Pranešėjas
E. Maškevičius Baudžiamoji byla Nr. 1A-214-417/2010
Teisėja
Z. Romanovaitė
Procesinio sprendimo kategorija 1.1.9.2.
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U O S P R E N D I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. birželio 11 d.
Klaipėda
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Eduardo
Maškevičiaus,
teisėjų Valentino Janonio, Remigijaus Preikšaičio,
sekretoriaujant Irinai Fiodorovai,
dalyvaujant prokurorei Vaidai Pužauskienei,
nuteistajam V. D. ,
jo gynėjui advokatui Mindaugui Kepeniui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. D. apeliacinį
skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 18 d.
nuosprendžio, kuriuo V. D. pripažintas kaltu pagal BK 281 str. 1d. ir nuteistas šešių mėnesių laisvės
atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 str. paskirtosios laisvės atėmimo bausmės
vykdymas atidėtas vieneriems metams, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę –
vienerius metus uždrausti vairuoti transporto priemonę.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
V.
D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 280
str. 1 d. už tai, kad 2008 m. gruodžio 31
d., apie 13.31 val., Klaipėdoje, duomenys
neskelbtini šviesoforo reguliuojamoje sankryžoje, vairavo automobilį „Audi 100“, registracijos
Nr. (duomenys neskelbtini) sukeldamas pavojų saugiam eismui, nesilaikė
saugaus eismo taisyklių, esant sausai asfaltuotai kelio dangai, natūraliam
apšvietimui, kai matomumas į priekį 400 metrų, penkių eismo juostų kelyje,
važiuodamas penkta eismo juosta, skirta posūkiui į kairę, užsidegus leidžiamam
važiuoti šviesoforo signalui, nedavė kelio nespėjusiai pereiti važiuojamosios
dalies pėsčiajai D. K. , įžengusiai į ją esant leidžiančiam eiti
signalui, ir ją partrenkė. Dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų D. K. nesunkiai
sutrikdyta sveikata. Šiais veiksmais V.
D. pažeidė Kelių eismo taisyklių 35 p. (reguliuojamoje sankryžoje ar pėsčiųjų
perėjoje, kai šviesoforo ar reguliuotojo signalai leidžia važiuoti, vairuotojas
privalo duoti kelią nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam, kuris
įžengė į ją esant leidžiamam eiti signalui. Važiuodamas kryptimi, kurią rodo
rodyklė, įjungta papildomoje sekcijoje kartu su geltonu arba raudonu signalu,
vairuotojas privalo duoti kelią pėsčiajam) reikalavimus.
Nuteistasis V. D. pateiktame
apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 18 d.
nuosprendį ir dėl jo priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad nukentėjusiąsias jis
galėjo pastebėti tik visai priartėjęs prie perėjos ir jas pamatė tik tada, kai
jos išniro iš už stovėjusio priešais perėją mikroautobuso. Anot nuteistojo, jo
vairuojamas automobilis buvo apie 3
m nuo perėjos ir jis iškart pradėjo stabdyti, tačiau
techninės galimybės sustoti nebeturėjo ir pėsčioji beskubėdama atsitrenkė į jo
vairuojamo automobilio dešinio priekinio sparno šoną, o po to pargriuvo.
Pažymi, kadangi nukentėjusiąją ir ją traukiančią už rankos atgal merginą pamatė
jau išėjusias iš už mikroautobuso visai nebetoli nuo jo vairuojamo automobilio,
todėl mano, kad prieštaravimo jo parodymuose nėra.
Apeliantas nurodo, jo teismas
nuosprendyje mini, kad jis galėjo pažeisti ir KET 38 punkto reikalavimą, tačiau
nuteistasis mano, kad tokia išvada taip pat nėra pagrista, kadangi šis KET
punktas reglamentuoja vairuotojų elgesį, kai yra artėjama prie nereguliuojamų
pėsčiųjų perėjų, prieš kurias sustoja kitos transporto priemonės arba
artėjančios prie tokių perėjų sumažina greitį. Šiuo konkrečiu atveju, anot V. D. , visose keturiose eismo juostose transporto priemonės
buvo sustojusios, kadangi jiems eismą draudė šviesoforo signalas, reguliuojantis
eismą šioje sankryžoje, o ne tam, kad praleistų pėsčiuosius.
Nuteistojo manymu, nukentėjusiosios
parodymai, duoti teisme, neatitinka realios eismo situacijos, kadangi pagal
objektyviai nustatytas aplinkybes nukentėjusioji kontaktavo su automobilio
priekiniu dešiniuoju sparnu, o jos tvirtinimu ji nuo savo anūkės atsiliko tik
1–1,5 m atstumu, tuo tarpu vien automobilio plotis yra 1,60 m, todėl, V. D. manymu, esant tokiai situacijai, turėtų būti
partrenktos abi pėsčiosios.
V. D. pažymi, kad teismo
autotechninės ekspertizės akte konstatuojama, jog jis neturėjo techninės
galimybės išvengti kontakto su nukentėjusiąja, nes jas pamatyti turėjo galimybę
esančias apie 3–5 m nuo automobilio, o sustabdymui buvo reikalingas atstumas
nuo 7, 4 iki 15, 7 m.
Be to, anot apelianto, ekspertizės akte konstatuojama, kad šioje sankryžoje
šviesoforo signalai nėra tinkamai sureguliuoti ir nėra sudaryta galimybė
pėstiesiems pereiti gatvę, kadangi leidžiamas šviesoforo signalas dega per
trumpai. Pažymi, kad to numatyti niekaip negalėjo. Be to, apeliantas akcentuoja,
kad iš nukentėjusiosios ir liudytojos O. Š. parodymų akivaizdu,
kad jos įžengė į pėsčiųjų perėją jau seniau degant šviesoforo žaliam signalui
ir skubėjo pereiti gatvę, kad spėtų į atvažiuojantį maršrutinį autobusą, todėl
neabejotinai jos nebegalėjo spėti pereiti visų penkių eismo juostų degant
žaliam šviesoforo signalui. Tai žinodamos jos turėjo ypač atsargiai elgtis
važiuojamojoje kelio dalyje.
Taip pat apelianto manymu,
apylinkės teismas nemotyvuotai paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – atėmimą
teisės vairuoti transporto priemonę, kaip analogą bausmei, nors BK 281 str. 1
d. sankcijoje yra numatyta bausmė – teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti
tam tikra veikla atėmimas. Be to, nuteistasis atkreipia dėmesį, jog net ir
prokuroras baigiamosiose kalbose neprašė taikyti minėtos poveikio priemonės.
Nuteistasis ir jo gynėjas
prašo skundą tenkinti.
Prokurorė prašo skundą
atmesti.
Skundas tenkintinas iš
dalies.
Klaipėdos miesto apylinkės
teismo 2010 m.
vasario 18 d. nuosprendžio dalis dėl V. D. pripažinimo
kaltu pagal BK 281 str. 1 d. teisėtas ir pagrįstas.
Naikinti jo nuteistojo V. D. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Nors apeliantas kaltu neprisipažino, jo kaltė
visiškai įrodyta surinktų, ištirtų ir teismo įvertintų įrodymų visuma. Kolegija
neturi pagrindo netikėti nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiosios D. K. , liudytojos O. Š. parodymais, kuriuos papildo ikiteisminio tyrimo bei
teismo metu surinkti duomenys.
Kelių eismo taisyklių nuostatos iš vairuotojo
reikalauja ne tik imperatyviai laikytis nustatytų draudimų ar įpareigojimų,
tačiau vairuotojui taip pat tenka pareiga pasirinkti tokį važiavimo būdą ir
greitį, kuris leistų bet kuriuo momentu sustabdyti automobilį ar kitaip
išvengti kelyje atsiradusių kliūčių. Šiuo atveju, kad ir preziumuojant, jog 20–35
km/val. V. D. leistino greičio neviršijo, tačiau jis taip
pat nepasirinko tokio saugaus greičio, kuriam esant bet kokioms aplinkybėms
būtų galėjęs suvaldyti vairuojamą automobilį, šiuo konkrečiu atveju, laiku sustabdyti.
Šią aplinkybę patvirtina ir byloje atliktos autotechninės ekspertizės išvados. Ekspertizės akte Nr.
11K-352(09) konstatuota, jog jeigu prieš įvykį susidariusioje situacijoje V. D. , perėjos neprivažiavęs didesniu nei
reikalingas sustabdyti atstumu (važiuojant 20 km/h greičiu – didesniu
nei 7,4 m,
o važiuojant 35 km/h
– didesniu nei 15,7 m
atstumu), turėjo objektyvią galimybę matyti ar galėjo numatyti, jog
reguliuojamoje perėjoje prieš sankryžą yra pėsčiųjų, kurie nespėjo pereiti
gatvę, tai galėjo sustabdyti
vairuojamą automobilį prieš perėją nepartrenkdamas pėsčiųjų (galėdamas numatyti
pėsčiųjų buvimą perėjoje V. D. galėjo pasirinkti
tokiai situacijai saugų priartėjimo prie perėjos
greitį, kuriuo važiuojant galima būtų sustabdyti automobilį prieš perėją (b. l. 116).
Iš nustatytų faktinių bylos aplinkybių akivaizdu,
kad apeliantas važiavimo greitį pasirinko neatsižvelgdamas į tai, jog jis
artėja prie pėsčiųjų perėjos, kurioje realiai buvo galima tikėtis pėsčiųjų. Nes
vien ta aplinkybė, kad V. D. važiavo degant žaliajam
šviesoforo signalui, nepanaikina šio eismo dalyvio pareigos duoti kelią
nespėjusiam pereiti važiuojamosios dalies pėsčiajam, kuris įžengė į ją esant
leidžiamam eiti šviesoforo signalui.
Nors V. D. teigimu, jis
pėsčiųjų pamatyti anksčiau neturėjo galimybės, nes keturiose eismo juostose
stovėjo automobiliai, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į V. D. pirmosios instancijos teisme nurodytas aplinkybes, kad jis
matė, jog nukentėjusiąją D. K. už rankos tempia liudytoja O. Š. . Šios nurodytos aplinkybės apygardos teismui leidžia
sutikti su apylinkės teismo konstatavimu, kad V. D. vis
dėlto dėmesį buvo sukoncentravęs į šviesoforą, laukė leidžiančio eismą signalo,
visiškai neįvertindamas aplinkybės, kad pėstieji gali būti nespėję pabaigti
manevro. Juolab, kad iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog nukentėjusioji pirmoji
pradėjo manevrą, t. y. perėjimą per reguliuojamąją pėsčiųjų perėją, pažymėtina,
degant leidžiamam eiti šviesoforo signalui. Tuo tarpu V. D. veiksmai
buvo paskesni, todėl jam ir teko pareiga savo manevrą pradėti tik įsitikinus,
kad kiti eismo dalyviai, kaip šiuo atveju, pėsčiosios D. K. ir
O. Š. , jau yra perėjusios sankryžą. O šio reikalavimo
akivaizdžiai apeliantas tinkamai neįgyvendino, buvo neatidus ir nerūpestingas.
Apeliaciniame skunde V. D. nurodo,
kad ekspertizės akte konstatuota, jog įvykio vietoje esančio šviesoforo
signalai nėra sureguliuoti tinkamai, todėl pėstiesiems nėra sudaryta galimybė
pereiti gatvę ir, nuteistojo manymu, tai privalėjusios žinoti nukentėjusioji ir
liudytoja O. Š. turėjo būti itin atidžios.
Vertinant šį apelianto skundo argumentą, teisėjų
kolegijos manymu, lieka visiškai nepaaiškinama nuteistojo pozicija: pareigą
žinoti apie šviesoforo signalų trukmę primesti D. K. bei O. Š. , tuo tarpu savo neapdairumą ir neatsakingumą šia
aplinkybe pateisinti. Atkreiptinas dėmesys, kad V. D. pėsčiąją
nukentėjusiąją D. K. sužalojo vairuojamu automobiliu
atsitrenkdamas į ją. Būtent V. D. veika buvo susijusi su didesnio
pavojaus šaltiniu ir todėl jam teko pareiga būti itin preciziškam kertant
pėsčiųjų perėją, įvertinant didelę pėsčių tikimybę, juolab, kad kelias buvo
penkių eismo juostų ir akivaizdu, kad bet kurioje iš jų dar galėjo būti pėsčiųjų,
kertančių gatvė, kuriuos praleisti taip pat būtų privalėjęs tiek V. D. , tiek kiti tuo metu vairavę automobilius asmenys.
Todėl apygardos teismas dar kartą pažymi, kad V. D. privalėjo
būti itin atidus ir atsakingas, įsitikinant, ar iš tikrųjų jo kertamame kelyje
nebėra pėsčiųjų, ir tik tada saugiai, nekeliant pavojaus, pervažiuoti minėtąją
pėsčiųjų perėją.
Pirmosios instancijos teismas,
vertindamas byloje surinktus įrodymus, nuosprendyje nurodė motyvus, dėl kurių V. D. pripažino kaltu pagal BK 281 str. 1 d., todėl
apeliaciniame skunde
nurodyti argumentai nepaneigia teismo padarytų išvadų. Bylos aplinkybės įvertintos tinkamai, tinkamai
kvalifikuota nuteistojo V. D. veika, todėl tenkinti
apeliacinį skundą – o būtent V. D. išteisinti pagal BK 281
str. 1 d. – nurodytais motyvais kolegijai nėra pagrindo.
Baudžiamojo įstatymo 54 str. 2 d. įtvirtintos
aplinkybės, į kurias teismas privalo atsižvelgti skirdamas asmeniui bausmę už
jo padarytą nusikalstamą veiką. V. D. padarė neatsargų nusikaltimą.
Anksčiau teismo nebuvo teistas, tačiau, kaip matyti iš KET pažeidimų suvestinės,
V. D. administracine tvarka baustas net penkis kartus. Todėl
šie duomenys teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad V.
D. dirbdamas vairavimo instruktoriumi nesilaiko Kelių eismo taisyklių,
todėl apylinkės teismo parinkta griežčiausia BK 281 str. 1 d. sankcijoje
numatyta bausmės rūšis – laivės atėmimas – yra tinkama. Taip pat apeliacinės
instancijos teismas mano, kad paskirtoji šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė,
kuri yra artima BK 281 str. 1 d. sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies
minimumui, yra optimali ir pakankama siekiant įgyvendinti bausmės tikslus. Be
to, teisingas ir pagrįstas apylinkės teismo sprendimas paskirtosios laisvės
atėmimo bausmės vykdymą atidėti minimaliam baudžiamajame įstatyme numatytam
laikui – vieneriems metams. Ir taip suteikti V. D. galimybę
tinkamai įvertinti savo elgesį ir padaryti atitinkamas išvadas dėl nusikalstamo
elgesio, taip pat besikartojančių KET pažeidimų.
Tačiau teisėjų kolegija sutinka su apelianto V. D. apeliacinio skundo argumentu, jog apylinkės teismo
paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – atėmimas teisės vairuoti transporto
priemonę – nepagrįsta.
Iš apelianto V. D. darbdavio IĮ
A. S. savininko pateiktos charakteristikos matyti, kad V. D. šioje įmonėje dirba vairavimo instruktoriumi. Tai yra,
jo darbas yra tiesiogiai susijęs su teisės vairuoti transporto priemonės
realizavimu ir šiuo atveju ją atėmus reikštų V. D. teisės
dirbti dabartinį darbą atėmimą. Todėl teisėjų kolegija atsižvelgdama į minėtąją
aplinkybę bei į tai, jog apeliantas neatsargų nusikaltimą padarė pirmą kartą,
blaivus, KET pažeidimas nėra grubus, mano, kad V. D. taikyti
baudžiamojo poveikio priemonę – atėmimą
teisės vairuoti transporto priemonę – netikslinga, todėl ši nuosprendžio dalis
naikintina ir skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto
įstatymo (BPK 328 str. 1p.).
Vadovaudamasi
BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p., teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Klaipėdos
miesto apylinkės teismo 2010
m. vasario 18 d. nuosprendį pakeisti ir panaikinti
nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam V. D. paskirta
baudžiamojo poveikio priemonė –draudimas 1 metus vairuoti transporto priemonę.
Kitą
nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas Eduardas
Maškevičius
Teisėjai Valentinas
Janonis
Remigijus
Preikšaitis