Administracinė byla Nr. A-217-520/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03628-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 41

 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. birželio 5 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. L. (S. L.) ir Z. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2022 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. L. (S. L.) ir Z. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija) dėl žalos atlyginimo priteisimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

I.

 

1.       Pareiškėjai S. L. ir Z. V. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu kreipėsi į teismą, prašydami: 1) priteisti pareiškėjui Z. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės 98 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 2) priteisti pareiškėjui S. L. iš atsakovo Lietuvos valstybės 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 27 110 Eur turtinės žalos atlyginimą; 4) priteisti pareiškėjams iš atsakovo Lietuvos valstybės po 6 procentų dydžio metines palūkanas už jiems priteistas žalos atlyginimo sumas nuo skundo priėmimo teisme dienos iki visiško šių sumų sumokėjimo pareiškėjams.

2.       Skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1.                      Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-3135-1066/2021 (toliau – ir Teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimas) tenkino pareiškėjo S. L. skundą ir panaikino Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VAD) 2018 m. gegužės 23 d. įsakymo Nr. V-287 „Dėl asmenų patekimo į Vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos saugomus objektus apribojimo“ (toliau – ir Įsakymas) ir 2018 m. gegužės 28 d. sprendimo Nr. S-572(20) „Dėl apribojimo patekti į Lietuvos Respublikos Seimo rūmus“ (toliau – ir Sprendimas) dalis dėl pareiškėjo S. L..

2.2.                      Teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendime nustatyta, kad VAD Įsakymu apribojo patekimą į VAD saugomus objektus iki 2019 m. balandžio 24 d. įvairiems asmenims, tarp jų ir pareiškėjui S. L., vadovaujantis VAD vyriausiojo agento 2018 m. balandžio 20 d. tarnybiniu pranešimu Nr. TP-967 (toliau – ir Tarnybinis pranešimas), kuriame inter alia (be kita ko) nurodyta, kad gavus neigiamai charakterizuojančios informacijos, kurios pagrindu galima daryti prielaidą, kad asmenys gali kelti grėsmę bei esant destruktyvaus elgesio rizikos tikimybei, kaip prevencinę priemonę rekomenduojama apriboti patekimą į VAD saugomus objektus atitinkamiems asmenims. Dėl nurodytos informacijos apie galimą destrukcinį elgesį VAD Sprendimu pranešė Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) kanceliarijai, kad apriboja patekimą į Seimo rūmus nurodytiems asmenims, inter alia pareiškėjui S. L..

2.3.                      Pareiškėjas S. L. nebuvo įleistas į Seimo rūmus pagal vienos dienos leidimus, kuriuos užsakė pareiškėjas Z. V.. VAD 2018 m. balandžio 24 d. raštu Nr.S-431(20) rekomendavo Seimo kanceliarijai apriboti pareiškėjui S. L. įėjimą į Seimo rūmus iki 2019 m. balandžio 24 d., nurodydamas, kad informacija, dėl kokių priežasčių tai padaryta, sudaro valstybės ir (ar) tarnybos paslaptį, ir, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas Z. V. leidimus užsakė likus mažiau nei vienai darbo dienai iki numatytos spaudos konferencijos, VAD galėjo pranešti apie tai pareiškėjui S. L. tik jam atvykus į Seimo rūmuose esantį Leidimų biurą.

2.4.                      Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. balandžio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-373-662/2021 pripažino, kad Seimo rūmų vidaus tvarkos aprašo, patvirtinto Seimo valdybos 2016 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. SV-S-1632, (toliau – ir Aprašas) 53, 69 ir 70 punktai nesudaro teisinio pagrindo (kriterijų) apriboti asmens patekimą į Seimo rūmus. Pagrindu tokiam apribojimui galėtų būti tik asmens keliama grėsmė saugomo asmens ar saugomo objekto saugumui (Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos įstatymo 19 str. 2 d. 12 p.). Individualizuoto vertinimo dėl pareiškėjo S. L. nebuvo atlikta, t. y. kuo būtent pareiškėjas S. L. kelia grėsmę ir kokio pobūdžio kyla grėsmė dėl jo įleidimo į VAD saugomus objektus. Nenurodyta, kodėl daroma išvada, kad yra destruktyvaus elgesio rizikos tikimybė. Pareiškėjui S. L. nėra aišku, kokios konkrečios faktinės aplinkybės nulėmė priimtą neigiamą sprendimą dėl jo. VAD priėmė Įsakymą ir Sprendimą, taip pat surašė 2018 m. balandžio 24 d. raštą Nr.S-431(20) remdamasis vien Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) įslaptinta informacija. VSD raštuose pateikta slapta informacija turėjo lemiamą reikšmę priimant Sprendimą ir Įsakymą, tačiau tokia situacija nėra suderinama su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, susijusia su asmens teise į gynybą. Teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimu panaikinus Įsakymo ir Sprendimo dalis dėl pareiškėjo S. L., t. y. nustačius priimtų aktų neteisėtumą, nustatytas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalies pagrindas kreiptis į teismą dėl pareiškėjams padarytos žalos dėl neteisėtų veiksmų atlyginimo.

2.5.                      Byloje egzistuoja visos civilinės atsakomybės sąlygos. Teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimu nustatyta, jog pareiškėjas S. L. neteisėtai metus laiko nebuvo įleidžiamas į Seimą, kad dalyvautų pranešėju ar dalyviu pareiškėjo Z. V. organizuojamose spaudos konferencijose Seime. Trečiųjų asmenų neteisėtai viešai paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija, jog pareiškėjas S. L. kelia neįvardytą grėsmę neįvardytiems asmenims ar objektams, t. y. Seimui, šiam pastatui ar daiktams, žmonėms Seimo pastate, kitiems VAD saugomiems objektams. Tokiu būdu apie pareiškėją S. L. buvo paskleista šmeižianti ir tikrovės neatitinkanti informacija, pagal kurią asmuo gali būti vertinamas net kaip teroristas (CK 6.246 str.).

2.6.                      Pareiškėjui Z. V. nebuvo pateiktas asmenų, kuriems metus laiko buvo apribotas patekimas į Seimą, sąrašas, nors pats sąrašas (ne priežastys, dėl ko asmenys įrašyti į šį sąrašą) nebuvo įslaptintas. Taip buvo pažeista pareiškėjo Z. V., kaip 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, teisė gauti šią informaciją (Lietuvos Respublikos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją pasirašiusių asmenų statuso įstatymo 4 str. 1 d. 3 p.)

2.7.                      Viešojo administravimo subjekto neteisėti veiksmai nulėmė pareiškėjų patirtos neturtinės žalos, o pareiškėjo S. L. atveju ir turtinės žalos atsiradimą, jis į pareiškėjo Z. V. spaudos konferencijas Seime neteisėtai nebuvo įleidžiamas, buvo paskelbta, kad jis kelia grėsmę Seimui ir (ar) nenurodytiems asmenims, galimai yra teroristas, dėl ko jis prarado ne tik dalykinę, bet ir moralinę reputaciją, savo vykdomos individualios veiklos užsakymus (negautos pajamos), nes su asmeniu, keliančiu grėsmę VAD saugomiems objektams ir asmenims, niekas nenorėjo bendrauti, ypač turėti dalykinių santykių. Pareiškėjas S. L. dėl šių priežasčių nebegalėjo dalyvauti 2019 metų Europos Parlamento rinkimuose, nes nė vienas politinės kampanijos dalyvis nenorėjo į savo kandidatų sąrašą įrašyti galimo teroristo, todėl jis nutraukė savo politinę kampaniją ir 2020 metų Seimo rinkimuose.

2.8.                      Pareiškėjas Z. V. patyrė didelę neturtinę žalą ne tik dėl to, kad pareiškėjas S. L. nebuvo įleistas į spaudos konferencijas, dėl ko jis negalėjo dalyvauti kaip aktyvus jų dalyvis, bet net ir kaip pranešėjas, tuo stengiantis sužlugdyti pačias spaudos konferencijas ir diskredituoti pareiškėją Z. V., kaip bendraujantį su asmenimis, kurie tariamai kelia didžiulę grėsmę VAD saugomiems objektams ir subjektams – net Seimui ir jame esantiems daiktams bei žmonėms, galimai net yra teroristai. Pareiškėjas Z. V. 2015 metų Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime paskelbtas grėsme nacionaliniam saugumui, paskleista informacija, jog jis į savo spaudos konferencijas Seime kviečiasi grėsmę Seimui ir jame esantiems asmenims keliančius asmenis, kuriems net metams laiko apribota teisė patekti ne tik į Seimą, bet ir visus VAD saugomus objektus, taip siekiant pasityčioti iš Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro ir neteisėtais veiksmais jį diskredituoti visuomenės akyse, sumenkinti jo, kaip valstybės atkūrėjo, autoritetą, jį pažeminti. Morališkai pareiškėją Z. V. ypač slegia tai, kad šie neteisėti veiksmai atlikti valstybės institucijų, kurių kūrime ir veikloje jis dalyvavo, vardu, tai padaryta be jokių įrodymų ir faktų. VSD duoti neteisėtus nurodymus VAD dėl didelės grupės asmenų neįleidimo į pareiškėjo Z. V. spaudos konferencijas Seime paskatino jo siekis, kad būtų teisiškai įvertinta VSD ir Antrojo operatyvinių tarnybų departamento prie Krašto apsaugos ministerijos veikla, be jokių faktų 2015 metų Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime paskelbiant pareiškėją Z. V. grėsme nacionaliniam saugumui vien tik dėl to, kad jis turi ir viešai skelbia savo nuomonę. Tai tiesiogiai patvirtina ir VSD veiksmų skubotumas, sužinojus apie viešai paskelbtą 2018 m. balandžio 27 d. spaudos konferenciją Seime (duomenys neskelbtini), kurioje anonsuotas informacijos apie neteisėtą ir galimai nusikalstamą Lietuvos specialiųjų tarnybų veiklą paskelbimas. VSD neteisėtai nusprendė tam sutrukdyti, užkardydamas pareiškėjo Z. V. spaudos konferencijų dalyvių patekimą į Seimą.

2.9.                      Pareiškėjams, jų reputacijai ir veiklai, emocinei būklei buvo padaryta didelė žala. Pareiškėjas S. L. šią patirtą neturtinę žalą vertina 80 000 Eur, o pareiškėjas Z. V. – 98 000 Eur suma. Pareiškėjas S. L. dėl šių neteisėtų trečiųjų asmenų veikų patyrė ir turtinę žalą – negautas pajamas iš individualios veiklos, kurią pareiškėjas vykdo nuo 2018 m. rugpjūčio 26 d. Po 2018 m. balandžio 25 d. dėl neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų žmonių ir verslo partnerių prarasto pasitikėjimo juo, viešai įvardijus jį grėsme Seimui ir kitiems VAD saugomiems objektams, sparčiai šiai informacijai paplitus, pareiškėjas S. L. nebegavo pajamų iš individualios veiklos nei 2018 metais, nei 2019 metais, dėl nurodytų neteisėtų veiksmų patirta turtinė žalą (27 110 Eur). 

3.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnyba (iki 2020 m. liepos 1 d. buvęs pavadinimas Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos departamentas) (toliau – ir atsakovo atstovas, Tarnyba) atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4.       Atsakovo atstovo Tarnybos atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:

4.1.                      Tarnyba, vadovaudamasi principu „Būtina žinoti“, pagal kompetenciją informavo Seimo kanceliariją, išsiųsdama 2018 m. balandžio 24 d. ir 2018 m. gegužės 28 d. informacinius raštus Nr. S-431(20) ir Nr. S-572(20) „Dėl apribojimo patekti į Lietuvos Respublikos Seimo rūmus“, kurie nebuvo vieši ir prieinami plačiai visuomenei, o skirti tik tarnybiniam naudojimui. Pareiškėjai galbūt patys viešai paskleidė minėtą informaciją ir savo tokiais veiksmais sukėlė sau neigiamus padarinius. Skunde nurodyti teiginiai, kad VAD neteisėtai viešai paskleidė pareiškėją S. L. šmeižiančią informaciją, pagal kurią šis pareiškėjas gali būti vertinamas net kaip teroristas, neatitinka tikrovės ir neparemti įrodymais. Taip pat byloje nėra duomenų, kad VAD būtų paskleidęs informaciją, jog pareiškėjui S. L. metams laiko buvo apribotas patekimas į Seimą, viešai, dėl ko pastarasis galėtų patirti turtinę bei neturtinę žalą. Pareiškėjų argumentai dėl jiems kilusios neturtinės žalos yra abstraktūs ir nėra patvirtinti įrodymais. Pareiškėjai iš esmės tik teigia, kad Įsakymas sukėlė neigiamus padarinius, tačiau šių padarinių nedetalizavo ir jų neįrodė.

4.2.                      VAD pareiškėjui Z. V. nebuvo pateikęs viso asmenų, kuriems buvo apribotas patekimas į Seimo rūmus, sąrašo, nes VAD neturėjo teisinio pagrindo teikti nurodytą informaciją, kitaip pažeistų asmens duomenų teisinę apsaugą reglamentuojančius teisės aktus. Byloje nėra įrodymų, kad dėl Tarnybos apribojimo patekti į Seimą pareiškėjas S. L. nuo 2018 m. balandžio 24 d. iki 2019 m. balandžio 24 d. prarado savo vykdomos individualios veiklos užsakymus, todėl nėra pagrįsti pareiškėjo hipotetiniai skaičiavimai. Šiuo atveju nesuprantama, kaip S. L. vykdoma nekilnojamojo turto agentūrų veikla galėtų būti nulemta VAD priimtu sprendimu apriboti jam patekimą į Seimo rūmus, taip pat nesuprantama, kokiu būdu ir kokiais konkrečiais VAD veiksmais buvo apribotos pareiškėjo S. L. galimybės dalyvauti 2019 metų Europos Palamento rinkimuose. Pareiškėjo S. L. skundo argumentai dėl patirtos turtinės žalos (negautų pajamų) yra grindžiami tik subjektyvia paties pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie įrodymai, todėl šie argumentai turėtų būti vertinami kaip nepakankami dėl turtinės žalos (negautų pajamų) atlyginimo.

5.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSD atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

6.       Atsakovo atstovo VSD atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:

6.1.                      Pareiškėjai netinkamai interpretuoja Teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir neteisingai aiškina nustatytas aplinkybes. Šiuo teismo sprendimu VAD aktai pripažinti kaip neatitinkantys individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir nurodyta, kad nepagrįstai apribotas pareiškėjui S. L. patekimas į Seimo rūmus, tačiau, priešingai nei teigia pareiškėjai, teismas nepripažino, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija ar buvo paviešinta informacija apie pareiškėjo S. L. patekimo į Seimo rūmus apribojimą ir pan. Pareiškėjai klaidingai vertina VSD veiksmus – informacijos teikimą VAD – kaip nurodymą VAD neįleisti grupės asmenų į Seimo rūmus. VSD veikia Lietuvos Respublikos žvalgybos įstatymo nuostatų kontekste ir teikia žvalgybos informaciją valstybės institucijoms jų funkcijoms vykdyti bei savarankiškiems sprendimams priimti, tačiau nėra įgaliotas duoti privalomų nurodymų elgtis vienu ar kitu būdu savarankiškoms valstybės institucijoms, kaip skunde teigia pareiškėjai.

6.2.                      Pareiškėjai klaidingai aiškina byloje esančią medžiagą ir mėgina interpretuoti Teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendime išdėstytą informaciją pasirinkta linkme, kuri nesutampa su objektyviais duomenimis, išdėstytais minėtame teismo sprendime. Pareiškėjai šį administracinį ginčą kildina iš Teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimo, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjui S. L. nepagrįstai apribotas patekimas į Seimo rūmus metus laiko, atitinkamai, žalos atsiradimo galimybė ir klausimo sprendimas dėl jos atlyginimo galėtų būti siejami tik su šiuo veiksmu – Įsakymo priėmimu ir jo pagrindu apribotu patekimu į Seimo rūmus. Visi kiti pareiškėjų samprotavimai apie juos paskleistą tikrovės neatitinkančią, šmeižiančią informaciją, nesąžiningą elgesį, trukdymą pareiškėjo spaudos konferencijoms ir pan. išeina už nagrinėjimo ginčo ribų ir neturėtų būti nagrinėjami.

6.3.                      Pareiškėjai nepagrindė civilinės atsakomybės buvimo sąlygų. Teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimu nebuvo nustatyta VSD neteisėtų veiksmų, o tai ir negalėjo būti padaryta, nes VSD, teikdamas informaciją tuometiniam VAD, vadovavosi Žvalgybos įstatymo nuostatomis, ir, įslaptindamas teikiamą informaciją, vykdė teisės aktų reikalavimus. Vertinant VAD aktus kaip neteisėtus valdžios institucijos veiksmus civilinės atsakomybės kilimo prasme, būtina nustatyti likusias šiai atsakomybei kilti būtinąsias sąlygas – patirtą žalą bei neteisėtų veiksmų priežastinį ryšį su padaryta žala. Vertintina, kokią žalą kiekvienam iš pareiškėjų padarė pareiškėjo S. L. patekimo į Seimo rūmus apribojimas, ir ar ši žala yra priežastiniame ryšyje su neteisėtais veiksmais. Pareiškėjai objektyviai neįrodė žalos ir ją grindžia tik savo subjektyviais paaiškinimais. Pareiškėjas Z. V. turėtų objektyviai pagrįsti, kaip pareiškėjo S. L. neįleidimas į Seimo rūmus lėmė jo nurodytą 98 000 Eur neturtinę žalą, o pareiškėjas S. L. nepateikia objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad būtent VAD aktai, o ne susiklosčiusi situacija nekilnojamojo turto rinkoje arba jo paties aplaidumas, sutrukdė jam gauti pajamų iš jo vykdytos individualios veiklos.

 

II.

 

7.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. lapkričio 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjų S. L. ir Z. V. skundą.

8.       Teismas nustatė šias reikšmingas ginčo faktines aplinkybes:

8.1.                      VAD Įsakymu apribojo patekimą į VAD saugomus objektus iki 2019 m. balandžio 24 d. įvairiems asmenims, inter alia pareiškėjui S. L.. Įsakyme nurodyta, kad remiamasi Tarnybiniu pranešimu, jame nurodyta, kad „siekiant užtikrinti VAD saugomų asmenų ir objektų saugumą, vadovaujantis VAD direktoriaus 2016 m. kovo 24 d. įsakymo Nr. V-96 „Dėl asmens duomenų patikrinimo aprašo patvirtinimo“ 23 punktu, gavus neigiamai charakterizuojančios informacijos, kurios pagrindu galima daryti prielaidą, kad asmenys gali kelti grėsmę bei esant destruktyvaus elgesio rizikos tikimybei, kaip prevencinę priemonę rekomenduojama apriboti patekimą į VAD saugomus objektus žemiau išvardintiems asmenims <...>“. VAD Sprendimu Seimo kanceliarijai pranešė, kad VAD, gavęs neigiamai asmenis charakterizuojančią informaciją, kurios pagrindu galima daryti prielaidą, kad jie gali kelti grėsmę VAD saugomiems objektams, bei esant destruktyvaus elgesio rizikos tikimybei, apriboja patekimą į Seimo rūmus nurodytiems asmenims (inter alia pareiškėjui S. L.) nuo 2018 m. gegužės 21 d. iki 2019 m. balandžio 24 d.

8.2.                      Pareiškėjas S. L. 2018 m. liepos 30 d. 11.00 val. nebuvo įleistas į Seimo rūmus dalyvauti spaudos konferencijoje. Vienos dienos leidimą pareiškėjui užsakė pareiškėjas Z. V., kuris rengė šią spaudos konferenciją. 2018 m. rugpjūčio 14 d. raštu, atsakant į pareiškėjo 2018 m. rugpjūčio 10 d. prašymą paaiškinti, kodėl jis neįleidžiamas į Seime vykstančias konferencijas, VAD pareiškėją informavo apie tai, jog VAD, gavęs neigiamai charakterizuojančios informacijos, 2018 m. balandžio 24 d. raštu Nr.S-431(20) „Dėl apribojimo patekti į Lietuvos Respublikos Seimo rūmus“ rekomendavo Seimo kanceliarijai apriboti pareiškėjui S. L. įėjimą į Seimo rūmus iki 2019 m. balandžio 24 d. 2018 m. rugpjūčio 14 d. rašte nurodyta, kad informacija, dėl kokių priežasčių buvo pateiktos rekomendacijos laikinai apriboti asmenų patekimą į VAD saugomus objektus, sudaro valstybės ir (ar) tarnybos paslaptį ir skirta tik tarnybiniam naudojimui. 2018 m. rugpjūčio 14 d. rašte taip pat nurodyta, jog, atsižvelgiant į labai trumpą laiko tarpą tarp pareiškėjo Z. V. prašymo leidimui užsakyti ir numatytos konferencijos datos (leidimą buvo prašoma užsakyti iki konferencijos likus mažiau nei vienai darbo dienai), VAD Leidimų poskyrio darbuotojas galėjo pareiškėją informuoti tik jam atvykus į Seimo rūmuose esantį Leidimų biurą.

8.3.                      Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundą dėl Įsakymo bei Sprendimo panaikinimo, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. balandžio 14 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis toks apribojimas taikytas. Tokiu pagrindu nelaikytos ir atsakovo nurodytos bei pirmosios instancijos teismo pripažintos Aprašo nuostatos (53, 69 ir 70 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad nagrinėjant bylą iš naujo taip pat spręstina, ar ginčijami Įsakymas ir Sprendimas iš esmės atitiko ginčo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.

8.4.                      Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimu tenkino pareiškėjų skundą ir panaikino Įsakymo dalį dėl pareiškėjo S. L. bei Sprendimo dalį dėl pareiškėjo S. L.. Įsakymo ir Sprendimo dalys yra panaikintos įsiteisėjusiu Teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimu, todėl byloje nenagrinėtini Įsakymo ir Sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 2 d.).

9.       Teismas sutiko su VSD pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjai palankiai sau interpretuoja Teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimą ir neteisingai aiškina nustatytas aplinkybes: teismas panaikino VAD aktus kaip neatitinkančius individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų ir nurodė, jog pareiškėjui S. L. nepagrįstai apribotas patekimas į Seimo rūmus, tačiau sprendime nepripažinta, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija ar buvo paviešinta informacija apie pareiškėjo S. L. patekimo į Seimo rūmus apribojimą. Teismas atmetė pareiškėjo Z. V. argumentus dėl Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją pasirašiusių asmenų statuso įstatymo pažeidimo, nes VSD negali pateikti pareiškėjams viso asmenų, kuriems apribotas patekimas į Seimo rūmus, sąrašo, kadangi sąraše yra kitų asmenų asmens duomenys ir VSD privalo laikytis asmens duomenų teisinę apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Teismas akcentavo, jog pareiškėjų teiginiai, kad dėl neįleidimo į Seimą pareiškėjas S. L. nebegalėjo dalyvauti 2019 metų Europos Parlamento narių rinkimuose bei nutraukė savo politinę kampaniją ir 2020 metų Seimo narių rinkimuose, yra nepagrįsti, neobjektyvūs ir hipotetiniai, kadangi pareiškėjai nepagrindė, kokiu būdu ir kokiais veiksmais buvo apribotos galimybės dalyvauti 2019 metų Europos Parlamento bei 2020 metų Seimo rinkimuose.

10.       Teismas sutiko su pareiškėjų argumentais, jog dėl pareiškėjo S. L. neįleidimo į pareiškėjo Z. V. spaudos konferencijas pareiškėjai galėjo patirti tam tikrų su tuo susijusių nepatogumų. Tačiau, teismo vertinimu, pareiškėjai neįrodė, kad dėl pareiškėjo S. L. neįleidimo į Seimo pastate vykstančias pareiškėjo Z. V. konferencijas pareiškėjai patyrė kančias ir išgyvenimus, viršijančius neigiamas emocijas, kurios yra įprastos tokiais atvejais. Pareiškėjai nepagrindė prielaidų dėl neigiamų išgyvenimų, atsiradusių, pareiškėjų teigimu, dėl neteisėtų atsakovo atstovų veiksmų dėl kilusios neturtinės žalos. Pareiškėjų teiginiai teismo įvertinti kaip neindividualizuoti ir hipotetiniai, ir pripažinta, jog pareiškėjai neįrodė atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų, taip pat neįrodė ir kilusios žalos atsiradimo fakto.

11.       Teismas akcentavo, kad nenustačius pareiškėjų patirtos neturtinės žalos nėra pagrindo nagrinėti kitų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų), nes nenustačius bent vienos iš trijų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo jos taikyti. Teismas pripažino, kad pareiškėjai neįrodė vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – patirtos žalos, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą bei priteisti jiems neturtinės žalos atlyginimą.

12.       Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo S. L. argumentų dėl turtinės žalos (negautų pajamų iš individualios veiklos, kurią pareiškėjas vykdo nuo 2018 m. rugpjūčio 26 d.) atlyginimo priteisimo dėl to, kad pajamos nebuvo gautos dėl neįleidimo į pareiškėjo Z. V. spaudos konferencijas, nurodė, jog pareiškėjo nurodyti skaičiavimai yra hipotetiniai, o pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog per 2018 metus būtų uždirbęs virš 16 000 Eur. Pareiškėjas S. L. nenurodė, kokią įtaka jo vykdomai nekilnojamojo turto agentūrų veiklai padarė sprendimas apriboti jam patekimą į Seimo rūmus.

13.       Teismas, apibendrinęs ginčo faktines ir teisines aplinkybes, padarė išvadą, jog nėra pagrindo tenkinti skundą, nes pareiškėjai neįrodė, kad atsakovo atstovai atliko neteisėtus veiksmus, ir nors pareiškėjai išdėstė daugiau argumentų, jie nėra esminiai bei nekeičia išvados dėl ginčo esmės. Atmetęs pareiškėjų skundą, teismas netenkino jų prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

 

III.

 

14.       Pareiškėjai S. L. ir Z. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir tenkinti jų skundą.

15.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

15.1.                      Teismas nepasisakė dėl esminių skundo argumentų, atskleidžiančių atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų priežastis ir priežastinius ryšius, kurie atsakovo atstovų teismui nebuvo atskleisti. Teismas neįvertino valdžios institucijų veiksmų priežasčių, dėl kurių atsakovo atstovai ėmėsi neteisėtų veiksmų prieš pareiškėjus. Šiuo atveju VSD siekė sutrukdyti pareiškėjui Z. V. 2018 m. balandžio 27 d. spaudos konferencijoje paskelbti informaciją apie neteisėtą ir galbūt nusikalstamą specialiųjų tarnybų veiklą, todėl žinant šias priežastis, VAD buvo nurodyta riboti asmenų patekimą į atitinkamas konferencijas Seime. Neteisėti VSD veiksmai ir tikslai atskleisti 2015 metų Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime, o VSD direktorius D. J. aiškiai ir vienareikšmiškai patvirtino šmeižtą, kad tam tikri signatarų pasisakymai kelia grėsmę, nes yra cituojami Rusijos Federacijoje. Tai, jog pareiškėjas Z. V. nėra grėsmė nacionaliniam saugumui, patvirtinta teismo nutartimi. Šiuo atveju iš esmės atsakovo atstovų buvo siekiama sutrukdyti pareiškėjo Z. V. visuomeninei veiklai, tačiau teismas to nenagrinėjo, todėl neatskleidė bylos esmės.

15.2.                      Teismas nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjai palankiai sau interpretuoja Teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimą, nes pareiškėjai teismui nurodė, kad kiekvienos spaudos konferencijos metu pareiškėjas Z. V. turėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių į Seimą nebuvo įleistas pareiškėjas S. L. ir kiti asmenys, tačiau teismas dėl to nepasisakė.

15.3.                      Teismas nepagrįstai nusprendė, jog šiuo atveju nebuvo pažeistos pareiškėjo Z. V., kaip signataro, teisės, nes jis prašė tik asmenų, kurių patekimas į Seimą buvo apribotas, sąrašo vardų ir pavardžių, o tokius sąrašus Seimo kanceliarijai teikdavo Z. V. bei teikia kiti asmenys. Teismas tinkamai neįvertino pareiškėjo argumentų dėl patirtos žalos, kildinamos iš pareiškėjo S. L. neįleidimo į Seimą.

15.4.                      Teismas nemotyvavo išvados, jog pareiškėjas S. L. nepagrindė, kad dėl neteisėto sprendimo neįleisti jo į Seimą jis negalėjo dalyvauti 2019 metų Europos Parlamento ir 2020 metų Seimo rinkimuose. Pareiškėjas S. L. prarado dalykinę ir moralinę reputaciją, kai dėl jam nenurodytų priežasčių jis nebuvo įleistas į Seimą. Šiuo aspektu teismas taip pat neįvertino ir šeiminių aplinkybių, t. y. jog pareiškėjo S. L. sūnus, (duomenys neskelbtini), nebuvo įleistas į Respublikos Prezidento rūmus dėl pavardės su tėvo pavarde sutapimo. Pareiškėjas S. L. turėjo atsisakyti visuomeninių veiklų, todėl patyrė didelius išgyvenimas, jį ši situacija skaudžiai paveikė, iki įsiteisėjo Teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimas.

15.5.                      Teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas Z. V. taip pat patyrė didelę neturtinę žalą, nes pareiškėjas S. L. negalėjo dalyvauti spaudos konferencijoje bei būti pranešėju. Svarbu atsižvelgti ir į tai, jog pareiškėjui S. L. buvo uždrausta patekti į visus VAD saugomus objektus. Šiuo atveju buvo siekiama pasityčioti ir diskredituoti pareiškėją Z. V.. Šie atsakovo atstovų veiksmai yra tiesiogiai susiję su pareiškėjo organizuota 2018 m. balandžio 27 d. spaudos konferencija, siekiant sutrukdyti ir užkardyti pareiškėjo Z. V. spaudos konferencijos dalyvių patekimą į Seimą.

15.6.                      Teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, nes byloje nenustatyta žalos sąlyga. Šiuo aspektu teismas tinkamai neatsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 1 dalį bei nevertino pareiškėjų nurodytų priežasčių.

15.7.                      Teismas nepagrįstai nusprendė dėl pareiškėjo S. L. negautų pajamų iš individualios veiklos, išvados šiuo aspektu prieštarauja į bylą pateiktiems įrodymams.

16.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17.       Atsakovo atstovas, pritardamas teismo sprendimo argumentams, nurodo, jog teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

18.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19.       Atsakovo atstovas nurodo, jog apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvūs, o pareiškėjai nepagrindė teismo sprendimo panaikinimo pagrindo.

20.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Seimo kanceliarija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21.       Trečiasis suinteresuotas asmuo pritaria atsakovo atstovų argumentams bei akcentuoja, jog jis neturėjo teisinio pagrindo atskleisti pareiškėjui Z. V. asmenų, kurių patekimas į Seimą buvo apribotas, sąrašo vardų ir pavardžių, ar tvarkyti šio sąrašo kitais būdais.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

IV.

 

22.       Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjų S. L. ir Z. V. skundo reikalavimai priteisti jiems jų patirtą žalą iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl neteisėtų VAD (nuo 2020 m. liepos 1 d. Tarnyba) ir VSD veiksmų pagal CK 6.271 straipsnį, procesines palūkanas, pagrįstumas ir teisėtumas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2021 m. lapkričio 15 d. nutartimi yra nustatęs, jog pagal pareiškėjų skundą atsakovas yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos ir VSD.

23.       Pareiškėjai, apeliaciniame skunde laikydamiesi pozicijos, kad jų skundo reikalavimai dėl skunde nurodytų argumentų ir jų pateiktų įrodymų turėjo būti patenkinti, prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkinti jų skundo reikalavimai.

24.       Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25.       CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 str.); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 str.).

26.       CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nuostolius išlaidų forma apibūdina tokie požymiai: realumas, būtinumas ir protingumas (žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-411/2004; 2008 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; kt.). Kasacinis teismas yra nurodęs, jog nuostoliai turi būti realūs, šalims draudžiama kurti hipotetinius nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; kt.).

27.       Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Teismų praktikoje nurodoma, jog priežastinio ryšio taikymas atitinka civilinės atsakomybės tikslą kompensuoti padarytus nuostolius, kurių atsiradimas yra susijęs su veikimu ar neveikimu, dėl kurio šie nuostoliai atsirado; civilinėje atsakomybėje pripažįstamas atsakomybės pagrindu ir netiesioginis priežastinis ryšys, kai žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra pakankamai susijusi su žalingais padariniais; taikant deliktinę atsakomybę, netiesioginis priežastinis ryšys pripažįstamas tinkama civilinės atsakomybės sąlyga, jeigu neteisėti veiksmai padėjo žalai (nuostoliams) atsirasti ar jiems padidėti; atsiradusi žala neturėtų būti pakankamai nutolusi nuo atliktų veiksmų  (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013; kt.).

28.       Taigi civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lotynų kalba – restitutio in integrum), visiškai kompensuojant nukentėjusiajam dėl padaryto delikto atsiradusius nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-7-465/2008; kt.).

29.       Šios bylos kontekste akcentuotina, kad negautos pajamos, kaip netiesioginiai nuostoliai, yra asmens pagrįstai tikėtinos gauti lėšos, kurias asmuo būtų gavęs iš teisėtos veiklos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad negautos pajamos kvalifikuojamos kaip turtinė žala, kai jos atitinka šiuos kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2022 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-3-65-469/2022; kt.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34-684/2021; kt.).

30.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškovas, siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.249 str.), paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį; žalos padarymo faktas sukuria prievolę atlyginti žalą; žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprastine tvarka (2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-345-248/2020; kt.); teismas privalo patikrinti, ar ieškovas tinkamai apskaičiavo žalos dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. e3K-3-241-701/2019; kt.). Turi būti įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis; ieškovo padėtis įrodinėjimo procese palengvinama tuo, kad, nustatęs negautų pajamų faktą, t. y. įrodžius, kad galėjo būti gauta bent kažkiek pelno, tačiau negalint tiksliai įrodyti, kiek konkrečiai, teismas pats nustato šių nuostolių dydį; bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, bei pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014; 2020 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-154/2020).

31.       Pagal kasacinio teismo praktiką negautos pajamos kaip nuostoliai, kurie suprantami kaip grynasis pelnas, turi būti įrodomos. Jos neturi būti suprantamos kaip visos tikėtinos gauti iš asmens veiklos sumos, neatskaičius sąnaudų. Atskaičius iš visų pajamų (įplaukų) sąnaudas, gaunamas ikimokestinis pelnas. Nuo šios sumos atskaičius pelno mokestį pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymą, asmeniui liktų grynasis pelnas, t. y. tai, kuo būtų pagerėjusi nukentėjusio asmens turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje
Nr. 3K-3-418/2014; kt.). 

32.       Pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ir patirta neturtinė žala dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

33.       Šiuo aspektu pažymėtina, kad neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Taigi priteisiamas neturtinės žalos dydis nustatomas, visų pirma, atsižvelgiant į kompensacinę neturtinės žalos paskirtį ir remiantis teisingo neturtinės žalos atlyginimo idėja. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos prigimtis lemia ir šios žalos įrodinėjimo specifiką. Neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą. Taigi neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-237-415/2018; kt.).

34.       Pažymėtina ir tai, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; kt.).

35.       Teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010; kt.) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisykle. 

36.       Atkreiptinas dėmesys, kad EŽTT ir Lietuvos teismai ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/1999; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.).

37.       Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala dėl valstybės institucijų ir / ar jų darbuotojų neteisėtų veiksmų patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

38.       Taigi nagrinėjamoje byloje pareiškėjams tenka pareiga įrodyti, kad dėl atsakovo Lietuvos valstybės atstovų VAD (dabar Tarnyba) ir VSD neteisėtų veiksmų jie patyrė jų nurodomą žalą, o teismas turi įvertinti įrodymus ir nustatyti, ar yra visos trys pirmiau nurodytos viešosios atsakomybės sąlygos (CK 6.246, 6.249, 6.250, 6.247 straipsniai), kurių pagrindu valstybė turėtų pareiškėjams atlyginti žalą.

39.       Įrodymų vertinimo aspektu primintina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

 

Dėl S. L. reikalavimo priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą

 

40.       Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas S. L. reiškė reikalavimą priteisti turtinės žalos (27 110 Eur negautų pajamų) ir neturtinės žalos (80 000 Eur), patirtos dėl VAD ir VSD neteisėtų veiksmų, atlyginimą, procesines palūkanas. 

41.       Pareiškėjas skunde (žr. skundo 14.1 p.) VAD ir VSD neteisėtus veiksmus grindė neteisėtu VAD 2018 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr.V-287 „Dėl asmenų patekimo į vadovybės apsaugos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos saugomus objektus apribojimo“ (Įsakymas), kuriuo jam buvo apribotas patekimas į VAD saugomus objektus nuo 2018 m. balandžio 24 d. iki 2019 m. balandžio 24 d., 2018 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. S-575(20) „Dėl apribojimo patekti į Lietuvos Respublikos Seimo rūmus“ (Sprendimas), kuriuo VAD pranešė Seimo kanceliarijai, jog apribotų pareiškėjo patekimą į Seimo rūmus, tuo, kad Įsakymas ir Sprendimas priimti remiantis VSD įslaptinta informacija, Įsakymo ir Sprendimo dalys dėl pareiškėjo panaikintos įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I2-3235-1066/2021. Pareiškėjas VAD ir VSD neteisėtus veiksmus įrodinėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendime nustatytomis aplinkybėmis, kad jis neteisėtai metus laiko nebuvo įleidžiamas į Seimą, jog dalyvautų pranešėju ir dalyviu signataro Z. V. organizuojamose spaudos konferencijose Seime, jog tretieji asmenys neteisėtai viešai paskelbė tikrovės neatitinkančią informaciją, kad pareiškėjas kelia neįvardytą grėsmę neįvardytiems asmenims ar objektams (Seimui, šiam pastatui ar daiktams, ar žmonėms Seimo pastate, kitiems VAD saugomiems objektams), t. y. neteisėtai paskleidė pareiškėją šmeižiančią bei tikrovės neatitinkančią informaciją, pagal kurią pareiškėjas gali būti vertinamas net kaip teroristas.

42.       Pareiškėjas skundo 14.2 punkte nurodė, kad dėl VAD ir VSD neteisėtų veiksmų, dėl kurių jis galimai vertinamas kaip teroristas, prarado ne tik dalykinę, bet ir moralinę reputaciją (prarado savo vykdomos individualios veiklos užsakymus (negautos pajamos); negalėjo dalyvauti signataro Z. V. spaudos konferencijose kaip dalyvis ir pranešėjas, negalėjo dalyvauti 2019 metų Europos Parlamento narių rinkimuose, nutraukė politinę kampaniją 2020 metų Seimo narių rinkimuose; pareiškėjas išgyveno dėl to, kad jo sūnus P. L. jo pavaldinių akivaizdoje 2018 m. gegužės mėnesį nebuvo įleistas į Lietuvos Prezidento rūmus dėl pavardės sutapimo su pareiškėjo pavarde, VAD atsakingų asmenų parodyta nepagarba jo sūnui labai skaudžiai paveikė pareiškėją ir jo sveikatą, psichologinę būseną, santykius šeimoje, šeimos nariams jis turėjo įrodinėti, kad jis nėra teroristas, kad jo ir jo sūnaus nepagrįstai neįleidžia į VAD saugomus objektus, ir tai jis turėjo daryti negaudamas jokios informacijos iš trečiųjų asmenų. Tai pareiškėjas turėjo daryti ir su pažįstamais, verslo partneriais, visuomeninės (pareiškėjas yra asociacijos (duomenys neskelbtini) narys, turėjo atsisakyti asociacijos (duomenys neskelbtini) vadovo pareigų) ir politinės veiklos bendražygiais.

43.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su jo patirta tiek turtine, tiek ir neturtine žala dėl atsakovo atstovų veiksmų, įvertinęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendime nustatytas aplinkybes, darė išvadą, jog byloje nėra įrodyta, kad atsakovo atstovai atliko neteisėtus veiksmus prieš pareiškėją, taip pat pareiškėjas neįrodė kilusios neturtinės žalos dėl jo neįleidimo į Z. V. spaudos konferencijas (neįrodė, kad patyrė kančias ir išgyvenimus, viršijančius neigiamas emocijas, kurios įprastos tokiais atvejais), taip pat kad nuo 2018 m. balandžio 24 d. iki 2019 m. balandžio 24 d. negavo jo nurodytų pajamų iš individualios veiklos dėl jam taikyto apribojimo patekti į Seimą. 

44.       Teisėjų kolegija, tikrindama šios išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendimu buvo patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimai panaikinti VAD Įsakymą ir Sprendimą. Atsižvelgiant į pareiškėjo šioje apeliacine tvarka byloje išsakomus argumentus, kad jam VSD neatskleidė įslaptintos informacijos, akcentuotina, kad pareiškėjas aptariamoje byloje, nors VSD ir buvo įtraukta į bylą atsakovu, nereiškė jokių reikalavimų VSD, t. y. skunde nebuvo suformulavęs jokių materialiojo pobūdžio reikalavimų, susijusių su įslaptintos informacijos jam atskleidimu, informacijos išslaptinimu ir pan. 

45.       Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendime nustatyta, kad Įsakyme remiamasi VSD Tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodyta, jog gauta neigiamai charakterizuojanti informacija, kurios pagrindu galima daryti prielaidą, kad asmuo gali kelti grėsmę VAD saugomiems objektams bei yra destruktyvaus elgesio rizikos tikimybė. Ši informacija yra įslaptinta teisės aktų nustatyta tvarka, ją VSD pateikė teismui.

46.       Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendime įvertinus Įsakymo turinį kartu su Tarnybiniu pranešimu, nustatyta, jog Įsakyme pateiktas bendras informacijos vertinimas, nebuvo atliktas pareiškėjo individualizuotas vertinimas, t. y. nebuvo vertinta, kuo būtent pareiškėjas kelia grėsmę saugomam asmeniui ar objektui ir kokio pobūdžio grėsmė kyla, nenurodyta, kodėl daroma išvada, kad yra destruktyvaus elgesio rizikos tikimybė iš pareiškėjo pusės, pažymėta, jog požymis dėl destruktyvaus elgesio rizikos tikimybės savaime nėra teisės aktuose numatytas kaip pagrindas apriboti patekimą į saugomą objektą, nes Vadovybės apsaugos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 12 punktas kalba apie grėsmės galimybę. Aprašo 23 punkte nustatyta, kad asmeniui, apie kurį kriminalinės žvalgybos skyrius gauna informaciją, kad jo elgesys gali trukdyti VAD saugomuose objekto vykstantiems renginiams, gali būti apribota galimybė patekti į tą renginį, tai dienai o iš Įsakymo turinio neaišku, kokios konkrečios faktinės aplinkybės (ar bent jau kokio pobūdžio – pavyzdžiui, anksčiau daryti teisės pažeidimai, agresyvus elgesys, ryšiai, pan.) nulėmė, kad pareiškėjui pritaikytas apribojimas patekti į Seimo rūmų pastatą, o prielaida apie galimą kelti grėsmę nėra realaus gyvenimo faktinė aplinkybė, o tik konkrečių aplinkybių vertinimo metu gauta išvada, ir iš šios aplinkybės asmeniui nėra aišku, kas konkrečiai nulėmė neigiamą sprendimą dėl jo, t. y. iš Įsakymo turinio adresatas negali suprasti jo pagrindo. Teismas vertino, kad Įsakyme nebuvo nuodytas faktinis jo pagrindas. Taip pat buvo nustatyta, kad Įsakymas yra pagrįstas iš esmės vien įslaptintais duomenimis, kurie turėjo lemiamą reikšmę VAD priimant ginčijamą sprendimą, nagrinėjant bylą teisme, nebuvo pateikta jokių naujų duomenų, išskyrus teismui pateiktą susipažinti įslaptintą informaciją. Dėl to konstatuota, kad Įsakymas neatitinka tuo metu galiojusios redakcijos VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Iš esmės dėl tų pačių priežasčių panaikintas VAD Sprendimas, nurodant, jog Sprendimo turinys atkartoja Įsakymo turinį, o kadangi Sprendime nėra nurodyta, kad yra priimtas atskiras sprendimas dėl patekimo apribojimo, laikytina, kad adresatui gali susidaryti įspūdis, jog būtent Sprendimu apribojamas asmens patekimas į Seimo rūmus, Sprendimo formulavimas yra teisiškai ydingas, nes priimamas dubliuojantis sprendimas dėl situacijos, kuri jau yra išspręsta priėmus Įsakymą.

47.       Taigi įvertinus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendime nustatytas aplinkybes, dėl kurių VAD Įsakymas ir Sprendimas buvo pripažinti neteisėtais ir panaikinti, akivaizdu, jog yra faktinis ir teisinis pagrindai nustatyti VAD neteisėtus veiksmus, priimant šiuos aktus, kuriais pareiškėjui buvo apribotas patekimas į Seimą nuo 2018 m. balandžio 24 d. iki 2019 m. balandžio 24 d., užkirstas kelias jam dalyvauti signataro Z. V. spaudos konferencijose Seime, taip pat žinoti motyvus, dėl kurių jam taikomas tokio pobūdžio ribojimas (dėl kokių priežasčių nustatyta jo keliama grėsmė). 

48.       Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 2 d. sprendime nėra nustatyti neteisėti VSD veiksmai, neatskleidžiant pareiškėjui pagal įstatymus įslaptintos informacijos. Taip pat teismo sprendime nėra nustatyti jokie neteisėti VAD ir VSD neteisėti veiksmai, kuriais jie viešai paskelbė informaciją apie pareiškėjui taikomus ribojimus patekti į Seimą. Byloje taip pat nebuvo teikiami įrodymai, kad VAD ir VSD viešai skelbė informaciją apie pareiškėjui taikomus ribojimus, pareiškėją šmeižiančią bei tikrovės neatitinkančią informaciją, pagal kurią pareiškėjas gali būti vertinamas net kaip teroristas. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodyta, jog pareiškėjas Z. V. kiekvienoje konferencijoje aiškino, kodėl nedalyvauja dėl nenurodytų priežasčių į Seimą neįleistas S. L.. Taip pat byloje nėra pateikti įrodymai, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad VSD sąmoningai klaidino pareiškėją, piktnaudžiavo tarnybinėmis pareigomis, teikdamas VAD informaciją ir jos neatskleisdamas pareiškėjui. VSD Tarnybiniame pranešime rekomendavo VAD apriboti patekimą pareiškėjui į VAD saugomus objektus, kaip prevencinę priemonę, pateikė informaciją, o Įsakymą ir Sprendimą, kurie sukėlė neigiamas pasekmes pareiškėjui, priėmė VAD. Akcentuotina, kad pareiškėjas nenurodo jokių teisės aktų, kuriais vadovaudamasis VSD privalėjo jam atskleisti įslaptintą informaciją.

49.       Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas dėl neteisėtai priimtų VAD Įsakymo ir Sprendimo, kuriais nuo 2018 m. balandžio 24 d. iki 2019 m. balandžio 24 d. nebuvo įleidžiamas į Seimą, nežinodamas konkrečių faktinių ir teisinių neįleidimo priežasčių, patyrė nepatogumus, išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnyje, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas dėl neteisėtų VAD veiksmų nepatyrė neturtinės žalos, nepripažintina pagrįsta ir teisėta.

50.       Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; kt.).

51.       Įvertinus nagrinėjamoje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimo mastą ir trukmę, tai, kad nepateikti jokie įrodymai, jog VAD darbuotojai sąmoningai ir tyčia priėmė Įsakymą ir Sprendimą, piktnaudžiaudami tarnybinėmis pareigomis, kad sutriko pareiškėjo sveikata, jis parado dalykinę reputaciją, jam buvo užkirstas kelias dalyvauti 2019 metų Europos Parlamento narių rinkimuose, privalėjo nutraukti politinę kampaniją 2020 metų Seimo narių rinkimuose, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, konstatuotina, jog pareiškėjui priteistina 800 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma jo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, ir kad nepakanka apsiriboti teisės pažeidimo pripažinimu pareiškėjo pažeistai teisei apginti. 

52.       Pareiškėjas nurodo, kad jam turi būti priteistas 80 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde jis nenurodė jokių kriterijų ar aplinkybių, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta tokio dydžio kompensacija už patirtą neturtinę žalą.

53.       Kaip jau minėta, pareiškėjas skunde prašė priteisti jam 27 110 Eur turtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas įrodinėjo, kad jis negavo pajamų iš individualios veiklos, kurią jis vykdo nuo 2018 m. rugpjūčio 26 d. Pareiškėjas nurodė, kad po 2018 m. balandžio 25 d. dėl neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų žmonių ir verslo partnerių prarasto pasitikėjimo juo, viešai įvardijus jį grėsme Seimui ir kitiems VAD saugomiems objektams, sparčiai šiai informacijai paplitus, jis nebegavo pajamų iš individualios veiklos nei 2018 metais, nei 2019 metais. Negautas pajamas pareiškėjas apskaičiavo, remdamasis vidutinėmis 2016–2017 metais gautomis veiklos pajamomis (16 305 Eur per metus), atimdamas atitinkamu laikotarpiu gautas pajamas: 2018 metais – 10 805 Eur, 2019 metais – 16 305 Eur.

54.       Vertinant, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas yra neteisus, teigdamas, jog dėl VAD Įsakymo ir Sprendimo priėmimo, patyrė turtinę žalą, pirmiausia akcentuotina, kad pareiškėjas turėjo pateikti įrodymus, kad būtent dėl Įsakymo ir Sprendimo priėmimo buvo sužlugdytas jo verslas ir jis negavo jo nurodomų pajamų. Šiuo atveju pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad pajamų negavimo sąlyga yra VAD aktų priėmimas, tačiau neteikė tokio pobūdžio įrodymų, kurie leistų nustatyti tiesioginį ar netiesioginį ryšį tarp jo nurodomų negautų pajamų ir VAD priimtų neteisėtų aktų. Pareiškėjas visiškai neįrodinėjo jo nurodytų negautų pajamų realios gavimo galimybės, negautų pajamų dydžio skaičiavimo nepagrindė finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas neįrodė, kad dėl VAD priimtų Įsakymo ir Sprendimo jis patyrė turtinę žalą, yra teisinga. 

55.       Apibendrinant konstatuotina, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, t. y. pakeistina sprendimo dalis, kuria visiškai atmestas jo (pareiškėjo) skundas. Pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, priteisiama 800 Eur neturtinės žalos atlyginimas ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (800 Eur) nuo bylos iškėlimo dienos (2021 m. spalio 25 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.).

56.       Pareiškėjas skunde prašė priteisti 6 procentų dydžio procesines palūkanas, tačiau šio reikalavimo teisiškai nepagrindė. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti yra praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, o kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio (CK 6.210 str. 2 d.).

 

             Dėl Z. V. reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą  

 

57.       Pareiškėjas Z. V. skunde prašė jam priteisti 98 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir procesines palūkanas.

58.       Pareiškėjas, remdamasis VAD neteisėtai priimtais Įsakymu ir Sprendimu, nurodė, kad S. L. vienus metus nebuvo įleidžiamas į Seimą, kad dalyvautų pranešėju ar dalyviu pareiškėjo, kuris yra Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, organizuojamose spaudos konferencijose Seime, tretieji asmenys (taip nurodyta skundo 14.1 p., kuriame įvardijami neteisėti veiksmai) net nepateikė pareiškėjui asmenų, kuriems vienus metus laiko buvo apribotas patekimas į Seimą sąrašo, nors pats sąrašas nebuvo įslaptintas, taip buvo pažeista pareiškėjo teisė gauti šią informaciją, įtvirtinta Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją pasirašiusių asmenų statuso įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Pareiškėjas skunde konkrečiai neįvardijo kitų VAD bei VSD neteisėtų veiksmų, dėl kurių jis patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta priteisiant kompensaciją.

59.       Pareiškėjas, nurodydamas argumentus dėl patirtos neturtinės žalos (žr. skundo 14.2 p.), teigė, kad jis patyrė neturtinę žalą ne tik dėl to, jog S. L. nebuvo įleistas į spaudos konferencijas, bet ir tuo, kad VSD ir VAD atliko prieš jį neteisėtus veiksmus, sudarydami viešąją nuomonę, jog pareiškėjas, 2015 metų Grėsmių nacionaliniam saugumui vertinime paskelbtas grėsme nacionaliniam saugumui, į savo spaudos konferencijas kviečiasi grėsmę Seimui ir jam esantiems asmenims keliančius asmenis, kuriems net metams apribota teisė patekti į Seimą ir į visus kitus VAD saugomus objektus. Pareiškėjas taip pat nurodė argumentus, kad VSD davė neteisėtus nurodymus VAD dėl didelės grupės asmenų neįleidimo į pareiškėjo spaudos konferencijas Seime, o tai VSD paskatino padaryti sužinojus apie viešai paskelbtą 2018 m. balandžio 27 d. spaudos konferenciją, kurioje anonsuotas informacijos apie neteisėtą ir galimai nusikalstamą Lietuvos specialiųjų tarnybų veiklą paskelbimas. VSD slaptą raštą VAD dėl asmenų neįleidimo pateikė 2018 m. balandžio 27 d. spaudos konferencijos išvakarėse, žinodamas, kad pareiškėjas skelbs informaciją apie Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. nutartį, kuria panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 12 d. nutartis dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrumą dėl VSD ir Antrojo operatyvių tarnybų departamento vadovų galimai nusikalstamų veikų.

60.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad dėl pareiškėjo S. L. neįleidimo į Z. V. spaudos konferencijas, pareiškėjas Z. V. galėjo patirti tam tikrų su tuo susijusių nepatogumų, tačiau jis neįrodė, jog dėl to jis patyrė kančias ir išgyvenimus, viršijančius neigiamas emocijas, kurios yra įprastos tokiais atvejais, pareiškėjas nepagrindė prielaidų dėl neigiamų išgyvenimų, atsiradusių, pareiškėjo teigimu, dėl neteisėtų atsakovo atstovų veiksmų dėl kilusios neturtinės žalos, pareiškėjo teiginiai vertintini kaip neindividualizuoti ir hipotetiniai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas neįrodė atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų, taip pat neįrodė ir kilusios žalos atsiradimo fakto.

61.       Pirmosios instancijos teismas ypač detaliai neaptarė pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl VAD ir VSD neteisėtų veiksmų, kuriais, anot pareiškėjo jam padaryta neturtinė žala, kuri turi būti atlyginta pinigais, tačiau iš sprendimo motyvacijos eigos akivaizdu, kad yra konstatuota, jog iš esmės pareiškėjas neįrodė jo nurodytų VAD ir VSD neteisėtų veiksmų, kuriais jam buvo padaryta neturtinė žala, atlygintina pinigais, pripažinta, kad pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų dėl S. L. nedalyvavimo spaudos konferencijose, tačiau šis nepatogumas nebuvo tokio lygio, kad turi būti konstatuojama, jog padaryta neturtinė žala, atlygintina pinigais. Pirmosios instancijos teismas nepripažino pagrįstais pareiškėjo argumentų, jog VSD privalėjo pateikti pareiškėjui asmenų, kuriems metus laiko buvo apribotas patekimas į Seimą, sąrašą, vadovaudamasis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų ir Lietuvos Laisvės kovos sąjūdžio tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaraciją pasirašiusių asmenų statuso įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 3 punktu, nustatančiu pareiškėjo teisę iš valstybės institucijų gauti ir naudotis jų turima informacija, išskyrus informaciją, kuri pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą yra valstybės ir tarnybos paslaptis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad VSD negali pateikti pareiškėjui viso asmenų, kuriems apribotas patekimas į Seimo rūmus, sąrašo, kadangi sąraše yra kitų asmenų asmens duomenys ir VSD privalo laikytis asmens duomenų apsaugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. 

62.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja neteisėtus VAD ir VSD veiksmus dėl kitų asmenų neįleidimo į jo spaudos konferencijas, tačiau pareiškėjas byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, kad VAD sprendimai dėl tų kitų asmenų neįleidimo į Seimą būtų panaikinti ar pripažinti negaliojančiais. Šioje byloje tik pateikti įrodymai dėl VAD priimtų aktų dėl S. L. neįleidimo į Seimą panaikinimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė tik dėl S. L.. Byloje taip pat nėra pateikti įrodymai, kad VSD, siekdamas sutrukdyti 2018 m. balandžio 27 d. spaudos konferenciją, nurodė VAD riboti asmenų patekimą į pareiškėjo organizuojamas spaudos konferencijas. Be to, kaip minėta, VSD teikė VAD rekomendaciją bei informaciją, o duomenys, kad VAD sprendimai dėl kitų asmenų ribojimo patekti į Seimą, yra panaikinti, nepateikti. Be to, VSD rekomendacija ir pateikta informacija VAD nėra susieta konkrečiai su pareiškėjo organizuojamomis spaudos konferencijomis. Pareiškėjo argumentacija apie Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 27 d. nutartį, kuria panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 12 d. nutartis, VSD 2017 m. rugsėjo 29 d. raštą Nr. 18-7958, kuriame paaiškinta, kad pareiškėjas nebuvo grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui ir pan., nesuponuoja išvados, jog VSD teikė rekomendaciją VAD tik dėl to, kad siekė, jog būtų sutrukdyta įvykti konferencijai ar apskritai sutrukdyti pareiškėjo pilietinei visuomeninei veiklai.

63.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl nustatytų aplinkybių, dėl kurių jam negalėjo būti pateiktas visas asmenų, kuriems apribotas patekimas į Seimo rūmus, sąrašas, apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui turėjo būti atskleisti privatūs asmenų duomenys (vardai ir pavardės). Šiuo aspektu akcentuotina, kad pagal duomenų apsaugos koncepciją, asmeninė informacija gali būti tvarkoma tik tokiu atveju, jeigu tenkinami tam tikri nustatyti reikalavimai, t. y. asmens duomenų tvarkymas laikomas teisėtu tik tuo atveju, jeigu tai atitinka Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 ir 5 straipsnių nuostatas, nuo 2018 m. gegužės 25 d. taikomos 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB nuostatas (šio reglamento 99 str. 2 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-375-858/2015; 2020 m. balandžio 2 d. spendimą administracinėje byloje Nr. A-3345-822/2020; 2024 m. gegužės 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-737-789/2024; kt.).

64.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl pareiškėjo S. L. neįleidimo į Z. V. spaudos konferencijas, pareiškėjas Z. V. galėjo patirti tam tikrų su tuo susijusių nepatogumų, tačiau šie nepatogumai negali būti vertinami kaip sukėlęs neturtinę žalą, atlygintiną pinigais. Šiuo atveju pareiškėjo nepatogumai ir nurodyti išgyvenimai ir jų priežastys nėra tokio lygmens, kad juos būtų galima įvertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais.

65.       Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamu pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimu, akcentuotina, jog EŽTT yra nurodęs, kad nors  Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90). Tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Pareigos pateikti motyvus taikymo laipsnis gali varijuoti priklausomai nuo atitinkamo sprendimo pobūdžio. Klausimas, ar teismas įvykdė savo pareigą motyvuoti sprendimą, išplaukiančią iš Konvencijos 6 straipsnio, gali būti sprendžiamas tik atsižvelgiant į bylos aplinkybes (1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 20772/92). EŽTT 2021 m. lapkričio 23 d. sprendime Tarvydas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 36098/19) nurodė, kad nėra būtina detaliai pasisakyti dėl kiekvieno pareikšto argumento, tačiau teismai privalo tinkamai išnagrinėti ir pasisakyti dėl esminių bylos šalių argumentų. 

66.       EŽTT praktikoje, sprendžiant dėl teismams tenkančios pareigos pagrįsti savo sprendimus, laikomasi pozicijos, kad kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar nagrinėjamomis aplinkybėmis peržiūrimą sprendimą priėmusio teismo tyla dėl šalies pateikto argumento gali pagrįstai būti suprantama, kaip implicitinis tokio argumento atmetimas (2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimo byloje Čivinskaitė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 21218/12, 143 p., 2006 m. rugpjūčio 10 d. sprendimo byloje Yanakiev prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 40476/98, 71 p., 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimo byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, pareiškimo Nr. 18390/91, 30 p.). Kai šalies nurodomas argumentas yra lemiantis bylos procesinę baigtį, reikalaujama konkretaus ir tiesioginio teismo vertinimo keliamu klausimu (minėto sprendimo byloje Yanakiev prieš Bulgariją 71 p.). Kitaip vertintini atvejai, kai bylos šalis savo argumentus formuluoja abstrakčiai, o teismas pateikia išsamius motyvus dėl ginčo esmės. Šiomis aplinkybėmis gali būti laikoma, kad teismas implicitiškai atmeta tokius šalies pateiktus argumentus (minėto sprendimo byloje Čivinskaitė prieš Lietuvą 143 p.).

67.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo konkrečius skundo motyvus, kuriuose nurodomi VAD ir VSD neteisėti veiksmai, dėl kurių pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą, todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad sprendime nėra motyvuotai atsakyta į pagrindinius ir esminius skundo argumentus.

68.       Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog pareiškėjas nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pareiškėjo ginčijama minėta pirmosios instancijos teismo išvada, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą, laikantis ABTĮ 56 straipsnio nuostatų ir teismų praktikoje suformuluotų taisyklių šiuo aspektu.

69.       Dėl nurodytų priežasčių pripažintina, kad pareiškėjo Z. V. apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl šio pareiškėjo skundo reikalavimo nepagrįstumo, todėl šio pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimai netenkinami.

 

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

 

70.       Apibendrindama aptartas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra faktinis ir teisinis pagrindai pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, t. y. panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas pareiškėjo S. L. skundo reikalavimas, priteisti šiam pareiškėjui iš atsakovo, atstovaujamo Tarnybos, 800 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (800 Eur) nuo bylos iškėlimo dienos (2021 m. spalio 25 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, o kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

71.       Pareiškėjas S. L. už apeliacinį skundą sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį.

72.       ABTĮ 36 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.), o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog žyminiu mokesčiu neapmokestinami apeliaciniai skundai dėl administracinių teismų sprendimų dėl šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų skundų, todėl pareiškėjui grąžinama jo sumokėta žyminio mokesčio suma (ABTĮ 38 str. 1 d. 8 p.). Pažymėtina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (ABTĮ 38 str. 3 d.).

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria :

 

Pareiškėjų S. L. (S. L.) ir Z. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2022 m. lapkričio 21 d. sprendimą pakeisti.

Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo S. L. (S. L.) skundo reikalavimą tenkinti iš dalies.

Priteisti S. L. (S. L.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vadovybės apsaugos tarnybos, 800 Eur (aštuonių šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo dienos (2021 m. spalio 25 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kitą skundo reikalavimo dalį atmesti.

Atmesti pareiškėjo Z. V. skundo reikalavimą.“

Grąžinti pareiškėjui S. L. (S. L.) jo sumokėtą 15 Eur (penkiolikos eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                Arūnas Dirvonas

 

 

                                                Artūras Drigotas

 

 

                                                Dalia Višinskienė