Administracinė byla Nr. A-743-442/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05145-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas).

Pareiškėjas nurodė, kad būdamas laisvėje turėjo draugę, su kuria ruošėsi įregistruoti santuoką. Vėliau pareiškėjas ir jo draugė buvo suimti ir nuteisti. Laisvės atėmimo bausmes atliko skirtingose įkalinimo vietose. Pareiškėjas su prašymu kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kad jam būtų leista palaikyti ryšius ir susirašinėti su Panevėžio pataisos namuose kalinčia drauge. Tačiau Kalėjimų departamentas 2014 m. sausio 3 d. sprendime Nr. 2S-45 nurodė, kad pareiškėjui nebus daromos išimtys ir laiškų į Panevėžio pataisos namus jam nebus leidžiama rašyti. Pareiškėjas teigė dėl tokių veiksmų patyręs neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) nustatyta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, pareiškėjas negalėjo susirašinėti iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimo įsigaliojimo. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas turėjo teisę bei galimybę susirašinėti su artimaisiais giminaičiais, kurie yra laisvėje. Be to, Lukiškių TI-K administracija skundų dėl nesuteiktos teisės susirašinėti iš pareiškėjo nebuvo gavusi.

Atsakovas Kalėjimų departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad tuo atveju, jeigu asmens teisės buvo pažeistos taikant teisės aktą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir jeigu sprendimai, kurie buvo priimti vadovaujantis antikonstituciniu pripažintu teisės aktu, jau yra baigti vykdyti, toks asmuo negali apginti savo pažeistų teisių remdamasis tuo, kad jo atžvilgiu buvo pritaikytas antikonstitucinis teisės aktas. Departamento teigimu, pareiškėjo minimi išgyvenimai nesukėlė jam tokių kančių, dėl kurių pareiškėjui galėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į susirašinėjimo neliečiamumą.

Teismas pažymėjo, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, draudžiant pareiškėjui susirašinėti su kitu nuteistuoju laiškais, atlyginimo. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjas siekė siųsti laiškus J. B., kuri taip pat atlieka laisvės atėmimo bausmę. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis teismas) priėmė 2015 m. vasario 26 d. nutarimą, kuriuo pripažino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Konstituciniam Teismui pripažinus BVK 99 straipsnio 2 dalį prieštaraujančia Konstitucijai, yra pagrindas spęsti pareiškėjui kilusios žalos atlyginimo klausimą. Konstatavo, kad Lukiškių TI-K administracijos veiksmai ribojant pareiškėjo susirašinėjimo teisę, šio ribojimo neindividualizuojant, t. y. nevertinant individualių aplinkybių, pripažintini neteisėtu veikimu, dėl kurio pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, tikslindamas skundą, nurodė, jog jis palaikė artimus ryšius su J. B., tačiau teismo posėdyje nurodė, kad jo draugė buvo V. B.. Pareiškėjas nežinojo nei minėtos moters asmens kodo, nei jos gimimo datos, todėl teismui nebuvo galimybės liudytoja apklausti pareiškėjo nurodyto asmens, nes konkreti moteris, su kuria nutrūko pareiškėjo ryšiai, nebuvo išaiškinta. Pareiškėjas teismo posėdyje taip pat paaiškino, kad nors siųsti laiškus į kitas įkalinimo įstaigas buvo draudžiama, tačiau pareiškėjo laiškus draugei, kuri kalėjo Panevėžio pataisos namuose, persiuntė jo tėvas. Todėl, teismo vertinimu, nors ir buvo taikytas susirašinėjimo ribojimas pareiškėjui nagrinėjamu atveju, tačiau tai esminės įtakos jo santykiams su kitais asmenimis negalėjo turėti. Įvertinęs pažeidimo mastą, aplinkybę, kad pareiškėjas naudojosi galimybe per kitus asmenis siųsti laiškus draugei į Panevėžio pataisos namus, atsižvelgęs į pareiškėjo ir jo draugės socialinius ryšius, t. y. tai, kad iki pareiškėjo įkalinimo jie bendravo tik keturis mėnesius, pareiškėjas nežinojo draugės gimimo datos, painiojo jos vardą, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija jo patirtai skriaudai kompensuoti.

III.

Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas mano, kad jo patirta žala yra sunkesnio pobūdžio, todėl konstatavimas, kad jo teisės buvo pažeistas, nėra pakankama satisfakcija jo patirtai žalai kompensuoti. Pabrėžia, kad draudimas siųsti laiškus draugei buvo pagrindinė priežastis, dėl ko nutrūko jo santykiai su ja. Pareiškėjas patvirtina, kad draugės gimimo datos iš tiesų neatsimena, tačiau žino, kiek apytiksliai jai metų. Teigia savo draugę visada vadinęs Violeta kaip antru vardu, todėl pažymi, kad teismo posėdyje galėjo suklysti ir ja pavadinti būtent Violeta, o ne Jolita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kildinamos iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas O. B. savo reikalavimą priteisti 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti grindžia tuo, jog kalint Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, jam buvo draudžiama susirašinėti su Panevėžio pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliekančia drauge.

Nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime periodiškai buvo laikomas nuo 2013 m. vasario 19 d. iki 2015 m. birželio 4 d. Pareiškėjas su 2013 m. lapkričio 27 d. prašymu kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl galimybės susirašinėti su J. B., esančia Panevėžio pataisos namuose, su kuria pareiškėjas teigė gyvenęs kartu, būdamas laisvėje, ir su kuria ketino įregistruoti santuoką (b. l. 39). Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2014 m. sausio 3 d. sprendimu Nr. 2S-45 pareiškėjo prašymo netekino, vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalimi (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija), nustačiusia, jog kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ir artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas (b. l. 40).

Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalį tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarime išaiškino, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų.

Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija ir Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ribodami pareiškėjo susirašinėjimo teisę su asmeniu, kuris nėra pareiškėjo artimas giminaitis, ir nevertindami individualių pareiškėjo prašymo dėl susirašinėjimo su J. B., aplinkybių, iš esmės veikė neteisėtai. Nagrinėjamu atveju atsisakymas suteikti leidimą pareiškėjui susirašinėti su drauge vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančia Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies norma, tokio draudimo nepagrindžiant individualiomis, su pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis ir argumentais, sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovų veiksmus. Byloje nėra ginčo, kad dėl to pareiškėjas galėjo patirti neigiamų išgyvenimų, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas turėjo galimybę per kitus asmenis siųsti laiškus draugei į Panevėžio pataisos namus, taip pat tai, kad teismo posėdžio metu pareiškėjas painiojo draugės vardą, nežinojo jos gimimo datos ir nurodė, jog iki jo įkalinimo bendravo tik keturis mėnesius, sprendė, kad pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisės pažeidimo pripažinimas kai kuriais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimą D. prieš Lietuvą; 2006 m. spalio 10 d. sprendimą L. L. prieš Prancūziją; LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012). Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. LVAT praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog teisės pažeidimo trukmė yra vienas iš faktorių, kurie turi būti vertinami sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, o kai nustatyto pažeidimo laikotarpis yra pakankamai ilgas, tinkamu žalos atlyginimu negali būti laikomas vien teisės į teisės aktuose numatytas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas (žr. LVAT 2013 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-1290/2013; 2013 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-146-797/2013; 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2009/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais nėra pagrindo. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais. Nors pareiškėjas teigia, kad dėl susirašinėjimo draudimo jo santykiai su drauge nutrūko, tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui pareiškėjas negalėjo nurodyti konkrečių savo draugės asmens duomenų tam, kad ji galėtų būti apklausta teismo posėdyje ir galimai patvirtintų pareiškėjo teiginius dėl jo patirtos žalos. Todėl atsižvelgiant į minėtas pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kurios nepatvirtina, jog tarp pareiškėjo ir jo nurodytos draugės buvo itin artimas ryšys, šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadai, kad dėl padaryto pažeidimo pareiškėjo patirti dvasiniai išgyvenimai galėjo būti tokio pobūdžio, jog jiems kompensuoti neužtektų pažeidimo pripažinimo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė neturtinės žalos atlyginimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo O. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                        Laimė Baltrūnaitė

                                                                      Ričardas Piličiauskas

                                                                      Dainius Raižys