Civilinė byla Nr. 3K-3-457/2012
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorija 128.17
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. spalio 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Pegama“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Pegama“ prašymą išregistruoti hipoteką ir įkeitimą iš Lietuvos Respublikos hipotekos registro.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
Pareiškėjas UAB „Pegama“ prašė: 1) išregistruoti hipotekos lakštu Nr. 01120060027279 įregistruotą hipoteką pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiam nekilnojamajam turtui – sandėliui (duomenys neskelbtini) bei 240/378 dalims kiemo statinių (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); 2) išregistruoti įkeitimo lakštu Nr. 01220060027283 įregistruotą įkeitimą pareiškėjo turimai nuomos teisei į 0,7958 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad šis turtas buvo įkeistas užtikrinti skolininko UAB „Saulės lietus“ prievoles bankui. 2009 m. gruodžio 3 d. UAB „Saulės lietus“ išregistruotas iš Juridinių asmenų registro kaip bankrutavęs ir dėl to likviduotas juridinis asmuo. Kadangi nelikus skolininko baigėsi visos jo prievolės, tai, suinteresuoto asmens manymu, hipoteka ir įkeitimas taip pat laikytini pasibaigusiais, kaip išvestinės prievolės.
Byloje nustatyta, kad 2007 m. kovo 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. P1-2353 pagrindu UAB „Pegama“ iš UAB „Saulės lietus“ įsigijo įkeistus pirmiau nurodytus nekilnojamuosius daiktus; UAB „Pegama“ vardu buvo įregistruota ir žemės sklypo nuomos teisė. Turtas buvo įkeistas AB Sampo bankui (pavadinimas pakeistas į Danske Bank A/S) hipotekos lakštu Nr. 01120060027279 ir įkeitimo lakštu Nr. 01220060027283 už UAB „Saulės lietus“ suteiktą kreditą pagal 2006 m. birželio 21 d. AB Sampo banko ir UAB „Saulės lietus“ kredito sutartį. Hipoteka ir įkeitimas, kaip paskui daiktą sekančios daiktinės teisės, liko. 2007 m. birželio 29 d. UAB „Saulės lietus“ iškelta bankroto byla, įmonė pripažinta likviduota ir 2009 m. gruodžio 3 d. išregistruota iš juridinių asmenų registro.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos teisėjas 2011 m. spalio 19 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Pegama“ prašymą išregistruoti hipoteką ir įkeitimą iš Hipotekos registro atmetė.
Teismas nurodė, kad baigti sutartinę hipoteką ar sutartinį įkeitimą įkeisto turto savininko ar skolininko prašymu, išregistruojant juos iš Hipotekos registro duomenų bazės, nusprendžia hipotekos teisėjas, esant CK 4.197, 4.224 straipsniuose nustatytiems pagrindams. Daikto įkeitimas yra išvestinė prievolė (CK 4.200 straipsnio 2 dalis), kuria užtikrinamas galiojantis kreditoriaus reikalavimas, atsirandantis iš pagrindinės prievolės; ji baigiasi pasibaigus pagrindinei prievolei. Pagal CK 6.128 straipsnį prievolė baigiasi likvidavus juridinį asmenį, tačiau tai yra bendroji norma CK 4.197 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos specialiosios normos atžvilgiu ir hipotekos teisėjas baigti hipoteką ar įkeitimą gali tik griežtai laikydamasis šioje normoje nustatytų atvejų. Teismas pasiūlė pareiškėjui UAB „Pegama“ dėl prievolės pasibaigimo likvidavus skolininką ir jį išregistravus iš Juridinių asmenų registro kreiptis į teismą ginčo teisenos tvarka.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo UAB „Pegama“ atskirąjį skundą, 2012 m. sausio 26 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą.
Teismas nurodė, kad pagal CK 6.128 straipsnio 3 dalį prievolė baigiasi, kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Nagrinėjamos bylos atveju skolininkas UAB „Saulės lietus“ pardavė įkeistą turtą ir turtinę teisę UAB „Pegama“, tačiau skolos kreditoriui negrąžino, nes bankrutavo ir buvo likviduotas. Bankroto proceso metu banko finansinis reikalavimas, užtikrintas įkeistais ir UAB „Pegama“ iki bankroto proceso pradžios perleistais turtu bei turtine teise, nebuvo patenkintas. UAB „Saulės lietus“ pareiga grąžinti skolą bankui pasibaigė, nes nebeliko skolininko (CK 6.128 straipsnio 3 dalis), tačiau, teismo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad kartu pasibaigė ir hipoteka bei įkeitimas. Pareiškėjas UAB „Pegama“, iš UAB „Saulės lietus“ įsigijęs įkeistą turtą bei turtinę teisę, kartu prisiėmė prievolę atsakyti už UAB „Saulės lietus“ įsipareigojimo grąžinti skolą bankui tinkamą įvykdymą įkeistu turtu bei turtine teise (CK 4.195 straipsnio 1 dalis, 4.207 straipsnio 1 dalis). Teismas pažymėjo, kad UAB „Pegama“ ir UAB „Saulės lietus“ 2007 m. kovo 14 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties 1.7 punkte pirkėjas UAB „Pegama“ patvirtino, jog jam žinoma, kad šie objektai įkeisti bankui hipotekos bei įkeitimo lakštais, ir pareiškė, jog dėl to pretenzijų neturi. Teismas nurodė, kad įkeitimo (hipotekos) išskirtinumą iš kitų papildomų prievolių nulemia jos dvilypis pobūdis, nes įkeitimas (hipoteka) yra ne tik pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, bet kartu ir savarankiška daiktinė teisė į svetimą turtą ar turtinę teisę, priklausanti asmeniui, kurio naudai įkeistas turtas ar turtinė teisė, todėl įkeitimas (hipoteka) pasižymi tam tikru nepriklausomumu nuo pagrindinės prievolės. Aplinkybė, kad skolininkas (juridinis asmuo) yra likviduotas, nereiškia, jog turi būti pažeidžiami hipotekos kreditoriaus teisės ir teisėti interesai, panaikinant įkeisto turto ar turtinės teisės turėtojo (savininko), kuriam skolininkas perleido šiuos įkeitimo (hipotekos) objektus, pareigą atsakyti už skolininko įsipareigojimų nevykdymą įkeistu turtu ar turtine teise. Priešingas aiškinimas prieštarautų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams (CK 1.5 straipsnis) bei paskatintų nesąžiningo verslo praktikos taikymą. Teismas padarė išvadą, kad naujasis kreditorius UAB „Piliuona“ (kuriam kreditorius Danske Bank A/S perleido savo reikalavimo teisę į 2 213 051,28 Lt skolą, užtikrintą UAB „Pegama“ priklausančio turto hipoteka ir turtinės teisės įkeitimu) turi CK 4.196 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą teisę patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą ta pačia tvarka, kaip ir suėjus skolos grąžinimo terminui, jeigu pradėta skolininko bankroto procedūra arba priimtas sprendimas jį likviduoti, taip pat realizuoti įkeitimo objektą – turtinę teisę (CK 4.220 straipsnis).
Teismas nurodė, kad pareiškėjo cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje pagal T. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-865/2002, buvo kitokios faktinės aplinkybės ir sprendžiami kiti teisės klausimai (dėl CK 6.128 straipsnio 2 dalies ir 4.197 straipsnio santykio), todėl joje pateikti išaiškinimai neturi precedento galios nagrinėjamai bylai.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu pareiškėjas UAB „Pegama“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – išregistruoti hipoteką ir įkeitimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išskyrė tam tikrą įkeitimo (hipotekos) nepriklausomumą nuo pagrindinės prievolės. Pagal CK 4.200 straipsnio 2 dalį įkeitimas yra pagrindinės prievolės išvestinė prievolė, o įkaito turėtojo teisės yra išvestinės iš jo, kaip kreditoriaus, teisių, ir šių teisių įgyvendinimas priklauso nuo įkeitimu užtikrintos prievolės likimo. Nors analogiškos įstatymo nuostatos neįtvirtintos hipotekai, tačiau ji taip pat laikytina papildoma, nuo pagrindinės prievolės priklausančia hipotekos kreditoriaus teise. Taigi hipoteka, kaip ir įkeitimas, priklauso nuo pagrindinės prievolės likimo ir baigiasi pasibaigus atitinkamai įkeitimu (hipoteka) užtikrintai prievolei. Teisės teorijoje taip pat laikomasi nuomonės, kad hipoteka ir įkeitimas, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai, galioja tiek, kiek galioja jais užtikrinta prievolė (V. Mikelėnas. Prievolių teisė. Pirmoji dalis. Vilnius: Justitia, 2002, p. 45). Tai, kad įkeitimas (hipoteka) pasižymi akcesoriškumu, pripažįstama ir teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad nors įkeitimo teisė yra daiktinė teisė, bet pagal savo paskirtį ji tarnauja pagrindinės prievolės užtikrinimui, todėl įkeitimo teisė (hipoteka) ir kitos papildomos (šalutinės) teisės, atsirandančios iš pradinės prievolės, gali pasibaigti, pasibaigus pagrindinei prievolei CK šeštosios knygos IX skyriuje nustatytais prievolių pabaigos pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal T. Ž. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-865/2002; 2007 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balgva“ v. BAB „Metalų komercija“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-3/2007; 2011 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. 86-oji gyvenamojo namo statybos bendrija ir kt., bylos Nr. 3K-3-386/2011).
2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 4.224 straipsnio 1 dalies 1 punkto, kuriame nurodyta, kad įkeitimo teisė baigiasi pasibaigus įkeitimu užtikrintai prievolei. Šiuo pagrindu įkeitimo teisė pasibaigia nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu baigėsi įkeitimu užtikrinta prievolė. CK 4.197 straipsnyje, kuriame įtvirtinti hipotekos pabaigos pagrindai, hipoteka užtikrintos prievolės pasibaigimas tiesiogiai neįvardytas, tačiau pagrindas hipotekai pasibaigti dėl ja užtikrintos prievolės pasibaigimo kyla iš hipotekos akcesoriškumo. Tai, kad įkeitimas (hipoteka) gali baigtis pasibaigus pagrindinei prievolei CK šeštosios knygos IX skyriuje nustatytais prievolių pabaigos pagrindais, minėta, yra konstatavęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pirmiau nurodytose nutartyse pažymėjęs, kad CK 4.197 straipsnio nuostatos taikomos sistemiškai su CK šeštosios knygos IX skyriaus nuostatomis, reglamentuojančiomis prievolės pabaigą. Apeliacinės instancijos teismas atsisakymą vadovautis kasacinio teismo 2002 m. birželio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-865/2002, išdėstytu išaiškinimu dėl CK 4.197 straipsnio sisteminio aiškinimo ir taikymo nepagrįstai motyvavo tuo, jog skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Šis kasacinio teismo išaiškinimas yra bendro pobūdžio, nesiejamas su konkrečios bylos faktinėmis aplinkybėmis, juo siekiama atskleisti įkeitimo (hipotekos) pabaigos ir juo užtikrintos prievolės pabaigos santykį, be to, juo buvo vadovaujamasi skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis paremtose kasacinėse bylose. Tokio aiškinimo teisingumą patvirtina ir tai, kad kai nėra hipoteka užtikrintos prievolės, nėra ir prievolės, kuri turėtų būti įvykdoma išieškojus iš hipoteka įkeisto turto, be to, kreditoriaus teisės nukreipti reikalavimą į hipoteka įkeistą turtą sąlyga yra pagrindinės prievolės pažeidimas (nevykdymas ar netinkamas vykdymas), kuris neįmanomas nesant (pasibaigus) pagrindinės prievolės.
Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Danske Bank A/S prašo kasacinį skundą atmesti ir remiasi tokiais argumentais:
1. CK 6.128 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Vadovaujantis CK 4.181, 4.195 straipsniais, 4.198 straipsnio 2 dalimi, kasatorius, kaip įkeisto turto savininkas, atsako už skolininko įsipareigojimo įvykdymą įkeistu turtu, taigi šiuo atveju pareiga įvykdyti skolininko UAB „Saulės lietus“ prievolę iš įkeisto turto tenka kasatoriui. Aplinkybę, kad net likvidavus skolininką tretieji asmenys, įkeitę savo turtą už skolininko prievolę, lieka atsakingi už prievolės įvykdymą įkeistu turtu, patvirtina CK nuostatos, reglamentuojančios hipotekos ir įkeitimo teisinius santykius. Pagal CK 4.196 straipsnio 1 dalį hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą, jeigu skolininkas mirė arba pradėta skolininko ar įkeisto daikto savininko (ne fizinio asmens) bankroto procedūra arba priimtas sprendimas jį likviduoti. Tai leidžia daryti išvadą, kad skolininkui pasibaigus ir esant likusiam nerealizuotam įkeistam turtui, prievolė nelaikytina pasibaigusia, nes ji gali būti įvykdyta.
2. Priešingai, nei teigia kasatorius, dėl savo dvilypės teisinės prigimties (viena vertus, tai yra ribota daiktinė teisė į svetimą daiktą, kita vertus – prievolių užtikrinimo būdas) hipoteka neatitinka visų akcesorinės (išvestinės) prievolės savybių ir pasižymi tam tikru nepriklausomumu (atskirumu) nuo pagrindinės prievolės. Hipoteka, būdama išvestinė iš pagrindinės prievolės ir kartu savarankiška daiktinė prievolė, gali būti baigta, jei įvykdytas skolinis įsipareigojimas, daiktui panaikinama hipoteka jo realizavimo atveju ir kitais CK 4.197 straipsnyje nurodytais hipotekos pabaigos atvejais. Taigi hipotekos pabaigos pagrindai pasižymi specifiškumu ir tik iš dalies sutampa su bendraisiais prievolių pabaigos pagrindais, įvardytais CK 6.123, 6.125, 6.129 straipsniuose, o 6.128 straipsnis šio ginčo atveju apskritai netaikytinas.
3. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos. Kasatoriaus cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 17 d. nutartis (civilinė byla Nr. 3K-3-865/2002) priimta byloje, kurioje buvo visiškai kitokios faktinės aplinkybės ir aiškinamos kitos nei nagrinėjamoje byloje teisės normos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Kasaciniame skunde keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių hipotekos ir įkeitimo pasibaigimą, taikymo ir aiškinimo klausimai. Kadangi hipotekos (įkeitimo) lakštai buvo išduoti iki 2012 m. liepos 1 d., kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako dėl hipotekos teisinių santykių reglamentavimo, įtvirtinto Civilinio kodekso 2000 m. liepos 18 d. įstatymu Nr. VIII-1864 patvirtintoje redakcijoje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1842 54 straipsnio 2 dalis).
Dėl įkeitimo teisės akcesoriškumo
Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė ta, kad, skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius prisiimtą prievolę, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kad jis tinkamai įvykdytų tai, ką skolininkas privalo įvykdyti pagal įstatymą arba sandorį. CK 6.70 straipsnyje nustatytas nebaigtinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas, ir kaip vienas būdų nurodytas įkeitimas (hipoteka). Įkeitimas (hipoteka) priskiriami prie daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, šiuos santykius reglamentuoja CK ketvirtosios knygos normos. Hipoteka, kaip daiktinė teisė, yra vienas labiausiai paplitusių ir patikimiausių prievolių užtikrinimo būdų.
Įkeitimui (hipotekai) yra būdingas akcesoriškumas. Akcesoriškumo samprata siejama su prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis ir reiškia prievolės įvykdymą užtikrinamosios prievolės priklausomybę nuo pagrindinės prievolės. Civiliniame kodekse įtvirtintos dvi įkeitimo formos – hipoteka ir kilnojamųjų daiktų bei turtinių teisių įkeitimas. Hipoteka yra viena turto įkeitimo rūšių ir, nors hipotekos ir kilnojamojo turto įkeitimo teisiniai santykiai reguliuojami skirtinguose CK ketvirtosios knygos skyriuose, bendrosios normos, išdėstytos šios knygos XII skyriuje „Įkeitimas“, mutatis mutandis gali būti taikomos ir hipotekai.
Hipoteka, kaip ir kilnojamojo daikto įkeitimas, yra išvestinė prievolė (CK 4.200 straipsnio 2 dalis). Ja užtikrinamas galiojantis kreditoriaus reikalavimas, atsirandantis iš pagrindinės prievolės, ir ji baigiasi pasibaigus pagrindinei prievolei.
Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nors įkeitimo teisė yra daiktinė teisė, bet pagal savo paskirtį ji tarnauja pagrindinės prievolės užtikrinimui, todėl įkeitimo teisė (hipoteka) ir kitos papildomos (šalutinės) teisės, atsirandančios iš pradinės prievolės, gali pasibaigti, pasibaigus pagrindinei prievolei CK šeštosios knygos IX skyriuje išvardytais prievolių pabaigos pagrindais. CK 4.197 straipsnio nuostatos taikomos sistemiškai su nurodyto skyriaus nuostatomis dėl prievolės pabaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. Ž. v. R. U., bylos Nr. 3K-3-865/2002; 2007 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Balgva“ v. BAB „Metalų konstrukcija“, bylos Nr. 3K-3-3/2007). Nors, kaip teisingai pažymima suinteresuoto asmens atsiliepime į kasacinį skundą, nagrinėjamos bylos ir kasacinės bylos Nr. 3K-3-865/2002 aplinkybės nėra tapačios, tačiau nurodytoje byloje kasacinio teismo pateikti išaiškinimai yra reikšmingi ir šioje byloje, nes pasisakyta dėl hipotekos, kaip išvestinės prievolės, apskritai, nesiejant šio išaiškinimo su konkrečiomis bylos aplinkybėmis.
Įkeitimas reiškia kreditoriaus ir įkaito davėjo susitarimą, tačiau įkaito davėjo padėtis priklauso nuo kreditoriaus ir skolininko susitarimo ir tolesnio šio susitarimo egzistavimo. Sutartinei hipotekai galioja bendrieji sutarčių dispozityvumo ir laisvės principai, kurie suteikia jos šaliai teisę laisvai apsispręsti dėl hipotekos sąlygų ir turinio, nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, kiek tai neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 6.156 straipsnis). Jau minėta, kad CK 4.200 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė dėl pagrindinės ir papildomos prievolės santykio, tačiau hipoteką nustatančiose iki 2012 m. liepos 1 d. galiojusiose teisės normose toks absoliutus akcesoriškumas nebuvo įtvirtintas, todėl neatmetama galimybė, kad kreditorius ir įkaito davėjas dėl įkeitimo teisės galėjo susitarti ir kitaip. Tačiau nagrinėjamoje byloje tokio susitarimo galimybė neaktuali, nes nenustatyta kreditoriaus ir įkaito davėjo susitarimo atsisakyti įkeitimo (hipotekos) akcesoriškumo. Pažymėtina tai, kad 2011 m. gruodžio 22 d. įstatymu Nr. XI-1842 buvo pakeistos Civilinio kodekso ketvirtosios knygos normos, reglamentuojančios hipoteką bei įkeitimą. Šiuo įstatymu CK 4.170 straipsnis buvo papildytas 4 dalimi, kurioje nustatyta, kad hipoteka ir jos galiojimas priklauso nuo hipoteka užtikrintos pagrindinės prievolės galiojimo, o CK 4.197 straipsnis, reglamentuojantis hipotekos pabaigos pagrindus, papildytas expressis verbis įtvirtinant dar vieną hipotekos pasibaigimo pagrindą – kai hipoteka užtikrinta prievolė pasibaigia kitais hipotekos sandoryje ar įstatymuose nustatytais pagrindais (4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šios Civilinio kodekso nuostatos, nors ir negaliojusios hipotekos bei įkeitimo lakštų sudarymo metu ir dėl to šioje byloje netaikytinos, vis dėlto nuosekliai patvirtina įstatymų leidėjo pasirinktą įkeitimo teisės principą – akcesoriškumą.
Dėl prievolės pasibaigimo juridinio asmens likvidavimo atveju
Prievolės pabaiga yra paskutinė prievolinio teisinio santykio gyvavimo stadija, kai išnyksta šalis siejantis teisinis santykis, baigiasi skolininko pareiga ir kreditoriaus reikalavimo teisė. CK 6.128 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad kai juridinis asmuo (kreditorius arba skolininkas) likviduojamas, prievolė baigiasi, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys. Juridinis asmuo gali pasibaigti reorganizavimo arba likvidavimo būdu (CK 2.95 straipsnio 1 dalis). Taigi, juridinio asmens pabaiga yra bendresnio pobūdžio samprata. Juridinio asmens likvidavimas, kaip tokio asmens pasibaigimo būdas, reiškia, jog juridinio asmens veikla nutrūksta, o teisės ir pareigos nepereina kitiems juridiniams asmenims. Kadangi likviduojant juridinį asmenį (skirtingai nei reorganizavimo atveju) teisės nėra perimamos, juridinio asmens teisės ir pareigos negali pereiti kitiems asmenims, todėl jo prievolės baigiasi. Juridinis asmuo laikomas likviduotu nuo jo išregistravimo iš Juridinių asmenų registro (CK 2.95 straipsnio 3 dalis). Taigi, juridinio asmens išregistravimo iš Juridinių asmenų registro momentas sutampa su šio asmens prievolių, kurios nėra pasibaigusios kitais pagrindais, pabaiga, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Tokia išimtimi įstatymų leidėjas pripažįsta atvejus, kai prievolę už likviduotą juridinį asmenį turi įvykdyti kiti asmenys (CK 6.128 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad likvidavimas – tai absoliuti juridinio asmens pabaiga, kai juridinis asmuo pasibaigia, o jo teisės ir pareigos nėra perimamos (išskyrus specialųjį CK 6.128 straipsnio 3 dalies taikymo atvejį) kitų subjektų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. P. v. UAB „Lavestina“, bylos Nr. 3K-3-393/2010). CK 6.128 straipsnio 3 dalis dėl išimtinių atvejų yra blanketinio pobūdžio norma. Prie tokių išimčių priskirtini, pavyzdžiui, CK 2.50 straipsnio 4 dalyje numatytas atvejis, kai už neribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų prievoles atsako jų dalyviai (t. y. tokio likviduoto juridinio asmens prievolės pereina jo dalyviams), arba CK 6.289 straipsnyje nustatyta išimtis.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007 m. birželio 29 d. skolininkui buvo iškelta bankroto byla, įmonė pripažinta likviduota ir 2009 m. gruodžio 3 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje jau yra pažymėjęs, kad jei užbaigus bankroto bylą skolininkas likviduojamas ir išregistruojamas iš Juridinių asmenų registro (ĮBĮ 32 straipsnio 5–6 dalys), tai pagrindinio skolininko prievolė yra laikoma pasibaigusia (CK 6.128 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J., bylos Nr. 3K-P-537/2011). Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina tai, kad kreditorius neteigia, jog likviduoto skolininko prievolė būtų perėjusi kitiems asmenims, o CK 6.128 straipsnio 3 dalies nustatytos išimties taikymą sieja su hipotekos, kaip daiktinio pobūdžio prievolių užtikrinimo būdo, egzistavimu, nurodydamas, jog tokiu atveju likviduoto skolininko prievolę turi įvykdyti įkeisto turto savininkas. Toks CK 6.128 straipsnio 3 dalyje nustatytų išimčių, kurioms esant prievoles už likviduotą juridinį asmenį turi įvykdyti kiti asmenys, aiškinimas yra neteisingas dėl jau pirmiau nurodytų argumentų, susijusių su įkeitimo (hipotekos) akcesoriškumu. Pažymėtina tai, kad įstatymų leidėjas skolininko bankroto atveju (kaip buvo nagrinėjamoje byloje) yra apsaugojęs kreditoriaus interesus nuo galimos grėsmės, kad prievolė bus neįvykdyta, suteikdamas tokiais atvejais hipotekos kreditoriui teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą ta pačia tvarka, kaip ir suėjus skolos grąžinimo terminui (CK 4.196 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nagrinėjamu atveju kreditorius tokia teise nepasinaudojo, nors jo finansinis reikalavimas bankroto byloje buvo patvirtintas.
Taigi byloje nėra ginčo, kad skolininkas yra likviduotas ir jo, kaip juridinio asmens, prievolė kreditoriui yra pasibaigusi, tai pripažino ir apeliacinės instancijos teismas. Iš esmės nagrinėjamoje byloje yra kilęs ne ginčas dėl teisės, o ginčas dėl teisės normų aiškinimo.
Kasacinio teismo praktika dėl hipotekos teisėjo funkcijų nagrinėjant bylas dėl hipotekos ir įkeitimo teisinių santykių yra pakankamai išplėtota. Pagrindinė hipotekos teisėjo funkcija – patikrinti, ar egzistuoja visos CK, CPK ir kituose teisės aktuose nurodytos hipotekos įregistravimo, pakeitimo, pabaigos, priverstinio išieškojimo iš įkeisto turto ir kt. sąlygos. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad hipotekos teisėjas atlieka tik procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, ir nesprendžia hipotekos sutarties šalių ginčų. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus, konstatuota, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. AB „Lithun“, bylos Nr. 3K-3-523/2005; 2008 m. sausio 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. U., bylos Nr. 3K-3-103/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. A., bylos Nr. 3K-3-536/2009). Teisėjas reikiamais atvejais atlieka tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar jam priklauso atlikti atitinkamą procedūrą, taip pat ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai. Teigiamu atveju atliekamas prašomas veiksmas, priešingu – jei pateikti dokumentai neatitinka įstatymo reikalavimų, nutartimi atsisakoma atlikti prašomą procedūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. A., bylos Nr. 3K-3-536/2009; 2010 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB SEB bankas v. UAB „Inrent“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-50/2010; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc (AB) v. BUAB „Neto“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2010).
Plėtodamas šių taisyklių aiškinimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad nurodytos teismų praktikos nuostatos negali būti suprantamos kaip paneigiančios hipotekos bylų, kaip teismo veiklos vykdant teisingumą, esmę ir hipotekos teisėjo vaidmenį apribojančios tik formalių veiksmų atlikimu. Hipotekos bylą nagrinėjantis teisėjas privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi pareigą ir teisę veikti ex officio, kai to reikalauja viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nordea Bank Finland Plc (AB) v. BUAB „Neto“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-433/2010).
Nurodyti išaiškinimai kasacinėse bylose duoda pagrindą išvadai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pripažindamas, jog hipotekos teisėjas, atlikdamas procesinius veiksmus supaprastinta tvarka, nors ir nesprendžia ginčų, tačiau jo veikla nėra apribota tik formalių procedūrų atlikimu, o hipotekos bylose taip pat yra vykdoma teisingumo veikla. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo nei dėl pagrindinės prievolės atsiradimo pagrindų, nei dėl šios prievolės dydžio. Kasatoriaus prašymas išregistruoti hipoteką bei įkeitimą grindžiamas Civilinio kodekso 6.128 straipsnio 3 dalyje nustatytu prievolių pasibaigimo pagrindu bei hipotekos ir įkeitimo, kaip akcesorinės prievolės, kvalifikavimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tuo atveju, kai byloje nėra ginčo dėl pagrindinės prievolės – skolos atsiradimo pagrindo ar jos dydžio, o įkeisto daikto savininko nurodytą pagrindinės prievolės pasibaigimo pagrindą galima nustatyti remiantis viešojo registro duomenimis ar kitais oficialiaisiais įrodymais, hipotekos teisėjas, vykdydamas teisingumą, turi teisę ir pareigą įvertinti šiuos duomenis ir teisiškai juos kvalifikavęs spręsti dėl pareikšto reikalavimo pagrįstumo.
Teisėjų kolegija, remdamasi nurodytų argumentų visuma, konstatuoja, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas, padarydami išvadą, jog išnykus prievolei po skolininko (juridinio asmens) likvidavimo išvestinė prievolė nepasibaigė, netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutartys naikintinos ir priimtinas naujas procesinis sprendimas – pareiškimas tenkintinas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo hipotekos teisėjo 2011 m. spalio 19 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo UAB „Pegama“ prašymą patenkinti.
Hipotekos lakštu Nr. 01120060027279 įregistruotą hipoteką nekilnojamajam turtui – sandėliui (duomenys neskelbtini) bei 240/378 dalims kiemo statinių (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), pripažinti pasibaigusia.
Įkeitimo lakštu Nr. 01220060027283 įregistruotą įkeitimą nuomos teisei į 0,7958 ha žemės sklypo dalį, esančią 1,9058 ha žemės sklype (duomenys neskelbtini), pripažinti pasibaigusiu.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Sigitas Gurevičius
Janina Januškienė