Civilinė byla Nr. e2A-780-368/2018

                                                                              Teisminio proceso Nr. 2-68-3-16838-2017-5

                                                                                 Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.29.2.;

 (S)

                                                                        3.3.1.14.; 3.3.1.18.1.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

                                                      NU T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 3 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Rasos Bartašienės ir Irenos Stasiūnienės teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl Kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, trečiasis asmuo byloje G. K.

        Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Ieškovas prašė teismo pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu atsakovo AB SEB banko Kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) vienašališką nutraukimą. Nurodė, kad 2007-08-02 buvo sudaryta Kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu AB SEB bankas suteikė 313 647,00 Lt dydžio paskolą pareiškėjui A. M. įsigyti nekilnojamąjį turtą. Pareiškėjas sutartinius įsipareigojimus vykdė tinkamai, tačiau užklupus finansų krizei bei patyrus kojos traumą, todėl netekus turėto darbo Jungtinėje Karalystėje, mokėjimus trumpai vykdė nereguliariai. Visgi, A. M., kaip vartotojas, dėjo visas jo valioje esančias pastangas, kad Kredito sutarties vykdymas būtų atnaujintas, tačiau sutartis buvo nutraukta nepagrįstai ir nesant esminių sutarties sąlygų pažeidimų. Teigė, kad nežymus vėlavimas sumokėti eilinę įmoką tikrai negalėjo įtakoti banko padėties, juo labiau, kad pati kreditavimo sutartis buvo sudaryta 2007 m. ir ji buvo vykdoma pagal nustatytas sąlygas. Atsakovas nepateikė jokių įspėjimų ar pranešimų apie vėlavimą ir nesumokėtas įmokas, o ieškovas kaip tik ėmėsi visų priemonių esančių jo valioje ir nuo 2012-03-14 iki pat 2016 m. gegužės mėn., t. y. daugiau kaip ketverius metus, įmokas mokėjo tinkamai ir laiku. Pažymėjo, kad minėtas nekilnojamasis turtas yra vienintelis šeimos būstas, todėl šeima ne tik, kad netektų vienintelio savo gyvenamojo būsto, tačiau ir būtų priversta išsikraustyti neturint kito gyvenamojo ploto. Kreipėsi į Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą dėl sudarytos Kredito sutarties sąžiningumo ir buvo nustatyta, kad sudarytos sutarties 4.11 bei 19.2 punktai yra nesąžiningi. Atsakovas ne tik, kad primetė Kredito sutarties sąlygas ieškovui, tačiau iš esmės ir užėmė dominuojančią padėtį prieš vartotoją. Mano, jog vienašališkas Kredito sutarties nutraukimas laikomas neteisėtu bei nepagrįstu, kartu sukeliančiu ieškovui neproporcingai didelę žalą. Pažymėjo, kad dėjo visas pastangas, jog Kredito sutarties vykdymas būtų atnaujintas, tačiau atsakovas iškėlė naujus reikalavimus, t. y. sumokėti neprotingo dydžio procesines palūkanas. Ieškovas atsisakė tai atlikti, nes visus ketverius mokėjo visas reikalaujamas palūkanas bei įsipareigojimus vykdė laiku, bankui net neteikiant paaiškinimų. Pagal AB SEB banko pateiktą raštą apie priskaičiuotas palūkanas, jos šiuo metu siekia net 17 565,39 Eur, kai pati likusi išmokėti kredito suma yra tik 83 535,93 Eur, todėl laikė, kad tokio dydžio palūkanos yra neprotingai didelės ir nesąžiningos.

2.       Atsakovas AB SEB bankas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad pagal šalių 2007-08-02 sudarytą Kredito sutartį Nr. 2050718010869-03 dėl kredito būstui įsigyti, atsakovas nesavalaikiai vykdė mokėjimus, juos atlikdamas ne mokėjimo dieną, vykdydamas ne kas mėnesį, kol galiausiai atlikęs 2009 m. kovo mėnesį dalinį mokėjimą, kitą dalinį mokėjimą atliko tik 2010 m. vasario mėnesį, paskutinį mokėjimą – 2010 m. birželio 29 d. Tokiu būdu įsiskolinimas bankui nuolat didėjo, mokamos dalinės, retos įmokos, nepadengdavo susikaupusio įsiskolinimo nei kredito dalies, nei palūkanų ir delspinigių, todėl bankas nebeturėjo objektyvaus pagrindo tikėtis, kad ieškovas prisiimtas prievoles tinkamai vykdys. Ieškovas nereagavo į atsakovo raginimus vykdyti sutartį, nesusisiekė su banku, neatsakė į skambučius. 2011-07-15 įspėjimu ieškovas buvo informuotas, kad per 30 dienų nepadengus pradelstų įsipareigojimų, Kredito sutartis bus nutraukta ir pradėtas skolos išieškojimas. Ieškovui nereaguojant į pranešimą, 2011-12-12 pranešimu apie Kredito sutarties nutraukimą, kurį ieškovas gavo 2011-12-30, ieškovas buvo informuotas apie vienašališką Kredito sutarties nutraukimą. Toliau sekė skolos išieškojimo procedūros, kurių pasėkoje 2012-10-29 Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-16690-558/2012 nutarė išieškoti iš A. M. banko naudai 83318,70 Lt skolą, t. y. 296417,64 Lt negrąžinto kredito, 43550,35 Lt palūkanų, 38004,22 Lt delspinigių bei 5 procentų dydžio įstatymines palūkanas. 2012-06-01 ieškovas atvyko į banką ir nurodė norintis imtis veiksmų, kad išsaugoti hipoteka įkeistą turtą bei pažadėjo įnešti 18000 Lt sumą palūkanų įsiskolinimui, tačiau savo pažado neįgyvendino. 2012-11-07 telefonu ieškovas banko darbuotoją informavo, kad sumokės 10 000 Lt skolai padengti, tačiau sumokėjo 8000 Lt. 2013-01-31 telefoninio pokalbio metu su ieškovu buvo sutarta, kad jis vykdys kasmėnesinius mokėjimus po 3000 Lt delspinigių dengimui ir tada bus svarstoma galimybė atnaujinti Kredito sutartį. Ieškovui 2014 metais nustojus mokėti įmokas ir nepavykus su juo susisiekti, 2014-03-07 atsakovas pateikė antstolių kontorai vykdomąjį dokumentą vykdyti. 2014-04-29 ieškovas susisiekė su banko darbuotoju ir vėl žadėjo vykdyti mokėjimus, ir ieškovui vykdant pažadą, bankas sustabdė vykdymo veiksmus. Ieškovui buvo išaiškinta, dėl Kredito sutarties atnaujinimo galimybių. 2016 m. gegužės mėnesį nustatyta, kad ieškovo atžvilgiu vis dar taikomi turto areštai, kas rodė, jog ieškovas jokių veiksmų nesiėmė. Tuo remiantis 2016-06-07 atsakovas pateikė antstoliui prašymą atnaujinti vykdymo veiksmus. Ieškovas buvo tinkamai informuotas apie Kredito sutarties nutraukimą, ieškovas esminiai pažeidė Kredito sutartimi prisiimtas prievoles, atsakovas suteikė pakankamai ilgą terminą - beveik 18 mėnesių nuo paskutinio atlikto dalinio mokėjimo 2010-06-29 pažeidimams pašalinti, tačiau pažeidimai nebuvo pašalinti, ieškovas nesiėmė jokių aktyvių veiksmų pažeidimams pašalinti, nesikreipė į banką su atitinkamais prašymais susidūrus su sunkumais vykdant prievoles, ir sutarties nutraukimas buvo kraštutinė priemonė.

3.       Trečiasis asmuo G. K. su ieškiniu sutiko, nes nei ieškovas, nei trečiasis asmuo neatliko jokių esminių Kredito sutarties sąlygų pažeidimų. Nurodė, jog Kredito sutartis buvo nutraukta nepagrįstai, nes ieškovas nuolat bendradarbiavo su banku, mokėjo įmokas ir vykdė visas atsakovo keliamas sąlygas. Nurodė, jog už kreditą įsigytas nekilnojamasis turtas yra vienintelis šeimos būstas, todėl šeima gali netekti vienintelio savo gyvenamojo būsto.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo atsakovo naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad atsakovas Kredito sutartį nutraukė, kai ieškovo pradelsimai viršijo 500 kalendorinių dienų, todėl laikė, jog atsakovas ją nutraukė teisėtai, kadangi Kredito sutartis buvo iš esmės pažeista sistemingai nemokant įmokų ir pažeidimai neištaisyti per terminą, kuris buvo žymiai ilgesnis, negu pagal įstatymą nustatytas 30 dienų terminas.

5.       Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, jog iki Kredito sutarties nutraukimo ieškovas būtų kreipęsis į atsakovą dėl sutarčių sąlygų pakeitimo, su prašymais atidėti įmokų mokėjimus, be to, kiekviename Kredito sutarties puslapyje yra ieškovo parašas, patvirtinantis, jog su sutartimi yra susipažinęs. Nesant kitokių tiesioginių įrodymų, jog sudarydamos kreditavimo sutartį šalys atskirai aptarė kreditavimo sutarties bendrosios dalies 4.1-4.10, 5.2 punktus ir ieškovo elgesys sudarant sutartį bei rašytinis patvirtinimas Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 19.2 punkte parašu teismui sudarė pagrindą manyti, jog ieškovas turėjo susipažinti su kreditavimo sutarties (bent jau specialiosios dalies) nuostatomis ir jas tinkamai suprasti. Teismas nelaikė, jog banko Kredito sutarties nutraukimo sąlygos, atsižvelgiant į banko, kaip licencijuotos kredito įstaigos veiklos tikslus, bendrą kredito grąžinimo terminą, kas mėnesį mokamų įmokų dydį, banko elgesį sutarties galiojimo metu, yra nesąžiningomis paskolos gavėjo atžvilgiu.

6.       Pasisakydamas dėl valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau VVTAT) išvados, kurioje nustatyta, kad kreditavimo sutarties bendrosios dalies 4.11 ir 19.2 punktų sąlygos yra nesąžiningos, teismas nurodė, kad realiai nei vienos iš kreditavimo sutartyje nustatytų VVTAT išvadoje paminėtų taisyklių taikymas nebuvo kreditavimo sutarties nutraukimo priežastimi, todėl teismas nesinaudojo teise ex officio pripažinti sutarties sąlygas nesąžiningomis, konstatuodamas, jog tokio pripažinimo sąlygotos pasekmės neatitiktų nagrinėjamos bylos konteksto.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

7.       Apeliaciniu skundu apeliantas (ieškovas) A. M. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės, ieškovo ieškinį tenkinti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

7.1.Teismo sprendime iš esmės nebuvo atsižvelgta į tai, kad tarp šalių susiklostė vartojimo teisiniai santykiai, todėl skundžiamame sprendime nebuvo atsižvelgta į pasekmes. Vartojimo sutartį sudarė dvi ekonomiškai nelygios šalys, iš kurių viena yra žymiai silpnesnė ir sutarties sąlygos yra aiškinamos jos naudai. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primetamų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Bankas savo atliktais veiksmais, t. y. vienašališkai nutraukdamas sutarti ir pradėdamas išieškojimo procesą, tik primetė savo sąlygas silpnesnei šaliai, neatsižvelgdamas į jos interesus, o tik į savo naudą. Juo labiau, kad Kredito sutartis buvo sudaryta prisijungimo būdu, o ne individualiai derantis dėl jos sąlygų.

7.2.Teismo sprendimas yra iš esmės neteisėtas bei nepagristas, kadangi nebuvo atsižvelgta į tai, kad de facto Kredito sutartis buvo vykdoma ir toliau po Kredito sutarties nutraukimo ir šalis toliau siejo sutartiniai santykiai. Ieškovas neginčija fakto, kad pažeidė sutartį, tačiau tai padarė dėl pateisinamų ir svarbių priežasčių, t. y. sveikatos problemų, o vėliau ėmėsi visų priemonių esančių jo valioje ir nuo 2012-03-14 iki pat 2016 m. gegužės mėn., t y. daugiau kaip ketverius metus, įmokas mokėjo tinkamai ir laiku. Tuo tarpu bankas visiškai nebendradarbiavo su apeliantu ir nebandė išsaugoti sutarties, o pasirinko lengviausią kelią: nutraukė sutartį ir inicijavo išieškojimo procesą.

7.3. Teismas skundžiamame sprendime neteisėtai bei nepagrįstai neįvertino to, kad atsakovas procesines palūkanas naudoja siekdamas nepagrįstai praturtėti apelianto sąskaita, kas iš esmės perauga į lupikavimą. Šiuo atveju atsakovas turi mokėti net 17 565,39 Eur dydžio palūkanos, kurios yra neprotingai didelės. Juo labiau, kad nuo 2012-03-14 iki dabar A. M. yra sumokėjęs net 13 210,29 Eur palūkanų, 27 443,20 Eur atlikęs negrąžinto kredito įmoku bei padengęs 4 535,86 Eur sumai delspinigių, taigi viso net 45 189,35 Eur, t. y. truputi daugiau nei šiuo metu neišmokėto kredito pusė. Akivaizdu, kad tokio dydžio atliktos įmokos padengė ne tik, kad netesybas, bet ir kompensavo banko patirtus nepatogus bei įrodė, kad faktiškai sutartis buvo vykdoma tinkamai.

8.       Atsakovas AB SEB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš apelianto (ieškovo) bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

8.1. Pirmosios instancijos teismas dėl tarp šalių susiklosčiusių vartojimo teisinių santykių išsamiai pasisakė ir įvertino Kredito sutartį tinkamai, kadangi konstatavo, jog šalys sudarė vartojimo Kredito sutartį.

8.2. Byloje esantys rašytiniai įrodymai bei šalių duoti paaiškinimai pagrindžia priešingas aplinkybes, tai yra kad bankas su apeliantu bendradarbiavo, ilgą laiką laukė tinkamo prievolių vykdymo bei po Kredito sutarties vienašalio nutraukimo suteikė visas galimybes atnaujinti sutartinius santykius. Apeliantas nesivadovavo Kredito sutarties Bendrosios dalies 6 punkte numatyta teise, susidūrus, kaip jis teigia, „su laikinais finansiniais sunkumais“, nesikreipė į banką, nė karto neteikė prašymų restruktūrizuoti Kredito sutarties, neteikė iš viso jokių prašymų, o tiesiog vienašališkai nusprendė nevykdyti ar vykdyti sutartį kaip pats nori, o ne kaip yra įsipareigojęs.

8.3. Apeliantas ieškinyje nereiškė reikalavimo dėl procesinių palūkanų dydžio, tačiau tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde teigia, kad Bankas pasinaudojęs įstatymine teise į procesines palūkanas elgiasi nesąžiningai ir siekia nepagrįstai praturtėti. Tokie skolininko argumentai yra nepagrįsti. Skolininkas iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus pinigais, todėl privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės (CK 6.37, 6.261 straipsniai).

        Apeliacinės instancijos teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apelianto (ieškovo) A. M. apeliacinis skundas netenkintinas.

8.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

9.       Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Kredito sutarties nutraukimo teisėtumo ir delspinigių skaičiavimo.

10.       Nesutikdamas su Kredito sutarties nutraukimu, apeliantas (ieškovas) teigia, jog pirma, jis yra vartotojas, o bankas vienašališkai nutraukdamas sutartį ir pradėdamas išieškojimo procesą, tik primetė savo sąlygas silpnesnei šaliai, neatsižvelgdamas į vartotojo interesus. Antra, kad ieškovas nors ir pažeidė sutartį dėl pateisinamų priežasčių, tačiau ją vis tiek vykdė tinkamai. Tuo tarpu bankas visiškai nebendradarbiavo su apeliantu ir nebandė išsaugoti sutarties, o pasirinko lengviausią kelią: nutraukė sutartį ir inicijavo išieškojimo procesą. Trečia, atsakovo nustatytos palūkanos yra neprotingai didelės. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

11.       Byloje nustatyta,

12.       Ginčo situacijoje yra aktualios sutarčių nutraukimą reglamentuojančios teisės normos, t. y. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.217 straipsnis, o tvarką – 6.218 straipsnis. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu (CK 6.217 str. 5 d.). CK 6.217 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Jeigu šalys susitarė, kad tam tikros sutarties sąlygos pažeidimas yra pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį, tai nebūtina, kad jos būtų susitarusios šį pažeidimą vertinti kaip esminį. Sutartyje ir įstatyme išvardytų vienašališko sutarties nutraukimo pagrindų taikymo skirtumas yra tas, kad teismas netikrina, ar sutartyje įtvirtintas sutarties nutraukimo pagrindas savo pobūdžiu atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalies kriterijus. Tačiau sutartyje nurodytas nutraukimo pagrindas yra sutarties sąlyga, todėl teismo vertinamas ir kontroliuojamas sutarties sąlygų teisėtumo ir sąžiningumo aspektais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2014). Teismas, spręsdamas dėl vartojimo sutarties vienašalio nutraukimo sutartiniu pagrindu pagrįstumo, turi aiškintis, ar sutarties pažeidimas, kurio pagrindu ji nutraukiama, nėra mažareikšmis, vienkartinis.

13.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, bendriausia prasme sutarties nutraukimas dėl nedidelės įsipareigojimų dalies nevykdymo gali būti laikomas neproporcingu sutarties pažeidimui teisiniu padariniu, tačiau, nustatant pažeidimo pobūdį, vertintinas ne tik pradelstos sumos dydis, bet ir kitų svarbių aplinkybių, leidžiančių spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimą, visuma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; 2013 m. birželio 17 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013).

14.       Kreditoriui renkantis pažeistų savo teisių gynimo būdą, be kitų, taikomas favor contractus principas, kuris reiškia, kad šalys turi siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma, o sutarties nutraukimą naudoti tik kaip ultima ratio priemonę. Kasacinio teismo konstatuota, kad sutarties nutraukimas, kaip vienas iš pažeistų teisių gynybos būdų, pagal tarptautinėje sutarčių teisėje pripažįstamą favor contractus principą ir jį atspindintį nacionalinį teisinį reguliavimą yra išimtinis teisių gynimo būdas, todėl jo taikymui turi būti konstatuotas pakankamas įstatyme įtvirtintas ir faktinis pagrindas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010). Vis dėlto, pripažįstant favor contractus principo svarbumą sutartiniams santykiams, negalima šio principo suabsoliutinti, paneigiant kitų kreditoriaus teisių gynimo būdų egzistavimą ir panaudojimo galimybę, nes sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jo interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-306/2012; 2013 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2013).

15.       Siekis išsaugoti sutartį nėra absoliutus ir jos nutraukimas gali būti pateisinamas, jeigu nustatomos tam tikros aplinkybės – pažeidimo pobūdis, mastas ar kitos svarbios aplinkybės, leidžiančios spręsti dėl pagrindo vienašališkai nutraukti sutartį buvimo. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, ar Kredito sutartis nutraukta nepažeidžiant favor contractus principo ir ieškovo (vartotojo) teisių, turi būti nustatoma įvertinus, ar egzistuoja pagrindas netinkamą Kredito sutarties vykdymą pripažinti esminiu sutarties pažeidimu pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kriterijus, arba nustačius, kad sutartis vienašališkai nutraukta joje nustatytomis sąlygomis, kurios nepripažintinos nesąžiningomis CK 6.188 straipsnio pagrindu. Kadangi įstatyme ir sutartyje įtvirtinti vienašališko sutarties nutraukimo pagrindai yra alternatyvūs, tai reiškia, kad konkrečios faktinės aplinkybės, kuriomis pažeidžiama sutartis, turi atitikti arba sutartyje nustatytą vienašalio sutarties nutraukimo pagrindą, arba įstatyme įtvirtintus esminio sutarties pažeidimo kriterijus.

16.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas nuo 2009 m. kovo mėnesio nustojo vykdyti reguliarius mokėjimus bankui dėl ko įsiskolinimas nuolat didėjo, mokamos dalinės, retos įmokos, nepadengdavo susikaupusio įsiskolinimo nei kredito dalies, nei palūkanų ir delspinigių. Ieškovas nereagavo į atsakovo raginimus vykdyti sutartį, nesusisiekė su banku, neatsakė į skambučius. 2011-07-15 įspėjimu ieškovas buvo informuotas, kad per 30 dienų nepadengus pradelstų įsipareigojimų, Kredito sutartis bus nutraukta ir pradėtas skolos išieškojimas. Ieškovui nereaguojant į pranešimą, 2011-12-12 pranešimu apie Kredito sutarties nutraukimą, kurį ieškovas gavo 2011-12-30, ieškovas buvo informuotas apie vienašališką Kredito sutarties nutraukimą ir kreipimąsi į teismą dėl skolos iš ieškovo išieškojimo (2012-10-29 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2-16690-558/2012). Taigi bankas įvykdė savo pareigą informuoti ieškovą apie galimą vienašališką sutarties nutraukimą, tačiau priešingai nei teigia atsakovas, būtent jis, o ne bankas nesiekė bendradarbiauti iki 2012 m. spalio mėnesio.

17.       Pagal Kredito sutarties bendrosios dalies 4.14 punktą, kredito gavėjas, šiuo atveju ieškovas ne vėliau kaip per penkias dienas įsipareigojo pranešti kredito davėjui – bankui apie savo finansinės būklės pablogėjimą. Pagal 6.1.1. punktą kredito gavėjas įsipareigojo įspėti banką raštu apie numatomus praleisti grąžintinos kredito dalies mokėjimus ir nurodys dėl kokių priežasčių ir kiek mokėjimų jis numato praleisti, ne vėliau kaip prieš 2 (dvi) darbo dienas iki grafike nurodytos mokėjimo dienos. Taigi ieškovas privalėjo kreiptis į banką dėl savo finansinės būklės pablogėjimo per 5 dienas, kaip ir privalėjo įspėti raštu apie numatomus praleisti grąžintinos kredito mokėjimo grafikų, tuo atveju, jei negalėjo tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų, tačiau šių savo įsipareigojimų ieškovas nevykdė.

18.       Savo ruožtu atsakovas pagal Kredito sutarties bendrosios dalies 5.2 punkto sąlygą, turėjo teisę vienašališkai nutraukti Kredito sutartį, jeigu ieškovas tinkamai ir laiku nevykdys mokėjimų, ką atsakovas taikė ieškovui labai palankiai, suteikdamas ieškovui beveik 18 mėnesių terminą nuo paskutinio ieškovo atlikti dalinio mokėjimo 2010-06-29 pažeidimams pašalinti. Skolos ir sukauptų delspinigių ataskaitos, išrašai iš sąskaitos patvirtina, kad atsakovas Kredito sutartį nutraukė, kai ieškovo pradelsimai viršijo 500 kalendorinių dienų. Iš atsakovo pateiktos pažymos matyti, jog ieškovo pradelsti įsipareigojimai yra 24130,76 Eur: 3349,51 Eur negrąžinta kredito dalis, 12166,60 Eur nesumokėtos palūkanos; 8614,66 Eur delspinigiai, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip prieštaraujančius rašytiniams įrodymams ieškovo teiginius, jog jis didžiąją dalį kredito iki Kredito sutarties nutraukimo buvo grąžinęs ir pagal teisės aktų normas, reglamentuojančias sutarties nutraukimą (CK 6.217 str., 6.218 str., 6.209 str., 6.874 str. 2 d.), laikė, jog atsakovas teisėtai nutraukė Kredito sutartį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 17 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2013).

19.       Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nuolatinis ir ilgalaikis mokėjimo terminų praleidimas yra esminis Kredito sutarties pažeidimas, kuris ginčo atveju sudarė pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį (CK 6.217 straipsnio 1 dalis). Atotrūkis tarp ieškovo pasižadėtų pagal sutartį įvykdyti įsipareigojimų ir faktiškai įvykdytų įsipareigojimų iš esmės pradėjo formuotis nuo 2009 m. kovo mėnesio ir iki sutarties nutraukimo nuolat didėjo, todėl bankas ilgą laiką negavo to, ką turėjo ir pagrįstai tikėjosi gauti pagal sutartis, ir tai sudarė pakankamą pagrindą bankui manyti, kad sutartys ateityje nebus tinkamai įvykdytos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-388-684/2016). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tenkinti ieškovo ieškinio nėra jokio teisinio pagrindo, atsakovas turėjo teisę nutraukti sutartį su ieškovu laikantis įstatymų reikalavimų, atsakovas laikėsi Kredito sutartyje nustatytos vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos.

20.       Apeliantas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovo prašomos palūkanos yra teisėtos ir pagrįstos. Ieškovo nuomone, atsakovas siekia nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai dideles palūkanas, o pastarosios praranda savo, kaip mokėjimo už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, funkciją. Šį apelianto argumentą apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą.

21.       Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad netenkinus pagrindinio ieškinio reikalavimo, nėra pagrindo svarstyti ir išvestinio reikalavimo dėl palūkanų dydžio, nes klausimo dėl jų dydžio apeliantas anksčiau nekėlė, nei į atsakovą, nei į teismą dėl sutarties sąlygų pakeitimo ir palūkanų sumažinimo, nesikreipė. Nors ieškovas ir apeliuoja į tai, kad jis yra vartotojas, tačiau sprendžiant ginčus dėl vartojimo sutarties vykdymo, taip pat jos nutraukimo, svarbu tai, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresniosios šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2012; kt.). Pabrėžtina, jog pareiga mokėti procesines palūkanas atsiranda iš įstatymo (CK 6.37 str. 2 dalis, 6.210 str.) ir jos, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, esant kreditoriaus prašymui, 2012-10-29 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-16690-558/2012 buvo priteistos iš ieškovo atsakovo naudai kartu su negrąžintu kreditu ir kitomis įmokomis. Nurodytas teismo sprendimas įsiteisėjęs, todėl nei pirmosios instancijos teismas, nei juo labiau apeliacinės instancijos teismas šioje byloje, neturi jokio pagrindo šį teismo sprendimą peržiūrėti ir iš naujo vertinti.

22.       Dėl kitų apeliacinio skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas taip pat nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

23.       Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija laiko, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos skundžiamame sprendime padarė pagrįstas išvadas. Tai, kad teismas tam tikrus įrodymus ir faktus vertino kritiškai, kad nurodė motyvus, kurie nepalankūs ieškovui, ar kad priėmė ieškovui nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisingas. Skundžiamojo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantas nepaneigė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo.

24.       Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

25.       Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

          Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                  Egidijus Mockevičius

                                                                                                                        Rasa Bartašienė

                                                                                                                        Irena Stasiūnienė