Baudžiamoji byla Nr. 2K-446/2013
Teisminio proceso Nr. 1-78-1-00015-2011-7
Procesinio sprendimo kategorija
2.1.7.4 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gruodžio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Aurelijaus Gutausko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Jono Prapiesčio,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,
gynėjui advokatui Mariui Griciui,
nuteistajam A. S.,
teismo posėdyje kasacine tvarka susipažino su nuteistojo A. S. kasaciniu skundu dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nuosprendžio dalies, kuria, iš dalies patenkinus Plungės rajono apylinkės prokuratūros ir nukentėjusiojo A. D. atstovo advokato padėjėjo Žano Arsenijaus Dzemido apeliacinius skundus, Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 23 d. nuosprendžio dalis dėl A. S. išteisinimo dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį panaikinta ir jis pripažintas kaltu bei nuteistas laisvės atėmimu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už fizinio skausmo sukėlimą A. D. spaudžiant jį prie grindų aštuoniems mėnesiams, 140 straipsnio 2 dalį už fizinio skausmo sukėlimą mušant A. D. diržu – devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus, galutinė subendrinta bausmė A. S. paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams įpareigojant nuteistąjį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Iš nuteistojo A. S. nukentėjusiajam A. D. priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Iš nuteistojo A. S. nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą A. L. priteista 2500 Lt jos turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ir 230,59 Lt jos turėtų kelionės išlaidų. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta galioti nepakeista.
Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 23 d. nuosprendžiu A. S. dėl kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo A. D., 153 straipsnį dėl A. D. tvirkinimo išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. S. Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 23 d. nuosprendžiu dėl kaltinimų pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo A. D., 153 straipsnį dėl A. D. tvirkinimo išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad „A. S. neatliko jokių veiksmų, kurie būtų sukėlę A. D. fizinį skausmą“, 2013 m. kovo 18 d. nuosprendžiu A. S. nuteisė pagal:
BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2009 metų birželį–rugpjūtį, 2009 metų lapkritį–2010 metų sausį, 2010 metų kovą–balandį savo namuose Plungėje, A. J. g. 12–1, jėga, tarpkoju apžergęs ant grindų gulintį A. D., gimusį. 2005 m. gegužės 12 d., aukštielninką ties krūtine ir kniūbsčią ties juosmeniu, spaudė prie grindų nepaisydamas spaudžiamo mažamečio priešinimosi bei bandymo išsivaduoti ir taip sukėlė jam fizinį skausmą;
BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad 2009 metų birželį–rugpjūtį, 2009 metų lapkritį–2010 metų sausį, 2010 metų kovą–balandį savo namuose Plungėje, A. J. g. 12–1, ne mažiau kaip du kartus mušė mažametį A. D. diržu per sėdmenis ir taip sukėlė jam fizinį skausmą.
Kasaciniu skundu nuteistasis A. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Kasatorius, išdėstęs BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, 246, 438 straipsnio 3 dalies nuostatas, nurodo, kad teismas netinkamai įvertino jo byloje esančius įrodymus ir netinkamai paskyrė bausmę. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neprašant nė vienam proceso dalyviui savo iniciatyva atliko įrodymų tyrimą, kurio metu naujų įrodymų nebuvo gauta, todėl jį nuteisiant buvo vadovautasi tais pačiais įrodymais kaip ir pirmosios instancijos teisme. Kasatoriaus nuomone, „skirtingi teismai negali tų pačių įrodymų vertinti skirtingai, nes tai prieštarauja tinkamam teisės normų taikymui ir įrodymų patikimumo principui“.
Kasatorius, išdėstęs apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl nukentėjusiojo ir jo (kasatoriaus) parodymų vertinimo, taip pat pirmosios instancijos teismo išvadas dėl A. L., J. L., jo (kasatoriaus) parodymų vertinimo, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, nepasisakė apie A. L. vaikui galbūt darytą įtaką, įvykių eigą, jo (kasatoriaus) santykius gyvenant su A. D. Po to, kasatorius dėsto pirmosios instancijos teismo išvadas dėl nukentėjusiojo A. D. parodymų vertinimo, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto išvadą, A. D. auklėtojos duotus parodymus, taip pat BPK 20 straipsnio 3 dalies, 44 straipsnio 6 dalies nuostatas.
Nuteistojo A. S. kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl kasacinių skundų turinio ir kasacinės instancijos teismo konstitucinės priedermės
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.
Šioje baudžiamojoje byloje kasacinis skundas iš esmės yra paduotas dėl, kasatoriaus nuomone, netinkamo BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi, nagrinėjant jo baudžiamąją bylą apeliacine tvarka. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatorius skunde dėsto apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl nukentėjusiojo ir jo (kasatoriaus) parodymų vertinimo, dėsto liudytojų A. L., A. D. auklėtojos duotus parodymus, teismo psichiatrijos–psichologijos ekspertizės akto turinį ir pan. Taigi šiais ir panašiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Tuo tarpu pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (29 straipsnio 1 dalį, 30 straipsnio 1 dalį, 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį), konstitucinius teisinės valstybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtumo, teisingumo ir kitus principus teismai inter alia (be kita ko) yra valstybės institucija, kuri vykdydama teisingumą ir padėdama valstybei užtikrinti asmenų, visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, kartu privalo apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus. Tai lemia ir tam tikrus teismo įgaliojimus baudžiamajame procese. Teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d. ir kiti nutarimai).
Iš baudžiamojo proceso paskirties ginti žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus, greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis), taip pat iš baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų kasacine tvarka nagrinėti baudžiamąsias bylas, jei įsiteisėję nuosprendžiai ar nutartys apskųsti dėl inter alia (be kita ko) padarytų esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnis), kyla kasacinės instancijos teismo pareiga patikrinti teismų sprendimų teisėtumą ir šiuo pagrindu iš esmės, nepaisant, ar dėl šių pažeidimų skundas buvo paduotas, ar ne. Kasacinės instancijos teismas tokiu atveju nėra saistomas kasacinio skundo motyvais ir turi konstitucinę teisę apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų laikymosi
Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino A. S. dėl kaltinimų pagal BK 153 straipsnį dėl tvirkinimo veiksmų, konstatavo, jog „byloje nebuvo surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų įrodymų“. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad kaltinimas A. S. dėl minėtos veikos padarymo „grindžiamas vien tik nukentėjusiojo atstovės A. L. (nukentėjusiojo motinos) ir liudytojos J. L. (nukentėjusiojo močiutės) parodymais, kurios pačios tokių veiksmų nematė, jų argumentai remiasi mažamečio A. D. pasakojimais, kurių jis apklausos metu nepatvirtino“. Tuo tarpu A. S. kaltinimai ir nuteisimas už veikas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį taip pat remiasi to paties nukentėjusiojo A. D. tais pačiais pasakojimais jo – nepilnamečio nukentėjusiojo 2011 m. sausio 24 d. apklausos metu. Iš šios apklausos protokolo ir įrašo, kaip teisingai nurodo pirmosios instancijos teismas, matyti, jog aplinkybes apie smurtą nukentėjusysis nurodo „intensyviai klausinėjamas“, atsakydamas į iš esmės menamuosius klausimus, kuriuos pateikė šioje apklausoje dalyvaujanti psichologė po prokurorės pasiūlytos pertraukos „aptarti tolesnę apklausos taktiką“ (T. 1, b. l. 41–42).
Apeliacinės instancijos teismas A. S. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir nuteisė jį už fizinio skausmo sukėlimą A. D. jį spaudžiant prie grindų, taip pat pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir nuteisė jį už fizinio skausmo sukėlimą A. D. du kartus jį mušant diržu. Tikslus šių nusikalstamų veikų padarymo laikas nenustatytas, manoma, kad tai buvo padaryta 2009 metų birželio–rugpjūčio mėnesiais, 2009 metų lapkričio–2010 metų sausio mėnesiais ir 2010 metų kovo–balandžio mėnesiais. Tyrimas dėl šių A. S. veikų pradėtas 2011 m. sausio 13 d., taigi praėjus beveik pusantrų metų nuo smurto prieš A. D. pradžios. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 103 MS-55 konstatuota, kad „kuo daugiau laiko praeina nuo įvykių, tuo didesnė tikimybė, jog A. D. pasakojimas apie tai bus mažiau tikslus, jis mažiau pateiks detalių, į savo pasakojimą gali įterpti iš reikšmingųjų suaugusiųjų girdėtas frazes ir kt.“, kad „A. D. konstatuojamos emocijų sutrikimas vaikystėje, kurio atsiradimo priežastis gali būti įvairialypė: šis sutrikimas galėjo atsirasti tiek dėl byloje nagrinėjamo įvykio, tiek dėl kitų nepalankių berniuko vystymuisi faktorių (tėvų skyrybos, išsiskyrimai su mama, keičiasi vaiku besirūpinantys žmonės, gyvenamoji aplinka ir pan.)“.
Nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tiesiogiai ir nenurodo, kaltinimai A. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, be A. D. parodymų, taip pat remiasi nukentėjusiojo motinos A. L. bei nukentėjusiojo močiutės J. L. parodymais apie A. S. smurtą prieš A. D.. Šios liudytojos savo parodymuose iš esmės dėsto tai, ką, pasak jų, jos išgirdo iš A. D.
Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas, nusprendęs atlikti įrodymų tyrimą turėdamas tikslą išsamiai ir nešališkai išsiaiškinti reikšmingas bylai aplinkybes bei išsamiai atsakyti į apeliantų skundų argumentus, tai padarė ne iki galo. Antai iš esmės nevertino liudytojos J. S., vaikų darželio, kurį lankė A. D., jo motinai A. L. 2009 metų birželio–rugpjūčio mėnesiais, 2009 metų lapkričio–2010 metų sausio mėnesiais, 2010 metų kovo–balandžio mėnesiais išvykus į Norvegiją, auklėtojos parodymų. Ši liudytoja teisme tvirtino, kad, motinai išvykus, A. S. rūpinosi A. D. – jis buvo prižiūrimas ir aprūpintas, „jokių keistų santykių tarp A. S. ir vaiko nepastebėjo“, „nieko įtartino nepastebėjo“. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir neaptarė A. S. teiginių, jog, pasak nuteistojo, A. L. pareiškimas dėl prievartos prieš jos vaiką atsirado po to, kai tarp A. L. ir A. S. kilo ginčas dėl kartu gyvenant įsigyto buto, kai be A. S. žinios A. L. paskelbė parduodanti butą, o jam nesutikus buto parduoti pagrasino, kad ras būdų butui parduoti, ir pradėjo nuteikinėti vaiką prieš jį. Šių aplinkybių, taip pat liudytojos J. S. parodymų tikrąją reikšmę priimant pirmosios instancijos nuosprendį šioje byloje, prašė įvertinti ir nukentėjusiojo A. D. atstovas advokato padėjėjas Ž. A. Dzemido savo apeliaciniame skunde.
Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, kolegijos nuomone, yra pagrindas tvirtinti, jog nuteistojo A. S. byloje pažeisti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimai visas bylos aplinkybes išnagrinėti išsamiai ir nešališkai. To nepadarius nėra pagrindo išvadai, kad byloje surinkti įrodymai yra patikimi, patikrinti, kad byloje pašalinti prieštaravimai, kad kaltinimai A. S. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį pagristi pakankamais, patikimais įrodymais, kad dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui A. D. ir dėl A. S. kaltės nekyla abejonių.
Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251/2010, 2K-363/2013, 2K-476/2013).
Taigi, nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime A. S. nurodytų tyčinių veiksmų padarymą prieš A. D., būtina vadovautis ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 18 d. nuosprendį A. S. baudžiamojoje byloje ir palikti galioti Plungės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 23 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Aurelijus Gutauskas
Vytautas Piesliakas
Jonas Prapiestis