąlygą – kitokį kreditoriaus teisių pažeidimą, nurodė, kad, nustatinėjant šią sąlygą, būtina atkreipti dėmesį į tai, jog kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; kt.). Taigi, remdamasi byloje nustatytais duomenimis apie atsakovui priklausantį turtą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamu sandoriu buvo sumažinta atsakovo turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, vertė ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditorių reikalavimams patenkinti, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog buvo pažeistos ieškovės, kaip kreditorės, teisės, laikytina pagrįsta.

Dėl skolininko (ne)privalėjimo sudaryti sandorį

36. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo.
37. Ši sąlyga paprastai suprantama kaip teisinės prievolės sudaryti sandorį neturėjimas. Kasacinio teismo praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiai gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susidėjusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  Civilinių bylų skyriaus  teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010; 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Šiaulių bankas v. P. G. A., A. S. M., A. D., bylos Nr. 3K-3-88/2013 kt.).
38. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad atsakovas R. G. privalėjo dovanojimo sutartimi atsakovei L. G. perleisti nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Apeliantai ginčijamo sandorio privalomumą grindžia siekimu kompensuoti atsakovės L. G. netekto turto dalį, kurios ji neteko vykdydama sutuoktinio  R. G. prievoles ir gydymo išlaidas.
39. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, konstatavo, kad atsakovas R. G. (skolininkas) neprivalėjo sudaryti ginčijamų nekilnojamojo turto dovanojimo sandorio. Teisėjų kolegija sutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada ir pažymi, kad byloje nėra pateiktų duomenų, jog atsakovas (skolininkas) nekilnojamąjį turtą būtų padovanojęs veikdamas kreditorės interesais, taip pat jog kitos svarbios aplinkybės būtų lėmusios ginčo sandorių sudarymą. Apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, jog jei skolininkas nebūtų padovanojęs sutuoktinei turto, pastaroji būtų kreipusis į teismą dėl skolos priteisimo, laikytini nepagrįstais įrodymais, be to, nepagrindžia teisinės pareigos atsakovei padovanoti nekilnojamąjį turtą turėjimą. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, į tai, kad atsakovas, išdavęs vekselį ieškovei, padovanojo nekilnojamąjį turtą, pripažįsta nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovo (skolininko) veiksmai sudarant ginčijamą sandorį atitiko geros moralės principus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti kasatoriaus ginčijamos actio Pauliana taikymo sąlygos – atsakovo (skolininko) neprivalėjimo sudaryti ginčijamų sandorių – egzistavimą ir taip elgdamasis nepažeidė CK 6.66 straipsnio nuostatų.

Dėl šalių (ne)sąžiningumo

40. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Pagal šio straipsnio 2 dalį dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises; neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Nagrinėjamos bylos aplinkybės ypatingos tuo, kad atsakovas ginčijama dovanojimo sutartimi turtą perleido savo sutuoktinei.
41. Dovanojimo sutartis yra neatlygintinė sutartis, pagal kurią viena jos šalis (dovanotojas) perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotojam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, kad pagrindinis ir būtinas šios sutarties požymis yra jos neatlygintinumas. Pažymėtina, kad dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai dovanojimo sutartys sudaromos artimų žmonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. Ž. v. M. P., D. G. ir O. S., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Tai, kad R. G. turėjo motyvų padovanoti turtą sutuoktinei, nepaneigia ginčijamos dovanojimo sutarties neatlygintinio pobūdžio. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčijama sutartimi atsakovas sutuoktinei perleido jam nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), šalys nesusitarė, jog už dovaną bus atsilyginta. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai, kad dovanojimo sandoris yra atlygintinis, nes atsakovas R. G. turėjo pareigą atsilyginti atsakovei, laikytini nepagrįstais.
42. Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Tačiau CK 6.67 straipsnyje įtvirtinti konkretūs nesąžiningumo prezumpcijos atvejai, kurie traktuotini kaip bendrosios taisyklės išimtys. Įrodžius aplinkybes, pagrindžiančias vienos iš CK 6.67 straipsnyje nustatytų nesąžiningumo prezumpcijų taikymą, sandorį sudariusioms šalims nesąžiningumas preziumuojamas, todėl įrodinėjimo našta, siekiant paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio, tenka joms pačioms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Kseda“ v. R. B., bylos Nr. 3K-3-84/2013). Nagrinėjamos bylos atveju aktualus CK 6.67 straipsnio 1 punktas, pagal kurį preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sutartį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais.
43. Teisėjų kolegija, įvertinusi nutartyje nurodytus duomenis, sprendžia, kad šioje byloje atsakovo R. G. nesąžiningumo prezumpcija, sudarant ginčijamą dovanojimo sutartį su savo sutuoktine, nepaneigta. Sudarydamas ginčijamą dovanojimo sandorį R. G. žinojo apie savo prievolę ieškovei, taip pat žinojo ar turėjo žinoti, kad sandorio sudarymas pakenks jo mokumui, priešingas išvadas patvirtinančių įrodymų byloje nepateikta (CPK 175, 185 straipsniai). Dėl sutarties su atsakovu R. G. sudariusios atsakovės L. G. (ne)sąžiningumo teisėjų kolegija nurodo, kad jai CK 6.67 straipsnio 1 punkto pagrindu taip pat taikoma nesąžiningumo prezumpcija, tačiau šiuo atveju, kai yra ginčijamas neatlygintinis sandoris, apeliantės L. G. (ne)sąžiningumo klausimas nėra aktualus, nes, minėta, pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant jos sąžiningumo ar nesąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. D. v. Z. D. , V. S. ir R. D., bylos Nr. 3K-3-155/2013).

Dėl ieškinio senaties termino

44. Apeliantai teigia, kad ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą su ieškiniu dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais.
45. CK 6.66 straipsnio 3 dalies nuostatomis, actio Pauliana ieškinį kreditorius turi teisę pareikšti per 1 metų ieškinio senaties terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.
46. Kaip minėta, atsakovas R. G. su ieškove pagal išduotą vekselį turėjo atsiskaityti 2009 m. balandžio 16 d., tačiau suėjus vekselyje numatytam prievolės įvykdymo terminui su kreditore neatsiskaitė, skola nebuvo išieškota ir vykdymo procese. Ieškovės ieškinys šioje byloje gautas 2013 m. birželio 26 d. Ieškovė teigia, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo iš antstolio pateiktos informacijos apie skolininko turtinę padėtį, turto sudėtį ir sudarytą sandorį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus bei vykdomosios bylos medžiagą, sprendė, kad ieškovė nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino actio Pauliana pagrindu ginčyti 2008 m. vasario 27 d. dovanojimo sutartį Nr. 1138.
47. Atsakovai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovė apie atsakovo sudarytą 2008 m. vasario 27 d., sandorį sužinojo 2013 m. balandžio 9 d., pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Apeliantai ir trečiasis asmuo AB SEB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad apie ginčo sandorį ieškovė, būdama rūpestinga, turėjo sužinoti jau 2009 m., t. y. antstoliui pradėjus vykdymo veiksmus ir paaiškėjus aplinkybėms apie negalimumą nukreipti išieškojimą į skolininkui priklausantį turtą.
48. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pažymėtina ir tai, kad nepalankus įrodymų vertinimas vienai iš šalių nėra pagrindas išvadai, kad teismas apskritai neteisingai įvertino įrodymus.
49. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vykdomasis įrašas vykdyti antstoliui S. U. pateiktas 2009 m. birželio 30 d. Antstoliui S. U. apie R. G. perleistą nekilnojamąjį turimą tapo žinoma 2009 m. rugpjūčio 3 d., t. y. tuoj pat po vykdomojo įrašo Nr. 4124 pateikimo vykdyti, gavus informaciją iš viešųjų registrų. 2013 m. balandžio 9 d. antstolis S. U. išdavė išieškotojai V. A. pažymą apie vykdymo eigą, kurioje išieškotoja buvo informuota apie tai, jog išieškojimo nukreipti į skolininko turimą nekilnojamąjį turtą nėra galimybės. Šiame rašte nurodyta, kad VĮ Registrų centro duomenimis R. G. nuosavybės teise skolininkui priklausė žemės sklypas, bendras plotas 0,1778 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-gyvenamasis namas, bendras plotas 316,73 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas-ūkinis pastatas, užstatytas plotas 107,00 kv. m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini). Taip pat šiame rašte nurodyta, kad šį turtą R. G. dovanojimo sutartimi 2008 m. vasario 27 d., Nr. 1138, perleido savo sutuoktinei L. G. (vykdomosios bylos Nr. 0034/09/01367 l. 147). Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, jog tapęs skolininku atsakovas R. G. informavo ieškovę apie konkrečius turto pardavimo sandorius ir šių sandorių sąlygas. Be to, nei nagrinėjamoje byloje, nei vykdomojoje byloje nėra duomenų, jog ieškovei iki 2013 m. balandžio 9 d. buvo pateikti aiškūs ir išsamūs duomenys apie skolininko valdytą ir perleistą turtą. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, į tai, kad ieškovė neturėjo duomenų apie skolininko valdytą turtą, laikytina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad kreditorė iki nurodyto laikotarpio negalėjo patikrinti ginčo sandorių sudarymo įtakos atsakovo finansinei padėčiai bei gebėjimui laiku ir tinkamai įvykdyti įsipareigojimus ieškovei. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė, tik tuomet, kai gavo išsamią iš antstolio pažymą apie vykdymo eigą, kurioje buvo informuota apie atsakovo esamą turtinę padėtį, buvusį priverstinį turto pardavimą, turto perleidimo sandorį, galėjo (turėjo) sužinoti, kad ginčijama dovanojimo sutartimi atsakovas sumažino savo mokumą, taip pažeisdamas jos teisę į skolos grąžinimą.
50. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino, išsamiai vertino į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus bei vykdomosios bylos medžiagą,  nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė šalių pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė apie atsakovo sudarytą 2008 m. vasario 27 d. sandorį sužinojo 2013 m. balandžio 9 d., ir kad kreipdamasi į teismą 2013 m. birželio 26 d., nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino dovanojimo sandoriui actio Pauliana pagrindu ginčyti.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

51. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis bei konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo ir trečiojo asmens atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

52. Palikus nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, bylinėjimosi išlaidos, paskirstytos pirmosios instancijos teismo sprendimu, neperskirstytinos.
53. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus atsakovų apeliacinio skundo, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos.
54. Ieškovė, pateikusi atsiliepimą į apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidų dydžio pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl šios išlaidos nėra priteisiamos. Trečiasis asmuo, pateikęs atsiliepimą į apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidų priteisti neprašė, jų dydį pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl šios išlaidos taip pat nėra priteisiamos (CPK 98 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                        Konstantinas Gurinas

                                                                                                      Dalia Kačinskienė

                                                                                       Alvydas Poškus