Baudžiamoji byla Nr. 2K-185-895/2015

            Teisminio proceso numeris: 1-01-2-00011-2007-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.5.2.

2.6.7.5.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Armano Abramavičiaus,

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

nukentėjusiajai L. S.,

išteisintajam K. K.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Taškūno ir nukentėjusiosios L. S. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžio, kuriuo  panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: K. K. ir B. P. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau– BK) 182 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

L. S. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. nuosprendžiu K. K. buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dvejų metų laisvės atėmimo bausme. B. P. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, pritaikytos BK 54 straipsnio 1, 3 dalys ir jam skirta 30 MGL dydžio bauda (3900 Lt, t. y. 1129 Eur).

L. S. civilinis ieškinys atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Armano Abramavičiaus pranešimą, prokuroro ir nukentėjusiosios, prašiusių skundus tenkinti, išteisintojo, prašiusio skundus atmesti,

n u s t a t ė :

K. K. pirmosios instancijos teismo nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo išteisintas dėl kaltinimų, pagal kuriuos jis nuo 2006 m. gruodžio mėn., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytos datos, iki 2007 m. sausio 19 d., iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrai su UAB „I“ direktoriumi B. P., būdamas UAB „I“ konsultantu, aktyviai dalyvaujantis šios įmonės veikloje, turėdamas tikslą apgaule UAB „I“ (duomenys neskelbtini) naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – nukentėjusiosios L. S. 2463/88440 ha dalį žemės sklypo, reg. Nr. 44/645665, unikalus Nr. 4400-0952-4620, esančio Vilniuje, prie Gelvonų ir Ozo gatvių, jis (K. K.) inicijavo fiktyvų UAB „V“ akcijų pirkimą–pardavimą, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir tiksliai nenustatytoje vietoje pateikė UAB „I“ direktoriui B. P. pasirašyti fiktyvią 2006 m. gruodžio 18 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią, B. P. ją pasirašius, A. D. neva už 1 050 700 Lt (304303,75 Eur) pardavė UAB „I“ 100 vnt. 100 Lt (28,96 Eur) nominalios vertės paprastųjų vardinių UAB „V“ (duomenys neskelbtini) akcijų; po to jis, K. K., pasinaudodamas nukentėjusiosios L. S. teisiniu neišprusimu, piktnaudžiaudamas jos pasitikėjimu, žodžiu pateikė jai melagingus duomenis apie tai, kad ji negalinti parduoti savo žemės sklypo dalies be kitų savininkų sutikimo, tam iš pradžių reikia sudaryti mainų sutartį, L. S. priklausančią žemės sklypo dalį išmainant į UAB „V“ akcijas, melagingai žadėdamas vėliau išpirkti akcijas, nenurodydamas konkretaus akcijų išpirkimo termino, ir sumokėti L. S. 1 050 700 Lt (304303,75 Eur), bet neketindamas savo pažado tesėti; taip jis, K. K., tyčia suklaidino L. S. ir inicijavo mainų sutarties sudarymą, pateikdamas Vilniaus miesto 16-ojo notaro biuro, Vilniuje, Gedimino pr. 3A-2, notarei D. J. visus reikiamus dokumentus mainų sutarčiai sudaryti, vienašališkai nustatęs mainomos L. S. priklausančios žemės sklypo dalies vertę – 1 051 000 Lt (304390,64 Eur) ir mainomų UAB „V“ akcijų vertę – 1 051 000 Lt (304390,64 Eur); L. S., paveikta jo, K. K., pirmiau nurodytų melagingų duomenų ir pažado, 2007 m. sausio 19 d. minėtame notaro biure, su UAB „I“, atstovaujama B. P., sudarė nelygiaverčių mainų sutartį, pagal kurią L. S. išmainė jai priklausančią pirmiau nurodytą 2463/88440 ha dalį žemės sklypo, esančio Vilniuje, prie Gelvonų ir Ozo gatvių, kurio vidutinė rinkos vertė 2007 m. sausio 19 d. 1 999 334 Lt (579047,15 Eur), į 100 paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „V“ akcijų, priklausančių UAB „I“, kurių nominali vertė 10 000 Lt (2896,20 Eur), ir šios sutarties pagrindu (Mainų sutarties 3.1 str.) L. S. perdavė žemės sklypo dalį UAB „I“ privačion nuosavybėn, o UAB „I“ priėmė šį turtą pagal šią sutartį jos pasirašymo ir notarinio patvirtinimo dieną ir įgijo nuosavybės teises į jį, tačiau  vėliau jis, K. K., savo pažado L. S. neištesėjo, UAB „V“ akcijų iš jos neišpirko ir pažadėtos sumos nesumokėjo, taip UAB „I“ naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – L. S. priklausančią 2463/88440 ha dalį žemės sklypo, esančio Vilniuje, prie Gelvonų ir Ozo gatvių, kurios vidutinė rinkos vertė 2007 m. sausio 19 d. 1 999 334 Lt (579047,15 Eur).

B. P. pirmosios instancijos teismo nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo išteisintas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio mėn., ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytos dienos, iki 2007 m. sausio 19 d., iš anksto susitaręs ir veikdamas bendrai su UAB „I“ konsultantu, aktyviai dalyvaujančiu šios įmonės veikloje K. K., būdamas UAB „I“ direktoriumi, turėdamas tikslą apgaule UAB „I“ (duomenys neskelbtini) naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą – nukentėjusiosios L. S. 2463/88440 ha dalį žemės sklypo, reg. Nr.44/645665, unikalus Nr. 4400-0952-4620, esančio Vilniuje prie Gelvonų ir Ozo gatvių, K. K. inicijavus fiktyvų UAB „V“ akcijų pirkimą-pardavimą, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku ir tiksliai nenustatytoje vietoje pateikus jam, B. P., pasirašyti fiktyvią 2006 m. gruodžio 18 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią jam, B. P., ją pasirašius, A. D. neva už 1 050 700 Lt (304303,75 Eur) pardavė UAB „I“ 100 vnt. 100 Lt (28,96 Eur) nominalios vertės paprastųjų vardinių UAB „V“ (duomenys neskelbtini) Fakcijų, po to K. K., pasinaudodamas nukentėjusiosios L. S. teisiniu neišprusimu, piktnaudžiaudamas jos pasitikėjimu, žodžiu pateikė jai melagingus duomenis apie tai, kad ji negalinti parduoti savo žemės sklypo dalies be kitų savininkų sutikimo, dėl to iš pradžių reikia sudaryti mainų sutartį, L. S. priklausančią žemės sklypo dalį išmainant į UAB „V“ akcijas, melagingai žadėdamas vėliau išpirkti akcijas, nenurodydamas konkretaus akcijų išpirkimo termino, ir sumokėti L. S. 1 050 700 Lt (304303,75 Eur), neketindamas savo pažado tesėti, taip K. K. tyčia suklaidino L. S. ir inicijavo mainų sutarties sudarymą, pateikdamas Vilniaus miesto 16-ojo notaro biuro, Vilniuje, Gedimino pr. 3A-2, notarei D. J. visus reikiamus dokumentus mainų sutarčiai sudaryti bei vienašališkai nustatęs mainomos L. S. priklausančios žemės sklypo dalies vertę – 1 051 000 Lt (304390,64 Eur) ir mainomų UAB „V“ akcijų vertę – 1 051 000 Lt (304390,64 Eur); L. S., paveikta K. K. aukščiau nurodytų melagingų duomenų ir pažado, 2007 m. sausio 19 d. minėtame notaro biure su UAB „I“, atstovaujama jo, B. P., sudarė nelygiaverčių mainų sutartį, pagal kurią L. S. išmainė jai priklausančią aukščiau nurodytą 2463/88440 ha dalį žemės sklypo, esančio prie Vilniuje, Gelvonų ir Ozo gatvių, kurio vidutinė rinkos vertė 2007 m. sausio 19 d. 1 999 334 Lt (579047,15 Eur), į 100 paprastųjų vardinių nematerialiųjų UAB „V“ akcijų, priklausančių UAB „I“, kurių nominali vertė 10 000 Lt (2896,20 Eur), ir šios sutarties pagrindu (Mainų sutarties 3.1 str.) L. S. perdavė žemės sklypo  dalį UAB „I“ privačion nuosavybėn, o UAB „I“ priėmė šį turtą pagal šią sutartį jos pasirašymo ir notarinio patvirtinimo dieną ir įgijo nuosavybės teises į jį, tačiau vėliau K. K. savo pažado L. S. neištesėjo, UAB „V“ akcijų ir jo neišpirko ir pažadėtos sumos nesumokėjo, taip UAB „I“ naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – L. S. priklausančią 2463/88440 ha dalį žemės sklypo, esančio prie Vilniuje, Gelvonų ir Ozo gatvių, kurio vidutinė rinkos vertė 2007 m. sausio 19 d. 1 999 334 Lt (579047,15 Eur).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 11 d. nuosprendžiu K. K. ir B. P. buvo nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Teismas tokį sprendimą motyvavo tuo, kad jų kaltė įrodyta bylos duomenimis, kad kaltinamųjų aiškinimai vertinti kritiškai kaip siekimas išvengti atsakomybės, netikėti nukentėjusiosios parodymais teismas neturi pagrindo. Nukentėjusioji buvo suklaidinta, kad UAB „I“ įgytų didelę vertę turintį žemės sklypą. Kaltinamieji suvokė ir sąmoningai pateikė L. S. tikrovės neatitinkančią informaciją. K. K. neturėjo tikslo ištesėti duoto pažado nukentėjusiajai, tiek K. K., tiek B. P. šią suklaidino, fiktyviai įsigijo UAB „V“ akcijas už jas nesumokėdami. Abu suvokė, kad taip įsigijo svetimą didelės vertės turtą.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos  2014 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendžiu apkaltinamasis nuosprendis panaikintas ir K. K. bei B. P. priimtas išteisinamasis nuosprendis, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas  konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, jų visumą, ryšį, akcentavo tik K. K. ir B. P. kaltinančius įrodymus, nevertindamas ir neanalizuodamas juos teisinančių įrodymų, visiškai neaptarė kaltės turinio.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroras Mindaugas Taškūnas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, nes išsamiai neištyrė baudžiamojoje byloje surinktų faktinių duomenų, jų neanalizavo ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą išteisindamas K. K. ir B. P..

Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino nustatytų aplinkybių, liudijančių akcijų pirkimo-pardavimo sutarties fiktyvumą. Liudytojas A. D., buvęs UAB „V“ direktorius, apklaustas teisme, negalėjo nurodyti, kas konkrečiai derėjosi su UAB „I“ dėl šio sandorio, tvirtino, jog pagal šį sandorį su juo nėra atsiskaityta, nors pačioje sutartyje nurodyta, kad pirkėjas (A. D.) pinigus gavo prieš pasirašant sutartį, teigė, kad yra perleidęs reikalavimo teisę advokatams, tačiau negalėjo nurodyti, kam konkrečiai, ir nepateikė tai patvirtinančių dokumentų, be to, jis negalėjo nurodyti ir kas konkrečiai sudaro sutartyje nurodytą akcijų vertę – 1 050 700 Lt (304303,75 Eur). A. D. parodė, kad sutartį pasirašė ir paliko kontoroje, su B. P. jis nesimatė pasirašant šią sutartį, jos sąlygų neaptarinėjo, dėl akcijų vertės nesiderėjo. B. P. parodė, kad šią sutartį jam pateikė pasirašyti K. K., UAB „V“ direktoriumi buvo paskirtas asocialus asmuo – V. V., kuris nebuvo Lietuvos Respublikos pilietis, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos. A. D. šį asmenį paskyrė įmonės direktoriumi prieš tris mėnesius iki akcijų pardavimo, perdavė įmonės dokumentus ir spaudą. UAB „I“ nebuvo pajėgi atsiskaityti už perkamas akcijas sandorio sudarymo momentu, nors akcijų pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyta, jog su pardavėju atsiskaityta prieš pasirašant sutartį, tą patvirtino ir B. P.. A. D. teisme parodė, kad už akcijas su juo iki šiol  neatsiskaityta, nors mokesčių inspekcijai teigė, kad atsiskaityta. Pasak prokuroro, A. D. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nebuvo pakankamai atviras ir sąžiningas dėl savo santykių su K. K. bei dėl UAB „V“ akcijų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybių. Visa tai, pasak prokuroro, pagrindžia akcijų pirkimo-pardavimo sutarties fiktyvumą, kad jos sudarymą inicijavo K. K., kuris aktyviai dalyvavo įmonės UAB „I“ veikloje.

Nors K. K. nurodė, kad mainų sutarties sudarymą organizavo R. B., kuris dirbo jo vadovaujamoje UAB „V. k.“, tačiau teisme nepavyko nustatyti sąsajų tarp R. B. ir UAB „I“, o ryšys tarp K. K. ir UAB „I“ matyti iš to, kad po L. S. žemės sklypo įgijimo pagal mainų sutartį K. K. žmona tapo UAB „I“ akcininke, savo pusseserei G. V. jis pasiūlė eiti direktorės pareigas. Ši parodė, kad faktinis vadovas buvo K. K., o B. P. įmonės veiklą derino su K. K., vėliau nuo 2008 m. gruodžio 29 d. K. K. ėjo direktoriaus pareigas. Nukentėjusiosios L. S. ir išteisintojo B. P. parodymai patvirtina, kad mainų sutarties sudarymo dieną K. K. buvo notarės biure, tik anksčiau iš jo išėjo, ir sutarties sudarymą inicijavo būtent K. K.. Jis taip pat buvo suinteresuotas, jog L. S. žemės sklypo dalis liktų UAB „I“ nuosavybe, nes 2009 m. lapkričio 18 d. organizavo susitikimą su L. S. teismų rūmuose, kur jam diktuojant L. S. surašė aktą, kad pretenzijų UAB „I“ neturi, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių nevertino.

Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo abejone, kad buvo pasirašyta nelygiavertė mainų sutartis. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad ir UAB „V“ buvęs direktorius A. D. negalėjo nurodyti, kas sudarė perduodamų įmonės akcijų vertę – 1 050 700 Lt (304303,75 Eur), kad įmonės dokumentai ir spaudas buvo perduoti asocialiam asmeniui V. V., kuris direktoriumi buvo paskirtas iki akcijų pardavimo, kad A. D. teisme teigė, jog su juo neatsiskaityta, nors sutartyje nurodyta priešingai, kad  B. P. teigė, jog akcijos buvo įsigytos veiklai plėtoti, tačiau jau po mėnesio buvo išmainytos į žemės sklypą. Be to, tik pats K. K. nustatė žemės sklypo dalies vertę, jokių derybų nebuvo.

Prokuroras skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teisme atlikta ekspertizė žemės sklypo vertei nustatyti neturi įrodomosios reikšmės veikos kvalifikavimui, nes vertė yra šalių susitarimo objektas.

Prokuroras nesutinka su nukentėjusiosios parodymų vertinimu.  Pasak prokuroro, galbūt nukentėjusiajai ir buvo išaiškinta mainų sutarties esmė, tačiau svarbu tai, kad K. K. ir B. P. panaudojo apgaulę, pasireiškusią piktnaudžiavimu nukentėjusiosios pasitikėjimu. K. K. pažadai vėliau iš L. S. išpirkti akcijas neįteisinti. Atsižvelgus į K. K. ir L. S. išsilavinimą, asmenines savybes, darytina išvada, kad K. K., pasitelkdamas kitus asmenis, nebūtų inicijavęs ir sudaręs UAB „I“ nenaudingą sandorį. Prokuroras mano, kad nebuvo atkreiptas pakankamas dėmesys į sandorio šalis, nebuvo įvertintas L. S. turimas išsilavinimas, socialinė padėtis, jos suvokimas apie akcijas, negebėjimas organizuoti įmonės veiklos ir kt. Nors nukentėjusiosios parodymuose yra netikslumų, bet prokuroras nurodo, kad nors nuo mainų sutarties sudarymo praėjo aštuoneri metai, L. S. iš esmės nurodė visas mainų sutarties sudarymo aplinkybes, jos parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys.

Prokuroras kritiškai vertina apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytą argumentą, kad L. S. iki mainų sutarties sudarymo buvo sudariusi net septynis notarinius sandorius, susijusius su nekilnojamuoju turtu. Teismas nepaisė to, kad ankstesni L. S. sudaryti sandoriai skyrėsi savo rūšimi ir sudarymo aplinkybėmis, kad L. S. nereiškė pretenzijų dėl ankstesnių sandorių, susijusių su nekilnojamuoju turtu.

Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje darydamas nuorodą į CK 4.79 straipsnio 2 dalį neatkreipė dėmesio į tai, kad pagal CK 4.79 straipsnio 2 dalį L. S. neprivalo gauti bendraturčių sutikimo ketindama parduoti savo dalį nebendraturčiams. Kaltinimas K. K. buvo grindžiamas tuo, jog K. K. klaidino nukentėjusiąją L. S., įteigdamas jai, kad reikalinga sudaryti mainų, o ne pirkimo-pardavimo sandorį. Teismas suklydo  samprotaudamas apie sandorio formas, jeigu nukentėjusioji nebūtų K. K. suklaidinta, kad neva reikalingas bendraturčių sutikimas, ji, tikėtina, nebūtų sudarinėjusi mainų sandorio.

Prokuroras nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog išteisintojo B. P. veiksmai lėmė nukentėjusiosios apsisprendimą sudaryti mainų sandorį. B. P. vaidmuo pasireiškė tiesiogine tyčia: pasirašydamas su A. D. UAB „V“ akcijų pirkimo-pardavimo sutartį, jis suprato, kad ši yra fiktyvi, ir pripažino, kad UAB „I“ nebuvo pajėgi atsiskaityti už akcijas, kad jam nebuvo perduoti  UAB „V“ dokumentai ir bendrovės spaudas, jis to ir nereikalavo. Palyginus B. P. ir L. S. asmenines ir dalykines savybes, B. P. turėjo suvokti, kad su nukentėjusiąja pasirašo nelygiavertę mainų sutartį. Tai, kad L. S. nebuvo perduoti jokie UAB „V“ dokumentai ir spaudas, patvirtina B. P. turėjus iš anksto susiformavusią tyčią veikti išvien su K. K. apgaule užvaldant svetimą L. S. turtą.

Apygardos teismas nurodė išteisintiesiems palankų motyvą, jog beveik per metus laiko (nuo 2007 m. sausio 19 d. iki 2007 m. gruodžio 14 d.) UAB „I“ įgyto žemės sklypo neperleido tretiesiems asmenims, nesiėmė jokių veiksmų, siekiant pakeisti šio sklypo savininką. Tačiau teismas turėjo nurodyti, ar išteisintieji nepasinaudojo užvaldytu turtu dėl to, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2007 m. vasario 27 d. Teismas nevertino liudytojos G. V. parodymų, kad faktinis UAB „I“ vadovas buvo K. K. ir B. P. įmonės veiklą derino su juo, kad B. P. buvo nušalintas nuo UAB „I“ direktoriaus pareigų jam pačiam nežinant, šios bendrovės akcininke tapo  K. K. žmona, o K. K. – direktoriumi.

Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad tarp B. P., K. K. bei nukentėjusiosios susiklostė išimtinai turtiniai civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali būti  sprendžiami CPK nustatyta tvarka. Teismas neišsamiai vertino bylos duomenis, surinktus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme. Sukčiavimas pasireiškė suinteresuotiems asmenims apgaule įtraukus nukentėjusiąją L. S. į jai nenaudingą mainų sandorį, taip užvaldant nukentėjusiajai priklausantį didelės vertės žemės sklypą, kuris, pavykus apgaulei, tapo UAB „I“ nuosavybe. L. S. sprendimą sudaryti jai nenaudingą sandorį lėmė prieš ją K. K. ir B. P. panaudota apgaulė, iš esmės padariusi įtaką L. S. valią paveikti taip, kaip ji ir paveikė. L. S. buvo klaidinama sąmoningai sudaryti mainų sutartį, žadant vėliau akcijas iš jos išpirkti už sutartyje nurodytą sumą, nors nebuvo ketinama pažadų tesėti ir su ja atsiskaityti, taip išsakant melagingus ketinimus ir nuslepiant reikšmingas esmines aplinkybes. K. K. ir B. P. kaltės turinys yra tai, kad jie suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų norėjo.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji L. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį.

Nukentėjusioji skunde nesutinka su išteisinamuoju nuosprendžiu, mano, jog buvo netinkamai įvertinti duomenys, aiškinta teismų praktika ir taikytas baudžiamasis įstatymas.

Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusioji notarų kontoroje sutarties pasirašymo dieną suprato aptariamos sutarties esmę, suvokė, jog savo žemės sklypo dalį jį iškeičia į UAB „V“ akcijas, kad ji sutartį pasirašė ne dėl to, kad buvo suklaidinta, o siekdama parduoti savo žemės sklypą bei gauti už jį sutartyje nurodytą pinigų sumą.  Toks aplinkybių aiškinimas, pasak kasatorės, yra netinkamas, nes teismas stengėsi bylos aplinkybes įvertinti taip, kad neva pati nukentėjusioji viską žinojo ir suvokė, kad ji sudaro civilinį sandorį, kad jai žinomos pasekmės. Tačiau kasatorė tvirtina, kad mainų sutarties sudarymas ir buvo vienas pagrindinių apgaulės momentų. Būtent K. K. veiksmai, siekiant įtikinti nukentėjusiąją, kad mainų sandorį būtina sudaryti, nes neva kitaip ji negalės parduoti sklypo dėl tam tikrų teisės aktų reikalavimų (bendrasavininkų sutikimas), lėmė tai, kad nukentėjusiosios turtas ir buvo užvaldytas apgaule.

Teismas nepagrįstai perkėlė visą mainų sutarties sudarymo atsakomybę pačiai nukentėjusiajai, pažymėdamas, kad šiai turėjo būti taikomas atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, kuriuo vadovaujantis naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Kasatorė nesutinka su teismo išvada, kad neva L. S., turėdama galimybę išsiaiškinti esmines notaro akivaizdoje pasirašomos mainų sutarties sąlygas, jos teisines pasekmes, nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga, galimų jai neigiamų pasekmių nesiaiškino, jokių pretenzijų sutarties pasirašymo metu neturėjo, jų neišreiškė ir sutartį tvirtinusiam notarui, jai nebuvo sudaryta kliūčių susipažinti su šia sutartimi, nuo jos nebuvo nuslėptos esminės sutarties sąlygos, iš to spręstina, kad šiuo atveju apgaulei taikomas nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus nebuvo išpildytas. Šiuo atveju byloje negali turėti jokios reikšmės nukentėjusiosios galimybės aiškintis sutarties sudarymo pasekmes. Apgaulė K. K. veiksmuose pasireiškė būtent tuo, kad per mainų sutartį buvo užvaldytas nukentėjusiosios turtas, nes kitaip perimti iš nukentėjusiosios žemės sklypo tiesiog nebuvo galimybių.

Kasatorė kritiškai vertina apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad neva iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio visiškai neaišku ir tai, kokiais duomenimis remdamasis teismas nustatė, kad UAB „V“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta fiktyviai, neatskleidė, kokiomis aplinkybėmis šis fiktyvumas pasireiškė. Teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojo A. D. parodymais vertindamas sutarties fiktyvumą ir nepritardamas pirmosios instancijos teismo išvadai. Pasak kasatorės, teismas neanalizavo kitų duomenų, kurių visetas leidžia teigti, kad sutartis dėl UAB „V“ akcijų pardavimo buvo fiktyvi, t. y. teismas nevertino sutarties sudarymo aplinkybių, laiko ir jos vykdymo. Teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad UAB „V“ pardavimas vyko likus vienam mėnesiui iki mainų sutarties sudarymo, sutarties kaina buvo „pritraukta“ prie mainų sutarties kainos, t. y. UAB „V“ akcijų kaina buvo 1 050 700 Lt (304303,75 Eur), o mainų – 1 051 000 Lt (304390,64 Eur), taigi sutarties sudarymui buvo rengtasi iš anksto. K. K., įtikinęs S. S., kad jai neva gresia pavojai iš S. V. pusės, prisidengdamas šia problema, įtikino L. S. mainų sutarties sudarymo būtinumu ir taip buvo užvaldytas turtas.

Kasatorė nesutinka ir su teismo išvadomis dėl mainų sutarties nelygiavertiškumo. Pasak jos, šiuo atveju neturi esminės reikšmės, kad nebuvo nustatyta aiški žemės sklypo vertė, o turi būti vertinama kaltinamojo tyčia ir jos kryptis, t. y. kokios vertės daiktą jis siekė užvaldyti. Byloje nustatyta, kad mainų sutartyje buvo nurodyta, kad žemės sklypo vertė yra tokia pat kaip ir akcijų vertė, t. y. 1 051 000 Lt (304390,64 Eur), taigi būtent tokio dydžio vertės turtą siekė užvaldyti kaltininkas. Be to, mainų sutarties 2 straipsnyje buvo nurodyta, kad „nekilnojamasis turtas šalių susitarimu įvertintas 1051 000 litų“. Apeliacinės instancijos teismo atlikta turto vertinimo ekspertizė negali būti vertinama kaltinamųjų naudai. Teismas nesiaiškino UAB „V“ akcijų vertės, bet akivaizdu, kad šios akcijos, pagal bylos duomenis, sandorio sudarymo metu buvo bevertės. Akcijų perleidimo sandoris buvo fiktyvus, nes už akcijas UAB „I“ A. D. nieko nesumokėjo, ji neturėjo jokių finansinių galimybių sumokėti už akcijas tokią kainą. Jo aiškinimas, kad skolos reikalavimą neva perleido advokatų kontorai, vertintinas kritiškai. A. D. teisme nesugebėjo paaiškinti sutarties vykdymo aplinkybių, kartu kasatorė pažymi, kad UAB „V“ nuo 2005 m. rugpjūčio 22 d. praktiškai nevykdė jokios veiklos.

Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad teismas nuosprendyje padarė klaidų: aptardamas UAB „V“ įmonės veiklos aplinkybes, nuosprendyje  pasisakė apie UAB „I“ bankroto aplinkybes.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Taškūno ir nukentėjusiosios L. S. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl iš BPK kylančių reikalavimų laikymosi nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina ir įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais. Nagrinėdamas bylą šis teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti ir pan. Pagal BPK taip pat ir 20 straipsnį teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurie tokiais pripažįstami, išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus juos BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma. Be to, apeliacinės instancijos teismo sprendime turi būti aiškiai nurodyti motyvai, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keičiamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-629/2006, 2K-P-221/2008, 2K-586/2010, 2K-601/2010, 2K-320/2013).

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas priėmė naują išteisinamąjį nuosprendį, kuriuo panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir K. K. bei B. P. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisino jiems nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Viena vertus, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Iš tiesų pirmosios instancijos teismas, pripažindamas K. K. bei B. P. kaltais dėl sukčiavimo, nuosprendyje tik formaliai išdėstė teismo posėdžio metu apklaustų asmenų parodymus, kitus byloje esančius įrodymus, faktiškai jų neanalizuodamas ir nelygindamas tarpusavyje. Tai lėmė ir tai, kad šiame teismo nuosprendyje iš esmės nebuvo atskleisti ir išnagrinėti K. K. ir B. P. veiksmai  objektyviųjų bei subjektyviųjų sukčiavimo požymių kontekste. Kita vertus, ir apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas K. K. bei B. P. dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, nesilaikė iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų.

Sukčiavimo (BK 182 straipsnis) esmė – tai neteisėtas turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tam tikrų alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Subjektyvusis sukčiavimo požymis yra tai, kad šią nusikalstamą veiką darantis asmuo veikia tyčia. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad asmuo suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-255/2012).

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo kitų teisės pažeidimų, tarp jų ir nuo civilinio delikto, bei darantis turto užvaldymą ar turtinės teisės įgijimą neteisėtą baudžiamąja teisine prasme, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant tokiu būdu įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar turtinės teisės įgijimo būdas ir gali pasireikšti nukentėjusiojo suklaidinimu jam pateikiant objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją arba nutylint esmines jo apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161/2013). Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams atlikti ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-322/2013).

Vienas iš apgaulės sukčiaujant būdų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Pažymėtina, kad piktnaudžiavimas pasitikėjimu nėra savarankiškas sukčiavimo požymis, o tik vienas iš apgaulės būdų, naudojamų siekiant įgyti turtą, turtinę teisę. Be to, apgaulė piktnaudžiaujant pasitikėjimu sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. nukentėjusiojo suklaidinimas dėl kaltininko ketinimų turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar turtinę teisę, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-7-255/2012). Piktnaudžiavimas pasitikėjimu kaip apgaulės būdas sukčiaujant yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko susiklosčiusiais pasitikėjimo santykiais. Tokie santykiai gali susiklostyti dėl asmeninių, tarnybinių, giminystės ar kitokių kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio ryšių.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina,  kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu ar apskritai nukentėjusiojo asmens įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama atsižvelgiant ir į tai, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-388/2007, 2K-7-198/2008, 2K-78/2009, 2K-133/2010, 2A-7-9/2013).

Nagrinėjamoje byloje  apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nepasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepašalino esminių prieštaravimų tarp byloje esančių duomenų, neįvertino bylos įrodymų visumos sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymių kontekste. Būtent  apeliacinės instancijos teismas įrodymus vertino atskirai vieną nuo kito, o ne jų visetą, pirmenybę teikdamas K. K. bei B. P. teisinantiems įrodymams, nepagrįstai sureikšmindamas tam tikrus tokių įrodymų aspektus, nevertindamas šiuos įrodymus kitų juos neatitinkančių bylos duomenų kontekste.

Antai vienas iš argumentų, kuriuo grindžiamas apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra tai, kad nukentėjusioji L. S. suprato mainų sutarties, pasirašytos su UAB „I“, atstovaujamos direktoriaus B. P. esmę, bei jos įgyvendinimo sąlygas. Tačiau nagrinėjamoje byloje vertinant, ar sudarant tokią sutartį nukentėjusioji  buvo įtraukta į jai nenaudingą sandorį, siekiant apgaule įgyti jai priklausantį žemės sklypą, svarbu nustatyti ne tik tai, kad ji suprato mainų sutarties esmę (t. y. kad šia sutartimi savo žemės sklypo dalį ji iškeičia  į UAB „V“ akcijas), bet ir tai, ar byloje yra (nėra) duomenų patvirtinančių, jog ji šią sutartį pasirašė tik dėl to, kad buvo K. K. įtikinta, jog tai iš esmės yra apsimestinis sandoris, siekiant pridengti žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį. Esant tokiems duomenims, sprendžiant dėl BK 182 straipsnio taikymo, turi būti vertinama ir tai, ar asmenys, įtikindami L. S. sudaryti tokį jos manymu apsimestinį sandorį ir jį pasirašydami, iš tiesų ketino  prisiimti pareigas pagal pirkimo–pardavimo sutartį ir sumokėti jai už žemės sklypą sutartą pinigų sumą, ar šis, L. S. manymu apsimestinis sandoris buvo tik būdas siekiant apgaule neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą. Taigi jų veiksmai ir šiais aspektais turėjo būti įvertinti esminės apgaulės, kaip sukčiavimo (BK 182 straipsnis) požymio, kontekste. Apeliacinės instancijos teismas šių tiek K. K., tiek B. P. veiksmų kvalifikavimui svarbių aspektų iš esmės neišanalizavo.  Šiuo atveju teismas, neišnagrinėjęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, o tik formaliai remdamasis L. S. parodymais, konstatavo, kad L. S. suprato mainų sutarties esmę, suvokė, jog savo žemės sklypo dalį ji iškeičia į UAB „V“ akcijas, ir padarė išvadą, kad sutartį L. S. pasirašė ne dėl to, jog buvo suklaidinta, o siekdama parduoti savo žemės sklypą bei gauti už ją sutartyje nurodytą pinigų sumą. Iš tokio dviprasmiško teiginio apskritai nėra aišku, ar apeliacinės instancijos teismas minėtą tarp UAB „I“, atstovaujamo direktoriaus B. P., ir L. S. pasirašytą mainų sutartį laikė apsimestiniu sandoriu, ar ne.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuodamas, kad tarp B. P., K. K. bei nukentėjusiosios L. S. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai, kurie neperaugo į baudžiamuosius teisinius, tokią savo išvadą grindžia ir tuo, kad nukentėjusioji neprarado galimybės (tokia galimybė nebuvo esmingai pasunkinta) savo teises ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, pvz., reikšti civilinį ieškinį UAB „I“ dėl mainų sutarties pripažinimo apsimestine ir pripažįstant ją pirkimo–pardavimo sutartimi reikalauti priteisti sutartą pinigų sumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad vien tik galimybės reikšti civilinį ieškinį turėjimas savaime nepatvirtina išimtinai civilinio teisinio pažeidimo pobūdžio. Kaip minėta, teismų praktikoje yra pripažįstama, kad tais atvejais, kai nukentėjusysis yra įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį, baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį gali patvirtinti ir tai, jog sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio. Taigi ir nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl BK 182 straipsnio taikymo (netaikymo), nukentėjusiosios sudaryta mainų sutartis turi būti įvertinta ir šiuo aspektu, o ne tik deklaratyviai nurodant, kad nukentėjusioji turi galimybę reikšti civilinį ieškinį. Be to, pažymėtina, kad pagrindinis sukčiavimo (BK 182 straipsnis) požymis, skiriantis jį nuo civilinio teisės pažeidimo, yra apgaulės, kuri turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui perduoti turtą panaudojimas. Pažeistų teisių gynimo civilinėmis teisinėmis priemonėmis apsunkinimo kriterijus dažniausiai yra reikšmingas tuo atveju, kai ketinimas pasisavinti svetimą turtą susiformuoja jau po apgaulės panaudojimo.

Taip pat apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nepagrįstai sureikšmintas nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Tas faktas, kad L. S. iki 2007 m. buvo sudariusi septynis notarinius sandorius, atsižvelgiant į tai, jog jie galėjo būti skirtingi, savaime nepatvirtina, kad ji žinojo sandorių, sudaromų notarų akivaizdoje, pasekmes. Vertinant šį kriterijų, nebuvo atsižvelgta ir į K. K. vaidmenį rengiant ir pasirašant mainų sutartį. Antai, kaip matyti iš bylos medžiagos, sudarant mainų sutartį dalyvavo ir K. K., su kurio atstovaujama UAB „V. k.“  2007 m. sausio 8 d. nukentėjusioji pasirašė pavedimo sutartį, pagal kurią UAB „V. k.“ atstovauja  L. S. interesams, kad žemės sklypas būtų parduotas už didžiausią kainą.

Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas pirmosios instancijos teismo išvadą dėl nelygiaverčių mainų pagal pasirašytą mainų sutartį, tai grindė per bylos nagrinėjimą apeliacine  tvarka gauta ekspertizės išvada, pagal kurią į 100 UAB „V“ akcijas išmainyto žemės sklypo vertė lygi 22 000 Lt (6371,64 Eur), o ne 1 999 334 Lt (579 047,15 Eur), kaip tai buvo nurodyta Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše. Mainų sutartyje šalių susitarimu šis žemės sklypas buvo įvertintas 1 051 000 Lt (304 390,64 Eur), kaip ir 100 UAB „V“ akcijų, kurių nominali vertė buvo 10 000 Lt (2896,20 Eur). Nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl B. P., K. K. veiksmų kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pagrįstumo, turi būti įvertinta ne tik minėta ekspertizės išvada, bet ir tai, kaip mainų sutarties sudarymo metu  išmainyto į akcijas žemės sklypo vertę suprato B. P. ir K. K.. Turi būti nustatyta, ar byloje yra duomenų patvirtinančių, kad jau tuo metu B. P., K. K. žinojo, jog minėto sklypo vertė yra artima ne mainų sutartyje, bet  eksperto išvadoje nurodytai vertei ar, priešingai, apie tai nežinojo.  Taip pat šiame kontekste svarbu nustatyti ir tikrąją 100 UAB „V“ akcijų vertę ir tai, kaip šių akcijų vertę suvokė B. P. ir K. K.. Būtent nagrinėjamoje byloje, darant išvadą dėl B. P. ir K. K. veiksmų vertinimo, svarbu nustatyti tai, ar mainų sutarties sudarymo metu šie asmenys suvokė (nesuvokė) tokių mainų nelygiavertiškumą.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje kaip vienas iš argumentų, kuriuo remiantis abejojama L. S. parodymų patikimumu nurodoma tai, kad ji per bylos nagrinėjimą teismuose keitė parodymus dėl mainų sutarties sudarymo aplinkybių. Antai apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teisme L. S. nurodė, jog ji nesuprato, kokią mainų sutartį pasirašė ir žinojo tik tiek, kad už ją bus sumokėta. Kartu teismas pažymėjo, kad apklausiama apeliacinės instancijos teisme L. S. iš dalies pakeitė savo parodymus, nurodydama, jog jai buvo paaiškinta, kad mainų sutartis reikalinga dėl to, jog savo žemės sklypo dalies ji negalinti parduoti, kad išmainytos akcijos iš jos bus išpirktos kelių metų laikotarpyje. Kaip matyti iš bylos medžiagos, priešingai nei teigiama apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, L. S. jau pirmosios instancijos teisme parodė, kad R. B. ir K. K. ją įtikino, jog be bendrasavininkių sutikimo neįmanoma parduoti žemės sklypo ir mainų sutartis reikalinga, kad būtų galima pakeisti žemės sklypo savininką, kad jai buvo pažadėta grąžinti pinigus už žemę.

Esant šioms aplinkybėms, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas išdėstė argumentus, pagrįstus ne išsamiu visų bylos aplinkybių įvertinimu, ir taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatas. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti bylos įrodymus ir aplinkybes, pasisakydamas dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, pašalinti esminius prieštaravimus tarp byloje esančių duomenų, įvertinti įrodymų visetą sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių kontekste, akcentuodamas ne tik sukčiavimo objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius požymius, ir, remdamasis teismų praktika, pateikti tinkamai motyvuotą B. P. bei K. K. veiksmų teisinį vertinimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugpjūčio 25 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                        Aldona Rakauskienė

Dalia Bajerčiūtė

Armanas Abramavičius