Administracinė byla Nr. I-3110-342/2019
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00034-2019-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4; 55.1.3 (S)
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. balandžio 18 d.
Klaipėda
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Aušrelė Mažrimienė,
sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Jurgitai Žvilauskienei,
2019 m. balandžio 9 d. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas R. Š. toliau – ir pareiškėjas) prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, (toliau – ir atsakovė) 22 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2 - 7).
Pareiškėjas nurodo, jog šiuo metu yra paskirtas 8 – ame būryje 8.4 gyvenamosiose patalpose. Teigia, kad gyvenamosios patalpos buvo perpildytos; vienam nuteistajam teko mažiau nei 3 kv. m. ploto. Pažymi, kad minimame lokaliniame sektoriuje patalpoje nebuvo įrengta rūkymui skirta vieta; tik lauke kabo ženklas ant sienos „Vieta rūkymui”, kur nėra nei stogelio ir šia vieta neįmanoma naudotis blogu oru, žiemą ar nakties metu. Akcentuoja, kad pasivaikščiojimų kiemeliais dėl ploto trūkumo vienu metu gali naudotis tik 200 nuteistųjų. Nurodo, kad prausykla įrengta atskiroje patalpoje, įrengtos 9 prausimosi vietos 200 nuteistųjų. Teigia, kad tualetas įrengtas atskiroje patalpoje; jame įrengti 5 unitazai, kurie nėra tinkamai atitverti vieni nuo kitų. Pažymi, kad vanduo nenuplauna paliktų išmatų arba nuplauna blogai; unitazai dažnai užsikemša. Taip pat nurodo, jog duše yra 20 kabinų; jame galima praustis vieną kartą per savaitę penktadieniais nuo 15 val. iki 18 val., todėl per nustatytą terminą 200 nuteistųjų nusiprausti neturi galimybės. Akcentuoja, kad pastatas yra avarinės būklės, seniai atliktas remontas. Teigia, kad vidutinė temperatūra gyvenamosiose patalpose neviršija 13 laipsnių; pilna tarakonų. Akcentuoja, kad buvo nehigieniškos sąlygos, stigo privatumo ir dėl to didėjo įtampa, kilo emocinė depresija, jautėsi pažemintas. Nurodo, kad buvo pažeista konstitucinė teisė į orumą. Teigia, jog neskundė Pataisos namų Kalėjimų departamentui, nes tiek Pataisos namų, tiek Kalėjimų departamento raštai nesukeltų jam jokių teisinių pasekmių.
Atsakovės atstovas atsiliepimu (b. l. 19 - 23) su skundu nesutinka ir prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad nuo 20118-02-08 iki 2018-12-31 pareiškėjas paskirtas į 8 būrį (7 lokalinis sektorius – darbo zonoje dirbantys nuteistieji). Teigia, jog sanitariniai mazgai 7 lokalinio sektoriaus būriuose įrengti pagal teisės aktų reikalavimus; esant poreikiui patalpos kuo skubiau remontuojamos. Pažymi, kad 7 sektorius yra gamybinėje zonoje, dauguma nuteistųjų yra dirbantys ir jie sanitarinius mazgus, praustuvus ir dušus turi savo darbo vietoje. Teigia, kad neturi duomenų, jog nuteistieji neturėjo galimybės savalaikiai pasinaudoti sanitariniu mazgu. Argumentuoja, kad teisės aktų dėl prausimosi skaičiau pažeistos nebuvo. Akcentuoja, kad prie bendrabučio tipo patalpų lauke kiekviename būryje yra įrengtos vietos rūkymui, o 7 lokalinio sektoriaus rūkykla yra su stogeliu, taip pat yra įrengtas rūkomasis 7 lokalinio sektoriaus viduje. Pabrėžia, kad 7 lokalinio sektoriaus kiemo plotas yra 765 kv. m., o teisės aktai nenumato kiemų ploto. Nurodo, kad pagal sudarytas sutartis su juridiniais asmenimis įstaigoje pagal poreikį atliekami dezinfekcijos, dezinsekcijos bei deratizacijos darbai. Pažymi, kad šios įmonės paslaugomis naudojasi pastoviai, pagal poreikį, todėl pareiškėjo teiginys apie žiurkes ir tarakonus gyvenamosiose patalpose atmestinas. Teigia, kad pareiškėjas turėjo teisę kreiptis dėl perkėlimo į kitą būrį, bet to nepadarė. Nurodo, kad pareiškėjui Pataisos namuose buvo suteiktos medicininės paslaugos. Akcentuoja, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į administraciją dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Mano, kad pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Pažymi, kad pareiškėjas skunde teismui nenurodo, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas. Daro išvadą, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui, kurią jis galimai patyrė Alytaus pataisos namuose (minėta, toliau – ir Pataisos namai).
Dėl viešosios atsakomybės sąlygų
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis. Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.
CK 6.271 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija” reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą, taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas, o terminas „aktas” reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
CK 6.271 straipsnyje numatyta, kad viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas, laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., LVAT 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Suimtiesiems ar nuteistiems asmenims garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga (žr., pvz., LVAT 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A492-558/2013, 2013-12-16 nutartį administracinėje byloje A662-2009/2013; 2013-11-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013 ir kt.).
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., LVAT 2007-03-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011-03-31 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11 ir kt.). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 7 punktas, 25 straipsnis, 56 straipsnio 4 dalis, 67 straipsnis, 71 straipsnis).
Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, svarbu įvertinti ir nustatyti, ar atsakovės atstovo (pareigūnų) veiksmuose (neveikime) yra deliktinės atsakomybės pažymių, taip pat tai, ar šie veiksmai (neveikimas) tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Dėl minimalaus gyvenamojo ploto
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas savo teisių pažeidimą kildina iš netinkamų jo laikymo Pataisos namuose sąlygų, kai gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001-07-24 sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
EŽTT praktikoje taip pat yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios” Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005-04-07 sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99; 2008-02-14 sprendimą byloje D. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01; 2012-01-10 sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją ir kt.).
EŽTT naujausioje praktikoje (žr., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13) paaiškino ir apibendrino pagrindinius principus dėl kalinimo įstaigų perpildymo, t. y. kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m. daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT pažymėjo, kad kiti standartai, formuojami tokių tarptautinių institucijų, kaip Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT), arba nacionalinėje teisėje nustatyti standartai nėra lemiamas argumentas, vertinant pažeidimą Konvencijos 3 straipsnio prasme, kadangi būtina atsižvelgti į visas kiekvienos bylos aplinkybes, o tokios tarptautinės institucijos, kaip CPT, nagrinėjamoje srityje formuoja bendrus standartus, siekdamos pažeidimų prevencijos, be to, ir nacionaliniai standartai labai skiriasi ir yra skirti nustatyti tinkamo apgyvendinimo bendruosius reikalavimus toje konkrečioje penitenciarinių įstaigų sistemoje.
Atsižvelgęs į teismų praktiką ir ploto kriterijaus reikšmę vertinant visas kalinimo sąlygas, EŽTT minėtoje M. byloje nusprendė, kad kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m. daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Tačiau tam tikrais atvejais kalinimo sąlygų kumuliatyvus poveikis gali tokią prezumpciją paneigti. Tuomet įrodinėjimo našta tenka atsakovui, kuris gali paneigti šią prezumpciją, pagrįsdamas, kad buvo veiksnių, galėjusių adekvačiai kompensuoti ribotą asmeninės erdvės skyrimą. Stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija paprastai gali būti paneigiama, jeigu nustatoma, kad kumuliatyviai egzistavo šie veiksniai: a) reikalaujamos minimalios asmeninės 3 kv. m. erdvės trūkumo epizodai buvo trumpi, atsitiktiniai ir nereikšmingi; b) toks asmeninės erdvės trūkumas buvo lydimas pakankamos judėjimo laisvės už kameros ribų ir tinkamo užimtumo ne kameros patalpose; c) pareiškėjas yra kalinamas bendrąja prasme tinkamoje kalinimo įstaigoje ir nėra jokių kitų šio asmens kalinimą sunkinančių aplinkybių. Kai vertinamas kalinimas kalėjimo kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 kv. m., Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis, susijusiomis su galimybe mankštintis lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais. Teismas taip pat pabrėžė, kad atvejais, kai kalinamam asmeniui suteikiama daugiau nei 4 kv. m. ploto daugiavietėje kameroje ir dėl to nekyla asmeninės erdvės stokos klausimas, vertinant pareiškėjo kalinimo sąlygų adekvatumą Konvencijos 3 straipsnio prasme išlieka aktualūs kiti kalinimo sąlygų aspektai.
Atlikus pareiškėjui tekusio ploto normos vertinimą pagal Konvencijos nuostatas ir jas aiškinančią EŽTT praktiką, sprendžiant šio pobūdžio bylas, svarbu nustatyti, ar buvo laikytasi nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, nustatančių ploto normas.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, 111.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv. m. vienam žmogui.
Remiantis atsakovės atstovo atsiliepime ir pridėtame prie atsiliepimo rašte (b. l. 25) pateiktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu: nuo 2018-02-08 iki 2018-12-31 paskirtas į 8 būrį, 4 miegamąjį (7 lokalinį sektorių – darbo zonoje dirbantys nuteistieji), (miegamasis bendrabučio tipo), kurio plotas 36,25 kv. m., įrengta 11 miegamųjų vietų. Prie atsiliepimo pridėti dokumentai, kuriuose yra duomenys apie miegamuosius iš kompiuterinės sistemos „Įskaita Alytaus pataisos namai” (b. l. 24). Minėti pateikti duomenys apie miegamųjų plotą ir miegamųjų vietų skaičių atitinka atsakovės atstovo nurodytus duomenis.
Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo gyvenamosiose ar kamerų tipo patalpose ginčo laikotarpiu nei pareiškėjas, nei atsakovės atstovas nepateikė. Be kita ko, pažymėtina, kad įrodymų, kurie paneigtų atsakovės atstovo pateiktus duomenis, pareiškėjas nepateikė. Kadangi duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš joje įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus.
Pareiškėjas nuo 2018-02-08 iki 2018-12-31 buvo paskirtas gyventi į bendrabučio tipo 8 būrio 4 miegamąjį, kurio gyvenamasis plotas yra 36,25 kv. m., joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,2955 kv. m. (t. y. Taisyklių 111.1. punktas nepažeistas).
Atsakovės atstovo pateikti duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi dėl pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo ir daro išvadą, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį (nuo 2018-02-08 iki 2018-12-31) buvo užtikrinta minimali teisės aktais nustatyta gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 straipsnis). Apibendrinus anksčiau nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma (3,1 kv. m., nustatyta Taisyklių 111.1. p.), ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo. Atsakovės atstovas į bylą pateikė duomenis apie ginčo patalpas, jų plotą ir miegamųjų vietų skaičių, kurie patvirtina, jog nuteistasis ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į konkrečias patalpas. Pareiškėjas jokių įrodymų, išskyrus deklaratyvius teiginius apie tai, jog bendrabučių tipo patalpose jam teko mažesnė nei teisės aktai numato 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma, nepateikė. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ar kitų jo netenkinančių kalinimo sąlygų. Teismo vertinimu, minėti oficialūs duomenys paneigia pareiškėjo abstrakčius argumentus dėl gyvenamojo ploto normos neatitikimo teisės aktų reikalavimams.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas į bendrabučio tipo patalpas, todėl neprivalėjo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, kadangi jis gyveno bendrabučio tipo patalpoje, ir galėjo dienotvarkėje nustatytu laiku galėjo judėti pataisos įstaigos teritorijoje ir užsiimti leistina veikla, pavyzdžiui, sportuoti, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose. LVAT yra pažymėjęs, kad pareiškėjas bendrabučio tipo patalpose privalėjo būti tik nakties metu, dienos metu pareiškėjas galėjo laisvai judėti po lokalinį sektorių ir užsiimti leistina veikla, t. y. sportuoti, mokytis, dirbti, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose (žr., pvz., LVAT 2017-12-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017).
Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose.
Be kita ko, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2018-10-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018). Nagrinėjamos bylos atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas. Vadinasi, nėra pagrindo iš kameros ploto atimti kameroje esančių baldų užimamą plotą. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su ploto pažeidimu.
Dėl tarakonų
Pareiškėjas skunde nurodo, kad gyvenamojoje patalpoje buvo tarakonų.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai”, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015-11-01, toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 20 punktas nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovės atstovas ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sudaręs 2016-12-27 Pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 157 su UAB „Alytaus profilaktinė dezinfekcijos stotis” (b. l. 30 - 31). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nurodytų įmonių paslaugomis naudojosi pastoviai, pagal poreikį. Tačiau į bylą nėra pateikta įrodymų apie ginčui aktualiu laikotarpiu vykdytus dezinsekcijos darbus, nepateikta duomenų, jog yra pildomas Kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalas, kitų įrodymų, galinčių paneigti parazitų (tarakonų, pelių) buvimą gyvenamosiose patalpose. Teismas vertina, kad vien sutartys ir jų priedai, nepaneigia pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog gyvenamosiose patalpose buvo kenkėjų (tarakonų ir pelių) ir daro išvadą, kad atsakovės atstovo veiksmai, vykdant kenkėjų (tarakonų ir pelių) monitoringą bei naikinimą buvo nepakankami (ABTĮ 56 straipsnis), todėl yra pagrindas konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimų pažeidimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nepaaiškino, kaip dėl nurodyto pažeidimo pablogėjo jo padėtis, kokius neigiamus išgyvenimus jis patyrė, t. y. kuo pasireiškė patirta neturtinė žala.
Dėl pastato būklės
Pareiškėjas teigia, kad pastatas yra avarinės būklės, seniai atliktas remontas.
Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o 13 punkte – kad asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose.
Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad Pataisos namų bendrabučių, kuriuose gyveno pareiškėjas, patalpos, esant būtinybei, nedelsiant remontuojamos. Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo abejoti šių atsakovės atstovo pateiktų duomenų teisingumu (ABTĮ 56 straipsnis), todėl neturi pagrindo išvadai, kad pastatas, kuriame buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo avarinės būklės. Pareiškėjas šiuo atveju neįrodė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl netinkamos pastato būklės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, konstatuotina, jog pareiškėjo argumentai dėl pastato būklės atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl temperatūros
Pareiškėjas teigia, kad vidutinė temperatūra gyvenamosiose patalpose neviršija 13 laipsnių.
Higienos normos HN 134:2015 16 punkte nurodyta, jog santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.
Atsakovės atstovas nepateikė teismui tikslių duomenų apie oro temperatūrą ginčo laikotarpiu gyvenamosiose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., LVAT 2015-12-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015 ir kt.). Teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamos temperatūros gyvenamosiose patalpose iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, t. y. pareiškėjas neteikia įrodymų, kad dėl žemos gyvenamųjų patalpų temperatūros buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ir saugumui, kad dėl patirtų nepatogumų kreipėsi į medikus, Pataisos namų administraciją ar kitą instituciją, todėl nėra pagrindo atsakovės atstovo atsakomybei šiame kontekste kilti. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl pasivaikščiojimų kiemelių
Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimų kiemeliuose trūko ploto 200 nuteistųjų. Atsakovės atstovas nurodo, kad 7 lokalinio sektoriaus kiemo plotas – 765 kv. m.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. Teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nustatyta, kad Pataisos namuose iš esmės įrengiamos šios patalpos: kameros; korpuso vyresniojo pareigūno patalpa; socialinių darbuotojų kabinetai; įrengiant naujus arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamus gyvenamuosius korpusus, nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais kabinetas; tualetas personalui; valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis; jeigu kalėjime nėra įrengtos bendros pirties arba dušinės nuteistiesiems, sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems; pasivaikščiojimo kiemas. Pataisos namų pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18-21 punktai. Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra nustatytas pasivaikščiojimų kiemelių plotas ar minimali kiemelio ploto norma, kuri turėtų tekti vienam nuteistajam.
Pareiškėjas neneigia, kad jam buvo sudarytos galimybės pasivaikščioti 1 val. per parą kiemelyje. Byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas kreipėsi į Pataisos namų administraciją dėl galimai perpildytų pavaikščiojimų kiemelių, ar kad prašė pakeisti pasivaikščiojimų laiką, arba atsisakius pasivaikščioti, prašė išvesti į lauką vėliau. Taigi, atmestini pareiškėjo argumentai dėl perpildytų pasivaikščiojimų kiemelių.
Dėl dušų ir prausyklų
Pareiškėjas nurodo, kad prausykla įrengta atskiroje patalpoje, įrengtos 9 prausimosi vietos 200 nuteistųjų. Taip pat nurodo, jog duše yra 20 kabinų; jame galima praustis vieną kartą per savaitę penktadieniais nuo 15 val. iki 18 val., todėl per nustatytą terminą 200 nuteistųjų nusiprausti neturi galimybės.
EŽTT praktikoje kai kuriais atvejais buvo pripažinta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogindavo ir ta aplinkybė, jog jis negalėjo naudotis pakankamai dažnai dušu (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr., pvz., EŽTT 2012-07-10 sprendimą V. prieš Rumuniją, 2012-03-13 sprendimą O. prieš Rumuniją ir kt.). LVAT taip pat laikosi pozicijos, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu taip pat būtų vertinama kaip viena iš kumuliacinių sąlygų sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2016-05-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-858/2016).
Atsakovės atstovas į bylą pateikė 2018-06-12 Nuteistųjų maudymosi duše grafiką, iš kurio matyti, kad 7 lokalinio sektoriaus lankymosi duše laikas ir data: penktadienis 15.00 – 18.00 val. ir 17.00 – 17.45 val. Pastabų 4 punkte nurodyta, jog 7 lokalinio sektoriaus nuteistieji maudosi dušo patalpose. Į bylą pateikta prausyklos fotonuotrauka (b. l. 38, 39), iš kurios matyti 7 lokalinio sektoriaus prausyklos būklė.
Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjui buvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu - pareiškėjas neneigia, kad kartą per savaitę turėjo galimybę praustis po dušu. Taigi akivaizdu, kad anksčiau nurodytas nacionalinis reguliavimas dėl prausimosi kartų skaičiaus suteikimo savaime nėra pažeistas. Pareiškėjas neteikia į bylą įrodymų apie tai, kad kreipėsi į administraciją su nusiskundimais, susijusiais su naudojimusi dušu ir/arba prausyklomis (pvz., prašymu suteikti galimybę pasinaudoti prausykla ar dušu kitu metu dėl to, kad juo nebuvo pasinaudota dėl nuteistųjų perpildymo ir pan.), taip pat, kad kėlė pretenzijas dėl to, kad realiai tenkantis maudymosi laikas neatitiko teisės aktuose nustatytos maudymosi trukmės. Duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl atsakovės atstovo kaltės neturėjo galimybės pasinaudoti dušu ar prausykla, nėra. Pažymėtina ir tai, kad atsakovės atstovė nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo galimybę naudotis dušais, esančiais darbo vietoje. Dėl nurodytų aplinkybių šiuo atveju atsakovės atstovo neteisėti veiksmai nenustatyti.
Dėl sanitarinio mazgo
Pareiškėjas teigia, kad tualetas įrengtas atskiroje patalpoje; jame įrengti 5 unitazai, kurie nėra tinkamai atitverti vieni nuo kitų. Pažymi, kad vanduo nenuplauna paliktų išmatų arba nuplauna blogai; unitazai dažnai užsikemša.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose, įrengimui. Tačiau šių taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 × 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Kalėjimų departamento direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų punkte nurodyta, kad kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė (1 komplektas).
Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu (žr., pvz., EŽTT 2013-04-25 sprendimą byloje C.prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).
Pažymėtina, kad teisės aktuose nėra nustatytas sanitarinių mazgų kabinų skaičius, kuris turėtų tekti atitinkamam skaičiui nuteistųjų.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodo, kad 7 lokalinio sektoriaus sanitarinis mazgas įrengtas atskirai nuo miegamųjų, tualetai atskirti sienelėmis ne mažesnėmis nei 1.5 m., turi duris; sanitariniame mazge įrengtos 9 prausimosi vietos (praustuvai), 5 unitazai, 1 pisuaras. Atsakovės atstovas nurodo, kad ginčo laikotarpiu gyveno iki 157 nuteistųjų, nes buvo tiek miegamųjų vietų; be kita ko, sanitariniai mazgai yra darbo vietoje. Į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 36, 37) patvirtina atsakovės atstovo nurodytas aplinkybes dėl sanitarinio mazgo įrengimo. Iš pateiktų duomenų konstatuotina, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų nuostatas, todėl nebuvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą. Be to, teismas neturi pagrindo abejoti, kad įrengtas skaičius klozetų (unitazų) yra pakankamas. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas skundėsi ar kreipėsi į Pataisos namų administraciją dėl to, kad neturi galimybės pasinaudoti sanitariniu mazgu, ar kad jis užimtas, taip pat dėl netvarkingų ar užsikimšusių unitazų. Dėl nurodytų priežasčių teismas neturi pagrindo nustatyti neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų aptariamu aspektu.
Dėl rūkymo vietos
Pareiškėjas teigia, kad patalpoje nebuvo įrengta rūkymui skirta vieta; lauke kabo ženklas ant sienos „Vieta rūkymui”, rūkymo vietoje nėra nei stogelio ir šia vieta neįmanoma naudotis blogu oru, žiemą ar nakties metu.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Draudimas rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru yra įtvirtintas ir Higienos normos 14 punkte.
Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų (b. l. 34, 35) matyti, kad lauke įrengta rūkymo vieta po stogeliu ir iškabinta nuoroda „Rūkymo vieta”; be kita ko, rūkymo vieta su suoliukais, pelenine ir staliuku įrengta gyvenamosiose patalpose. Pataisos namų direktoriaus 2017-02-28 įsakymas (b. l. 33) patvirtina, kad rūkyti nurodyta tik specialiai įrengtose patalpose. Pažymėtina, kad pareiškėjas neteikia įrodymų, jog yra kreipęsis į įstaigos administraciją dėl to, kad konkrečiu metu dėl rūkymo vietos įrengimo negalėjo pasinaudoti rūkymo vieta. Nesant kitų duomenų byloje, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamai įrengtos rūkymo vietos atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl patirtos žalos
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtais moraliniais (dvasiniais) išgyvenimais (t. y. didėjo įtampa, kilo emocinė depresija, jautėsi pažemintas, buvo pažeista konstitucinė teisė į orumą).
Pareiškėjas neteikia duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką jo fizinei ar psichinei sveikatai, kurie galėtų būti reikšmingi sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008, administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008-11-28 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).
LVAT naujausioje praktikoje yra nurodęs, kad vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., LVAT 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1169-858/2018, 2018-05-09 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018, 2017-05-03 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017-04-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017), arba žalos padarymo faktas tokiu pažeidimu apskritai nekonstatuojamas ir skundas atmetamas (žr., pvz., LVAT 2017-04-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-525/2017).
Įvertinęs byloje nustatyto pažeidimo pobūdį, jo trukmę, neturėdamas duomenų apie nustatyto pažeidimo įtaką pareiškėjo sveikatai, atsižvelgęs į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines, darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu ir tai laikytina pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.
Remiantis išdėstytais argumentais, pripažintina, kad atskirais laiko tarpais pareiškėjui kalint Pataisos namuose jo teisė į tinkamas, galiojantį teisinį reglamentavimą atitinkančias kalinimo sąlygas, buvo pažeista, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsniu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo R. Š. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad laikotarpiu nuo 2018-02-08 iki 2018-12-31 kalint Alytaus pataisos namuose, buvo pažeista pareiškėjo R. Š. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.
Reikalavimą dėl žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimą per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.
Teisėja Aušrelė Mažrimienė